Raštai. T. 1

SIMONAS DAUKANTAS

RAŠTAI
I

R

VILNIUS-1976

Živiniinioijujė
JJBLIOTEKA

16

REDAKCINĖ KOMISIJA

K. KORSAKAS (pirm.),
K. AMBRASAS, J. JURGINIS,
J. PALIONIS, R, ŠARMAITIS

TEKSTĄ PARUOŠĖ
B. VANAGIENĖ

SUDARĖ, ĮVADĄ IR PAAIŠKINIMUS PARAŠĖ
V. MERKYS

6 Sudarymas, leidykla „Vaga", 1976

SIMONAS DAUKANTAS iR JO RAŠTAI

Simonas Daukantas (1793—1864), gyvenęs feoda-
lizmo smukimo bei žlugimo laikotarpiu, per keturis
savo intensyvios intelektualinės veiklos dešimtme-
čius parašė daug veikalų. Jie sudaro labai svarbią
savo metui pažangios lietuvių nacionalinės kultūros
palikimo dalį,

S. Daukanto gyvenimą bei kūrybą lėmė sudėtin-
gos socialinės-ekonominės ir politinės sąlygos.
XVIII a. pabaigoje Lietuvą prijungus prie Rusijos
imperijos, senieji feodaliniai baudžiaviniai santykiai
nepasikeitė. Svarbiausias privilegijuotas luomas liko
bajorų luomas. Tačiau jis socialiniu požiūriu nebuvo
vienalytis. Plačiausias teises turėjo ir praktiškai jo-
mis naudojosi tik bajorai dvarininkai. Kita bajorijos
dalis, vadinama šlėkta (Žemaitijoje tokių bajorų
buvo apie 8076), valdė palyginti nedidelius ūkius ir
patys dirbo žemę (akalicų bajorai) arba buvo „ne-
sėslūs“, t. y. neturėjo nuosavybės ir duoną pelnėsi,
tarnaudami pas dvarininkus, administracijos įstai-
gose, net dirbdami amatininkais ir panašiai. Šie ba-
jorai luominės savivaldos įstaigose jokio balso netu-
rėjo, bet vis dėlto naudojosi kai kuriomis piliečio
teisėmis, sakysim, galėjo eiti mokslus, žinoma, jeigu
turėjo iš ko arba susirasdavo šelpėjus, galėjo užimti
valstybinę tarnybą, būti karininkais ir t. t. Šie bajo-
rai, siekdami savo pilietinių teisių išplėtimo, o be to,

5

socialiniu požiūriu stovėdami arčiausia valstiečių,
buvo aktyviausi anticarinių judėjimų ir sukilimų
dalyviai.

Nors daug smulkiųjų bajorų jau buvo sulenkė-
jusių, nors beveik visi jie viešajame gyvenime var-
tojo lenkų kalbą, tačiau dar liko ir tokių, ypač Že-
maitijoje, kurie privačiame gyvenime ir bendrauda-
mi su valstiečiais nesibodėjo lietuvių kalbos. Iš šių
smulkiųjų bajorų anuomet iškilo keli lietuvių rašy-
tojai, kultūros veikėjai — Dionizas Poška, Simonas
Stanevičius, Valerijonas Ažukalnis-Zagurskis, Liud-
vikas Jucevičius, Laurynas Ivinskis.

Ilgą laiką tyrinėtojai tokiems bajorams priskyrė
ir S. Daukantą. O iš tikrųjų paaiškėjo, kad S. Dau-
kanto tėvai su savo dirbama žeme ir namais Kalvių
kaime, netoli Lenkimų miestelio Žemaitijoje, buvo
Skuodo dvaro savininko Pranciškaus Sapiegos nuo-
savybė. Šio dvaro 1796 m. inventoriuje įrašytas ir
Daukantų vyriausiasis, trejų metų, sūnus — Simo-
nas!, būsimasis istorikas. Tiesa, Simono tėvas už savo
dirbamą žemę lažo teėjo tris dienas per metus, bet
jis mokėjo Sapiegai činšą. Valstiečiai činšininkai
laisviau galėjo tvarkyti savo ūki, negu lažininkai.
Ponui terūpėjo iš valstiečio tvarkingai gauti piniginę
rentą. Jam ne tiek svarbu buvo, kad valstietis užau-
gintų kuo daugiau sūnų lažui palivarke eiti. Matyt,
dėl to dvaro administracija nė neprieštaravo, kad
Daukantai iš savo gausios šeimos vieną sūnų leistų
į mokyklą. Simono tėvai buvo vieni šviesiausių apy-
linkės valstiečių — motina mokėjo skaityti, o tė-
vas — tikriausiai ir rašyti, nes buvo dvaro eigulys.

! Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto Mokslinės
bibliotekos rankraščių skyrius, f. 4, b. A 1286, 1. 25,

6

Gal patys Daukantai sūnaus mokyti nebūtų įstengę,
bet atsirado šelpėjas — giminaitis kunigas Simonas
Lopacinskis (mirė 1814 m. kaimyniniuose Truiki-
nuose),

Per mokslą tėvai tikėjosi palengvinti Simono gy-
venimą. Valstietis, lažą jis eitų ar činšą mokėtų,
buvo ne valstybės pilietis, o tik pono valdinys, ku-
riuo tas galėjo disponuoti kaip savo nuosavybe, jį
teisti ir bausti. Vienintelis kelias ištrūkti iš pono val-
džios buvo mokslas, suteikiąs bent tokias pilietines
teises, kokias turėjo smulkieji bajorai — tarnautojai
(mokslus eidami, dažnai pasirūpindavo ir formaliais
bajorystės dokumentais), kunigai.

Apie 1806 m. Simonas Daukantas įstojo į Kretin-
gos pradžios mokyklą, vėliau persikėlė į Kalvarijos
(dabar Varduva) mokyklą ir 1814 m. baigė paskutinę,
ketvirtąją, jos klasę.

Nors abi mokyklos savo dėstomų dalykų turiniu
buvo pasaulietinės, laikėsi Vilniaus universiteto pa-
ruoštos programos, tačiau jų vadovai bei mokytojai
buvo katalikų vienuoliai.

Anuomet dvasininkų luomas buvo taip pat privi-
legijuotas, vienuolynai ir bažnyčios buvo stambūs
žemvaldžiai, valstiečių baudžiauninkų savininkai.
Abu viešpataujantys luomai — bajorų dvarininkų ir
dvasininkų — buvo valstiečių išnaudotojai. Jiems
valstietis lietuvis buvo ne tik socialinio, bet ir tauti-
nio paniekinimo objektas. Socialinį ir tautinį panie-
kinimą S. Daukantas ir jo draugai, kilę iš valstiečių,
patyrė jau pradžios mokykloje. Juos gąsdindavo
kiekvienos rekrutų gaudynės, Valstiečiai moksleiviai
ponui buvo mažiausiai reikalingi žmonės, vadinasi,
tinkamiausi kandidatai į rekrutus. Nors Kretingos ir
Kalvarijos mokyklų mokiniai daugiausia buvo že-

7

maičiai, tačiau jų gimtajai kalbai vietos čia nebuvo.
Kosmopolitinei mokyklai su lotynų kalba žlugus, mo-
kyklos vadovams atrodė, jog visi gyventojai su pi-
liečio teisėmis turi kalbėti lenkiškai, todėl ir moki-
niai turi būti mokomi lenkiškai. Kalvarijos mokyklos
vadovai — dominikonų vienuoliai — draudė moki-
niams žemaitiškai kalbėtis net tarpusavyje.

Caro valdžia, kurdama savo administracijos apa-
ratą krašte, siaurino politines vietos bajorų teises,
bet ilgam paliko jiems turėtąsias socialines-ekonomi-
nes pozicijas ir hegemoniją viešajame kultūriniame
gyvenime. Matyt, jau tuomet bręstantis jaunuolis Si-
monas Daukantas suvokė savo tautos socialinę, poli-
tinę ir nacionalinę priespaudą.

"“ Baigęs Kalvarijos mokyklą, S. Daukantas pasiryžo
toliau mokytis. Jis įstojo į tuomet geriausią šio kraš-
to pilną vidurinę mokyklą, Vilniaus gimnaziją.

Toks mokslas valstiečių vaikams buvo laikomas
per aukštu. S. Daukantas turėjo pasivadinti bajoru,
o vėliau per didelį vargą išsirūpinti ir bajoro doku-
mentus. Mokėsi jis labai gerai ir gimnaziją baigė
1816 m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vilniaus uni-
versiteto literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Ypač
domėjosi antikine, rusų ir lenkų literatūra. Čia jo
kurso draugas buvo ir Adomas Mickevičius.

Literatūros studijomis S. Daukantas nesitenkino,
1818 m. rudenį jis perėjo į moralinių ir politinių
mokslų fakultetą, kurį baigė 1819 m., kartu gavęs
teisių kandidato laipsnį. Toliau gilindamas teisės
mokslo žinias, 1822 m. apgynė traktatą magistro
laipsniui, bet laipsnio patvirtinimo sulaukė tik
1825 m. Simonas Daukantas buvo vienas iš nedauge-
lio lietuvių valstiečių, feodalizmo laikais pasiekusių
tokį aukštą mokslinį laipsnį.

8

Vilniaus universiteto pažangieji mokslininkai tu-
rėjo lemiamą reikšmę S. Daukanto pažangių pažiūrų
susiformavimui. Ši aukštoji mokykla anuomet buvo
europinio mokslinio lygio, čia buvo žinomi ir studėn-
tams aiškinami naujausi mokslo pasiekimai, čia platų
atgarsį rasdavo pažangios šviečiamosios idėjos.
S. Daukantui dėstė tokie įžymūs mokslo vyrai, kaip
Klasikinės filologijos profesorius Gotfridas Ernestas
Grodekas, filosofas Aniolas Daugirdas, teisės istori-
kas Ignas Danilevičius, istorikas Joachimas Leleve-
lis. Visam amžiui didžiausias autoritetas jam liko
Ignas Onacevičius, skaitęs visuotinės ir „krašto“ (kar-
tu ir Lietuvos) istorijos kursus. '

Beje, tuomet Vilniaus universitete, kaip ir kitose
Lietuvos mokyklose, pasimokiusių lietuvių jaunuolių
daugelis nutoldavo nuo savo senojo socialinio ir tau-
tinio kamieno, kitaip sakant, kilę iš liaudies inteli-
gentai pasidarydavo svetimi savo liaudžiai. Simonas
Daukantas buvo visiška išimtis, Jis brendo ir mokėsi
tuo metu, kai socialiniame gyvenime visu opumu iš-
kilo valstiečių klausimas, kai patys dvarininkai, no-
rėdami išbristi iš nuolat aštrėjančios feodalinės bau-
džiavinės sistemos krizės, ėmė suvokti, kad geriau
bus valstiečiams davus asmens laisvę (pvz., pasisa-
kymai 1817 m. Vilniaus seimelyje). Valstiečių masės,
t. y. pagrindinė lietuvių tautos dalis, iš feodalų val-
dinių kilo į piliečius, tuo pačiu versdamos bent pa-
žangesniąją visuomenę rimčiau susidomėti lietuvių
tauta, visuomeninio kultūrinio bendravimo su ja bū-
dais. Ne atsitiktinai Vilniaus universiteto profesoriai
ir studentai ėmė domėtis lietuvių tautosaka, universi-
teto bibliotekininko padėjėjas publicistas Kazimie-
ras Kontrimas 1822 m. švietimo apygardos kuratoriui
įteikė projektą dėl lietuvių kalbos katedros steigimo,

9

o 1825 m. rugsėjo 20 d. literatūros ir laisvųjų menų
fakultetas savo posėdyje nutarė pasiūlyti įvesti ir lie-
tuvių kalbos discipliną?. Į šį pasiūlymą buvo atsi-
žvelgta ir naujajame, 1828 m., universiteto statuto
projekte? Lietuvių tautos istorija ir kalba virto
mokslo objektu, grožinės literatūros įkvėpimo šal-
tiniu.

S. Daukantas ir keli kiti studentai žemaičiai, jų
tarpe Simonas Stanevičius, Kajetonas Nezabitauskis,
veikiami viso komplekso socialinių, ekonominių, po-
litinių ir kultūrinių priežasčių, virto sąmoningais
savo tautos atstovais. Bendri interesai subūrė šiuos
studentus į grupelę, nors greičiausiai ir neturėjusią
griežtesnių organizacinių formų“. Ši grupelė aktyviai
ėmė reikštis lietuvių literatūroje ir apskritai kultū-
roje. Vienu veikliausių literatų tapo S. Daukantas,
savo profesinį pasiruošimą panaudojęs parašyti pir-
majai Lietuvos istorijai lietuvių kalba —,,„Darbams
senųjų lietuvių ir žemaičių“. „Darbuose“ jis išreiškė
savo visuomenines pažiūras, būdingas studentų že-
maičių grupelei.

Gavęs magistro diplomą, S. Daukantas dirbo žy-
miuose kultūros centruose, kuriuose buvo svarbios
medžiagos Lietuvos istorijai. Iš pradžių jis tarnavo
Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. Rygoje
S. Daukantas gerai susipažino su vokiečių istoriogra-
fija, tačiau patekti į vietos magistrato archyvą, gar-
sų senaisiais istorijos šaltiniais, neįstengė. Matyt, tai

2 Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto 1823.X.7—1828.VII.10
protokolų knyga.— Lietuvos TSR Centrinis valstybinis istorijos
archyvas, f. 721, ap. 1, b. 1115, 1. 50.

3 TSRS Centrinis valstybinis istorijos archyvas, f. 733, ap. 62,
b. 701, L 146—147.

* J. Lebedys, Simonas Stanevičius, V., 1955, p. 160—161,

10

buvo viena priežasčių, kad S. Daukantas išsikėlė iš
Rygos ir 1835 m. pavasarį stojo į tarnybą Peterburge,
Valdančiajame senate, Po poros metų persikėlė į jo
trečiojo departamento pirmąjį skyrių, kuriame buvo
saugomas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kanceliari-
jos archyvas — Lietuvos Metrika, Čia S. Daukantas
ištarnavo trylika metų Lietuvos Metrikos metrikanto
padėjėju.

Lietuvos Metrika tuomet buvo naudojama caro
administracijos ir teismo reikalams, prieiti prie šios
medžiagos galėjo tik atitinkami tarnautojai. Ir
S. Daukantas mokslo reikalams iš jos žinias turėjo
semtis neviešai. Dėl caro valdžios įstaigoms būdin-
gos atmosferos, nuolatinio įtarumo, tarnyba Senate
S. Daukantui virto sunkia našta. Visuomeniniamę
gyvenime reiškėsi juodžiausia carinė reakcija. Vė-
liau, prisimindamas Peterburgą, S. Daukantas rašė,
kad gyvenęs terorizmo laikus",

Vis dėlto tie metai Peterburge buvo svarbiausia
ir kūrybingiausia S. Daukanto gyvenimo dalis. Čia
jis daugiausia nuveikė, čia susikūrė tokią aplinką,
kuri gaivino jo visuomeninius politinius idealus. Pe-
terburge S. Daukantas vėl susitiko labiausiai gerbia-
mą savo profesorių Igną Onacevičių. Šis, apkaltintas
anticarine politine veikla ir pašalintas iš Vilniaus
universiteto, vargais negalais gavo darbo Rumiance-
vo muziejuje. S. Daukantas susipažino su pažangiu
rusų literatu, bibliografu, kultūros veikėju Vasilijum
Anastasevičium. I. Onacevičius ir V. Anastasevičius
buvo tikri S. Daukanto bičiuliai, su jais jis praleisda-
vo daug valandų, rasdamas bendrą kalbą mokslo ir

5 S. Daukanto 1858.XII.21(9) laiškas E. Tiškevičiui(?).

11

kitais klausimais. Šių abiejų vyrų mirtis 1845 m.
S. Daukantą tiesiog pribloškė.

I. Onacevičiaus paragintas, į S. Daukantą kreipėsi
įžymus anuomet Lietuvos praeities tyrinėtojas Teo-
doras Narbutas. Šiam rūpėjo susirasti talkininką Lie-
tuvos istorijos šaltiniams kaupti. Nuo 1842 m. prasi-
dėjo gana intensyvus S. Daukanto ir T. Narbuto susi-
rašinėjimas Lietuvos istorijos, jos šaltinių klausi-
mais. S. Daukantas iš T. Narbuto gavo 19 laiškų (17
yra žinomi) ir jam parašė 20 (19-kos tekstai žinomi).
Abu svajojo pradėti sistemingai publikuoti šalti-
nius — leisti serijinį leidinį „Acta Lituanica“, Šiam
reikalui S. Daukantas ėmė skolinti T. Narbutui ver-
tingiausių šaltinių nuorašus, jų tarpe pluoštą aktų
bei privilegijų iš Lietuvos Metrikos ir XVII a. isto-
riko A. Kojalavičiaus herbyno rankraštį. Deja, sva-
jonei leisti „Acta Lituanica“ sužlugus, T. Narbutas
nenorėjo skirtis su gautąja vertinga medžiaga, ir dėl
to S. Daukanto pasitikėjimas T. Narbutu susvyravo,
kartu pašlijo ir abiejų vyrų bendradarbiavimas.

Peterburge S. Daukantas buvo susibičiuliavęs ir
su keliais tenykščiais tautiečiais, tarnavusiais val-
džios įstaigose, taip pat su katalikų konfesinės inteli-
gentijos atstovais, su Motiejum Valančium kūrė pla-
nus, kaip sustiprinti kultūrinį darbą Lietuvoje.

Matyt, Peterburge paveiktas 5. Daukanto, o gal ir
jo draugų, laikiusių save žemaičiais, M. Valančius
galutinai apsisprendė parašyti stambų istorijos vei-
kalą „Žemaičių vyskupystė" (išspausdintas Vilniuje
1848 m.). S. Daukantas teikė šį veikalą rašančiam
M. Valančiui reikiamų šaltinių, dokumentų nuorašų
iš Lietuvos Metrikos.

Iš Peterburgo S. Daukantas susirašinėjo su senu
savo pažįstamu, kone kaimynu pagal kilimo vietą,

12

botaniku, kultūros veikėju Jurgiu Pabrėža, Šis ir dar
keli inteligentai padėjo 5. Daukantui rinkti tautosaką
Žemaitijoje. 1845—1852 m. S. Daukantas susirašinėjo
su Alantos, Savičiūnų ir Avižienių dvarų valdytoju
Kazimieru Maigiu (deja, tėra išlikę tik K. Maigio
laiškai S, Daukantui), kuris rinko jam tautosaką
Aukštaitijoje.

1850 m. vasarą S. Daukantas atvyko į Lietuvą ir
daugiau į Peterburgą nebegrįžo, nors iš tarnybos ofi-
cialiai buvo atleistas tik 1851 m. vasario 16 d. Jis
gavo 42,9 sidabro rublio pensiją, t. y. siekusią vos
aštuntąją dalį turėtosios algos. Tarnybą S. Daukantas
paliko daugiausia todėl, kad jį ėmė vis smarkiau ka-
muoti ligos, kurias aštrino ir komplikavo varginantis
darbas bei drėgnas Peterburgo klimatas, be to, Peter-
burge jis pasijuto labai vienišas, nes vieni artimiausi
bičiuliai išmirė, o kiti grįžo į Lietuvą.

Kai tik M. Valančius įsikūrė Varniuose, S. Dau-
kantui atrodė, kad šis miestelis gali tapti lietuvių
kultūrinio gyvenimo centru, telkiančiu negausius
lietuvių inteligentus. Jis tikėjosi M. Valančiaus re-
miamas toliau dirbti tautai naudingą intelektualinį
darbą. 1850 m. pabaigoje S. Daukantas jau gyveno
Varniuose M. Valančiaus globoje. Deja, 5. Daukanto
puoselėtos viltys kaskart blėso. Vyskupui M. Valan-
čiui tuomet pirmučiausia rūpėjo stiprinti nacionali-
nius pradus bažnytinėje organizacijoje, leisti religi-
nę literatūrą lietuvių kalba. Šiam tikslui jis manė
daugiausia panaudoti ir pasaulietinės lietuvių inteli-
gentijos jėgas. M. Valančius atsisakė, nors buvo ža-
dėjes, išleisti ir S. Daukanto „Pasakojimą“, kurį pats
autorius, matyt, laikė svarbiausiu savo veikalu.
1855 m. vasarą S. Daukantas iš Varnių išsikėlė, atsi-
sakęs ir M. Valančiaus jam duoto išlaikymo.

13

Be viso šito, S. Daukantą išvykti iš Varnių galėjo
paskatinti dar bent dvi svarbios priežastys: valdžios
persekiojimas ir pašlijusi sveikata. 1855 m. vietos
valdžia aptiko, kad viename iš svarbiausių S. Dau-
kanto veikalų — „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir
žemaičių“ (Peterburgas, 1846) — yra vietų, smer-
kiančių lietuvių socialinę ir tautinę priespaudą. Buvo
pradėta ieškoti autoriaus, generalgubernatorius
griežtai uždraudė knygą platinti ir pakartoti jos lei-
dimą. Baigiantis valdininkų susirašinėjimui, S. Dau-
kantas jau buvo Vilniaus generalgubernatoriui tie-
siogiai nepavaldžioje gubernijoje — Kurše, Svirlau-
kio (dabar Jaunsvirlauka) dvare. Apsistojęs pas gy-
dytoją Petrą Smuglevičių, jis ten išgyveno apie ket-
vertą metų, vasarą keliaudamas po gimtąją Žemai-
tiją. S. Daukantas Svirlaukyje, matyt, tikėjosi rasti
ne tik gerą globą, bet ir reikalingą medicinos pa-
galbą.

Svirlaukyje S. Daukantas susipažino su kitu bena-
miu — literatu Mikalojum Akelaičiu, su juo kartu
gyveno. Tęsė dar Varniuose pradėtą susirašinėjimą
su Prūsijos lietuvių kalbininku Fridrichu Kuršaičiu,
siuntė laiškus Archeologinės komisijos Vilniuje va-
dovams, rodos, Eustachijui Tiškevičiui, rašė Lauryno
Ivinskio kalendoriaus 1859 metams recenziją.

Palikęs P. Smuglevičių, S. Daukantas glaudėsi Že-
maitijoje čia pas vieną, čia pas kitą pažįstamą, kol ne
vėliau kaip 1861 m. pabaigoje galutinai apsistojo pas
Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą ir čia visų užmirštas
1864 m. gruodžio 6 d. mirė. Palaidotas buvo Papilės
piliakalnyje.

Apskritai, sugrįžęs į Lietuvą, S. Daukantas jau
mažai beturėjo kūrybinių jėgų. Daugiausia jis rašė,
būdamas Peterburge. Prieš 1838 m. baigė, matyt, dar

14

Rygoje pradėtą stambų veikalą „Istorija žemaitiška".
1844 m. jau turėjo „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų
ir žemaičių“ rankraštį. Atrodo, M. Valančiaus para-
gintas S. Daukantas dar Peterburge ėmė rašyti bene
patį brandžiausią istorijos darbą —, „Pasakojimas apie
veikalus lietuvių tautos senovėje".

Visi keturi S. Daukanto istorijos veikalai turi
glaudų tarpusavio ryšį. „Darbai“ buvo „Istorijos že-
maitiškos“ pirmosios dalies prototipas. „Darbuose“
Lietuvos istorija prasideda nuo „seniausių laikų“ ir
baigiasi Vytauto bei Jogailos mirtimi. Gale S. Dau-
kantas sakosi, kad čia esąs tik pirmasis šios istorijos
pluoštas, t. y. pirmoji dalis. Antrajame būsianti ap-
rašyta istorija po lietuvių krikšto, ligi Liublino uni-
jos. „Istorija žemaitiška" yra lyg šio pažado tesėji-
mas. Papildžius „Darbus“ gausesniais šaltiniais ir
naujausios, ypač vokiečių, istoriografijos duomeni-
mis, pratęsus Lietuvos istoriją ligi Žygimanto Augus-
to mirties, ir atsirado toji „Istorija žemaitiška". To-
liau tobulindamas pastarąjį veikalą, S, Daukantas
parašė „Pasakojimą“. Šie trys S. Daukanto istorijos
veikalai buvo tiesiog trys aukštyn kylančios pakopos
nuo „Darbų“ ligi „Pasakojimo“, „Būdas“ yra senovės
lietuvių kultūros istorija, todėl jis savaimingesnis,
tačiau vis dėlto susijęs su minėtaisiais dviem anks-
tesniais veikalais. „Būdo“ užuomazgų matyti jau
„Darbuose“, o „Istorijoje žemaitiškoje“ yra beveik
visi, žinoma, tik siauriau išdėstyti, būsimojo „Būdo“
skyriai.

S. Daukanto istorijos veikalų mokslinis brandu-
mas tiesiog atitinka jų parašymo chronologiją. „„Dar-
buose“ S. Daukantas tik bendrais bruožais nubrėžė
savąją Lietuvos istorijos koncepciją, o ją gerokai
detalizavo ir patikslino, išplėtojo kituose trijuose

15

veikaluose. „Darbų“ mokslinė atrama — literatūra
bei šaltiniai — gana nedidelė. Čia autorius dar ne-
naudoja neskelbtų šaltinių, daugiausia remiasi vos
keliais autoriais. Vienas iš jų — vokiečių rašytojas
Augustas Kocebiu (Kotzebue). Pats A. Kocebiu buvo
reakcionierius, tačiau į senuosius prūsus ir lietuvius
žiūrėjo palankiai, nemėgo katalikiškojo kryžiuočių
ordino. A. Kocebiu keturių tomų veikalas „Senosios
Prūsijos istorija“, kur istorijos faktai laisvai inter-
pretuojami ir pajungiami rašytojo išmonei, plintan-
čio romantizmo sąlygomis jaunam S. Daukantui,
matyt, patiko. Nuorodos į šį veikalą S. Daukanto
„Darbuose“ sudaro daugiau kaip trečdalį visų išnašų.
Ketvirtadalyje išnašų minima Alberto Vijūko-Koja-
lavičiaus „Lietuvos istorija“, o po to S. Daukanto
mėgstamiausi autoriai — rusų istorikas Nikolajus Ka-
ramzinas, Vilniaus universiteto auklėtinis S. Daukan-
to amžininkas Antanas Hlebovičius (jo monografija
apie Vytautą), Teodoras Narbutas. Iš viso ,„Darbuo-
se" suminėti 32 autoriai, jų tarpe ir J. Lelevelis,
G. E. Grodekas, L. Rėza, Ksaveras Bogušas, keli kro-
nikininkai (M. Strijkovskis, S. Grunau, V. Kadlube-
kas), antikiniai autoriai.

Reikia pabrėžti, kad vėliau S. Daukantas stengėsi
remtis kuo patikimesniais autoriais, dar mokslui ne-
žinomais šaltiniais. „Istorijai žemaitiškai“ S. Daukan-
tas panaudojo dvigubai daugiau autorių. Iš jų čia
gausiausiai remiamasi vėlyvosios vokiečių šviečia-
mojo laikotarpio istoriografijos atstovo Augusto
Liudviko Šlėcerio (Schloetzer) veikalais, kuriuose
keliamos tautų lygybės ir buržuazinių laisvių idėjos.
Jau „Istorijoje žemaitiškoje“ A. Kocebiu veikalas
mažai cituojamas, jį išstūmė Johano Foigto (Voigt)
„Prūsijos istorija“, rimtai paremta kryžiuočių ir kitų

16

archyvų medžiaga. „Pasakojime“ nuorodos į J. Foig-
to veikalus aiškiai vyrauja. Be to, čia nemaža remia-
masi ir Lietuvos Metrika, nors išnašose, matyt, sąmo-
ningai stengtasi ją minėti kuo mažiau. Lietuvos Met-
rika vos kur-ne-kur nurodyta ir „Būde“. Jame S. Dau-
kantas panaudojo bene gausiausią pavadinimų skai-
čiumi literatūrą bei šaltinius, jų tarpe Jono Lasickio
ir Mykolo Lietuvio veikalus, be to, rėmėsi savo
stebėtais kaimo kultūros faktais. Retrospektyviniu
metodu S. Daukantas, naudodamasis nūdienos etno-
grafine medžiaga, aprašė tolimos praeities laikus,
Tardamas, kad lietuvių kultūrinis lygis buvo ne že-
mesnis, kaip kaimyninių tautų, kartais visiškai sėk-
mingai naudojosi šaltiniais, kurie lietuvių tautos
istoriją liečia tik netiesiogiai.

Istorinės literatūros ir šaltinių pažinimu bei pa-
naudojimu S. Daukantas neatsiliko nuo daugumos
kitų ano meto Rytų Europos istorikų. Jo mokslinė
pažiūra į šaltinius, jų vertinimas ypač ryškėja iš laiš-
kų T. Narbutui. S. Daukanto veikalai parašyti tuo-
met, kai vos tik gimė ir stiprėjo kritinis istorijos šal-
tinių tyrinėjimo metodas, — kai imta tikrinti šaltinių
objektyvumą, juos visus tarpusavyje lyginant, aiški-
nantis, kokiais tikslais šaltinių autoriai reiškė savo
tendenciją, kai imta visiškai nebepasitikėti metraš-
čių legendine dalimi, kur pateikiama istorija „nuo
Adomo ir Ievos“. Nors S. Daukantas vėlesniuosius
šaltinius jau gan kritiškai ėmė vėrtinti, tačiau legen-
dinės praeities, įsitvirtinusios senojoje istoriografi-
joje ir likusios kai kuriuose naujuosiuose darbuose
(pvz., T. Narbuto), dar neįstengė atmesti. Todėl
S. Daukanto istorijos veikaluose liko legendiniai ku-
nigaikščiai Vaidevutis, Kernius, Gimbutis, Utenis,
Rimgaudas, Šventaragis, Germantas ir kiti.

17

Rašydamas apie seniausius, „priešistorinius“ lai-
kus, S. Daukantas dar negalėjo pasinaudoti archeolo-
gija, nes ji, kaip istorijos mokslo šaka, vos tik kūrėsi
ir tuomet daugiausia domėjosi senovės Egipto ir anti-
kiniu pasauliu. S. Daukantas pastebėjo, kad antikinių
laikų ir viduramžių autoriai mini daug genčių ar tau-
tų, kurių etninė priklausomybė dar nenustatyta. Jam
pasirodė, jog, remiantis naujaisiais mokslo duomeni-
mis, tai galima padaryti. Tuo metu formavosi lygi-
namoji kalbotyra. Vokiečių kalbininkai Francas Bo-
pas ir Peteris Bolenas, tyrinėdami sanskritą, pabrėžė
jo giminingumą su lietuvių kalba. Danų kalbininkas
Rasmus Raskas lietuvių kalbą laikė trakų kalbos ša-
ka. Turint visa tai galvoje, susiformavo S. Daukanto
pažiūra, kad lietuvių protėviai kilę ne iš Romos, kaip
manyta viduramžiais, o iš Indijos, ir pakeliui į nū-
dienę Lietuvą jie žinomi kimerų, skitų, getų, herulių
ir dar kitais vardais. Suprantama, kad ši lietuvių
„priešistorė“, aprašyta S. Daukanto, išėjo gana klai-
dinga.

S. Daukantas manė, kad lietuvių tauta ir jos kalba
susidarė senų senovėje. Nuo lietuvių kalbos dėl ne-
palankių istorinių sąlygų, dėl kryžiuočių, kalavijuo-
čių užkariavimų atskilusios prūsų, jotvingių, kur-
šių, žemgalių kalbos. Jis nesuprato, kad iš minėtųjų
balių genčių kalbų feodalizmo pradžioje susiforma-
vo giminingos lietuvių, latvių ir prūsų kalbos. 5. Dau-
kantui visos baltų gentys — tie patys lietuviai, o bal-
tų genčių, latvių ir prūsų istorija — lietuvių istorija.

Apskritai S. Daukanto istorijos veikalai yra savo-
sios epochos bendrųjų mokslinių, politinių idėjinių
koncepcijų ir Lietuvos realybėje išaugusio autoriaus
socialinių-politinių pažiūrų integracijos rezultatas.

18

Vien istorijos veikalų rašymu S. Daukantas nesi-
tenkino. Dar mokykloje jis pamatė, jog sunkiausiai
lietuviams moksleiviams einasi lotynų kalba. Jos mo-
kytis reikėjo su lenkų, taip pat ne gimtosios, kalbos
pagalba. S. Daukantas suprato, kad metas dėti pama-
tus nacionalinei mokyklai, o tam reikalingi vadovė-
liai. Šiam darbui jį bus paskatinę ir tai, kad po
1830—1831 m. sukilimo Lietuvos mokyklose susvy-
ravo lenkų kalbos hegemonija, valdžios sferose imta
svarstyti, kokią vietą švietime turėtų užimti lietuvių
kalba. Beje, Vakarų Lietuvoje nuo 1841 m. buvo 1e-
galizuotos mokyklėlės prie bažnyčių, kuriose imta
mokyti lietuviškai. Jau 1837 m. S. Daukantas išleido
savo paruoštą lotynų kalbos vadovėlį lietuviams —
„Prasma lotynų kalbos“. Po metų jis išspausdino
„Epitome Historiae Sacrae"— lotynų kalbos skaiti-
nius vidurinės mokyklos II klasei, pridėjęs prie jų ir
lotynų-lietuvių kalbų žodynėlį. 1842 m. Peterburge
pasirodė S. Daukanto „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir
žemaičių, kalbos", tinkama visoms pradžios mokyk-
loms, kuriose buvo mokoma lietuviškai, o paskui
pereinama prie rusų kalbos.

Daug S. Daukantas prisidėjo ir prie mokyklinių
skaitinių parengimo, jų supasaulietinimo. Jis paren-
gė penkias skaitinių knygas. Dvi iš jų 1846 m. buvo
išspausdintos Peterburge: „Pasakos Fedro“ (linksta-
ma manyti, kad S. Daukanto išverstos dar 1824 m.
Vilniuje) ir Kornelijaus Nepoto „Gyvatas didžiųjų
karvaidų senovės“. Tais metais S. Daukantas jau
buvo laisvai išvertęs ir Joachimo Heinricho Kampės
(Campe) „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas“. Vėliau,
1855 m., S. Daukantas cenzūrai įteikė savo rankraštį
„Palangos Petris ir jo vargai" (ligi šiol nesurastas,

19

gal jis tik „Rubimnaičio Peliūzės gyvenimo“ perdirbi-
nys). Be to, išvertė iš lotynų kalbos garsiąją senovės
visuotinę istoriją. Šis jo darbas vadinasi „Istorija
Justinaus"“.

Visi S. Daukanto istoriniai, mokykliniai ir kiti raš-
tai taip pat turėjo tikslą gryninti lietuvių kalbą, pra-
skinti jai kelią į viešąjį gyvenimą, į mokslinę litera-
tūrą. Anot S. Daukanto, lietuvių kalba yra savaimin-
ga ir sena, graikų bei lotynų kalbų sesė. Jis griežtai
atrėmė viešpataujančių klasių atstovų imtą skleisti
mintį, esą lietuvių kalba — kaimyninių kalbų miši-
nys. Toks mišinys, pabrėžia S. Daukantas, yra sve-
timšalių verstų religinių knygų kalba. Norėdamas
gryninti ir šią kalbą, jis 1842 m. paruošė rankraštį
„Maldos prie dievo pagal Bažnyčios šventos katali-
kiškos Rymo išrašytos“,

Susidomėjimas gimtąja kalba ir susirūpinimas jos
ateitimi pastūmėjo S. Daukantą imtis ir specialių kal-
botyros darbų. Dar baigdamas universitetą, jis pra-
dėjo ruošti didelį lenkų-lietuvių kalbų žodyną. Šį
darbą jis su pertraukomis dirbo bent trejetą ketvertą
dešimtmečių. S. Daukanto kalbos tyrinėjimo rezulta-
tai atsispindi ir jo istorijos veikaluose. Čia nereta
rasti upių, miestų, kraštų, etninių junginių vardų ir
šiaip žodžių etimologizacijos. Tiesa, ši etimologiza-
cija dažnai grįsta žodžio skambėjimu ir reikšmės pa-
našumu, o ne fonetikos ir žodžių darybos dėsniais.
Kalbos grynumo S. Daukantas žiūrėjo beveik vien
žodyne, mažai tekreipdamas dėmesio į sintaksę ir sti-
listiką. Ne visuomet sėkmingai jis keitė ir svetimy-
bes. Laikydamas latvių kalbą lietuvių kalbos atskala,
reikalingus svetimybių pakaitalus ėmė iš latvių kal-
bos. Be to, dėl klaidingos etimologizacijos kai ku-

20

riuos atneštinius žodžius laikė senais lietuviškais žo-
džiais, atsidūrusiais kitose kalbose.

Labai domėjosi S. Daukantas ir liaudies kūrybos
dalimi — tautosaka. Šį susidomėjimą nulėmė ne tik
S. Daukanto socialinė kilmė. Jį.skatino ir universi-
teto profesoriai, labai verntinę tautosaką kaip istorijos
ir papročio teisės šaltinį. Ir pats S. Daukantas „„Dar-
buose" pakartojo šią mintį, rašydamas apie liaudies
dainų reikšme. „Pasakų Fedro“ pratarmėje jis ragino
rinkti ir pasakas dėl jų didaktinės vertės ir „gražu-
mo“. Šio leidinėlio įvade, pasinaudodamas St. Čers-
kio pratarme lenkiškam 1815 metų Fedro pasakų lei-
dimui, pateikė teorinių žinių apie pasakas bei pasa-
kėčias, jų formą.

Nežinia, kada S. Daukantas pradėjo rinkti šiuos
liaudies kūrybos turtus. „Abėcėlėje“, „Parodyme,
kaip apynius auginti“ pateikė gerą pluoštą patarlių
bei priežodžių, tačiau juos ėmė iš skelbtų leidinių ir
kitų rankraščių. Prieš persikeldamas iš Rygos į Pe-
terburgą, S. Daukantas pats su talkininkais jau rinko
ir pasakas. Yra išlikusios „Pasakos masių“?, užrašytos
1834—1835 m.; tai pirmas kiek stambesnis pasakų
rinkinys. Didžiausias rinkimo bei publikavimo tradi-
cijas turėjo liaudies dainos. Mus pasiekė apie 800
dainų, raudų ir eilėraščių iš S. Daukanto rinkinių.
Deja, pats S. Daukantas įstengė išleisti tik nedidelę
dalį „Dainių žemaičių“: I „pėdelį“ (1846 m.) — 118
dainų ir pluoštelį priežodžių bei patarlių. Caro cen-
zūrai reikalaujant, S. Daukantas iš šio leidinio turėjo

5 Masiais S, Daukantas vadino Gandingos tėvonijos gyven-
tojus.

21

išimti keletą patarlių ir porą dainų“, aštrių politiniu-
socialiniu požiūriu.

S. Daukanto kultūrinės veiklos dalį sudarė ir
praktinės literatūros — ūkiškų patarimų knygelių —
ruošimas bei leidimas. Tuomet Lietuvoje jau plito že-
mės ūkio literatūra lenkų kalba, ypač populiarūs
buvo Vilniaus universiteto profesoriaus Mykolo
Očapovskio veikalai, tačiau šia literatūra tesinaudo-
jo beveik vien dvarininkai ir jų ekonomai. S. Dau-
kanto nuopelnas tas, kad jis visus savo ūkiškų pata-
rimų leidinius skyrė kitokiam skaitytojui: dvarinin-
kų ir feodalinės valstybės išnaudojamai klasei —
valstiečiams. Gyvendamas Peterburge, jis sulaukė
pasirodant penkių savo knygelių: 1847 m.—,,Pamo-
kymas apie auginimą taboko“ ir „Parodymas, kaip
apynius auginti“, 1848 m.— „Bičių knygelė“,
1849 m. — „Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas“
ir „Ugnies knygelė“. Paskutinį šios serijos leidinį —
„Sėjamosios pašaro žolės“ — S. Daukantui pavyko iš-
spausdinti 1854 m. Vilniuje. Jis dar buvo paruošęs
spaudai „„Pamokslą, kaip girias kirsti, sėti ir diegti
dėl alvieno ūkininko“ (1854 m.) ir „Gaspadorius“
(apie 1857 m.). Visas šias knygeles, išskyrus „Bičių
knygelę“ (ji buvo parašyta G. D. Zetegasto ir 1801 m.
išleista lietuviškai), S. Daukantas vertė iš rusų, vo-
kiečių ir lenkų kalbų, tačiau pritaikė jas lietuvių
skaitytojui, visoms, išskyrus „Gaspadorių“, pridėjo
savo pratarmes. Ir šiose pratarmėse S. Daukantas
liko istorikas. Skatindamas skaitytoją plėtoti atitin-

"V. Merkys, S. Daukanto „Dainių žemaičių“ cenzūravi-
mas.— Liaudies kūryba, t. 2, V., 1974, p. 317.

22

kamas žemės ūkio kultūras ar racionaliai tvarkyti
miškus, jis pabrėžė šių kultūrų gilias istorines tradi-
cijas, senus gamtos apsaugos pradus,

S. Daukantas ūkiškų patarimų knygelėmis siūlė
žemdirbiams laužyti konservatyviąją žemės dirbimo
sistemą, plėtoti prekines ūkio šakas. Tai buvo pri-
einama tik pasiturintiems valstiečiams, naudojusiems
svetimą darbo jėgą, — tokių ėmė atsirasti irstant fe0-
dalinei santvarkai. Deja, daugumai valstiečių, dar
neišsivadavusių iš feodalinės priklausomybės, šie že-
mės ūkio pertvarkymai buvo beveik neįmanomi.

Dauguma S. Daukanto raštų tyrinėtojų yra tei-
singai pastebėję, kad jis idealizavo Lietuvos praeitį.
Šia idealizacija norėta dvarininkų ir caro valdžios
užguitą skaitytoją įtikinti, jog tauta seniau turėjo
jėgų garantuoti savo socialinę ir nacionalinę laisvę,
egzistuoti kaip lygiavertė tarp didžiųjų kaimyninių
tautų. Idealizuojamos praeities ir tamsios ano meto
tikrovės gretinimas gerokai primena šviečiamuoju
laikotarpiu klestėjusios didaktinės prozos pabrėžti-
nai teigiamų ir neigiamų personažų sugretinimus,

Šie pasirinktieji kontrastai matyti kone visuose
S. Daukanto raštuose, jie ryškūs net trumpose ūkiškų
patarimų knygučių pratarmėlėse. Kontrastų kūrimo
metodu S. Daukantas dėsto savo pažiūras į feodali-
nius valstiečių ir dvarininkų santykius, į caro patval-
dystę. S. Daukantui čia didelę įtaką turėjo šviečia-
mosios idėjos. Švietėjai tose šalyse, kur tebebuvo
baudžiava, svarbiausiu dalyku laikė valstiečių išlais-
vinimą. Anot jų, luominė feodalinė santvarka prieš-
tarauja Žmogaus prigimčiai, ir todėl būtina šią fe0-
dalų egoizmu paremtą santvarką panaikinti. Jau
„Darbuose“ S. Daukantas tvirtina, kad lietuviai se-

23

niau savo krašte laimingai ir pasiturinčiai gyvenę,
nežinoję jokių feodalinių prievolių. Gerovės pagrin-
das buvusi darbu įgyta privati žemės nuosavybė.
Feodalizmo sąlygomis žemės nuosavybė buvo valsty-
bės, bajorų luomo ir bažnyčios monopolis. S. Dau-
kanto manymu, tik gavęs žemės nuosavybės teisę,
nusikratęs feodaline priklausomybe, valstietis vėl ga-
lės susikurti gerovę.

Baudžiavą, kurią S. Daukantas vadina vergija
arba lažu, lietuviams (mes sakytume — ypač prūsams
ir latviams) atnešę išorės priešai — kalavijuočiai ir
kryžiuočiai, veidmainingai prisidengę „dievo žodžio“
platinimo misija. Apie panašią iš užkariavimų kildi-
namos socialinės nelygybės koncepciją, plėtojamą
prancūzų istoriko Ogiusto Tjeri veikaluose, jos ra-
cionalų pradą F. Engelsas rašė: „Be abejo, baudžiava
ir priklausomybė nėra kažkokia specifinė viduram-
žių feodalinė forma, mes randame jas visur arba be-
veik visur, kur užkariautojas priverčia vietinius gy-
ventojus įdirbti jam žemę..."8

Krikščionybė, baudžiava ir tautos pavergimas,
anot S. Daukanto, užgriuvo kartu. Čia S. Daukantas
žymia dalimi teisus, nors feodalizmo įsigalėjimo, tau-
tinės nelygybės didėjimo tuose kraštuose priežasčių
jis neatskleidė. Tuo metu, kai kalavijuočiai su kry-
žiuočiais įsiveržė į Pabaltijį, krikščionybė atstovavo
subrendusio feodalizmo socialinės-politinės santvar-
kos ideologijai. Pabaltijyje feodalizmas tebebuvo
ankstyvosios raidos stadijoje. Krikščionybės įvedimą
čia, suprantama, lydėjo feodalinės prievolės bažny-
čiai ir baudžiavos įsigalėjimas.

3 MuceMa, Surenbc — Mapkcy, 22 Aeka6pa 1882 T. — K.
Mapkc 1 D. Burenbc, Couunenna, T. 35, M., 1964, p. 112.

24

S. Daukantas daug rašo apie feodalinius lietuvių
karus su rytų kaimynais, tačiau šiuos karus traktuoja
kaip maždaug lygių su lygiais, nevengia parodyti
abiejų pusių karių narsumą, baisius žmonių nuosto-
lius, užpultų kraštų teriojimus. Kitokiu — piktu ir
klastingu — priešu S. Daukantas laiko kryžiuočius
bei kalavijuočius.

Pagrindinės lietuvių teritorijos niekas anuomet
neįstengė užkariauti, tačiau baudžiava ir čia įsigalė-
jo. To priežasčių S. Daukantas ieško kitur. Jis rašo,
kad karinės demokratijos epochos karo vadai siekė
socialine prasme pavergti savo tautiečius. Dar iki
kovų su vokiečiais kryžiuočiais S. Daukantas, atrodo,
pripažįsta buvus patriarchalinių vergų, o paskui,
anot jo, iškilo ponai, kurie kartu su didžiaisiais kuni-
gaikščiais užgrobė žemę ir pavergė valstiečius (žem-
lionis), versdami už dirbamą žemę duoti duoklę. Su
Lietuvos patekimu Lenkijos įtakon S. Daukantas sie-
ja baudžiavos išplitimą, lažo įsigalėjimą, diduomenės
ištižimą, jos sulenkėjimą. Beje, dabar tarybiniai isto-
rikai taip pat tvirtina, kad baudžiavos įsigalėjimo
Lietuvoje procesas baigėsi XVI a. antrojoje pusėje.

Baudžiavą pripažinęs neteisėta, S. Daukantas kėlė
klausimą ir dėl valstybinės valdžios, saugojusios šią
santvarką. S, Daukantas visiškai atmetė tuomet vyra-
vusios oficialiosios ideologijos postulatą, kad kiek-
viena valdžia yra dievo duota. Valstybės ir valdžios
kilmės koncepcija S. Daukantas liko ištikimas švie-
čiamajame laikotarpyje klestėjusiai prigimtinės tei-
sės teorijai (ją dėstė ir Vilniaus universiteto profeso-
riai) — iš prigimties kiekvienas žmogus yra laisvas ir
nepriklausomas nuo kitų žmonių, ir niekas šių teisių
negali nei atimti, nei varžyti.

25

Valstybė ir valdovas, S. Daukanto manymu, atsi-
rado visuomenės sutarties keliu, ir valstybė turėjo
ginti visos liaudies, tautos interesus, apsaugoti žmo-
nių nuosavybę, pilietines teises.

K. Marksas rašė, kad „jau Makiavelis, Kampa-
nela, o po to Hobsas, Spinoza, Hugo Grocijus, ligi pat
Ruso, Fichtės, Hegelio ėmė žiūrėti į valstybę žmo-
gaus akimis ir kildinti jos natūralius dėsnius iš proto
ir patyrimo, o ne iš teologijos."“? Visuomenės sutar-
ties nustatytos ir garantuotos politinės-socialinės
santvarkos gynimas S. Daukantui yra patriotizmo
pagrindas. Lietuvių tauta, anot S. Daukanto, tuomet
rodė nepaprastą narsumą. Prigimtine teise ir visuo-
menės sutartimi paremtą santvarką pažeidę, valdžios
uzurpatoriai ir didikai užtraukė socialinę ir tautinę
priespaudą. Dėl to pavergtoje liaudyje išnyko se-
nasis patriotizmas ir karingumas. S. Daukantui vals-
tiečiai yra pagrindinis materialinių gėrybių ir kultū-
rinių vertybių kūrėjas, o jų laisvas darbas — valsty-
bės galios pagrindas. Valstiečių pavertimas bau-
džiauninkais, anot S. Daukanto, palaužė ir valstybės
ekonominę bei politinę galią.

S. Daukantas darė visiškai aiškią aliuziją į XIX a.
pirmosios pusės feodalinę santvarką, kaip priešta-
raujančią protui ir žmogaus prigimčiai. Dar toli
S. Daukantui buvo ligi valstybės klasinės kilmės su-
pratimo, tačiau jo mintys, iš esmės skelbiančios ne-
teisėtu caro autokratijos ir dvarininkų viešpatavimą,
padėjo idėjinei kovai prieš feodalizmą, dvarininkų
žemėvaldą, prieš tautinę priespaudą.

9 K, Mapkc, IMepenoBuna B Ne 179 «Kėlnische Zeitungs.—
K. Mapxc 1 O. Barenkc, CovuHenas, T. 1, M, 1955, p. 111.

26

EF. Engelsas, apibūdindamas ano meto švietėjų
teorijas, jų realizacijos pasekmes, rašė: „Mes dabar
žinome, kad ši proto viešpatija buvo ne kas kita,
kaip suidealizuota buržuazijos viešpatija, kad amži-
nasis teisingumas buvo įgyvendintas buržuaziniame
teisingume, kad lygybė tebuvo buržuazinė lygybė
prieš įstatymus, kad viena iš svarbiausiųjų žmogaus
teisių buvo paskelbta buržuazinė nuosavybė."!0

Laikydamasis prigimtinės teisės teorijos ir remda-
masis konkrečiais Lietuvos istorijos faktais, S. Dau-
kantas taip pat kritiškai traktavo religiją bei katali-
kų bažnyčią. Žinoma, jis dar neatmetė dievo buvimo,
net manė, kad teisinga religija, atitinkanti žmogaus
prigimtį, gali būti maudinga visuomenei. Tačiau
S. Daukantas nepripažino aktyvaus dievo kišimosi į
žmonių visuomenės gyvenimą, atmetė mintį, kad ano
meto socialinė ir politinė santvarka yra sankcionuo-
ta dievo. S. Daukanto antiklerikalizmas ypač išryš-
kėja, kai jis rašo apie kryžiuočių bei kalavijuočių žy-
gius į Lietuvą; čia jis pabrėžia, kad šių pražūtingų
lietuvių tautai žygių organizatorius buvo pats popie-
žius. Beje, lietuvių pagoniško tikėjimo S. Daukantas
nesmerkia, o kartais stato jį lygia greta su krikščio-
nybe, laiko vienu iš religijos plitimo Lietuvoje eta-
pų. Religiją 5. Daukantas dažnai supranta kaip pa-
prastą visuomenės gyvenimo reiškinį. Anot jo, lietu-
vių protėvių pirmykštis tikėjimas daugeliu dievų
atsirado dėl žmonių tamsumo ir gamtos reiškinių ne-
supratimo, nemažą reikšmę čia turėjęs apgaulės mo-
mentas. Tiesa, didelio nuoseklumo šiuo ir kitais reli-

0 F. Engelsas, Socializmo išsivystymas iš utopijos į moks-
14.— K. Marksas, F. Engelsas, Rinktiniai raštai dviem tomais, t. 2,
v., 1950, p. 103.

27

gijos kilmės bei raidos klausimais S. Daukanto raš-
tuose nematyti, kartais jis, pats sau prieštaraudamas
(ypač „Būde“), tvirtina, esą religinis jausmas įgimtas,
tuo darydamas nuolaidą įsigalėjusiam teologiniam
galvojimui.

Atskirai reikia sustoti prie S. Daukanto, kaip be-
letristo. Ano meto grožinę lietuvių literatūrą S. Dau-
kantas praturtino keliais būdais. Visų pirma paminė-
tini jo atlikti antikinės literatūros vertimai —,,Pasa-
kos Fedro“ ir Kornelijaus Nepoto „Gyvatas didžiųjų
karvaidų senovės“, perdirbta ar laisvai versta
J. H. Kampės apysaka „Rubinaičio Peliūzės gyveni-
mas“. S. Daukanto, kaip beletristo, talentas pasireiš-
kė ne tik grožinės literatūros, bet ir istorijos veika-
luose. Lietuvos girių vaizdai, kuriuos randame „Bū-
de", yra anuometinės lietuvių prozos viršūnė. Kyla
klausimas, kodėl šie girių vaizdai atsirado istorijos
raštuose. Čia S. Daukantą smarkiai veikė didysis
prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso, vokiečių filo-
sofas Johanas Gotfridas Herderis, kurie poetizavo
gamtos ir žmogaus harmoniją. Iš istorijos šaltinių
S. Daukantas žinojo, kad jo aprašomais laikais kraš-
tas buvo gyvenamas daug rečiau, dirbami laukai vie-
tomis tiesiog skendėjo girių jūroje. Anot S. Daukan-
to, žmonės tuomet gyveno gamtos, girių globoje.
Girios vandeniu maitino upes ir upelius, saugojo pa-
sėlius nuo šalnų ir sausrų, kūrė sveikesnį klimatą,
teikė prieglobstį naudingiems žvėrims, krašto gyven-
tojus slėpė nuo priešų. Girių ir tautos likimas buvęs
vienas: gobšūs ponai kartu teriojo girias ir vergė lie-
tuvį. Kai gamtos (girių) ir žmogaus harmonija buvo
suardyta, kraštą užgulė skurdas ir vargas.

28

S. Daukantas pabrėžė ir nepagrįstai idealizavo šią
harmoniją senovėje, tačiau jis niekur neragina atsi-
sakyti kultūros bei civilizacijos ir grįžti į pirmykštį
primityvų gyvenimą gamtos prieglobstyje. Atvirkš-
čiai, jis nori matyti savo tautą kultūringą, prilygstan-
čią kitoms didžiosioms kaimyninėms tautoms. Moks-
las galįs labiau iškelti tautą, negu ginklas. Tautos
kultūrai plėtoti, užguitai liaudžiai šviesti skirti visi
S. Daukanto veikalai,

Meniškų vaizdų S. Daukanto raštuose gana apstu:
tai kovų ir mūšių aprašymai, legendinių ir istorinių
asmenų portretai, monologai bei dialogai, Lietuvos ir
gretimų kraštų peizažai. Autorius, žinodamas, kad
neišprususiam skaitytojui abstraktus dėstymo būdas
sunkiai įkandamas, į mokslinį pasakojimą stengiasi
įpinti emocinių elementų, šnekamosios liaudies kal-
bos posakių bei įvaizdžių, daug kur pasakoja su pa-
tosu, pereina nuo netiesioginės kalbos į tiesioginę.
Be abejo, grožinės literatūros priemonėms čia atsi-
rasti labai padėjo S. Daukanto literatūros studijos
Vilniaus universitete.

Plati kultūrinė S. Daukanto veikla, jo pažangios
idėjos jau visą šimtmetį traukia tyrinėtojų dėmesį. Iš
pradžių imta kaupti jo biografijos duomenis, aiškin-
tis jo kūrybinį palikimą, paskui pakartotinai išleistas
„Būdas“, išspausdinta „Istorija žemaitiška“, tiesa, pa-
vadinta „Lietuvos istorija“ (Plymouth, Pa, 1893—
1897), „Darbai“ (Kaunas, 1929). Tarybiniai lietuvių
literatūros, folkloristikos, visuomeninės minties isto-
rikai ėmėsi plačiai ir giliai tyrinėti atskiras S. Dau-
kanto veiklos bei kūrybos sritis, jie iš marksistinių-
lenininių pozicijų apibūdino jo vietą praeities kultū-

29

roje bei visuomeniniame gyvenime. 1955 m. išėjo ir
S. Daukanto „Rinktiniai raštai“, kuriuose paskelbta
būdingesnių bei įdomesnių ištraukų iš bemaž visų jo
kūrinių. Tačiau S. Daukanto kūrybos leidimas buvo
gerokai kuklesnis, negu kitų, kartais ne tokių reikš-
mingų, XIX a. pirmosios pusės lietuvių kultūros at-
stovų.

Beveik visi S. Daukanto raštai, kurie buvo kada
nors spausdinti, jau virto bibliografine retenybe, Pa-
sirodo, labai vertinga jo kūrybinio palikimo dalis iš
viso tebėra neskelbta. Todėl šiuo leidiniu, sudarančiu
du stambius „Lituanistinės bibliotekos“ tomus, sten-
giamasi pakartotinai ir naujai paskelbti daugumą
svarbiausių S. Daukanto raštų. Čia dedami trys isto-
rijos veikalai: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“,
„Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir „Pa-
sakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“.
Beje, „Pasakojimo“ didžioji dalis skelbiama pirmą
kartą.

Į šį raštų leidimą neįeina tik „Istorija žemaitiška",
1893—1897 m. paskelbta Jungtinėse Amerikos Vals-
tijose. Šis veikalas yra labai didelės apimties (dviejų
tomų). „Istorija žemaitiška“ yra tarpinis, vidurinis
veikalas istorijos veikalų grandyje, jį iš dalies atsto-
ja „Darbai“ ir „Pasakojimas“.

S, Daukanto parašytų ir išverstų vadovėlių, skai-
tinių, ūkiškų patarimų knygelių, tautosakos rinkinių,
žodynų bei kitų panašaus pobūdžio raštų dėl jų speci-
finio turinio ir bendros didelės apimties čia neįma-
noma dėti. Dalį šių raštų netrukus ketinama paskelbti
atskirai (pvz., grožinės literatūros vertimai ir seki-
mai, tautosakos rinkiniai); čia skelbiamos tik jų pra-

30

tarmės. Jose glaustai, bet kartais dar ryškiau, negu
istorijos darbuose, išdėstytos autoriaus idėjinės pozi-
cijos. Pavyzdžiui, ūkiškų patarimų knygelių pratar-
mėse matyti ir pasiturinčių valstietijos sluoksnių, be-
siformuojančio nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio
ekonominės programos užuomazgų. Dedami taip pat
visi, kiek buvo įmanoma surasti, S. Daukanto laiš-
kai, nes juose atsiskleidžia autoriaus kultūriniai ry-
šiai, jo pažiūros, profesinis pasiruošimas, interesų
ratas.

Kiekviena epocha savo mokslininkams istorikams
kelia naujus metodologinius reikalavimus. Jei, pa-
vyzdžiui, imsime istorijos veikalus, tai net tais pa-
čiais šaltiniais remdamasi kiekviena istorikų karta
rašo savo krašto istoriją iš naujo. Nuo S. Daukanto
intelektualinės veiklos laikų pasikeitė net dvi socia-
linės ekonominės formacijos — feodalizmą pakeitė
kapitalizmas, o kapitalizmą — pirmoji komunizmo
fazė socializmas. Mokslas nužengė daug didelių
žingsnių į priekį. Ypač išryškėjo marksistinio istori-
jos mokslo, besiremiančio istorinio materializmo me-
todu, pranašumas prieš ankstesniųjų epochų istorijos
mokslą, kurio atstovai istoriją suprato idealistiškai.
Labai paseno ir S. Daukanto istorijos veikalų koncep-
cijos, būdingos XVIII a. pabaigos ir XIX a, pirmosios
pusės istoriografijai.

Nuo S. Daukanto ligi mūsų dienų smarkiai pasi-
keitė ne tik bendras istorijos proceso supratimas, bet
išaugo ir šaltinių mokslas, išaiškinta nepalyginamai
daugiau istorijos faktų. Tų naujų istorinių žinių aki-
vaizdoje S. Daukanto istorijos veikalų ribotumas da-
bartiniam skaitytojui yra visiškai aiškus. Po S. Dau-

31

kanto raštų pasirodymo toli pažengė taip pat moder-
nioji kalbotyra, folkloristika ir t. t.

Vis dėlto S. Daukanto raštų išliekamoji, pažintinė
vertė yra didelė. Tie raštai yra pirmasis lietuvių na-
cionalinės istoriografijos kūrinys, įžymus antifeoda-
linės politinės minties, ankstyvosios grožinės litera-
tūros, turtingos kalbos ir apskritai progresyviosios
kultūros paminklas.

V. MERKYS

DARBAI
SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Non est generosorum hominum res alienas guaerere, et
pati sua per ignaviam amitti [1].

Dionizijus iš Halikarnaso,
Hist., lib. V

PRATARYMAS

1. Veizint giliuose amžiuose į gimines, dyvytis
reikia iš jų įvairių atmainų: kaipogi vienos mokslu
atsiženklinusios, kitos pasidariusios valdytojomis
viso pasaulio, kitos buvusios ilgą laiką povyziumi
dorybės ir teisybės, kitos savo amatu ir prekyba su-
rinkusios turtus viso svieto. Ai įoms!.. visos jau pa-
karčiui išgaišo, prapultyj begalinio laiko!.. Veltui
šiandien kkėlusiuos iš grabo garbingas graikas savo
Panteono, o stiprus rymionis savo Kapitolijaus irose
tėviškės ieškotų! Arba ką sakytų ansai išmintingas
skitas, atsisėdęs ant kapo, veizėdamas į tolimus savo
poposūnius, lietuviais, žemaičiais, prūsais, latviais,
jodviežiais, kuržemiais pramintus ir paskandintus
galžudėse, apvergtus ir tarp gyvulių paskaitytus?
Negut, pasigailęs jų, ištartų su paskuju apgynėju ry-
mionų liuosybės tuos žodžius: „O dorybel Tuščiu esi
žodžiu šiame pasauly!“

Tokios atmainos giminių rūstintų kiekvieną pro-
tingą sutvėrimą, jei anos nė jokio ženklo buvimo
savo nepaliktų. Bet, noris pačios giminės išgaišta,
vienok jų raštai palieka, o anuose jų amžina garbė
užrašyta, kurios nė kokia galybė šio pasaulio negali
išnaikinti, Dėl to gi linksminas dar šiandien šviesus
graikas, jog yra mokytoju pasaulio, o didžiuojas
stiprus rymionis, jog parašė įstatymus visam svietui!
Taigi, kad mokslas ir gudrybė giminės yra amžina ir
visų didžiausia garbe, dėl ko gi lietuviai ir žemaičiai

2* 35

negali stengti, idant dasiektų tą laiptą šviesybės, ant
kurio išsikėlė kitos giminės? Užvis jog kiekviena gali
pelnyti garbę ne tiktai vienu kardu, bet ir pačiu
mokslu: kaipogi Atėnai ne dėl to vien yra garbinami,
jog Kserkso galybę sutrėmė, bet jog iškala buvo
gudrybės viso svieto.

Tebturi dar lietuviai ir žemaičiai visų brangiausią
palikimą savo bočių prabočių, tai yra savo kalbą,
kurią idant išplėštų iš nasrų visa rynančio laiko ir
pastatytų šalip kalbų mokytų, turi aną šiandien dai-
linti. Mindami užvis ant to, jog reta giminė su tokia
kantrybe ir narsybe gynė savo liuosybę, su kokia
senų dienų lietuviai ir žemaičiai, kurie rūpesny nie-
kuomet nenusiminė, kartais rūstose dienose braidy-
dami* kraujuose savo brolių, dar ant jų kūnų savo
liuosybę gynė ir ne kartą pelenuose savo namų pa-
čius neprietelius laidojo. Daug kartų patys, apgulti
pilyse, nebstengdami atremti neprietelių galybės, ve-
lijos irose pilies užsirausti, nekaip jų vergais tapti.
Aiškiai gal sakyti, jog lietuviai, žemaičiai per ilgus
amžius (kaip tuojau regėsim) gimė ir mirė tarp kar-
dų, gindami savo tėviškę nuo neprietelių. Bet ko ne-
pergalės piktybė svieto, kuri, negalėdama paveikti
savo kantrybe narsių poposūnių skitų, leidos ant nę-
dorybės! Kaipogi tuojau, pasiklojusi vienybe tautos
ir ateinančia palaima ūkės, kiltį jų ėmė niekinti,
kantrybę žadais ramdyti, senų dienų užlaikymus nai-
kinti, naujus dėti, taip maž pamažu tautindama anuos
nuo jų ūkės, visų pirma išplėšė jiems liuosybę, pas-
kui vergus, jau gelžiniais apkalusi, galžudžiams pa-
metė,

* Rankraštyje (toliau žymima DI) po šiuo žodžiu paaiškinta:
braidžiodami.

36

Vienok lietuvis, žemaitis, ir tiek nelaimių kentė-
damas, bogina dar šiandien svetimą ginklą į tolimus
kraštus ant liepimo to, kursai jo valdytoju daros, ir,
nesuprasdamas jo kalbos, lieja savo kraują už jį, vil-
damos, jog ansai jam jo liuosybę pagrąžins; namie
būdamas, dirba dieną ir naktį savo jomylistoms,
kurie nesupranta jo guodžiantis. Tose atklanėse maž-
ne (sakau) vargų lietuvis, žemaitis viename tiktai
savo šventame tikėjime randa kantrybę ir atpūtoja,
laukdamas pagalbos nuo savo visų aukščiausio tėvo.
Bet nei tokios, sakau, rūstos dienos neišdildė dar jų
širdy praėjusių laimingų laikų: kaipogi tankiai šian-
dien dar lietuvis ar žemaitis, kruviną prakaitą nuo
kaktos nubraukęs, taria, veizėdamas gailinga akia į
iras šalip stovinčios savo pilies: „Šitai ženklai liuosy-
bės mano bočių prabočių!“

2. Ant didesnės nelaimės tos giminės nedaug te-
buvo tokių vyrų, kurie būtų atsidėję surašę jos dar-
bus ne tiktai senovės, kuriuos jau amžina migla ne-
perregimo laiko seniai uždengė, bet ir tuos darbus,
kurie savo tamprumu visą Europą per kelis amžius ju-
dino, Kaipogi du tėra žinomu vyru (kiti gali dar būti
užslėpti klioštoriaus kokio kerčioj), kuriuodu surašė
darbus lietuvių ir žemaičių.

Pirmasis Strijkauskis, gimimo lenkas, būdamas
Varniuose kanauninku, surašė lenkiškai darbus lie-
tuvių ir žemaičių jaugiai su darbais lenkų ir gudų [2],
dėl to gi yra didžiai įkyrus skaityti norinčiam žinoti
darbus vienų lietuvių ir žemaičių. “

Antras Vijūkas-Kojalavičius (arba, kaip lietuviai
vadina, Kojalas), gimimo lietuvis nuo Kauno, jeza-
vitas, garsus moksle savo amžiuje, pagailęs savo gi-
minės užmirštos ir apleistos, surašė lotyniškai jos

37

darbus [3]. Daug geresnis yra už Strijkauskį: kaipogi
išguldymas darbų, skaistumas kalbos, aiškumas žo-
džių nebgali būti geresnis nė kokiame rašte, taip jog
skaitytojas, perbėgdamas darbus, pirm kelių šimtų
metų buvusius, tarias šalip jų bestovįs. Vienok jo
istorija yra trumpa ir daug dar trūksta, užvis toje da-
ly, kurioj aprašo darbus pagonų lietuvių, žemaičių;
bet jaunam lietuviui ar žemaičiui, norinčiam išmokti
lotyniškai, nebreikia geresnės knygos!.

3. Šiame mano rašte norėjau aš lietuviškai apra-
šyti bent paviršiais“ darbus lietuvių ir žemaičių ir
stengiau bent didumą paveikslo jos senų dienų apsi-
ėjimų ir užlaikymų parodyti; ne tiktai idant skaity-
tojas geriau išmanytų pačius darbus, bet idant galėtų
dar pažinti palaikus tos tautos, ant žemės ar žemėj
šiandien tebesančius, kuriuos daug kartų atsitinka
rasti; idant nežinovas nedarytų taip, kaip vienas (gė-
džiuos vardą minavoti), radęs giliai žemėj špyžiaus
stabą, pavėdų į kokį tenai garsų viešpatį arba kario-
vedį, niekam nepasisakęs, į varpą jį sulydino, kursai,
kad būtų kitiems vyrams parodęs, būt galėjęs dešim-
tis varpų nuliedinti, du kartu didesnių už tą mantą,
kurią būtų nuo jų gavęs už tokį brangų palaiką. Rei-
kia žinoti, jog niekelis šiaip veizint, skatikėlis iškas-

! Rašė dar Lietuvos ir Žemaičių istoriją Rotundas Mielezijus,
burmistras miesto Vilniaus, kaip tą gal regėti jo gromatoj, rašytoj
Mikalojui Radvilai metuose 1560 12 dienoj sausio mėnesio, kuri
ar prapuolė, ar iki šiai dienai kokioj kerčioj klioštoriaus beker-
pėja dulkėse [4].

Mykolas (Michalon) Lietuvis taipogi parašė istoriją Lietuvos,
bet prapuolė, o tiktai nuolauža nuo jos paliko: „„Michalonis Litva-
ni, De moribus Tartarorum, Litvanorum et Moschorum, fragmina
X, Basileae, 1615“.

* DI paraštėje parašyta: bent paviršiui.

38

tas, gelžgalėlis ar kūlis įvairus su balsėmis, tai yra li-
teromis, dėl žmogaus vienok žinovo yra brangesniu
daiktu, nekaip keli šimtai muštų arba raudonųjų.
Lygia dalia senų dienų dainos gali daug atminimų ir
palaikų senovės rodyti, kurias dar šiandien, noris re-
tai, bet daugioj vietoj tebdainuoja.

Ne vienas skaitytojas, sklaidydamas mano raštus,
rūgos, jog aš anuose lietuvius ir žemaičius daugioj
vietoj girių, o darbus ir kares krikščionų peikiu,
kaipo neteisingai daromus. Bet jei rymionys ir grai-
kai, noris pagonys, taip šiandien yra garbinami nuo
visų krikščionų už savo dorybę ir kantrybę, dėl ko
gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas, jei
kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietę-
lių, mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės. Aš tam
nekaltas, jei krikščionys tų amžių buvo užmiršę tą
prisakymą viešpaties išganytojo: „Mylėk artimą
savo kaipo patsai save.“ Sekdamas teisybę mano raš-
te, aš turėjau taip rašyti, kaip raštuose senovės ra-
dau; jei kursai nenori tikėti, gali eiti ir veizėti, aš pa-
rodžiau, iš kur anuos išrašiau.

Ant galo rasis ir tokių galvočių, kurie kernos
mane, jog aš darbus Lietuvos ir Žemaičių trumpai te-
aprašiau, bet ir tame trumpame dar apraše daugioj
vietoj apsirikau, daug ir apleidau ir ne kaip reikiant
anuos surėdžiau; užvis rūgos, jog neišrodžiau aiškiai
kilties giminės, rėdos, gudrybos, būdo, turtų ir jos
galios. Atsakau mano kernotojams, jog aš ne dėl mo-
kytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, ku-
rios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pa-
sakoti, o be raštų daug kartų apsirinka, Norėjau vėl
mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemai-
čių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviš-
kai, jei turi spėko, lygia dalia kaip ir kita išdailinta

39

jau kalba. Dėl to gi viliuos, jog man taikūs skaityto-
jai, kaipo pirmam rašytojui toj kalboj, dovanos visus
mano apsirikimus; ant galo, jei anie mane Ilygins
noris su Papirijum rymionų, aš ir tuo džiaugsiuos ir
linksminsiuos, jog pirmasis tarp lietuvių gudresniems
vyrams, norintiems rašyti, kelią praskyniau.

Rašyta metuose 1822

Perskyrimas I

DARBAI, SENOVĖS LIETUVIAMS IR ŽEMAIČIAMS
ŠIANDIEN PRIPAŽĮSTAMI

1. ŽINIA APIE GIMINES LIETUVOS IR ŽEMAIČIŲ PIRM
GIMIMO KRISTAUS

I. Raštuose senovės tankiai yra minavojama šiau-
rė, kurią rašytojai graikų vienur Hesperijos, kitur
Iperborėjos kraštu vadina; bet tankiau tenai yra dar
garbinama giminė to krašto, vadinama skitais, arba
skaliotais, didžiai garsi visame pasauly savo viešė-
mis, savo dorybe ir savo drąsybe. Gyveno ta giminė
kitą kartą tamsiose giriose tų kraštų, kuriuose šian-
dien gyvena lietuviai, žemaičiai, prūsai, kuržemiai,
lečiai, arba latviai, ir krieviai.

Pagirtas darbų rašytojas senovės Herodotas, gimi-
mo graikas, aprašydamas tos giminės būdą ir neku-
riuos apsiėjimus, sako, jog tie skitai medžiodami
mažneė kiekvienas turėjęs žirgą, mokantį, žvėrį išvy-
dus, ant pilvo tūptis, idant žvėriui mažu rodytųsi, su
kuriais lygiai bėgo šunys pėdsekiai: medžiotojas, iš-
vydęs paukštį ar žvėrį, visų pirma vylyčia jį perver-
davo, paskui pėdsekiais siundydavo ir žirgu vydavo!,

Tas patsai rašytojas toliau pasakoja, jog skitai
savo numirėlius taip laidoję: „(Tuos mirusiuosius, ku-
rie neteisingai gyveno ant to pasaulio, šunims ir var-
noms ant peno į laukus išmesdavo, o tuos, kurie tei-

! Herodotus, Histor., 1. IV, c. XXII.

41

singai gyvenę mirė, kūnus jų su visų mylimiausiu
tarnu, su žirgu, su pėdsekiais, su valgiu ir su visu
tuo, ko jam gyvam esant prie ūkės reikėjo, ant mal-
kos padėję degindavo; paskui gentys ir bendrai, su-
pylę jų pelenus į kūlio ar molio indą, žemėj palai-
dojo, o ant viršaus jos minavonei išpylė rogą, arba
kapą, pailguotiną, tai yra kalnelį, vienu galu aukš-
tesnį, paveikslu elipsės." Didumas tokių rogų, arba
kapų, nebuvo lygus, vieni turėjo dvylika, kiti aštuo-
nis, kiti keturis mastus aukščio. Kopos kariovedžių,
viešpačių ir kitų garbingų vyrų, kurias visa giminė
per kelis metus pylė, buvusios didžiai aukštos. Kasę
tokias rogas ypatingai viename lauke kelis arba ke-
lias dešimtis, kartais ir kelis šimtus!. Tie kapai vadi-
nas dar šiandien senų dienų įtarimu kurganais, tai
yra kur viso yra gana žmogui. Tokių kapų skitų, jau
daugiau nei 2000 metų ištvėrusių, gal dar šiandien
Lietuvoj daugioj vietoj regėti, užvis ties Rogačiovu
padneprėj ir ties Vilkmerge. Tie apsiėjimai skitų di-
džiai pavėdūs yra apsiėjimams senųjų lietuvių ir že-
maičių, kuriuos tuojau regėsim.

Kitas rašytojas, vardu Justinus, gimimo rymio-
nis, taip aprašo šiuos kraštus ir būdą tų skitų: „„Ski-
tija, kuri į saulėtekį traukias, uždaryta yra iš vienos
pusės mare Juodąja, iš antros — kalnais Rypajų, nuo
užpakalio Azija ir upe Fazio. Yra didžiai plati ir ilga.
Gyventojai žemę nesidalija, nes, po dykas pūstynes
klajodami ir galvijų arba avių būrius ganydami, dir-
vų nearia ir namų nei trobų, nei aptvarų neprivalo,
Pačias ir vaikus ant ratų važioją, kurie, skūromis nuo
lytaus ir sniego apdengti, trobų vietą užstoja. Teisy-
bė tautos didžiau apgimimu, nekaip įstatymais, užlai-

! Narbutt —,Tygod. Wile.“, 1817, Nr. 71 w tomie III,

43

koma. Nė joks nusidėjimas nėr sunkesnis už vagystę,
nes žmonės be trobų ir tvartų, galvijus ir avis po miš-
kus laikydami, ką galėtų išsaugoti, jei vogti valia
būtų? Auksą ir sidabrą taip lygiai niekina, kaip kitos
tautos pageidžia. Pienu ir medumi maitinas. Verpalų
ir drabužių nepažįsta: kad anuos speigai virina, kai-
liais užsidaro. Tokią padorystę apsiėjimų pagimdė
tarp jų teisybė, kadang nieko svetimo negeidžia, Juk
tenai tik yra turtų noras, kur yra jų vartojimas.“ To-
liau su džiaugsmu ir dūsavimu tuos ištaria žodžius:
„O, idant kitos tautos lygiai pasikakdintų ir svetimo
negeistų! Iš tiesos, nebūtų tiek kariavimo per visus
amžius ir po visas šalis žemės; geležis nei šarvai ne-
žavintų žmonių, ir kiekvienas savo tik smerčiu te-
mirtų. Stebuklingas taigi rodos daiktas, jog jiems
prigimimas tai davė, ko graikai daugumu mokslo nei
prisakymais protybės įgyti negali, nei švitrūs pajun-
kimai prastam būdui pasielgimo neprilygsta. Taip tai
geresnė pas anuos yra nežinia piktumo, nekaip pas
tuosius pažintis dorybės."!

II. Septyniais šimtais metų pirmiau iki negimus
Kristui, pasakoja tas patsai rašytojas, jog buvęs tarp
tų skitų giminėj, vadinamoj getais, garbingas vyras,
vardu Gyveleizis. Tasai išmokęs savo bičiulius javus
sėti ir auginti, idant anie galėtų kūną savo jausti,
misdami grūdais ir vaisiais, nekaip uogomis ir gilė-
mis, kuriomis lig šiol mito. Giminė už tokią jo gera-
dėjystę paskaitė jį už savo dievaitį, kursai žmogaus
gyvybę auklėja?

Pasakoja toliau viršiau minavotas rašytojas, jog
toj pačioj giminėj getai buvęs antras garbingas vy-

I Justinus, Histor., 1. II, c. II.

2 Praelectiones in Universit. Litt. Caesar. Vilnens. ab. an.
MDCCCXVIII ad an. MDCCCXIX.

43

ras, vardu Zamolksis, didis galvočius, išmintingas,
gudrus ir žinąs žmogaus būdą, mylįs dorybę, neap-
kenčiąs nedorybės; kursai, regėdamas giminę savo
be rėdos ir norėdamas aną sutvirtinti ir palaiminti,
įstatymus anai protingus perdėjo, iš kurių visų gar-
bingiausieji iki šiol tie beužliko. Visų pirma mokęs
savo ūkininkus, jog kiekvienas žmogus nebengia gy-
venimą ant šio pasaulio, bet eina už gerus darbus į
antrą, daugiau laimingesnį; lygia dalia ir tie, kurie
už namus savo, gindami juos nuo neprietelių, karėj
mirė, gavo nuo dievų linksmybę nepabengtą ir saldų
atilsį aukštybėse!. Regis, jog, tos linksmybės vilda-
mies, getai kantriai kantresniai karėse grūmės su ne-
prieteliais: kaipogi pirmiau velijos ant vietos mirti,
nekaip neprieteliams pasiduoti. Ant galo liepęs se-
nus ir luošus, kaipo niekam nederančius, ant apieros
dievams deginti; kurį jų paskui giminė ant paminklo
jo išminties tarpe savų dievaičių patilpino.

Yra dar taip pat raštuose graikų minavojamas
garbingas vyras tų pačių skitų, vadinamas Anakar-
siu, kursai, norėdamas gerai įsteigti ūkę savo, ėjo
mokytis į Graikų šalį, garbingą tame laike mokslu ir
gudrybe. Ansai ten to dasiekė savo išminčia, jog
graikai jį sekmuoju galvočium pasaulio vadino, Ne-
žinomi yra visi atgaliai jo gyvenimo; raštai, kuriuos
būvo palikęs, sumišimuose giminių pragaišo. Vienok
apie jo išmintį tokia yra pasaka. Kokiame tenai su-
rinkime nekurie graikai klausę Anakarsį: „Kokia
rėda yra geresnė dėl ūkės?“ Šis aniems atsakęs: „Ta,
kurioj yra nedorybė sudrausta, o dorybė pajausta,“
Taip pat kitame suėjime, norėdamas nekursai grai-
kas Anakarsį, kaipo prašaleitį, įspėti, tarė savo bend-

! Eaedem, Praelectiones etc.

44

rui, kursai Anakarsį teiravos: ,„Konori dasižinoti
nuo žmogaus nemokytos šalies?" Anakarsis jam atsa-
kė: „Tiesa, esu aš iš nemokytos šalies, dėl to gi at-
ėjau į tą kraštą mokytis, jog pargrįžęs galėčiau būti
geru vyru ir mano ūkininkus visokių gudrybų išmo-
kyti; regis, jog man bus garbė. Bet kokia tau yra
šiandien gėda, jog tu, išmintingoj šaly gimęs, nedoru
esi jos ūkininku." i

Skaitytojai, užvis prašaleičiai, dyvysis, jog aš
tuos vyrus garbingus noriu patalpinti Lietuvos gimi-
nėj; bet jei pirmieji lenkų darbų rašytojai dar dvy-
liktame amžiuje tebvadina prūsus ir lietuvius getais!,
jei daugybė mokytų žmonių seniai jau anuos Lietu-
vos giminei pripažino, jei kalba, apsiėjimai šios die-
nos lietuvių sutinka daugioj vietoj su kalba ir apsi-
ėjimais šiandien moldavionų, toj vietoj gyvenančių,
kurioj kitą kartą getai gyveno, jei mažne visos pa-
vardės lietuvių, prūsų, žemaičių bengias tomis bal-
sinėmis: ksis, sis, jei ant galo apdaras senųjų lietuvių
yra pavėdus suvisu į apdarą graikų?— kuri gi gali
giminė teisingiausiai atsišaukti jų, jei ne giminė Lie-
tuvos ir Žemaičių?

Negal dar šiandien aiškiai žinoti, kokioj gudry-
boj, kokiame moksle ir kokioj galioj Lietuvos giminė
buvo senovėj ir su kokiais kraštais pažinę turėjo.
Vienok pati kalba Lietuvos rodo dar šiandien, jog ta
giminė turėjo senovėj savo rėdą, savo valdžią, ūkiš-
kus įstatymus, savo tikėjimą ir savo raštą, vadinamą
runų raštu, šiandien suvisu užmirštą, kuriame vienok
garsus vyras moksle Tunmanas ne kelis žodžius lie-
tuviškus, bet visas maldas, tenai pirm tūkstančio rasi

! Kadlubius, 1. 4.
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., Th. J, K. I.

45

metų rašytas, išskaito ir rodo, jog tas raštas buvo se-
novėj tikruoju raštu senųjų lietuvių ir prūsų! [5].

Užlikusieji palaikai senovės lietuvių ir žemaičių
giminės tą patį rodo. Kaipogi žinoma yra visiems, jog
kryžokai karėse su prūsais ir žemaičiais, užėmę jiems
Rusnę salą, apie kurią sriaučia Nemunas į Baltijos
jūrą, rado tenai, griaudami mūro bažnyčią, pagonų
altoriuj įdėtą kūlį, didžiai užlaikomą nuo pagonų, su
parašu lotyniškų, kuriame kūly buvo užrašyta, jog
Nemunas, laivų vyresnysis, iš Kartaginos atėjęs į Lie-
tuvą jūra pagal metuose 115 pirm gimimo Kristaus?
Tą tada kūlį (kaip sako, iš marmuro buvusį) kryžokai
nusiuntė metuose 1250 gimus Kristui dovanomis po-
piežiui Inocentui IV į Rymą, kursai, su didžiu
džiaugsmu jį atėmęs, kryžokams į jo vietą povyzių
šventojo atsiuntė, liepdamas pakabinti į kūlio vietą
ne pagonų bažnyčioj, bet jau krikščionų. Tas kūlis
mums rodo, jog lietuviai žinojo jau Afriką ir su ja
bendravos dar pirm gimimo Kristaus.

Mokytas žmogus rašo, jog iki šio laiko tebesanti
panemuniuose pasaka, jog Nemunas buvęs garbina-
mas už dievystę ir turėjęs Nemunaičiuose, ant skar-
džio Nemuno, savo bažnyčią, ant kurios vietos šian-
dien dar iros senų mūrų, į kūlį jau pavirtusios“ ir į že-
mę susmegusios, rodos. Minavoja Strijkauskis ir Ko-
jalavičius tuos atėjūnus, noris truputį kitaip, aprašy-
damu darbus Lietuvos ir Žemaičių.

! Atmenamai dar buvo iškasę ties Ariogala kūlį ketvirtainiš-
ką, ant kurio buvo runų rašytinės išraubtos, kurį kūlį vyskupas
Naruševičius patsai sakės regėjęs. Czacki, O lit, i pol. praw., t. I,
k. 10, nota 54.

2 Narbutt.-—,„Tygod. Wilet.“, 1817, Nr. 71 w tomie III,
3 Narbutt.—,„Tygod. Wil.“, 1817, tamže.

46

Yra pasaka užrašyta, jog neseniai dar apykartoj
Raseinių panemuniuose dainavę žmonės visą kelionę
tų atėjūnų, kurios dalykas toksai yra. Vandeneiviai,
išeidami iš jūros, plaukė Nemunu pagal iki upei Du-
bysai; išvydę tenai bažnyčią“, tarė iš džiaugsmo:
„Še, radom!“ Kurią vietovę praminė paskui Seredžiu-
mi. Plaukdami toliau Dubysa, norėjo atsiilsėti šėtre
ant skardžio ir tarė: „Čia kiškim ženklus“, — tai yra
žymės karūnėlę; nuo to laiko vietovė, arba miestelis,
tapo vadinamas Čekiške. Plaukdami dar toliau, rado
dideles ir tamsias girias, o nebgalėdami bestengti,
tarė: „El yra galas!" Kuri vietovė iki šiai dienai va-
dinas Ariogala. Bet, nebgalėdami nė medėmis be-
stengti, pasakė: „Bet ir galas." Kuri vietovė šiandien
tebsivadina Betygala. Vadovu ir vyresniuoju tų at-
ėjūnų buvęs taip pat vardu Nemunas!.

Rymionys, pergalėję visą pasaulį prieš pat ge-
mant Kristui, norėjo dar žinoti visą platumą ir didu-
mą žemės ir pažįsti gimines, tolose šalyse gyvenan-
čias. To dėjęsi, tėvūnai, arba senatoriai, valdant ūkę
Rymo Cezariui ir Antonijui, liepė keturiems matinin-
kams didiems galvočiams išmatuoti visą pasaulį, Tie
matininkai per 32 metus vieną mėnesį ir dešimtį die-
nų išmatavo ir, aprašę visas gimines, visą savo darbą
sudėjo raštinyčiose, arba archyvuose, tėvūnų. Noris
tie raštai sumišimuose giminės rymionų pragaišo,
vienok iš tų aprašų Etikus buvo pataisęs trumpą išra-
šą, iš kurio žinoma yra, jog visas pasaulis, pagal jų
nuomonę, keturiomis jūromis buvęs aptekęs, ir ant
saulėlydžio krašto gyvenusios giminės gotų, tiuringų,

* DI: apreiškinę, arba bažnyčią, bet žodis apreiškinę i1š-
braukias.

! Narbutt.—,,Tygod. WileA.“, 1817, Nr. 71,

47

alanų, bastarnų, sarmatų, erulių, etų, arba letų, tai
yra lietuvių!. Kas tam šiandien galėtų tikėti, jog lie-
tuvių giminė pirmajame amžiuj jau gyveno toj vie-
toj, kurioj šiandien, jei to raštai nerodytų!

Pinkersonas stigavoja savo raštuose, jog eruliai
ir sarmatai vienos giminės buvo ir viena kalba kal-
bėjo. Tą patį sako antras garsus vyras Maltbrunas,
stigavodamas“, jog žemaičiai kitą kartą vadinos sar-
matais: kaipogi prašaleičiai, negalėdami ištarti žiau-
džios rašytinės ž, rods, galėjo už žemaičius sarmatus
parašyti. Tas patsai rašytojas teisingai darodo, jog
Kalba sarmatų buvo ta pati, kuria šiandien tebkalba
žemaičiai, prūsai ir lietuviai; tai teisybei nieksai ne-
gali prieštarauti, kaipogi žinoma yra, jog lietuvių gi-
minė buvo didžiai plati; atmenamuose dar laikuose
gyveno ant upių Elbės, Oderio, Vislos, Nemuno ir
Daugavos, kurių paupiuose iškasti šiandien dievai
yra tie patys, kuriuos garbino lietuviai ir žemai-
čiai — giminės, panemuny, padaugavy šiandien dar
begyvenančios. Tokia tada dar tėra žinia apie lietu-
vių giminę pirm gimimo Kristaus.

2. ŽINIA APIE GIMINES LIETUVOS IR ŽEMAIČIŲ
PO UŽGIMIMO KRISTAUS

Pirmajame amžiuje po užgimimo Kristaus pagir-
tas rašytojas apsiėjimų germanų Tacitas sako, jog
tose šalyse, kuriose šiandien gyvena lietuviai, žemai-
čiai, prūsai, lečiai, arba latviai, buvę tenai kitą kartą
peucinai, venedai, penai, estai, o tų paskuojų būdas
ir tikėjimas vienoksai su svevais, arba žvėdais: maž

! Bohusz, Roz. o daw. nar. Litew., cz. 1, k. 41.
2 Malibrun, Tableau de la Pologne, 1807, a Paris.

48

tedėvį geležies ginklų, bet už visas šiaurės gimines
daugiau sugebą sėti, arti ir pajūriuose gintarus la-
syti!.

Antrame amžiuje po užgimimo Kristaus taip pat
garbingas kraštų rašytojas Ptolomėjus viršiau mina-
votame krašte sako gyvenus giminės: oenedai, galin-
dai, sudenai, kareotai, saliai, osai, veltai, finai, tarp
kurių vienok letų arba lietuvių neminavoja; lygia
dalia upės: Kronas (sako Nemuną pirma taip vadi-
nus), Rubonas, Toruntas ir Kesinas; vienok kaip gi-
minės, taip ir upės suvisu šiandien nesuprantamos,
nežinomos ir nepažįstamos?,

Paskiau giminės šiaurės taip rodos įsišeimėjusios,
jog, nebgalėdamos beišmisti savo šaly, leido vieną
dalį savo šeimynos ieškoti gyvenimo svetimuose
kraštuose tokiu parėdymu. Surinkusi* kokia noris
viena giminė meapregimuose laukuose persiskyrė
kaip diduomenė ir turtingi, taip ir žmonės į tris dalis
su pelnu, su visais turtais. Paskui lėmė tarp savęs,
kuriai iš tų trijų dalių reikės namus palikti. Nulėmus
ta dalis, kuriai iškrito apleisti, tuojau apskyrė sau
valdytoją, kursai vedė aną į svetimus kraštus sau gy-
venimo ieškoti. Regis, jog tokia dalis giminės šiau-
rės, atsiskyrusi nuo kitų, buvo taip vadinami eruliai
(Heruli) rymionų raštuose.

Būdas tų erulių taip yra aprašytas senovės raš-
tuose: „Eruliai lengvai galį kantrybėj, šalmų, arba
brylių gelžinių, ir šarvų karėj nedėvintys; apsivilkę
tiktai nudėvėtais drabužiais ir pasijuosę, rankoj vie-
ną skydą turėdami, puola į mūšą. Tarnai jų, nė to

! Tacitus, De morib. Germanorum, 45—46.

2 Ptolaemeus, 1. III, 5.

* Antro nuorašo rankraštyje (ioliau jis žymimas santrumpa
DI) yra: susirinkusi.

49

skydo neturėdami, kariavo, kaipogi, atsiženklinę tik-
tai kantrybe ir narsybe karėj, dovanomis aną tegau-
davo nuo savo kariovedžio. Retai ir taip pragumu
tiktai tepergalimi, dėl to gi nebuvo tautos senovėj,
kuri nebūt jų telkusi į karę.“!

Antras rašytojas mažne tą patį sako tais žodžiais:
„Bruliai visų smarkiausia giminė, išpažįstanti savo ti-
kėjime daugybę dievų, kuriuos maldydama, degino
senus ir luošus ant apieros. Žmonos, kurios vyrus
savo didžiai mėgo, mirus vyrams, turėjo ant jų kūnų
sau galą padaryti, o jei to nedarė, neapveizimos“
ir neapkenčiamos savo gyvatą bengė. Visuomet ka-
rėse grūmės narsiai ir dyko iki paskuojo liuosybę
savo tautos užturėti.'2

Tokių erulių atsiskyrusi viena dalis nuo savo ūki-
ninkų išėjo su valdymieru savo Malabatu metuose
250 gimus Kristui į saulėtekį kraštą rymionų, kuriuo
tuo kartu valdydamas Valerijonas ciesorius kruvinai
kariavo su persais. Noris Galenus, jo kariovedis, bu-
vo iš pirmo atrėmęs tuos erulius, vienok ciesorius,
regėdamas, jog niekaip jų nepergalės, ėmė ant galo
juos glaboti, kaipogi jų kariovedį Malabatą rodnuo-
ju savo paskyrė ir jo giminei leido savo krašte gy-
venti ties Juodosiomis jūromis. Jog tie eruliai buvo
aiškiai šaka Lietuvos giminės, tuojau regėsim.

Ketvirtajame amžiuje gimus Kristui Jordanas,
viršiau mMinavotas garsus rašytojas, gimimo gudas
(gotas), šiaurės gyventojas, aprašydamas valdžią ir
galybę savo giminės, sako, jog Ermanarichas, vieš-
pats gotų (gudų), įgavęs kardu sau valdystę visos

! Jordanes, De reb. Get., 7—16.
* DIl: neapvežamos.
2 Procopius Cesar., De bello Gothico, II, II.

50

savo giminės, nukariavo dar metuose 370 gimusiam
Kristui skitus, tuidus, vos, merens, mordens, remnis,
karis, rokos, todzuns, athual, naues, rubegentis, kol-
dos ir užėmė oenedus, estrus ir erulius — visas tas gi-
mines, tuose pašaliuose gyvenančias, kuriuose gy-
vena šiandien prūsai, lietuviai, žemaičiai, letai ir
krieviai. Tarp visų tų giminių, taria, eruliai vieni, ne-
norėdami iki paskuojo gotams pasiduoti, kruvinai ir
didžiai ilgai su jais kariavo, ant galo vienok gotai
pergalėjo maringose karėse erulius (regis, tuos, kurie
pajūry juodajame gyveno) ir anais valdė!. Neilgai
tas Ermanarichas tesidžiaugė taip didžia valdyste;
kaipogi metuose 375 unai, giminė, arba tauta, taip
vadinama, nuo saulėtekio iš Azijos atėjusi, kruvinas
kares padneprėj su gotais darė ir juos pergalėjo: patį
viešpatį Ermanarichą nukavę ir visą giminę gotų į
valdžią savo paėmę, nuslinko su gaujomis svieto it
debesimis į saulėlydį Europos, bet tenai mažne visi
galą gavo, paveikti ties upe Reinu nuo frankų, bur-
gundų ir kitų germanų?

Po nuopuolio gotų eruliai tebbuvo vėl įsišeimėję,
jog išleido gyvenimo svečioj šaly ieškoti vieną dalį
ūkininkų savo su kariovedžiu Odoakru, kursai, dar
paėmęs tiuringus, seirus ir kitas šakas erulių gimi-
nės, ėjo krašto rymionų kariauti. Visų pirma Pano-
niją, arba, kaip šiandien vadina, Vengriją, užėmė;
į Ticiną ir Paviją, didžiai stiprias vietoves ir pilis,
vėtra įsilaužęs, Orestą, brolį ir kariovedį ciesoriaus,
sugavo, kurį vienok ne tiktai gyvą, bet turtingą ir
apdovanotą paleido. Toliau niekas nebgalėjo prie-
šingauti rimtiems pulkams Odoakro, kurie, žengdami

! Lelewel, Dzieje star.
2 Lelewel, Dzieje star.

51

nuo pergalės į pergalę, vienu žygiu Italiją užėmė.
Atėjęs paskui ties Rymu, buveine tuo kartu viso pa-
saulio, geidė tuojau nuo Augustulo ciesoriaus, idant
atduotų pusę Italijos eruliams, norintiems tenai gy-
venti, Ciesorius ant to paabejojo, o eruliai tuo tarpu,
nebsulaukdami atsakymo, įėjo į Rymą ir Augustulą
patį nuo sosto nukėlė, rėdą rymionų išvertė ir, pačią
vietovę, arba miestą, Rymą (Romą) nuplėšę, ėmė ry-
mionimis valdyti.

Laimingai juos rėdė Odoakras 14 metų, nevadin-
damos nei ciesorium, nei viešpačiu. Zenonas, cieso-
rius Rytų, negalėdamas paskui išgauti Odoakro iš
Italijos, įgundino Teodoriką, didį viešpatį gotų užli-
kusiųjų, kariauti su eruliais, žadėdamas jam visas tas
žemes atduoti, kurias nuo erulių atkariaus. To pamei-
lęs, Teodorikas 200 000 karių atvedė į Italiją ir smar-
kias tenai ir kruvinas kares darė, tokią gaują svieto
atvedęs, su eruliais. Vienok noris gotai tiek kareivių
turėjo, noris tankiai pagalbą iš namų gavo, vienok ir
taip niekaip negalėjo kantrybės ir drąsybės erulių
pergalėti. Kaipogi, tą regėdamas, Teodorikas, vieš-
pats gotų, leidos ant nedorybės, idant tiktai galėtų
pergalėti Odoakrą: to dėjęsis, visų pirma išdavė jam
didžiai smarkią ir kruviną mūšą, kurioj pergalėtu
tapęs nuo Odoakro, ėmė kluokti nuo jo sandaro ir
užgano. Odoakras, nieko pikto nemanydamas, pada-
rė sandarą su Teodorikuų, kursai, kaipo būtų iš to
džiaugsmo (jog tarp savęs tokią didžią karę paben-
gė), pakėlė labai didžią gėrynę, į kurią Odoakrą su
diduomene erulių pakvietęs, liepė tenai patį Odoak-
Tą su visa diduomene, nemindamos ant šventumo
viešių ir sandaro, nužurdoti.

Taip nugalavęs Teodorikas Odoakrą tegalėjo į
Rymą įeiti ir juo valdyti. Turėjos dar eruliai neku-

52

493

riose pilyse Italijos per trejus metus, bet, visur per-
sekiojami nuo gotų, apleido ant galo suvisu Italiją ir
patys išsiskaidė. Viena jų dalis nuėjo algauti Justi-
nijonui, ciesoriui Rytų, kuri, sugrįžusi paskui į Itali-
ją, su tais pačiais gotais metuose 541 gimus Kristui
kariavo ir didžiai ilgai ciesoriams Rytų algavo, vienok
visuomet su namiškiais susižinodama, nuo kurių trū-
kusi karių ne kartą reikalavo. Antra dalis tų erulių,
grįždama namon, mušės kely su langobardais, nuo
kurių paveikta, vos su atgaliais per slavionų, šian-
dien lenkų, žemę metuose 490 bepargrįžo. Tre-
čioji dalis, atsiskyrusi nuo savųjų, į Redingotiją,
šiandien Meklenburgo vadinamąją žemę, nuėjo ir te-
nai apsigyveno, kuri dar XVI amžiuje buvo dar išski-
riama nuo kitų gyventojų to krašto.

Noris raštų tų erulių nieksai iki šiai dienai nera-

„do, vienok ne tiktai visokie palaikai senovės, bet pati

jų kalba aiškiai stigavoja šiandien, jog tie eruliai
buvo giminės Lietuvos. Kaipogi yra užrašyta malda
„Tėve mūsų“ tų erulių kalboj, kurie apsigyveno
Meklenburgijoj. Malda ta rodo aiškiai, jog visi eru-
liai kalbėjo lietuviškai; 0 tą „Tėve mūsų“ dėl
pastiprinimo tos teisybės norintiems viską žinoti
žmonėms čia šalip priliepsiu su visomis šakomis Lie-
tuvos kalbos, o tokiu būdu kiekvienas skaitytojas
patsai galės pamatyti* [6].

* DII (p. 23) yra ši išnaša; Lelewel, Rzut oka na dawni Litews,
narod, i związki ich z Herulami, k. 47, Toliau prieš pastraipą „Ka-
rės...“ (p. 23—24) yra tekstas: Sulygintas „Tėve mūsų“ erulių su
„Tėve mūsų“ lietuvių, prūsų, lečių, arba latvių, ir žemaičių.

Erulių: Tabes mus, kas tu es ekschan Debesis,

Letų, arba latvių: Tehws muhsu, kas tu essi Debbesis,

Prūsų: Thawe mouson, kas thou aesseaen Dengon,

Žem. ir lietuv.: Tiewy musa, kursai essi Danguse.

53

Karės tų erulių turėjo būti baisios ir kruvinos su
gotais, jei dar tryliktajame amžiuj prūsai apkrikš-
tyti, datirdami smarkių antpuolių nuo nadraujų ir ša-
laujų, taip pat prūsų, tiktai dar pagonių, įtarliojo
juos gotais, mindami minavojamas pasakomis tas
baisias galžudes ir smarkius antpuolius gotų, kurių
bočiai prabočiai buvo datyrę mažne per tris amžius!.
Bet daugiau reikia dyvytis, jog šiandien dar tarp lie-
tuvių tebėr patarlės, kurias lietuviai, užvis žemaičiai,
supykę minavoja, tardami: „„(Grūdas ar ne gotas (gu-
das)“, „Ko, arba kur, grūdies, gote! (gudel)."

Jog tie eruliai žinojo rymionų kraštą, tenai pre-
kiojo ir pažines turėjo gilioį senovėj, tą stigavoja
kūlis, iškastas panemuny ties Tilže metuose 1775,
šiandien muziejuj karaliaus Prūsų Berlyne laikomas.

Erulių: Schwetitz Tows waarcz.

Letų, arba laivių: Swehtits laj tohp Taws wahrds. '

Prūsų: Swintints wirst Tais Emmens.

Žem, ir lietuvių: Szwenskes wardas tawa,

Erulių: Einok mums tows walstibe.

Latvių: Laj nahkahs mums tawa Wahlstiba.

Prūsų: Pergeis twais Laeims.

Žem. ir lietuvių: Ateik karaliste tawa.

Erulių: Taws prautz buska.

Latvių: Taws Prahts laj noteek.

Prūsų: Tappes pratres,

Žem. arba lietuv.: Buk wale tawa.

Erulių: Eckschan Debbes, ta wuwan Summes,

Latvių: Ka Debbesis, ta aridsan wirs Semmes.

Prūsų: Auduseis in na Semei, key an Dangon.

Žem. ir lietuv.: Kaip Dangou, tep er ont Žiames, et a.

Dabarčiui kiekvienas skaitytojas regi aiškiai, jog tos visos gi-
minės turėjo vienus tėvus, jei iki šiai dienai su tokia maža atmai-
na kalbą jų tarp savęs teblaiko. Kas tikėtų šiandien, jog lietuviai,
žemaičiai buvo eruliais ir Roma 14 metų valdė, jei tą nestigavotų
tas „Tėve mūsų“ ir raštai senovės.

! Bohusz, O jęz. i narod. Litew. Rosprawa, cz. 1, k. 13.

54

Tą patį rodo povyziai, arba veidai, ciesorių rymionų,
atkasti viršiau minavotoj saloj Rusnėj, tarp kurių
viensai yra Nerono ciesoriaus, antras Klaudijaus, o
trečiasis Erkulio.

Jog tie patys eruliai algavo ciesoriams Rytų ka-
rėse ir, tenai pasipelnę, į namus karšintis grįžo, sti-
gavoja mums tą teisybę išarti metuose 1740 ties Oste-
rode, netoli nuo Tilžės, 1134 šmotai mantos su povy-
zium ciesoriaus Septimaus Severo, ir taip pat išarti
metuose 1822 netoli nuo Klaipėdos 96 šmotai aukso
mantos, tarp kurių 40 yra ciesoriaus Teodozijaus, 9
ciesoriaus Valentinijono, 21 ciesoriaus Onorijaus,
vienas cies. Konstancijaus, 9 cies. Arkadijaus, 5 cie-
sorienės Placidos, vienas ciesorienės Eidoksijos, 2
cies. Onorijos ir 2 su nepažįstamais veidais!.

Kas gali dabar netikėti, jog lietuviai, žemaičiai,
prūsai nealgavo tiems ciesoriams, jei, pargrįždami
namo karšintis, jų pinigus, arba Mantą, su savimi
parnešė?

Kiekvienas dabar gali veikiai suprasti, dėl ko yra
taip daug žodžių lotyniškų, užvis patarlių, lietuviškoj
kalboj. Dėl to, jog eruliai, būdami su Odoakru 14 me-
tų Italijoj, kalbėjo su rymionimis lotyniškai, lygia
dalia ir tie, kurie ciesoriams algavo, mokėjo lotynų
kalbą, kurie, paskui pagrįždami namo, parnešė su pi-
nigais kalbą tų kraštų, kuriuose buvo užsigyvenę?.

Tą regėdamas, dabar skaitytojas gali pripažinti ir
tą teisybę, jog tie eruliai nesivadino eruliais, bet eju-
liais, tai yra einančiais, arba keliaujančiais, į sveti-

! „Dziennik WileA.“, 1822, tom III, Nr. 9, str. 130.

2 Tie eruliai, pargrįžę dar namie, minavonei, jog 14 metų
Rymu (Roma) valdė, savo ūkėj garbingą vietovę, arba miestą,
išpamatavo ir aną Roma nova, arba Romove, praminė, ir už bu-
veinę savo ūkės ir visų vyresnybių paskyrė, kaip tuojau regėsim.

55

mus kraštus. Gali būti, jog rašytojai prašaleičiai ne-
mokėjo erulių kalbos, dėl to gi, norėdami ištarti eju-
liai, parašė eruliai,

Ne viensai lietuvis, žemaitis, prūsas nuleis ran-
kas, skaitydamas tuos palaikus senovės ir regėdamas,
jog eruliais kitą kartą pramintos lietuvių, žemaičių,
prūsų, latvių giminės, noris užmirštos ir paniektos
nuo viso pasaulio, tebgyvena dar ant apkerpėjusių
irų tėviškės savo. Kiekvienas, sakau, neatsidyvysis,
jog lietuviai, žemaičiai, prūsai, letai, turėję pažinę
su kartaginionimis, kariavę daugiau nei 300 metų
kruvinai su gotais, valdę ant galo 14 metų patį Ry-
mą, buveinę pasaulio, šiandieną patys tapo svetimų
valdomi ir nuo visų neapveizimi*,

3, ŽINIA APIE VAIDEVUTĮ, VIEŠPATĮ LIETUVOS,
ŽEMAIČIŲ IR PRŪSŲ

Gal manyti ant galo, kas dėjos erulių giminėj po
tokių žygių ir keleivysčių: kaipogi vieni pargrįžo
namon turtingais, kiti vargaliais, bet abeji užmiršę
tikėjimą ir įstatymus ūkės savo. Algaudami rymionų
ciesoriams, įgudo tinginėti ir plėšti; pargrįžę namo,
norėjo, idant kiti jiems dirbtų ir algautų, iš pirmo
baugindami, paskui galia prisuokdami prie darbo
vargdienius žmones, kurie vienok vargdieniai, neno-
rėdami liuosybės savo paduoti, raginami dirbti, prie-
šingavo, vaidijos, kas dieną paskui kariavos su tur-
tingais. Tarp pačių turtingųjų nebebuvo nė vienybės,
nė pataikos; gentys puldinėjo ant genčių, vaikai ant
tėvų, kiekvienam rados pavoju begyventi. Pasakoja,
jog tokiame sumišime ūkės radęsis vienok vyras, iš-

* DII: neapvežami,

56

mintingas, buklus ir gudrus, vadinamas Vaidevučiu,
kursai, linkėdamas laimės ūkei savo, suėjusiems vi-
siems ūkininkams pas vietovę Onedą, šiandien Balga
vadinamą, būk taip jiems taręs: „Jei turit bičių pro-
tą, reikalus ūkės, dėl kurių čia susirinkot, galit lai-
mingai nubengti. Kiekvienas gyventojas tarp jūsų,
kursai turi bites savo namuos, žino gerai, jog anos
vieną bitiną teturi, kursai jomis patsai rėdo, ir taip
jo visos klauso, jog, ką įsakytos, tuojau nudirba ir
tuo kartu teilsi, kad darbą nubengia; kaipogi slinkes
ir nedarbias iš aulio laukan varo. Tą, vyrai, regėda-
mi kas dieną akimis savo, aiškiai galit sekti bites dėl
naudos ūkės savo. Išrinkit vieną tarp savęs viešpa-
čių, arba kunigaikščiu: tas jūsų liuosybę užlaikys,
vaidus ir barnius taikins, abydas ir mūšius sudraus,
teisybę ir prigulėjimą kiekvienam darys, jautriai
visų turtus saugos; bet, idant teisingai ir rėdžiai vis
tą pildyti galėtų, turit duoti jam valdžią ir galią, tai
yra pakelti jį savo viešpačiu,“ Tą Vaidevučiui kal-
bant, visi tylėjo, bet pabengus atsakė: „Gali būti! bi-
tinu, arba viešpačiu, bet mes niekam nevergausim.“
Ant galo diena nemetu apskyrė jį savo viešpačiu,
kursai kaip įmanąs stengė teisybę visiems daryti ir
vargdienius žmones guosti; vienok ir taip nebuvo
suvisu pataikos: diduomenė visuomet novijo varg-
dienius žmoneles, kurie, nebsulaukdami atlydos savo
vargų, tame širdgile grobė į ginklą diduomenės nai-
kinti; daug krito dorų ir nedorų tame namkarėje.
Paskui žmonės vargaliai, gavę viršų ir pažinę savo
galią, nebnorėjo niekaip beklausyti paties viešpaties
ir patys save ėmė rėdyti. Tokiame sumišime giminės,
arba tautos, būk stojęs po šventu ąžuolu (apie kurį

1! Kotzebue, Preuss. aelt. Gesch., Th. I, K. 1, 38.

57

tuojau girdėsim) krivė krivaitis, visų vyriausias ku-
nigas, senelis pražilęs it obelis, apreiškęs savo gimi-
nei, jog dievai patys linkėjo rėdą ūkei įsteigti ir vy-
resnybes tarp savęs išskirti, idant tauta, arba giminė,
be rėdos neišgaištų. Noris žmonės atsiliepė, jog nė
vienam nevergaus nei tokios vyresnybės klausys,
kuri juos veltui sunkins, ir velijas anie pirmiau toj
vietoj liuosais mirti, nekaip per nepabengtus amžius
diduomenei vergauti!. Vienok ant galų galo su tuo
išmintingų seneliu, kaipo savo ir dievų tarpininku,
tokį sutarimą tarp savęs padarė. Vaidevutis bus vieš-
pačiu, kaip pirma buvęs, bet nė viensai diduomis ne-
sididžiuos ir nesunks* nė vieną žmogų be noro veltui
prie darbo, bet kiekvienas diduomis, norėdamas dar-
bėjo, meilaus vargdienį bendringai*“* ir jam užmo-
kesnį teisingai už jo darbą duos. Ant galo tie tebus
diduomiais, kurie gerais darbais ir dorybe už visus
didžiau atsiženklins, vienok nė kokios viršutinės per-
skyros tarp jų, žmonių vargdienių ir diduomių, dau-
giau nebebus. Taip vargaliai žmonės, savo liuosybę
užstiprinę, gyveno paskui ilgus amžius laimingai.
Vaidevutis, nubengęs kerštus namuose ir turėda-
mas valdžią ne jau ant vienų atlaikų erulių, bet ant
visų tų giminių, kurias šiandien prūsais, lietuviais,
žemaičiais, letais, kuržemiais vadina, kurios vienus ir
tuos pačius tėvus ir motinas turėjo su eruliais (kaip
tą viršiau regėjom), tapęs, sakau, taip didžiu vieš-
pačiu, Vaidevutis ėmė kariauti su mozūrais, savo
artimais, kurie tame sumišime Vaidevučio ūkės ėmė
grobstyti jaunas mergaites lietuviams ir prūsams.

! Kotzebue parodytoj vietoj.
* DI šis žodis taisytas; būta: nę souksay (nesuoks); DIl: ne-

šauks.
** DI virš šio žodžio užrašyta: prieteliškai.

58

Vaidevutis, po kelis kartus nuleidęs savo siuntinius,
guodės mozūrams, idant anie to nedarytų, bet mozū-
rai nė teisybės darė, nė liovės savo įpratimo. Vaide-
vutis, regėdamas, jog nebus doros, surinkęs savo
rimtus karius, ėjo į Mozūrų žemę ir tenai, kruviną
kovą padaręs, pergalėjo mozūrus ir donį, arba duok-
lę, kas metą liepė sau Mokėti. To datyrę, mozūrai
tiekės iš visos galios į karę, o idant pastiprintų savo
galią, užtelkė Čembeką, roksolanų (tai yra gudų)
viešpatį, ir, tokią gaują karių turėdami, traukė mo-
zūrai į tą dalį Lietuvos, kurią šiandien Prūsais vadi-
na, kuriame tenai Vaidevučio kariai norėjo mozū-
rams kelią užstoti, bet į kruviną Mūšą sustojo. Ilgai
ir drąsiai grūmės Vaidevučio pulkai su neprieteliais,
vienck mozūrai taikumu ginklų ir gauja karių per-
galėjo Vaidevutį. Mozūrai, įgavę į ranką pergalę,
voliavos kaip įmaną Lietuvos ir Prūsų krašte: plėšė,
ką kame užpuolė, ir suėmę neapseikimas gėrybes
namon parvirdė!,

Neilgai mozūrai tesilinksmino ta pergale, kaipogi
Vaidevutis, įpykęs ant tokios jų neteisybės, sutraukė
visą savo galią ir, išmokęs savo karius mozūriškai
kariauti, traukė į Mozūrijos kraštą. Susitikęs su mo-
zūrais ties rubežiumi, su neišsakyta smarkybe susi-
grūmė: ilgas valandas abi pusi varžės pergale, tūks-
tančiai krito, kraujai varvėjo, vienok pulkai Vaide-
vučio perlaužė mozūrus. Bronislavas, jų kunigaikštis,
ir Čembekas, viešpats roksolanų, kariovietėj paliko.
Lietuviai, prūsai atgavo visa tą, ką buvo jiems mo-
zūrai išplėšę: mergaites, auksus, sidabrus ir labybą.
Sako, jog už tokią pergalę lietuviai su prūsais, dėka-
vodami dievams, sudegino ant apieros baltą žirgą su

! Kotzebue, Preuss. aelt. Gesch., Th. 1, K. 1, 42,

59

jaunikaičiu mozūrų. Andislavas, sūnus mozūrų ku-
nigaikščio, atleido tuojau siuntinius pas Vaidevutį su
dovanomis, kluokdamas jo meilės ir paliaubos, kur-
sai paklausė jo, sandarą su mozūrais padarė. Nuo to
laiko abejos šalys gyveno sūtaikoj ir laimėj, turtai,
gėrybės, labyba prie visų uždorius laužė.

Taip Vaidevutis, garbingai rėdydamas tas gimi-
nes, metuose 573 gimus Kristui mires, turėdamas
šimtą metų, ir dėl naudos dar savo tautos tuos įsta-
tymus palikęs. Senus ir luošus ant apieros būk įsakęs
deginti, vyrams vieną pačią temėgti, viešes kuo ge-
riau užlaikyti. Laukus būk ūkininkams padalijęs, orę
pergerbęs, geras veisles galvijų įveisęs, midų dirbti
išmanęs, dėl maldymo dievų visų vyriausią kunigą
apskyręs ir jį krive krivaičiu įtaręs, ant galo patį raš-
tą išmanęs; koksai tas raštas buvo, viršiau mina-
vojau.

4. ŽINIA APIE KURUS (CHORAY), ARBA KURŠIUS,
IR APIE VARIAGUS

Nuo smerčio Vaidevučio iki devintojo amžiaus
nieko nebėr randama raštuose apie tą šalį; bet tame
amžiuj, tai yra metuose 862, taip vienas rašytojas
sako: giminė, vadinama choray (kuršiai), noris toli-
ma nuo Žvėdų krašto, vienok klausanti pirma jų vy-
resnybės, bet paskui išpaikusi donies jiems užsižadė-
jo nebmokėti. Dasižinoję tą, danai patiekė laivus ir
išėjo per jūres tų kuršių kariauti ir, idant jiems la-
bybą išplėštų, žemę užimtų ir pačius apvergtų, nieko
neketino skųsti. Pajutusi giminė kuršių ateinant da-
nus susirinko tuojau į penkias pilis ir taip stipriai su
danais rėmės, jog, juos visus išmušę, laivus užturėjo,
auksą, sidabrą ir visa, kas buvo laivuose, atėmė,

60

Tą patį metą Olafas, viešpats žvėdų, išgirdęs tokį
nuopuolį danų ir norėdamas tą nuveikti, ko danai
negalėjo, suėmė kareivius ir ėjo kariauti kuržemių.
Visų pirma užėmė vietovę pajūry ties ežeru, vadina-
mą Zeeburgu (regis, Liepoja), kurią 7000 kuržemių
gynė, vienok kuršiai nestengė, ir žvėdai, pergalėję
juos, vietovę pačią išgriovė. Paskui tie žvėdai, arba
skandinavai, atleidę namo savo laivus, ėjo giliau į jų
žemę, penkias dienas keliaudami žemės keliu, atėjo
ties pilia, vadinama Apuole, kurią kuršiai ilgai ir
stipriai gynė, vienok nestengė: žvėdai ir tenai įsilau-
žė, kuriems visa tą atduoti turėjo, ką buvo kuršiai
danams atėmę, ir dar už kiekvieną Apuolės ūkinin-
ką pusę svaro sidabro duoti, ir donį žvėdams mokėti
apsiėmė!.

Kiti rašytojai sako, jog tuose pačiuose metuose
862 atėjęs būrys giminės, vadinamos variagais, iš
jūrių, užėmė pilis krievių žemėj Izborską ir Naugar-
dą, užmušę paskui jų kunigaikštį Vadimą, visos krie-
vių žemės valdymierais tapo. Tie variagai plėtės di-
džiai veikiai, kaipogi metuose 912 ne tiktai visais
krieviais valdė, bet ir gudų žemę su jų buveine Kije-
vu užėmė, ir krievių giminę taip sujaugė su gudais,
jog šiandien krieviai kalba gudiškai, ne savotiškai.
Tie krieviai buvo šaka erulių, arba didžios giminės
skitų, ir kalbėjo viena kalba su lietuviais, žemai-
čiais, letais, prūsais, kurie, būdami jau valdžioj va-
riagų, paskui gudų, ilgą laiką dar savo kalbą užlaikė,
kaipogi daugiau nei pusantro šimto metų buvus po
užėmimo krievių žemės dvi kalbi, sako, dar tenai bu-
vusi: viena raštinė, tai yra gudų, antra žmonių, tai

! Essai crit. de V'hist. de Livonie, p. C-te Bray, t. 1, piėces
dėtachėes et justif.

61

yra krievių. Tą teisybę, jog krieviai kalbėjo Lietuvos
kalba, tas mums darodo. Viena, jog kalboj gudų yra
mažne trečioji dalis žodžių lietuviškų įjaugtų; antra,
jog krieviai, arba krivičiai, noris kalba šiandien gu-
diškai apie Polocką, Tverę ir Smolenską, savo kitą
kartą buveinę, vienok taip kalba didžiai įvairiai ir
pavelkinai, jog tikrieji gudai iš jų tyčiojas; lygia da-
lia kaip jei žemaičiai ir lietuviai kalba pavelkinai
lenkiškai, iš kurių taip pat juokias lenkai. Kaipogi
kalba lenkų ir gudų, tai yra visų slavionų, yra greita
ir trumpa, tuo tarpu kalba lietuvių ir jos šakų yra pa-
velkina ir į dainą pavėdi. Tie krieviai ne tiktai vie-
nokia kalba su lietuviais kalbėjo, bet dar vienokį
baltą apdarą dėvėjo, regis, jog lietuviai esančius jau
krievius gudų valdžioj pramanė juos baltaisiais gu-
dais, kuriuos ir lig šiai dienai tebvadina, noris anie
baltų drabužių nebnešioja.

Yra rašytojų, kurie stigavoja, jog tie variagai ne
tiktai krievius ir gudus užėmė, bet pačius lietuvius ir
letus prisunkė“ sau donį mokėti, bet anie tame daikte
didžiai apsirinka: kaipogi tame pačiame devintajame
amžiuj, tai yra metuose 890 gimus Kristui, Vulfsta-
nas, anglas gimimo, pagirtas rašytojas ir vendraujas,
apsiviešėjęs, vendraudamas pasauly, pas giminę, va-
dinamą estais, gyvenančią ant to paties krašto, ant
kurio gyvena šiandien lietuviai, prūsai, žemaičiai, 1e-
tai, kuršiai, Tasai noris paliko raštus savo vendrau-
nės, lotyniškai rašytus, vienok negalėtų šiandien Ži-
noti, kokiame krašte ansai vendravojo ir kokią gimi-
nę vadino** tame amžiuje estais, pas kurią jis viešėjo,
jei ansai nebūtų, rašydamas lotyniškai savo raštus,

* DĮ taisyta iš: prisouke (prisuokė); DI!: prisuokė.
** kokią giminę vadino iš Dil; DI yra: koke gymynie arba
(išbraukta žodis tauta) wydana.

62

įrašęs kelis žodžius kalbos tų estų, kurie jį vaišino.
Ansai sako taip: „Regėti Estų krašte daug pilių, ku-
rios kiekviena turi savo vyresnį, vadinamą kunig,
kursai nė kokio kito ant savęs valdymiero nežino.“
Toliau taria: „Turtingi geria kumelių pieną, žmonės
ir algočiai midų, kurio didžiai gausingai yra Estų
krašte, vienok alaus negeria.“ Ant galo sako: „Jei
turtingas mirė, iki sudeginant kūną, tuose namuose
gėrynė buvo." Kursai lietuvis, žemaitis, prūsas, radęs
skaitydamas tuos žodžius: kumelių pienas, midus,
alus, gėrynė, kunigs — nesakys, jog Vulfstanas vie-
šėjo pas lietuvius, žemaičius, prūsus, iš kurių kalbos
yra tie žodžiai išimti ir iki šiai dienai dar suprantami
nuo tų visų giminių, kaipogi šiandien dar letai, arba
kuršiai, tebvadina diduomenę kungu!.

Taip senuosius skitus, sarmatus, getus vadino pir-
ma eruliais, paskui estais, ant galo krikščionys (kaip
tuojau regėsim), atėję jų krikštyti, pramanė kare-
liais, krieviais, jodviežiais, prūsais, lietuviais, žemai-
čiais, letais, kuržemiais, lyviais. Darodyti, kaip persi-
keitė skitų giminės pavardė į erulių, estų ir kitų, rei-
kia ilgų raštų ir išguldymų, kurie įkyrėtų skaitytojui
ir nesutiktų su mano trumpu aprašu, kuriame noriu
tiktai paduoti paviršium darbus lietuvių ir Žemaičių,
dėl to gi palieku tuos darodymus gudresniems vy-
rams surašyti ypatinguose raštuose. Tame mano są-
raše gana bus dėl lietuvio ir žemaičio žinoti, jog ski-
tai laidojo, gyveno ir taip darės, kaip senieji lietu-
viai, žemaičiai, jog eruliai ir estai kalbėjo ta pačia
kalba, kuria šiandien tebkalba prūsai, lietuviai, že-
maičiai, kuržemiai ir letai su maža atmaina, kurią jų
vargai ir nelaimės išrado.

1! Bohusz, Rospr. o nar. i jęz. Lit., cz. 1, 54.

63

-—- 7

5 II. KALBA LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Gražumas ir dailumas kalbos lietuvių, žemaičių
rodo aiškiai, jog ana yra tikra viena ir pirmąja kalba
šiaurės giminių nuo neatmenamų amžių senovės, ir
taip išdailinta yra buvusi kitą kartą, jog šiandien dar,
kas turi proto ir aukso plunksną Homero ar Vergili-
jaus, tas, sakau, ką norėdamas, tą gali gudriai gud-
resniai rašyti toj kalboj. Tą teisybę pagirtas dainius
Donelaitis darodė savo garbingoj dainoj „Metų lai-
kai“!. Ne aš tą stigavoju, bet kiti mokyti vyrai, žiną,
kaip reikia rašyti ir kokia kalba gera yra ant rašy-
mož, Įvairauja ana tarp kitų kalbų tuo, jog neturi
saviep dviejų balsių, arba literų, f ir h. Vienok yra
ir tokių mokytų, kurie stigavoja, jog Lietuvos kalba
būk esanti sąmėžiniu visokių kalbų, bet tie vyrai tą
stigavoja, patys nemokėdami gerai tos kalbos, bet
perskaitę nekuriuos išguldymus iš vokiškos arba len-
kiškos kalbos, kuriuose radę tiktai kelis žodžius sve-
timus ir dėl tų kelių žodžių vadina Lietuvos kalbą
nuošlavomis visokių kalbų. Vienok tų vyrų stigavo-
jimas nieko nedarodys, gaila tiktai yra veizint į jų
raštus, jog anie kitose žiniose perdaug didžiais, o toje
didžiai mažais vyrais rodos. Jei anie patys mokėtų tą
kalbą, kitaip sakytų ir dar dyvytųsi iš to, jog ana lig
šio laiko taip gražia, taip teisinga perbuvo. Linkėti
dar reikia, idant ta kalba aiškiai būtų išguldyta dėl
aiškesnio pažinimo atmainų giminių vidutinių amžių,
be kurios negalės niekuomet aiškiai jų suprasti. Be
to dar, kas yra linksmesne žmogui, jei ne kalba,
kurią išmokęs nuo tėvų, motinų, namie augdamas,

! Donelaitis.

2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 3; Narbutt, knyg.
viršuj minavota,

64

apreiškia paskui geidimą ar linkėjimą bendrui arba
savo mėgiamajai? Kas yra meilingesniu žmogui varg-
dieniui, noris irose tėvomės savo ilsinčiam, jei ne mi-
navoti tas nelaimes, galžudes ir vargus praėjusius ta
pačia kalba, kuria jų bočiai prabočiai“, anas kentė-
dami, guodės? Kalba, sakau, paduoda ateinančioms
kartoms be raštų, be kūlių, be paminklų kares, gal-
žudes, laimes ar nelaimes, pirm 1000 metų buvusias.
Ant galo kalba atskiria pačias gimines vienas nuo
antrų, dėl to gi yra visų didžiausia žmogaus privilija,
kurios nė koksai kraugerys negali jam išplėšti, negut
vienkartu tiktai su jo gyvyba. Kaipogi giminė viso
gali nustoti — turtų, namų, pačios tėvainės, bet kalba
jos visuomet su ja paliks: kentės vargus, vergystė
novys, bet kalbos savo niekuomet neužmirš. Regim
tą teisybę pačioj giminėj lietuvių, žemaičių, prūsų,
kuri, datyrusi neaprašomų vargų, rūpesnių, nelaimių,
viso nustojusi, turtų ir tėvainės, kruvinas kares ves-
dama, ant galo vergaudama per tiek amžių sveti-
moms giminėms, vienok tebkalba dar šiandien lietu-
viai, žemaičiai, prūsai, lečiai ta pačia kalba, kuria
kalbėjo jų probočiai eruliai pirm tūkstančio metų,
kurią ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų
seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis,

$ III. PREKYBA SENOVIŲ LiETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Niekame nėra aiškiai parašyta, kokias pažines
turėjo Lietuvos giminės su tolimais kraštais. Vienok,
skaitant nekuriuos raštus senovės, gal aiškiai minti,
jog kraštas Žemaičių, Prūsų, Letų visų tolimuosiuose
laikuose žinomas svečioms šalims buvo. Gintaras

* prabočiai iš DII; DI pakartota du karius: bočiai bočiai,

3. Raštai I t. 65

Į

šiandien nedidžios mantos daiktas, vienok visų pir-
muosiuose raštuose senovės minavojamas yra ir ne
su auksu, bet su pačiu žemčiūgu lyginamas.

Herodotas, gyvenąs pirmiau 450 metų pirm Kris-
taus, patsai dejuoja raštuose savo, jog, pietines šalis
Lietuvos lankydamas, negalėjęs teisingai dasižinoti
gintarų vietos, kurio anie vykę, sako tiktai, jog jam
skitai pasakoję, jog anuos gauną anie iš šiaurės ir
vadiną sukrus, tai yra gruodas*; graikai vadinę sau-
lės ašaromis. Gali būti, jog fenicijonys, pirm trijų
tūkstančių metų atradę Baltijos jūrą, prekiojo su prū-
sais, žemaičiais, lečiais, nuo kurių gavę gintarus, par-
vežė į Aziją ir Graikų šalį, kaipogi regim viršiau
$ 1, jog kartagai jau per pusantro šimto metų pirm
gimimo Kristaus tuos kraštus žinojo!.

Žinoma taip pat yra iš jo paties raštų, jog Dioskū-
rijos vadinama vietovė, pašaly Juodosios jūros, taip
garsinga buvusi jo amžiuj prekyba, jog tenai ant jo-
markų po 300 giminių, arba taučių, NHuobančių sueiti
ir kiekviena tenai įvairia kalba kalbėjusi. Kas gali
stigavoti, jog tenai nebuvo prūsai, lietuviai, žemai-
čiai!

Paskiau Herodoto, šimtą metų buvus, pirmas Pi-
tėjas, didis žvaigždžinys, aiškiai jau sako, jog ginta-
rus Baltijos jūros gauna.

Pirmame amžiuj gimus Kristui Neronas, ciesorius
Romos, išsiuntė žinovą į Baltijos jūros pašalius ieško-
ti gintarų, kursai, pargrįždamas iš tenai, daugybes,
sako, su savimi parnešęs, tarp kurių viensai luitas
13 svarų svėręs, vienock to nėra minavojimo, kaip
pati giminė vadinos, ant tų kraštų gyvenanti?.

* DII: graudus.

1 $ Narbuto knygoj minavotoj.
2 Bohusz, cz: 1.

66

Paskiau viršiau minavotas rašytojas Tacitas va-
dina tą kraštą, kuriame gintaro vykę, Estais, tai yra
rytais, dėl to, jog lietuviai, žemaičiai, prūsai, lečiai
buvo rytuose pagal vokiečius, arba germanus, kai-
pogi senoj vokiškoj kalboj rytai vadinas Eėst.

Penktajame amžiuj gimus Kristui sako, jog tie
estai nusiuntę dovanomis daugybę gintarų Teodori-
kui viešpačiui, pergalėtojui erulių, į Rymą, kursai už
+uos gintarus didžiai širdingai estams dėkavoja gro-
matoj, kuri iki šiai dienai tebėr užrašyta raštuose.
Nuo ko gal manyti, jog ir tame amžiuj didžiai bran-
gūs tebebuvo dar gintarai. Estai tie, kaip regėjom
viršiau, kalbėjo lietuviškai.

Ne tiktai žemaičiai, lečiai, prūsai, lietuviai, tuo
kartu estais vadinami, pačiais gintarais teprekiojo su
svetimomis šalimis, bet dar ir kitais brangiais daik-
tais vartavojos, tai yra kailiais puikių puikesnių sa-
balų, kiaunių, audinių, vebrų, ūdrų, juodų lapių, lū-
šių, meškų, kurių didžias daugybes leido per vandenį
į svečias šalis, lygia dalia prekiojo vašku, medumi,
kurio didžias daugybes turėjo. Ausdami namie plo-
nus audeklus, kiltus milus, nerdami žekes, veldami
kečius, kilimus, vilnones, noris patys save puikiai
mokėjo apdaryti, vienok geležies ir nekurių kiltų ge-
lumbių reikalavo nuo svetimų kraštų. Ne tiktai į sve-
timus laivus tuos turtus lodavo, bet ir patys daugy-
bes savo laivų leido į svečias šalis!. Turėjo lietuviai
ir žemaičiai, pagonimis dar būdami, mantą, arba pi-
nigus, žodžiai patys jų kalboj tą teisybę darodo, kai-
pogi Muštinis — tai yra šmotas sidabro nuo didesnio
luito, arba šmoto, numuštas, skatikas — mažas pini-
gėlis, taip vadinamas nuo žodžio skaityti. Šiandien

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 1.

3* 67

dar Lietuvoj ir Žemaičiuose daugioj vietoj tebvadina
stambius pinigus muštiniais, o smulkius skatikais.
Kaipogi metuose jau 862, žvėdams įsilaužus į Apuo-
lės pilį, kuržemiai davė jiems už kiekvieną ūkininką
Apuolės pusę svaro sidabro, Gražiai paskiau, tai yra
metuose 1192, lyviai, antpuolę Talibadą, karvedį 1e-
čių, jo pily prisunkė* jį atduoti mantą, kurios 25
markas, taip vadinamus pinigus, šios dienos skaitliu
būtų šimtas muštų, atėmė!. Metuose 1276 Naugarde
Didžiajame, kuriame 400 000 pačių gyventojų buvo,
visų garbingiausioj vietovėj tame laike prekyba, ra-
šo, jog tenai skaitinėse kitos mantos nebuvo, kaip
Lietuvos vadinamos skatikai ir švedų arturiai. Kai-
pogi patys gudai, paskui maskoliais vadinami, savo
mantą tepradėjo kalti 300 metų paskiau, tai yra 1420,
kurie lig to laiko lietuvių ir totorių mantą dėvėjo?.

Sūdėmės prekių, arba tavorų, buvo Kaune, Vilk-
mergėj, Raigarde, Vilniuj, Palangoj Senojoj; prekio-
jo lietuviai, žemaičiai, prūsai su lenkais, mozūrais,
gudais, totoriais, žvėdais, anglais ir visų brangiausius
savo tavorus leido į Kijevą, Naugardą Didįjį ir Palan-
gą. Užvis nuo padarymo sandaros su gudais metuose
1200 prekyba Lietuvos kas kartą platinos ne tiktai
visokių amatų išdarbėmis, bet ir pačiais javais. Regis,
jog tame laike lietuviai, žemaičiai, norėdami anttu-
rėti prekybą savo krašte, upes tiesino ir vokė, idant
galėtų prekę lengviau vandeniu leisti, nę žeme vež-
ti3. Tą teisybę gali šiandien kožnas, važiuodamas nuo
Kėdainių į Kauną, regėti, įsistebėjęs į upę Nevėžį,

* DII: prispaudė.

1 Bray essai crit. de Y'hist. (Gesch.), T. I, K. I.

2 Storchs hist. statist. Gemaelde des Rus. Reichs, T. III.

3 Narbutt —„Tygod. WileA.“, r. 1817.

68

jog ana aiškiai yra buvusi pirm 600 metų paertinta
ir patiesinta.

Žydai tiktai tepradėjo prekioti ir vartavotis Lie-
tuvoj metuose 1326, parvesti į nevalę iš Lenkų že-
mės, noris anie pirmiau, tai yra 1150 metuose, buvo
atbėgę, išginti iš Gudų, į Lietuvą, vienok, idant būt -
tenai prekioję, nėra to raštuose; bet nuo viršiau mi-
navotų Metų Vilniuj jau turėjo namus prekybos ir
vartavojos, bet geriau būt padarę senieji lietuviai,
žemaičiai, idant būt nevedę iš Lenkų tos piktos ligos,
kuri iki šiai dienai džiovina Lietuvos ir Žemaičių
kraštą, apgaudinėdama žmogeivius vargdienius!.
Visur vietovalėse, arba miesteliuose, nieko nedirb-
dami žydai viena suktybe turtingais tapsta. Linkėti
reikia, idant krikščionys lietuviai, žemaičiai, įsigavę
į skatiką, patys eitų į miestelius ir tenai prekiotų ir
vartavotųsi krikščionys su krikščionimis. Tuo kartu
žydai, nebturėdami ką beapgaudinėti, patys į dirvą
eitų, tuo kartu išmanytų, kaip sunku yra tavorą įgau-
ti. Tuo kartu ir vietovės įpuikėtų, ir ūkininkai įtur-
tėtų, kaip jei vokiečiai, kurie niekaip nekenčia žydų
savo miestuose, arba vietovėse, ir vieni patys lai-
mingai gyvena [7].

$ IV. POVYZIUS APSIĖJIMŲ SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Senieji lietuviai, žemaičiai buvo žydromis akimis,
nuogąsčios požvilgos, skaistaus veido, plaukų ilgų ir
tamsiai gelsvų, stambūs, sveiki, stiprūs, valgė ir gėrė
vidutiniai: dėl to gi tankiai galėjo regėti bočių su
dukters sūnum į karę jojantį?.

1 Narbutt —,„Tygod. Wilen.“, 1817.
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 2,

69

Apdaras jų toksai buvo, kokį gal dar matyti šian-
dien nekuriose vietose ant sukumpusių nuo vargų
lietuvių ir žemaičių. Trumpus kobotus lig kelio, šikš-
nos diržu apsijuosę, peiliu užsikišę ir ilgas kelnes lig
pėdai dėvėjo, o vyženomis arba naginėmis austės.
Kaklą atdarą laikė, marškiniai, su segele užsegti, krū-
tis dengė, namie daugiau po plaukų vaikščiojo, į lau-
ką ir karę eidami, meškos kapūzą apsimovė!. Nė
viensai nesipuošė, auksą ir sidabrą niekino, kaip jei
jų probočiai skitai, blomas puikių puikesnių sabalų,
kiaunių, audinių į didžiai reikalingus gyvenime daik-
tus, ne į pinigus prašaleičiams temainė. Apdare nė
kokios perskyros tarp kunigaikščio ir žmogaus nebu-
vo; patsai Jogaila, didis kunigaikštis Lietuvos ir Len-
kų karalius, metuose dar 1400 kailinius avikailius
lygia dalia su žmonėmis dėvėjo?.

Mito gyvuliais, žvėrimis, žuvimis ir javais, ku-
riuos mokėjo sėti ir auginti. Žvėris medėse pėdse-
kiais ir kurtais piudė, o paukščius sakalais ir vana-
gais gaudė, žuvis tinklais ir venteriais žvejojo,
karves, kumeles milžo, avis kirpo, bičių ne tiktai pil-
nus daržus, bet ir medes pilnas turėjo. Dirbo ir gėrė
alų ir midų, bet turtingieji kumelės pieną. (Viralai
tie buvo visų skanieji: batviniai, juka, šiupinys ir
sriuba.) Linus, drobes, milą, kailius tiekti mokėjo,
puodus dirbti, girnas kalti, kūlius skaldyti ir mažus
šmotelius gintarų į didžius lipyti žinojo. Rašyti ku-
nigai patys temokėjo, kurie rašė ant tošių, kūlių ir
mauknų.

Pirtis buvo jų visų didžiausiu vaistu, į kurią kas
nedėlioj kartą ėjo. Tokius temokėjo amatus senieji
lietuviai ir žemaičiai.

1 Tas patsai toj pačioj vietoj.

2 Herbert a Fulstin, Hist. Pol., I, 14, 17.

70

Laiką dienos ir nakties taip skaitė: švinta, pra-
švito, vokesnis, saulėtekis, pusrytėlis, pusrytis, prieš-
pietis, pietai, pokaitis, popokaitė, pavakarė, pavaka-
rėlė, saulėlydis, brėkštant, subrėškus, arba sutemus,
vakaras, išvakarės, priešnaktovidas, naktovidas,
įmygis, pirmieji gaidžiai, antrieji gaidžiai, keliamas
laikas, priešaušra, auštant. Metų laiką dalijo į dvyli-
ka mėnesių, kurie taip buvo vadinami: siekis, sausis,
kovas, balandis, arba karvelis, gegužės, birželis, lie-
pos, rugpiūtis, šilo, spalių, lapkritis, gruodis. Metus
skaitė nuo didžių karių, nuo tvanų, nuo vėtrų, nuo
audrų!

Gulėjo kietai, valgė stambiai žuvį, mėsą, retai vi-
rusią, bet daugiau keptą ir džiūvusią, su nekuriais
daržų vaisiais. Šienu ir šaknimis gyvulius maitino,
turėjo dar didžius būrius žirgų, medėj augančių,
kurie žiemą, paėdę šieno prie žagų, sniegus po egly-
nus, beržynus dulkindami laigė, o pavasarį vienkartu
su kitais galvijais lankose ganės. Šiandien dar žemai-
tis, išvydęs puikų žirgą, sako: „it medės žirgas"; vie-
nok jo mėsos nei gyvulių, ant apieros muštų, neval-
gė. Duoną kepti ir midų dirbti mokėjo.

Viešes taip didžiai užlaikė, jog tas šeimininkas
nemylėjo savo svečio, jei ansai pavaišintas galėjo
dar keltis nuo skomio, arba stalo; kaipogi tokiame
atsiėjime, idant šeimininkas netaptų užgėdintas, lie-
pė kiekvienam namiškiui svetį antgerti, kursai nuo
kiekvieno turėjo pagerti; šiandien dar niekame taip
neragina svečių, kaip Žemaičiuose. Susirinkę į gėry-
nes, neužmiršo niekuomet savo dievų ir nė viensai
pirma negėrė lig nuliejęs truputį ant garbės aukš-
čiausioms galybėms, kaipogi atsikėlęs senelis nuo

! Kotzebue, Preus. aelt. Geschich., T. 1, K. 2.

71

skomio tarė: „Jei mūsų dievaliai palinkėjo mums
linksmą valandėlę, neužmirškim ir jų, kaipo mūsų
užtarytojų.“ Paskui, apvarę keletą kartų pakarčiui
ragą, ėmė pasakoti kares ir žygius, garbindami kant-
rybę ir drąsybę savo bočių prabočių.

Trobesius statė sveikus ir dailius iš rąstų, kuriuos
gal regėti Lietuvoj ir Žemaičiuose, kuriuos vadino
namais.

Dėl uždangos nuo neprietelių pylė pilis tokiu spa-
sabu: iškasę žemėj didelę miegą, arba duobę, įdirbo
tenai sienas mūro arba didelių rąstų ir tokią daugybę
tenai kambarių ištaisė, jog keli tūkstančiai kareivių
raitų ir pėsčių tenai talpinos; viena anga tebuvo. Vir-
šų tokių kambarių žeme apipylė arba mūro bokštu
apgobė, Tokios pilys buvo visuomet ant kalnų, ant
skardžių upių, tarp versmių ir balų, idant nepriete-
liai negalėtų taikiai prisiartinti. Karės laiku visos gė-
rybės ūkininkų tenai buvo užslėptos!. Čiukure pa-
čiame gintuvės karūnėlė blizgėjo su Lietuvos žyme.
Šaly pilies stovėjo didžiai aukštas stiebas, šiaudais
smalinais aprištas, kurį įgulė pilies, išvydusi atsiarti-
nančius neprietelius, uždegė, idant, gaisrą išvydę,
ant pagalbos pilies ūkininkai iš apykartos skubėtų.
Tokių pilių daugybės yra Lietuvoj, Žemaičiuose, Prū-
suose ir Lečiuose susmegusių jau į žemę, kurias šian-
dien užkeiktais velnių gyvenimais vadina. O rūsta
diena! Kas galėtų tikėti, idant žmogus galėtų užmiršti
taip didžiai palaikus savo tėvainės! Tas pilis, ant
kurių irų ne kartą prašaleitis pavargęs ilsėdamas ap-
siverkia, atminęs drąsybę ir kantrybę tų vyrų, kurie
velijos užsirausti irose tų rūmų, nekaip vergais tapti,
tas, sakau, šiandien šventas vietas dėl lietuvio ir že-

! Bray, Essai critigue de Yhist. de L, t. 1, ch. 1.

72

maičio, kuriose guli nurūdėję ginklai tarp grabų jų
bočių prabočių, vadina velnių ir baidyklių gyve-
nimais!

Namus naujus taip šventė, kurį apsiėjimą įkurė-
mis vadino. Visų pirma įleido gaidį su višta į vidų,
kurių niekuomet negalavo, paskui juos ritino du ke-
palu duonos, vienas znočijo vyrą, antras Moterį
(žmoną), kursai iš anųdviejų berietėdamas aukštyn-
aksai apvirto, tam iš moterų lėmė ankstesnę giltinę,
arba smertį. Tos duonos patys nevalgė,bet ubagams
išdalijo. Pirmasis svetys, įžengdamos į naujus namus,
turėjo pulti ant žemės, tarsi apsibridęs kuo, ir, viežly-
boj asloj voliodamos, sakyti: „Taip gali tame gyve-
nime laimelė ir skalselė voliotis.“ Gėryne bengės
įkurės!.

Negebėjo kupetoj gyventi po kelis arba kelias
dešimtis kiemų, bet atsikieminėję vidury medės po
vieną. Tą gal dar aiškiai Žemaičiuose ir Kuršiuose re-
gėti, kur gyventojai išsiskaidę gyvena ir velytųsi
mirti, nekaip kaime (kupetoj) gyventi.

Senieji lietuviai, žemaičiai turėjo savo diduome-
nę, vadinamą kunigais, tarp kurių nekurie buvo tė-
vūnais, arba senatoriais, kurie negimė anais, nes pati
giminė skyrė tarp savęs tuos vyrus į tėvūnus, kurie
savo drąsybe ir kantrybe karėse, o dorybe ir gerais
darbais pakajuj buvo atsiženklinę; visi liuosi gyve-
no, nė vieno vergo nebuvo, vyrėsnybę patys sau sky-
rė; šiandien diduomenę bajorais vadina nuo gudiško
žodžio bojar.

Kiekvienas ūkininkas jojo į karę, o namuose taip
užsilaikė, Jaunuomenė neveikiai apleido savo gim-

! Simon Grunau, Tract. III, c. 2, Šš 4.

73

tuosius namus, pačiavos, pelnės, į kares ėjo, pas tėvą
bebūdamį, vadinos anie auglininkais arba pasėlinin-
kais, tai yra jog aniems kitos algos tėvai nedavė,
kaip tiktai savo pragyventos žemės skiautelę, į kurią
pagal savo norą kokį tinkami javą galėjo sėti; augli-
ninkai, nes visuomet tėvui dirbti ir ūkę vilkti turėjo,
vienok, apdirbę tėvo darbus, galėjo ir sau dirbti. Tė-
vai leido jiems gyvulius antturėti, užvis žirgus, ir
ypatingą gyvenimą vesti, savo drabužį jiems duoda-
mi. Tokie auglininkai buvo didžiai turtingi, o jų tėvai
nė galo nežinojo savo gėrybių ir turtų, būdami ir ap-
dirbami, ir apginami nuo savo vaikų.

Tie auglininkai turėjo puikius puikesnius žirgus,
ant stelingio laikomus, ant kurių reikiant į karę jojo.
Mažieji sūnūs visuomet karšino tėvus ir butoj paliko,
kaipogi didieji ar karėse išgaišo, ar praturtėję sau
butą įgijo; mergės nuo tėvų nieko negavo, nes lig
ištekančios kraitį sau klojo, tėvo duona ir tėvo apda-
ru, ir ta buvo mergaitė turtingesnė ir didesnė gaspa-
dinė, kuri didesnį kraitį mergaudama suklojo, su-
krovė.

Lietuviai, žemaičiai apdaro nepermainė, nes ant
to paties drabužio, kurį dėvėjo, meškena apsimovę,
jei tos kurie neturėjo, kyriejum apsivilkę, meškos ka-
pūzu antsimovę, į karę ant taip puikių ir greitų žirgų
jojo, jog rašytojai tų laikų neišmano juos kaip girti
savo raštuose. Šiandien tų žirgų veislė išnyko su
liuosybe giminės, iš kurių, regis, išsiveisė paskui dar-
bo arkliai, galį vergauti, ne kariauti. Kas tuo šian-
dien tikėtų, veizėdamas į lietuvių, žemaičių kumelė-
les kaip erkeles, jei raštai to nestigavotų. Vienok di-
džiai retai gal dar tokių puikių žirgų Žemaičiuose
regėti. Taip mylėjo žirgus, jog juos senieji žemaičiai
už tarnus savo laimės ir nelaimės turėjo; dėl to gi

“

nėra senų dienų dainos žemaitiškos, kurioje žirgas
nebūt minavojamas.

Mirti karėj už liuosybę ir tėvainę buvo visų di-
džiausia garbe seniesiems lietuviams ir žemaičiams ir
visų verčiausia užslūga“ pas dievus. Kaipogi šian-
dien dar žemaičiai, pasakodami apie pergales ir nuo-
puolius karėse, garbina tuos kareivius, kurie karėj su
neprieteliais kariaudami mirė, o likusiųjų, noris per-
galėtojų, nė minavoti neminavoja; senų dienų dar
žemaičių karių dainose tas kareivis tegalėjo save va-
dinti kariu, arba, kaip šiandien vadina, ricieliu, kur-
sai karėj buvo miręs. Trumpumas rašto neleidžia
man tos dainos čia priliepti, skaitytojas pats tą regėtų.

Ginklai jų buvo ragotinės, kardai dideli, truputį
užlinkę, vylyčios, seidokai, geležies varpstys užtručy-
tos, kurias iš atsto ant neprietelių laidė, pėstieji ka-
riavo su bardišiais, o kartais ir su brūkliais, galuose
švino pripiltais, į žmogaus augumą didžiais. Išeidami
į karę, aprinko sau karvedį, kurį paskui krivei kri-
vaičiui pašventus arba palaiminus, vyresnieji pakėlę
jį ant pečių nešiojo paeiliui kareivių, kurie sveikino
jį savo karvedžiu. Toksai pakeltas vyresnysis vadi-
nos viešpačiu, jog vis pats darė pagal savo norą ka-
rėj, arba kunigaikščiu, tai yra ant visos diduomenės
vyresniu buvo, vienok, ir tokią galią turėdamas, nei
karės, nei sandaro su neprieteliais be suėjimo ir ro-
dos (teiravimos) tėvūnų daryti negalėjo.

Eidami į karę, jei turėjo žvalgytoją neprietelių
sugautą, tą, pririšę prie medžio, vylyčia pervėrė, ir
visų drąsieji kareiviai pripuolę veizėjo, ištraukus
vylyčią, kraujas ar sulojo, tuo kartu laimę sau karėj
lėmė, jei su kampinu kraujas tryško, karėj nelaimės

* DI virš šio žodžio užrašyta: nuopelnu,

75

vylės. Paukštis pralėkdamas daug kartų nugandino
einančius į karę ir kovą su neprieteliais paskubino ar
užturėjo: kaipogi jei erelis arba balandis, juodvarnis,
varna nuo neprietelių ant šių lėkė, tuo kartu pergalę
sau lėmė, bet jei vilką, briedį, lūšį, pelę arba ligonį
paregėjo, vylės nelaimės ir nuopuolio karėj. Ilgus
trūbus medžio, arba, kaip kitą kartą vadino, trimitus,
pūsdami, į Mūšą žengė su neprieteliais grumtis, su
kuriais šiandien dar gal girdėti didžiai retai jaunuo-
menę giriose Žemaičių linksminantis, kurių skaistu-
mas, garsumas ir rūstumas balso nesulyginamas yra
nė su kokiais vario trūbais. Sustojusi jotis į karę iš-
metė iš tolo varpstis ir vylyčias ant neprietelių atve-
jų atvejais, vienok patys nuo neprietelių neprigau-
nami, kuriuos taip nuvarginę, gulė ant galo dursarai
iš visos galios ant jų ir kardais arba ragotinėmis nai-
kino neprietelius iki paskujo. Daugiau kariavo raiti,
ne pėsti. Turėjo kariaudami karūnėles, arba papar-
čius, kuriose žvėrys, gyvuliai ir balsės, arba litaros,
buvo išspaustos. Trakiškiai dar turėjo savo papartį
su tokiomis balsėmis metuose 1410 garbingoj kovoj
Griunvaldo ir Tanenbergo, kurie toj garbingoj die-
noj už visas gimines didžiau atsiženklino!. Sandarų
ir bendrystos ženklu buvo padavimas rankos artimui
savo. Jei kas prisieką darė, tuo kartu dešiną ranką
ant sprando padėjęs turėjo, o su kaire švento ąžuolo
dasilytėjo, o paskui žemių saują pagrobęs ant galvos
pylė. Pergalę apturėję lėmė, kurį reiks iš diduomenės
neprietelių kalinių dievams už pergalę ant apieros
deginti: kaipogi, kurį nulėmė, tą tuojau su šarvais su
jo žirgu ant krūvos malkos sudegino.

Gautą grobį karėj į tris dalis dalijos: vieną davė
kunigams, kaipo tiems, kurie nuo dievų pergalę iš-
1 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, 3. K.

76

meldė, antrą — kareiviams, kurie neprietelius perga-
lėjo, trečiąją — rubežių saugotojams. Nubengus ka-
rę, kiekvienas, pargrįžęs namo, auglius sėjo, o kuni-
gaikštis, arba karvedys, nė jokios valdžios nebturėjo
ir tapo vėl ūkininku. Jaunuomenė senųjų žemaičių
taip pratinos į karę: dienas raiti giriose medžiojo*
meškas, šernus, lūšis, vilkus, briedžius, kuriuos ant-
nokusius ragotinėmis varstė ir šunimis siundė, o va-
karą, namo sugrįžę, nesigėdėjo su motriškosiomis
verpti ar milą velti. Dėl to gi, įpratę į darbą ir lauką,
kares ir žygius tolimus tolimesnius už nieką turėjo.
Motriškosios, noris grakščios ir dailios, ir garbingos
audėjos, vienok, išėjus vyriškiesiems į karę, arė, šie-
ną piovė ir visus darbus dirbo. Dėvėjo ilgas sermė-
gas, tai yra apvalkalas mėgus sergįs, kurios sermėgos
buvo ilgesnės už kobotus vyriškųjų; gal anas regėti
ant motriškų apygardose Vilkmergės, Upytės, Kurše
17 Prūsuose. Žmonos ant galvų rutulius iš nuometo
dėvėjo, o mergaitės sklastuose plaukus supintus ne-
šiojo (dėvėjo); marškiniai balti visų išeiginiu apdaru
buvo, kaklas atdaras, antis tiktai segele užsegtas krū-
tis dengė, sijonus, turėjo trumpus ir ant pečių baltą
vilnonę sniego balčiu nešiojo, ir tame apdare taip
joms grakščiai buvo, jog anas gulbėmis vadino. Nė
koksai kitas kuliorius netiko taip didžiai žemaitėms
ir lietuvėms, kaipo baltas. Vieros krikščioniškos ne-
norėjo priimti, idant apsikrikštiję nenustotų savo
balių nuometų ir vilnonių. Dėl to gi Jogaila, didis ku-
nigaikštis Lietuvos ir karalius Lenkų, idant jas įkuso-
tų krikštytis, šimtais ritinių baltų plonų drobių lietu-
vėms, užvis žemaitėms, būriais anas krikštydamas,
davė, kaip toliau regėsim!.

V * medžiojo iš DII; DI yra: mediosy.

! Stryikowski.

77

Jaunikis, pamėgęs mergaitę ir norėdamas su ana
pačiuotis, išsiuntė savo bendrą, kurį piršliu vadino,
pas jos tėvus anos meilauti, kursai jaunojo gyvenimą
ir turtus aniems apipasakojo. Jei tėvams gyvenimas,
o Mergaitei jaunasis patiko, tuojau suderėjo. Pargrį-
žus paskui jaunasis namie tiekės į parėdką ir, užva-
dinęs savo gentis, jojo jaunasis parvėdlauti, nuo to
jo bendrai ir gentys vadinos vėdliais, tai yra vedė-
jais. Jaunoji iš savo pusės tiekės vėl į parėdką ir gen-
tis kvietė, kurie aną turėjo į* namus jaunojo sekti ir
veizėti**, ar yra visa tas, ką piršlys kalbėjo. Prieš tą
dieną, kurią jaunasis ketėjo atjoti, buvo pintuvių va-
karas vadinamas: kaipogi jaunos mergaitės susirin-
kusios visą naktį jaunąją pynė ir puošė, linksminda-
mos aną, kuri didžiai nuliūdusi tankiai raudojo, min-
dama, jog tuojau pabengs savo jaunas dienas. Jauna-
jam atjojus, kelias dienas gėrė ir linksminos gentys.
Paskui, išleidžiant iš tėvo namų jaunąją paskuojį
kartą, gentys jos, tai yra pasekėjai, darydami aną,
arba martaudami, taip tarė marčiai, taip vadinas jau-
noji!: „Kas bepataisys tėveliams lovą? Kas benumaz-
gos jų kojas? Kas bepalesins mylimas višteles? Palie-
ki kaminėlį, pas kurį šildeis! Kas beatneš medžių į
ugnelę, idant nužvarbusius tėvelius sušildytų? Myli-
moji ugnele, kas besuraus tave?“ Tuo tarpų marti
graudžiai verkė, kurią vieni guodžiojo, kiti perkalbi-
nėjo. Atvažiuojant į kiemą jaunojo, namiškis tuojau
išėjo prieš karkles sutikti svečių, vienoj rankoj turė-
damas degantį pagalį, antroj pilną ragą midaus. Tris
kartus apėjęs apsuk ratus jaunųjų, tarė: „Jaunoji,

* į iš DIL

** Šis žodis iš DI; DI yra: viešėti.

! Kotzebue, Preus. aelt, Gesch., T. 1, K. 1,

78

saugok ugnį namuose tėvo tavo“, — ir ragą midaus
anai gerti padavė, paskui pavažiavo po anga namų.
Šarpus keliavežys turėjo, iš ratų iššokęs, sostą, abrū-
su aprištą, lig jaunajai neišsėdus, iš vidaus išboginti,
už ką marti kelvežiui abrūsą davė ir antrą kartą pati
midų gėrė, o kelvežys vėl turėjo tuo tarpu sostą, arba
krėslą, į vidų įboginti. Paskui namiškiai mazgojo jau-
niesiems kojas ir tuo vandeniu šlakstė lovą jaunųjų,
namų baldus, svečius ir gyvulius, tuojau padėjo jau-
niesiems medaus valgyti, paskui, užrišę akis, vedė
pas angą kiekvieno trobesio, į kurio duris jaunieji su
kojomis dešinosiomis turėjo trinkinti, o svečiai, šalip
stovėdami ir grūdus ant jų berdami, tarė: ,„Būk stei-
gianti gaspadinė, garbink dievus, o nieko netrūksi.“
Tuo kartu pasekėjai, perveizėję butą, jei to nerado,
ką piršlys piršdamas pasakojo esant, tuojau jį kaipo
melagį pakorė; šiandien dar tas užlaikymas kame-ne-
kame Žemaičiuose tebėra. Pargrįžę nuo trobesių,
gerdami ir linksmindamies, jaunajai sklastus nukir-
po, vienok vainiką dėvėjo žmona būdama iki sūnų
pagimdanti!.

Noris pagonys, vienok dorybę ir padorumą di-
džiai stipriai tarp savęs saugojo: kaipogi kas išžar-
gino mergaitę arba žmoną dėl aigiežimo pikto noro,
tas, apskundus į vyresnybę, ugny gyvas buvo sude-
gintas. Svetmoteris ir svetmoterius jaunus rykštėmis
„plakė, augusius taip pat ugny gyvus degino, o jų pe-
lenus ant kryžkelių išbarstė, ir vaikai jų kunigais
tapti negalėjo, Jei kuomet pati vyrą kernojo netei-
singai, tuo kartu nuo kaimo iki kaimo kūlį tąsiojo,
pakol kunigas nepasakė gana?

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 2.
2 Tasai tenai.

79

Kiekvienas galėjo tris pačias turėti, bet viena te-
buvo šeimininke, o kitos algočėmis, bet tai yra netie-
sa, krikščionys, neapvežėdami pagonų, taip rašo —
vieną teturėjo.

Čia, regis, skaitytojau, jog, noris pagonų, vienok
išmintingi ir geri buvę įstatymai, kaipogi visur yra
dorybė guodžiama, o nedorybė draudžiama. Nes yra
ir tokių įstatymų, kurie rodo aiškiai, jog anie, kaipo
pagonys, neturėjo krikščioniškos šviesybės ir to
mokslo, kursai yra evangelijoj šventoj, tai yra mylėti
artimą savo kaipo patsai save, ko lietuviai pagonys
nedarė. Kaipogi, mirus vyrui, žmona, žėlavodama
(raudodama) jo, turėjo vieną dieną ir naktį ant grabo
arba kapų vyro gulėti, o jei didžiai jį mylėjo, sau
galą tenai padaryti.

Kūdikius luošus, aklus, tuo gimusius, dievams ant
apieros degino. Ligoniai, kurie ilgai kaipdami nemi-
rė, pirma vaistėjos, gerdami beržų sulą, paskui pirkš-
nis iš šventos ugnies, jei tais vaistais nepasigelbėjo,
patys save dievams ant apieros degindinos. Tokius
kūdikius ir ligonius degindami, tarė tėvai arba gen-
tys: „Eik dievų slaugyti iki mums ateinant.“

Nuo tų įstatymų gal manyti skaitytojas, kas tai
yra pagonis, noris išmintingas.

Vagį, pririšę prie dybo, plakino rykštėmis, už tre-
čią apsivogimą šunimis sudraskydino; lygia dalia ka-
roję tą vyrą, kursai daugiau nei tris pačias turėjęs.

Užmuštojo žmogaus gentys galėjo rakalį, tai yra
razbaininką, kuomet noris užmušti, jei ansai nenorė-
jo jiems užmokėti mantos, užvyrgeldu vadinamos,
už galvą nuraktojo nabaštiko vyro,

Viešės ir žmonysta buvo visų didžiausiai užlai-
komi pas lietuvius ir žemaičius; patsai žodis svetys,
tai yra svetimas žmogus, tą darodo, jog senieji lietu-

80

viai, žemaičiai taip pat gebėjo viešes antturėti, kaip
jei skitai, jų probočiai, taip garbinami graikų raštuo-.
se. Kaipogi aštuntajame amžiuje vienas rašytojas,
girdamas lietuvius prūsus pagonis, taip taria: „Prūsai
lietuviai visų žmoniškieji žmonės, kurie ne tiktai ne-
laimingus guodžia, bet ir visokią pagalbą jiems duoda,
nieko jiems netrūksta, tiktai žodžio, jog anie nekrikš-
čionys. Pavargusį žmogų keleivį arba ubagą kiek-
vienas vieną dieną pas save maitino, vildamos, jog
už tą gaus nuo dievų palaiminimą antrame gyve-
nime."

Taip lietuviai, žemaičiai, pagonimis būdami, gi-
riose gyvendami, drąsūs karėj, liuosi namuose, dau-
giau turėjo dorybės, nekaip jų susiedai krikščionys.

$ [IV a]. TIKĖJIMAS SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Žinoma yra teisinga, jog lietuviai, žemaičiai, noris
pagonimis buvo, vienok tikėjo, jog dvėselyba, arba
dūšia, žmogaus yra nemari; to dėjęsi, suspaudime ant
šio pasaulio pagalbos, 6 Mirus už gerus darbus saldų
atilsį aukštybėse nuo savo dievų gauti vylės!. Negal
žinoti, kas juos tokio tikėjimo išmokė, Zamolksis,
Vaidevutis ar kitas koksai didis įstatytojas.

Pagonys lietuviai, žemaičiai daug turėjo dievų,
tarp kurių ir saulė už dievą buvo garbinama. Regis,
jog dėl to anie tą darė, jog vargdami ant šio pasau-
lio regėjo, jog nė vieno sutvėrimo nerado ant savęs
taip meilingo, kaip saulė, tas geradėjas juos apšvietė,
tas juos nužvarbusius šildė, tas juos savo spinduliais
linksmino, ant galo rodės aniems, jog ir pati ugnis
buvo nuo jos ant žemės nuleista. To dėjęsi, vadino

! Koialowicz, Hist, Lit., t. 1, p. 1, 1. IV.

81

aną Okopiru, tai yra akis dangaus! Noris nėra
aiškiai aprašyta, kaip aną lietuviai, žemaičiai, prūsai
garbino, vienok patarlės dar tebėr šiandien tarp že-
maičių minavojamos: „Tarias saulės amžių gyven-
siąs“, „Steigė, vildamos saulės amžių gyventi“, „Bene
saulės amžių gyvensi.“ Bet, užsiūkus tai saulei, kad
rūstame ore perkūnija su didžiu tranksmu griauti ir
medžius, kūlius skaldyti, žmones perti pradėjo, tuo
kartu tarė anie, jog jų geradėjas užsirūstinęs nori
juos kankinti. Tą galybę, kuri juos taip staiga nu-
gandino savo tranksmu ir smarkybe, vadino Perkū-
nu, nuo žodžio periu, arba mušu.

Romove vadinos vieta, kurioj aukštas ir visuomet
žaliuojąs ąžuolas augo, kurio kamiene trys uoksai
buvo išskobti dėl trijų dievysčių, kurios tenai gyve-
no. Patys kunigai tegalėjo tenai prisiartinti. Kas to
švento ąžuolo, žmogus ar gyvulys, nešiojo ant kaklo
lapą, tas nuo visokių ligų ir nelaimių liuosas buvo.
Ties tuo ąžuolu gyveno krivė krivaitis, visų vyriau-
sias tarp kunigų, kursai pats apieras darė. Ten pat
buvo ir visų aukščiausias sūdas, kuriame teisybę
darė reikalaujantiems,

Perkūnas buvo visų vyriausiu dievu, kursai tu-
rėjo veidą rūstą, raudonus skruostus, garbanotą barz-
dą, galva liepsnomis aptekusi, o rankose vylyčios;
povyzių to dievo gal regėti Kaune, ant skliaustų se-
nos Perkūno bažnyčios stovintį; pasaka dar tenai
tebėr nuo didžiai senų laikų, jog toj bažnyčioj ište-
kėdamos mergaitės kunigavusios. Kad perkūnija
griovė, tą kartą žmonės tarė, jog ana su krive krivai-
čiu, visų vyriausiuoju kunigu, bylojo: kaipogi žmo-
nės, ant veido nupuolę, meldės iki saulei pasirodant;

! Praetorius, Preus, Schau., Buch 14, K. 9, s. 14.

jei kuomet perkūnas kurį nutrenkė arba namus užde-
gė, tuo kartu kunigai stigavojo, jog tas žmogus arba
tie namai mylimi buvo dievui Perkūnui, patys kuni-
gai linkėjo sau smerčio nuo Perkūno. Bet jei perkū-
nija šalyse rumulo, tuo kartu kunigai stigavojo, jog
žmones graudino, idant metavotųsi savo nedoruose

darbuose, dėl ko gi patys kunigai, po ąžuolais susi-
rinkę, sakė žmonėms pamokslus ir dorybės mokė.

Ant garbės tam Perkūnui kūrino amžiną šventą ugnį
sausais ąžuolo medžiais ant sieros šaltenio vietovėj
Romovėj, arba Romanaujoj, vadinamoj, jei ta ugnis
užgeso nuo nesaugojimo ugnasargės, arba kunigės,
tuo kartu ugnasargė pati buvo sudeginta. Paskui sky-
lė ugnį iš visų didžiausių kūlių, ir, tuo įskylus, tuojau
būrys kunigų su pačiu krive krivaičiu, nupuolę ant
kelių po ažuolu, vėl sukūrė šventą ugnį, į kurią tuo-
jau kaltininkus, kurie buvo užgesę, gyvus sumetė.

Tas Perkūnas turėjo bažnyčią ne tiktai po tuo vienu

ąžuolu Romovėj, bet dar didžias mūro bažnyčias Rus-
nėj, Kernavėj, Kaune, Vilniuje ir kitose vietose!

Antra dievystė buvo vadinama Patrimpu, kuri tu-
rėjo veidą, pavėdų į grakštų jaunikaitį, o galvą,
varpų vainiku apklėstą. Tas buvo dievu vaisių, vy-
kimo brandos, gyvenimo ir laimės. Degino jam ant
apieros mirą, o žaltį, kaipo jo gyvulį, puodely apden-
gę, pienu lakino, o ant jo šventės krauju žmonių ir
gyvulių šaknis žaliojo ąžuolo šlakstė, idant linksmai
augtų. Jei jaunuomenė, traukdama į karę, pavydo
kely žaltį, tuojau sušuko: „Laimėsim, mūsų dievalis
Patrimpas yra su mumis."?

Buvo dar trečioji dievystė, vadinama Pikuliu, tai
yra dievys smerčio, arba, kaip senieji vadino, gilti-

! Praetorius, Preus. Schaub., Buch IV, K. 4.
2 Praetorius, Preus. Schau., B. IV, c. 4.

83

nės; senis veido išblėškusio, rusta ir garbanota barz-
da, įkapėmis apsigobęs, ant paties povyziaus baugus.
Žmona jo buvo giltinė, tai yra smertis. Pasiuntinys,
arba jo tarnas, buvo Drebkulis, kursai, išsiųstas nuo
jo į svietą, susipažino tenai su merga Mogile, tai yra
dieve kančių ir nelaimių. Degino toms dievystėms
ant apieros, nelabi žmonės ir žvėrys patys juos te-
garbino,

Visos tos trys dievystos stovėjo ir garbinamos
buvo žaliajame ąžuole, kursai uždengtas buvo siena
apsukurtina, visų brangiausiomis gelumbėmis ir dro-
bėmis nusagstyta, 7 mastais aukšta, už kurios buvo
kunigų trobos, kuriose anie kaip klioštoriuj gyveno.

Buvo dar taip pat didi dievystė, vadinama Kuru,
kurios šventę šventino rugius pasėjus; povyzių jos
kas metą naują dirbo. Prieš tą dievystę stovėjo ožio
kailis, išspylotas ant stiebo, daugiau nei 7 sieksniais
aukšto ir aprišto žiupsniu javų arba puikų. Jaunuo-
menė, susirinkusi ant jo šventės, tanciavojo apie
stiebą, o kunigas apieravojo tam dievui pieną, medų,
pirmskrajus visokių vaisių, galvą ir uodegą stuorės
(lašišos). Paskui kunigas, stiebą išvertęs, žoles po tru-
putėlį žmonėms išdalijo, kursai, pirma dar ant kūlio
palipęs, pamokslą minioms pasakė. Bengės šventė
gėryne.

Kiti dar dievai lietuvių ir žemaičių buvo: Aitva-
ras — dievys neskalsos, Kaukas — dievys skalsos,
Javinė — dievė javų, Gražulė — dievė gražybės, Lai-
ma — dievė vykimo ir Žemeliukas, arba Zamolksis,—
dievys žemės, Laumė — pikta dvasia. Daug galėtų
dar parašyti apie tuos dievus, bet trumpumas mano
rašto neleidžia to daryti, dėl to gi palieku tą kitiems,
už Mane gudresniems, plačiau apsakyti. Tikėjo dar
žemaičiai, lietuviai, jog kožnas sutvėrimas turi savo

84

valdymierą, kursai vienok neturėjo tos galios kaipo
dievas, bet tiktai savo viena veisle tevaldė'.

T žių ąžuolas buvo diev Š „su
kurio vyčia nė vieno žmogaus negalėjo tvoti nei nė
jokio kaltininko ant jo šakos karti. Patsai tiktai ku-
nigas tegalėjo ąžuolus kirsti šventu kirviu dėl kūri-
nimo šventos ugnies. Dėl to gi neseniai dar galėjo re-
gėti tokius didelius ąžuolus Žemaičiuose ir Lietuvoj,
kurie rodės patapą atmenantys. Rašo, jog netoli nuo
Torunės vietovės taip didelis buvęs ąžuolas, jog ka-
reiviai tarp jo šakų pylas, arba šančius, it ant žemės
pylė ir tenai nuo neprietelių gynės. Ties Vėluva vie-
tove, taip pat Prūsuose, ne visai senuose laikuose
stovėjęs ąžuolas, kurio drūktis pats 27 mastus turėjęs
skersai?. Žemaičiuose, regis, dar šiame amžiuj tepa-
sibengė didelieji ąžuolai: kaipogi Raseinių apykartoj
vieno tokio ąžuolo tebėr dar stuobrys, po kuriuo kitą
kartą žemaičiai meldės, Baubliu šiandien vadinamas,
kuriame gyvena garbingas dainius ir pirmasis rašy-
tojas žemaičių kalba jomylista Poška, kursai, puikiai
tą Baublį aprašęs, apskelbė svietui.

Ne tiktai patys ąžuolai, bet dar liepos, bezdžiai,
plačios girios ir lieknai buvo dievams pašvesti ir
jiems už enimą paskirti, kurių, kaipo šventų, nė
viensai negalėjo kušintį,. Medį ar liekną taip šventė
kunigas. Per tris dienas ir naktis pasninkaudamas,
šaukė dievystės, idant apsireikštų žaliame gyvenime.
Visų mažiausias šnabždesėlis buvo atsakymu ir iš-
klausymu maldos, bet jei trečiąją dieną dievystė ne-
atsiliepė, tuo kartu turėjo iš naujo pasninkauti ir
kraują iš krūtų leisti, idant įtiktų anai; jei ir taip dar

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T.
2 Kotzebue, Preus, aelt, Gesch., T.

1, K. 3.
1, K. 3.

85

negalėjo atvadinti, tuo kartu šlakstė krauju kūdikių
kamieną to medžio, kurį norėjo pašvęsti. Kad atsilie-
pė dievystė, tuo kartu degino anai kiaulę arba ožį,
juodą gaidį arba javus ant apieros; ir taip lieknas
arba medis tapo šventu!.

Ne viensai rasi skaitytojas prasijuoks, perskaitęs
jas žventas girios, bet, jeį-projo turės, Čyvysis gudry-
Kas Regal regėti, Jos Los girios saugojo Tuos TTEYRė

dėl į

nuo neprieteli teigė jas visaip užlaikyti.
Žinoma yra visiems, jog rūstame laike neprietelius
atima viena valanda turtus, namus ir gyvybą visai
giminei, laukuose gyvenančiai, kad tuo tarpu girios
vis tą saugoja jautriai: kaipogi vyrui karėj esan-
čiam, žmona jo su kūdikiais, su labyba girios uždan-
goj gyvena, kurią tenai vyriškis, pargrįždamas iš
kruvinų karių, tebranda linksmą su kūdikiais. Dėl to
gi išmintingesni nelygiai senieji lietuviai, žemaičiai
buvo, kurie mylėjo tuos medžius, tarp kurių anie
augo ir kurie juos nuo neprieteliaus gynė; išmintin-
gesni, sakau, už šios dienos žemaičius, lietuvius buvo,
kurie, nesakau, it pasiutę netarsi medžio, bet paties
jo šašuolėčio bijodamies, be kokio reikalo lieknus ir
girias terioja, amžiais nuo bočių prabočių užaugin-
tas, nemindami ant to, bepročiai, jog kelių šimtų
metų, o rasi ir tūkstančių darbą viena valanda gadi-
na. Jei taip būt darę senieji, nesidžiaugtų šiandien
lietuviai nei juodąja, nei žaliąja giria, taip garbinga
lig šio laiko. Bet ir tą atmetus, kas gali būti meilin-
gesniu žmogui, kaipo ilsėti po tuo ąžuolu, liepa ar
klevu, po kuriuo jo bočius probočius taip pat nuvar-
ges ilsėjo; arba vaikščioti tankmėj tarp liemeningų

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 3.

86

eglynų, pušų ir vinkšnų, kurios, pačiam kitą kartą
tyruose neprietelius graudinant, grakščią jo žmoną
su kūdikėliais nuo viso pikto saugojo. Kas išguldys
ant galo tuos mėgus, tą džiaugsmą, kuriuos junta
žmogus liuosas, išvydęs staigiai žalią lanką arba įš-
leitę, apaugusią, it vainiku appintą, liepomis, vinkš-
nomis, skroblais, kurie, slėpdami tą darželį savo pla-
čiomis šakomis, patys kukštais* į padebesius remias!
Bet ateis tuojau laikai, kad reiks medes sėti, ne dėl
gražumo jų, bet dėl paties reikalo, kurių 5—6 paka-
lenės laukusios neturės dar geros ūksmės kuo užsi-
dengti. Kiek šimtų metų reiks laukti, lig tos girios
taps tokios, jog galūnėmis debesis ramstys? Sopu-
lingas atminimas!

Tie medžiai už stebuklingus buvo laikomi, ku-
riuose amalai augo. Rašo!, jog septynioliktame am-
žiuje lankė dar tokį medį Prūsuose lietuviai, žemai-
čiai, lečiai, ant kurio šakų drobes, drabužius bran-
gius brangesnius ir kitus apžadus svarstė, o luoši ir
neįgali ėjo tenai dasilytėti jo kamieno, idant links-
mais ir sveikais namo pagrįžtų.

Šventi dar buvo tie kalnai, kuriuose buvo gar:
bingi vyrai palaidoti, ir laukai, ant kuri karia-
vę su neprieteliais; kaipogi niekuomet į juos žambio
-nesmegino; lygia dalia nekurię šalteniai, pas kuriuos
be kunigo negalėjo prisiartinti. Taip pat ugni ir van-
denį turėjo už šventus, vienok v b į r
nis, kaipogi pačią ugnį gesė: kūliai, ant kurių apieras
javų, žuvų degino. Pasakoja, jog netoli nuo Kernavės
lig šiai dienai yra garbinamas kūlis, pas kurį po ke-
lias dešimtis, o seniau po kelis šimtus susirinkusių
žmonių atminimus senovės lig šiai dienai darą.

* DIl: kuokštais.

*! Kotzehue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 3,

87

Tarp vabalų žaltys už visus buvo juo gerbiamas ir
už namsargą turimas. Kas linkėjo tą namų sargą į
savo namus įgauti, prašė nuo kunigo, tai yra vaide-
lioto, kursai jį tuojau anty į namus atnešė, stalą, arba
skomį, rado tenai padengtą su valgiais; vaideliotas,
išėmęs tenai iš ančio žaltį, rinkį ant stalo apvedė,
paskui, apšlakstęs jį su midum, sėdo pietuoti ir žaltį
vienkartu ant stalo lakino, kursai po to, nuo stalo nu-
slinkęs, trobos kerčioj atgulė ir taip tapo apgynėju
namų, arba namsargu.

Žemaičiai, lietuviai ir jų artimos giminės tikėjo,
jog dvėselyba žmogaus yra nemari, kaip jau pirma
minavojom; to dėjęsi, dorieji žmonės vylės mirus
dangaus, apie kurį tokią nuomonę turėjo. Kame tenai
aukštybėse gyvendami jų dievai mirus, kaip sakiau,
doriems ir savo garbintojams duodą gražias žmonas
ir vyrus, skanius valgius, saldžius gėrimus, baltus
drabužius vasaros laiku, o žiemą minkštas lovas gu-
lėti, palaimintieji iš didžios sveikatos mažne visuo-
met juokavo ir tanciavojo!. Nedorus į peklą siuntė
amžinai rūpintis ir visokių kančių kentėti, kuriems
tenai be atlydos raganos vidurius draskė?. Ne pačioj
vien Romovėj tedarė didžias apieras, ir ne ties vienu
žaliuoju ąžuolu kūrinos ugnis ant garbės Perkūnui,
nes ir kitose vietose užlaikomi buvo tie jų užlaiky-
mai, kaip tuojau regėsim,

Tos apieros daug turėjo saviep kebelių, kurias
kunigams reikėjo žinoti ir išguldyti svietui. Ir taip,
lengvai liepsna apieros tvaskėjo ar staiga ir sprogi-
nėdama, ar pašlauniai, ar stačiai į padanges kilo, visa
ar pusė apieros sudegė, juodi dūmai ar balti rūko,

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, Ka. 3,
* Tas patsai tenai.

63

lytus ar vėtra ugnį užgesė, riebuma ar pati apiera
šalyse užuodžiama buvo, gyvulys, ant apieros veda-
mas, ar kūlės, ar taikiai ėjo, kraujas bėgo greitai ar
palengvai, ant galo, kokio kulioriaus pelenai buvo
apieros. Visa tą turėjo buklūs ir gudrūs kunigai ži-
noti ir pagal tuos ženklus laimę arba nelaimę lemti
ir aną giminei apreikšti. Didžiose nelaimėse giminės
patsai krivė krivaitis dievams apieravojos, tai yra
patsai save sudegino. Laikas dėl darymo apierų buvo
saulėtekis, kad krivė krivaitis su dievais bylojo, nes
kokiame mėnesy anas reikėjo daryti, su tuo patsai
viešpats ryžos, tai yra krivė krivaitis.

Tas krivė krivaitis buvo vadinamas visų vyriau-
siu ir visų aukščiausiu visos giminės vyresniuoju ir
valdymieru, ir viešpačiu, senelis, 70 ar 80 metų turįs
(kaipogi senus teskyrė), ilgais baltais drabužiais apsi-
daręs, pražilęs it obelis, ir taip buvo padorus, meilin-
gas ir gailingas, jog kiekvienas jį už šventą vyrą tu-
rėjo, sako, jog septynioliktame amžiuj dar prūsai,
kad norėjo ką pagirti, tarė: „Taip grakštus, it baltasis
viešpats."!* Klausė jo, kaipo pirmojo tarno dievų, ne
tiktai lietuviai, žemaičiai, bet lečiai, prūsai ir krieviai
už savo viešpatį jį turėjo?. Kaipogi kame tiktai buvo
užnešta jo lazda, arba vytis (taip vadinos jo įsaky-
mas?), tuojau buvo kuo veikiausiai išpildyta. Kaipogi
iki šiol dar nekuriose vietose Žemaičių įsakymą vy-
resnybės tebvadina lazda, arba vyčia. Krivė krivaitis
retai tesirodė svietui ir taip tiktai po šventu ąžuolu,
jei tenai ketėjo pasirodyti, tuo kartu apskelbė gimi-
nėms, idant susirinktų ant maldos ir apierų. Plūdo
tenai jauni ir seni ant apturėjimo palaiminimo, kurio
Di išnašos nėra; DI! nėra nė nuorodos.

Ž Praetorius, Preus. Schau., Buch IV, 12, $ 12.

Narbutt. —,,Tygod. Wilen.“, 1817.

89

dasiekę, linksmindamies grįžo namon. Kad krivė kri-
vaitis norėjo dievų linkėjimą giminei apskelbti, visų
pirma po žaliuoju ąžuolu lipo ant malkos ir, tenai su
dievais pasibylojęs, apreiškė jų norą kunigams, o šie
žmonėms, Atėję siuntiniai svetimų karalių, arba
viešpačių, kad jį lankė, turėjo stovėti nusižeminę ir
dešinę ranką ant krūtų padėję turėti. Kuriuos ansai
priėmęs pasveikino ant sosto sėdėdamas, apgultas
būriu vaideliotų, tai yra kunigų. Siuntiniai negalėjo
su juo pačiu kalbėti, bet su vaideliotais, kurie tą patį
atsakė krivei arba savo kunigaikščiui, kurio vaide-
liotai buvo visuomet artimi tarnai. Jei krivė krivaitis
nenorėjo patsai kokiame ūkės atsiėjime dievams ant
apieros degintis, tuo kartu vaideliotai patys jį sude-
gino.

Diduomenė, kaip jau sakiau, lietuvių ir žemaičių
vadinos kunigais, kurių trys atskaidos buvo. Pirmieji
kunigai po krivaičio buvo žygenotai, arba rėdytojai,
kurie įsakymus krivės giminei apskelbė, šventės už-
sakė, ugnį šventą saugojo (rėdė) ir visokius žygius
atbuvinėjo; negalėjo anie turėti nei žemės, nei pa-
čios, nei turtų, vienu žodžiu, gyveno it krikščionų
zokaninkai!.

Antra atskida kunigų buvo vadinama vaidelio-
tais; žodis patsai rodo, jog anie vaidus ir kerštus tarp
žmonių taikino. Aniems reikėjo antturėti tikėjimą ir
užlaikymus giminės, nedorus žmones grąžinti į dory-
bę, mokyti ir antturėti meilę ir vienybę tarp visų,
apipasakoti darus giminės, kares, kantrybę ir drąsy-
bę jų bočių prabočių. Pamokslai jų buvo didžiai
graudingi ir išmintingi: kaipogi vienas protingas
krikščionis ir rašytojas tų laikų, atsitikęs iš netyčių

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 3,

90

ant to pamokslo, rašo, jog niekuomet negirdėjęs iš-
mintingesnio ir graudingesnio pamokslo, kaipo pa-
mokslą vaidelioto. ,„Niekaip, — sako, — netikėjau,
idant pagonis taip protingai ir išmintingai galėtų
svietą mokyti.“! Tie vaideliotai ėjo į karę lygiai su
kareiviais, kuriuos kovoj skatino drąsiai mirti už
liuosybę ir tėvainę savo, žadėdami jiems už tą nuo
dievų palaiminimą, ir patys kariaudami drąsiai mirė?.

Tretieji kunigai buvo vadinami kirvaičiai, tie gy-
vulius mušė, ant apieros atvestus, ir pirm krivaičio
ėjo, jei ansai norėjo kame noris vaikščioti. Gyvu-
lius, ant apieros apžadėtus, vedė į bažnyčią pas pat
altorių, kurį įpratimą užlaikė didžiai dar ilgai žemai-
čiai, krikščionimis tapę: kaipogi yra atmenančių dar,
kurie regėjo, jog du trys vyrai sukibę vedė jautį, ant
apieros žadėtą, į bažnyčią lig pat didžiojo altoriaus ir,
tenai kryžių pabučiavę, grįžo laukan, o varpininkas
su šiūpele paskui juos išėjo.

Ant šventės Patrimpo dievio, kuri atsiėjo pava-
sartinai, vaideliotas, meilaudamas nuo jo pavasario,
taip sakė: „Tu geni žiemą, žaliuodink mums lankas,
laukus, daržus, girias ir krūmus." Paėmęs paskui ragą
tuščią siurbterėjo ir tris kartus statė jį ant galvos.
Antras vaideliotas, jo užpakaly stovėdamas, su nu-
sižeminimu maldavo visų pirma Perkūną dievį, tar-
damas jam: „Duoki pagadą ir lytų reikalingame lai-
ke! Gink nuo piktų dvasių! Perk dievį Pikulį su vi-
sais jo tarnais.“ Antrą kartą atsisukęs prieš dienos
dievį, arba saulę, tarė: „Duok šviesą ir šilimą, idant
vyktų žmonės, gyvuliai, žolės ir medžiai.“ Paskui,
trečią kartą apsisukęs, nuo po Patrimpo taip didžio

1 Simon Grunau, Tract. III, c. II.
2 Bray, Essai crit. de l'hist. de Livon., t. 1, ch, 1.

91

vaisiaus meldė, idant klėtis laužtų. Šventė gėryne
bengės, kurią diduomenė pagal įpratimus skitų pra-
dėjo tanciais ir dainomis, o žmogeiviai pabengė!.

Šventė Gražulės, tai yra dievės gražybės, kurią
šventino vasarą, kad lankos žydėjo ir medžiai įlapo-
jo; linksminos jaunuomenė dieną ir naktį, vaikeliai
trimitus, arba trūbus, pūtė, ugnis kūrino ir tanciavo-
jo, o mergaitės rūtas skynė ir vainikus pynė. Tai die-
vei ne tiktai žemaičiai gražybę pripažino, nes dar ir
gudrybę: kaipogi kas nemiegojo tą naktį, tas visa ga-
lėjo ryto metą žinoti. Vaikščiojo dieną linksminda-
mies pas šaltenius, kūlius, kalnus ir kitas stebuklingas
vietas. Žemaičiuose šiandien dar tebėr tos šventės
palaikai, vadinami švento Jono naktis.

Ant šventės apiūvų seni ir jauni visi ėjo į lauką
javų piauti, bet, lig nepradėjus piauti, vaideliotas dė-
kavojo dievams už apsčius javus, jei tie nebuvo vy-
kę, klūkė nuo jo sveikatos ir užtarymo lygiai su pio-
vėjais, kurie, regėdami karonę dangaus, meilavo to-
liau palaiminimo. Paskui piovėjai išrinko tarp savęs
visų išmintingąjį už vyresnį, kursai, supiovęs pėdą,
tuojau nešė namo gaspadinei, iki kuriam pargrįžtant
nė viensai nedrįso su piautuvu javų dasilytėti. Vykę
ar nevykę javai buvo, visuomet apiūvų šventė gėry-
ne bengės, kuriai motriškos turėjo jaunos duonos
prakepti, o vyriškieji alaus pradaryti. Šiandien dar,
noris varguose giminių, gal dar regėti kame-ne-kame
šašuolėtį tų apiūvų2.

Žemės šventė šventinama buvo varstą nuvokus.
Ant viežlybo stalo, apskleisto kvepiančiu šienu, pa-
dėjo duoną ir pilnus ragus midaus. Veislės gyvuliai

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T.
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1,

1, K. 3,
1, K.3

92

buvo tenai ant apieros atvesti, tai yra: patinas su pa-
čia, gaidys su višta, avinas tekis su avia; kunigas,
maldą šnibždėdamas, uždaužė pirmąjį sykį tiems gy-
vuliams, o stovintieji žmonės pribengė juos, šaukda-
mi žemdievį tais žodžiais: „O Žemeliuks, tave mel-
džiam ta apiera, dėkavodami tau, jog tu mums pra-
ėjusį metą gausų peną davei ir mus sveikus užlaikeil
Būk ir toliau ant mūsų taip jautriu!“ Vaideliotas, at-
piovęs šmotelį nuo mėsos, metė į namų kerčią, o liku-
siąją ant apieros sudegino linksmai gerdami tol, kol
bevarvėjo midus iš ragų. Tą dieną susivaidijusieji
tarp savęs pasigadijo; ir šeimyną savo kiekvienas
gaspadorius vaišino,

Buvo dar garbinga šventė, vadinama senų laikų,
arba amžių, švente, kurios seni ir jauni už viens kito
laukė. Ir tame trobesy pailguotiną ugnį sukūrus, vai-
deliotas, tenai ant visų aukštosios vietos stojęs, mel-
dė: „O jūs, meilingi dievai, ginkit visas nelaimes į jū-
rą, kurioj nei notrynė auga, nei gaidys gieda.“ Pa-
bengęs maldą, pasakojo apie pradžią svieto, karių ir
darų savo giminės, paskui pašventė ožį antdėjimu
rankų, užkeikė visą giminę dievų vardu, idant neatsi-
tolintų ir neapleistų įstatymų ir apsiėjimų bočių pra-
bočių savo. Pabengus tą graudingą pamokslą, visiems
giesmę giedant, ožį aukštyn iškėlė, kurį kirvaitis nu-
daužė, o vaideliotas krauju jo stovinčius sušlakstė,
kurį rankiojo žmonalės nuo savęs ir gyvulius paskui
savo taip pat šlakstė ir jiems gerti davė. Tuo tarpu
pamuštojo ožio mėsą kepė. Nekurie žmonalės, sugrau-
dinti pamokslu vaidelioto, išreiškė savo nusidėjimus,
kuriuos ansai, už plaukų nutvėręs, su lazda aptvojo.
Sakė po to antrą pamokslą vaideliotas, girdamas mot-
riškes, kurios kėpius padirbtus vyriškiams atidavė,
kurie, abiem pusėm ugnies tupėdami, tuos kėpius lig

93

tol vieni antriems mėčiojo, lig anie ant liepsnos ne-
iškepė. Linksmai ant galo gerdami, valgė juos su mė-
sa kepusia švęstojo ožio. Atlaikus tos vakarionės
ties kaimu į žemę įkasė, idant jų nė koksai žvėris ne-
sumaitotų. Taip sako buvus įsikerėjusią tą šventę
tarp giminių lietuvių, jog prūsai nėr dar šimto metų
kaip tą šventę pasislėpę šventino!.

$ V. LAIDOJIMAS SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Mirusį žmogų senieji lietuviai, žemaičiai numaz-
goję, baltuose drabužiuose apdarę, kojas apavę,
aslos vidury pasodino tarp jo bendrų ir genčių, kurie,
gerdami pakarčiui, ir nabaštiką antgėrė, ir tarė vaito-
dami?: „Ulelel Ar neturėjai šiltos trobos, grakščios
žmonos, dėl ko gi nusimirei? Ar tavo galvijai buvo
neriebūs ar nedailūs? Kas tave išvedė iš šio pasaulio?
Ar neturėjai greitą žirgą, sekančius pėdsekius? Ulele!
Dėl ko tu atsiskyrei?" Taip buvo visi turtai mirusiojo
išskaityti ir apvaitoti. Ant galo sveikino nabaštiką ir
įdavė jam tą į ranką, ko, gyvas būdamas, daugiau
reikalavo; ir taip vyriškam įdavė kardą ir pinigų ant
kelio, į nuometą įvyturę, įdėjo, o motriškoms — ada-
tą su siūlais, idant pasirodytų kame tenai ant kalno
dievams, jog netinginėjo ant šio svieto, tai yra kaipo
vyriškas gynė kardu namus ir liuosybę nuo neprie-
telių, taip motriška, jog namuose palikusi steigė,
adatą už ženklą turėjo. Kas do gadynė šiandien tapo:
dyvijas iškasdama grabuose kardus ir nežino, jog
anie yra jų bočių prabočių, su kuriais anie mirė drą-
siai už savo liuosybę ir tėvainę!

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 3,
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 1.

94

Jei mirusysis buvo koksai garbingas vyras, gaI-
sus karvedys arba kunigaikštis, tą ugny sudegino,
pelenus jo, į kūlio indą supylę, žemėj užkasė, o ant
viršaus minavonei kalną sukasė, nes jei nedidžiai
garbingas tebuvo, tą nedegintą laidojo, supildami
ant jo kalnelį atminimui. Dangino kūną iš namų gen-
tys mirusiojo raiti, plikais kardais švytruodami ir gies-
mėmis piktas dvasias gindami; motriškosios telydėjo
nabaštiką iki kaimo galo. Tenai ant stiebo visų gra-
žieji mirusiojo daiktai buvo sudėti, tai yra šarvai, žy-
mė, ragotinė, kurie tam genčiai kliuvo, kursai, ant
žirgo skriedamas, nuo stiebo nuėmė. Atbraukę į lau-
kus su nabaštiku ant laidojamosios vietos, tris kartus
su ratais ant kryžkelės apsisuko ir ėmė vėl giedoti
pirmiau minavotą giesmę: „Ulele! Ko mirei?" Paskui
kūną, įdėję į pintinę, ant malkos pakėlę, degino, pa-
tys giedoti ir į trimitus, tai yra ilgus medžio trūbus,
pūsti pradėjo, o ugnis sproginėti ėmė. Tuo kartu mė-
gianti žmona savo vyriškį, įtikimi jo tarnai ir bendrai
deginos su juo lygiai ugny, į kurią šalip stovintieji
metė visa tą, ko prie namų reikėjo, tai yra žirgą
visų mylimąjį, pėdsekius, vanagus, vylyčias, ragoti-
nes; jei motriška buvo — kuodelį; ant galo metė meš-
kos arba lūšies nagus: kaipogi taip tikėjo, jog eiti į
dangų reikėję per kokį tenai dideliai aštrų ir slidų
kalną, į kurį idant galėtų ansai įsiropti, metė jam
tuos nagus!.

Paskui lingustonys (taip vadinami žmonės, kurie
pamokslus prie numirėlių sakė) darus garbingus,
kantrybę ir drąsybę karėse mirusiojo apsakinėjo ir,
povyzodami į dangų, bengiant sakyti sušuko, jog
regi nabaštiką, ant puikaus žirgo švytruojantį į dan-

! Kotzebue, Preus, aelt. Gesch., T. 1, K. 2,

95

gų, su daugę tarnų ir po dešinei tris žvaigždes, 0 va-
nagą po kairei turintį. Po to, kaip jau sakiau, supylę
pelenus į kūlio ar molio indą, palaidojo ir ant viršaus
pagal apsiėjimą skitų savo bočių prabočių atminimui
didį kalną supylė!*.

Tokių grabų, arba kapų, noris šiandien užmirštų,
vienok randa dar Lietuvoj, Žemaičiuose, tarp kurių
visų garbingiausi yra kalnas Mindaugo, karaliaus
Lietuvos, ties Naugarduku Lietuvoj, ir Birutės, gar-
sios kunigaikštienės, ties Palanga Žemaičiuose, regis,
jog ansai yra paskutinis kapas, kurį žemaičiai ilgai
turėjo pilti, jog lig šiai dienai patarlė tebėr klausian-
čiam, kur eisi, atsakyti: „Į Birutę kūlių krauti.“

Palaidojus nabaštiką, po trijų arba šešių dienų, o
kartais ir šešių nedėlių, gėrynę, arba pagrabą, kėlė,
Tuo kartu šėtrus svečiai ties mirusiojo kalnu padirbę
tenai gyveno, atsiprausę ryto metą turėjo tuo van-
deniu kapą, tai yra kalną, mirusiojo sušlakstyti. Ger-
dami ir valgydami mirusįjį minavojo ir nuo kožno
valgio metė šmotelį į pastalę ir gėrimo truputėlį nu-
liejo ant žemės. Keleiviai prašaleičiai, važiuojantys
ar praeinantys pro tuos kapus, vaišinami didžiai bu-
vo, kurie paskui atminimui kokius norint tenai ženk-
lus turėjo palikti.

Darė dar atminimus mirusiesiems rudenį, visam
pradėjus vysti ir gelsti. Tuo kartu susirinkę gentys ir
artimieji ant kapų taip jų vaitojo. Susėdę tenai vy-
rai ir moterys valgė didžiai tyliai pietus ir mėčiojo
šmotelius į paskomį toms dvėselyboms, kurių gentys
vargdieniai negalėjo jiems nė kokių pietų duoti. Pas-
kui, šluodami iš paskomio tuos šmotelius valgių, tarė
mirusiesiems: „Grįžkit linksmi namo, pagėrėt ir pa-

1* DI išnašos nėra; DI nėra nė nuorodos,

96

valgėt, nes saugokitės, idant mums javų negadin-
tumėt.“!

Tokie buvo apsiėjimai pagonių lietuvių ir žemai-
čių, gyvenančių tarp Nemuno ir upės Daugavos nuo
neatmenamų amžių, kaip jau regėjom, vadinami ski-
tais, getais, eruliais, estais senovėj. Visas tas kraštas,
kaip šiandien regim, pašlijęs yra į Baltijos jūrą, kitą
kartą apaugęs buvo tamsiomis giriomis, kurios iš tolo
it kalnai trakšojo. Eglynai, pušynai, beržynai lieme-
nimis Mušės į padanges, o nurambėję ąžuolai tarės
savo plačiomis šakomis beramstą tuos eglių ir pušų
nendrynus, tarp kurių lygios įšleitės žaliavo, sriau-
tingomis upėmis išvagotos. Tenai vienur drigantai,
ašvų žvinguodami, trybė, kitur sumitę tekiai mauro-
dami gotinas gainiojo. Toliau liepynai, uosynai ro-
dės, kurių kuplios galūnės, pindamos su šakomis
skroblų, klevų, kita su kita, vasarvidy, tai yra saulei
ant galvos žibančiai, amžiną naktį darė, ir kame-ne-
kame tiktai tose tamsybėse saulės spindulėlis spyg-
sojo. Eidamas tenai keleivis pasiilgo, iki puikuotas
lankas, išvingurtas upeles išvydo ir anose gražias lie-
tuves, žemaites it rožes (lelijas), begrėbiančias snie-
ginuose nuometuose, baltuose marškiniuose, it gul-
bes svyruojančias. Rodės tenai ir vyriškieji, baltuose
kobotuose apsivilkę, meškena per pečius persverta,
vebro kapūzu apsimovę, kurių veidas, lytis, akys ži-
buriuojančios, povyziai drąsūs rodė aiškiai, jog nie-
kam nevergavo. Kur veizint, visur, sakau, medės,
visur visur girios, kurių vienok tarpuose kame-ne-
kame rimtos pilys riogsojo2. Tokiame tatai krašte lie-
tuviai, žemaičiai ilgus amžius laimingai gyveno, pa-

! Kotzebue, Preus. Gesch., T. 1, K. 2,
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 2.

4. Raštai Lt. 97

tys sau dirbdami, vyresnybę dėl savęs skirdami, ne-
žinojo nei lažo, nei pavynasčių, nei donių, liuosi nuo
viso buvo, dieną arė ar medžiojo, naktį tarp grakščių
žmonų ilsėjo, niekas jų saldžių valandų negaišino,
skaudūs balsai vagorių, dešimtininkų, šaltyšių, lau-
ninkų širdies jų negildė, kits kitą mylėjo ir šelpė,
vienybė ir meilė tarp visų buvo, viso pertekę, midų
ir alų puotose nusimyluodami gėrė, turtai, gėrybės
klėtis laužė, visi liuosi, nežinojo gelžinių nei šiekštų
ant kojų, ir pirmiau kiekvienas būt miręs ant tos vie-
tos, nei vergu kieno tapęs.

Senieji, sulaukę vaikų vaikus, su jų vaikais pado-
riai karšinos, o jaunuomenė linksmai augo. Garbino
dievus, kaip jau regėjom, ir vylės, jog dorieji bus
palaiminti, o nedorieji užrūstinti po smerčio. Dėl to
gi drąsiai ir narsiai senieji lietuviai, žemaičiai stojo
namų savo ginti prieš savo neprietelius krikščionis,
kurie, antsimetę lyčyna vieros, norėjo jiems brangią
jų liuosybę išplėšti ir savo tikėjimą antmesti, apjakę
savo nedorybėj, išnaikinti kardu pagonis ketėjo, ne-
mindami ant to, jog anie lygūs jiems žmonės buvo,
laimingą jų kraštą ne kartą! krauju nekaltų suliejo
o ašarose ir varguose paskandino. Kaipo krikščionys,
neverti paties žodžio, apkalę į amžiną vergystę le-
čius, krievius, prūsus, kuržemius, dyko dar dieną ir
naktį lietuvius, žemaičius apvergti, kurių negalėdami
niekaip paveikti, nebsižinojo iš apmaudo patys ką
darą, kaipogi javus, medes degino, gyvulius teriojo,
Oo sugautuosius žmones pagonis, lietuvius ir žemai-
čius, vienus, gyvus į arklio uodegą įrišę, tąsiojo, ki-
tais it gyvuliais laukus arė dėl to vien, jog anie neno-
rėjo apsikrikštyti ir krikščionims vergauti. Bet juo

! Kotzebue, Preus. Gesch., T. 1, K. 1.

98

krikščionys didžiau novijo ir žaimojos iš jų, juo pa-
gonys tampresniais tapo; ne kartą, sakau, lietuviai,
žemaičiai, įsiręžę ant pelenų namų, graudino tūkstan-
čiais savo neprietelių krikščionų ir geriau velijos
liuosais irose savo tėvainės užsirausti, nekaip jiems
per amžius vergauti. Noris jų broliai latviai, prūsai,
krieviai, kuržemiai paklupyti jau po kryžium klūpo-
jo ir krikščionims vokiečiams kruvinai vergavo, vie-
nok lietuviai, žemaičiai vieni daugiau nei per tris
šimtus metų, pagonimis būdami, garbingai dar liuo-
sybę savo nuo krikščionų gynė ir tuo kartu tiktai
teapsikrikštijo, kad patys norėjo.

$ VI. PASIRODYMAS PIRMŲJŲ KRIKŠČIONIŲ
TUOSE KRAŠTUOSE

Pasakoja, jog, nukryžiavojus viešpatį Kristų,
šventas Tadeušas ir šventas Baltramiejus, apaštalai,
būk atėjusiu buvusiu į tuos kraštus mokslą Kristaus
skitams apskelbti ir tenai už teisybę šventą evange-
lijos gyvybą savo pridėjusiu, nes to niekas teisingai
lig šiai dienai nežino!.

Sekmajame amžiuj gimus Kristui Tuidbertas, gi-
mimo anglas, atėjęs jūra pagal, norėjo krikštyti gi-
mines lečių, žemaičių, prūsų, kurie vienok sau to da-
ryti nedasileido. Priežastis, regis, to nenoro ta buvo,
jog Tuidbertas nemokėjo gerai kalbos tų giminių, dėl
to gi, nieko gero nenuveikęs, grįžo namonž.

Devintajame amžiuj ciesoriu Rytų Mykolas ir Ba-
zilijus Makedonietis išsiuntusiu buvo iš Konstantino-
polio, savo buveinės (šiandien buveinė turkų), du iš-

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 5.
2 Tasai tenai.

4 99

mintingu ir dievobaimingu vyru Kirilą ir Metodijų į
sarmatų, arba skitų, kraštą tikėjimo krikščioniško
mokyti, Sako, jog tenai anuodu Raštą šventą į ugnį
įmetusiu, norėdamu stebuklus sarmatams parodyti, ir
vėl iš pelenų nedasilytėtą išėmusiu. Kas būdama,
tuodu vyru daug apkrikštijo čekų, moravų ir kitų gu-
dų, bet sarmatai ir kiti skitai jų mokslo neklausė!, jog
jų kalbos nemokėjo.

Tame pačiame amžiuj, bet paskiau, Otonas cie-
sorius išsiuntė tyčiomis arkivyskupą Magdeburgo
Adalbertą, arba Vaitiekų, į Prūsus pagonių mokyti,
kursai, nemokėdamas kalbos lietuviškos, nieko gero
nenuveikęs namon sugrįžo.

Dar paskiau antras Adalbertas, arba Vaitiekus,
kunigas iš Prahos miesto, šiandien šventu vadinamas,
gimimo čekas, nebgalėdamas besitverti sumišime sa-
vo ūkės, atskriejo į lenkų valdystę, tenai, įgundintas
nuo kunigų lenkų dauginti skaitlių krikščionų, lei-
dos į Prūsus pagonims žodį dievo apsakyti. Visur te-
nai priimamas kaip svetys, atkeliavo į Romovę, bu-
veinę krivės krivaičio, visų didžiausio kunigo pago-
nų, su kuriuo tenai susistigavojo apie tikėjimą; krivė
krivaitis, negalėdamas jo perkalbėti, tarė jam: „Jei
nesiliausi apsakinėti tikėjimą krikščionišką ir jei ne-
grįši rytoj namon, nebebūsi daugiau mūsų žemėj
svečiu." Šventas Vaitiekus to neklausė, ryto metą ne
namon grįžo, bet ėjo į kaimus teisybės evangelijos
žmones netikšius mokyti. Pajutę tą, vaideliotai krivei
krivaičiui pasakė, kursai tuojau apskelbė visai gimi-
nei, jog Vaitiekus prašaleitis nėra tikru svečiu, nes
perėjūnu, kursai daboja, kaip galėtų pagonis po val-
dos savo užimti. Išgirdę tą, pagonys kavo žemyn

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, 5.

100

šventą vyrą, kursai, rašo, lig mirus, pirmąją naktį pa-
sirodęs ligoniams lenkų ir čekų, užmuštų nuo pagonų
prūsų, kurie, apsižadėję jo kūną lankyti, tą patį rytą
sveikais kėlės. Nebebuvo kelių nedėlių, kaip krikš-
čionys į Romovę tvįsti ir apžadus ant kūno šventojo
krauti pradėjo. Tas tiko pagonims, kurie mažne kas
dieną auksą, sidabrą nuo kūno šventojo rankiojo. Bet
lenkų kunigai, pargrįžę iš apžadų, guodės savo vy-
resnybei, tardami, jog pagonys juos keliaujančius
antpuldinėja, pačius novija ir apžadus atima, ant
galo gėdino krikščionis, jog anie, būdami tarnais
Kristaus, laiko pagonių rankoj kūną švento vyro. Da-
jutęs tą, Boleslovas, didis karalius lenkų, kursai seniai
norėjo su pagonimis kariauti, tuojau išsiuntė siunti-
nius į Prūsus, geisdamas kūno šventojo nuo pagonų.
Prūsai visų pirma nenorėjo jo atduoti ir tuo kartu
teatdavė, kad karalius pažadėjo jiems duoti tiek si-
dabru, kiek kūnas šventojo svers. Nes kad ėmę sver-
ti, sako, jog vienas skatikas atsvėręs visą kūną!.

Tame pačiame laike, tai yra metuose 1009, pirmą
kartą aiškiai yra vardas Lietuvos užrašytas kaipo jau
žinomas“,

Noris giminės prūsų, lietuvių nusikratė tuo kartu
nuo karės su lenku, atduodami jam šventą kūną, vie-
nok paskiau su tuo pačiu Boleslovu susikariavo iš
tokios priežasties: Boleslovas, norėdamas dėl savo
ūkės jūrą įgauti, steigė po valdžios savo užimti šalį,
vadinamą Pamariu, kurio ūkininkus prūsai, arba,
kaip tuo kartu vadino, brutenai, iš visos galios šelpė
ir nenorėjo lenkams paduoti. Vienok pamariai ir taip
negalėjo atsiturėti prieš Boleslovą, kursai, jų kraštą

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. 1, K. 5.
2 Kronika Kwedlinburska, I, 287.

101

užėmęs, sukos iš visos galios ant prūsų ir, pirmuoju
antpuolių išvertęs Onedos pilį, kas kartą žengė į vi-
durį krašto ir tenai Romovę, buveinę krivės krivai-
čio, sudegino ir visą kraštą taip nuteriojo, jog prūsai
giriose ir nekuriose pilyse tesitvėrė, Tokiuose su-
spaudimuose prūsai, rašo, jog Spera, kunigaikštis
Lietuvos, anuos šelpęs taip, jog ne kartą Lietuvos
pulkai, sunerti su prūsais, kruvinose kovose su len-
kais laukus kūnais apskleistus paliko. Bet jog kas
kartą virtinės lietuvių didyn vien tvino ant pagalbos
prūsų ir kas dieną galybė pagonų didinos!, kurios
nebgalėjo bepergalėti Boleslovas, nebturėdamas kuo
bemisti išnaikintame krašte, užvis didžiau, jog geidė
žentą savo Sviatopelką didžiuoju kunigaikščiu gudų
pakelti, dėl to gi, Prūsų šalį palikęs, sukos į Gudus ir
tenai kariavo, o pagonys prūsai gyveno paskui, kaip
jei gyvenę.

Rašo toliau, jog tame pačiame laike tas patsai ku-
nigaikštis Lietuvos Spera pastatęs pilį paežerėj tarp
upių Nevėžio, Širvintos ir Šventos, kurią įtaręs savo
vardu Spera, atgaliai jos šiandien rodos ant tos vie-
tos; vienok kitų darų to kunigaikščio nebminavoja
raštai“,

$ VII. KARĖS SU GUDAIS, KERNIUS IR GIMBUTAS
KUNIGAIKŠČIAI LIETUVOS IR ŽEMAIČIŲ

Jaroslavas, didis kunigaikštis gudų, nubengęs ka-
res su Boleslovu, didžiuoju karalium lenkų, ir su
Mstislavu, broliu savo, atsisuko į valdystą lečių, arba
latvių, kuriuos paveikęs, pilį Odempę išvertė ir į jos

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1, p. 1, L. II.
2 Kojalavičius vietoj minavotoj.

102

vietą, idant lečius savo valdžioj antturėtų, pilį, vadi-
namą Jurjevu, šiandien Derptu, išstatė. Regis, jog
lietuviai, žemaičiai tuos letus, kaipo savo viengimius,
turėjo karėj šelpti, noris raštai to neminavoja.

Tas patsai kunigaikštis gudų Jaroslavas kariavo
su jodviežiais, kuriuos šiandien vadina juodaisiais
gudais nuo anų juodų sermėgų, kuriuos Jaroslavas
norėjo būtinai į savo valdžią užimti, bet jodviežiai
niekaip jam nepasidavė, noris du kartu būdami per-
galėtais, vienok drįso dar trečiąjį kartą su Jaroslavu
grumtis. Aiškiai gal sakyti, jog ir tuos lietuviai, kai-
po savo viengimius, gelbėjo toj karėj, noris to raštai
neminavoja.

Regis, dėl to gi Jaroslavas atentį metą ir karę su
lietuviais pradėjo, kaipogi visi gudų rašytojai aiškiai
sako, jog Jaroslavas tuo metu su lietuviais kariavęs,
bet nė vienas nerašo, su kokia laime ta karė pasi-
bengė. Tas yra tiktai žinoma, jog antrą metą Jarosla-
vas kariavos neb su lietuviais, bet su mozūrais!

Mirus Mečislovui II, karaliui lenkų, Kazimieras,
jo sūnus, su Maslavu, kunigaikščiu mozūrų, susivaržė
tarp savęs Lenkų karalysta ir kariauti pradėjo. Kazi-
mieras, norėdamas pasistiprinti, patelkė į tą karę
švogerį savo tą patį Jaroslavą, didįjį kunigaikštį gu-
dų, ir daugybę vokiečių. Maslavas dėl savęs gavo pa-
šalpą nuo krivės krivaičio, visų aukščiausio valdy-
miero giminių Lietuvos, kursai būk nusiuntęs jam 30
pulkų lietuvių, žemaičių, prūsų pagonų ant pagalbos.
Negal žinoti, kokia galia buvo Kazimiero, turėjo būti
didesnė už Maslavo, jog ansai su savaisiais lygmėse
Mozūrijos pergalėjo Maslavą su jo talkininkais pa-
gonimis ir visą Mozūriją į valdžią savo užėmė; Mas-

! Kapamzuu, Her, roc. Poc., T. II, 11.

103

1030

1040

lavas, po to nuopuolio nuskriejęs į Prūsus, gyvybą
tenai savo pabengė!.

Nubengę lietuviai tas kares su Jaroslavu ir len-
kais susiprato, jog reiks neilgai buvus iš visos galios
grumtis su visa galybe krikščionų. To vildamies, lie-
tuviai, žemaičiai ėmė savo ūkę rėdyti. Buvo tame
laike Lietuvoj kunigaikščiais Kernius ir Gimbutas,
du broliu, Kernius valdė kraštą tarp upių Neries,
arba Vilijos, Nevėžio ir Daugavos, o Gimbutas Že-
maičius. Tuodu kunigaikščiu, saugodamos nuo ant-
puolių gudų, ant aukšto skardžio upės Neries, links-
moj lygmėj tarp žalių ąžuolynų, didelę pilį išstačiusiu
metuose 1040 ir Kernave nuo vardo savo pramaniu-
siu, už buveinę Lietuvos paskyrė, kurioj tenai diduo-
menei, tėvūnams, arba senatoriams, su visomis vy-
resnybėmis Lietuvos liepusiu gyventi. Šiandien dar
vardas tos vietovės tebėr, o šūsnys irų sugriuvusių
rūmų, krūmais apaugusios, iš tolo riogso, o kūliai
pamatų išritinėti apkerpėję rūstą Todo povyzių senų
dienų buveinės lietuvių, žemaičių, kurių bočiai pra-
bočiai, išmintingai tenai rėdydamies, ne kartą grau-
dino neprietelius ūkės savo.

Taip steigiant lietuviams į savo ūkę, Boleslovas
Drąsusis, karalius lenkų, nubengęs kares su vengrais,
moravais, čekais, sukos ant prūsų ir visų pirma ap-
gulė jų pilį Graudencą, kurią prūsai neseniai buvo
išstatę dėl savo atsargos. Boleslovas, į tą pilį įsigriau-
ti negalėdamas, nudeginęs kelias apygardas pagonų,
vėl pagrįžo su moravais, čekais kariautis, kurie,
anam Prūsuose besančiam, buvo pradėję pačius len-
kus terioti. Paėjus Boleslovui, prūsai, norėdami atmo-
nyti lenkams nuteriojimus savo krašto, įpuolę į jų

! S. Bandtkie, Dzie. nar. Pol., t. I, 234.

104

šalį, nekurias apygardas nudegino ir gėrybes sulup-
tas namon parvirdė. Boleslovas, dajutęs tokias nelai-
mes savo valdystės, tuojau su čekais ir moravais san-
darą padarė ir vėl su visa galia ant prūsų grįžo. No-
rėjo juos Boleslovas iš netyčių antpulti, bet ano jotis,
arba raitarija, sunkiai šarvuota, plaukdama per upę
Sarą, mažne visa verpetuose išskendo. Noris paskui
Boleslovas iškeitė jotį sunkią į lengvą, vienok neb-
galėjo toliau su pagonimis bekariauti, bet turėjo eiti
į Kijevą, gudų buveinę, ir tenai brolius kerštingus
tarp savęs taikinti, o pagonis palikti po senovės be-
gyvenančius.

Kad Boleslovas, atėjęs į valdystą gudų, taikino
priešingus kunigaikščius ir kruvinas kares su neku-
riais darė, tuo tarpu Kernius ir Gimbutas, Lietuvos
kunigaikščiu, surinkusiu visų smarkiausius karius iš
Lietuvos ir Žemaičių, tuojau į Braslavą, gudų pilį,
parubežy Lietuvos esančią, vėtra įsilaužė ir į savo
valdžią paėmė, nesikakino dar tuo grobiu tuodu Lie-
tuvos kunigaikščiu, nes, norėdamu daugiau pasipel-
nyti kerštuose gudų, savo kareivius į žaras perskie-
dusiu, traukė kariauti kunigaikštystos Polocko, ku-
rios visą kraštą tarp Neries, Daugavos degino ir te-
riojo. Naktį gaisrai tenai švitėjo, o dieną saulė temo
dūmais degančių kaimų, visa, ką sutiko, iš pamatų
laukan vertė, ketėjo jau į patį Polocką laužtis, bet
liovės; vienok, visus pašalius nusarioję ir visokių
gėrybių prisilupę, su daugybe imtinių namon pagrįžo
į Kernavę, savo buveinę, kurią turtais savo neprie-
telių papuošė!.

Paskiau gudai, pabengę namų kerštus ir nusikratę
karių palaucių, mirus Boleslovui Drąsiajam, karaliui

"1 Koialowicz, Hist. Lit, t. 1, p. 1, 1. 11,

105

1064

1065

1082

1089

lenkų, norėjo atgauti nuo jų tą kraštą, kurį Boleslo-
vas buvo užėmęs gudams; kurie, neturėdami didžios
galios, patelkė dar lietuvius ir palaucius, su kuriais
gudų kunigaikščiai susinėrę traukė keliomis žaromis
į lenkų valdystą. Naikino visa, ką tenai sutiko, pago-
nys, o gudai, atgieždami apmaudą ant lenkų, nebsiži-
nojo patys ką darą, bažnyčias, klioštorius, pilis į dul-
kes pustė, ir taip ta savo smarkybe ūkininkus lenkų
nugandino, jog nė viensai nedrįso iš pilių eiti drausti
neprietelių, kurie visose šalyse ugnį žarstė, kaimus
degindami. Nuterioję baisiai visą kraštą iki upės
Vislos ir prisiplėšę visokių gėrybių, linksmai grįžo
namon. Bet pargrįždami gudai suvisu pasileido: eiles
tarp savo kareivių sujaugė, sargtį abažuose neblaikė
ir gerdami linksminos, jog lenkus suvisu paveikė.
Jusdamas tą, Vladislovas Hermanas, kunigaikštis
lenkų, ėmė juos vyti; kaipogi panokęs pačiomis išva-
karėmis su didžia smarkybe įmigusius pradėjo novy-
ti, noris gudai atsibudę grobė už ginklo, vienok nie-
ko nebgalėjo lenkams bepadaryti, ir tas tarp gudų
beliko, kas begalėjo bėgti, kiti visi tą naktį gyvybą
savo pridėjo. Lenkai, visą grobį atėmę ir imtinius
atvadavę, linksmai namon sugrįžo. Lietuviai, nustoję
keleto tūkstančių savo kareivių, noris nieko tame
žygy nepelnė, vienok pažino šalis ir kraštus lenkų ir
gudų, su kuriais tiekės atsidėję kariauti.

Gudai, visuomet vieną kartą sugaišę antpuoliais
palaucių, antrą kartą paskendę netaikose namų, neb-
galėjo atmonyti lenkams to savo nuopuolio nei su-
drausti lietuvių, kurie, sutraukę karius Lietuvos ir
Žemaičių į Kernavę ir užtelkę ant pagalbos jodvie-
žius, gudų valdystą teriojo. Nesutikdami tenai karei-
vių, kaimus pilių Lucko, Vladimiro, Lvovo, arba
Lembergo, nuplėšė ir nuteriojo. Paskui, visokių gė-

106

rybių prisilupę, su tokia smarkybe namon grįžo, jog
nė vienas gudas ne tiktai priešingauti lietuviams, nes
pasirodyti iš pilies nedrįso; antrą kartą pergalėję
neprietelius, savo buveinėj Kernavėj linksminos!.

Regis, jog tą patį metą Kernius kunigaikštis, su-
grįžęs nuo to žygio, vyras išmintingas variodoj“,
kantrus karėj, nenusimenąs nelaimėj, daug gero ūkei
savo padaręs ir ne kartą jos neprietelius sugraudinęs,
iš šio svieto pasirinko. Raštai visų jo darų nedaėjo
mūsų laikų, bet jog garbingu vyru buvo, dainos pas-
kesniųjų laikų tą darodo, kuriose jo vardas ir darai
minavojami buvo.

Gaujos žmonių subėgo į Kernavę, lygia dalia ir
diduomenė iš visų šalių susirinko tenai paskutinį
kartą apraudoti savo kunigaikščio. Palaidojo jį su
visų didžiausia iškilme pagal apsiėjimus skitų, savo
prabočių, tokiu parėdymu. Ant aukštos ąžuolo mal-
kos kunigaikščio kūną, nuometuose įvystytą, padėję
su visų įtikimuoju jo tarnu, žirgu aprėdytu, su kuriuo
karėse jodė, su jo šarvais, ragotine, vylyčiomis, su
pėdsekiais, su sakalu arba vanagų, atkalnėj pilies
Deltuvos, arba Devaltavos, sukūrino; žmogeiviai ir
diduomenė su gentimis, giedodami darus mirusiojo,
mėčiojo į ugnį nagus meškų arba lūšių, tardami, jog
po smerčio geram ir doram žmogui, į dangų einant,
reikėjo dar ropoti per didelį uolos kalną, aštrų ir
krumsliuotą; dėl to gi metė nagus mirusiajam, idant,
lipdamas į dangų per tą kalną, įsikibti galėtų. Sude-
gus kūnui, pelenus, į kūlio indą supylę, į žemę palai-
dojo, ant kurios viršaus supylė kalną ir atminimui
dar medžio stabą su povyziu nabaštiko antstatė,

1 Koialowicz, Hist. Lit., t. 1, p. 1, 111.
* Žodžio reikšmė neaiški; DII: rėdoj.

107

ąžuolyną tenai, šalip kapo stovintį jam pašventė,
ugnį amžiną sukūrė, ir kuniges, arba ugnasarges, te-
nai įstatė, kurios buvo iki pat išpažinimo tikėjimo
švento. Vienok sunkios nelaimės, kruvinos karės ir
vargai, kurių Lietuvos žemė datyrė, tų brangių pa-
laikų šiandien nė ženklo lietuviui, žemaičiui nebliko,
vienok netoli nuo tų kapų tebėr dar vietovė, vadina-
ma Deltuva. Mirdamas Kernius paliko vienturtę duk-
terį, vardu Pajautą, arba Pajotą, garbingą gražybe ir
išminčia. Bet kuomet jo brolis Gimbutas būt miręs,
to nėra raštuose padėta,

$ VIII. KARĖS SU GUDAIS, KURIOSE NĖRA MINAVOJAMŲ
KUNIGAIKŠČIŲ LIETUVOS IR ŽEMAIČIŲ

Lietuvių, arba senųjų erulių, giminės lig šiol nuo
vienos tenai pusės tebuvo antpuldinėjamos nuo
krikščionių, dėl to gi kožname atsiėjime, sutrauku-
sios savo galią, drąsiai kariauti galėjo prieš neprie-
telių, kursai jas į savo valdžią užimti norėjo, Bet tuo-
se laikuose, noris į šeimyną ir galią rados įsigavusios
tos giminės, vienok suspaustos rados ne nuo vienos
kurios pusės, bet nuo visų šalių. Tankiai reikėjo lie-
tuviams, žemaičiams vienoj valandoj rimtus pulkus
vesti į rytus, pusiaudienį ir vakarus, kaipogi tose vi-
sose pusėse smarkūs neprieteliai grūdos į jų kraštą
ir amžinu nuopuoliu jų giminei mojavo: kaipogi nuo
rytų ir pietų gulė viršun gudai su lenkais, nuo vaka-
rų mozūrai, o nuo šiaurės vokiečiai, kurie, išėję Me-
tuose 1111 iš jūros, Daugavos pašaly įsimetė ir tuo-
jau visas gimines lietuvių pradėjo gandinti. Tankiai,
sakau, reikėjo lietuviams, žemaičiams surinkus savo
pulkus vesti per Nemuną į pavislius ir tenai grumtis

108

su pulkais lenkų, mozūrų, iš ten pargrįžus, keltis per
Daugavą ir gelbėti savo gimines, kurias gudai norėjo
apvergti. Tuose laikuose jaunuomenė lietuvių, že-
maičių ne kūlės po kiemus, bet raiti medžiojo šernus,
meškas, lūšis, ragotinėmis varstydami, ir taip gudį-
nos ir stiprino save, idant Kurią dieną galėtų su ne-
prieteliais savo tėvainės drąsiai grumtis. Bet pikčiau
dar buvo dėl Lietuvos, jog visur mokyti krikščionys
su ana rubežavo, kurie kožname atsiėjime pagalbą
galėjo nuo kitų krikščionų gauti. Lietuviai, žemai-
čiai vieni patys pagonys nė kokio bendro, nė kokios
pagalbos negalėjo viltis, kaipogi patsai žodis pagonis
kiekvieną gandino. Vienok lietuviai, žemaičiai, noris
ir tokiame suspaudime būdami, mokėjo gauti pragu-
mą gelbėti save ir ūkę savo nuo vergystės nepriete-
lių. Patys mušami, bet tankiau dar mušė savo neprie-
telius. Tuose laikuose neblaukė jau lietuviai savo
tamsiose giriose ateinančių neprietelių, bet patys
leido rimtus pulkus į svetimus kraštus, idant parody-
tų, jog galintys yra remtis su gelžytomis virtinėmis
neprietelių, ir jei tų pulkų nustojo, tuojau kitus, rim-
tesnius, į tų vietą išleido, kurie ne kartą krikščionis
savo neprietelius graudino.

Geisdami tą metą gudų kunigaikščiai atmonyti
lietuviams praėjusias savo nelaimes valdysta savo
ūkės pasidalijo, vienybę tarp savęs padarė ir prisie-
ka aną patvirtino. Taip įgavę gudai pataiką į namus
išleido Vseslavičius kunigaikščius su daugybe karių
į Lietuvos šalį, vadinamą Žemgalę, tai yra Žemaičių
žemės galą, kariauti, kurie, įėję į tą kraštą, tuojau
ėmė kaimus deginti, gyventojus vienus vergti, kitus
laukan kirsti. Tėvūnai Lietuvos, pajutę Kernavėj tą
artimą nelaimę, skubinai surinko kareivius iš žemai-
čių, lečių ir lietuvių, su kuriais, antpuolę teriojančius

109

1106

1112

1116

gudus, susigrūmė lygmėse Braslavo, kruvinai ir ilgai
varžės pergale, vienok žemaičių vyresnieji taip buk-
liai savo kareivius parėdė, jog akies mirkterėjime
gudus nuo visų pusių apgulė ir viena valanda 9000
joties, arba raitarijos, gudų išguldė, tarp kurių daug
krito pačių karvedžių ir vyresniųjų, patys tiktai ku-
nigaikščiai Vseslavičiai vos-ne-vos gyvi beišsprūdo
palikini lietuviams abažą, daugybę imtinių ir visą
savo gėrybę!. Regis, jog gudai nuo to nuopuolio ilgą
laiką nebužgauliojo Lietuvos.

Paskiau Jaroslavas Sviatopolkovičius, taip pat
gudų kunigaikštis, norėdamas užimti šalį Lietuvos,
Jodviežių žemės vadinamą, o šiandien Juodųjų Gu-
dų, su anais kariavo, bet jodviežiai, užtelkę ant pa-
galbos lietuvius, laimingai atrėmė gudus nuo savo
krašto, noris, kaip gudų rašytojai sako, Jaroslavas
būk du kartu buvęs pergalėjęs jodviežius.

Kitoj pusėj Boleslovas Kreivburnis, garbingas
kunigaikštis lenkų, paveikęs pamarius (kurie per 17
metų nei kraujo, nei turtų ant karių neskundė, idant
tiktai liuosais po senovės galėtų gyventi), sukos su
visa galia ant prūsų, kurie pamarius šelpė tose jų
nelaimėse. Prūsai, regėdami save neįgalinčiais, pa-
vadino lietuvius ir žemaičius ant pagalbos, kurie ne
kartą grūmės drąsiai su lenkais lygmėse Kulmijos,
kuriose krito daug pagonų, bet riogsojo ir lenkų krū-
vos sumuštos. Lietuviai ir prūsai, regėdami, jog,
mušdamies siena, nieko nepadarys neprieteliams,
traukės į gilumą girių, iš kurių antpuldinėdami pas-
kui vargino ir badino lenkus. Boleslovas, bijodamas
vesti kareivius į girias, kuriose vasaros laiku žiema,
o dienos viduj tenai naktis buvo, dėl to gi velijos į

! Kapamana, Her. roc. Poc., T. II, VI.

110

Gudus grįžti, nekaip su pagonimis kariauti, vienok,
sako, jog paeidamas aniems liepęs sau donį mokėti!.

Tą patį metą Mstislavas, kunigaikštis gudų, su
daugybe kareivių antpuolęs lečius, nudegino pilį
Odempę, arba Derptą, užėmė ir daugybes gyventojų
į vergus išvarė. Atvejų atvejais per 15 metų gudai
tą kraštą draskė ir teriojo, bet užvis metuose 1130
Vsevolodas, Naugardo kunigaikštis gudų, baisiai
visą Vidžemę, arba Letų, kurią šiandien Infliantais
vadina, iki pat upės Daugavos nuteriojo, pilis vienas
išvertė, kitas į valdžią sau paėmė, vyriškius paaugu-
sius iškirto, 0 žmonas su kūdikiais apkalę į vergus iš-
varė, kurias apkrikštiję vienas kaip gyvulius išpar-
davojo, kitas patys apvergė, liepdami jų vaikų vai-
kams laukus plėšti, balas ir versmes džiovinti.

Tą patį metą Vsevolodas, kunigaikštis Naugardo,
antrą kartą pasirėdęs, su kitais gudų kunigaikščiais
grįžo pabengti naikinti Vidžemės, arba Lečių; bet šie
paskubėjo pavadinti ant pagalbos lietuvius ir žemai-
čius, su kuriais antpuolę iš nežinių pulkus gudų sa-
riojančius, susigrobė abeji kuo narsiau, vienok lečiai
su žemaičiais gudų eiles taip sulaužė, jog patys kuni-
gaikščiai gudų vos beišsprūdo nuo giltinės. Tuojau
lečiai, arba latviai, su savo talkininkais lietuviais ir
žemaičiais iš Derpto ir kitų pilių gudus išvertė ir iš
viso krašto išvėtravojo.

Vsevolodas kunigaikštis, ipykęs ant lietuvių, gel-
bėtojų lečių, dar aniems Vidžemėj taip viešint, su di-
džia gauja gudų kareivių gulė į Lietuvą ir tenai, ką
sutiko po taku, kaimus, gyvulius, turtus, vis naikino,
ūkininkus vienus iškirto, kitus apkalę skubinai, iki
neantpuolant lietuviams, į vergus išvarė, kurie neb-

' Tas patsai tenai.

111

1131

1132

regėjo daugiau savo namuose linksmos saulės užte-
kančios!.

Atentį metą lietuviai, idant atmonytų taip bai-
siam savo neprieteliui, tiekės iš visos galios į karę,
vildamies vienu žygiu gudus pakariauti. Bet Mstis-
lavas, didysis kunigaikštis gudų, susitaręs su kitais
kunigaikščiais, paėmęs dar draugiom Gardino kuni-
gaikštį, norėjo lietuvius namuose besitiekiant į karę
užspėti. To dėjęsis, su didžia gauja kareivių į Lietuvą
įėjo. Bet tenai gudai per daug nusivylė, Kaipogi lie-
tuviai ir žemaičiai, tą jusdami, išpuolę visu savo pa-
rubežiu trobas nudegino, gyventojus su turtais ir gė-
rybėmis išsiuntė į gilumą Žemaičių, pačius javus nu-
naikino ir per keletą trūkių, arba mylių, tyrus laukus
beliko. Tuo tarpu lietuviai patys, išsiskaidę į virtines
ir užsislėpę, laukė ateinančių neprietelių. Gudai, to
nenumanydami ir vildamos tiktai didį grobį Lietuvoj
gauti, traukė tenai su visa savo galia. Bet, perėję
Lietuvos rubežių, rado tenai tyrus laukus, kuriuose,
neturėdami kuo misti, tuojau patys ir arkliai ėmė iš
bado kristi. Susipratę gudai kuo greičiau ėmė namo
skubėti, bet tuo tarpu lietuvių virtinės, iš girių išpuo-
lusios, grįžtantiems gudams užpakalį pradėjo skar-
dyti; vienok gudai, išsigavę į lygmes Minsko, norėjo
dar laimės mūšoj datirti ir, to dėjęsi, metės tuojau
ant lietuvių ir kruvinoj kovoj sau galo ar pergalės
ėmė ieškoti. Abi šali smarkiai susigrūmė, bet sunku
buvo remtis prieš lietuvius, kurie vienoj alandoj
keletą tūkstančių pačių rinktinių gudų parito, užvis
ūkininkų Kijevo, kurie toj rūstoj dienoj velijos gar-
bingą galą kovoj gauti, nekaip bėgdami badu mirti
ar pagonių lietuvių vergais tapti. Sudraudę taip lie-

1! Kapamaun, Her. roc. Poc., T. II, VIII.

112

tuviai savo neprietelius grįžo namo tiektis ant dides-
nių karių!

Vsevolodas, kunigaikštis Naugardo, norėjo vėl
letus, arba latvius, apvergti, kaipogi, suėmęs daugy-
bę kareivių valdystoj krievių, arba baltųjų gudų,
puolė ant lečių ir, į Derpto pilį įsilaužęs, visos apy-
gardos valdymieru pasidarė.

Tie metai tuo yra minėjami, jog žydai, už savo
kropimą ir kitas suktybes išginti iš Kijevo, atėjo į
Lietuvą pirmą kartą. Negal žinoti, kame tie nevėkš-
liai pradėjo lietuvius, žemaičius apgaudinėti, kurie
iki šiai dienai, veltui Lietuvos ir Žemaičių duoną val-
gydami, kas dieną platinas?.

Kariavos tą metą lietuviai su Volodarium, kuni-
gaikščiu Minsko, bet su kokia tenai laime, to nėra
raštuose išreikšta. Regis, jog Volodarius išpažino ant
savęs vyresnybę Lietuvos ir sandarą su juo padarė,
kuriam lietuvių kareiviai, kaipo jo užtarytojai, pilis
jo saugojo ir algą nuo jo ėmė,

Kaipogi mažne tame laike Rogvolodas, kunigaikš-
tis baltųjų gudų, daugybes kareivių iš Polocko, savo
buveinės, sutraukęs, antpuolė pilį Gorodeco, esančią
valdžioj Volodariaus, kunigaikščio Minsko, kursai,
su visa savo galia ir su savo samdininkais lietuviais
išėjęs iš pilies, susigrūmė su Rogvolodu, kurį taip
pergalėjo, jog nekurie tiktai iš jo karių namo besu-
grįžo su juo?

Nebebuvo“* vienok pataikoj tame laike giminės
Lietuvos nuo saulėlydžio. Boleslovas Garbanočius,

! KapamauK, Her. TOC. Poc, T. I, VIII
? Narbutt.-—,„Tygod. Wilen.“, 1817, Nr. 77.

3 KapamanH, Hc7. roc. Poc, T. II, XVI.

* Žodis iš DIl; DI yra: Nebu,

113

1135

1155

1158

1161

1164

kunigaikštis lenkų, sandarą padaręs su Fridrichu I,
ciesorium vokiečių, į karę pasitiekė ir su visa savo
galia traukė į Prūsus, kuriuos paveikęs ir kunigus
aniems krikščionų antmetęs, idant tikėjimo krikščio-
niško mokytų, patsai grįžo vėl su ciesorium kariau-
tis. Tuo tarpu prūsai pirmajame antpuoly, lig lietu-
viams, žemaičiams neatėjus ant pagalbos, į medes
kaip jei pirma įsitraukė. Paskui, atsitolinus Boleslo-
vui, prūsai su lietuviais, žemaičiais, išėję iš girių, ku-
nigus lenkus vienus išginė, kitus iškirto; norėdami
dar atmonyti savo nelaimes, Mozūriją ir jos buveinę
Kujavus nuplėšė ir nudegino. Tuojau Boleslovas, pa-
bengęs karę, su tuo pačiu ciesorium Fridrichu I iš
visos lenkų valdystos karius suėmęs, dar ant pagal-
bos savo brolius užtelkęs, mojavo jau pagonims pa-
banga. Buvo abaže Boleslovo keturi vyrai diduome-
nės, prūsai persikrikštiję, kurie, ilgai būdami pas Bo-
leslovą, taip jam įsitikėjo, jog jis išrinko juos tame
žygy už vadovus, kaipo žinovus Prūsų žemės. Tie,
nuėję į Prūsus, rado visą savo giminę ir gentis pasi-
tiekusius pirmiau mirti, nekaip vergais krikščionų
lenkų tapti, ir taip jų pasigailo, jog su vyresniaisiais
sutarimą padarė pačius lenkus apgauti ir, to dėjęsi,
vietą ir laiką sau užženklino. Lenkai tuo tarpu, nieko
nežinodami, ėjo į gilumą žemės Prūsų, visur terioda-
mi, kuriuos vadovai, kaip buvo prūsams prižadėję,
įvedė į balas ir versmes, stigavodami jiems, jog tenai
ras visą mManią prūsų užslėptą. Pasmilę to grobio, len-
kai leidos į versmes, bet tuojau Henrikas, kunigaikš-
tis Sandomiro, drąsus vyras, su savo rinktiniais žūti
pradėjo; tuo tarpu prūsų kareiviai, kurie buvo pasi-
slėpę, užpakalį jiems užstojo ir, nesuskaitomą dau-
gybę vylyčių ant lenkų joties išleidę, puolė su brūk-
liais jos kauti. Nebgalėjo lenkai, iš visų pusių apgul-

114

ti, savęs begelbėti, raitoriai jų, sunkiai šarvuoti, pa-
tys žuvo versmėse, o likusius pagonys galavijo; pat-
sai tenai Henrikas gyvybą pridėjo su visais savo
rinktiniais. Lietuviai su prūsais, apturėję tą pergalę,
dievus savo maldė, dėkavodami, jog anuos teikės už-
laikyti nuo vergystės neprietelių!.

Negal aiškiai stigavoti, vienok regis, jog tame lai-
ke smarkiai ir baisiai kariavos lietuviai ir žemaičiai
su gudais baltaisiais. Nėra raštuose išguldyta visų
atgalių tos karės, vienok gal minti, jog buvo kruvina
ir maringa. Ant skardžių Daugavos būk susigrūmu-
sios šalys. Lietuvius būk rėdęs vyras, protu ir kala-
viju galįs, bet vardas jo šiandien nėra žinomas, o gu-
dus — Iziaslavas Vasilkovičius, garbingas drąsybe ir
kantrybe karvedys. Ant pirmojo susirėmimo šalių
ragotinės vien abiem pusėm traškėjo, iš kalavijų
ugnys lėkė, o vyrai kaip ąžuolai virto, kraujai upe-
liais varvėjo, kūnų žmonių ir žirgų sumuštų šūsnys
iš tolo riogsojo, vienok dar, sako, žinoti negalėjo,
katra katrą šalis pergalės; vos-ne-vos eilės gudų gur-
ti pradėjo. Tą išvydęs, Iziaslavas, stiprindamas sa-
vuosius ir drąsindamas, patsai kas kartą kuo didžiau
ant eilių lietuvių gulė, bet tuo tarpu įžeistas nuo jo
paties žemaitis tame įkaitime krūtis jam ragotine
pervėrė. Nustoję gudai savo karvedžio tuojau šalin
skrieti pradėjo. Bet lietuvių vyresnieji taip bukliai
buvo užstatę savo kareivius, jog skriejančius gudus
visus sugrūdo į verpetus Daugavos, kuri būk burgė-
jusi kūnais gudų it purvais (pagal žodžius to laiko
rašytojo). Turtai, gėrybės gudų — visa paliko tą die-
ną lietuviams?.

! S. Bandtkie, Dzie, nar. Pol., t. I, 234.
? Kapamsun, vieta minavota,

115

1167

1182

Atentį metą lietuviai, žemaičiai traukė į kraštą

1183 Baltųjų Gudų ir tenai nudegino visas apygardas su

priemiesčiais Pskovo ir Naugardo, bažnyčias nulupo,

pilis išvertė ir, kame tiktai lietuviai, žemaičiai ant

savo greitų žirgų pasirodė, tenai kūlis ir vanduo ty-

ruojąs beliko; vienu žodžiu, daugybes nelaimių gu-
dams pridarę, daugybes imtinių į vergus išvarė.

Vsevolodas, kunigaikštis Naugardo, geisdamas
atmonyti lietuviams nelaimes savo krašto ir taip didį
nuopuolį, tame širdgile surinkęs ūkininkus Naugardo
(pskovionys nuterioti nebgalėjo jam betarnauti), no-
rėjo, kely pavijęs lietuvius, apmaudą atgiežti, ku-
riuos danokęs, kely susigrūmė, bet patsai su visais
savo kariais tenai galą gavo.

Skaitytojas, perbėgdamas tas kares lietuvių, že-
maičių, neregi dar jų galybės ir smarkybės, kuri ga-
lėtų gandinti kitas gimines ir graudinti svetimus
kraštus. Bet jog buvo lietuviai smarkesniais ir gar-
bingesniais, nekaip raštuose yra užrašyta, gal tą ma-
nyti nuo +o0, ką vienas gudų rašytojas, tame laike gy-
venąs, rašo: „Pūsdami (lietuviai) į ilgus medžio tri-
mitus, arba trūbus, jodami ant narsių medės žirgų, o
it liūti žvėrys mesdamies ant grobio, degino kaimus,
vergė gyventojus; patys vienok niekuomet neprigau-
nami eilėmis kareivių, kaipogi niekaip nenorėjo sie-
na muštis, bet, išsiskaidydami tiktai į visas puses,
laidė iš tolo vylyčias ir geležies strypus, patys čia
išnyko ant žirgų it paukščių, čia vėl ant balso savo
trimitų pasirodė. Taip tie draskytojai, nebodami
sprogstančių speigų, taip baisiai nuteriojo Pleskavo
apygardas, jog Naugardo ūkininkai nesuskubėjo jų
begelbėti ir tame širdgile kaltino savo kunigaikštį Ja-
roslavą Vladimirovičių ir į jo vietą apskyrė sau ku-

116

nigaikščiu Mstislavą.“! Tas guodimos to rašytojo ir
patarlė senovės, kurią šiandien dar gudas, supykęs
ant lietuvio, taria: „Ee, paganiec letoviec — nu, pa-
gonis lietuvis“, — rodo aiškiai, jog lietuviai turėjo
tankiau ir narsiau su gudais kariauti, bet tiktai raštai
tų laikų pragaišo. Linkėti reikia, idant senų dienų
klioštoriuose knygos būt perkratomos nuo išmintingų
vyrų, rasi tenai rastų kokias skiautes, noris ir aptre-
šusias, tų laikų raštų.

$ IX. ĮGULIMAS VOKIEČIŲ Į LEČIŲ ZEMĘ. MANTVILA
IR ŽIVINBUDAS LIETUVOS IR ŽEMAIČIŲ KUNIGAIKŠČIAI

Nuo metų 1111 jau vokiečiai, dabodami Lečių
kraštą, įsimetė į paupį Daugavos* ir gyveno Ikškilės
vietovėj, prekiodami ir jaukindamies su lečiais pa-
gonimis, kuriuos paskui taip apvergė. Visų pirma
ėmė tikėjimo krikščioniško mokyti pagonis ir tarp
pačių lečių sau tarnų ieškoti ne dėl jų dūšios išga-
nymo, bet idant galėtų jiems liuosybę išplėšti ir jų
žemę užimti. Reikia dar žinoti, jog tame amžiuj daug
buvo krikščionų, kurie, idant padaugintų skaitlių
krikščionų, nesigailėjo nei sveikatos, nei turtų; užvis
kunigai leidos į jūras, girias, neapregimus tyrus pa-
gonų krikštyti, vildamos per krikštą vyskupais, arki-
vyskupais, o paskui valdymierais tapti. To dėjęsis,
Meinhardas, zokaninkas, taip pat vokietis gimimo, iš
vietovės Bremeno, girdėdamas taip tvirtinantis vo-
kiečius Lečių žemėj, tai yra Vidžemėj, arba, kaip
šiandien vadina, Infliantų žemėj, leidos per jūras ir
atėjo Daugava pagal į Ikškilę metuose 1150 ir, tenai

! Kapamsauu vietoj minavotoj.
2 Stryikowski, Kro, Lit., K. IV,

117

pramokęs kalbos lečių, arba latvių, ėmė iš peties ti-
kėjimo krikščioniško pagonis mokyti ir pirmąją baž-
nyčią krikščionų Ikškilėj pastatė. Rados daug pago-
nių vargdienių, kurie krikštijos ne taip dėl dūšios iš-
ganymo, kaip vildamies gauti ką noris nuo savo
apaštalo. Bet jog tankiai žemaičių virtinės, pagrįž-
damos nuo Naugardo su gudais kariavusios, gandino
ne kartą tuos naujus apaštalus, užvis jog pagonys
neapkentė lečių perkrikštų, kaipo nuokartų ir tarnų
vokiečių, tankiai juos antpuldinėjo. Saugodamos nuo
to, Meinhardas liepė pilį Ikškilėj išstatyti, idant ko-
kiame atsiėjime galėtų su vokiečiais ir savo tarnais
tenai pasislėpti. Už tokį steigimą popiežius Aleksand-
ras III pakėlė Meinhardą lečių vyskupu, kursai, įga-
vęs tokią vyresnybę, norėjo dar pasistiprinti, dau-
gindamas skaitlių vokiečių. Tuo tarpu įkyrėjo le-
čiams perkrikštams tarnauti vokiečiams, savo apašta-
lams, ir būriais ėjo į Daugavą upę krikšto žemyn
plauti ir į pagonis grįžo. Tuo nusiminęs, Meinhardas
norėjo sėsti į laivą ir važiuoti į Vokietiją pagalbos
ieškoti, bet negal žinoti, dėl ko lečiai perkrikštai ne-
leido jam to daryti, kursai apsistojęs tą patį metą,
tai yra 1195, mirė, kurio kūnas šiandien dar tebėra
Rygoj, bažnyčioj Domkirche vadinamoj. Mirus
Meinhardui, vyskupu tapo Bertoldas, zokaninkas cis-
tersas; tasai, nuėjęs į Vokietiją, guodės, jog krikščio-
nys Lečių žemėj yra varginami ir spaudžiami nuo pa-
gonų, kurie tuojau juos iškirs, jei vokiečiai neduos
jiems kokios pašalpos. Tuojau daugybės tinginių ir
slinkių vokiečių, norėdamos svetimą gerą dėvėti, lei-
dos su Bertoldu per jūras į Lečių žemę pagonų krikš-
tyti. Pargrįžęs tas geradėjas su tais pulkais į Ikškilę,
krikštijo tenai norinčius švęstu vandeniu, 0 neno-
rintiems su kalaviju galvas rantė. Lečiai nebnorėjo

118

besikrikštyti, o vokiečiai anuos suokė; prasidėjo kru-
vinos ir ilgos karės; kaipogi garbingoj ir didžiai ma-
ringoj mūšoj ties pilia Beveryna Imantas, kariovedis
pagonų, pačiam Bertoldui vyskupui, kursai lygiai su
savo kareiviais kariavo, ragotine širdį pervėrė me-
tuose 1198!,

Bertoldui mirus, tapo vyskupu Lečių Albertas
Buksherdenas, kanauninkas vietovės Bremeno; tasai,
atėjęs su 25 laivais vokiečių kareivių, Rygos miestui,
arba vietovei, pamatus padėjo ir bažnyčią švento Jo-
kūbo išstatė metuose 1200. Norėdamas paskui val-
džią įgauti ant viso Lečių krašto, rašė pas popiežių
Celestiną III, meilaudamas jo, idant leistų antturėti
kareivius krikščionis vokiečius, kurie sudraustų pa-
gonius lečius, gaišinančius žodį dievo apsakinėti. Pa-
gyręs popiežius jo geidimą įstatė naują zokaną Rygoj
pagal įstatymus zokaninkų cistersų, kuriems, noris
kareiviams, vienok reikėjo gyventi it zokaninkams
be pačių klioštoriuose. Visas jų darbas buvo su pa-
gonimis kariautis, anuos krikštyti ir vergti. Dėvėjo
anie visuomet šarvus, arba pancierius, ant kurių vir-
šaus baltą abitą antvilktą turėjo, ant kurio du kardu,
arba du miečiu, krūtyse buvo išsiūtu, ilgu ir dideliu
miečiu, arba kalaviju, pasijuosę vaikščiojo: dėl to gi
Kristaus. Albertas, vyskupas Rygos, įgavęs nuo po-
piežiaus tokią vyresnybę, užtelkė tuojau šiokius to-
kius tinginius ir palaidūnus vokiečių į tą zokaną, ku-
riems, kardą į ranką įdavęs, liepė mokyti lečius pa-
gonis meilės krikščioniškos, baimės dievo, jo galybės
ir gerybės nepaimtos. Taip tasai vyskupas, krikšty-
damas lečius ir pilis ant jų žemės dirbdamas, atdavi-

! C-te Bray, Essai crit. sur Vhist. de Liv., t. 1, p. 1.

119

1190

1191

nėjo anas valdyti vokiečiams savo gentims ar pažįs-
tamiems, o lečiams perkrikštams liepė laukus arti ir
vergauti tiems naujiems kungams: kurs bepriešinga-
vo, tas tuojau gyvybę pridėjo. Taip tatai rados ir
augo tas milžinas, lyčyna vieros šventos užsimovęs,
kursai apie tikrą garbę pono dievo, apie tikrą meilę
artimo savo niekuomet nedūmojo; augo, sakau, tas
milžinas, su kuriuo ne kartą įšsiręžę žemaičiai, lietu-
viai grumsis per ilgus amžius; negalėjo anie lig šiol
įsistebėti tos lyčynos, patys būdami į kruvinas kares
gudų įpinti (kaip jau regėjom ir dar regėsim), iki pa-
čius nepradėjo novyti!. Tokie kėlės neprieteliai lie-
tuviams ir žemaičiams nuo šiaurės, kad tuo tarpu
kitoj šaly gudai nėmaž nesiliovė nuo antpuolių; kai-
pogi Rostislavas, kunigaikštis gudų, tą metą išsirėdęs
vėl į Lietuvą, norėjo į pilį lietuvių, vadinamą Dvere-
ne, įsilaužti, bet, nieko negalėdamas įgulei Lietuvos
padaryti, nustojęs daugybės savo kareivių, pagrįžo,
nieką gavęs, į savo buveinę. Lietuviai, apmaudingi
ant jo būdami, įpuolę į Baltuosius Gudus, plačias
apygardas nuteriojo, iš tenai tuojau sukos ant Juo-
dųjų Gudų krašto ir tenai keliomis žaromis kaimus
Pinsko nudegino, gėrybės nulupo ir, visą kraštą nu-
terioję, su didžiu grobiu ir daugybe imtinių pargrįžo
laimingai į Kernavę, buveinę savo.

Jaroslavas, kunigaikštis Naugardo, regėdamas,
jog su lietuviais nebus doros, atsidėjęs iš visos galios
ketėjo su anais kariauti; to dėjęsis, susitarė dar su
kitais kunigaikščiais gudų ir traukė į Lietuvą. Bet ne-
gal žinoti, dėl ko jis, aplenkęs Lietuvą, nutraukė į Vid-
žemę, arba Infliantų, ir visus tenai kaimus nuteriojo,
kiek norėjo, tiek lobijos iš tų vargdienių lečių, ku-

! Kapamzun, Her. roc. Poc., T. II, III.

120

PDT

mas Jaroslavas, jog anie buvo jau krikščionimis ir
įstatymus evangelijos pildė, augusius iškirto, o kū-
dikius ir žmonas į amžinus vergus išvarė.

Lietuviai tuo tarpu ne tiktai pačių gudų kraštuose
sariojo, bet jų rimti pulkai Lenkuose ir Mozūrijoj
plaujojo. Paiys mušami, mušė taip pat lenkus ir mo-
zūrus. Iš tenai pagrižę, norėdami atmonyti Jarosla-
vui, kunigaikščiui Naugardo, užtelkė dar ant pagal-
bos Polocko kunigaikštį (kursai tuo laiku valdžioj lie-
tuvių buvo) ir su tokia galia gulė į Baltuosius Gudus,
ir tenai pirmajame antpuoly priemiesčius vietovės
Velikije Luki nudegino ir apygardas nuteriojo, baž-
nyčias, klioštorius nulupo, bet, į pačią pilį neįsilaužę,
su didžiu grobiu į Kernavę pagrįžo.

Neilgai buvus Mantvila, kunigaikštis žemaičių,
pasirėdęs ūkėj, traukė vėl iš Kernavės su rinktiniais
žemaičiais į Baltuosius Gudus. Atėjęs pas upę Dau-
gavą, geisdamas kuo veikiau persikelti, liepė savo
kareiviams, po du sutūpdamos į kailį tauro, per upę
keltis; kaipogi žemaičiai, lietuviai, viena valanda to-
kiose valtyse upę perėję, gudus iš nežinių antpuolė,
kaimus nudegino, į pilį Lovatę įsilaužė ir, daugybes
tenai turtų suėmę, namon pargrįžo!.

Noris regis, skaitant žygius lietuvių, žemaičių, jog
anie kas dieną pradėjo plėštis ir ne su vienu kokiu
kunigaikščiu, bet su visa gudų gimine kariauti ėmė,
noris, sakau, rūsti balsai ilgų žemaičių trimitų skly-
duro rytuose, pietuose ir vakaruose, noris ant galo jų
meškenuoti eržilai graudino šarvuotas eiles krikščio-
nų, neprietelių savo tėvainės, lygmėse Kijevo, Vla-
dimiro, Naugardo ir Liublino, vienok ne visose tose

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I, par. 1, 1. III.

121

1198

1200

pusėse vyko lietuviams, žemaičiams kariauti, kurie,
išskaidę į visas šalis savo galią, nebstengė nuo visur
savo neprietelių atremti.

Kaipogi Romanas, didis kunigaikštis gudų, tapęs
valdymieru visų Gudų Juodųjų, padaręs dar sandarą
su nekuriais kunigaikščiais saulėtekių gudų, atsuko
visą savo galią ant lietuvių, kurių pulkai, kaip jau
sakiau, ne tiktai Baltuosiuose Guduose sariojo, bet ir
jo valdystoj apygardas Vladimiro, Haličo, Lucko te-
riojo. Bet Romanas, juos paveikęs, karts po karto
didį lomą krašto Lietuvos užėmė į savo valdžią ir iki
Gardino rubežių savo atkėlė. Taip pat jodviežius,
kurie lietuvius, kaipo savo artimus, gelbėjo, keliose
mūšose pergalėjo. Lietuviai, noris po tokių nuopuo-
lių, vienok nenorėjo gudams savo krašto paduoti. To
dėjęsi, skubinai iš nekurių pilių artimųjų kareivius
sutraukę, puolė vėl keliomis žaromis į apygardas
Naugarduko, Lucko, Vladimiro, ką sutikę, tą naikino,
kur užėjo, ten kūlį ir vandenį beliko; turtus neišpa-
sakytus ir gėrybes sulupę toj šaly, su daugybe imti-
nių jau į Kernavę grįžo; tuo tarpu Algovičiai kuni-
gaikščiai, apmaudingi tuo narsumu lietuvių, veikiai
surinkę savo karius, kelią jiems norėjo užstoti. To
vildamies, įėję į girią, per kurią lietuviams reikėjo
grįžti, visus medžius, augusius ant kelio, papiaustė
taip, jog visų mažiausiu užgavimu Lietuvos karius,
keliu einančius, antslėgtų, o likusiuosius patys nu-
kautų. Bet tame daikte gudai nusivylė, kaipogi lietu-
viai, dajutę nuo savo dabotojų tokias sau pinkles
uždėtas, su vingiu tą girią aplenkė. Bet gudai, neno-
Tėdami niekaip lietuvių paleisti, ėmė juos vyti. Lietu-
viai, noris keliu suvargę, vienok veikiai atsimetė ant
gudų ir kuo narsiau susirėmė, vieni nenorėdami gau-
to grobio paduoti, antri norėdami tėvus savo, motinas

122

nuo vergystės atvaduoti; to dėjęsi, abeji kovės kru-
vinai ilgas valandas, bet lietuviai, nustoję 1700 visų
drąsiųjų jočių, nebstengdami atremti gudų, visa pa-
likini metės į girias save gelbėti. Gudai tenkino grobį
atgavę, tuojau namon grįžo, kaipogi nebgalėjo lietu-
vių bevyti, būdami patys mažne visi žeistais. Roma-
nas, didis kunigaikštis gudų, tokiomis pergalėmis į
didystą pasikėlęs, nežinojo patsai, kaip apmaudą ant
lietuvių paveiktų atgiežti; ant galo, nebišmanydamas,
kaip anuos benovyti, liepė lietuviais kaliniais it jau-
čiais arba arkliais laukus arti. Rašo, jog lietuviai,
žambį traukdami, tuos žodžius minavoję: „Romane,
Romane!, nedorai gyveni, lietuviais laukus arini!“*

Tą patį metą kiti pulkai lietuvių, žemaičių grūmės
dar atvejų atvejais ties vietove Černigovo su gudais,
kurie juos ne be didžio kraujo praliejimo diena ne-
metu atrėmė. Kitoj šaly Živinbudas, kunigaikštis Lie-
tuvos, įpuolęs į Baltuosius Gudus, apykaimas Pleska-
vo, Naugardo, Velikije Luki nuteriojo. Bet Naugardo
kunigaikštis, surinkęs savo kareivius, antpuolė lietu-
vius iš nežinių ir, mažne visus karvietėj išklojęs, į
pilį Lietuvos, Toropecu vadinamą, vėtra įsilaužė, vy-
rus tenai iškirto, o motriškas ir kūdikius į vergus
išvarė.

Tartum buvo užtekanti lietuviams saulė, bet apent
užtemo. Romanas, didis kunigaikštis gudų, visų smar-
kiausias Lietuvos neprietelius, su visais savo kariais
galą gavo ties Zavichostu, kariaudamas su lenkais.
Tą pajutę, tėvūnai Kernavėj, norėdami atmonyti ne-
laimes, nuo jo datirtas, tuojau išsiuntė Živinbudą,

* Kapamana, Her, roc. Poc., T. III, II, not. 101,

2 Ne veltui dar tebėr iki šio laiko Žemaičiuose patarlė: „Per-
kūnali dievali, nemušk žemaičio, o gudą perk kaip šunį rudą.“
X. Bohusz, O daw. nar, Lit., cz. 1.

123

1204

1205

kunigaikštį Lietuvos, su rimtais pulkais į valdystą
Romano ir apygardas tenai Vladimiro, Bresto, Lucko
baisiai nudegino, kuriose maž ką dūmais dieną nuo
nakties, o naktį gaisrais nuo dienos išskirti galėjo.
Draskės lietuviai su gudais tose apygardose per tre-
jus metus abejotine laime, Vienok gudai, sutraukę iš
visur savo galią, puolė ant lietuvių, kurie apygardose
Lucko tuo kartu voliavos. Bet lietuviai, pajutę galin-
tesnius už save gudus, laukdami ateinančių žemaičių,
kurie, tuo kartu miečeivius graudindami, Rygą buvo
apgulę, pradėjo tuo tarpu su grobiu ant namų trauk-
tis. Bet gudai laukuose Slonimo lietuviams kelią už-
stojo. Abi pusi sustojo į aiškią mūšą, lietuvius rėdė
kunigaikštis Živinbudas, o gudus eiliavo Vladimiras
Mstislavičius, didis kunigaikštis gudų. Susirėmė šalys
iš visos galios tyruose Slonimo, ir abi pusi it nesavy
grūmės, vieni nenorėdami įgautos valdžios paduoti,
antri svetimiems vergauti. Ragotinės vien abiem pu-
sėm skerlojo, kraujas latakais liejos, noris daug krito
abejoj pusėj vyresniųjų ir kunigaikščių, vienok mū-
šos dar galo nebuvo ir negalėjo žinoti, katra katrą
šalys pergalės. Bet tuo tarpu lengvi pulkai, atėję gu-
dams ant pagalbos, gulė iš užpakalio lietuviams,
kurių nuilsusias eiles, neilgai trukę, perlaužė. Tuo
kartu reikėjo veizėti, su kokia rūstybe ir narsybe lie-
tuviai apskleisti mirė vidury neprietelių save ginda-
mies. Nėra padėta raštuose skaitliaus kritusiųjų, vie-
nok daugybės karvietėj paliko lietuvių, kurių tabo-
riai, padarga, turtai ir gėrybės, kurias su savim
turėjo, kliuvo gudams į ranką tą dieną!.

Visose pusėse rūsta diena lietuviams rodės. Ry-
tuose ir pietuose gudai draskė ir teriojo jų kraštą,

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1, p. 1, L

1224

nuo šiaurės Albertas, arkivyskupas Rygos, apie kurį
jau minavojau, apkrikštijęs lečius, kas dieną steigė
valdžią savo jų žemėj stiprinti ir artintis prie Žemai-
čių ir Lietuvių krašto. Kaipogi Albertas tuo laiku
paskutiniuosius lietuvių bendrus užkariavo. Užėmęs

visų pirma Kuoknesės pilį, patį karalių, arba kuni-
gaikštį, apkalė, lygia dalia, įsilaužęs paskui į pilį Ter-
sikę, karaliaus Visevaldo, didžio bendro lietuvių,
žmoną jo, vardu Martą, su visa šeimyna apkalė, ir
tuo kartu Albertas aną teatdavė vyrui Visevaldui,
kad ansai, visą savo karalystą padovanojęs motinai
švenčiausiai, tai yra arkivyskupui Albertui, jos tar-
nui, išsižadėjo visos bendrystės su lietuviais ir žemai-
čiais, ant galo kad pasiėmė teisingai motinai! šven-
čiausiai algauti ir kad patį Albertą visų akivaizdoj
savo tėvų pradėjo vadinti. Bet ir taip nusižeminęs,
Visevaldas nebatgavo daugiau savo karalystės, kur-
sai, būdamas taip nukroptas, ėjo pas uošvį į Lietuvą,
iš kurios žmona jo buvo tekėjusi, guostis ir pagalbos
ieškoti. Lietuviai, žemaičiai didžioj vienybėj su juo
gyveno: kaipogi ansai einančius jų kareivius į Bal-
tuosius Gudus arba į Vidžemę prieš miečeivius per
Daugavą kilnojo ir kožname žygy pavalga juos šel-
pė. Lietuviai ir Žemaičiai, nustoję tokio bendro, di-
džiai buvo apmaudingi ant Alberto ir gailėjos, jog
praėjusį metą 1209 į Rygą neįsilaužė ir aną su visais
neišginė, Vienok tame įpykime lietuviai išleido Ku-
kovaitį, žemaičių kunigaikštį, su keliais rimtais pul-
kais, idant Albertui atmonytų, iš karalystės Viseval-
do jį išgintų ir lečius nuo vargystos* vokiečių ir mie-

! Kapamsuu, Her. roc. Poc., r. III, IIT,
* DIL vergystės.

125

1209

1212

čeivių gelbėtų. Rėmės drąsiai atvejų atvejais meš-
kenuoti žemaičiai su gelžytais pulkais miečeivių.
Vienok, apsisiautę vienu meškos kailiu, negalėjo tų
geležies eilių trupinti ir pačia tiktai drąsybe ir nar-
sybe savo neprietelius gandino, bet lečiams liuosy-
bės, o Visevaldui karalystės nuo Alberto, arkivysku-
po Rygos, nebgalėjo beatgauti, užvis jog tuo pačiu
laiku baltieji gudai, susitarę su Miečeiviais ir arki-
vyskupu, ėmė iš vieno ant lečių gulti.

Negal išsakyti, ką ta Vidžemė, tai yra Lečių žemė,
arba Infliantų, tuo laiku datyrė nuo smarkių ir bedie-
apkrikštiję kaivino vergysta, bet gudai, regėdami,
jog Albertas su miečeiviais tapo valdymierais lečių,
norėjo sau dar jų kokį kraštą užgrobti!. To dėjęsi,
surinkę 15 000 kareivių, ėjo lečių kariauti į tą kraštą,
kurį Estais, arba Iguliais, vadino, ir, tenai į pilis Ver-
pelę, Odempę vėtra įsigriovę, liepė ūkininkams to
krašto 10 000 svarų sidabro donies užmokėti. Lečiai
vargaliai, išsišylę iki paskuojo skatiko miečeiviams,
skūreles kiaunių, audinių, ūdrų, vebrų, sabalų, mot-
riškosios rutulius, nuo galvos nurišusios, segeles, iš
ančio išsiejusios, atdavė į pinigų vietą tiems krau-
geriams, pataikos nuo jų meilaudami; bet nė tuo ne-
užkakino gudų lobio, kurie, nemindami, jog patys
buvo krikščionimis, bažnyčias katalikų, kurias buvo
miečeiviai vokiečiai išstatę, išvertė, klioštorius išde-
gino, pačius kunigus, vadindami eretikais, iškirto ir
lečiams katalikams liepė į gudų vierą persikrikštyti.
Ant galo atėjo gadynė, jog patys letai nebžinojo,
kokią vierą reikėjo jiems išpažinti; tokiame suspau-
dime norėdami žinoti, kokią vierą jiems reikėjo pri-

! Kapamaaa, Her. roc. Poc., 7. II, VUL.

126

imti — ar gudų, ar miečeivių — lėmė. Nulėmė, jog
jiems reikėjo vokiečių vierą priimti, bet ir taip dar
savo neprieteliams neįtiko, kaipogi gudai, pikčiau
ipykę ant lečių, jog jų viera niekino, augusiuosius
kirto, o žmonas išvarė į vergus. Tuo tarpu miečeiviai
tuos letus ir estus, kurie gudų išpažinimą buvo pri-
ėmę, karstė kaipo eretikus ir tamprius pagonis. Taip
skendo ašarose ir kraujuose tūkstančiai nekaltų
vargdienių dėl to vien, jog negalėjo dviejų vierų
vienkartu išpažinti!

Tose rūstose dienose lečių vaideliotai Lietuvoj,
Žemaičiuose niekuomet taip neskatino giminių lietu-
vių, žemaičių, prūsų kibti į ginklą ir ginti savo liuo-
sybę nuo neprietelių, kaipo tame laike. Patsai krivė
krivaitis, visų aukščiausias kunigas, suvadinęs gimi-
nes ties Kernave, maldavo dievus, užtarytojus Lietu-
vos ūkės, o pabengęs maldą, sako, būk taip taręs su-
ėjusioms giminėms svieto: „Atėjo jau žmonės, vadi-
nami krikščionys, kurie, norėdami jums liuosybę iš-
plėšti ir amžinai apvergti, visaip jus vilios. Mokys
jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie
patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti
artimą savo it patį save, vienok patys gers jūsų kru-
vinas ašaras ir kruviną prakaitą, noris vieną dievą
garbins ir vienos vieros bus. Jūs, dieną ir naktį dirb-
dami, nepakakinsit turtų ir gėrybių tiems krauge-
riams, kurių kalbos nesuprasit; sakau, kapus tėvų
savo išarsit, lieknus šventus iškirsit, versmes, balas
išdžiovinsit — nė taip jų gobėjimo neatsotinsit. Bet
dar, kad tas nelaimes jums darys, lieps kentėti, džiu-
gindami antru gyvenimu ir tardami, jog už juos pa-
čius bus tenai laimingesniais, vienok patys ant to

' Kapamaus. Her. roc. Poc., T. III, III.

127

antro gyvenimo neatbos. Jūsų vargai, ašaros širdies
jų nesugraudins. Šimtus, tūkstančius metų jiems ver-
gausit, o nė kokios nuo jų paguodos nesulauksit.
Panieks anie jūsų bočių prabočių išmintingą tikėji-
mą, įstatymus ir apsiėjimus, nebleis rašyti, skaityti
jūsų kalba, ant galo, išplėšę jums tą paskutinę privi-
liją, paskaitys jus pačius tarp savo gyvulių, dovanos,
mainys, pardavos viens kitam it bestijas ir, tartum
ant didesnės apjuokos, vadins dar jus savo broliais
krikščioniškais. Klausykit manęs, giminės, čia susi-
rinkusios, tai yra žabanklai, kuriuose nori anie jūsų
liuosybę nuspęsti; jei manęs netikit, veizėkit į lat-
vius, kurie jau ašarose vargų savo paskendo. Neti-
kėkit, sakau, jų žodžiams, sekit geriau įstatymus bo-
čių prabočių, kuriuos pildydami nieko netrūkot, visi
liuosi, laimingai, viso pertekę gyvenot, dirbot sau,
kuomet galėjot, ilsėjot, kuomet norėjot; jei dar lai-
mingais toliau norit būti, ginkit drąsiai namus savo.
Atėjo, sakau, diena, kurioj reikia lietuviui, žemaičiui
ar liuosam mirti, ar amžinu krikščionų vergu tap-
ti. /— „Tiesa, — giminės atsakė, — to sulauksim, jei ne-
siginsim.“ Kaipogi tuojau visi prisiekė, jog velijas
visi irose namų savo užsirausti, nekaip vergais tapti,
Ėmė visi galįs už galį ginkluotis ir ne jau grobio sve-
timuose kraštuose ieškoti, bet liuosybę ir kraštą nuo
neprietelių ginti.

$ X. ERDVILAS KUNIGAIKŠTIS ŽEMAIČIŲ IR LIETUVIŲ.
KARĖS SU GUDAIS iR TOTORIAIS

Tėvūnai, regėdami Kernavėj tokį įkaitimą (įnir-
timą) visos giminės, išdavė apskelbti vytį, arba lazdą,
tai yra įsakymą krivės krivaičio, idant visi kareiviai
lietuvių, žemaičių ir lečių, pasitiekę į karę, susirinktų

128

į Kernavę. Kurie, suėję tenai, Erdvilą, žemaičių ku-
nigaikštį, vyrą buklų ir gudrų, savo karvedžiu ir val-
dymieru pakėlė, kuriam dar tėvūnai tris padėtojus
Eikšį, Griaužį ir Grumbį, vyrus viso regėjusius, pri-
dėjo. Erdvilas, paėmęs daugiau nei 15000 rinktinių
jočių lietuvių, žemaičių, traukė į Gudus, kurie atsi-
dėję jau tiekės eiti Lietuvos kariauti.

Rašo, jog Erdvilas, persikėlęs su savo pulkais per
upę Nerį, arba Viliją, pasibloškė į panemunį, kurią
upę taip pat perėjęs, atilsinęs savo karius, traukė į
gilumą Gudų, kurių valdysta eidamas, vieniems savo
pulkams liepė siena eiti, saugodamos nuo neprietę-
lių, o kitus išsiuntė į šalis apygardų sarioti. Kas gali
aprašyti smarkumą, narsumą ir baisumą tų karių,
kurias darė 15000 jočių lietuvių, žemaičių, susigrū-
musių su pulkais gudų, ne kartą lygmės Lydos, Bresto
ir atkalnės Gardino, Drohičino apskleistos kūnais pa-
liko. Ne vienoj vietoj kraujas gulėjo latakuose subė-
gęs (suvarvėjęs), o kūnai žirgų ir pačių šūsnyse iš
tolo riogsojo. Noris gudai kantriai kantresniai karia-
vo, vienok drąsybės ir narsybės žemaičių niekaip ne-
galėjo užturėti. Kurie nuo pergalės ant pergalės lipo,
0 gudai nuo nuopuolio į nuopuolį žengė. Kaipogi pa-
veikę lietuviai gudus vėtra įsilaužė tuo pačiu žygių
į pilis Gardino, Bresto, Drohičino, Suražo, Briansko ir,
vieną po kitos į savo valdžią užėmę su visu kraštu,
su Lietuvos valdysta sunėrė!.

Kad taip Erdvilas graudino toj šaly, Vykintas, ka-
riovedis žemaičių, išsiųstas su keliomis virtinėmis į
Infliantų žemę lečių apvergtų gelbėti, su miečeiviais
smarkiai grūmės ir kruvinas kovas darė abejutine
laime.

———-—-.

! Stryikowski, Kron. Litew., K. 6.

S. Raštai I t. 129

1217

Tą patį metą Ginvila, kitas karvedys žemaičių, su
kitais pulkais žemaičių mažne visus Baltuosius Gudus
užkariavęs ir į pačią buveinę jų Polocką vėtra įsilau-
žęs, valdžią kunigaikščio išnaikino ir Kiuosybę pirmu-
tinę ūkininkams pagrąžino, kurie paskui, 30 vyrų ant
sueimo išskyrę vyresniaisiais, patys save rėdė ir nė
kokių įsakymų kunigaikščio savo nebklausė. Nesika-
kino tuo pulkai žemaičių, kurie, idant atmonytų bal-
tiesiems gudams tas nelaimes, kurias anie vargaliams
lečiams išdarė, apygardas Pskovo, Selezensko, Nau-
gardo baisiai nudegino, bažnyčias, klioštorius suardė,
kur tenai užsisuko, ten pelenus vienus beliko, suplėšę
ant galo didį grobį, su daugybe imtinių į Kernavę lai-
mingai sugrįžo.

Lygia dalia Živinbudas kunigaikštis su savo pul-
kais saulėlydy garbę Lietuvos platino. Perbėgęs visą
Mozūriją, savo smarkybe ir narsybe visas šalis nu-
gandino. Atmonydamas lenkams senų dienų nelai-
mes, visą kraštą Kulmijos nuteriojo; pilis visur it dul-
kes klastė, 250 pačių bažnyčių nuplėšė, išvertė ar su-
degino, jau jau į pačią buveinę Mozūrijos Plocką
laužtis mojavo (tuo kartu dar Varšuvos nebuvo), bet,
nebgalėdamas turtų ir gėrybių, suplėštų savo kariais,
bepavilkti, išleido siuntinius pas Konradą, viešpatį
mozūrų, su tokiu įsakymu, jog, jei nori Konradas
liuosas rūmuose savo gyventi, tegul atleidžia tuojau
į jo abazą keletą šimtų gerų arklių ir apdarų. Tas na-
bagas, noris viešpats, taip buvo nusiminęs, jog, neb-
išmanydamas ką bedaryti, viešintiems pas save sve-
čiams arklius atėmęs ir drabužius nudaręs, pagonims
lietuviams kuo veikiau į abazą nusiuntė. Živinbudas
pagrįžo su neišsakytomis gėrybėmis į Lietuvos buvei-

130

nę, kuri tuo laiku lūžo gėrybėmis ir žibėjo auksu, si-
dabru, iš visų pusių suneštu!.

Miečeiviai, apvergę lečius, arba latvius, norėjo
lygia dalia kuržemius krikščioniško tikėjimo mokyti.
Bet Vykintas, karvedys žemaičių, tenai miečeivius
vienus smiltynuose Rygos palaidojo, o kitus į verpe-
tus Daugavos sugrūdo. Paskui, išsikėlęs į antrą puse
upės, teriojo apygardas miečeivių ir, ne kartą kruvi-
nai patsai grumdamos su rimtomis virtinėmis arki-
vyskupo Rygos Alberto ir kitų vokiečių, liepė tuo
tarpu savo vaideliotams, tai yra kunigams pagonių,
skatinti lečius, idant keltų brūklį ant sprando savo
kraugerių. Lečiai, to paklausę, idant pirmutinę liuo-
sybę atgautų, tuojau kur užsipuldami miečeivius ir
vokiečius ėmė novyti. Bet atgavę lečiai savo liuosy-
bę neilgai tegalėjo aną antturėti. Kaipogi tvino krikš-
čionys vokiečiai it vandenys į tą kraštą mets po me-
to ir tenai lečius vėl nuvergino. Valdemaras, patsai
karalius danų, idant įtiktų motinai švenčiausiai, atėjo
su kareiviais į Estų (Igulių) kraštą pagonims taip pat
žodį dievo apsakinėti. Tuojau pilį, Lindanise vadina-
mą, šiandien Reveliu, ant kranto atsiautos Finų esan-
čią, užėmė ir kruvinas kovas tenai su estais ir lečiais
darė. Sako tų laikų rašytojai, jog danams vienoj ma-
ringoj ir kruvinoj mūšoj balta karūnėlė nusileidusi iš
dangaus, būk pastiprinti danai tuo stebuklu perlaužę
eiles lečių ir igulių* pagonų. Tuo pačiu laiku žvėdai
atkeliavo į tą kraštą su kardu pagonių krikštyti. Var-
galiai ūkininkai tos šalies kentėjo tokius vargus ir
nelaimes, kurių nėra giminės visame pasauly, kuri
būtų datyrusi. Plunksna virpa, išguldant nedorybes,
kurių tenai krikščionys dasileido. Visi anuos norėjo

! S. Bandtkie, Dzie. narod. Pol., t. I, V.
* DI virš šio žodžio skliausteliuose užrašyta: estų.

5+* 131

1218

1219

1220

vieros krikščioniškos mokyti, bet lečiai pagonys ne-
galėjo besumanyti, kurių mokslo klausyti, užvis jog
patys krikščionys mokytojai, neapkęsdami viens ki-
to, tarp savęs riejos. Danai pakorė vieną tėvūną igu-
lių už tą, jog priėmė krikštą nuo miečeivių, ne nuo
danų. Gudai atėję kirto laukan dėl to vien, jog nenori
jų vieros išpažinti, Žvėdai lygia dalia teriojo, apmau-
duodami, dėl ko nuo jų vieros nepriima. Bet, teisybe
sakant, tie visi krikščionys mokytojai ne dūšios išga-
nymo pagonims steigė, bet tiktai aniems žemę ir liuo-
sybę išplėšti geidė!.

Noris pergalėti, gudai vienok skaugėjo lietuviams
laimės, regėdami kas dieną augančią jų galybę, kuri
jau gudus juoduosius ir baltuosius savo valdystoj tu-
rėjo. Kaipogi Mstislavas Romanovičius, didysis kuni-
gaikštis gudų, surinkęs daugybę kareivių ir persikė-
lęs per upę Pripetę, kuri tame laike rubežium buvo
krašto Lietuvos nuo Gudų, pradėjo lietuvių valdystą
terioti. Regėdamas tą, Skirmantas, rėdytojas Gudijos
Juodosios, išsiuntė žinią į Kernavę, pagalbos sau lin-
kėdamas. Tėvūnai, pasiteiravę su Erdvilu kunigaikš-
čių, išleido jį pati su keliais pulkais žemaičių ir lie-
tuvių Skirmanto gelbėti, kursai, susinėręs su Erdvilo
pulkais, traukė prieš gudus, kurie apygardoj Bresto
voliavos, bet anie, pajutę lietuvius ateinant, tuojau
nuo grobio atsitraukė ir, į sieną sustoję, ėjo ant lie-
tuvių. Susiartinusi abi pusi paupy Jieseldos susigrobė
iš visos galios; tuojau ėmė ragotinės lūžti ir kardai
ant galvų tviskėti, grūmės ilgas valandas, vienok die-
na nemetu lietuviai perlaužė gudų eiles ir, šalin
skriejančias, vienas kalaviju išklojo, kitas Jieseldos

! Kapamsna, Her. roc, Poc, T. II, VIII.

132

upėj išskandino. Mstislavas, visų kareivių nustojęs,
tenkino beįpuolęs į pilį Lucko, o lietuviai tuo pačiu
žygiu Pinską, Turską, paskujus miestus ir pilis juo-
dųjų gudų, į valdystą savo užėmė,

Erdvilas, norėdamas tuos naujus ūkininkus išteis-
ti, vierą jų, įstatymus ir apsiėjimus leido išpažinti,
bažnyčias, klioštorius po senovės paliko, kunigų ir
kitų zokaninkų patsai apsiskelbė užtarytoju. Žemes
ir valsčius jomylistoms ir bajorams atidavė, įsakęs
tiktai žmogeivių nespausti ir, jei lietuviai pradėtų su
kokiais smarkiais neprieteliais kariauti, tuo kartu ba-
jorai ir jomylistos turi visuotinai su lietuviais į karę
traukti. Toksai įstatymas visiems juodiesiems gu-
dams patiko: kunigai džiaugės, jog pagonys vieros
krikščioniškos nenaikino, vargdieniai vylės, jog ga-
vo pagonis, užtarytojus nuo prispaudimo, jomylistos
ir bajorai linksminos valsčius savo beįgavę. Vienok
Erdvilas, kaipo vyras sumanus ir gudrus, idant kiti

kunigaikščiai gudų anų nepaikintų, taip išteistus jo
naujus ūkininkus, užvis idant patsai visus jų žings-

nius regėtų, pačiame vidury užimtosios žemės pilį,
Naugardukų vadinamą, išstatė ir tenai pilies vyru ir
rėdytoju Skirmantą įdėjo!.

Likusieji gudų kunigaikščiai, regėdami, jog nieko
nebepadarys lietuviams, sandarą ir vienybę su lietu-
viais padarė, taip jog lietuviai, noris pagonys, galėjo
prekioti Gudijoj, o gudai Lietuvoj. Gal sakyti, jog
nuo to laiko prekė Lietuvos platintis prasidėjo. Visų
atgalių to sandaro nėra išguldytų raštuose, patys tik-
tai vardai kunigaikščių Lietuvos, Žemaičių ir Latvių,
kurie pasirašė tame sandare, tėra žinomi: Živinbudas,
kunigaikštis Lietuvos, Erdvilas, kunigaikštis Žemai-

! Koialowicz, Hist. Lit., t, L.

133

1221

1222

čių; vardai karvedžių arba kunigaikščių: Vykintas,
Aruskelis, Kintibutas, Jonibudas, Bumovitas, Vyžei-
kis, sūnus jo Višlis, Kitenis, Pliekus, Asebilelis, Vis-
mantas, Mindaugas, Gedvilas, Sprudeikis, Judikis;
kunigaikščiai lečių (neužimtųjų dar nuo miečeivių):
Pūkeikis, Bikšis, Lygeikis. Ne viensai skaitytojas
klaus, perskaitęs tuos vardus,— kame tie yra šian-
dien jomylistos ir kunigaikščiai? Atsakys patsai: „Že-
mę aria tiems žiuponams, kuriuos pirma patys valdė."
Tokia tatai* yra ant šio pasaulio žmogaus parlei-
dinė!!

Erdvilas, pargrįžęs su kareiviais, su visų didžiau-
sia išeiga ir iškilme, garbinamas tūkstančių balsais
pergalėtoju, apklėstas ąžuolų vainikais, įėjo akivaiz-
doj savo rimtų eilių į Kernavę, Lietuvos buveinę,
kurį tenai tėvūnai, sutikę prieangy savo rūmų, kariu,
arba ricielium, Lietuvos pasveikino.

Gudai, suderėję su lietuviais, tuojau užtelkė juos,
kaipo savo bendrus, į karę prieš vengrus ir lenkus,
kurie gudams didį lomą krašto buvo užėmę. Susinėrę
gudai su lietuviais it veikiai paveikė lenkus ir veng-
rus, iš Haličo, buveinės rausvųjų gudų, išginė ir visą
kraštą, kurio buvo nustoję, į savo valdžią apent gu-
dai atgavo.

Tuo tarpu baltieji gudai, surinkę daugybes karei-
vių, užtelkę dar tolimus savo kunigaikščius, lečių
arba lietuvių žemę teriojo, bažnyčias, klioštorius iš-
degino, kirto laukan lygia dalia pagonis ir krikščio-
nis lečius, o motriškas ir kūdikius į vergus varė. Ant

PC AN S I

dieną ties pilia Kese, šiandien Vendenu vadinama,

* Tokia tatai iš DH; DI yra: To kelata.
! Kapamanu, Her. roc, Poc. T. III, $ VIIL

134

grūmės, bet nei miečeivių pergalėti, nei į pilį įsilauž-
ti galėjo. Ta dingsčia atėjo lietuviai, žemaičiai ant
pagalbos lečiams, bet, regėdami, jog baltieji gudai
patys nori lečius apvergti, sukos su nekuriais lečiais
į aną kraštą ir tenai visas apygardas baisiai baises-
niai nuteriojo, bažnyčias degino, pilis iš pamatų ver-
tė, o kur užėjo, tenai tyrus laukus beliko, atmonydami
nelaimes lečių, daugybes baltųjų gudų iškirto, dau-
gybes apvergė. Paties Pskovo priemiesčius nudeginę,
varpus garbingus nuo varpnyčios nukėlė, indus
šventus ir padargą bažnyčių sumaitojo, kurie, prisi-
lupę visokių gėrybių, namo parėjo. Sako, jog Jaro-
slavas, kunigaikštis Pskovo, norėjęs pavyti kely lie-
tuvius, bet nieko jiems nebepadaręs!.

Žūdami taip latviai visomis pusėmis ir skatinami
slapta nuo krivės krivaičio, visų aukščiausio kunigo,
kėlės vėl liuosybę savo ieškoti it anie levai, kurie
mirdami gelžinius savo trupina. Pirmieji ūkininkai
salos Ezelio, pagrobę ginklą, žvėdus sugraudino ir
pilį, naujai nuo danų išstatytą, išvertė. Paskui visuo-
mis sumišimas rados visoj giminėj lečių ir estų, kurie,
į pilis Derptą, Feliną, Odempę įsilaužę, pradėjo prie-
šingauti miečeiviams, kurių viena nakčia daugybes
išpiovę, krauju anų apkruvinėtus kardus nešiojo
vargdieniai iš džiaugsmo nuo namų iki namų kaipo
ženklą savo laimės. Paskiau, visų akivaizdoj atsiža-
dėję vieros krikščioniškos, išmazgojo aslas savo na-
mų, kurios aniems rodės subiauriotomis nuo krikš-
čionų vokiečių, bažnyčias išgriovė ir liepė pasakyti
arkivyskupui Rygos, jog anie pagrįžo į senąjį tikėji-
mą tėvų savo, kurio nebepaleis iki paskutinio lašelia
savo kraujo. To norėdami dasiekti, lečiai ir estai

! Kapamauu, HAcr. Poc. roc., T. JII, $ VIII.

135

ieškojo pagalbos ne tiktai pas lietuvius, bet ir pas
pačius gudus baltuosius, savo neprietelius: kaipogi
daugybes gėrybių, nuo miečeivių atimtų, Jaroslavui,
kunigaikščiui jų, į Pskovą nusiuntė, melsdami jį,
idant juos toj verkiamoj dienoj užtarytų ir nekurias
pilis, nuo miečeivių atimtas, gyniotų; bet nei ašaros,
nei sopuliai nesugraudino širdies to liūto kunigaikš-
čio, kursai ne tiktai užimtųjų pilių nuo miečeivių ne-
gyniojo, bet anas jiems atidavė ir su Albertu, arki-
vyskupu Rygos, sandarą padarė, ir jam prižadėjo lie-
tuvius, žemaičius kariauti, kurie dar toj rūstoj dienoj
norėjo latvius ir estus gelbėti!

Kaipogi Jaroslavas, kaip buvo pasiėmęs Albertui
lietuvius kariauti, taip ir išėjo atentį metą su kariais
į Lietuvą, bet lietuviai, tą dajutę, iki jiems nenute-
riojus kraštą, sutraukė karius iš Infliantų ir su Jaros-
lavu lygmėse pilies Rušonės susigrūmė. Lietuviai
tenai gudus pergalėjo kruvinoj ir maringoj mūšoj.
Patį kunigaikštį Jaroslavą, sūnų jo ir daugiau nei
5000 jočių karvietėj paguldė. Arkivyskupas Rygos,
nustojęs savo bendro Jaroslavo, idant save ir miečei-
vius pastiprintų, traukė iš anapus jūros vokiečius į
Lečių žemę.

Buvo lietuviai besitiekią traukti iš visos galios
prieš miečeivius ir juos iki paskuojo naikinti, ant
kurių, it išeinant lietuviams, žemaičiams, rados iš ne-
žinių kiti, smarkesni, neprieteliai, tai yra totoriai,
kurie, milijonus svieto nukariavę, norėjo dar ir lietu-
vius apvergti?.

Reikia žinoti, jog tame amžiuj, tai yra apie 1000
metų, kėlės Rytuose Azijos giminė mongolų, pirma

! Tas patsai tenai.
2 Tasai tenai.

136

esanti valdžioj totorių, paskui pati juos valdanti.
Chanas jos, arba viešpats, vadinamas Ezu-Bagadaras,
atsivadavęs kardu nuo donies totorių, nekurias gimi-
nes nukariavo, bet, jaunose dienose mirdamas, pali-
ko sūnelį tryliktų metų, vardų Temučiną. Tasai augo
neturite pas motiną, avis ganydamas, tuo tarpu paka:
riautos giminės nuo tėvo išpaiko ir nebklausė dau-
giau tą piemenėlį. Bet paaugęs Temučinas visas tas
jo neklausančias gimines pergalėjo, kurių pačių vy-
resnių paikintojų ir zdraicių 70 katilų pridėjęs gyvus
suvirino. Temučinas kas dieną kalaviju, malone ir
dovanomis skaitlių savo bendrų daugino. Ypatingi
jau kunigaikščiai vieni iš baimės, kiti dėl bendrystos į
valdystą jo atsidavė. Surinkęs paskui Temučinas
30 000 kareivių ant skardžio sriautingos upės, gerda-
mas jos vandenį, keikės, jog su anais, tai yra savo
kareiviais, laime ir nelaime iki paskuojo lašelio savo
kraujo dalysis. Kitajų chanas, skaugėdamas Temuči-
nui tokios didybės, išsakė jam karę, kurioj patsai su
visais savo kareiviais galą gavo, o jo kaukolę Temu-
činas paauksijęs kaušo vietoj dėvėjo, kursai ilgą lai-
ką valkiojos paskui Totorijoj tarp diduomenės, kaipo
tenai ženklas Temučino apmaudo. Vieną kartą sto-
vinčiam Temučinui pratekliuose upės Amūro su savo
kareiviais devyniuose taboriuose, arba abažuose, pa-
sirodė pranašas girionis, arba pūstelninkas, ir apreiš-
kė jam, jog valia dievo yra, jog Temučinas taps Čin-
gischanu, tai yra didžiu viešpačiu, ir valdys visu pa-
sauliu. Jo vyresnieji, girdėdami tokį apreiškimą,
džiaugės ir norėjo įrankiais būti tokios valios dievo,
Tuo tarpu ant paties garso galybės Temučino, arba
Čingischano, giminės kirgizų, garbingų igurių ir Ti-
beto pačios jam pasidavė. Tokioj galybėj būdamas,“
Čingischanas atsižadėjo nuo valdžios viešpaties Hiu-

137

čei, kurio lig šiol klausė, tardamas: „Noris tave žmo-
nės pagal seną įpratimą dangaus sūnum vadina, bet
aš aniems parodysiu, jog tu esi marus ir lygus ki-
tiems žmonėms.“ Prasidėjo kruvina karė tarp anų-
dviejų; nei garsingi ir stori mūrai ilgio per 500 mylių,
ant kurių viršaus šeši kareiviai, greta jodami, apsi-
sukti galėjo, nei kantrybė, nei daugybė kareivių Hiu-
čei negalėjo pergalėti smarkybės kareivių Čingis-
chano, kursai, įėjęs į valdystą, 90 miestų, arba vieto-
vių, užėmė. Tuo tarpu Hiučei nuramdė Čingischaną,
savo neprietelių, duodamas jam 5000 visų gražiausių
mergaičių, tiek pat jaunikaičių ir 3000 kumelių. Ne-
užkako to dar Čingischanui, kursai, atgrįžęs antrą
kartą į valdystę Hiučei, pergalėjo jo nesuskaitytus
karius ir apgulė jo buveinę, šiandien vadinamą Peki-
nu, į kurią įsigriovęs, padėjo tenai valdytoju savo
vieną gudrų karvedį su stipria jočia; patsai sukos į
saulėlydį Azijos ir, tuojau pergalėjęs turkus, Alta-
jaus valdystą, galinčią ir turtingą, paskui nukariavo
gimines seldžiukų, lygia dalia viešpačius chazarų ir
chivincų, valdančius tuo kartu Persiją ir Buchariją,
kurių viešpats, noris buvo kantrus ir smarkus, nesu-
skaitytą jotį turėdamas, vienok nedrįso priešingauti
Čingischanui, kuriam ateinančiam raktus Bucharos,
savo buveinės, atidavė. Čingischanas, įjojęs tenai į
visų puikiausią bažnyčią, paėmė alkoraną, tai yra
knygą įstatymų vieros, nuo altoriaus ir metė į žemę.
Išjojęs iš bažnyčios, liepė pačią vietovę į peleną ap-
versti. Samarkandas, antra buveinė tos giminės,
uolos kalnais apstiprinta, kuri turėjo šimtą tūkstan-
čių jočių ir daugybę slanių, vienok ūkininkai jos ir
su tokia galia nedrįso remtis su Čingischano narsin-
gais pulkais, bet ėmė jo pataikos meilauti, Čingischa-
nas, įėjęs tenai, 200 000 aukso muštių liepė sau užmo-

138

kėti, to nekakindamas* 30 000 ūkininkų iškirto ir tiek
pat, gelžiniais apkalęs, į vergus išvarė. Miestus, arba
vietoves, vadinamas Chiva, Termezu ir Balku (ku-
riame buvo 1200 pačių bažnyčių, o 200 pirčių dėl pa-
čių keleivių), visus tuos miestus Čingischano karei-
viai užėmę per dvejus metus Aziją taip nuteriojo, jog
ana paskui per šešis šimtus metų nebepargrįžo į pir-
mąją galybę ir turtą!.

Tas pats Čingischanas, geisdamas dar prie tokios
savo didybės apvaldyti kraštą jūros Kaspijos, išleido
tenai metuose 1223 du savo garbingu karvedžiu, įsa-
kęs jiems užimti miestus Šamacho ir Derbento, kurie
jiems patys pasidavė, tuo pačiu žygiu pakariavo tie
karvedžiai alanus, palaucius ir visas gimines, apygar-
dose jūros Kaspijos gyvenančias. Palauciai likusieji,
atskrieję į Gudus, tą jiems bepasakė: „Šiandien toto-
riai mūsų kraštą užėmė, rytoj jūsąjį užims.“ Gudai,
noris nusigando, vienok, kuo veikiau sutraukę iš visų
pusių kareivius, padneprėj susirinko ir ties Zarubu,
paupy Kalkos, su totoriais susitiko; noris nušiurpę
grūmės gudai, vienok totoriai, juos pergalėję, didžias
daugybes karvietėj išklojo.

Totoriai, taip paveikę gudus, išleido siuntinius į
Lietuvą, idant ana pasiduotų ir donį mokėtų Čingis-
chanui, jei nenori išnaikinta būti. Nusiminė ir lietu-
viai, tokius svečius į ūkę savo sulaukę. Bet Erdvilas
kunigaikštis, vyras gudrus, drąsus ir sumanus, iki pa-
sitiekus į karę, kaip įmanydamas siuntinius totorių
vaišino Kernavėj ir visaip juos viliojo, kurie tepno-
jami lūkuro atsakymo, o Erdvilas tuo tarpu kuo vei-
kiau liepė Vykintui, Živinbudui, kunigaikščiams, ir

* DI: nekakindamos,
! Tasai tenai.

139

1223

kitiems karvedžiams sutraukti visuotinai kareivius
žemaičių, lietuvių, jodviežių ir lečių, kuriuos ketėjo
ant miečeivių vesti. Erdvilas, turėdams tokią galią,
liepė siuntinius atvesti ir, dvi vylyči aniems duoda-
mas, tarė: „Siunčiu jūsų viešpačiui Čingischanui tas
vylyčias, kursai, noris pusę pasaulio užkariavo, vie-
nok neturi dar tiek ginklų, idant Lietuvos giminę, tai
yra skitų, pakariautų." Siuntiniai totorių, supratę, ant
kokio galo lietuviai taip didžiai juos vaišino, pargrį-
žę į savo abazus, kaip buvus apipasakojo. Įpykę toto-
Tiai ant lietuvių per Dneprą persikėlė ir paupy Pri-
petės į abazą sustojo. Tuo tarpu Erdvilas traukė per
medes prieš anuos; atilsinęs kareivius ir į kovą surė-
dęs, auštant su visų didžiausia smarkybe ir narsybe
metės ant totorių įmigusių, kurie atsibudę nebsuma-
nė patys, ką bedaryti, regėdami lietuvius, žemaičius,
meškų, lūšių kailiais apsimovusius, kardą ir ragotinę
kiekvieno rankoj, ant žirgų it paukščių, nuo paties
povyziaus drąsūs ir narsūs, rodės, jog sau galo ar
pergalės kovoj ieškos; vienok totoriai kuo greičiau
puolė prie ginklo, tuojau kruvina mūša prasidėjo,
kuri ilgas valandas pateko; varžės pergale abi pusi,
nenorėdamos viena antrai pasiduoti, vienok eilės to-
torių gurti pradėjo ir šalin skrieti, kurių lietuviai
daugybes karvietėj pakloję, daugybes verpetuose
Eripetės ir Dnepro išskandino, o likusieji į Aziją pa-
grįžo. Daug tenai krito ir lietuvių, ne tiktai kareivių,
bet ir pačių vyresniųjų karvedžių ir kunigaikščių.
Taip tatai lietuviai pirmieji iš visų giminių pasaulio
nepergalimus kareivius Čingischano pergalėjo!.
Žinau, jog gudų rašytojai savo raštuose nemina-
voja tos mūšos ir stigavoja, jog totoriai, paveikę gu-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.

140

dus ties Kalkos upe, būk pagrįžę apent į Aziją, bet
aš, sekdamas Lietuvos rašytojus, negalėjau tos mūšos
apleisti, kuri taip didžią garbę lietuviams daro.

Neilgai buvus Erdvilas kunigaikštis, vyras, galįs
karėj ir rodoj, padidinęs galybę Lietuvos, pergalėjęs
totorius, paveikęs gudus, teisingai nuo visų vadina-
mas Lietuvos kariu, tame laike persiskyrė su šiuo
svietu, kurį visa giminė pagal apsiėjimus savo palai-
dojo.

$ XI. UTENIS LIETUVOS KUNIGAIKSTIS

Mirus Erdvilui, netrukdami lietuviai, Žemaičiai
pakėlė kunigaikščiu pagal apsiėjimą ūkės savo Ute-
ni, vyrą sumanantį ir gudrų, kursai, sutraukęs karius,
ėjo į Latvių žemę miečeivių kariauti, kurie vienok,
norėdami atsiturėti, ne tiktai visus kareivius savo su-
rinko, bet iš svečių šalių krikščionis su jų kunigais ir
arkivyskupais į tą karę užtelkė, idant su ta galia ne
tiktai pačius lietuvius ir žemaičius, bet ir vardą jų
išnaikintų. Abi šali susirėmė padaugavy su tokia
smarkybe, su kokia remias krikščionys su pagoniais;
kraujai liejos latakais visomis pusėmis, ilgai didžiai
varžės pergale, šūsnys kūnų suverstų gulėjo, ant galo
lietuviai, perlaužę geležies eiles krikščionų, laukus
apskleidė numirėliais. Daugybės tenai krito miečei-
vių ir kitų ricielių krikščionų;: turėjo būti kruvina
ir maringa mūša, jog patsai arkivyskupas Avigenus
de Kolona Agripina gyvybą tą dieną pridėjo!.

Rašo tą patį metą mirus Kukovaitį, tėvą Utenio ir
kunigaikštį žemaičių, kuriam sūnus Utenis ant aukšto
skardžio upės Šventosios stabą minavonei būk pa-

m

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.

141

1225

statęs. Kojalavičius rašo, jog ans regėjęs dar toj
vietoj liekną, tam kunigaikščiui pašvęstą, vadinamą
Kukovaičiu!.

Daug mūšų kunigaikštis Utenis paskui turėjo su
skardžių Daugavos statyti, Kuršą antpuldinėti, bet tos
mūšos nėra dar šiandien aiškiai išguldytos. Linkėti
reikia, idant lietuviai, žemaičiai mokyti steigtų anas
išrasti, noris raštai tų laikų yra didžiai reti. (Užvis dėl
ir žemaičių nelaikė, bet per neapkantą, jog anuos pa-
gonys rašė, degino ir naikino.)

Lietuviai, noris po tokios pergalės, kaip viršuj re-
gėjom, nebgalėjo vienok toliau bekariauti miečeivių,
bet reikėjo eiti prieš baltuosius gudus, kurie buvo
pradėję Lietuvą antpuldinėti. Kaipogi, išėję tenai,
pirmajame įnirtime nuteriojo apygardas Toropeco,
Naugardo, į pačią pilį Smolensko vėtra įsilaužę, visą
tą kraštą į savo valdystą užėmė, Rašytojai baltųjų
gudų sako, jog niekuomet taip didžių nelaimių baltie-
siems gudams nepridarė lietuviai, kaipo tuo kartu
(žygių). Jaroslavas, kunigaikštis Naugardo, norėda-
mas atmonyti tas nelaimes savo ūkės lietuviams, pa-
telkęs kunigaikštį Toropeco Dovydą Mstislavičių su
Vladimiru, kunigaikščiu Pskovo, vijo lietuvius, namo
grįžtančius; kaipogi, panokę juos, pirmoje nedėlioj
gavėnios susigrūmė ties upele Usviete; abi pusi te-
nai rėmės drąsiai, daugybės toj kruvinoj kovoj gudų
paliko, tarp kurių buvo ir patsai kunigaikštis Dovy-
das Mstislavičius, vienok ir lietuviai tą dieną nustojo
2000 visų drąsiųjų jočių, ir vienas jų karvedys kliu-
vo į ranką gudams.

T Tasai tenai.
2 Kapamsuu, Her. roc. Poc., T. III, $ VIII.

142

Kad taip draskės lietuviai, žemaičiai su gudais,
miečeiviais ir totoriais vienoj šaly, antroj pusėj iš se-
nų laikų lenkai norėjo prūsus apkrikštyti, kaip regė-
jom, idant paskiau veikiau juos apvergti galėtų; bet
prūsams pagonims rodės, jog patys krikščionys ne-
pildė tų prisakymų, kurių anie pagonis mokė. Kaipogi
turtingieji novijo vargdienius žmones, neduodami
jiems nė kokio pajautimo. Tankiai vergai mozūrų ir
lenkų, nebgalėdami sunkybių daturėti, atsižadėję
vieros krikščioniškos, skriejo pas pagonis lietuvius ir
prūsus, su kuriais laimingai gyveno. Tokį apsiėjimą
krikščionų su vargdieniais regėdami, sakau, pagonys
suvisu anų neapveizėjo“ ir iš visos galios nuo jų
savo kraštą gynė. Vienok lenkai per didį steigimą
užėmė vieną apygardą prūsams ir pilis Dobrynę ir
Kulmą išstatė, ir toj paskuojoj vyskupystę pamatavo
metuose 1222, kurios pirmuoju vyskupu Kristernas
bernardinas tapo. Tasai, norėdamas sudrausti pago-
nis, rodijo Konradui, kunigaikščiui mozūrų, įstatyti
pas save zokaną, lygų miečeiviams, Latvių žemėj ka-
riaujantiems. Konradas, paklausęs jo rodos, įstatė
zokaną naują, vadinamą broliais Dobrynės, nuo pi-
lies Dobrynės, kuriems Konradas aną atidavė. Visų
„didžiausiu jų įstatymu ir pirmuoju buvo kariauti pa-
gonis ir juos krikštyti. Bet, tą numanydami, pagonys
žinojo gerai, jog tie krikščionys ne išganymo jų dū-
šios ieško, bet jų kraštą nori užimti, dėl to gi kuo
smarkiau ėmė terioti Mozūriją ir Lenkų valdystą:
kaipogi kur užėjo pagonys, ten teriojo, klioštorius,
vietoves, kaimus ir pilis į pelenus vertė, pati tiktai
buveinė Mozūrijos vos beužsiturėjo. Vienu žodžių,
lietuviai, prūsai, žemaičiai taip nuteriojo Mozūriją ir

* DIL: neapvežėjo.

143

1227

Lenkus, jog anie ėmė skųstis (guostis) Honorijui po-
piežiui, kursai, pagailęs jų, rašė pas arkivyskupą
Gniezno ir Kristerną, vyskupą Kulmo, idant anuodu
apskelbių krikščionims, jog visi tie, kurie eis ant
vardo kryžiaus pagonų kariauti, apturės tiek pat at-
puskų, kiek apturi tie, kurie eina žemės šventos nuo
turkų atvaduoti. Kristernas vyskupas, tokią paguodą
gavęs, apskelbė atpuskus ir tuojau sutraukė daugy-
bes kareivių ant ženklo kryžiaus pagonų kariauti,
Lenkai, mozūrai, čekai, vengrai būriais ėjo į Prūsus
atpuskų pelnyti, pagonis mušdami, o Kristernas, geis-
damas iki paskuojo pagonis tuo vienu žygiu nubeng-
ti, patelkė dar į tą karę miečeivius. Krivė krivaitis,
visų vyriausias kunigas, regėdamas tokias gaujas
svieto tvįstant, skatino visas pagonių gimines imti
ginklą ir liuosybę savo nuo krikščionų ginti. Susirė-
mė tos minios kryžnešių (taip vadinas tie, kurie ėjo
dėl griekų atleidimo pagonių kariauti), broliai Dob-
rynės ir miečeiviai su šimtais“ pulkais pagonų lietu-
vių, žemaičių, prūsų tyruose Kulmo pilies, dvi dienį
tenai, dvi nakti ne jau mušė, bet vieni antrus piovė;
rašo, jog penki belikę iš tiek minių krikščionų, o kiti
visi tenai galą gavo. Gėrybės neapseikimos ir turtai
kliuvo į ranką pagonims, kurie paeidami kūlį ir van-
denį beliko, o pargrįžę namo linksminos iš pergalės!.

Lig neparėjus dar lietuvių pulkams iš Dobrynės,
Utenis, kunigaikštis žemaičių, jusdamas nekuriuos
miečeivius išėjusius ant pagalbos krikščionims į Dob-
rynę, surinko kareivių žemaičių ir puolė į Latvių že-
mę miečeivių kariauti; visa tenai naikino, bažnyčias
plėšė, kaimus ir muižes degino, vienu žodžiu, didžias

* DI: rimtais,
! Koialowicz, Hist. Lit., t. I, I, L.

144

nelaimes miečeiviams pridaręs, su didžiu grobiu na-
mon pagrįžo, kursai minavonei tų savo pergalių Lie-
tuvoj dar pilį išstatė, vadinamą Utena, nuo vardo
savo. Utenis neilgai buvus su šiuo svietu persiskytė,
palikęs mažą sūnelį, vardu Šventaragį, lig kuriam
paaugant, tėvūnai atdavė valdystą ūkės Rimgaudui,
vyrui gudriam ir sumanančiam!,

$ XII. RIMGAUDAS PIRMAS DIDIS KUNIGAIKŠTIS
LIETUVOS

Po tokio sunkaus nuopuolio krikščionų tyrę Kul-
mo Konradas, kunigaikštis mozūrų, nebsumanyda-
mas ką bedaryti su pagonimis, atvadino iš žemės
šventos zokaninkus, vadinamus kryžeiviais, ant savo
pagalbos, apie kurių pradžią ir pavadinimą, lygia
dalia apie būdą tų laikų krikščionų, trumpai apsa-
kysiu,

Žinoti reikia, jog žmogus pagal savo būdą visa
nori regėti ir su džiaugsmu lankyti visas vietas gar-
bingas. To dėjęsi, krikščionys pirmuosiuose amžiuo-
se didžiai gebėjo lankyti žemę, vadinamą šventa, ku-
rioj išganytojas gimė ir šį svietą atpirko. Kiekvienas
gali numanyti, jog keleiviai tokioj tolimoj kelionėj
viso datyrė, vargų, rūpesnių ir nelaimių, vienok juo
ta kelionė tapo pavojesnė, juo brangesnė rados. Už-
vis didžiau, jog galop dešimtojo amžiaus ir pradžioj
dar vienuoliktojo vienkartu visame pasauly pasky-
do pasaka, jog pagal raštus šv. Jono Apokalipsis,
1000 metų sukakus, bus pabanga svieto. Tas pagar-
sas nugandino visus krikščionis, kurie nusiminę, vie-
ni atsižadėję valsčių ir turtų, kiti apleidę namus su

—-—-

! Koialowicz, Histo, Lit., t. I, p. 1.

145

senais tėvais ir motinomis, kiti palikini jaunas žmo-
nas su mažais kūdikiais, bėgo į žemę šventą laukti
tenai viešpaties, ateinančio svieto sūdyti. Lig buvo
ta žemė šventa valdžioj kalifo arba kunigaikščių
arabų, dievmeldžiai keleiviai eidami didžią pataiką
tenai turėjo. Kaipogi kalifai, išmintingi ir gudrūs, re-
gėdami, jog krikščionys, atėję tenai, perka nuo arabų
šiokius tokius daiktus ir brangiai jiems moka, norėjo
kaip įmaną padauginti skaitlių tokių keleivių, kurie
ūkininkus jų turtingino, dėl ko gi jiems įsakė viešes
žmonystai priderančiai užlaikyti ir keleivius krikš-
Čionis kaip jei savo svečius vaišinti. Bet tuo pačiu
laiku, kad krikščionys, nugandinti, kaip sakiau, pa-
banga svieto, skriejo į žemę šventą griekų atleidimo
ieškoti, turkai, giminė nejauki ir smarki, apgalėjusi
arabus, tapo valdymieru žemės šventos, kurie, neiš-
manydami savo naudos, keleivius dievmeldžius pra-
dėjo spausti, ant vieškelių kratyti ir už dabotojus,
arba špiegus, krikščionų turėti; kas kartą ta kelionė
rados pavojesne, o keleiviai, pargrįžę iš tenai, ne-
skundė pasakodami kitiems savo vargų ir nelaimės
sunkinti, o piktybę ir smarkybę turkų didinti, užvis
krikščionys patys, pavargėliai, šiokie tokie šaldros,
atėję iš Azijos rinktis į Europą, nebūtus daiktus ant
turkų kalbėjo. Tuo tarpu Petras girionis, geisdamas,
idant krikščionys atimtų žemę šventą nuo turkų, bė-
giojo kryžium nešinas nuo krašto iki krašto, kelda-
mas ir skatindamas viešpačius, karalius ir gimines
eiti atvaduoti žemės šventos nuo turkų. Dar ant galo
konsiliumas, arba surinkimas, krikščionų katalikų
vietovėj Florencijoj, ant kurio sako buvus 30 000 pa-
čių vyskupų ir pralotų, apskelbė visam pasauliui, jog
Petras girionis apreiškimu dangaus skatina krikščio-
nis prieš turkus eiti. Popiežius Urbonas III apskelbė

146

savo bulėj, rašte taip vadinamame, jog visi tie, kurie,
paėmę kryžių, eis kariauti turkų į žemę šventą, ne-
mokės nei skolų, nei palūkų, tai yra procento, nepa-
kleis išeidamas nei namų, nei turtų, kaipogi patys
šventieji ir kunigai bus jų užtarytojais, apturės ne
tiktai daugybę atpuskų, bet ir griekų atleidimą nuo
bažnyčios. Ant tokio rašto, jei gal tikėti tų laikų ra-
šytojams, šeši milijonai krikščionų, pagrobę kryžių,
bėgę žemės šventos atvaduoti. Kas begalėjo tokioms
gaujoms svieto beatsiturėti (priešingauti); kaipogi,
vienu kartu pergalėję turkus, žemę šventą užėmė ir
tenai metuose 1099 vadinamą Gotfridą de Bouilloną,
visų didžiausią savo karvedį, Jeruzolimos vietovėj |
geležies karūna apkarūnavojo ir karalium žemės
šventos pakėlė. Vienok turkai, noris išginti iš tenai,
nesiliovė antpuldinėti krikščionų ir juos be perglytos
varginti, ne kartą užpuolę kelis tūkstančius krikščio-
nų paklojo, antrus kelis pažeidę karvietėj paliko; ku-
rie, nepratę kaitrių kraštų, nuo gyvio iš visų mažiau-
sio įžeidimo gaišo be kokios pagalbos, tie kareiviai
krikščionų, kurie, sakau, vakar drąsiai turkus grau-
dino, šiandien mirė iš paties įžeidimo. Prekėtojai vo-
kiečių, tai yra kupčiai, pasigailę tų nabagų mirštan-
čių, sudėjo mantą ir padirbo špitolę Jeruzolimoj ne-
toli nuo bažnyčios Saliamono ir tenai įstatė brostvą,
arba tarnystę, užtarymo panos švenčiausios, vokiško-
sios vadinamos. Tos špitolės buvo rėdytojais patys
vokiečiai ir pačius tiktai ligonius vokiečių tepriėmė.
Laiko turėdami, tie patys brostvininkai, arba špitoli-
ninkai, kariavo su turkais, kurie dieną ir naktį krikš-
čionis gandino antpuoliais pačioj Jeruzolimoj. Popie-
žius Celestinas III, išgirdęs tokią meilę artimo, tuos
brostvininkus pakėlė juos į zokaninkus, liepdamas
jiems nesipačiuoti, klioštoriuose gyventi, kaip jei ki-

147

tiems zokaninkams, baltą abitą su juodu kryžium ant
krūtų išsiūtą dėvėti, nuo kurio kryžiaus vadino juos
kryžeiviais (taip ir aš anuos mano rašte vadinsiu),
vienu žodžių, davė jiems įstatymus garbingų karei-
vių ir zokaninkų, templierių vadinamųjų. Tų kryžei-
vių visų didysis darbas buvo kariauti su turkais neti-
kėliais pagonimis, o krikščionis nuo jų saugoti ir
žeistus špitolėj gerbti ir popiežiaus, kaipo savo visų
vyriausios galvos, klausyti.

Tuojau jomylistos, kunigaikščiai ir kita diduome-
nė savo žemę ir valsčius tiems naujiesiems zokanin-
kams užrašė, vildamies patys geresnius gauti žemėj
šventoje, turkus užkariavę. Tie kryžeiviai, tokius
turtus įgavę, veikiai prasiplatino ir didžiai drąsiai su
turkais kariavos. Vienok turkai, sutraukę neišpasa-
kytas minias kareivių, išginė visus krikščionis iš že-
mės šventos ir, į pačią Jeruzolimą įsilaužę, visa iš-
vertė ir išnaikino, kas tenai buvo krikščioniško, taip
jog lig šiai dienai žemė šventa ir Jeruzolima rankoj
turkų paliko. Špitolininkai, arba kryžeiviai, paskydo,
patsai jų kamendotas, arba mistras, persikėlė į Ve-
neciją, kurią vietovę sau už buveinę tuo tarpu ap-
skyrė!. Kad taip kryžeiviai nebturėjo ko bedirbti su
turkais, Konradas, kunigaikštis mozūrų, apie kurį jau
minavojau, nustojęs brolių Dobrynės garbingoj mū-
šoj su pagonimis tyruose Kulmijos, išleido siuntinius
pas popiežių ir mistrą kryžeivių, vadinamą Zalcą,
meilaudamas jo, idant teiktųsi kryžeivius atleisti ant
pagalbos su pagonimis lietuviais, prūsais, žemaičiais
kariauti. Kryžeiviai, to paklausę, atėjo į Mozūriją
1227 metuose, su kurios kunigaikščiu Konradu tokį
sandarą padarė. Jog* pradžioj Konradas duos jiems

! Robertson, V Introduction 4 Vhistoire Charle V.

* Jog iš DIl; DI: Jug.

148

žemę Kulmijos ir Dobrynės, o ką paskui kryžeiviai
užkariaus nuo pagonių, tą pusiau dalysis su Konradu
kunigaikščiu. Tokia buvo pradžia kryžeivių, taip
garsių daruose Lietuvos, Žemaičių, kurie, atėję į tą
kraštą, užmiršo pirmąjį savo išmintingą įstatymą,
neb ligonius jau špitolėse besargino, bet nekaltiems
ir doriems pagonims prūsams, lietuviams, žemai-
čiams liuosybę ir kraštą norėjo išplėšti, ne jų dūšią
išganyti; kurie, apgalėję prūsus, daugiau nei 200 me-
tų mušės dar su lietuviais, žemaičiais, kurie ne kartą
(kaip tuojau regėsim) ant pelenų namų savo tarp
kūnų išmuštų tėvų, motinų, brolių išsiręžę šarvuotas
eiles tų kryžeivių, savo visų didžiausių kraugerių,
graudino.

Įkyrėjo skaitytojui beskaitant apie tų kryžeivių
pradžią, bet aš tą dariau dėl to vien, jog kožnas ga-
lėtų žinoti, kas tie buvo do kryžeiviai ir kokios pra-
džios, kurie lig šio laiko su turkais kantriai grūmės,
bet nuo to laiko visą savo galią atsuko ant lietuvių
ir žemaičių.

Atėjus kryžeiviams į Dobrynę, aiškiai jau rodės,
jog reiks lietuviams ir žemaičiams su galybe krikš-
čionų viso pasaulio grumtis. Kaipogi ne tiktai kry-
žeiviai, bet ir kryžnešiai plūsti pradėjo į Prūsus, ku-
rie, kas kartą atgindamies pagonis, pilis ant jų žemės
statė, pačius be noro krikštijo ir vergė. Tą regėdami,
lietuviai, žemaičiai iš visos galios pradėjo tiektis į
karę; bet, idant visų pirma atsirištų su gudais, kurie
sandaro, su Brdvilu padaryto, neužlaikė, karę jiems
išsakė: kaipo Rimgaudas kunigaikštis, surinkęs ka-
reivius, ėjo į Gudų valdystą, neilgai tenai trukda-
mas, pakariavo daug gudų kunigaikščių ir, į valdžią
savo užėmęs vietoves Mozyriaus, Pinsko, Severijos,
Černigovo, su Lietuvos valdžia sunėrė.

149

1234

Bet gudai ir taip paveikti nenorėjo dar pasiduoti
lietuviams; užvis Sviatoslavas, didis kunigaikštis gu-
dų, skaugėdamos tokios galybės lietuviams, karius iš
visos savo valdystos sutraukė ir užtelkė kunigaikštį
Vladimiro Levą ir Dmitrijų, kunigaikštį Drucko, su
kuriais susinėręs, ėjo į Lietuvą ir tenai pradėjo de-
ginti kaimus ir ką sutikdamas naikinti. Tuo tarpu
Rimgaudas, su Lietuvos pulkais užlenkęs gudus besi-
voliuojant ties Mogilnos pilia, auštant liepė savie-
siems pūsti trimitus į karę; tuojau abi pusi metės ant
viena antros ir narsiai narsesniai susigrūmė, pirma-
jame įnirtime ragotinės vien, nuo šarvų lūždamos,
traškėjo, vylyčios iš abejų pusių it sniegas dribo,
kraujai latakais liejos, kūnai žirgų, vyrų sumuštų
šūsnimis riogsojo; mušės visą dieną, brėkšti buvo
jau pradėjusi, vienok dar negalėjo žinoti, katra katrą
pusę pergalės, kaipogi abidvi pačiame įkaitime te-
bebuvo; tą regėdamas, Rimgaudas su rinktiniais že-
maičiais, kurie ne kartą jau geležies eiles miečeivių
trupino, gulė kuo narsiau į vidurį gudų sienos, kurią
perlaužęs, išveržė pergalę, daugybes karvietėj išgul-
dęs. Turtai, gėrybės, kurias gudai su savim turėjo,
paliko pergalėtojams lietuviams. Aiškiai gal sakyti,
jog nuo tos pergalės gudai mažyn vien pradėjo eiti,
o lietuviai keltis!.

Rimgaudas, po tokios pergalės pagrįžęs į Kerna-
vę, akivaizdoj ir didžioj iškilmėj didžiu Lietuvos ku-
nigaikščiu apsiskelbė, o jo karšinčius Šventaragis
augo, laukdamas to amžiaus, kuriame patsai su garbe
galėtų rėdyti.

Tą metą Jaroslavas, kunigaikštis Naugardo, pa-
veikęs vieną virtinę lietuvių ties pilia Toropecu, ku-

1 Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

150

rių 300 jočių karvietėj išklojęs, daugybę skydų ir
kitų ginklų atėmė!,

Rimgaudas, tapęs didžiu Lietuvos kunigaikščiu,
po tokių pergalių būt galėjęs Kijevą, pačią buveinę
gudų, užimti ir lig paskuojo gudus nukariauti, jei
nebūt reikėję anuos palikinus kitus neprietelius ka-
riauti, tai yra miečeivius, kurie veržės jau į tą kraštą
Žemaičių, kurį šiandien vadina Kuršu, ir, norėdami jį
būtinai užimti, visų pirma sutraukė iš visur savo ka-
reivius, tarp kurių daug jau buvo ir lečių, kurie, už-
mirše savo tėvų įstatymus, tarnavo miečeiviams, ku-
rie, užvadinę iš anapus jūros daugybes kryžnešių vo-
kiečių, susinėrė dar su danais, gudais ir kitais krikš-
čionimis taip, jog turėjo daugiau nei 30 000 kareivių,
į Lietuvą eidami.

Pagonys vėl iš savo pusės galįs už galį tiekės į
karę: kaipogi krivė krivaitis, visų aukščiausias val-
dymieras, skatino žemaičius ir lietuvius į karę, idant
gintų savo liuosybę lig paskuojo ir nepaduotų savo
- krašto neprieteliams. Kas gali išguldyti tą meilę na-
mų, kurią tuo kartu lietuviai, žemaičiai rodė: seni ir
jauni, vyrai ir žmonos (moterys), visi gintis ar mirti
tiekės;: neskundė tenai nei turtų, nei darbo, be atilsio,
be užmokesnio visi ginklą tiekė. Paskui sutraukęs
Rimgaudas kuo veikiau tų giminių karius ties pilia
Kamene, taip būk jiems taręs: „Suėjot (skitų gimi-
nės) ne grobio ieškoti, bet liuosos gyventi ar toj vie-
toj mirti. Ramdykit tuos kraugerius, kurie, lyčyna
vieros antsimovę, geidžia mums liuosybę išplėšti:
jei to netikit, veizėkit, ką padarė latviams, anuos
apkrikštiję, kurie kas dieną skęsta kruvinose ašaro-
se ir plaukos kruviname prakaite dėl labo savo krau-

—

! Kapamanu, Her, roc. Poc., T, III, $ VIII.

151

1237

gerių. Žinot, jog tie bedieviai, išplėšę dukras ir sūnus
latviams vargdieniams, išsiuntė jau per jūrą į sveti-
mus kraštus vergauti smarkesniems už pačius mie-
čeivius žiuponams. Minėkit, jog pereis šimtai, tūks-
tančiai metų, bet niekados nesulauks tie vargdieniai
tenai galo savo kruvinos vergystės; mes šiandien ir*
rytoj mirsim ir to nedatirsim, bet tie kalnai, tos gi-
rios, žibanti saulė minės, jog aš jums tą teisybę kal-
bėjau. Ne išganymo jūsų dūšios dyksta tie bedie-
viai, ne jūsų laimės, bet jūsų liuosybės ir jūsų turtų,
idant, namus savo ir žemę jiems atidavę, patys dar
teisingai tarnautumėt. Bet kuris gi iš mūsų šiandien
taip nelabu bus, idant išsižadėtų įstatymų savo bočių
prabočių, tų namų, kuriuose tėvai meilingai iškaršo,
Drąsūs kareiviai, žinom, jog pagal mūsų įstatymą
nėra didžiausios algos pas dievus mūsų, kaipo mirti
už savo namus; sekim šiandien tą įstatymą tėvų mū-
sų, kurį pildydami, anie visuomet liuosais gyveno,
O jūs, dievai, kurie aukštybėse gyvenat, veizėkit,
jog už teisybę duosim gyvybą mūsų šiandien; ir tu,
vyriausias dieve Perkūne, užtarytojau mūsų, ant
kurio mMirkterėjimo dreba saulė, žemė, jūros ir visas
sutvėrimas, graudink šiandien tavo dešine tuos krau-
gerius! Aš keikiuos tau, jog pirmiau liuosas gyvybą
mano išžiosiu, nei šį kardą prieš neprietelius mano
ūkės iš rankų paleisiu.“ Tą ištaręs ir žirgą su penti-
nais suspaudęs, liepė pūsti trimitus į mūšą. Kaipogi
vaiskai miečeivių prieš jau stovėjo. Tuojau susiar-
tinusi abi šali ėmė laidyti virtines viena ant antros.
Susirėmė paskui visa siena šalys 25 dienoj šilo mė-
nesio auštant ties Kamene: visų pirma miečeiviai iš
svilksnių išleido kūlius ant lietuvių, it krušą išbėrė,

* DIL: ar.

152

lietuviai prieš išleido vylyčias ant miečeivių, it snie-
gą išdrėbė, artimieji vieni draskės kardais, kiti vars-
tės ragotinėmis; jau saulė railiojo kalnais ir ant kar-
dų tviskuliavo, jau apskleisti lydimai gulėjo ne tik-
tai pačiais kareiviais, bet ir vyresniaisiais, karve-
džiais garbingais ir ricieliais, vienok negalėjo dar ži-
noti, katrie katruos pergalės. Kaipogi juo narsiau
lietuviai, žemaičiai gulė ant eilių krikščionų, juo
šie kantriau turėjos, vienok jų eilės gurti pradėjo;
pavydę tą, miečeiviai leido tuojau savo geležies
pulkus, kuriuose patys brostvininkai, arba ricieliai
Kristaus, vienoj geležy ir vary aplieti patys ir žirgai
buvo; lietuviai iš savo pusės visų narsiuosius meš-
kenočius pastatė. Kas aprašys, kokią tenai lietuviai,
susirėmę su miečeiviais, rodė kantrybę ir drąsybę!
Žirgų žeistų žvingavimai, aičiojimai mirštančiųjų,
balsai vyresniųjų, abejose pusėse drąsinančių karei-
vius, į visas šalis ožė. Kaipogi krikščionų vyresnieji
skatino savo kareivius kantriai kariauti už kryžių
šventą, o pagonų vyresnieji šaukė saviesiems drąsiai
mirti už tėvainę ir liuosybę. Pačiame tame įnirtime
Rimgaudas, didis kunigaikštis, it erelis sklandydamas
sparnais, su keliais pulkais lietuvių ir žemaičių užpa-
kalį neprieteliams užsiautė, Tuo kartu lietuviai ap-
gulė miečeivius iš visų pusių, kurių sutrupinę gele-
žies pulkus, ne mūšą, bet piūtį iš krikščionų vokiečių
ir gudų darė. Folkvinas, pats mistras miečeivių, Da-
nenbergas ir Haseldorfas, visų vyriausieji valdymie-
rai, arba karvedžiai, 1840 pačių brostvininkų, arba
ricielių Kristaus, ir 27 000 kitų krikščionų karvietėj
tą dieną paliko. Rašytojas, tame laike gyvenąs, sako,
jog dešimtasis bepargrįžęs iš tos mūšos!; turtai,

! Hoaropon, AeT., cTp. 127,

153

gėrybės miečeivių ir kitų vokiečių kliuvo į ranką
lietuviams. Karūnomis ir paparčiais, kuriuos tą dieną
lietuviai miečeiviams atėmė, bažnyčią Perkūno Ker-
navėj papuošė, kurios kybojo tenai iki išpažinimo
vieros švenios [8].

Regis, jog po tokio biauraus nuopuolio krikščio-
nų būt buvęs galas miečeiviams ir kitiems vokie-
čiams Latvių žemėj, jei nebūtų totoriai tuo pačiu
laiku atgrįžę lietuvių kariauti.

Čingischanas (apie kurį viršiau girdėjom) mirda-
mas apreiškė savo karšinčium savo sūnų vyresnįjį,
Oktajum, arba Očudajum, vadinamą, kuriam įsakė,
jei ansai nori valdyti visu pasauliu, toms giminėms
turi tiktai duoti pakajų, kurias pakariaus. Oktajus
gyveno Azijoj, vidury Totorijos, valdydamas trečią-
ja dalia pasaulio; geidė dar pagal žodį tėvo (kurio
kūnas palaidotas buvo po medžiu ties jo rūmais)
tapti valdytoju viso pasaulio. To dėjęsis, tas jaunas
viešpats, įdavęs 300 000 jočių, arba raitarijos, gar-
bingam karvedžiui, savo genčiai, Batijum vadina-
mam, liepė pakariauti saulėlydį, kursai, įgavęs tokį
įsakymą, leidos su ta gauja į vakarus; atėjęs į Gudiją,
pradėjo griautis į miestus, į vienus po kito: visų
stipriosios ir visų didžiosios pilys penkias šešias
dienas tegalėjo gintis. Gudų kunigaikščiai, susirinkę
ties Kolomna, norėjo dar atsiturėti, bet tenai visi
su savo didžiu kunigaikščiu Jurgiu prapuolė!.

Totoriai, užėję gudus, norėjo dar ir Lietuvą už-
kariauti; to dėjęsi, siuntinius tenai išleido, liepdami
lietuviams donį sau mokėti ir jų valdžios klausyti.
Bet Rimgaudas, didis kunigaikštis Lietuvos, sutrau-
kęs iš visur kareivius, liepė siuntiniams totorių ausis

! Kapamanu, HcT. roc. Poc., 7. III, $ VIII,

154

nupiaustyti ir taip papuoštus Batijui, jų karvedžiui,
nusiųsti. Ant tos apjuokos totoriai, it įsiutę persi-
kėlę per Dneprą, kur užėjo, ten kūlį ir vandenį Lie-
tuvos žemėj beliko, bet tuo tarpu Skirmantas, kar-
vedys lietuvių, ties Kaidanovo vietove paskubėjo
jiems kelią užstoti. Narsiai narsesniai susigrūmė abi
pusi ir ilgas valandas draskės, vienok lietuviai per-
galėjo totorius, kurių pats karvedys tenai galą ga-
vol. Po tos pergalės Skirmantas, išginęs totorius iš
nekurių kraštų Gudijos, tai yra Starodubo, Karačevo,
ir mažne visą žemę Severijos užėmęs, tenai sūnus
Liubartą ir Pisimantą, arba Pryšmantą, rėdytojais
perdėjo, o Treniotą, jaunesnįjį sūnų, Naugarduke
pilies vyru į savo vietą palikęs, neilgai buvus mirė.
Tuo pačiu laiku pasirinko iš šio svieto Rimgaudas,
didis kunigaikštis Lietuvos, vyras protingas ir suma-
nus, kursai Lietuvos ūkę sustiprinęs paliko.

Rimgaudui valdant, Lietuva kas dieną augo į ga-
lią ir stiprybę ūkininkų; sugraudinę miečeivius, pa-
veikę gudus, nuramdę totorius, laimingai gyveno, iš
šalies veizint, rodės, jog nėra galybės, kuri galėtų
lietuvius, žemaičius pergalėti. Bet ant nelaimės tų
giminių atėjo Mogilė, dievė kerštų ir vaidų, kuri su-
kėlė netaikas ir sumišimą giminėj, kurios mažne
Lietuvą į amžiną pragarą įstūmė.

$ XIII. MINDAUGAS PIRMASIS KARALIUS LIETUVOS

Mirus Rimgaudui, didžiajam kunigaikščiui, reikė-
jo valdžią apimti Šventaragiui, kunigaikščiui žemai-
čių, jo karšinčiui; bei Mindaugas, sūnus Rimgaudo,
apsiskelbė didžiuoju kunigaikščiu Lietuvos, teisin-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.

155

1239

gai ar neteisingai, to dar šiandien negal žinoti; vie-
nok tėvūnai Gedvilas, Sprudeikis ir Višmutas neno-
rėjo jam valdžios didžio kunigaikščio Lietuvos pa-
duoti, bet Mindaugas, nugalavęs anuodu ir su Viš-
muto dar žmona apsipačiavęs, didžiu kunigaikščiu
Lietuvos tapo.

Kad toksai sumišimas Lietuvoj rados, gudai, no-
rėdami tuo tarpu valdžią atgauti, surinkę daugybę
kareivių, į Smolensko pilį įsilaužė, vyresnįjį, tenai
nuo lietuvių įdėtą, sugavo ir, visus lietuvius iš visos
kunigaikštystos išginę, Vsevolodą Mstislavičių ant
sosto Smolensko pakėlė!,

Totoriai, įpykę ant lietuvių už praėjusius savo
nuopuolius ir apjuokas, traukė su didžia daugybe
kareivių Lietuvos naikinti. Treniota, rėdytojas Nau-
garduko, su broliais savo Pisimantu ir Liubartu, re-
gėdami artinantis taip smarkų neprietelių, užtelkė
ant pagalbos Sviatoslavą, didį kunigaikštį Kijevo,
Simeoną, kunigaikštį Drujos, ir Dovydą, kunigaikštį
Lucko. Ant galo pranešė dar Mindaugui, didžiajam
kunigaikščiui Lietuvos, apie atsiartinimą neprietelių,
idant kuo veikiau jam pagalbą atsiųstų, bet Mindau-
gas ir tėvūnai, namų sumišimais įkerštę, negalėjo
niekaip stiprios pagalbos Treniotai nusiųsti, kursai
nebsulaukdamas sutraukė savo karius ir, susinėręs
su savo talkininkais, nežinojo patsai, ką bedaryti, ar
prieš totorius eiti, ar pagalbos, iš Lietuvos ateinan-
čios, laukti. Tuo tarpu totoriai, sariodami apygardas
Bresto ugnia ir kardu, visa naikino ir draskė. Trenio-
ta, regėdamas visomis pusėmis liepsnas tvaskančias,
idant sudraustų neprietelius nuo teriojimo, su visa
savo galia metės ant abazo, arba taborių, totorių, gu-

! Kapamsaus, Her. roc, Poc., T. 4, $ 2.

156

linčių paupy Okuniovkos; susikibo abeji kuo smar-
kiau grumtis, kruvinai ir ilgai kovės, vienok toto-
riai perlaužė sieną lietuvių ir didžią piūtį jų karei-
viuose išdarė, Mažne visi lietuviai paliko karvietėj,
tarp kurių patys karvedžiai Pisimantas, Liubartas,
Treniota ir Andrejus, kunigaikštis Lucko, toj nelai-
mingoj dienoj gyvybą pridėjo. Totoriai, taip perga-
lėję lietuvius, ant jų laimės nesiveržė į vidurį Lietu-
vos, bet pasibloškė visuotinai ant Lenkų ir Vengrų
kraštų.

Taip nusikratęs Mindaugas totorių norėjo atmo-
nyti gudams savo praėjusius nuopuolius ir užimti
aniems tas žemes, kurias buvo atgavę; surinkęs ka-
rius, perdėjo jų karvedžiais tris savo brosius Arvydą,
Gedvydį ir Tautvilą, kuriuos Mindaugas iš laiko no-
rėjo attolinti nuo rūmų ir nuo reikalų ūkės, kaipo
gentis nugaluotųjų tėvūnų. Šie, išėję su didžiai ma-
žais pulkeliais lietuvių, taip gudriai kariavo, jog
neilgai buvus ne tiktai daugybę vietovių ir pilių už-
ėmė, bet patys dar valdymierais pasidarė: kaipogi
Tautvilas ėmė vadintis Polocko kunigaikščiu, Gedvy-
dis — Vitebsko, o Arvydas — Smolensko. Tie nauji
valdytojai gudų (negal Žinoti, ant kokio galo) ne
tiktai prižadėjo ūkininkams tų kraštų jų tikėjimą ir
įstatymus užlaikyti, bet, norėdami aniems suvisu
įtikti, patys pagonimis būdami, į jų vierą persi-
krikštijo!.

Mindaugas, pajutęs tą ir būgštaudamas, jog anie
neatmonytų jam išžudymą genčių ir nesistieptų kurią
dieną ant sosto didžio kunigaikščio Lietuvos, karę
jiems išsakė, kaipo bezliepyčioms namų savo, kurie,
geisdami valdžios, išsižadėjo tikėjimo ir įstatymų

! Kotzebue, Preus. aelte. Gesch., T. II, I.

157

1240

1243

savo bočių ir svetimus užlaikymus priėmė. Tie nau-
jieji valdytojai, žinodami, jog neatsiturės prieš galią
Lietuvos, Tautvilas skriejo pas Danielių, kunigaikštį
gudų rausvųjų, švogerį savo, guostis, jog aniems
Mindaugas neleidžia dėvėti to, ką anie savo steigimu
ir kantrybe nupelnė, ir visaip nori juos nugaluoti.
Danielius, prasidžiugęs kerštais Lietuvos, meilingai
juos vaišino ir tuojau išleido siuntinį vieną į Lenkus,
antrą, tai yra Gedvydį, brolį Tautvilo, su dovanomis
pas miečeivius į Rygą, meilaudamas juos, idant neap-
leistų pragumo Lietuvos užkariauti, suirusios namų
netaikomis; nuėjęs tenai Gedvydis atdavė mistrui
dovanas ir didžią mantą, ant galo pažadėjo žemaičių
žemę mMiečeiviams atduoti ir išsišylimus ant karių iš
klėčių paties Mindaugo išmokėti, jei tiktai miečei-
viai padės aną pergalėti. Lenkai vienok negalėjo su-
šelpti Danieliaus, būdami patys nuterioti nuo totorių.
karę.

Tą matydamas, Mindaugas norėjo lig nesusinė-
rusius tuos Lietuvos neprietelius nukariauti; to dė-
jęsis, kuo veikiau sutraukė didžią galią Lietuvos ir
Žemaičių kareivių, su kuriais visų pirma apgulė Po-
kai, su gudais apsistiprinę. Negal aprašyti, su kokia
kantrybe vieni laužės, o antri tenai gynės, noris lie-
ir gudai, aptekę liepsnomis, per ugnis ir dūmus šim-
tais lietuvių, žemaičių pamūriais guldė, Lietuviai taip
pat, noris ant kūnų brolių savo stovėdami, vylyčias
it sniegą ant vokiečių ir gudų drėbė ir, griaudami ta-
ranais mūrus, daugybes miečeivių ir gudų irose lai-
dojo; jau buvo lietuviai į pačią pilį įsilaužią, bet tuo
tarpu Aleksandras, vadinamas Nevskiu, kunigaikštis

158

Naugardo, atėjo ant pagalbos Polockui. Tuo kartu
lietuviai negalėjo į pilį besigriauti, bet reikėjo į sieną
susistojus su neprieteliais kautis. Kaipogi susirėmu-
sios šalys laukuose Polocko per septynias dienas pio-
vės, ne mušės, lig paskuojo, aštuntojoj dienoj gudai,
perlaužę diena nemetu eiles lietuvių, nebsižinojo
patys, kaip žaimotis iš lietuvių sugautųjų; kaipogi,
įraišioję į arklių uodegas, lietuvių imtinius gyvus
tąsiojo. Rašo, jog toj rūstoj dienoj lietuvių aštuoni
kunigaikščiai gyvybą pridėję, nuo to gal minti, kiek
tenai krito kareivių. Mindaugas tiktai patsai su vie-
nu antru tūkstančiu beužliko!.

Po tokio nuopuolio Mindaugas nebturėjo galios
atmonyti gudams ir miečeiviams savo nelaimes, bet
naujus pulkus, nuo vaideliotų sutiektus, reikėjo vesti
prieš narsesnį neprietelių, tai yra Danielių, kuni-
gaikštį rausvųjų gudų, kursai, su Vasilijum, kuni-
gaikščiu Kijevo, ir kitais kunigaikščiais susitaręs,
neblaukdamas lenkų ateinant, gulė į Lietuvos val-
dystą ir, paveikęs lietuvius kruvinoj mūšoj laukuose
Slonimo, žengė nuo pergalės į pergalę, kūlį ir van-
denį Lietuvos žemėj belikdamas, pilis lietuvių ir vie-
toves Brestą, Slonimą, Volkovyską vienu žygiu
užėmė,

Antroj šaly Tautvilas, regėdamas, jog Gedvydis
negalėjo perkalbėti miečeivių, jog kuo veikiau imtų
lietuvius ir žemaičius kariauti, kurie dar abejojo ne
dėl to, jog nenorėtų užkariauti lietuvių, bet jog ne-
buvo suvisu pasitiekę į karę, dėl to gi Tautvilas, no-
rėdamas juos paskubinti, užrašė tą, ką brolis jo Ged-
vydis pirmiau jiems buvo pažadėjęs, tai yra Žemai-

! Kapamzuu, HeT. roc, Poc.
Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

159

1245

147 čių žemę atduoti mMiečeiviams ir išsišylimus karių iš
klėčių Mindaugo užmokėti, o idant didžiau dar
aniems įtiktų, iš gudų vieros persikrikštijo į mie-
čeivių!.

Tą dajutęs, Mindaugas išsiuntė taip pat nuo savęs
siuntinius su didžiomis dovanomis pas mistrą mie-
čeivių, kuriam duodami siuntiniai sidabro luitus ir
puikius žirgus tarė: „Jei nukausi ar nuo savęs išgin-
si Tautvilą, dar daugiau gausi ir mūsų didžio kuni-
gaikščio bendru tapsi." Bet mistras miečeivių to ne-
klausė, dovanas atėmęs, ne tiktai Tautvilo nekavo,
neginė, bet jį dar karvedžiu miečeivių ir kitų vokie-
čių perdėjo, kaipogi mistras vylės, jog, gelbėdamas
Tautvilą, galės užimti į jo vardą ne tiktai žemaičius.
bet ir visą Lietuvą. To dėjęs, mistras išleido Tautvilą
su kariais gudų ir miečeivių Lietuvos kariauti. Visų
pirma puolė Žemaičius terioti; nemindamas tenai
tas pergalvis ant savo tėvainės, ant genčių, ant pa-
žįstamų, tarp kurių vienus galavo, kitus vergė, o kū-
dikius su žmonomis, gelžiniais sujungtas, būriais va-
rė į vergus vokiečiams, tas, sakau, žmonas, kurių
vyrai apgynėjai vieni jau gulėjo palaidoti pamū-
riuose Polocko, kiti laukuose Slonimo, įsiutęs Tautvi-
las, ieškodamas užslėptų iždų, arba skarbų, pačius
kapus, kuriuose kaulai jo paties bočių prabočių gu-
lėjo, draskė ir naikino, kur užėjo, teriodamas su
miečeiviais, ten rūstą ir verkiamą dieną paliko, taip
jog Žemaičių žemė iš puikaus darželio į tyrus pa-
virto, kuriuose vieni vėjai pelenus gainiojo ant de-
gėsių, o Žmonės likusieji giriose besitvėrė.

Kad taip iš vienos pusės Tautvilas su miečeiviais
ir kitais vokiečiais tą kraštą Žemaičių naikino, iš

! Kotzebue, Preus, aelt. Gesch., T. II, 1.

160

aniros pusės Danielius su gudais, teriodamas lygia
dalia, grūdos į vidurį Lietuvos. Veltui Mindaugas lei-
do antrą kartą siuntinius pas abejus, sandaro mMeilau-
damas nuo savo neprietelių, kurie jog ne tiktai anam
jo nežadėjo, bet dar susinėrę neprieteliai patį Min-
daugą pily Vorutoj apgulė. Rodės jau, jog Lietuvos
didybė sulig ta diena įžengs į grabą ir taps lig pas-
kuojo išnaikinta. Vienok Mindaugas, noris apgultas
pily, savo buklybe ir gudrybe to daėjo, jog miečei-
vius su gudais tarp savęs suvaidijo, kurie, skaugė-
dami vieni antriems garbės užkariavimo Lietuvos,
pilį palikini abeji atsitolino apygardų terioti. Min-
daugas, išsigavęs iš Vorutos, kuo veikiau sutraukė
karius, kuriuos jam krivė krivaitis su vaideliotais
buvo sutiekęs, ir iš visos galios puolė ne ant miečei-
vių, kurie, stiprindamies prieš žemaičius, Kurše tris
pilis — Embūtę, Goldingą ir Duobelę turėjo“, bet
ant gudų, kuriuos paveikęs, apygardas Polocko ir
Pskovo baisiai nuteriojo. Tuo tarpu jo sūnus Vaišvil-
kas, išsiųstas pas Danielių, sandaro nuo jo meilavo ir
visaip jį glabojo, daug duodamas, bet dar daugiau
žadėdamas, vienok Danielius nenorėjo jo klausyti ir,
kas dieną toliau verždamos į Lietuvą, Gardiną už-
ėmė!,

Mindaugas tuo tarpų, žiebų veikumu perbėgęs
antrą kartą Gudus, Naugardą, Pskovą ir kitas vieto-
vės nudeginęs, vos beatsirėmė su savo šimtais** pul-
kais į mūrus pačios Maskvos. Mykolas, kunigaikštis
gudų, Kantriu vadinamas, norėdamas jam ant upės
Trotvos kelią užstoti, kruviną mūšą su juo padarė,
kurioj patsai kunigaikštis su visais savo kareiviais

* Šis žodis iš DIL

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, 1,

** DIL vimtais.

6. Raštai I t. 161

1248

galą gavo lig paskuojo; taip jog per kelias dienas
kūnas jo karvietėj gulėjo. Kaipogi nebebuvo žmo-
gaus, kas būt galėjęs jį palaidoti!. Paskui vyskupas
Suzdalės Kirilas pagailęs kūną jo parvežė ir bažny-
čioj palaidojo. Mindaugas, teriodamas kraštus gudų,
pargrįžo į Lietuvą, noris patsai kantrus ir drąsus, bet
neišgalįs viensai visiems vienkartu savo nepriete-
liams atsparą duoti, dėl to gi troško ieškoti bendrų,
bet jų, kaipo pagonis, niekame negalėjo gauti, kai-
pogi visur visi namtarpiai visi krikščionys, Mindau-
gas viensai tiktai pagonis ir nuo visų neapkenčia-
mas. Vienok, dorai nemisdamas, išsiuntė siutinius
pas Sviatopelką, kunigaikštį Pamarių, kursai, norė-
damas išsilaužti iš valdžios kryžeivių, kurie prūsus
novijo, sandarą su juo tarp savęs padarė ir pagalbą
vienas antram prieš savo neprietelius prižadėjo. Tuo
tarpu Vaišvilkas, sūnus Mindaugo ir siuntinys, kau-
lijo sandaro nuo Danieliaus, kuriam nebišmanyda-
mas kaip geru pasieiti, savo seserį už jo sūnaus
Švarno išpiršo ir kraičiui visą tą kraštą, kurį buvo
Danielius užkariavęs, pridėjo, tai yra Slonimą, Dro-
hičiną, Brestą, Gardiną, Danieliui atdavė; bet Danie-
liui ir taip dar maž tesiregėjo, vienok, tapęs genčia,
sandarą padarė.

Mindaugas tuo tarpu ilsino savo kareivius, lauk-
damas pagalbos nuo Sviatopelko, kunigaikščio Pa-
mario, ir Danieliaus, savo uošvio, bet pagalbą, atei-
nančią iš Pamarijos, kryžeiviai, užpuolę iš nežinių,
išmušė mažne lig paskuojo, o Danielius, jo uošvis,
noris sandarą padarė, vienok nedūmojo Mindaugo
gelbėti, patsai būdamas įsipainiojęs į karę totorių.
Ant galo, nebsulaukdamas Mindaugas savo gelbėto-

! Kapamsau, KeT. roc. Poc., T. IV, r. 1.

162

jų, sutraukęs 30 000 kareivių iš visos ūkės* lietuvių
ir žemaičių, gulė ant miečeivių, kurie, Kuršą užėmę,
Žemaičius, nuo novių Tautvilo likusiuosius, karia-
vo. Susirėmė Mindaugas su miečeiviais ir danais ties
Embūte pilia; Mindaugas, kuo veikiau sueiliavęs savo
pulkus, kibo grumtis. Kas aprašys tą narsumą ir
smarkumą, su kuriuo šalys susigrobė, metės vieni
ant antrų it pasiutę ir tarp tūkstančių dūrių ir kir-
čių kiekvienas sau ar antram giltinės ieškojo. Abi
šali pačiame įkaitime tebebuvo, kad miečeiviai, Te-
gėdami įnirtusius lietuvius, su antra dalia savo ka-
reivių, kurią užslėptą turėjo, lietuviams užsiautė
užpakalį. Tuo kartu reikėjo regėti, kaip lietuviai, že-
maičiai liuosais už savo tėvainę mirė, iš visų pusių
apgulti, viena meškena tepridengti, tūkstančiais klo-
jo savo kardais ir ragotinėmis šarvuotų miečeivių,
bet ir su tokia kantrybe ir drąsybe sunku buvo tru-
pinti miečeivių geležies eiles; noris stebuklus narsy-
bės ir kantrybės lietuviai su žemaičiais rodydami,
vienok išguro, ir, daugiau nei 20 000 karių nustoję,
likusieji su Mindaugu vos žinią rūstą namo bepar-
nešė, Visos gėrybės, visi jų turtai miečeiviams teko,
iš kurių anie paskui sau bažnyčias, pilis ir rūmus
išstatė!.

Kas aprašys tą rūstybę (nuliūdimą), kokia Žemai-
čiuose ir Lietuvoj toj verkiamoj dienoj rados: žmo-
nos, pajutusios vyrus savo mirus ties Embūte, iš
gailesio ir rūpesnio sau galą darė, o senieji patys
save ugny degino, visi bijodami, idant netaptų krikš-
čionų vergais.

Tuo tarpu Andriejus Stuklandas, mistras miečei-
vių, įkandin sekė Mindaugą, grįžtantį su keliais

* Ūūkės iš DI; DI yra: akis.

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1, p. 1.

gr 163

tūkstančiais, kursai, įpuolęs į Žemaičius ir Lietuvą,
kur užėjo, ten kūlį ir vandenį beliko. Mindaugas,
pritrūkęs galios ir nebvildamos nė iš kur pagalbos
begauti, norėjo patsai regėtis ir pasikalbėti su Stuk-
landu, bet atšiaurus vokis to meilaujančiam Min-
daugui didžiuodamos atsakė: „Ne kalbėtis, bet ka-
riautis su pagonimis prisiekiau, jei Mindaugas nori
krikščioniu tapti ir eiti į skreitą bažnyčios Romos,
tegul atduoda pirma mūsų zokanui Žemaičius, ku-
riuos jo broliai Gedvydis su Tautvilu mums pažadėjo
ar“ užrašė.“ Nebgalėdamas Mindaugas tokiame su-
spaudime nieko besumanyti krikštytis pasiėmė ir ait-
pūtodamas užrašė metuose 1252 7 dienoj rugpiūčio
mėnesio miečeiviams Kuršą ir Žemaičius, kurių tos
apygardos, arba pavietos, tame rašte yra minavo-
jamos: Raseiniai, Laukuva, Betygala, Ariogala, Dai-
nava, Dirvėnai, Šiauliai, Laižuva, Panemunė, Kule-
nė, Karšuva, Nadnuva, Vyžainis, kurios vienok:
šiandien ne visos bėra žinomos!.

Įgavę miečeiviai tokį raštą atleido tuojau arki-
vyskupą Rygos su kunigais į Lietuvą, kursai, pats
Mindaugą, kūdikius, žmoną jo ir 60 tėvūnų, arba
senatorių, apkrikštijęs, liepė kunigams žmones mo-
kyti ir krikštyti po visą Lietuvą. Tuo tarpu išsiuntė
12 tėvūnų su keliais vyresniaisiais kryžeivių į Romą
pas popiežių, idant jam apreikštų, jog Mindaugas
su visa gimine išpažino tikėjimą šventą; kuriuos Ino-
centas IV popiežius taikiai ir padoriai priėmęs ir pa-
laiminęs atleido juos namo su gromata lig paties
Mindaugo, kurioje, linkėdamas jam, kaipo jaunam
krikščioniui, laimės, karalium jį Lietuvos gromatoj

* DI: ir,

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 4.

164

sveikino, o karūną miečeiviams įdavė, idant pargrįžę
apkarūnavotų; vyskupu visos Lietuvos ir Žemaičių
dominikonį, vardu Vitus, perdėjo!.

Pargrįžus siuntiniams iš Romos (gailiuos, jog ne-
radau vardų tų siuntinių) į Rygą su karūna, su kuria
tuojau mistras su arkivyskupu ir kitais vyskupais
išvažiavo į Lietuvą, į Naugarduko vietovę, kurią
Mindaugas už savo buveinę tuo kartu turėjo. Tokį
tenai, rašo, suėjimą karalių, kunigaikščių ir kitos
diduomenės buvus, jog vietovėj sutilpti negalėjo;
dėl to gi puikiame šėtre visų akivaizdoj laukuose
arkivyskupas su vyskupais Mindaugą su jo žmona
Morta apkarūnavojo Lietuvos karalium, iškilmė ben-
gės didžia gėryneę, ir Mindaugas tarės nubengęs
visas nelaimes.

Tą darė Mindaugas Lietuvoj, bet žemaičiai nie-
kaip nenorėjo nei krikštytis, nei miečeiviams pagal
užrašus pasiduoti, kurie, norėdami juos paveikti, be
atlydos degino jų kaimus, pilis laukan vertė, kali-
nius lygiai su gyvuliais varė į vergus. Žemaičiai,
nebsumanydami tokioj rūstybėj ką bedaryti, patys
namus savo (jei kurie kame bebuvo) ir labybą ėmė
deginti, o, visą savo gyvenimą į peleną apvertę, žmo-
nas su vaikais į girias ir versmes išvedė ir tenai
širtuose žvėrių augusiais medžiais apsikirto, upes,
ežerus, jei tie galėjo juos nuo neprietelių gelbėti,
užtvenkė; kaipogi upeliai upėmis, o klanai ežerais
tapo, vietomis pačios medės vandenimis aptvino,
kelius, per girias einančius, stambiais medžiais už-
laidė, o laukuose grioviais perkasė, taip jog, norėda-
mas 3 ar 4 trūkius perciti, reikėjo tris keturias die-
nas trukti. Rodės, jog žemaičiai toj gadynėj ieškojo

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.

165

1257

daugiau bendrystos su žvėrimis, nekaip su krikščio-
nimis. Kaipogi tose pačiose balose, pelkėse ir vers-
mėse žmonos su kūdikiais bliudės, kuriose pirma
meškos, vilkai su vilkyčiais kūkės. Šiandien dar šu-
linės, giriose randamos, yra ženklais tų rūstų dienų,
kurias priežodis, dar šiandien minavojamas, patvir-
tina: „Ką bedarę,— sako, — liuosas, begyvena lab ir
po keru.“ Tokioj verksmingoj dienoj vaideliotai
vieni, vaikščiodami po medes, drąsino ūkininkus
ginti dar tuos savo naujus namus iki paskujo ir ver-
kiančias tenai motinas guodžiojo!.

Taip pataisę savo ūkę, rūpesningi žemaičiai, lHe-
tuviai ne siena jau besimušė su mMiečeiviais ir kitais
krikščionimis, bet, po tris keturis šimtus į virtines
pasitaisę, ėmė antpuoliais savo neprietelius žudyti ir
smaugyti, tarp kurių tokias vienas virtines išsiuntė į
Lenkus, kitos, lig vaideliotams daugiau karių patie-
kiant, į Latvių žemę ant miečeivių išėjo; turėjo tos
virtinės valandas, dienas ir vietas užženklintas, ku-
riose susijojusios galėjo pasiteirauti, kame buvo ir
kokioj galioj jų neprieteliai. Ne kartą atsitiko, jog
tie keli šimtai, antpuolę tris keturis tūkstančius mie-
čeivių, geležimis apšarvuotus, išdrabstė, o ne kartą,
Daugavą perplaukę, nugandino miečeivius ir tūks-
tančiais krikščionų ant vietos išklojo.

Tokios virtinės žemaičių, užnikusios iš netyčių
jojantį patį mMistrą miečeivių su keliais tūkstančiais
iš Rygos į Kuršą, visus vienu antpuolių išguldė, vos
patsai mMistras galva prakirsta su keliais savo tarnais
nuo giltinės beišsprūdo?.

Ištraukusieji žemaičiai, lietuviai į Lenkus nuterio-
jo apygardas Liublino, vietovę pačią sudegino, pilį
| Koizebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 1.

2 Tas patsai tenai,

166

išvertė ir su žeme sulygino, bažnyčias, klioštorius

nuplėšę, su neišpasakytomis gėrybėmis ir turtais na-

mo pargrįžo. Atsipūtę truputėlį ir paėmę tris dešimtis
tūkstančių karių, kuriuos vaideliotai buvo sutiekę,
gulė vėl į Mozūriją ir visoj valdystoj kūlį ir vandenį
beliko tyruojantį, į Plocką, jos buveinę, vėtra įsilau-
že, sudegino, gyventojus iškirto, pilį taip pat su že-
me sulyginę, su neišpasakytomis gėrybėmis ir didžia
daugybe imtinių, su kuriais vieną dalį kareivių savo
į Lietuvą atleido, su antra dalia metės ant kryžeivių,
kurie bengė jau Prūsus kariauti, vienok, pamatę lie-
tuvių, žemaičių rimtas eiles, tik besuskubėjo savo
pilyse beužsirakinti. Lietuvių pulkai tuojau paskydo
po apygardas, kurias sariodami“, skatino vaideliotus,
idant drąsintų prūsus keltis prieš savo kraugerius ir
grįžti į tikėjimą savo tėvų, kurį anie išpažindami lai-
mingai gyveno!.

Kad taip vieni kryžeiviai grūmės Prūsuose su lie-
tuviais, žemaičiais, kiti su savo marčelga Henriku
Boteliu, geisdami žemaičiams atmonyti (atkeršyti)
savo nelaimes, Klaipėdą jiems išveržė ir mūro pilį
tenai išdirbo; idant būtinai nuveiktų žemaičius,
Ornuseną, mistrą miečeivių, ir danus ant pagalbos
užtelkė, su kuriais susinėrę Kurše, ketėjo paskui
kartu eiti į Žemaičius ir juos į kūlį ir vandenį ap-
versti. Bet, tą pajutę, žemaičiai kuo veikiau 4000 rim-
tų jočių sunėrė ir traukė prieš kryžeivių ir miečeivių
vaiską, verkiamą dieną darydami tarp pačių kurši-
ninkų, tuo kartu jau krikščionų, kurie, nebsumany-
dami kur besidėti, klūkė miečeivių ir kryžeivių,

* kurias sariodami iš DI; DI, keliant žodį apygardas, jo dalis
«das, žodis kurias ir žodžio sariodami dalis sario- praleista.
' Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.

167

1258

idant, mindami ant meilės krikščioniškos, atgautų jų
patys gelbėjo, nei ginklo kuržemiams davė, bet ty-
čiodami tarė: „Kas vilko mutėj, tas ir spraklėj“ [9].
Kuržemiai, tokią paguodą tegavę nuo savo krauge-
rių, apsiašaroję grįžo į degėsius namų savo rymoti,
kaip ant jų apmaudą atgiežti galėtų. Miečeiviai, iš-
girdę smarkybę ateinančių žemaičių, taisės į kovą.
Machas, perkrikštas prūsų diduomenės, linkėjo kry-
žeiviams, idant, žirgus medėj palikę, pėsti su žemai-
čiais kariautų, bet nei kryžeiviai, nei miečeiviai ne-
klausė tos rodos ir stojo raiti į mūšą. Abi pusi susi-
rėmė kuo smarkiau tie upe Durbe. Kas išsakys tą
įnirtimą ir baisumą tos mūšos, kurioj kito nieko, tik
vieni antriems golo lig paskuojo ieško. Narsumas
žirgų žemaičių ir pačių kantrumas, noris meškena
viena pridengtų, rodės, jog gaus pergalę ant miečei-
vių ir kitų vokiečių, kurie plienu ir variu aplieti žibė-
jo; aštuonias valandas, tai yra adynas, piovės, ne
kovės. Kraujas burbulais šlekėjo, o žirgų ir kūnų
suvirtusių kryžeivių, miečeivių krūvos gulėjo, krito
tenai ir žemaičių, o likusieji visi jau buvo po tris
keturis kartus žeisti. Sklodas, kitas perkrikštas taip
pat iš diduomenės prūsų, skraidydamas eilėmis gurs-
tančius perkrikštus, kurie už savo kraugerius mie-
čeivius, kryžeivius jau kariavo, drąsino, žadėdamas
jiems duoti paskui gražų apdarą ir skanų valgį, bet
nei tie žadai, nei gandinimai nebsustiprino jų, kai-
pogi galįs už galį tolinos. Tuo tarpu kuržemiai, kurie
laukė tiktai paveikiant, išvydę skriejančius miečei-
vius, ėmė juos patys kauti lig paskuojo. Ornusenas,
patsai mistras miečeivių, Botelis, marčelga kryžeivių,
1500 brostvininkų, arba ricielių Kristaus, ir daugiau
nei 10000 kareivių vokiečių karvietėj paliko; gėry-

168

bės, turtai, manta, visa kliuvo į ranką pergalėtojams,
kurie, apsijuosę aukso juostomis, nuplėštomis kry-
žeivių, miečeivių ricieliams, jojo namon. Pargrįžę iš
džiaugsmo visų garsiausius krikščionų vyresniuosius
8! ant garbės dievams, savo užtarytojams, gyvus su
jų žirgais pačius apginkluotus sudegino. Tuojau pi-
lis Kurše Karšavą, Eisbergą, Goldingą kitą po kitos
suardė ir, iš viso Kuršo miečeivius išvertę, traukė į
Samlando kraštą prieš kryžeivius, ir tenai kas pasi-
painiojo, tas po kardu žemaičių sugniužo, miestus,
pilis, kaimus su žeme lygino, vos-ne-vos patsai Ka-
raliaučius beužsiturėjo.

Po taip baisaus nuopuolio nusiminę miečeiviai ir
kryžeiviai leido tuojau raštą pas popiežių, aprašy-
dami rūstą dieną Durbės, kuriame guodės jam, jog
abudu zokanu, tai yra miečeivių ir kryžeivių, galėjo
palaidoti padurbėj ir jog vienos valandos bereikia,
jog ne tiktai Lietuvoj, bet pačioj Latvių žemėj ir
Prūsuose išvirs kryžius, jei ano tenai krikščionys ne-
gelbės.

Popiežius, išgirdęs tą nuopuolį krikščionų, išreiš-
kė savo širdgilą ir tuojau apskelbė krikščionims ka-
rę šventą prieš lietuvius ir žemaičius pagonis, išduo-
damas bulę, raštą taip vadinamą, metuose 1260 20
dienoj kovo mėnesio, kurioj linki eiti visiems krikš-
čionims, kryžių paėmusiems, prieš pagonis, žadėda-
mas, jog anie apturės tiek pat atpuskų, kiek apturėjo
krikščionys, eidami žemės šventos nuo turkų atva-
duoti, ir tomis pačiomis privilijomis apdovanojo, ko-
kiomis anie džiaugės, tai yra nei skolų, nei palūkų
mokės, ir visokiame nusidėjime kunigai patys juos
tesūdys, ir atpuskų kiek reikiant apturės. Tuojau ant

——

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. II.

169

to rašto iš viso pasaulio krikščionys pradėjo tvinti
į Lietuvą ir Žemaičius ne atpuskų ir dūšios išganymo
sau tiekti, krikštydami kardu pagonis, bet jų žemę
užimti ir pačius apvergti!.

"Tuo tarpu vaideliotai savo pamokslais ne tiktai
visą giminę lietuvių ir žemaičių skatino, bet ir pačius
prūsus sukėlė, kuriuos kryžeiviai, per 40 metų užka-
riavę, didžiai nemeilingai sunkino, Lietuviai, žemai-
čiai, būdami patys įpinti į kares gudų, miečeivių,
totorių, kaip jau regėjom, maž ką tame laike tegalėjo
šelpti prūsus, kurie, po du, po tris sujungti gelžiniuo-
se, ašaromis apsilieję, pusnuogiai dieną ir naktį dir-
bo kryžeiviams: vieni laukus plėšė, kiti, versmes,
balas džiovindami, griovius kasė, bet visų didžiausias
kančias kentėjo tie, kurie pilis dirbo, kurias kryžei-
viai, idant juos po valdžios savo antturėtų, kožnoj
apygardoj pildino ir, išgirdę dar atsiartinimą totorių,
anas didžiau skubino, kas dieną perkrikštai, perkrikš-
tės, alkani ir pusplikiai, kruvinomis rankomis, nuo
gelžinių nugraužtomis, kūlius ritinėjo ir į bokštus it
į debesis kalkes tąsiojo. Tikras krikščionis, mylįs
dievą ir artimą savo, nusiminė, iš tolo girdėdamas
tuos žvangesius gelžinių, o išvydęs tuos vargdienius
nudžiūvusius, akimis įkritusiomis, vos paveikslą
žmogystės turinčius, iš gailesčio ašaromis apsiliejo:
užvis jog tuose pragaruose apilsusieji, sergantieji ir
mirštantieji nė kokios pagalbos nei paguodos netu-
rėjo, bet tokiuose savo varguose ir sopuliuose tą tik-
tai vieną širdgilingą* žodį tegirdėjo: „Dirbkite, dirb-
kite skubiai" nuo tų, sakau, kurie tarės meilės arti-
mo, meilės krikščioniškos moką?.

m

! Tasai tenai.
* širdgilingą iš DI; DI yra: širdgilingai.
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. IL

170

Kentėdami prūsai tokią novę ir regėdami, jog lie-
tuviai, žemaičiai visomis pusėmis vėtravoja kryžei-
vius, jų neprietelius, pradėjo giriose gyventojai
ginkluotis ir išpuldamies gimtuvius savo nuo tokių
kančių gelbėti. Pajutę tą, fogtai ir šaltyšiai, vyręs-
nieji kryžeivių, atėmė javus ir grūdus tiems naba-
gams, idant, badu mirdami, negalėtų priešingauti
kryžeiviams. Bet, taip žūdami, prūsai vienkartu kė-
lės penkiose provincijose, arba dalykuose, ir gelži-
nius nuo savęs nukratė; o, išrinkę sau valdymierus
ir karvedžius, užsikeikė, jog nė vienam gyvybos
kryžeiviui nepaliks. Tuojau vieni į pilis laužės no-
vyti savo kraugerių, kiti į medes skriejo bendrų
ieškoti ir tenai dievus savo bočių prabočių po ąžuo-
lais garbinti. Paskui ėmė bažnyčias, klioštorius krikš-
čionų griauti, kunigus kirsti, šventus indus mMaitoti
ir, kas tiktai krikščioniu vadinamas buvo, tam galą
daryti!

Mistras kryžeivių Hertmanas fon Grumbachas
padidino tuo tarpu nelaimę krikščionims; reikia ži-
noti, jog daug buvo krikščionų pačių, kurie, ar pa-
sigailę prūsų, ar neapkęsdami savo vyresnybės, ėjo
pas pagonis ir tenai, išsižadėję krikščioniško tikėji-
mo, su anais gyveno ir jų vyresniaisiais kartu buvo.
Grumbachas mistras, du tokiu ne prastu vokiečiu, bet
brostvininku, sugavęs su pagonimis karėj Elblongo,
gase gyvus sudegino. Ant tokio apsiėjimo mistro
piežių guosdamies nuleido ir mistrą apskundė. Popie-
žiūs už tokį apsiėjimą mistrą iki smerčio į kalinį
įdėdino. Tuo tarpų prūsai kibo kas dieną drąsiai
drąsesniai į ginklą ir save gynė.

A Tasai tenai.

2 Tasai tenai.

171

1261

Kad taip giminės senųjų skitų, tai yra lietuviai
žemaičiai, prūsai, draskės su kryžeiviais ir kitais vo
kiečiais, norėdami antturėti senų dienų liuosybę i;
ar sau, ar neprieteliams grabą tiekė, Mindaugas, ka
ralius Lietuvos, miečeiviams visuomet darės įtikimi
ir, nebišmanydamas ant galo, kaip aniems besigerin
ti, visą savo karalystę jiems užrašė ir savo karšin
čiais anuos paskyrė, jei bevaikiu patsai mirtų; nori:
ans turėjo tris sūnus, duktę ir žmoną jauną, vienok
ir tokia karšinčysta ir dovana didžiai tiko mMiečei
viams, kurie ieškojo bent ūksmės teisybės, kurio
paskui galėtų Lietuvos karalystą užimti. Ne kartė
vienok suspaustas Lietuvos karalius neteisybėmi:
miečeivių rymojo saviep, veizėdamas į gaisrus il
liepsnas degančių savo kaimų ir pilių o mindamas
jog pirma, pagoniu būdamas, daugiau galingesniv
didžiu kunigaikščiu buvo, nekaip yra šiandien, ka-
ralium krikščioniu tapęs; vienok neabejojo Mindau-
gas iki šiol vieros krikščioniškos atsižadėti, bet lig
tiktai žemaičiai, apturėję tokias pergales ir atleidę
siuntinius, jam pasakė tuos žodžius: „(Tave nukropė
krikščionys, grįžk į tikėjimą tėvų tavo, o matysi mus
su lietuviais tavęs klausančius."!

Tais žodžiais žemaičių netarsi pervertas karalius
tuojau visų akivaizdoj metė nuo galvos karūną anti
žemės, kryžių sumaitojo ir, puolęs ant kelių bažny-
čioj Perkūno, meldės pas savo visų didžiausią die-
vą; vienok pati karalienė didžiai nenorėjo išsiža-
dėti krikščioniškos vieros ir karalių dar gaubė ant-
turėti, bet nei meilė, nei ašaros, nei Mėgai gražios
žmonos negalėjo sugraudinti jo širdies užkietėjusios
ant krikščionų; O idant parodytų žemaičių siunti-

1 Tasai tenai.

172

niams, jog tikrai geidžia būti pagoniu, 60 tėvūnų,
arba senatorių, kurie nenorėjo lygiai su karaliene
atsižadėti krikščioniškos vieros, iškirtino ir apsiskel-
bė, jog nė vieno krikščionies, ar tas būtų gudas, ar
lenkas, ar vokietis, neblaikys savo valdystoj ir pa-
čias tiktai gimines pagonų teguos ir gelbės!.

Kaipogi Mindaugas karalius, veikiai sutraukęs
žemaičius, lietuvius, puolė į Mozūriją, bet, tenai ra-
dęs pelenus dar tebgaruojančius praėjusiojo nuterio-
jimo, sukos su visa galia į Prūsus ant kryžeivių, kur
užėjo, ten kūlį ir vandenį beliko, o krikščionis vo-
kiečių būriais žudė; rašo, jog, zurdojant kareiviams
lietuvių krikščionis, patsai karalius sušukęs: „Idant
nė vieno gyvo neliktų!“ Visur bažnyčias, kliošto-
rius, vietoves, pilis vienas ardė, kitas su žeme lygi-
no, kunigus ties altoriais novijo. Popo fon Osterna,
mistras kryžeivių, regėdamas tokį kraujo praliejimą
ir tiek nelaimių ir terionių, iš rūpesnio išsižadėjo
mistrystos?.

Elmerikas fon Reichenbachas, apėmęs valdžią
didžio mistro, verkdamas rašė į Vokietiją, pagalbos
jos meilaudamas, ir tarė, jog nieksai negali nuram-
dyti tų velnių įsiutusių pagonių Lietuvos. Noris
Vilhelmas, viešpats frizų, su kitais viešpačiais, pa-
gailęs ašarų mistro, buvo atėjęs kryžeivių gelbėti,
vienok, nieko tenai gero nenuveikęs, patsai su savo
tarnais į kapus įlindo nuo Lietuvos kardo. Mindau-
gas, apturėjęs daugybes pergalių, didžiuodamos iš
neapkantos, vardo karaliaus, krikščionimis įtarto,
atsižadėjo. Ant galo, visus Prūsus į kūlį ir vandenį
apvertęs, metės žiebų veikiu ant miečeivių į Latvių

! Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. II.

173

1262

1263

žemę ir tenai žiemos vidu kruvinoj ir maringoj mūšoj
pergalėjo ties Lenevardeno pilia rimtus jų pulkus.

Negal žinoti, dėl ko karalius Lietuvos nebvijo to-
liau miečeivių, bet, sugrįžęs namo, susinėrė su savo
žentu Švarnu ir traukė per medes ir balas į Mozū-
riją. Pirmuoju antpuoliu užnikęs Jazdave Ziemovi-
tą, mozūrų kunigaikštį, su sūnum jo Konradu besi-
linksminantį sugavo. Neišmanydamas karalius, kaip
pasidalyti su žentu taip didžiais imtiniais, lėmė; iš-
puolė, jog Konradas Mindaugui, o Ziemovitas Švar-
nui teko, kursai jį tuojau nukavo. Mindaugas vienok
karalius savo imtinį Konradą padovanojo giminei
mozūrų, už kurį taip pat nuo jų dideles dovanas ap-
turėjo. Karalius Lietuvos, nusariojęs visus kraštus,
nuplėšęs paskuojes bažnyčias, išdeginęs ir išvertęs
tenai besančiąsias pilis, vieną dalį savo rimtų pulkų
nuleido prūsus gelbėti, ant kurių krikščionys ėmė
gulti, su antra dalia suluptas Mozūrijoj gėrybes į
Kernavę virdė!,

Kad taip Mindaugas karalius su rimtais pulkais
žemaičių, lietuvių, po visus kraštus sariodamas, kru-
vinas kovas darė, tuo tarpu vokiečiai ir kiti krikš-
čionys ant balso popiežiaus, kaip minavojau, plūdo
į Prūsus kryžnešiai iš Vokietijos, Lenkų, Čekų, Mo-
ravų kryžeivių gelbėti, kuriuos prūsai, kaip regėjom,
buvo ėmę novyti.

Pirmosios gaujos tų kryžnešių, ne prastų kokių
žmonių, bet kareivių, sumitusių turkų karėse, užgu-
lė lygmes natangų, kurios, norėdamos įsigriauti į vi-
durį žemės pagonų prūsų, vieną dalį savo kareivių,
pylomis apkastą, abazuose paliko, o su antra ėjo ant
pagonų, kurie, taip pat pylose apsikasę, krikščionų

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. II.

174

ateinančių laukė. Pajutę prūsai, lietuviai, jog kryžne-
šiai persiskiedė, tuojau lietuviai, prūsai, žemaičiai,
antpuolę su viena dalia savo kareivių pylas krikš-
čionų, visus tenai iškirto. Paskui metės ant tų krikš-
čionų, kurie buvo paėję šu anais grumtis; tokia
dalia krikščionų kareiviai viena valanda iš dviejų
pusių rados suspausti, vienok pasistiprinę narsiai
narsesniai su pagonimis susigrūmė ir kelias valandas
kovės, bet krikščionys visi tenai galą gavo, kaipogi
vieni karvietėj krito, kiti kaliniais ir vergais jų tapo.
Pagonys, dėkavodami savo dievams už pergalę, pa-
imtuosius visų didžiausius vyresniuosius krikščionų
raitus sudegino. Pasakoja, jog pagonys, pasigailę
Hirchalso, kamendoto garsaus miesto Magdeburgo,
norėjo jį gyvą palikti, to dėjęsi, lėmė tris kartus
karts po karto, bet visus tris nulėmė ant ano paties,
kursai nebleido belemti ketvirtojo karto, ir patsai,
tardamas, jog dievas jam yra taip parleidęs, puolė į
ugnį!.

Kitas tokias gaujas krikščionų, atėjusias į pane-
munius, prūsai su žemaičiais taip pat palaidojo, o
patį jų valdymierą, gyvą sugavę, dievams ant apie-
Tos sudegino,

Prūsai, žemaičiai, po tų pergalių tuojau vienkar-
tu į pilis Heilsbergą, Kroicburgą, Ragainę, Barten-
šteiną vėtra įsilaužę, visus kryžeivius, kaipo savo
kraugerius, išzurdojo, noris anie nekuriose pilyse
didžiai kantriai gynės, užvis Heilsberge, kurie, ne-
norėdami pasiduoti pagonims, 250 arklių pačių su
skūromis iš bado suėdė, vienok nė taip nuo smar-
Kkybės žemaičių ir prūsų neatsiturėjo, kurie ant galo
ir patį Karaliaučių apgulė?

! Tasai tenai.
* Tasai tenai.

175

Buvo jau jau pergalimi kryžeiviai, kaipo pačiose
pilyse užsirakinę besigynė, bet tuojau kitos vilnys
kryžnešių plūdo į Prūsus, kurias vedė du garbingų
karvedžiu, viešpats Julicho ir viešpats Markos, kurie
keliose kruvinose kovose pagonis paveikė ir Kara-
liaučių atvadavo. Bet Svaina, karvedys samlandų ir
žemaičių, paveikęs tuos viešpačius, vėl apgulė Kara-
liaučių, noris liubekionys, atėję laivais, norėjo aną
atvaduoti, vienok nieko nepadarė. Jau kryžeiviai,
misdami pačiomis skūromis, tenai badu mirė, vienok,
nenorėdami tokiu smerčiu nusibengti, išėjo iš pilies
ir, kruvinai susigrūmę su pagonimis, kaipogi kožnąjį
tenai žingsnį gyvyba savo mokėjo; bet pagonys, ant
tilto būdami, negalėjo visos savo galios išskleisti,
dėl to gi susigrūdę visų pirma jaugtis, paskui šalin
skrieti pradėjo; 5000 kareivių, Svaina ir Glandas, pa-
tys karvedžiai prūsų ir žemaičių, karvietėj paliko.
Kryžeiviai, įgavę pavalgos iš Elblongo, po tos perga-
lės kusti pradėjo. Bet galybė Mindaugo, karaliaus
Lietuvos, stiprino prūsus, kaipogi, sunėręs savo rim-
tus pulkus su paveiktaisiais žemaičiais ir prūsais, ties
Karaliaučium antrą kartą susigrūmė su kryžeiviais ir
kitomis gaujomis kryžnešių, ties pilia Liubava, maž-
ne visą dieną kraujuose vaikščiodami, lig paskuojo
vieni antrus zurdojo; vienok lietuviai ant galo ne su
mažu patrotu savųjų išveržė kryžnešiams kruviną
pergalę. 40 brostvininkų, patsai didysis mistras Rei-
chenbachas, daugybės karvedžių ir 10 000 kareivių
vokiečių ir kitų krikščionų galą gavo!.

Mindaugas karalius, sugraudinęs taip kryžeivius,
nevijo anų, bet iš visos galios sukos ant miečeivių ir,
kur užėjo, ten kūlį ir vandenį beliko; tuo pačiu žygiu

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. III, K. 1.

176

4 dienoj kovo mėnesio į Pernavą vėtra įsilaužęs, mie-
čeivius ir kitus vokiečius tenai išzurdojo. Norėjo dar
miečeiviai, visą galią surinkę, pilia Diunamiunde
prieš galybę Mindaugo atsiturėti, kursai, išklojęs jų
gelžytas eiles ties angomis pačios pilies, klioštorius,
bažnyčias, muižes, vietoves, pilis griovė ir degino,
visuomet skatindamas lečius, idant keltųsi prieš savo
kraugerius, kurie, nuvarginti darbais, nebgalėdami
ginklą rankoj bevaldyti, tarė lietuviams žemaičiams:
„Gelbėkit mus, jei galit patys, mes jau amžinai pra-
puolėm.“

Palikęs Mindaugas visoj Latvių žemėj vietose
bažnyčių, vietovių vienas anglis bežioruojant metės
keliomis žaromis ant Gudų, užėmęs kunigaikštystes
Naugardo, Smolensko, Černigovo, lygia dalia tenai
kaimus nudegino, bažnyčias, klioštorius nulupo, pi-
lis su žeme sulygino, vienu žodžiu, kas tiktai pasipai-
niojo, tas nuo galybės Lietuvos išnyko, kaipogi nei
amžius, nei gražumas, nei šventenybė negalėjo užtu-
rėti kardo pergalingo rimtų pulkų žemaičių ir lie-
tuvių!.

Pargrįžęs Mindaugas iš Gudų su neišsakytomis
gėrybėmis ir turtais į Kernavę atilsino kareivius, vie-
nok netrukęs iš visos galios gulė į Mozūriją, kurioj
radę dar neužgesusius degėsius praėjusių nuterioji-
mų, persikėlė per Vislą į Lenkų žemę ir tenai, Lenči-
cijos kraštą užėmę, kaimus, vietoves, pilis į pelenus
vertė. Vienok patsai Mindaugas nebgalėjo tenai Žy-
giuoti dėl to, jog žmona jo sunkiai apsirgo, bet, na-
mie būdamas, sutiekęs naujus kareivius, laukė abaze
ties Gardinu pagrįžtant iš Mozūrijos pulkų, su kuriais
susinėręs, ketino traukti prieš kryžeivius į Prūsus ir

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

177

1264

tenai juos iki paskuojo naikinti, kurie tuo tarpu, su-
ginti į pilis nuo lietuvių, žemaičių, kaipo paukščiai
nuo vėtrų ir dargnų užsirakinę lindojo, bijodami
Lietuvos galybės, kurios garsas į visas šalis pasau-
lio sklido, o ūkininkai linksminos, išžengę iš pragaro,
į kurį nedorybė Tautvilo buvo juos įstūmusi, vienok
neilgai tespindėjo ta linksma diena dėl lietuvių ir
žemaičių.

Kaipogi mirė tuo tarpu karalienė, ant kurios lai-
dojimo daugybės susirinko diduomenės iš visų pusių
ir pagal apsiėjimą savo su visų didžiausia iškilme
aną palaidojo. Tarp tų svečių buvo tenai Dauman-
tas, kunigaikštis Zamalskio, su žmona, seseria nabaš-
tikės, kurią karalius Mindaugas taip didžiai pamėgo,
jog, geisdamas už žmoną paturėti, Daumantui nebe-
davė. Skundės Daumantas tėvūnams ir diduomenei
ant karaliaus, bet, negalėdamas tenai teisybę rasti,
ėjo pas Treniotą, kunigaikštį žemaičių, guostis, su
kuriuo susitarė Mindaugui atmonyti. Neilgai buvus
rados sumišimas Nadbrauskių kunigaikštystoj, idant
Mindaugas tenai tą maištą nutildytų išsiuntė tuo
pačiu Daumantą kunigaikštį su kareiviais, kursai,
įgavęs pulkus į ranką, rašė pas Treniotą, tardamas,
jog laikas yra Mindaugui atmonyti, lig nepargrįžus
rinktiniams pulkams iš Mozūrijos ir Lenkų, kaipogi
Treniota, paklausęs jo rodos, susinėrė su Daumantu,
ir, nakties vidu į abazą Mindaugo, ties Gardinu sto-
vintį, įėjusiu, kaip tenai pasiteirauti karaliaus apie
reikalą, patį karalių Mindaugą ir du jo sūnų, Ruklį
ir Rupeikį, nuzurdojo. Gal sakyti, jog Daumantas
tą padarė iš apmaudo, bet priminti reikia, jog dau-
idant nugaluotų Mindaugą, bet kas beras (beatras)
šiandien tą teisybę: ilgi amžiai seniai jau aną užslė-

178

pė. Taip lietuviai, žemaičiai, išlipę iš vieno pragaro,
į antrą, piktesnį, įpuolė!.

Tuo tarpu popiežius Klemensas IV, išgirdęs tas
nelaimes ir nuopuolius kryžeivių ir kitų kryžnešių
Prūsuose, pradėjo vėl guostis krikščionų karaliams
ir viešpatims, skatindamas juos eiti gelbėti gaištan-
čių kryžeivių Prūsuose, kursai, to dėjęs, išleido vys-
kupus ir arkivyskupus savo siuntinius pas Danų,
Žvėdų, Čekų, Norvegų, Lenkų, Vengrų karalius, 1y-
gia dalia į garbingas vietoves Strasburgą, Bremeną,
Magdeburgą ir į visą Vokietiją pašalpos miečeiviams
ir kryžeiviams prieš pagonis steigti ir išdavė paskui
bulę, taip vadinamą raštą, metuose 1266, kuriame
linkėjo krikščionims viso pasaulio ir skatino juos,
idant, alūžnas bažnyčiose rinkdami, kareivius prieš
pagonis lietuvius, žemaičius rėdytų, tardamas, jei
anie neskubės ant pagalbos kryžeiviams, beregint iš-
vers lietuvių kardas kryžių šventą ne tiktai iš Prūsų
ir Lečių žemės, bet iš viso krašto Baltijos jūros; kai-
pogi būt to krikščionys sulaukę, jei nebūt lietuviai,
žemaičiai namkarę datyrę?.

Treniota su Tautvilu, nuplovusiu nuo rankų krau-
jus dėdės savo, teiravos viens antro, kaip valdysta
pasidalyti. Tautvilas skaugėjo Treniotai, jog ans už
jį buklesnis, drąsesnis ir smarkesnis karėj buvo, bi-
jodamos, idant netaptų jo bendras viensai didžiu
kunigaikščiu Lietuvos, rymojo, kaip jam galėtų tą iš-
plėšti, bet, negalėdamas nieko padaryti, susitarė su
nekuriais iš diduomenės gudų Treniotą nugaluoti,
bet viensai iš įtikimų Tautvilo tarnų pranešė Trenio-
tai, jog jį tiekias Tautvilas galuoti, kursai vienok,

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.
2 Tasai tenai.

179

apie tą pranešimą nežinodamas, atėjo viešėti pas
Treniotą, kursai jį, priėmęs it svetį, meilingai vai-
šino, o tuo tarpu įtikimus savo kareivius išsiuntė į
Polocką, jo buveinę, idant aną užimtų. Polockionys,
išvydę kareivius Treniotos, kaipo savo bendrus, įlei-
do į pilį, bet šie tuojau parodė, ko tenai buvo atėję:
kaipogi, Tautvilo vyresnybę išginę, patys savotiškai
ėmė rėdyti. Dasižinojęs Treniota, jog Polocką jo ka-
reiviai užėmė, tuojau patį Tautvilą, nieko nežinantį,
liepė nuzurdoti. Taip Tautvilas, kaipo pergalvis, at-
ėmė tą, ką buvo užpelnęs savo nedorybe. Neilgai
vienok ir Treniota tesidžiaugė ta laime savo nela-
bybės, kaipogi, nė metų nesukakus, kareiviai kara-
liaus Mindaugo, užpuolę keturiesu, Treniotą iš pir-
ties pareinantį nukavo!.

Žemaičių ir Lietuvos giminė susirinkusi Mindau-
gą pagal apsiėjimą pagonių palaidojo ties pilia Nau-
garduku ir minavonei aukštą tenai kalną sukasė,
kursai lig šiai dienai vadinas dar Mindaugo kalnu.

Tokiame sumišime ir suspaudimuose ūkės Lietu-
vos krivė krivaitis, kaipo visų vyriausias valdymie-
ras giminės, norėjo dar liuosybę ir vienybę antturėti,
to dėjęs, numaldęs dievus apieromis, apreiškė visai
giminei, idant, susirinkusi Kernavėj, apskirtų didį
kunigaikštį. Tuojau ant rašto krivės krivaičio diduo-
menė giminės susirinko į Lietuvos buveinę ir ėmė
viens kito teirautis, kokį vyrą galėtų tarp savęs pa-
kelti didžiu Lietuvos kunigaikščiu,

Tėvūnai lietuvių linkėjo regėti didžiuoju kuni-
gaikščiu Vaišvilką, arba Valstininką, trečiąjį sūnų
Mindaugo karaliaus, bet tėvūnai žemaičių ir jodvie-
žių niekaip jo nenorėjo, stigavodami, jog jis ne ūkę

! Tasai tenai.

180

rėdys, bet atmonės ieškos jiems, kaipo tiems, kurie
karalių Mindaugą, tėvą jo, nugalavo. Šalys tame
daikte it aiškiai suklego. Tuo tarpu tėvūnai gudų,
valdžioj Lietuvos esą, žadėjo to klausyti kunigaikš-
čio, kurį abi pusi vienybėj išskirs. Vienok ant galo
tarė: „Jei tikrai tėvūnai lietuvių ir žemaičių susirin-
kę nori gelbėti ūkę ir namų kerštus gesyti, tegul ap-
renka didžiuoju kunigaikščiu svetimą kokį garbingą
vyrą, kursai su garbe Lietuvos giminę galėtų rėdy-
ti.“ Ir tokį vyrą radę, anie Švarną, gudą, kunigaikštį
Drohičino ir Lucko, žentą ir tarną visų žygių kara-
liaus Mindaugo, kuriam žemaičiai ir jodviežiai nedi-
džiai teprieštaravo, bet lietuviai niekaip jo nenorėjo
priimti, tardami: „Aiškiai žinom, jog tėvūnai gudų
linki laimės ūkei Lietuvos, bet šiandien, per tiek
amžių lietuviai išlieję tiek kraujo dėl to vien, jog
gudai jais nerėdytų, šiandien, būdami jų pergalėto-
jais, negali gudą sau už kunigaikštį apskirti.“ Toliau
tarė: „Noris žemaičiai, jodviežiai užmiršo jau stei-
gimus bočių prabočių savo, vienok lietuviai to neda-
sileis; gali būti Švarnas bendru Lietuvos giminės, bet
niekaip negali tapti jos didžiu kunigaikščiu, Lietuviai
visuomet įstatymus ir apsiėjimus tėvų savo gindami
kariavo ir lig šiai dienai nesibijo dar mirti.“ Diena
nemetu susitaikino ant galo ir Vaišvilką, sūnų Min-
daugo, didžiu kunigaikščiu Lietuvos pakėlė, ir siun-
tinius pas jį į Pinską išleido, kursai tenai tuo kartu
gyveno. Buvo ansai pirma rėdytoju Naugarduko,
paskui siuntiniu pas Danielių, karalių gudų, pas
kurį bebūdamas, tapo krikščioniu gudų tikėjimo.
Mindaugas visaip jį norėjo nuo to attolinti, bet Vaiš-
vilkas ne tiktai savo naujo tikėjimo nepametė, bet
dar zokaninku ir kunigu Haliče paliko!. Tapęs kuni-

! Koialowicz, Hist, Lit., t. I.

181

1265

gu, norėjo grabą išganytojo Jeruzolimoj aplankyti,
būk nuėjęs jau buvęs į Graikiją, bet, tenai garsin-
game klioštoriuj ant kalno Atos paviešėjęs, pas savo
brolius zokaninkus namon į Lietuvą sugrįžo ir, ties
Naugarduku klioštorių ant skardžio Nemuno išsta-
tęs, dievobaimingai tenai su kitais zokaninkais gyve-
no. Bet žinia smerčio jo tėvo didžią atmainą aname
padarė, sako, jog, numetęs abitą (ašutinę), grobė už
kardo ir apsižadėjo, jog, atmonijęs neprieteliams
Mindaugo, po trejų metų vėl ana apsivilks, vienok
bijodamas, idant patį nenukautų, išskriejo tuojau į
Pinską, kaipogi tenai, kur siuntiniai Lietuvos nuėję
anam apreiškė, jog didžiu kunigaikščiu Lietuvos ta-
po, ir tuojau jį su iškilme į Naugarduką, o paskui į
Kernavę, buveinę Lietuvos, parvedė.

$ XIV. VAIŠVILKAS DIDIS KUNIGAIKŠTIS LIETUVOS

Rodės Lietuvos, Žemaičių ūkininkams, jog jei
anie ne kareivį, vienok vyrą gudrų, mokytą, svieto
regėjusį, vyresniuoju savo apskyrė, tardami saviep,
jei ko kardu neprieieliams neišplėš, tą gudryba išvi-
lios, bet tame daikte didžiai nusivylė. Vaišvilkas,
tapęs didžiu kunigaikščiu Lietuvos, nesteigė neprie-
telius nuo ūkės attolinti, bet tuojau ėmė persekioti
įtariamus ūkininkus nugalavimu tėvo savo Mindau-
go: kaipogi vienus suvisu nekaltus nupenindino tru-
čyna, kitus slapta nusmaugindino, kitiems visų aki-
vaizdoj galvas nurentino, ir kas dieną dar rodės, jog
daugiau troško kraujo nekaltų ūkininkų, kurie ne-
mintą palikini tėvainę daugiau nei trys šimtai su
visa savo gimine ir pelnu išsikraustė iš Lietuvos į
Gudus ir tenai Pskove persikrikštijo į gudų tikėjimą,

182

gu, norėjo grabą išganytojo Jeruzolimoj aplankyti,
būk nuėjęs jau buvęs į Graikiją, bet, tenai garsin-
game klioštoriuj ant kalno Atos paviešėjęs, pas savo
brolius zokaninkus namon į Lietuvą sugrįžo ir, ties
Naugarduku klioštorių ant skardžio Nemuno išsta-
tęs, dievobaimingai tenai su kitais zokaninkais gyve-
no. Bet žinia smerčio jo tėvo didžią atmainą aname
padarė, sako, jog, numetęs abitą (ašutinę), grobė už
kardo ir apsižadėjo, jog, atmonijęs neprieteliams
Mindaugo, po trejų metų vėl ana apsivilks, vienok
bijodamas, idant patį nenukautų, išskriejo tuojau į
Pinską, kaipogi tenai, kur siuntiniai Lietuvos nuėję
anam apreiškė, jog didžiu kunigaikščiu Lietuvos ta-
po, ir tuojau jį su iškilme į Naugarduką, o paskui į
Kernavę, buveinę Lietuvos, parvedė.

$ XIV. VAIŠVILKAS DIDIS KUNIGAIKŠTIS LIETUVOS

Rodės Lietuvos, Žemaičių ūkininkams, jog jei
anie ne kareivį, vienok vyrą gudrų, mokytą, svieto
regėjusį, vyresniuoju savo apskyrė, tardami saviep,
jei ko kardu neprieteliams neišplėš, tą gudryba išvi-
lios, bet tame daikte didžiai nusivylė. Vaišvilkas,
tapęs didžiu kunigaikščiu Lietuvos, nesteigė neprie-
telius nuo ūkės attolinti, bet tuojau ėmė persekioti
įtariamus ūkininkus nugalavimu tėvo savo Mindau-
go: kaipogi vienus suvisu nekaltus nupenindino tru-
čyna, kitus slapta nusmaugindino, kitiems visų aki-
vaizdoj galvas nurentino, ir kas dieną dar rodės, jog
daugiau troško kraujo nekaltų ūkininkų, kurie ne-
mintą palikini tėvainę daugiau nei trys šimtai su
visa savo gimine ir pelnu išsikraustė iš Lietuvos į
Gudus ir tenai Pskove persikrikštijo į gudų tikėjimą,

182

kurių vaikų vaikai visų aukščiausia diduomene Gų-
dijoj, arba Maskolijoj, šiandien dar tebėra.

Tuojau netaikos, galžudės, novys rados namuose
pačių genčių ir ėmė draskyti vidurius Lietuvos ūkės,
tuo kartu kad iš visų kraštų pasaulio sujudinti kryž-
nešiai balsu popiežiaus plūdo vilnimis ant Lietuvos
žemės, idant aną užlietų!.

Kaipogi, kad Vaišvilkas, tapęs didžiu kunigaikš-
čiu Lietuvos, budelėjo nekaltus jos ūkininkus už nu-
galavimą Mindaugo, lenkai, norėdami naudoti iš ne-
laimės Lietuvos, ėmė iš visos galios kariauti giminę
jodviežių, artimų Lietuvos. To dėjęs, Boleslovas Gė-
dingasis, kunigaikštis lenkų, sutraukęs iš visos savo
valdystos kareivius, ties pilia Zavichostu rubežių
jodviežių peržengė, kurį jodviežiai pajutę ateinantį
surinko rimtus pulkus ir“ traukė su savo karvedžiu
Komatu prieš lenkus, kuriuos sutikę, metės su tokia
smarkybe, jog Boleslovas vos besuskubėjo savo ka-
reivius sueiliuoti; susigrobę abeji ant pačių pylų len-
kų, ilgas valandas abejojama pergale grūmės. Koma-
tas, karvedys jodviežių, norėdamas padrąsinti savo
kareivius, pačiame įkaitime, priešakiu eidamas, klojo
visų smarkiuosius neprietelius ir po savim laužė, bet,
sudurtas patsai vienkartu keliomis ragotinėmis, iš-
guro, vienok, virsdamas dar nuo žirgo, dviem savo
neprieteliam galvas nukirto. Noris giltinė Komato
nugandino jodviežius, vienok nė viensai neskriejo
šalin nuo kovos, bet visi kuo narsiau sau galo arba
neprieteliui ieškojo ir rėmės su tokia kantrybe, jog
Paskui dar, kaip kurs mušdamos kovoj stovėjo, taip
Ir miręs paliko. Mažnė visa giminė jodviežių tame

! Koialowicz, Hist, Lit., t. L.
* dr iš DLL

183

1266

nuopuoly prapuolė, o likusiuosius, užvis kūdikius ir
motriškes, lenkai į vergus išvarė, o kraštą jų už savo
paskaitė, kurį iki šiai dienai Polese tebvadina!.

Taip lietuviai, namuose draskydamies ir nešelp-
dami jodviežių, nustojo vienos dalies savo giminės,
kurios likusieji nekurie, atskrieję į Lietuvą, tarė
jiems: „Šiandien vieni krikščionys jūsų netaikomis
mūsų žemę užgulė, rytoj kiti jūsąją užims, jei nesi-
liausit vieni antrus novyti.“

Vaišvilkas patsai ant tokios žinios nusiminė, kur-
sai, išnovijęs visą diduomenę Lietuvos, pradėjo ant
galo povyzoti ant rubežių. Visų pirma, norėdamas
lenkams atmonyti už jodviežių nelaimes, susitaręs su
Švarnu, savo švogeriu, daugiau kareivių išleido len-
kų kariauti. Pirmuoju antpuoliu lietuviai Sandomiro
visą kraštą nuteriojo, nudeginę kaimus, bažnyčias,
vietoves, daugybes imtinių į vergus parvarė. Tą pa-
jutęs Boleslovas ir veikiai surinkęs savo kareivius
ėmė vyti lietuvius paeinančius, kuriuos antnokęs
kruvinoj ir maringoj mūšoj pergalėjo ir kalinius
savo atvadavo; Vaišvilkas, didis kunigaikštis, su
Švarnu, nustojusiu visų gerųjų savo kareivių, su li-
kusiaisiais, nevildamos lenkų atremti, giriomis namo
sugrįžo.

Kitoj pusėj tą patį metą žemaičiai, norėdami gel-
bėti prūsus, kuriuos jau buvo nuveikią kryžeiviai,
toms Lietuvos netaikoms besant, nuterioję Sambijos
kraštą, geidė dar įsilaužti vėtra į pilį Vėluvą, ant
skardžio Priegliaus kybančią; to vildamies, kaip įma-
nė, taip vėtravojo tenai kryžeivius, mūrus ardė,
ugnis į vidų svaidė, bet kryžeiviai, noris po jų kojo-
mis voliojos vilnys liepsnų, ant mūrų buvo*, kurių
V Tasai tenai.

* Šis žodis iš Dil.

184

ne tiktai neatstojo, bet dar kūlius iš svilksnių ir
krušą bėrė ant žemaičių, kurie, stebuklus tenai kant-
rybės ir narsybės darodę, bet į pilį neįsilauždami,
metės vėl apygardas sarioti.

Boleslovas Gėdingasis, paveikęs pulkus Lietuvos,
norėjo dar atmonyti Švarnui, kunigaikščiui gudų; to
dėjęsis, sutraukė karius ir, antpuolęs kunigaikštystę
Švarno, degino kaimus, plėšė bažnyčias, klioštorius.
Švarnas, sutraukęs taip pat savo kareivius, užtelkęs
dar ant pagalbos lietuvius ir žemaičius, susigrūmė su
lenkais dieną švento Gervazo ir Protazo. Lenkų vy-
resnieji, regėdami, jog lietuviai ir bukliau už anuos
leido vylyčias ant jų, liepė ragotinėmis ir kalavijais
kautis savo kareiviams, kurie su tokiu narsumu ant-
gulė gudų sieną, jog pirmajame antpuoly aną per-
laužė. Švarnas norėjo dar šlystančias eiles pastiprin-
ti, bet, nieko nebnuveikdamas, ėmė patsai tolintis.
Lietuviai likusieji, atsiskiedę nuo Švarno, norėjo dar
jei ne patiems lenkams, bent jų broliams tą savo nuo-
puolį atmonyti; to dėjęsi, tuo pačiu žygiu gulė iš
nežinių į Mozūriją ir, plačiai apygardas jos nuterioję,
didį grobį laimingai į Lietuvą parvatarojo.

Nebuvo laimingesniais lietuviai ir antroj šaly.
Išeiviai Lietuvos, kurie dėl novių Valstininko išsi-
dangino į Gudus (kaip jau viršiau regėjom) ir, tenai
išpažinę gudų tikėjimą, ne tiktai suvisu užmiršo savo
tėvainę, bet aną ėmė draskyti, nemindami ant to, jog
tenai patys buvo gimę, augę, jog tenai kaulai jų bo-
čių prabočių gulėjo. Tarp tų visų išeivių kunigaikš-
tis Daumantas atsiženklino savo nedorybe. Priėmęs
vietovėj Pskovo krikštą gudų, puolė terioti Lietuvos
tuo pragumu, kad jos kareiviai Mozūrijoj tebebuvo,
apvertęs nekuriuos kraštus į kūli ir vandeni, užvis
apygardas Braslavo, esančias valdžioj kunigaikščio

185

1266

3 dienoj
birželio
mėnesio

Girdenio, ne tiktai nudegino, bet pačią žmoną jo su
dviem sūnum sugavęs į vergus išvarė. Girdenis, par-
skriejęs iš Mozūrijos su saujele savo kareivių, vijo
neprietelius, kuriuos aninokęs padaugavy, neveizė-
damas ant jų daugybės, metės su tokia smarkybeė
grumtis, jog kelias valandas, varžydamies pergale,
piovės, ne mušės, ne ant žemės, bet pačiuose verpe-
tuose Daugavos. Lambis, Sugaila, Gotortas (regis,
Goštautas), garbingi Lietuvos kariai ir vyresnieji, ke-
lias dešimtis kartų įžeisti, upės sriautuose kantriai
kantresniai kariaudami, mirė, vienok nebgalėjo
Girdenis atvaduoti kalinių, kurie, jau anapus upės
perkelti, verkė, veizėdami, kaip jų gentys mirė,
anuos norėdami gelbėti!

Tuo tarpu Vaišvilkas, didis kunigaikštis Lietu-
vos, įkyrėjęs savo ūkę rėdyti ir sekdamas savo apsi-
žadėjimą, sugrįžo apent į Ugrovsko klioštorių ir te-
nai, numetęs rūbus kunigaikščio, vėl apsivilko ašu-
tine, o valdystą Lietuvos užrašė seseriai savo Švar-
nienei. Švogeris jam didžiai linkėjo, jog patsai dar
toliau valdytų, bet jis perkalbėti niekaip nesileido,
kaipogi velijos klioštoriaus kampely lindoti, nei rū-
muose viešpačiu didžiuotis. Vienok Levas, kuni-
gaikštis gudų, skaugėdamas laimės Švarnui, jog jo
žmona didžia kunigaikštiene tapo, apsižadėjo už tą
Vaišvilką nukauti. To dėjęsis, Levas užkvietė jį į
Vladimirą, savo buveinę, ant puotos. Vaišvilkas iš
pirmo būgavo, bet Švarnas, jo švogeris, kunigaikštis
juodųjų gudų, su Vasilijum, savo broliu, jį perkal-
bėjo, tardamu, jog nieko pikto tenai nedatirs. Pa-
klausęs Vaišvilkas, didis kunigaikštis Lietuvos, nuki-
lo į Vladimirą ir apšsigaspadojo klioštoriuj švento

! Koialowicz, Hist. gos. Ros., t. [10].

186

Mykolo, kurį tenai Levas ir Romanas, kunigaikščiai
rausvųjų gudų, su diduomene su visų didžiausia
iškilme priėmė. Tuojau vyresnysis tėvūnų, arba se-
natorių, vadinamas Narkoltas Nemcinas, davė godą,
į kurią visi susirinkę linksminos, gerdami ir valgy-
dami lig pertenkant; antrąją dieną gėrynės pargrįžęs
laiku dar Vaišvilkas su savo diduomene į klioštorių
atgulė. Tuo tarpu atbėga Levas kunigaikštis, šauk-
damas ir meilaudamas, idant Vaišvilkas, didis kuni-
gaikštis, ilgiau gerti ir linksmintis aniems padėtų.
Vaišvilkas, kėlęs dėl žmonystos, jam iš seklyčios išsi-
kišęs dėkavojo, žadėdamas ryto metą atgerti. Bet
Levas, atmainęs savo meilingą balsą, puolė su bude-
liais ant Valstininko pliko, be ginklo, kitiems gulint,
ir, jam galvą perskėlęs toj vietoj, visą lietuvių, že-
maičių diduomenę, kuri atsibudusi norėjo dar gintis,
išzurdojo; taip gudai rašytojai rašo, bet Lietuvos da-
rų rašytojai sako, jog Vaišvilkas, užkariavęs kelias
pilis Levo kunigaikščio, tiekės visą jo žemę užimti,
kursai, nebgalėdamas nuo jo nei atimti, nei iškau-
lyti, iš Ugrovsko klioštoriaus parviliojęs, pas save
nugalavo, vienok tie negali nusiteisinti, jog nieko
nežinojo, kurie jam stigavojo, jog nieko pikto vie-
šėse nedatirs. Regis, jog Vaišvilką, kaipo krikščionį,
ten pat Vladimire palaidojo!.

Taip lietuviai žengė nuo nelaimės į nelaimę. Vaiš-
vilkas kunigaikštis nieko gero ūkei Lietuvos nepa-
darė, daugiau yra garsus savo nelaimėmis, kaip kant-
rybe ir drąsybe. Kaipogi varguose jau nuo krikščio-
nų įmerktą ūkę, žudydamas nekaltus jos ūkininkus,
ūšarose dar aną paskandino. Jodviežių kantrios gi-
minės, lygia dalia Kuršo nustojo ir prūsų nupuolan-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

187

1267
9 gruodžio
mėnesio

čių nebsušelpė, nieko kito nedirbdamas, kaip tiktai
apmaudą gieždamas ant nugalautojų Mindaugo ka-
raliaus. Taip, sakau, rėdydamas, vienok akyse pasau-
lio doru būti dar norėjo; kaipogi ant rūbų kunigaikš-
tingų ašutinę juodą, tai yra abitą, antsivilkęs dėvėjo:
to dėjęsi, vadino jį vilkų ėrelio kaily, kursai pavir-
šiuj nori geru būti, o širdy piktybę slepia!.

Didžiai teisingai buvo įtariamas tuo palyginimų,
kaipogi tuose namų kerštuose gaila buvo pažvelgti
ant Lietuvos krašto: vaisingi jos kaimai nuterioti,
dirvos užleistos, pilys išverstos, vietovės, arba mies-
tai, nudeginti, gyvuliai pavaryti, visur tiktai kūlis ir
vanduo betykšojo tyruose laukuose, kame-ne-kame
tiktai juodvarniai ant irų rūmų krankė, tąsiodami
kaulus pilių jų valdytojų. Buvo gadynė, jog žmona
nesigailėjo nugaluoto vyro, sesuo neraudojo brolio
užmušto, o Motina neverkė sūnaus nukauto. Tokioj
rūstoj dienoj tų namkarių kryžnešiai ir kiti krikščio-
nys, neprieteliai žemaičių ir lietuvių, it debesys slin--
ko nuo visų pusių į Prūsus ir Lietuvą, vildamies, jog
tose jų namų netaikose galės veikiau apvergti. Tuo
tarpu lietuviai, žemaičiai vieni nusiminę rymojo, kiti
įsirūpinę sau galą darė, buvo vienok ir tokių, kurie
vylės dar lig paskutinei ūkę ginti ar patys liuosais
mirti, kuriuos užvis vaideliotai, džiugindami antru
gyvenimu, skatino kibti drąsiai į ginklą ir vienybę
tarp savęs užlaikyti, vienok sunku buvo visose šalyse
rimtus neprietelius nuramdyti.

Kaipogi žemaičiai, kurie, vieni patys kruvinas
mūšas vesdami Kurše su miečeiviais, visą jų galybę
antturėjo ir pėdos vienos neatdavė savo žemės, ku-
rios būt vokiečiai po kelis kartus krauju neaplieję,

! Kapamaun, Her. roc. Poc., T. I IV.

188

vienok ir* taip tampriai turėdamies negalėjo it visur
atremti galią miečeivių, kurie, įsilaužę į Jelgavą,
arba, kaip šiandien vadina, Mitaują, apsitvirtino!.
Noris žemaičiai, po kelis kartus paskui dar narsiai
narsesniai susigrūmę, darė kruvinas ir maringas ko-
vas, vienok niekaip nebgalėjo Jelgavos nuo miečei-
vių atgauti. Užvis jog atskiedę žemaičiai kelis pul-
kus turėjo kitoj pusėj gintis nuo neprietelių krikš-
čionų: kaipogi Otokaras, karalius čekų, sutraukęs
gaujas vokiečių, čekų, moravų, silezionų, vengrų,
lenkų daugiau nei 60 000, atėjo į Prūsus kryžeivių
gelbėti, kursai, paveikęs tenai keliose kruvinose mū-
šose pagonis ir atdavęs juos į valdžią kryžeiviams,
seniesiems jų kraugeriams, ketino dar jiems ir Lie-
tuvą užkariauti, kurie, norėdami pasikloti Otokarui,
žadėjo jam, jei užkariaus, Lietuvos karūną atduoti.
Otokaras, to pameilęs, su didžia gauja kryžnešių
traukė į Žemaičius, kurie juos didžiai kovose buvo
įveikę, jog žadėjo anuos lig paskuojo išnaikinti; bet
vienus tenai beeinančius tuos kryžnešius į Žemai-
čius dargnos, pusnys, speigai išnaikino, kitus virti-
nės tų pačių žemaičių antpuldamos išnovijo, taip jog
Otokaras, nustojęs visų kareivių, sugrįžo namon be
Lietuvos karūnos?.

Lietuvoj rodės tuo tarpu gęstąs gaisras namų
kerštų, kaipogi likusioji diduomenė Lietuvoj, susirin-
kusi Kernavėj, pakėlė didžiu kunigaikščiu Lietuvos
Šventaragį, senelį, 96 metus turintį, sūnų Utenio ku-
nigaikščio, kursai, tokiame amžiuje būdamas, vardą,
ne valdžią, didžiojo kunigaikščio turėjo.

* dr iš DI; DL: ar.

! Bray, Essai hist. de Liv., t. I, par. 2.

2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. II.

189

1268

$ XV. SVENTARAGIS DIDIS KUNIGAIKŠTIS LIETUVOS

Prūsai, noris apvergti, nenorėjo dar pasiduoti
kryžeiviams. Divonis, diduomenės gimimo, apygar-
dos Bartenšteino, su Linku, garsiu karvedžiu page-
zonių, kardu rankoj vinis* žarstydamu, atėjo iki
angų paties Marienverderio pilies. Vienok prūsai
nebturėjo jau to ikaitimo, kokį pirmiau rodė, kaipogi
rankiojos į būrius ir vėl išskydo. Tuo tarpu kryžei-
viai, įsivystę šarvuose, su ugniaginklu juos didžiau
gandino, išplėšdami jiems mažne iš pat nagų visas
pergales; užvis nusiminė prūsai, jog pirmas kunigas
po krivės krivaičio, vadinamas Alebiu, į Karaliaučių
nuėjęs, persikrikštijo, daug jo genčių ir pažįistamųjų,
jį sekdami, vieni krikštą priėmė, kiti nebepuolė taip
smarkiai ant kryžeivių. Buvo dar ir tokių prūsų,
kurie velijos liuosais pagonimis mirti, nekaip krikš-
čionimis būdami vergauti. To linkėdami, gavo dar
pagalbą nuo žemaičių, kurie miečeivius palikini puo-
lė jų gelbėti; susinėrę prūsai su jų pulkais susigrū-
mė kruvinai su kryžeiviais ir kitais vokiečiais ties
upe Zirgūne, kurioj mūšoj prūsai su žemaičiais 12
brostvininkų ir 5000 jočių kryžeivių karvietėj pagul-
dė. Vienok maž temačijo prūsams ta pergalė, kaipo
kryžeiviai, gaudami pagalbą nuo kitų krikščionų,
stiprinos kas dieną ir, idant nuo antpuolių žemaičių
ir lietuvių galėtų užsislėpti, Kulmijos žemėj pilį, Štar-
kenbergu vadinamą, išstatė!.

Kitoj šaly šeimingi dar sūdaujai, kita dalis prūsų
giminės, aprinkusi karvedžių Skomantą, garbingą
karį, antpuolė Kulmijos žemę, suardė tenai pilį Liu-

* Tikriausiai korektūros klaida, atrodo, turėtų būti ugnis,
plg., posūkį ugnis vien žarstydamas t. II, p. 60, 501, 531.
! Tasai tenai.

190

bavos, nusariojo apygardas Štrasburgo, nudegino
priemiesčius Torunės, vėtravojo pilį Kulmo ir gulėjo
jau ties Birgelava abazuose, visur mušė kryžeivius,
vienok ir patys buvo mušami, Ta dingsčia atėjo Trai-
denis, lietuvių karvedys, su 30 000 kareivių sūdau-
jams ant pagalbos, kurie, ne tiktai nuterioję visą
Mozūriją, bet, aną užėmę į savo valdžią, nulupę dar
Kujavus ir Lenčiciją, trimis žaromis bloškės it jūros
vilnys į Prūsus ant kryžeivių ir, ties Birgelavos pi-
lia susinėrusiu su sūdaujais, kur tiktai užsisuko, te-
nai kūlį ir vandenį beliko. Skomantas mažne įsigrūdo
į Kulmo pilį, kuriam vienok lietuviai, žemaičiai neb-
galėjo bepadėti toliau kariauti, bet reikėjo eiti jiems
totorius graudinti, kurie į Lietuvą grūdos. Tuo tarpu
Divonis, atvedęs barčionis pas pilį Šenzę, noris užsi-
keikė, lig aną neapgulęs, jog įėjęs tenai visus kryžei-
vius iškirs, bet, griaudamos į pilį, pervertas patsai
vylyčia nuo kryžeivių, pakrito, kurio kareiviai, nusi-
minę jo giltine, nebįsilaužė į pilį!.

Kitoj šaly pagezonys, išvertę pilį Vartenbergo,
į Elblongą laužės, bet karvedys jų, siūčiu ragotinės
išverstas, nebgalėjo savo kareivių bedrąsinti, kurie,
nusiminę jo nuopuoliu, šalintis nuo pilies pradėjo.

Tuo tarpu Ditrichas fon Goteslebenas ir Konradas
ton Tirbergas, karvedžiu kryžeivių, vyru kantriu ir
sumanančiu, sutraukusiu visus savo kareivius, susi-
nėrė dar su lenkais, kuriuos Boleslovas, jų kunigaikš-
tis, perkalbėtas nuo vyskupo Kujavų, atleido. Tokią
galią turėdamu, tuodu kryžeiviu ėmė nuo visur gulti
ant pagonių, visų pirma apgulė pilį natangų, kurią
2000 prūsų lig paskuojo gyniojo. Iš pirmo nei vilnys
liepsnų uždegtos pilies, nei kruša kūlių, iš svilksnių

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

191

1271

išleista, negalėjo jų nuo mūrų nustumti, vienok tre-
čiąją dieną, kad jau kiti tarp jų nežeisti pily bebuvo,
kryžeiviai įsilaužė ir, visus iškirtę, pilį užėmė. Paskui
trijose sunkiose ir kruvinose mūšose pergalėjo kry-
žeiviai prūsus, kurių 12 000 karvietėj išguldę ir dau-
gybes vietovių ir pilių užėmę, žengė nuo pergalės į
pergalę, o laimė ir galia prūsų kas kartą pakalniui
šlijo. Lietuviai, Žemaičiai, būdami patys įpinti į kares
totorių, gudų, miečeivių, nebgalėjo prūsus toj rūstoj
dienoj besušelpti.

Kryžeiviai įsigalėję nesižinojo patys, kaip* be-
kankinti tuos prūsus pagonis, kurie jiems vergauti
nenorėjo, vienus arkliais draskė, kitus gyvus į me-
džius spylojo. Herkus Montė, garbingas karvedys
prūsų, nustojęs savo kareivių praėjusiose mūšose, gi-
riose sau ieškojo pataikos ir, tenai šaknelėmis misda-
mas, norėjo dar liuosas gyventi, kurį Henrikas Šven-
bergas, kamendotas kryžeivių, ir tuose tyruose su-
gavęs, medy gyvą išspylojo tą vyrą, kurį graikai,
romanai pagonys pusdieviu savo būt vadinę dėl to
vien, jog liuosybę ir tėvainę savo gynė, bet nedoras
krikščionis išplėšė gyvybą doram pagoniui už tą, jog
jo vergu nenorėjo būti ir tėvainę savo lig paskujo
gynė, Taip pat Glapas, Varmijos karvedys, sugautas
nuo savo bendro, kuriam daug kartų gyvybą išgel-
bėjęs buvo karėj, arkliais sudraskytas atšlavime
Karaliaučiaus, gyvybą pabengė už tą, jog liuosas
norėjo gyventi ir kitų liuosybę ginti!.

Patys pagezonys, noris rūpesny, gynės dar per-
daug kantriai, nuo visų pusių atskiesti ir iš visur su-
remti, užsirakino pily, Milenu vadinamoj, kurioj

* kaip iš DI

' Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. II.

192

ilgą laiką stipravo, ant galo, aptekę liepsnomis, ant
raudonų mūrų dar stovėdami, šimtais giltinių laidy-
dami ant savo neprietelių, tūkstančiais juos graudi-
no, velydamies patys irosę pilies užsirausti, nekaip
krikščionų vokiečių amžinais vergais tapti. Vienok
žemaičiai, regėdami tokią kantrybę pagezonų, pasi-
gailo jų ir, noris patys suspausti karėmis gudų, toto-
rių, miečeivių, išsiuntė kelis pulkus jiems ant pagal-
bos, kurie, susinėrę su pagezonais, kruvinoj ir marin-
goj kovoj kryžeivius pergalėjo, kurių 7000 karvietėj
išklojo ir patį karvedį Elvichą fon Goldbachą, ka-
mendotą Christburgo pilies, gyvą sugavo.

Tirbergas, didis mistras kryžeivių, regėdamas
tokį jų nuopuolį, iš visur sutraukęs savo kareivius,
ėjo pats pagezonų kariauti, ką tenai sutikęs, tą nai-
kino ir teriojo. Pagezonys, norėdami atsiturėti, kru-
vinose ir maringose kovose po kelis kartus grūmės,
kurie ant galo, nebgalėdami taip smarkaus savo ne-
prieteliaus nuramdyti, patys, nudeginę savo kaimus,
tyrus laukus palikdami savo kraugeriams kryžei-
viams, išsidangino į Lietuvą ir tenai ties Gardinu
apsigyveno!.

Sūdaujai vieni nebuvo dar tapę vergais kryžeivių,
kurie kas dieną jiems mojavo vergyste, bet sūdaujai,
nelaukdami kryžeivių antpuolių, patys įpuolę į Kul-
Mijos kraštą nuteriojo. Didis mistras kryžeivių, geis-
damas juos sudrausti, išsiuntė Šenebergą, karvedį
garsų, su daugybe kareivių, kursai, susigrūmęs ke-
liose mūšose, vos-ne-vos pergalėjo sūdaujus, kurie
ne tiktai tuo nuopuoliu nenusiminė, bet dar su di-
džiausių apmaudu tiektis pradėjo į karę prieš kryžei-
Vius. Visų pirma nuteriojo artimuosius kraštus, val-

——-——

: Kotzebue, Preus, aelt, Gesch., T. II, K, V.

7. Raštai Lt. 193

1273

1274

džioj kryžeivių esančius, paskui Stuma, karvedys
žemaičių, apgulė su savo pulkais pilį, vadinamą Plo-
viste, kurioje kryžeiviai užsirakinę didžiai drąsiai
gynės, bet žemaičiai, diena nemetu įsilaužę, visus
tenai išzurdojo. Kita sričia lietuviai traukdami pilis,
vadinamas Torune, Graudencų, Marienverderiu,
Satirinu, Christburgu, su žeme sulygino, o priemies-
čius Lipanovės ir Redino nudeginę, grįžo namon,
kaipogi reikėjo eiti miečeivių kariauti, kurie sanda-
rą padarė su gudais Lietuvą kariauti.

Tame laike įkyrėjo latviams bevergauti savo kun-
gams miečeiviams, dėl to gi iš visos galios žadėjo
keltis ir pelenuose namų savo pirmiau velijos užsi-
rausti, nekaip jiems ilgiau bevergauti; žinodami vie-
nok, jog neatsiturės vieni patys prieš jų galybę, pa-
telkė dar lietuvius, žemaičius, kurie, pametę Prūsuo-
se kares, kaip sakiau, sukos ant miečeivių į Latvių
žemę tų vargdienių tenai gelbėti. Lietuviai, žemai-
čiai, vienu trūkiu žaromis eidami, visą kraštą teriojo
pačiu žiemos viduriu, ant galo susitiko su miečei-
viais naktovidžiu ant ledų jūros Baltijos, ties sala
Ezelio, kurių eiles žemaičiai pirmuoju antpuoliu per-
laužę, Otą, patį mistrą miečeivių, 50 brostvininkų ir
daugiau nei 6000 joties ant ledo jūros paguldė. Už-
gėdinti miečeiviai tokia pergale norėjo ant galo al
sau, ar lietuviams giltinės ieškoti; to dėjęsi, miečei-
viai, surinkę išblaškytus savo karius, ėmė nakčia
pagal vyti lietuvius, kuriuos antnokę ties pilia Diu-
namiunde, kelias valandas mėnesienoj piovės, ne
mušės, vienok lietuviai, pergalėję miečeivius, antra
tiek paguldė karvietėj, o likusieji nakties dingsčia
tik besuskubėjo atsitolinti!.

V Koialowicz, Hist. Lit, t. I.

194

Kad toj šaly viena dalis kareivių Lietuvos ir Že-
maičių rankiojo vainikus nuo kryžeivių ir miečeivių,
antra dalis lietuvių kitoj šaly, norėdama atmonyti
rausviesiems gudams novį Vaišvilko, didžiojo kuni-
gaikščio Lietuvos, kruvinai kariavos su gudų kuni-
gaikščiais ir totoriais. Kaipogi jau praėjusįjį metą
1273 Traidenis, kurį gudai Trydžiu vadina, karvedys
žemaičių, tapes, kaip viršiau regėjom, kunigaikščiu
Mozūrų, daug dar kraštų kunigaikščiams arba vieš-
pačiams gudų užėmė. Bet to anam nekako. Ateinantį
metą liepė Traidenis Gabetai, vienam karvedžiui že-
maičių, griautis į Drohičino pilį, kurią gudai nuo
Mindaugo karaliaus laiko tebturėjo savo valdžioj.
Gabeta, įsigriovęs tenai vėtra Velykų naktį, pusę
gyventojų, kurie didžiai kantriai ir drąsiai gynės, iš-
kirto. Paskui Gabeta, palikęs tenai įgulę pily, kas
kartą toliau į Gudus veržės. Tą regėdami, kunigaikš-
čiai gudų nusiminę, idant atremtų lietuvių pulkus,
sutarimą tarp savęs padarė. Romanas, kunigaikštis
Haličo, Olga, sūnus jo, Glebas, kunigaikštis Smolens-
ko, Levas, kunigaikštis Vladimiro, visi, savo karius
sunėrę, ketino su lietuviais kariautis, bet, regėdami
save ne visai galinčiais, totorius dar ant pagalbos
užtelkė, vildamies tuo kartu ne tiktai visą Lietuvą
iškariauti, bet ir vardą išnaikinti. Kaipogi visos tos
galios, susinėrusios ties pilia Slucku, gulė į Lietuvą ir
tenai, kur užėjo, ten kūlį ir vandenį beliko, tuojau į
pilis Slonimo ir Turijsko, ant kranto Nemuno sto-
vinti, vėtra įsilaužė, paskui, nudeginę priemiesčius
Naugarduko, pačią pilį apgulė, bet tenai niekaip įsi-
laužti negalėjo, kaipogi aną lietuviai su neišpasa-
kyta kantrybe gyniojo. Kad taip lietuviai buvo susi-
Tėmę su gudais, totoriais toje šaly, kitoj pusėj že-

3) 195

kuriuos pergalėję garbingoj mūšoj, patį mistrą And-
riejų fon Vestfaleną, 20 brostvininkų su daugybe
joties karvietėj išklojo; žemaičiai po tos pergalės
nebvijo toliau miečeivių, bet ėjo kuo veikiau į Kal-
ną lietuvių suspaustų gelbėti. Tuojau keliose mūšose
pergalėjo gudus, kurie nusiminę norėjo sandarą da-
ryti su lietuviais, bet totoriai niekaip jiems to daryti
neleido, kurie, vildamies vien Lietuvą užkariauti,
atleido gudams daugybes naujos ir rimtos joties ir
liepė traukti vėl prieš lietuvius. Tuojau perėję Lie-
tuvos rubežių, totoriai apgulė pilį Naugarduką, o
gudai Gardiną, bet nei vieni, nei antri nė katrai nie-
ko nepadarė, kaipogi su neišsakyta kantrybe ir drą-
sybe gynės lietuviai Naugarduke, o pagezonys, at-
ėjūnai iš Prūsų, Gardine. Vieni ir antri atskiesti nuo
apygardų, be peno, suspausti tiktai pačiuose mūruo-
se, ant kurių noris liepsnos vilnimis voliojos, vyly-
čios totorių it sniegas dribo į pilis, o taranai, mūrus
griaudami, it perkūnijos grumėjo, vienok nieksai
lietuvių, Žemaičių, pagezonų nenugandino, kaipogi,
stovėdami jau ant raudonų mūrų, liepsnomis aptekę
ir dūmais apgobti, leido drąsiai iš aukštų bokštų šim-
tais smerčių ant savo neprietelių. Taip stipruojant
lietuviams pilyse, Sirputis, brolis Traidenio, atskrie-
jo su kitais pulkais žemaičių jiems ant pagalbos. To-
toriai ir gudai, nuo pilių atstoję, norėjo žemaičiams
kelią užstoti; to dėjęsi, susigrūmė ties Kamene ir
ilgas valandas pergale varžės, kraujų varvėjo lata-
kai, o numirėliais laukai jau apskleisti gulėjo, vie-
nok Sirputis su savo rinktiniais perlaužė eiles totorių
ir gudų, kuriuos tolinančius didžiau dar guldė. Dav-
gybės tenai neprietelių karvietėi paliko. Totoriai
vienok, nenorėdami pergalėtais būti, pasitiekę iš
naujo, ėjo trečią atvejį lietuvių kariauti, su kuriais

196

susigrūmę lygmėse Volkovysko, kžuvinai ir ilgai
kovės, bet ir tą kartą lietuviai, žemaičiai totorius ir
gudus pergalėję karvietėj išklojo, kurie nebstigda-
mi ant galo su lietuviais sandarą padarė!.

Visi tie žygiai atbūti buvo be didžiojo kunigaikš-
čio Lietuvos, kursai dėl amžiaus ir sveikatos negalė-
jo su kareiviais Žygiauti, vienok, namie palikęs, vis
tiekė ir rėdė tą, kas derėjo lietai ūkės. Ant galo
Šventaragis, regėdamas savo artimą karšatį, sūnų
savo Gereimantą, 50 metų turintį, už karšinčių sau
apskyrė ir tą patį metą patsai su šiuo svietu persi-
skyrė Kernavėj, buveinėj Lietuvos.

$ XVI. GEREIMANTAS DIDIS KUNIGAIKŠTIS LIETUVOS

Gereimantas, tapęs didžiu kunigaikščiu Lietuvos,
tėvą savo Šventaragį pagal apsiėjimą giminės palai-
dojo, tai yra apdarytą rūbuose kunigaikščio diduo-
menė išnešusi į glistį ant malkos pakėlė aukštai, o
šalip jo ginklus, kuriuos jaunose dienose dėvėjo, tai
yra: kardą, ragotinę, seidoką ir vylyčias, žemiau
vanagus arba sakalus, du jungu pėdsekių, karių žirgą
su visų mylimuoju jo tarnu sudegino. Kad tie visi
daiktai degti pradėjo, tuojau diduomenė, giedodama
Tūstai darus nabaštiko, metė į ugnį nagus meškos
arba lūšies. Kaipogi lietuviai, žemaičiai senovėj,
noris pagonys, tikėjo į antrą gyvenimą, kurio vylės
Po smerčio dasiekti; jog tenai yra koksai dievas
aniems nežinomas, kursai debesyse ant visų aukš-
čiausio kalno gyveno, į kurį numirėliai turėjo ro-
Poti, dėl to gi, idant veikiau tenai galėtų įsikabinti,
Metė nagus meškų ir lūšių. Paskui pelenus kunigaikš-

A
———

1
Kapamsuw, HcT. roc. Poc., T.

197

1275

čio nuo glisties, arba kibirkštyno, supylę į indą kūlio
arba molio, laidojo. Ant kurio minavonei aukštą kal-
ną supylė. Ant kapų to Šventaragio Vilniaus miestas
yra šiandien išstatytas, kaip tuojau regėsim!.

Gereimantas, pasteigęs tokią laidonę tėvui savo,
ėmė rūpintis apie ūkės reikalus. Lig nepalaidojus dar
kunigaikščio, Sirputis, karvedys žemaičių, su Trai-
deniu kunigaikščiu, perėjusiu Mozūriją, Kujavus,
Lenčiciją ir Kulmiją, taip nuteriojo, jog pačių imti-
nių lenkų, kryžnešių ir kitų vokiečių, rašo, būk
40 000 į Lietuvą parvariusiu.

Kryžeiviai, regėdami tokias pergales lietuvių ir
žemaičių, nusigando, idant lietuviai, susinėrę su prū-
sais, neišgintų juos iš visur lig paskujo, dėl to gi
sandarą su Gereimantu, didžiu Lietuvos kunigaikš-
čiu, padarė, žadėdami, jog kryžeiviai nieko pikto
Lietuvai ir Žemaičiams nedarys, jei tiktai lietuviai ir
žemaičiai negelbės ir nepaikins prūsų.

datyrę nuo žemaičių, kaip viršiau regėjom, vienok
nenorėjo pasiduoti; lig tiktai žemaičiai juos palikini
atsisuko ant totorių ir gudų, miečeiviai tuojau gulė
ant žemgalių, vienos dalies giminės žemaičių, kurią,
pergalėję keliose kruvinose mūšose, prisuokė sau
donį mokėti, idant galėtų aną amžinai apvergti; ant
skardžio upės Daugavos pilį, vadinamą Dinaburgu,
padirbo. Žemaičiai toj rūstoj valandoj niekaip neb-
galėjo beglobti žemgalių, turėdami visų rimtuosius
savo kareivius išleistus prieš totorius, kaip viršiau
minavojom.

pat laime ir Lietuvą užkariauti; to dėjęsi, užtelkė da-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

198

nus ir ėjo į Lietuvą ir, tenai apygardas Braslavo nu-
terioję, daugybes imtinių pavarė. Bet tuo tarpu lietu-
viai, žemaičiai, rodos, nusikratė nuo karių totorių,
gudų ir kryžeivių. Ir Trobis karvedys su Giliginu,
karvedžiu žemaičių, kuo veikiau sutraukusiu karius,
ištraukė prieš miečeivius, kurie norėjo jau kuo vei-
kiau sugrįžti į savo pilis, bet žemaičiai, antnokę juos
0 dienoj kovo mėnesio ties pilia Ašrade, metės it
nesavy ant jų gelžytų eilių, kardai vien abejoj pusėj
sutvieskėjo*, o ragotinės lūžo, kraujas latakais var-
vėjo; ant galo miečeiviai pradėjo gurti, o žemaičiai
ant jų narsiau gulti; tą regėdami, vyresnieji miečei-
vių norėjo saviesiems drąsybės ir kantrybės priduoti,
dėl to gi patys ant visų narsiųjų žemaičių puolė,
kurių vienok smarkumo niekaip neužturėjo, ir patys,
sukirsti kardais, išguro. Raceburgas, pats mistras,
Gelardas karvedys, Tyzenhauzenas karūžasis, gele-
žies pulkai, 71 brostvininkų ir daugiau nei 9000 jočių
ir kitų kareivių karvietėj paliko. Ne tiktai visos gė-
rybės teko į ranką pergalėtojams, bet ir pati karūna
geležies pulko su paveikslu panos švenčiausios, užta-
rytojos miečeivių, kuri ilgą laiką paskui kybojo baž-
nyčioj Perkūno Kernavėj. Vienok, noris paveikti,
užvis geidė kaip įmaną karūną nuo pagonų atgauti.
To dėjęsis, rėdytojas, arba gubernatorius, Revelio,
surinkęs išblaškytus miečeivius, gavęs dar pašalpos,
puolė ant žemaičių grįžtančių, bet žemaičiai atsisukę
Mmažne visus išklojo, patsai gubernatorius žeistas vos
ant trečiojo žirgo beišsprūdo. Krito tą dieną tuose
dviejuose atvejuose daugiau nei 10000 krikščionų,
žemaičiai Dinaburgo pilį išvertė, žemgalius nuo ver-

* Dll: sutviskėjo.

199

1279

1280

1281

gystos atvadavo ir kelis sugautinius dievams ant
apieros už pergalę sudegino!.

Nebgalėjo lietuviai, žemaičiai bevyti miečeivių,
bet reikėjo eiti pagal praėjusįjį sandarą į talką kuni-
gaikščiui Kijevo prieš Lešką Juodąjį, kunigaikštį
lenkų; kaipogi susinėrę kareiviai Lietuvos su karei-
viais kunigaikščio Kijevo nuteriojo apygardas Liub-
lino ir ties pačiu Sandomiru jau sariojo. Ta dingsčia
Varsickis, kaštelionis, arba kamendotas, pilies, ant
liepimo Leško kunigaikščio surinkęs karius, traukė
prieš gudus. Gudai ėjo atsiskiedę nuo lietuvių, kaipo
pagonų; Tegėdami mažą saujelę lenkų, skaugėjo,
idant lietuviai neapturėtų tos garbės, jog lenkus pa-
dėjo jiems pergalėti, dėl to gi, nieko nesakę, puolė
gudai vieni į mūšą, bet lenkai ne tiktai gudus atgrū-
do, bet juos dar sujaugė taip, jog nebgalėjo į eilę
beišsitiesti; lietuviai, tą matydami, norėjo gudus pa-
stiprinti, kurie vienok tolindamies nebleido lietu-
viams sueiliuoti savo kareivių, noris lietuvių vyres-
nieji savo buklumu tą darodė, jog suskliautė savuo-
sius į eiles, vienok ir taip narsybės lenkų niekaip
negalėjo tuo kartu užturėti, kurie, neilgai trukę, iš-
veržė lietuviams pergalę.

Atentį metą patys lietuviai ėjo atmonyti lenkams
už nelaimes praėjusio meto, kaipogi pirmuoju žygiu
išginė lenkus iš Jodviežijos žemės, kurie, nuo laikų
Mindaugo karaliaus būdami jau po valdžia gudų,
jau po valdžia lenkų, buvo persikrikštiję, bet lig tik-
tai pavydo brolius savo lietuvius, tuojau vieros
krikščioniškos išsižadėjo ir, tapę pagonimis, rėdės 1š
vieno su lietuviais. Traidenis kunigaikštis, norėda-
mas tą kraštą nuo lenkų užtaryti, pilį Raigardo ant

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I, p. I.

200

skardžio Bebro upės išstatė, kurią veldėjo uždangui“
tam kraštui nuo kryžeivių, mozūrų ir lenkų!,

Gereimantas, didis kunigaikštis Lietuvos, tokias
kares turėdamas su neprieteliais giminės lietuvių,
norėjo ne tiktai už rubežiaus kardu atsiženklinti, bet
dar ir namie minavonę dėl savęs palikti ateinančiose
kartose. Tarp visų jo minavonės darbų garbinga yra
Perkūno bažnyčia Vilniuj, kurią jis išdirbino, sek-
damas apžadus tėvo savo Šventaragio, kursai me-
džiodamas vieną kartą antštiko didžiai gražią daubą,
aprinkiotą kalnais, apaugusiais lieknais ir traškan-
čiomis medėmis, o pati dauba ąžuolynais ir dviem
upėm išvagota, viena vadinama Nerim, šiandien
Vilija, antra Vylium, taip įtariama, jog tose daubose
vilkus viliojo tuo kartu medinčiai, šiandien vadina
tą upelį Vilenka, o nuo anos ir pačią vietovę, arba
miestą, Vilnium. Ta dauba taip patiko kunigaikščiui
Šventaragiui, jog ansai įsakė sūnui Gereimantui,
idant ant tos vietos ne tiktai jį mirusį tenai sude-
gintų, bet ir kitus kunigaikščius laidotų, ir bažnyčią
Perkūnui dievui išstatytų. Kaipogi Gereimantas, sek-
damas linkėjimą savo tėvo, atšlavą padaręs ąžuoly-
ne pašvęstame, bažnyčią, Perkūno dievo vadinamą,
išdirbino, kurios vietoj šiandien yra taip pat baž-
nyčia, katedra vadinama.

Tas trobesys tos bažnyčios turėjo 150 mastų ilgu-
mo o 100 platumo, 15 mastų aukštumo be stogo,
vienas duris įeinamas per koplyčią, kurioj buvo sū-
krovis turtingų šventenybių ir ypatingų kitų daiktų,
Po ta koplyčia buvo pagrabas, kuriame šventus žal-
čius ir varles laikė. Ant čiukuro tos koplyčios buvo

Ųų

* Vietoj veldėjo uždangui DI! yra: geldėjo uždangu.
V Tasai tenai.

201

bonė 16 mastų, dar aukščiau iškelta už sienas bažny-
čios, pati koplyčia su bone buvo iš plytų, o bažnyčia,
kaip sakiau, iš kūlio. Prieš tą koplyčią stovėjo alto-
rius, ant 12 laiptų iškeltas, kurio kiekviena laipta
buvo stulpeliais apeilauta ir turėjo pustrečio masto
platumo o tris aukščio, o 9 ketvirtainy platumo, kų-
rio pašaliai buvo taurų ragais užkaišyti, vienu žo-
džiu, visas altorius turėjo aukštumo 35 mastus. Kiek-
viena laipta apžadėta buvo kiekvienam saulės ženk-
lui, arba Zodiakui, ant kurios taip pat ugnis apierų
degino kiekvieno mėnesio tą dieną, kurioj saulė įžen-
gė į tą ženklą, atsitolindama rudenį ir pargrįždama
pavasarį; kaipogi ant visų aukštosios laiptos buvo
ženklas Vėžio, o ant visų žemosios Ožragio. Vienok
ant tų laiptų nesikūrino tikroji apiera (kaip pagonys
tikėjo), bet tiktai stovėjo paveikslai tų ženklų iš vaš-
ko išdirbti, tai yra: Levo, Mergaitės etc. Ant visų
aukščiausios altoriaus laiptos amžina ugnis kūrinos
dieną ir naktį, saugojama nuo kunigų, tai lietai pa-
skirtų. Gyvulius ant apieros degino tiktai švento-
mis dienomis. Buvo viršuj to altoriaus taip stebuk-
lingai parėdyta įšleitė, jog nei lytus, nei dargnos,
nei vėjai negalėjo tenai ugnies užgesyti, bet dar
vėtruotais laikais liepsna kuo aukščiau mušės. Tame
altoriuj buvo kambariai, kuriuose buvo sudėti indai
ir kiti įrankiai apierų; šaly tos bažnyčios nuo saulė-
tekio buvo didi rūmai krivės krivaičio, ant jų vir-
šaus apvali bonė dėl dabojimo saulės tako ir žvaigž-
džių, idant žinotų, kursai mėnuo yra, pagal kurį ga-
lėtų teisingai pirmąją dieną to mėnesio ant laiptos
jo apierą deginti. Į sieną tos bonės kas metą Naujų
metų dieną įmūravojama buvo viena plyta, kuri
skaitlių metų rodė. Pasaka yra užrašyta, jog kad ku-
nigaikštis Šventaragis, norėdamas tą bažnyčią dir-

202

binti, išsiuntęs buvo dvejais metais pirmiau siunti-
nius į pranašę Nemunaučių teirautis apie ateinančią
laimę tos bažnyčios. Pranašė būk apreiškusi, jog ana
tvers lig pat pabangos pagonijos, ir liepusi dar 101
apvalių plytų padirbti su Žymėmis, arba jeroglifais,
kurie galėtų ženklinti laimingus ir nelaimingus me-
tus, tarp kurių plytų viena turėjusi už ženklą dvilipį
kryžių, kursai šiandien dar Lietuvos ūkės žymėj re-
gimas yra, kuriam ženklui atėjus pranašė tarusi, jog
bus pabanga bažnyčios ir pagonybės. Ta pasaka pas-
kui išsipildė: kaipogi lietuviai persikrikštiję bažny-
čią sugriovė ir kryžių į žymę savo ūkės įdėjo!.

Neilgai buvus Gereimantas kunigaikštis pasirin-
ko iš šio pasaulio, vienok jo smerčio nei palaidojimo
nėra raštuose aprašyto.

$ XVII. TRAIDENIS DIDIS KUNIGAIKŠTIS LIETUVOS

Mirus Gereimantui, diduomenė lietuvių ir žemai-
čių, Kernavėj suėjimą pasidariusi, didžiu kunigaikš-
čiu Lietuvos Traidenį, arba Trydį, pakėlė, vienok
išpažįstu, jog tame dalyke Lietuvos istorija yra di-
džiai tamsi, kaipogi, nesukakus dešimčiai metų, yra
mMinavojami Lietuvos raštuose po smerčio Gereiman-
to didžiais kunigaikščiais penki vyrai, tai yra: Nari-
Mantas, arba Narmantas, Alša, Daumantas, Giedrai-
tis, Traidenis, arba Trydis, bet svetimuose raštuose
du tėra minavojamu nuo smerčio Valstininko, tai
Yra Gereimantas ir Traidenis; aš tame daikte sekiau
svetimus rašytojus, vienok linkėti reikia, idant raš-
tai tų laikų atsirastų, noris ir suvidroję, rasi galėtų
teisingai dasižinoti, užvis gudų raštai, kurie nėra
šiandien suvisu apskelbti.

———
' Narbutt.—,„Tygodn. WileA.“, 1817.

203

1281

Regėjom viršiau, jog per visą šį laiką žemaičiai
ir lietuviai, įsikariavę su gudais, totoriais, miečei-
viais, lenkais, maž beatbojo ant kryžeivių, kurie, pa-
veikę prūsus, kas dieną artinos į panemunius ir, tenai
į pilis lauždamies, tūkstančiais pagonių vienus nu-
kovė, kitus apvergė, vieni dar šalaujai, gyvendami
giriose, niekino dar kryžeiviais, kurie, ne kartą pas-
kui kariaudami su tais šalaujais, laidojo savo brost-
vininkus ir kitus vokiečius su ašaromis. Pasigailę že-
maičiai šalaujų ir sūdaujų, taip kantriai kariaujančių,
ėjo jiems ant pagalbos, su kuriais susinėrę didžius
nuopuolius kryžeiviams padarė ir, pilis Christburgo,
Marienverderio, Santiro, Plemenco, Graudenco su
žeme sulyginę, kur užėjo, ten kūlį ir vandenį beliko;
vienok kryžeiviai, atpirkę nekurias pergales upeliais
savo kraujo, iš apmaudo tobijos iš pagonių sugau-
tinių. Bet atentį metą lietuviai, žemaičiai, sūdaujai
ir šalaujai apturėjo aiškią pergalę nuo kryžeivių,
kurių didžios daugybės su kitais vokiečiais prapuolė,
tarp kurių ir pats kamendotas pilies Tapiavos Baje-
ris, baidykle pagonių vadinamas, galą gavo, už kurią
pergalę pagonys sugautinius kryžeivius ant apieros
dievams sudegino, bet nebgalėjo beatsiturėti, kaipogi
žemaičiai, lietuviai, save gindami, nebgalėjo begel-
bėti! prūsų, tarp kurių pačių nebebuvo jau vienybės
ir meilės. Diduomenė pagonų, regėdama, jog geriau
bus krikščioniu būti, dėl to gi ėmė krikštytis. Patsai
Skomantas, garsus karvedys sūdaujų, persikrikštijo
ir iš visų smarkiausio neprieteliaus kryžeivių tapo
paskui visų didžiausiu jų apgynėju. Sūdaujai, neno-
rėdami pasiduoti kryžeiviams, į Skomanto vietą ap-
skyrė sau už karvedį Vadalį, vyrą buklų ir suma-

! Kotzebue, Preus. aelte. Gesch., T. II, K. VI.

204

nantį, kursai, kariaudamas su kryžeiviais, kruvinoj
ir maringoj mūšoj gyvybą savo padėjo. Tam mirus,
sūdaujai aprinko už karvedį Kurtengerdį, bet tas, su
1600 kareivių pasidavęs kryžeiviams, persikrikštijo;
tą patį padarė ir antras aprinktas karvedys sūdaujų,
vadinamas Gedetu, su 1500 kareivių. Kad taip sūdau-
jai nebgalėjo berasti teisingo apgynėjo savo liuo-
sybės, kryžeiviai apėmė jiems paskutinę jų pilį, Kie-
menava vadinamą. Bet sūdaujai, ir tiek nelaimėmis
suvarginti, troško dar dorais pagonimis ir liuosais
ūkininkais jei ne gyventi, bent mirti, nekaip nedorais
krikščionimis ir amžinais vergais būti; vienok, regė-
dami, jog nebepergalės kryžeivių, nudeginę savo
kaimus, namus, turtus, vienus tiktai tyrus laukus
savo tėvainės palikę girioms augti ir žvėrims veis-
tis, patys į Lietuvą pas savo brosius išsidangino,
kurie juos didžiai meilingai priėmė.

Taip kryžeiviai, kariaudami per 62 metus, ant-
metė vargdieniams prūsams savo tikėjimą, kurie lig
tapo krikščionimis, lig ir vergais tų kryžeivių paliko,
kurie, norėdami amžinai juos paniekti, apskelbė raš-
tų, jog tie tiktai liuosais žmonėmis tėra, kurie vokiš-
kai kalbėjo, bet kiti visi, noris krikščionys ir pagal
vierą broliais vadino, vienok vergais yra; ant galo
užgynė rašyti ir skaityti prūsiškai, tai yra lietuviškai,
idant užmirštų suvisu darus ir apsiėjimus savo bočių
prabočių. ,

Tokiu daiktu vokiečiai pasidarė diduomene, o
prūsai vargdieniais, paskaityti į gyvulius, kruviną
prakaitą braukdami nuo veido, vergavo amžinai
tiems, kurių kalbos neišmanė. Vienok prūsai tokioj
tūstoj dienoj niekaip kalbos bočių prabočių savo ne-
Pametė ir, noris vargdami, tebkalba dar savotiškai,

205

1283

o jų diduomenė vokiškai, kaip jau minavojau! ir
šiandien matoma.

Lietuviai, žemaičiai, kaip jau regėjom viršiau,
vieną kartą paskendę namkarėj, kitą kartą sugaišę
su karėmis gudų, totorių ir miečeivių, tenkino save
beišgelbį, ne tiktai prūsus nupuolančius bešelpią,
daug kartų lietuviai, žemaičiai nepaskubėjo nueiti
prūsų gelbėti, kaip neprietelius, į pačių ūkę įžengęs,
teriojo.

Kaipogi tuo pačiu laiku, kad kryžeiviai sūdaujus
bengė kariauti, kuriuos gelbint lietuviams ir žemai-
čiams, Daumantas, kunigaikštis Pskovo, į Polocką įsi-
laužė ir, visą kunigaikštystę užėmęs, pradėjo pačią
rėjo vėl užkariauti, bet žemaičiai, atbėgę jiems ant
pagalbos, kruvinoj kovoj pergalėjo miečeivius, kurių
33 brostvininkus su keliais tūkstančiais karvietėj
paguldė, o 18 brostvininkų gyvų sugavę vienus uždy-
bavojo, kitus, ant žirgų, medėj augusių, antsodinę,
paleido į tyrus, kitus gyvus ant apieros dievams su-
degino?.

Traidenis, pagrįžęs iš Prūsų su kariais, ėjo tuojau
prieš Daumantą, kurį, pagalėjęs keliose mūšose, išgi-
nė iš Lietuvos.

Tuo tarpu lenkai kėlės ir norėjo vėl užkariauti
Jodviežių žemę. Traidenis tuojau tenai 14000 joties
išleido, su kuria, trimis žaromis traukdami, vienu
žygiu visą apygardą Liublino užėmė. Lešekas, vadi-
namas Juodasis kunigaikštis lenkų, tą pajutęs, noris
ir surinko kareivius savo, vienok niekaip nedrįso
pulti ant lietuvių. Bet tuo tarpu naktį šventas Myko-

! Tasai tenai.
2 Bray, Essai hist. de Liv.

206

las būk pasirodęs Leškui, tardamas, idant ansai sku-
bėtų prieš pagonis lietuvius, ant kurių aiškią pergalę
apturės. Leškas, pastiprintas tuo sapnu, apreiškęs jį
savo kareiviams, puolė iš netyčių ant pasklydusių
lietuvių, kurie, namon grįždami, neišsakytas daugy-
bes varė kalinių ir jau buvo pradedą per upę Narevo
keltis, ant kurios su tokia smarkybe lenkai antgulė
lietuvius, jog šie nebsuskubėjo sueiliuoti savo ka-
reivių, vienok kruvinai ir maringai ilgas valandas
mušės; ant galo lietuviai, norėdami savo eiles pastip-
rinti, liepė ir tiems pulkams į kovą stoti, kurie užpa-
kaly kalinius lenkų saugojo. Abi pusi narsiai narses-
niai varžės pergale, negalėdami nė katra katros pa-
veikti; tą matydami, kaliniai lenkų kibo galįs už galį
į užpakalį lietuviams, kurie, iš abejų pusių“ suspaus-
ti, pirma gurti, paskui šalin skrieti pradėjo. Vienok
jodviežiai, kurie buvo užtelkti tame žygy, velijos
visi garbingos giltinės eilėse neprietelių ieškoti, ne-
kaip vergais jų tapti arba šalintis. Gėrybės, kurias
lietuviai turėjo, visos teko į ranką lenkams, kurie
minavonei tos pergalės išdirbo Liubline mūro bažny-
čią šventam Mykolui, kuri lig šiai dienai tebėra!.

Traidenis, apmaudingas ant tų pulkų, kurie 5U-
grįžo nepergalėję lenkų, apskelbė, jog visi tie, kurie
neprietelių nepergalėję atsitolins iš mūšos, visi bus
paskui smerčiu kankinti, tardamas, jog visiems taip
reikėjo karėj mirti, kaip jodviežiai mirė, ar pergalė-
tojais tapti. .

Traidenis ėmė atsidėjęs tiektis į karę, idant aiš-
kiai atmonytų lenkams savo nuopuolį ir jų žemę už-
imtų. Bet Daumantas, kunigaikštis Pskovo, kursai

* Šis žodis iš DIL.

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

207

tykojo tiktai pragumo, kaip tapti Lietuvos didžiu
kunigaikščiu, bet, negalėdamas nieko padaryti Trai-
deniui karėj, apsižadėjo jį paslaptomis nužudyti; to
dėjęsis, išsiuntė šešis gudus papirktus į Lietuvą,
idant anie nugaluotų Traidenį, didį kunigaikštį, ko-
kiu norint pragumu, kurie, sutikę jį iš pirties par-
einantį, pirma ėmė anam guostis, kaipo vargdieniai,
paskui, nieko arti neregėdami, su brūkliu jį nukavo.

Daumantas, nužudęs taip Traidenį, ėjo jau į Lie-
tuvą su gudais didžiu kunigaikščių tenai apsiskelbti.
Bet Rimantas, sūnus Traidenio, būdamas zokaninkuų,
lig išgirdęs tokią nelaimę tėvo savo, it nesavy pagro-
bęs kardą ir, surinkęs pulkus lietuvių, žemaičių, jod-
viežių, kurie už viens kito po jo valdžia glaudės,
puolė ant Daumanto, su kuriuo susigrūmęs lygmėse
Braslavo, ilgai ir kruvinai varžės pergale, ant galo
perlaužė gudus ir patį Daumantą, kunigaikštį jų,
karvietėj ranka savo ragotine pervėrė. Diduomenė
už tokią jo kantrybę norėjo jį didžiu kunigaikščiu
Lietuvos pakelti, bet ansai niekaip juo būti nenorėjo
ir į savo vietą ne brolius savo linkėjo pakelti, bet
Vytenį, garbingą karvedį Lietuvos; patsai, kaipo z0-
kaninkas, pagrįžęs į klioštorių, gyvenimą savo pa-
bengė, linksmindamos, jog visų didžiausią nepriete-
lių Lietuvos — Daumantą pergalėjo!.

Smertis Traidenio didžiai širdgilingas buvo lietu-
viams ir žemaičiams. Nuo smerčio Mindaugo kara-
liaus Lietuvos ūkė, paskendusi sumišimuose namų ir
smarkiais antpuoliais neprietelių draskoma, svyravo
jau ant pragaro it ana valtis ant jūros vilnių. Traide-
nis, nebūdamas dar didžiu kunigaikščiu, 2—3 dešim-
tis tūkstančių iš savo klėčių pasteigęs, ėjo neprie-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. T.

208

telių graudinti, ir pačiose namų galžudėse, kad bro-
lis brolį žudė, ansai su savo nepergalimais pulkais
pergales garbingas apturėjo ir vainikus pergalių nuo
neprietelių rankiojo, kursai, it ansai drąsus žvejys,
ieškodamas laimės, įtūpęs į valtį, niekina audromis ir
skleidžia putas ant kuprų virstančių vilnių. Taip ir
Traidenis, niekindamas namų galžudėmis suirusios
Lietuvos ūkės tvirtino garbę ir galią, tolimuose kraš-
tuose graudindamas jos neprietelių.

$ XVIII. VYTENIS DIDIS KUNIGAIKŠTIS LIETUVOS

Traidenis, kitu kartu pargrįždamas iš karių kry-
žeivių*, sutiko kely ties Ariogala būrį vaikelių besi-
kuliančių, tarp kurių vienas, vadinamas Buivydų,
arba Vyteniu, savo buklumu ir šarpumu taip patiko
kunigaikščiui, jog jį atėmęs pas save augino ir į visus
karės žygius lygiai Vytenį vadžiojo, kursai karėse
protu, buklybe, gudrumu ir kantrybe už visus didžiau
atsiženklino, mylimas nuo kareivių ir kunigaikščio,
kursai jį pirma užveizėtoju savo rūmų, paskui mar-
čelga visos Lietuvos pakėlė, — ant galo už savo kar-
šinčių paskyrė. Kaipogi, mirus Traideniui, tėvūnai,
susirinkę Kernavėj, Vytenį didžiu kunigaikščiu Lie-
tuvos pakėlė.

Vytenis po savo iškėlimo, palaidojęs pagal užlai-
kymą pagonių savo geradėją didį kunigaikštį Trai-
denį, visuotinai tiekės lenkams atmonyti praėjusius
nuopuolius: kaipogi, surinkęs kareivius, traukė į
Lenkų valdystą ir, tenai Lukovijos apygardas nute-
Tiojęs, leido virtines į Sandomiro apygardas, kuriose
kame tiktai užsisuko, tenai kūlį ir vandenį beliko;

———

* Šis žodis iš Dil; DI yra: karieiwiu.

209

pilis, miestus, bažnyčias griovė ir su žeme lygino, o
kaimus degino; jau 6000 imtinių lietuviai buvo su-
gavę, kad tuo tarpu Leškas Juodasis kunigaikštis
liepė Žegotai, vojevodai Krokuvos, traukti su karei-
viais prieš lietuvius, kurie, tą pajutę, iš laiko pasi-
rėdė, kaip reiks grumtis su lenkais, kurie, išvydę lie-
tuvius, stipriai taip pat pasirėdę, visų pirma išsispa-
viedojo ir, taip apsidrąsinę, kibo kautis su visų di-
džiausia kantrybe ir narsybe; per visą dieną vienu
įnirtimu grūmės ir pergale varžės, išvakariais tam-
siais vos-ne-vos suvargusias šalis perskiedė, kurios,
nevildamos viena antros pergalėti, atsitolino nakčia
pagal, išaušus vieni tiktai degėsiai kraštuose Liublino
ir Sandomiro bejuodavo, apversti į tyrus laukus!,
Kryžeiviai ir miečeiviai, pajutę, jog Vytenis tapo
didžiu kunigaikščiu Lietuvos, nenorėjo jo už tokį
pripažinti, kuriuos, regis, Pelužis, sūnus Daumanto,
išgintas iš Lietuvos, paikino ir į karę su lietuviais
gundino, vildamos patsai tapti didžiu kunigaikščiu
Lietuvos: kaipogi kryžeiviai tarė, jog Mindaugas,
karalius Lietuvos, jiems užrašė visą Lietuvos val-
dystą, kurios anie lig šio laiko nuo kelių pagonių ne-
gali išgauti, su kuriais ilgas ir kruvinas kares veda,
dėl to gi kryžeiviai negali išpažinti Vytenio didžiu
kunigaikščiu nei jam raštą siųsti ant savo žemės,
kaipo pagoniui, Dajutę dar kryžeiviai, jog lietuviai į
Lenkus ištraukė, puolė su pačiu didžiuoju mistru Lie-
tuvos kariauti. Tuojau persiskiedę, vieni Bisėną, pilį
Lietuvos, apgulė, į kurią įsilaužę vėtra, visus iškir-
to, o kiti tuo tarpu apygardas nuteriojo ir, didį grobį
suplėšę, lig nesugrįžus dar Lietuvos pulkams iš Len-
kų, grįžo jau namon; bet, pareidami su daugybe

! Koialowicz, Hist, Lit, t. I.

210

imtinių, ant Nemuno užlūžo, kuriame daugybės imti-
nių ir pačių kryžeivių nužuvo. Atentį metą kryžei-
viai, vėl įgundinti nuo Pelužio, ėjo su didžiomis
gaujomis kareivių Lietuvos kariauti; kaipogi Gardi-
no pilį apgulė ir apygardas jos teriojo, bet lietuviai,
sugrįžę iš Lenkų, ne tiktai juos drąsiai nuo Gardino
atrėmė, bet dar, kruvinose mūšose pergalėję, mažnę
visus išžudė ir tame pačiame įkaitime sukos vėl į
Lenkus ir, tenai nekurias apygardas nuterioję, lai-
mingai su didžiu griobiu pargrįžo. Tame žygy talki-
nėjo dar lietuviams Numa ir Derskas, karvedžiu
šalaujų, iš Prūsų į Lietuvą atsidanginusiu.

Tuo pačiu laiku nekurios giminės, apvergtos nuo
kryžeivių, vadinamos prūsais, norėjo atgauti senų
dienų liuosybę ir keltis prieš savo kraulejus, bet,
regėdamos save ne visai galinčiomis, užtelkė ant
pagalbos ne tiktai lietuvius, bet dar ir kunigaikštį
salos Rugijos, kurį vienok kryžeiviai pajutę, lig
nesusinėrus su prūsais, kruvinoj mūšoj pergalėjo ir
patį kunigaikštį nukavo. Lietuviai, žemaičiai, kauda-
mies su gudais, nebgalėjo prūsų šelpti. Ant galo Gir-
dilius, karvedys šalaujų, regėdamas, jog nieko nepa-
darys galybei kryžeivių, su visais savo ūkininkais
išsidangino į Lietuvą ir tenai, pagonimis būdami,
laimingai gyveno.

Tuo tarpu lietuviai, žemaičiai (kaip minavojau),
huterioję apygardas Naugardo, Pleskavo, į pačius
mūrus Maskvos vos beatsirėmė, visur kaimus degin-
dami, pilis griaudami, klioštorius, bažnyčias plėšda-
mi, ir taip rados įsintėję savo sariojimais gudams ir
Maskoliams, taip vadinamiems gudams nuo Maskvos
miesto, kurie, susinėrę ant galo su ūkininkais miesto
Dmitrovo, susirėmė su vaiskais lietuvių netoli nuo

211

1283

1285

1286

Maskvos ir kruvinoj mūšoj lietuvius pergalėjo ir jų
karvedį Demantą ar Damantą gyvą sugavo!.

Bet tas vienas nuopuolis nenugandino lietuvių ir
žemaičių, bet juos rūstino dar didžiau antkrytis, kur-
sai naikino visą giminę: kaipogi negirdėta neregėta

daugybė rados tokių vabalų, didimo vėžio, po Lie-

tuvą, užvis po Žemaičius, kurių kandis taip buvo
marus, jog ne tiktai žmogus įgautas toj vietoj mirė,
bet ir tas, kurs to numirėlio dasilytėjo, ant kūno mi-
rusiojo pakrito. Tokie marai mažne vienu metu
trečiąją dalį išnaikino šeimynos žemaičių ir lietuvių.

Regis, ant nelaimės giminės senųjų skitų ir sar-
matų nuopuoliai po nuopuolių lietuvius, žemaičius
žudė. Pelužis perkrikštas, apie kurį minavojau, dasi-
žinojęs, būdamas Karaliaučiuj, jog Žemaičiuose
duktė vieno didžiai turtingo ūkininko diduomenės
išteka, vildamos, jog visa diduomenė Lietuvos ir
Žemaičių bus suvadinta ant jos godos, pažadėjo kry-
žeiviams visą aną tenai išžudyti ar gyvą gelžiniuose
į Karaliaučių parvaryti. To dėjęs, Pelužis, paėmęs
kamendotą Ragainės pilies Musneną, du broliu* vy-
resniuoju Goliną ir Tivilį su 20 didžiai rimtų jočių,
leidos į Žemaičius; žinodamas slaptas traktis ir visus
šunkelius, dargnota nakčia pritykino medėmis pa-
gal, nė vienam nejuntant, pas pat kiemą, kuriame
goda buvo; antpuolęs tenai Pelužis naktovidu su
savo kareiviais, vienus linksmus ir apgirčius, kitus
įmigusius daugiau nei 70 jomylistų, arba tėvūnų, iš-
novijo, lovose gulinčių; sąbrūzdis sužadino neku-
riuos, bet retas iš jų sulaukė gyvas ar liuosas saulės
užtekančios, jaunąjį patį nudūręs, jaunąją, su kito-

! Kapamanu, Her. roc. Poc., T. III.
* DII: bukliu.

212

mis žmonomis į gelžinius įdėtą, į Karaliaučių išbo-
gino, vienkartu su neišpasakytomis gėrybėmis. Vie-
na ta nakčia žemaičiai ir lietuviai nustojo diduo-
menės ir turtų, kaipogi visi tėvūnai tapo išnovytais
arba apvergtais, kurie, būdami visų turtingaisiais,
sunešė į parėdką visa tą, ką turėjo visų brangiausią
ir visų gražiausią, ir viso nustojo nedorybe Pelužio!.

Toj rūstoj dienoj miečeiviai, norėdami veltėti iš
nelaimių ir vargų lietuvių, žemaičių, anipuolė žem-
galius, kuriuos keliose kruvinose mūšose paveikę,
donį prisuokė mokėti, o žemaičiams garbingą pilį
Duobelę Kurše išplėšė, kurios žemaičiai tuose var-
guose nustoję nebgalėjo beatgauti iš rankų miečei-
vių ir kitų vokiečių krikščionių.

Vienok tokiuose varguose, rūpesniuose ir nelai-
mėse lietuviai, žemaičiai, kaip jei jų prabočiai skitai
sarmatai, niekuomet nenusiminė, velydamies pir-
miau irose namų savo ir pelenuose užsirausti, nekaip
vergais krikščionų tapti.

Vytenis, idant kryžeiviams atmonytų, sutraukęs
iš visur kareivius skubinai, viena sričia išleido į Dob-
rynę, kurie, tenai užnikę pilies bažnyčiose susirin-
kusius žmones, vienus nugalavo, kitus apvergė, kai-
mus, trobesius, bažnyčias nudegino, pilis su žeme
sulygino, visą apygardą nunaikinę plačiai platesniai,
pačių imtinių 9000 į Lietuvą parvarė. Antra žara že-
Maičiai eidami nuteriojo apygardas Bartenšteino,
Heilsbergo, lig susigrobė lygmėse Sambijos su kry-
žeiviais, kuriuos patsai didysis mistras Aremas vedė
į mūšą. Negal išguldyti, su kokia narsybe susirėmė
tenai abi šali, nei malda krikščionų, nei šarvai, nei
kantrybė kryžeivių nieko veikti tą dieną prieš smar-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

213

1287

kybę žemaičių negalėjo, kurie, pirmuoju įnirtimu
9000 kryžeivių, patį didįjį mistrą ir 30 brostvininkų
karvietėj pakloję, visur kūlį ir vandenį beliko tyruo-
jant, tūkstančius imtinių su neišsakytomis gėrybėmis
namo varydami. Rašo, jog pargrįžę lietuviai, žemai-
čiai kelias dienas Kernavėj, buveinėj savo ūkės,
linksminęsi!.

riavę žemgalius ir donį jiems antmetę; lietuviai, že-
maičiai, norėdami juos atvaduoti, gulė iš visos galios
ant miečeivių. Susirėmė šalys ant Daugavos pašalio
čiais padarė, kurių geležies pulkai, lig paskuojo stip-
ruodami, norėjo pagonims pergalę išveržti, bet smar-
kybės ir narsybės lietuvių, žemaičių niekaip nebnu-
ramdė, ir su tokiu įnirtimu abi pusi mušės, jog saulė
nebuvo dar užsileidusi, jau trūsos nuo brylių mMiečei-
vių su apkruvinėtomis skerlomis ragotinių plūduro
po Ryga, sriautu Daugavos atneštos, ir gildė širdį
laukiantiems vokiečiams pergalės, kurie, išvydę sky-
dą paties mistro beplūdurantį, nusiminė, tardami, jog
ir pati Ryga klius tuojau į rankas žemaičiams; krito
toj kruvinoj mūšoj pats mistras Širburgas, 33 brostvi-
ninkų ir 8000 kareivių, 16 gyvų vyresniųjų sugavę
pagal savo užlaikymą dievams ant apieros sudegino,
dėkavodami už pergalę".

Tos pergalės lietuvių ir žemaičių ne tiktai nugan-
dino kryžeivius, miečeivius, lenkus, bet visus krikš-
čionis, kuriems tarė kryžeiviai, miečeiviai, jog vie-
na valanda išvirs kryžius pagonų žemėj, jei neis jų
gelbėti; to dėjęsi, rašė pas karalius ir guodės, mei-

! Tasai tenai.
2 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. X.

214

laudami, idant teiktųsi šelpti krikščionis nupuolan-
čius, išleido paskui siuntinius pas popiežių, sakyda-
mi, jog patys mistrai didieji su tūkstančiais kryžeivių
ir miečeivių guli jau palaidoti, jei popiežius savo už-
tarymo nedarys, doros tarp krikščionų nebebus. Po-
piežius, išklausęs tuojau meilavimą, išdavė vėl bulę,

apskelbdamas didžius atpuskus tiems krikščionims,
kurie tiktai norėtų kariauti prieš lietuvius ir žemai-
čius, Tuojau ant balso popiežiaus lenkai, mozūrai, si-
lezionys, čekai, moravai gaujomis ėmė tvinti į Lie-
tuvą ir Žemaičius. Lietuviai, žemaičiai, išgirdę, jog
visi krikščionys kelias ant jų, nėmaž to nenusiminė,
bet skubinai ir šarpiai tiekės, kaip galėtų tuos debe-
sis krikščionų attolinti. Tuojau krivė, visų vyriau-
sias kunigas, apskelbė vicę, idant lietuviai, žemaičiai,
tai yra visa giminė senųjų skitų, sarmatų, ginkluotųsi
antturėti savo liuosybės ir ūkės. Vaideliotai, tuo dė-
jęsi, visur drąsino ir į karę skatino, tuo tarpu Vyte-
nis, sutraukęs iš visos galios kareivius žemaičių ir
lietuvių, gulėjo Žaliojoj girioj, laukdamas ateinan-
čių neprietelių krikščionų, kurie, susinėrę su lenkais
ir mozūrais, artinos ant Lietuvos, bet tuo tarpu len-
kai, nieku dėjęsi, susikerštavo su mozūrais taip, jog
kiti krikščionys nebsumanė, ką bedaryti tame daikte:
taikinti krikščionis ar eiti pagonų kariauti. Vytenis
vienok nepuolė ant jų, noris sukerštų, būgštaudamas,
idant nesusitaikintų krikščionys, išvydę pagonis, dėl
to gi, kaip sakiau, Žaliojoj girioj gulėjo taikiai su
savo rimtais pulkais. Tuo tarpu krikščionys, nepa-
bengę dar kerštų tarp savęs, sulaukė kitų neprie-
telių, tai yra totorių, kurie, įipuolę į Lenkų žemę,
apygardas Sandomiro, Seradzės ir Krokuvos baisiai
nuteriojo, vos patsai Leškas besuskubėjo su žmona
į Vengriją išsprukti. Dajutę tą, lietuviai atsipūtė Ža-

215

liojoj girioj ir, išrinkę 8000 rinčių* karių, ėjo į Prū-
sus kryžeivių kariauti, kurie, nedrįsdami su rimtais
pulkais lietuvių, žemaičių kariauti, pilyse lindojo,
kaipogi žemaičiai, visą Sambijos kraštą į kūlį ir van-
denį apvertę, su didžiu grobiu namon pagrįžo, nu-
stoję tiktai 88 karių, kuriuos kryžeiviai, iš netyčių
užpuolę, nukavo, vienok ne viensai ir iš pačių kry-
žeivių gyvybą pridėjo.

Ateinantį metą dykdami kryžeiviai atgiežti ap-
maudą ant lietuvių daug kartų tenai žygiavo ir, neiš-
sakydami karės pagal seną įpratimą, nemažas nelai-
mes darė. Kaipogi Meinhardas, pats mistras, pirmuo-
ju antpuoliu Kolainių pilį apgulė; negal aprašyti, su
kokia tenai kantrybe gynės žemaičiai. Mistras, pa-
rėdęs savo taborius, arba abazą, ties pilia, tuojau
500 rimtų jočių išsiuntė artimųjų kaimų pūstyti ir
sergėti, idant jų taborių iš nežinių pagonys neant-
pultų, o 2000 liepė į pilį griautis, kurioj 120 jočių že-
maičių tebuvo su pačiu jų kamendotu Surminu, vyru
gudrių, bukliu ir kantriu, kursai, noris su ta saujele
antpuolius neprietelių drąsiai atrėmęs ir visus grio-
vius pilies kūnais jų užvertė, vienok ir taip negalėjo
išnaikinti kryžeivių, kurie, naktovidu paėję į pamūrį,
pilį uždegė ir mūrus ėmė griauti, bet lietuviai, žemai-
čiai, noris paskendę liepsnose, gynės lig paskujo čiu-
kuruose pilies ir šimtais kryžeivių graudino. Jau iš
visų žemaičių 12 sveikų bebuvo, kiti visi žeisti; ant
galo likusieji ir žeistieji, nesivildami nė jokios pa-
galbos, užsikeikė, jog pirmiau irose pilies visi užsi-
raus, bet kraugeriams kryžeiviams nė viensai neveT-
gaus, to dėjęsi, žemaičiai visą dieną dar kantriai tu-
rėjos; jau brėkšti buvo pradėjusi, ir ugnys, apačioj

* Plg, lat. rimts, rints „stiprus, tvirtas“; DII: rimtų,

216

pilies kas kartą vilnimis keldamos aukštyn, railiojo
mūrais, kurių nuilsę žemaičiai nebgalėjo užtroškinti,
ką regėdami, visi tarė, jog nebsulauks saulės užte-
kančios, to rūpindamies, galįs už galį narsiau ant
neprietelių gulė ir, šimtais giltinių laidydami ant
kryžeivių, kūlvertiniais juos į pragarą grūdo; bet
išvakarėmis kryžeivių sargtys, išgirdusios bruzdesį
raitorių atsiartinančių, tarė, lietuviai ir žemaičiai
eina saviesiems ant pagalbos, tuojau visi kryžeiviai
kuo veikiau nuo pilies atstojo ir, į laivus sutūpę, grį-
žo namon, bet, pažinę paskui, jog jų pačių raitarija
iš apygardų grįžo, atsisukę puolė vėl su didesniu
apmaudu ir įdykimu į pilį laužtis. Bet Surminas, ka-
mendotas žemaičių, tuo tarpu indus brangius, turtus
ir gėrybes su žeistaisiais išdanginęs ir sugriovęs pily
tas vietoves, kuriose įgulę kryžeiviai galėtų gintis,
iras vienas pily belikdamas, paėjo. Kryžeiviai, radę
tuščią pilį, nežinojos patys, ką daryti iš apmaudo, jog
tapo apgautais, ir taip, nustoję savųjų kelis tūkstan-
čius, grįžo kryžeiviai į Prūsus keikdami!.

Surminas, norėdamas atmonyti kryžeiviams nute-
riojimą ir nelaimes, steigė kaip įmanąs juos Nemune
išskandinti, bet nieko negalėjo padaryti, kaipogi nei
vylyčia prigaunami, nei laivais prinokiami buvo. To
dėjesis, Surminas suvadino visus savo kareivius ir
jiems tarė: „Kurs iš jūsų išmanys neprietelius nuga-
luoti, tas bus pagirtas ir apdovanotas.“ Rados tarp
kitų, Noda vadinamas, jaunikaitis drąsus, buklus ir
didžiai stiprus kareivis, kursai pažadėjo kamendo-
tui savo ne tiktai neprietelius panokęs paveikti, bet
lig paskuojo išnaikinti, jei tiktai jo rodos suklausys.
To dėjęs, Noda persidarė į motriškę lenkę ir, užėjęs

! Koialowicz, Hist, Lit., t. I.

1291

atstu už priešakio grįžtantiems kryžeiviams, ėmė
graudžiai verkti, šaukdamas lenkiškai ant kryžeivių:
„Jei krikščionys esat, jei lenkų bendrai, susimylėkit
ant manęs, žmonos lenkės krikščionės, turiu giminę
plačią ir turtingą Lenkuose. Visų aukščiausias regi,
jog nesigailėsit mane išgelbėję, noris ant galo ne-
turtinga būčiau, mindamies jūs dėl to vien, jog krikš-
čionė esu, turit mane gelbėti: kaipogi šioj pačioj va-
landoj ar badu mirsiu, ar vėl, kliuvusi į nagą pago-
nims, viso pikto datirsiu.“ Sakydama tuos žodžius,
griaudžiai verkė ir rankomis pagalbos mojo. Kryžei-
viai, nieko pikto nevildami, noris skardį Nemuno
mede apaugusį matydami, tarė, jog nė kokių tenai
artyn nebuvo lietuvių, žemaičių, jei ta žmona drįso
šaukti ir raudoti, dėl to gi sukos į pašalį su laivais
tos motriškės gelbėti, kuri, įpuolusi į vandenį, laivo
pašalį nutvėrė ir kareivių užslėptų sušuko, su kuriais
Surminas antpuolęs įsigavo į laivą kryžeivių, kuriuos
išnaikinęs, gėrybes ir laivą atėmė!.

Tiems lietuviams, žemaičiams, kurie buvo ištrau-
kę į Lenkus, ne visai tevyko, kaipogi kryžeiviai, da-
jutę juos išėjusius į Lenkus, tuojau Henriką Cukšver-
tą, kamendotą pilies Balgos, su 1500 rinktinių jočių
išsiuntė įkandin, idant Jazbučiui, karvedžiui žemai-
čių, pargrįžtančiam iš Lenkų, kelią užstotų; kaipogi
Cukšvertas užkumpė jį iš nežinių tarpe upių Narevo
ir Elėjos ir, vienu antpuolių 500 jočių žemaičių pa-
klojęs, visą grobį jiems atėmė?.

Neatgiežė dar tuo kryžeiviai apmaudą, bet atentį
metą, sulaukę nekurių pašalpų, atėjusių ant skati-
nimo popiežiaus jų gelbėti, traukė kryžeiviai su savo

! Tasai tenai.
? Tasai tenai.

218

karvedžiu kamendotu Karaliaučiaus Bertoldu Brun-
heimu į Lietuvą ir, tenai apygardas nuterioję, pačių
imtinių diduomenės 700 išvarė į vergus. Ta dingsčia
negalėjo jiems nei lietuviai, nei žemaičiai atmonyti,
neturėdami stiprios galios, vienok Vytenis, didis
kunigaikštis Lietuvos, norėdamas bent kelią kryžei-
viams į Lietuvą užtverti, liepė apygardose Junigedos
pilį išstatyti; noris Bertoldas visaip norėjo darbinin-
kus antpuldamas gaišinti, bet lietuviai, kareivius savo
nekuriose vietose užstatę, gaišinti darbą kryžeiviams
nebleido. Bertoldas, nebgalėdamas nieko toj vietoj
padaryti, sukos į Mederabės pilį, panemunėj esan-
čią, iš kurios tankiai lietuviai ant kryžeivių išpuldi-
nėjo, tą Bertoldas apgulė; radęs tenai mažą įgulę,
vėtra įsilaužė ir daugybę krikščionų, kaliny esančių,
išleido, ir pačią su žeme sulygino.

Negana to buvo kryžeiviams, kaipogi patsai
mistras Meinhardas, neišpasakytas sutraukęs galybes
kareivių iš atėjusių gaujų vokiečių, čekų, moravų,
lenkų, tarp kurių pačių brostvininkų rašo 1000 buvus,
kursai, su tokia galybe svieto įėjęs į Lietuvą, Paštu-
vos ir Gaižuvos apygardas nuteriojo ir, kūlį su van-
deniu tenai belikęs, norėjo mistras grįžti namon. Bet
tuo tarpu Jazbutis, karvedys žemaičių, atpuolęs tą
kraštą gelbėti, gulė iš užpakalio ant kryžeivių, kurių
paskuojes eiles valdė Cukšvertas, kurį pavydęs Jaz-
butis, norėdamas jam praėjusijį savo nuopuolį atmo-
nyti, metės ant jo žiebų veikumu ir pirmuoju siūčiu
įrėmė kardą į krūtis Cukšvertui, kursai tuo tarpu,
būdamas nuo jo žeistuų, Jazbutį patį kalaviju pervė-
Tė, kursai vienok dar, virsdamas iš žirgo, Cukšvertui
pirštą nukirto. Žemaičiai, regėdami savo karvedį su
tokiu narsumu grumiantis, susirėmė dar kuo kantriau
taip, jog kotai ragotinių nuo gelžytų krūtų lūžo ir

219

1292

kardai ant galvų tviskėjo. Žemaičiai, nustoję savo
karvedžio, trauktis pradėjo, o kryžeiviai, būgštau-
damies apgaudinės kokios, taip pat šalintis ėmė; ir
taip abi šali be pergalės atstojo iš karvietės, vienok
visą grobį kryžeiviai, Lietuvoj suluptą, nuvirdė į Ka-
raliaučių akivaizdoj virpančių lietuvių iš gailesio!.

Tuo pačiu atveju Cukšvertas, norėdamas Junige-
dos pilį užimti, vienas virtines savo kareivių išleido
apygardų terioti, kitas užslėpė ir su likusiaisiais ties
pilia patsai pasirodė. Tgulė Lietuvos, niekindama ma-
žumu kryžeivių, išpuolusi iš pilies, ėmė kariauti juos,
šie tolintis, lietuviai vyti įkandin, kurie lig tiktai
atsitolino nuo pilies, Cukšvertas liepė užslėptosioms
virtinėms užpakalį lietuviams užsiausti, kurie, iš visų
pusių apgulti neprieteliais, kovės iki paskuojo ir ne
vieną tūkstantį kryžeivių mMirdami paguldė; vienok
kryžeiviai, iškirtę lietuvius, į pilį įėjo, kurios gėry-
bes išplėšę, pačią suardė,

Kad taip kaivino kryžeiviai lietuvius savo ant-
puoliais, lenkai tiekės kita šalia juos kariauti, bet,
nedrįsdami vieni patys karės pradėti, užtelkė dar ant
pagalbos tuos pačius kryžeivius. Vytenis, norėdamas
dar lenkus namie užspėti, lig nesusinėrus su“ kry-
žeiviais, surinkęs iš visos Lietuvos ir Žemaičių ka-
rius“*, traukė į lenkus, kuriuos jau sutiko einančius
į Lietuvą. Vedė juos pats karalius Vladislovas, vadi-
namas Mastiniu, su sūnumi savo Kazimieru, kuriuo-
du, pavydusiu lietuvius, ėmė tuojau pulkus eilauti į
mūšą. Vytenis, didis kunigaikštis Lietuvos, regėda-
mas gaujas lenkų ir kitų krikščionų, noris nenusimi-
nęs, vienok taręs savo vyresniesiems: „Šiandien

! Tasai tenai.

* su iš DI.

** karius iš DI]; DI yra: kares.

220

reiks mums toj vietoj drąsiai mirti ar pergaliais
tapti.“ Dėl to gi kuo šarpiau eilavo karius į mūšą,
apie kuriuos skraidydamas ir drąsydamas tarė: ,„(Ge-
riau yra mirti liuosais karvietėj su amžina garbe,
nekaip per nepabengtus amžius vergais krikščionų
būti.“ Visa kuo veikiau parėdęs, liepė pūsti trimi-
tus į mūšą. Šalys susirėmė ir nušiurpusios mušės
ilgas valandas; pradžioj, noris lenkai rodė didesnį
narsumą ir smarkumą, vienok lietuviai su žemaičiais
taip pat stipravo. Saulė jau gerai buvo persvirusi
per dvylika, kraujas abejoj pusėj varvėjo, o šūsnys
puikių puikesnių žirgų sumuštos su kūnais kareivių
niūksojo, maž bebuvo tarp kareivių neluošų, patsai
jau karalius lenkų su sūnum abudu buvo žeistu, ku-
riuodų gelbėdamas marčelga kryžeivių nuo giltinės
patsai galą gavo su daugybe ricielių, arba brostvi-
ninkų, vienok ant galo lietuviai, perlaužę eiles len-
kų, kruviną pergalę jiems išveržė. Nėra skaitliaus
kritusiųjų toj mūšoj raštuose padėta, vienok gal nuo
to spręsti (susekti), jog jei patys karaliai ir karve-
džiai krikščionų vieni krito, kiti žeistais tapo, kas
tenai bebuvo su kareiviais, gal aiškiai sakyti, jog
daugiau nei dešimtis tūkstančių lenkų karvietėj
paliko; turtai ir gėrybės neišguldomos kliuvo į ran-
ką lietuviams, žemaičiams, kurie karūnas lenkų
bažnyčiose savo iškabinėjo atminimui tos pergalės.
Lenkai, datyrę to nuopuolio, nebketėjo daugiau į
Lietuvą beeiti!.

Vytenis, pergalėjęs taip lenkus ir kryžeivius,
ėmė žadinti ir paikinti prūsus, idant keltųsi prieš 1292
kryžeivius, savo kraugerius, kurie, noris pergalėti,
tiekės į karę savo nuopuolį atmonyti; Vytenis, to

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

221

dėjes, išleido tenai vaideliotus, idant primintų prū-
sams senų dienų liuosybę ir dorybę jų bočių prabo-
čių skitų ir sarmatų, lygia dalia išguldytų jiems šios
dienos jų vargus, nelaimes ir vergystę krikščionų.
Bet tuo tarpu Meinhardas, didis mistras, attaisęs ir
padauginęs savo kareivius antplūdusiomis gaujomis
kryžnešių, traukė visuomeniai į Lietuvą ir tenai ėmė
terioti. Vytenis nebuvo dar visos savo galios surin-
kęs, dėl to gi negalėjo stačiai prieš eiti, vienok buk-
lumu savo jei ne veikti, bent gorinti, iki pasitiekiant
kaip reikiant tokiame atsiėjime, steigė. Kaipogi, to
vildamos, Vytenis, išskaidęs kareivius į nedidžias
virtines, išslapstė tarp girių šalyse neprieteliaus,
o patsai su rinktiniais žadėjo ant jo gulti nuo prieš-
akio; bet, tą pajutęs, Meinhardas, didis mistras, kuo
veikiau skubinos grįžti namo, ir nežinoma yra, kaip
būt bepargrįžę kryžeiviai, jei kamendotas pilies
artimosios nebūt atpuolęs jiems ant pagalbos su ke-
liais tūkstančiais, kaipogi lietuviai buvo jau kry-
žeiviams užpakalį užsiautę. Visas tas žygis kryžeivių
nieku tapo, kurie, dar būgštaudami, idant prūsų gi-
minės nesikeltų, nebdrįso tuo metu bežygiuoti į Lie-
tuvą.

Taip didis kunigaikštis Lietuvos, nusikratęs kry-
žeivių, grįžo vėl į Lenkus, ir kur užleido virtines
lietuvių, žemaičių, ten kūlis ir vanduo tyruojąs be-
liko; kaimų, klioštorių, bažnyčių šimtais ugnis* gruz-
dino, ir tokias daugybes imtinių sugavo, jog dalijan-
tis kožnam kareivių po 20 sako kliuvus, kuriuos į
vergus parvarė. Kazimieras, kunigaikštis Lenčicijos,
pagailęs savo ūkininkų, buvo ėmęs vyti lietuvius,
žemaičius, bet, atnokęs** juos, ne tiktai imtinių ne-

* DI: ugnia,

** DI: antnokęs.

222

atvadavo, bet, kruvinoj mūšoj karius savo nustojęs,
patsai gyvybą savo pridėjo.

Po to žygio Vytenis padarė sandarą su Boleslovu,
kunigaikščiu mozūrų, kuriuodu viens antram meilę,
pagalbą, liuosą kelią per savo valdystą ir liuosą pre-
kybą pažadėjo.

Kad lietuviai graudino lenkus, tuomet kryžeiviai
jų pilis antpuldinėjo, kurie, noris narsiai laužės, vie-
nok, negalėdami įsigriauti tenai, ne kartą turėjo
atstoti nuo pačių angų pilių, kurias kantriai gynė
lietuviai, žemaičiai, visuomet ginkluoti, gyveną traš-
kančiose giriose. Kaipogi pats mistras, karts po kar-
to įėjęs į Lietuvą, norėjo į pilis Junigedą ir Vistą
vėtra įsilaužti, bet, drąsiai atremtas, daugybę savųjų
nustojęs, su gėda namon pagrįžo.

Apmaudingas Vytenis tais antpuoliais kryžeivių,
pargrįžęs iš Lenkų, traukė su daugybe kareivių į
Prūsus, nuteriojęs tenai laukus parubežiaus, pirmuo-
ju antpuolių Tilžę apgulė ir vėtra tenai įsilaužti no-
rėjo; negal aprašyti, su kokia narsybe ir kantrybe
tenai lietuviai, žemaičiai grūdos. Vienok Vytenis,
negalėdamas nieko padaryti Tilžės piliai, priemies-
čius jos ir artimuosius kaimus nudeginęs, pagrįžo na-
mo rimčiau į karę tiektis!.

Neilgai buvus kryžeiviai atgiežė apmaudą ant lie-
tuvių, kaipogi Konradas, kamendotas pilies Karaliau-
čiaus, su Konradu Štange, ištraukusiu į Žemaičius
su didžiomis gaujomis, vėtra įsigrūdo į pilį Minge-
dėnų*, kurioj iškirtusiu visus, galinčius ginklą ne-
šioti, žmonas ir vaikus į vergus išvarė. Dajutęs tą,
Vytenis ir turėdamas jau kareivius gatavus kur

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. VI.
* DI išnašoje pasiaba: Czy nie Medingiany? (D. P.)

223

1293

1294

kitur vesti, sukos tuojau ant kryžeivių, noris jų nebe-
pavijo, vienok, išleidęs tuo tarpu rimtas virtines toli
tolesniai, ką sutiko, visa naikino, bažnyčias, kliošto-
rius, miestus degino, pilis į dulkes pustė, kryžeiviai
patys nekuriose tiktai tvirtose pilyse užsirakinę lin-
dojo. Tris mėnesius Vytenis po Prūsus sariodamas,
daugybes imtinių sugavęs ir neišsakytą lobį suplėšes,
grįžo jau namon su savo rimtais pulkais, kurie, nu-
slėgti gėrybėmis, būrius imtinių vokiečių į vergus
varė. Kryžeiviai, pajutę, jog lietuviai suirę grįžta
namo, tuojau, geležies pulkus sutraukę, užstojo lie-
tuviams kelią tarp dviejų kalnų, į kurią vietą atėję,
lietuviai, žemaičiai pasijuto iš visų pusių nuo kry-
žeivių apsiausti. Vienok tokioj rūstoj vietoj lietu-
viai su žemaičiais visa palikini metės su tokia nar-
sybe ant geležies eilių kryžeivių, jog nuo tos smar-
kybės šarvai vien kryžeivių eižėjo ir ragotinės lūžo,
o kandūs kardai ant galvų tviskuliavo (blizgėjo),
kraujas varvėjo visose pusėse, o balsai vyresniųjų
drąsinančių ir aičiojimai mirščiųjų* giriose gaudė.
Noris kryžeiviai norėjo lig paskujo iškirsti lietuvius,
vienok Vytenis išsigrūdęs per tuos geležies mažne,
sakau, mūrus, palikęs karvietėj daugiau nei 9000
savo rimtų kareivių su visa gėrybe; krito daugybės
ir kryžeivių, kaipogi patsai jų didis marčelga tenai
galą gavo!.

Apturėję kryžeiviai tokią pergalę nuteriojo ne-
kurias Lietuvos apygardas, užvis Pieštvės traktį, įsi-
gavę paskui į vidurį Lietuvos, Romovę, buveinę kri-
vės krivaičio, išvertė, taip pat apygardas Pagraudės
ir Vaikių Žemaičiuose į kūlį ir vandenį apvertė, 0

* DII: mirštančių.
! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, L. VI.

224

Lietuvos lomą tarp upių Narevo ir Nemuno užėmė
ir gyventojus prisuokė donį mokėti.

Tuo tarpų Vytenis, sutraukęs į parubežių Lenkų
savo kareivius, gorino (gairino) kryžeivius, o su
Boleslovu, mozūrų kunigaikščiu, antrą sandarą pa-
darė, kursai Vyteniui pilį Vizną atidavė ir jos įgulę
pasiėmė maitinti. Dajutę tą, kryžeiviai rūgojo ant
Boleslovo, jog jis pagonis ne tiktai taupė, bet dar
savo valdystoj laikė. Boleslovas jiems atsakė: „Tu-
riu kelias virtines lietuvių dėl sargties mano, ne dėl
nelaimės krikščionų, bet jei koksai pagonis dasily-
tėjo ko, tą jis padarė be kunigaikščio žinios; sanda-
rus, kuriuos su kryžeiviais padariau, noriu užlaikyti
po senovės ir žadu, jog kryžeiviai nuo lietuvių, jo
sargų, nieko pikto nedatirs.“ Nekako to atsakymo
mistrui kryžeivių, kursai, surinkęs kareivius, ant-
puolė pilį Vizną, kurioj lietuviai, lig paskuojo gin-
damies, irose pilies su garbe užsirausė; bet lietuviai
niekaip nesiliovė ir pilį, noris paveikti, tuojau at-
naujino. Nebgalėjo kryžeiviai begaišinti lietuvių,
kaipogi sambiai ir natangai, įkyrėję jų vergyste ir
skatinami nuo vaideliotų, iš Lietuvos atėjusių, kaip
viršiau minavojau, norėjo senų dienų liuosybę at-
gauti, kurie, to dėjęsi, visų pirmuoju antpuolių į Bar-
tenšteino pilį vėtra įsigrūdę, įgulę kryžeivių į gelži-
Nius apkalė ir patį Karaliaučių atvejų atvejais vėtra-
vojo, kuriam vienok nieko nepadarė, kame tiktai
užlenkę vokiečius ir kitus krikščionis augusius kavo
žemyn, 0 žmonas jų ir kūdikius vergė. To dėjęsi,
sambiai ir natangai aprinko sau už karvedį Naudiotą
Jaunikaitį, kuriam kryžeiviai tėviškę buvo išplėšę,
kursai kruvinas mūšas darė, kuriose visų kantrieji
kryžeiviai ir garbingi ricieliai Kristaus sau galą rado,
dėl to gi likusieji nebdūmojo apie Vizną, bet reikėjo

Š. Raštai I t. 225

1295

1296

jiems grižti namų gaisrą gesyti. Vienok kryžeiviai,
būgštaudami, idant Vytenis neatpultų natangų ir
sambių gelbėti, išsiuntė kelias virtines iš laiko ka-
reivių į Lietuvą Gardinan, kurios įgulė, dajutusi mažą
galią neprieteliaus tesant, užpuolusi be vienojo nu-
kavo. Bet antra sritis kryžeivių, kurią vedė kamen-
dotas Libencelis, laimingiau kariavo: įėjusi į Lietu-
vą, apgulė pilį Kiumelio, kurią noris smarkiai ir
drąsiai lietuviai gynė, vienok tenai įsilaužė. Gardino
įgulė norėjo ir iš tenai kryžeivius išvirdyti, bet pati,
ant galo kruvinoj mūšoj išgurusi, į pilį savo vos be-
įsitraukė. Vienok tuo žygiu kryžeiviai nedaug ką
Lietuvoj tepelnė, bet turėjo grįžti į namus sudegin-
tus, kaipogi, kad kryžeiviai Lietuvą teriojo, tuomet
žemaičiai apygardas Tilžės ir Karaliaučiaus naikino
ir, priemiesčius abejų pilių nudeginę, daugybes imti-
nių į vergus išvarė. Meinhardas, marčelga kryžei-
vių, norėjo pagrįžtantiems lietuviams, žemaičiams
kelią užstoti, bet, mažne visų savo karių nustojęs,
patsai tenai galą gavo!.

Vytenis, apturėjęs tą pergalę, su visa savo galia
sukos ant kryžeivių ir, kur tiktai užėjo, tenai kūlį ir
vandenį beliko, kaimus, klioštorius, miestus nudegi-
no, rūmus, muižes, pilis į dulkes išpustė ir krikščio-
nis vergė, žadėdamas tuo kartu tegrįžti namo, kad,
paskuojį kryžeivį nukavęs, kardą savo jūroj nuplaus
ir prūsams liuosybę atgaus. Tą regėdami, kryžeiviai
norėjo visaip Vytenį namo sugrąžinti ir, to dėjęsi,
išsiuntė Zigfridą Balgos ir Cukšvertą su Bertoldu,
Karaliaučiaus pilių kamendotus, su daugybe kareivių
į Lietuvą, kurie, tenai nuterioję apygardas Gardino,
norėjo dar į pačią pilį įsilaužti, bet juos ne tiktai

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

226

lietuviai atrėmė, bet dar didį nuopuolį padarė, kurie
tenkino namo besugrįžę. Vyteniui geriau dar vyko
valdystoj kryžeivių, kursai kas dieną tapęs smarkes-
niu, graudindamas visomis pusėmis krikščionis, ku-
riuos tuo pačiu žygiu būt išbengęs lig paskuojo, jei
tuo tarpu nebūt atnešę žinios Vyteniui nuo tėvūnų
iš Kernavės, jog arkivyskupas Rygos pagalbos nuo
jo klūkia prieš kraulejus miečeivius, kurie, apvergę
lečius, arba latvius, ir kruvinu jų prakaitu įturtėję,
viens už kito vyriausiais norėjo tapti, o savo lobiui
niekame soties nebgalėjo berasti. Miečeiviai, sakau,
skaugėdami rygionims vokiečiams, savo gimtuviams,
turtų, kuriuos prekyba buvo sutiekę, ne tiktai mies-
čionis apvergti, bet dar pačiam arkivyskupui valdžią
atimti norėjo (kursai lig šio laiko buvo karvedžiu ir
didžiuoju mistru mMiečeivių), tardami jam, jog kuni-
gas turi bažnyčioj poterius pamparioti ir vergus mo-
kyti, idant anie savo žiuponų ir kungų klausytų, ne
apie kares ir valdžią rūpintis. Bet arkivyskupas nie-
kaip nenorėjo paleisti savo valdystės, lygia dalia
rodnasis Jonas Kvirinus drąsiai liuosybę miesto gy-
nepadarys, sugavę juos į kalinį įstūmė ir, muižes ir
pilis arkivyskupo užgriebę, patys valdyti anomis
pradėjo. Kyvojos (riejos) tarp savęs patys vokiečiai
daugiau nei trejus metus, ant galo arkivyskupas ir
miesčionys, regėdami, jog nebus doros su miečei-
Viais, paėmę ginklą, norėjo liuosybę savo ginti ir
valdžios nepaduoti miečeiviams; to dėjęsi, 18 mėne-
sių su“ anais kariavos. Lietuviai, tą jusdami, visi
niekino Vytenį, kunigaikštį savo, jog nesteigia nau-
doti iš kerštų savo neprietelių, tardami, jog senieji

“ su iš DI.

1297

kunigaikščiai Lietuvos gudresniais buvo, kurie kerš-
tuose gudų trečiąją dalį žemės atgavo nuo jų, kurios
pirm kelių šimtų metų buvo nustoję, o Vytenis iš
kerštų miečeivių nenori naudoti. Bet Vytenis, būda-
mas bukliu, žinojo gerai, jog baimė keršte vienybę
daro, vildamos, jog veikiau ar paskiau katra noris
šalis vokiečių nuilsusi ateis pas jį užtarymo ieškoti,
ir tuo kartu abejus išsišylusius lengvai paskui po
savo valdžios užims. Nenusivylė tuo didis kuni-
gaikštis: kaipogi atėjo diena, jog arkivyskupas Ry-
gos, visų didžiausias neprietelius pagonių lietuvių,
žemaičių, ėmė meilauti ir klūkti nuo jų pagalbos
prieš miečeivius ir žadėjos į užtarymą Lietuvos di-
džio kunigaikščio atsiduoti. Kas galėjo viltis, jog

pagonys, kuriuos krikščionys sūnumis velnių vadino,

vaidus jų pačių taikins, dorybės ir meilės artimo
savo mokys, tuos, sakau, žmones, kurie tarės evan-
geliją kas dieną skaitą ir svietą meilės ir vienybės
moką!.

Vytenis, pargrįždamas iš Prūsų, tebrado dar Ker-
navėj siuntinius arkivyskupo ir miesčionių Rygos,
kuriuos meilingai ir padoriai priėmęs ir išvaišinęs,
pagalbą jiems ir užtarymą pažadėjo, jei tiktai anie
pasiima jo kareiviams tame žygy algą mokėti, kurią
siuntiniai su džiaugsmu pasiėmė.

Vytenis, išleidęs siuntinius, tuojau sutraukė ka-
rius, kurių vienai daliai liepė traukti į Naumilės pilį,
o su antra dalia patsai apgulė Karkuso pilį, kurioj
didžiai drąsiai ir kantriai miečeiviai lig paskuojo
gynės, bet lietuviai, mūrus pilies išvertę, vėtra įsilau-
žė ir keturiems tiktai vyresniesiems miečeivių gy-
vybą beliko, kitus visus iškirto. Taip Vytenis, suly-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

228

ginęs tą pilį su žeme, leido į visas puses rimtas vir-
tines naikinti apygardų, 0 vaideliotams kunigams
liepė skatinti lečius, nužuvusius vergystoj, idant kel-
tųsi prieš miečeivius, savo galžudžius, ir padėtų lietu-
viams, žemaičiams kariauti.

Gaila buvo veizėti ant lečių, arba latvių, tos da-
lies skitų sarmatų, taip garbingos kitą kartą giminės,
apvergtos (apvergintos) nuo vokiečių atėjūnų, kurie,
idant užmaršintų jų didybę, garsumą ir liuosybę jų
giminės, taip buvo juos nukaivinę (suvarginę) mie-
čeiviai, jog ant paties povyziaus jų vargų ašaros
žmogui meilingam rietėjo*. Nuo sunkių darbų kaulai
ir gyslos per skūrą perskaitomi buvo, veidai rodės
gemant jau rūpesniais išvagoti, antakiai nuo vargų
užvirtę, kuriuos tiktai ant skaudaus balso savo krau-
gerių teperkėlė, patys sukumpę, virpėjo mažne, sa-
kau, vėjo papučiami, tarp kurių kiekvienas tokiuo-
se varguose ir bėdose kas valandą šaukė balsu smer-
tį, o lietuviams, žemaičiams, drąsinantiems keltis
prieš miečeivius, kruvinas rankas, gelžiniais nu-
graužtas, rodė ir tarė: „Mes jau prapuolėm amžinai
ir taip nuvargom, jog nebgalim kardo rankoj nuval-
dyti; jei begalit, gelbėkit patys mus prapuolusius.“

Tą girdėdami, lietuviai ir žemaičiai prisiekė, jog
pirmiau gyvybą savo pridės, nekaip krikščionimis
bus, ir jiems nevergaus, ir tame įšėlime mažne, sa-
kau, metės į visas puses terioti krikščionis vokie-
čius; kur užlenkė, ten žudė, kunigus ties altoriais
bažnyčiose zurdojo, šventus indus maitojo, gerdami
vokiečių vyną ir midų; miečeiviai nusiminę neku-
tiose tiktai pilyse užsirakinę tvylojo, apsuk** kurias

* rietėjo iš DI; DI yra: reikėjo.

** DI parašlėje parašyta: aplink.

229

1298
birželio
mėnesy

lietuviai jų muižes, bažnyčias, klioštorius į dulkes
pustė ir pilis laukan vertė, vienu žodžių, kur tiktai
užsisuko, ten kūlį ir vandenį beliko.

mų, nebiškentėjo, išėjo iš pilių, kuriose lig šiol lindo-
jo, o kuo veikiau susinėrę norėjo užstoti kelią lietu-
viams, grobiu apsunkintiems, pajūry, netoli nuo Per-
navos pilies, ties upe Treidere; kaipogi tokioj vietoj
viams ir žemaičiams jūros vilnėjo, antroj Treiderės
verpetai burgėjo, o priešaky geležies eilės miečeivių
trakšojo; taip lietuviai, žemaičiai vienoj valandoj
iš pergalėtojų pergalėtais rados. Miečeiviai, regėda-
mi tokią nelaimę lietuvių, kuo smarkiau gulė ant jų
ir, pirmuoju antpuolių 800 rimtų jočių lietuvių pa-
guldę, 3000 imtinių vokiečių atvadavo; jau lietuviai
buvo pradedą gurti, bet, tą matydamas, Vytenis,
kursai tą dieną kariu ir karvedžiu buvo, sušuko ant
lietuvių: „Vyrai, tokia tatai yra jūsų prisieka! Jei
jūs norit, būkit vokiečių vergais, aš vienas linksmi-
nuos, jog toj valandoj, graudindamas neprietelius
mano tėvainės, visu lietuviu mirštu.“ Tą ištaręs ir
žirgą pentinais sudūręs, drąsus ir kantrus Vytenis
metės ant geležies eilių miečeivių ir, kandžių (skud-
riu) kardu graibstydamas galvas neprietelių, sau
kelią skynė, Lietuviai ir žemaičiai, susigėdę įtarimo
kunigaikščio, puolė lygiai su juo it įšėlę ant mie-
čeivių ir ar sau, ar jiems kuo narsiau galo ieškojo,
kaipogi pirmuoju įnirtimu miečeivius atrėmė ir jų
geležies pulkus sutrupino, mistrą patį, 50 brostvi-
ninkų, ar ricielių Kristaus, ir 7000 raitorių karvie-
tėj paguldė!.

! Tasai tenai.

230

Nuo tos pergalės lietuviai grįždami, kur beuž-
lenkė kokią kame muižalę, bažnyčią ar klioštorių,
beveizint sukūrino (sudegino) ir visą kraštą Lečių
taip nuteriojo, jog, kur pažvelgus, ten tyri laukai
tekšojo, o kame-ne-kame tiktai nusvilusių ne tiktai
kaimų, bet pačių girių degėsiai riogsojo; su neišgul-
domais turtais lietuviai tuo kartu daugybes imtinių
parvarė.

Antra dalis lietuvių, susinėrusi su gyventojais
Rygos, vėtravojo, kaip sakiau, Naumilės pilį, kurios
buvo jau mūrus išverčią ir paties bokšto šmotą atku-
lią, ir kas valandą įgulė ar būt pasidavusi, ar irose
pilies užsiraususi, jei nebūt tuo tarpu pašalpos nuo
kryžeivių sulaukusi. Kaipo tuo tarpu Baltramiejus
Brunheimas, Karaliaučiaus pilies kamendotas, atėjo
su kryžeiviais ant pagalbos įgulei pilies ir kruvinoj
mūšoj suvargusius lietuvius paveikė, kurių daugiau
nei 3000 prapuolė, iš kurių vieni karvietėj paliko,
kiti verpetuose upės nuskendo.

Paskui Vytenis, gorindamas kryžeivius, idant ne-
šelptų anie miečeivių, apskelbė, jog kėlės visuotinai
eiti prieš kryžeivius į Prūsus, noris tenai kelis pul-
kus tevedė. Bet Vytenis, ir su tais keliais pulkais
nuteriojęs nekurias apygardas, į Štrasburgo pilį įsi-
laužė švento Mykolo dieną, bažnyčias sugruzdino,
indus šventus sumaitojo, vienok pagrįždamas susi-
kovė su Konradu Zaku, kamendotu Kulmo pilies.
Lietuviai toj mūšoj nustojo daug savųjų, bet daugiau
imtinių.

Kryžeiviai, įpykę ant lietuvių, atentį metą trau-
kė į Lietuvą ir pilis Junigedą, Pieštvę apgulė, bet,
negalėdami tenai įsilaužti, priemiesčius jų su artimai-
siais kaimais nudegino. Susinėrę paskui su savo tar-
Rais, pargrįžtančiais nuo miečeivių, ketėjo toliau

231

1299

1300

1301

veržtis į Lietuvą, bet lietuviai, paveikę juos ir sų
keliomis dar virtinėmis persikėlę per Nemuną, nu-
gandino visas apygardas kryžeivių, kurie dajutę no-
rėjo kelią užstoti lietuviams, bet šie, dasižinoję nuo
savo dabotojų, kitais keliais atsisukę laimingai gro-
bį parvirdė!*.

Negal žinoti, dėl ko Vytenis nebengė kariauti
miečeivių ir, neatvadavęs lečių iš vergystos, traukė
į Lenkus, tarp kurių taip pat kerštas buvo rodęsis**.
Visų pirma 6060 rimtų jočių į Dobrynės žemę išleido,
kurios visą kraštą į kūlį ir vandenį apvertė. Lygia
dalia būt nuterioję Kulmijos žemę, bet Drevenca
patvinusi neleido bepersikelti į anirą pašalį. Jau
grįžo namon lietuviai, apsunkinti grobiu visokio
pelno, tuo tarpu lenkai, surinkę kareivius, ėmė lie-
tuvius paeinančius vyti, kuriuos panokę, kruvinai
susimušė, bet lenkai visų smarkieji ir narsieji pirma-
jame sągroby karvietėj paliko, o likusieji, regėdami,
jog nieko nebepadarys lietuviams, grįžo namo aičio-
dami (vaitodami). Vienok keletas dešimtų lietuvių
pragaišo Kulmijos krašte, kuriuos kryžeiviai, iš neži-
nių antpuolę, nukavo.

Kitoj šaly žemaičiai buvo nuterioję apygardas
Labguvos, kuriems pagrįžtant, kryžeiviai, taip pat
vieną dalį grobio atėmę, savo imtinius nekuriuos
atvadavo. Konradas, didis mistras kryžeivių, jutęs,
jog lietuviai Lenkuose sarioja, su didžia gauja karei-
vių antpuolė Žemaičius ir apygardas Karšavėnų pla-
čiai nudegino, vienok nedaug tegalėjo apvergti ūki-
ninkų, kurie, iš laiko jutę atsiartinant neprietelių, į
gilumą girių išsikraustė su visa savo labyba. Tą patį

* DI išnašos nėra; DI: Tasai tenai.

** DI: radęsis.

232

metą Draika, gimimo šalaujas, kamendotas pilies
Aukaimio, su sūnum savo Pinu aidavė zdroda savo
pilį kryžeiviams; kaipogi Volradas, kamendotas pi-
lies Ragainės, atėjęs su kryžeiviais naktį pas Aukai-
mį, rado angas pilies atdaras pagal sutarimą, į kurią
įėjęs, visus iškirto, moteriškas tiktai kelias, gyvas
palikusias, apvergė, Sirgo dar tenai sūnus vienturtis
Sudargas jaunikaitis, karėj pažeistas, tas tiktai, ne-
galėdamas nei pats apsiginti nuo neprietelių, nei
artimo prisuokti, kurs jam būt gyvybę atimti galė-
jęs, toj rūstoj dienoj į gelžinius įdėtas, tapo vergu
kryžeivių. Draika bezliepyčia, nemindamas ant to,
jog tūkstančius žmonių nekaltų amžinais vergais pa-
darė, su visa savo gimine ir šeimyna Ragainėj apsi-
krikštijo!.

Tą metą prasidėjo karė lenkų su gudais, kuriems
lietuviai talkinėjo, dėl to gi ir kryžeiviams nebgalėjo
atmonyti savo nelaimių. Priežastis tos karės ta buvo,
jog lenkai Liublino miestą, kurio pirm 57 metų* buvo
nustoję, ketėjo atgauti nuo gudų. Didžiomis galio-
mis į karę abi pusi pasitiekė, užvis gudai, kurie ne
tiktai savo visą galią sutraukė į tą karę, bet dar to-
torius ir lietuvius, kaip sakiau, užtelkė. Vienok ke-
liose mūšose kruvinose lenkai pergalėjo gudus, ku-
rie, nebgalėdami bestipruoti, užsirakinę buvo pily
Liublino, bet ir tenai lenkai, badu juos nustipinę,
prisuokė (privertino) pasiduoti.

Lietuviai, regis, atentį metą ilsėjo, girdėdami, jog
debesis krikščionų slenka nuo vakarų į Lietuvą ir
Žemaičius pagonų krikštyti, kurie, būdami išginti
suvisu nuo turkų iš žemės šventos metuose 1297, su

! Tasai tenai.
* Šis žodis iš DI

233

1302

1303

1304

1305

didesniu narsumu ir galia ant lietuvių, žemaičių
ėmė nuo to laiko gulti. Kaipogi atentį (ateinantį)
metą viešpats Onembergas ir Vintimelis su kitais
viešpačiais Reino atėjo į Prūsus su didžiomis gaujo-
mis kareivių, su kuriomis didis mistras kryžeivių
susinėręs ištraukė dviem žarom į Lietuvą ir apygar-
das Gardino plačiai nuteriojo. Antra šalia eidamas,
Everardas, Ragainės pilies kamendotas, į Žemaičius
pilį Aukaimį zdroda jos kamendoto lietuvio Svirti-
los užėmė, kurioj, rašo, jog žemaičiai, naktovidu
žūdami, 30 dar kryžeivių, gindamies be kokio gink-
lo, nusmaugę.

Vytenis, didis kunigaikštis Lietuvos, regėdamas
tokias gaujas krikščionų tvįstant į Lietuvą, suvadino
visus ūkininkus Lietuvos į sueimą, idant, susirinkę
Kernavėj, teirautųsi, kaip galėtų tokiame atsiėjime
Lietuvos ūkę ir savo liuosybę gelbėti nuo tų baisių
mūrių, kurie slinko jau ant Lietuvos žemės. Tuo tar-
pu rėdytojas Sambijos Pilypas de Olandia, nujau-
tęs, jog visi vyresnieji ir perdėtojai Lietuvos ir Že-
maičių buvo išjoję į sueimą į Kernavę, su keliais pul-
kais kryžeivių ėjo į Žemaičius ir, tenai nesutikdamas
jų kareivių, degino ir teriojo nekurias apygardas.
Išgirdęs tą, Vytenis pačiame sąbrūzdy suėjimo, patsai
tenai 1500 rinktinių skubinai pagrobęs, kryžeivius
grįžtančius pavijęs, imtinius atvadavo; atsisukęs
ant antros žaros kryžeivių, po tris atvejus nuo Gar-
dino atrėmė ir kruvinose kovose pergalėjo!.
maičius terioti, bet juos žemaičiai patys aiškioj mū-
šoj ties Dubne pergalėjo, kurioj pačius kamendotus,
arba karvedžius, Umerį, Stoveną, Ozeną, 12 brostvi-

! Tasai tenai.

234

ninkų su keliais tūkstančiais karvietėj paklojo. Taip
lietuviai, žemaičiai, sugraudinę neprietelius tėvainės
savo, pargrįžo namo į sueimą teirautis, kaip galėtų
toliau antturėti (užlaikyti) liuosybę ūkės savo.

Negal žinoti, kaip anie tenai teiravos vienas kito
tame sueime, bet tas tiktai tėra aiškiai žinomas, jog
atentį (ateinantį) metą nuo suėjimo Vytenis, sunėręs
visą galybę Lietuvos ties Gardinu, ištraukė per Mo-
zūriją į Lenkų valdystą ir tenai pirmuoju antpuolių
vietoves Kališo ir Stavišino užėmė, kurių ūkininkai
tuo kartu tepajuto lietuvius savo namuose, kad lieps-
nos ant stogų tvaskėti pradėjo; vienu trūkiu laukus
nuteriojo, bažnyčias nulupo, gyvulius pavarė, dau-
gybes ūkininkų apvergė ir su didžiomis gėrybėmis
laimingai pargrįžo.

Nujautęs didis mistras kryžeivių išėjusius lietu-
vius į Lenkus ir žinodamas, jog visose pilyse Lietu-
vos mažos tebuvo įgulės, kurias rodės jam užimti
visų gerasis pragumas. Tuo dėjęs, liepė Albertui
Indagine Gardino pilį mažne pustuščią apgulti, jau
linksminos kryžeiviai ties pilia, vildamies tuojau aną
įgauti į savo ranką. Bet netikima destis juos sugai-
šino. Beveizint dienos viduj saulė užtemo, dangus
pamėlynavo, juodi debesys visas šalis uždengė, švie-
si diena į rūstą ir tamsią naktį persimainė, jog ne
tiktai viens kito nebgalėjo beregėti, bet ir ginklo
rankose numanyti; tuojau perkūnijos visomis pusė-
Mis sugriaudė, žiebai juodomis padangėmis ėmė žie-
buoti, o smarkūs viesulai lieti“, it viedru versti,
tranksmas perkūnijų, eižančių kūlius, medžius, su
ožesiu krušos ir lytaus nutrenkė ne tiktai balsus vy-
tesniųjų, bet ir pačių trimitų. Kryžeiviai, saugodami,
TT———

* DIL: lytų.

235

1306

1307

idant dargna įgulė pilies jų neantpultų, nuo pilies at-
sitraukę, puolė į patį miestą, arba vietovę, ir ūkinin-
kus, kurie nebuvo susidanginę į pilį, vienus tenai iš-
kirto, kitus apvergė, o rūmus sudegino, vienok ir
patys kryžeiviai, nustoję tenai kelių tūkstančių savo
kareivių, nebgalėjo į pilį besigriauti, bet šalin paėjo.
Vienok Everardas,-kamendoias pilies Karaliaučiaus,
gailėdamos, jog kryžeiviai neįsilaužė į Gardiną, pat-
sai paėmęs 6000 jočių su 100 brostvininkų, arba ri-
cielių, ir susinėręs dar su kamendotu Indagine, grį-
žo į Gardiną, vildamos mažą tenai įgulę terasti. Bet
Vytenis tuo tarpu buvo sušelpęs pilį penu ir įgulę
pastiprinęs visų smarkesniais kareiviais, kurie drą-
siai galėtų gintis pily lig paskuojo. Kaipogi išpuolusi
įgulė atrėmė kryžeivius ir į aiškią mūšą sukibo. Abi
pusi pėsti kruvinai ir ilgai kovės kalavijais, buvo jau
kryžeiviai atgrūdą lietuvius į pat angas pilies, bet
atsigavę lietuviai gulė vėl ant kryžeivių su tokia nar-
sybe, jog, geležies eiles perlaužę, daugiau jų nei
4000 karvietėj paklojo!.

Tuo tarpu gaujos kryžnešių nesiliovė plūsti į Lie-
tuvą ir Žemaičius; tą metą Jonas Sponheimas vieš-
pats su kitais jomylistomis germanų, arba vokiečių,
atėjo į Prūsus, su kuriais kryžeiviai susinėrę išėjo
tuojau į Lietuvą, prisižadėję viens kitam ne į pilis
griautis, bet pačias vietoves ir kaimus terioti ir ūki-
ninkus vergti; bet tame daikte nusivylė kryžeiviai,
kaipogi, negalėdami persikelti per nepašalusias upes
ir versmes, turėjo namon grįžti.

Tą pačią vasarą kryžeiviai sudegino Žemaičiuose
vietovę, arba miestą, Putvius ant upės, vadinamos
Jūra, ir tenai ūkininkus vienus iškirto, kitus apvergė:

1 Tasai tenai.

236

retsai kurs besuskubėjo kokioj pily užsirakinti. Tuo
pačiu laiku įgulę pilies Bisėnos, namon pareinančią,
Ragainės kamendotas antpuolęs iš netyčių nukavo ir
Karšuvėnų apygardas taip baisiai nuteriojo, jog gy-
ventojai nebsitverdami į Lietuvą išsidangino, paskui
į pilis Strovytę ir Berunytę, į kurias įsilaužęs sude-
gino ir su žeme sulygino. Ant galo Spudas kamendo-
tas, papirktas nuo kryžeivių, išdavė jiems ir Putvių
pilį, o patsai, nuėjęs į Karaliaučių, persikrikštijo!.

Noris kryžeiviai draskė ūkę Žemaičių ir Lietuvių,
vienok niekaip jų negalėjo pakariauti, kurie ne tik-
tai namie kryžeivius, miečeivius graudino, bet dar
ir svetimuose kraštuose kariavo: kaipogi tą patį ru-
denį lietuviai su žemaičiais, ištraukę į Lenkus, Sura-
žo ir Kališo apygardas nuteriojo ir, nieko nesutikda-
mi, didį grobį namo parvylojo.

Paskui, pailsėję ir gerai pasitiekę, metės ant Po-
locko, kurį Daumantas lietuviams buvo išplėšęs, vėt-
ra tenai įsigrūdę, visą kunigaikštystę po valdos savo
užėmė, ir sūnų savo Vytenis Vainių rėdytoju per-
dėjo.

Kitoj šaly žemaičiai, geisdami atmonyti nelaimes
savo kryžeiviams, surinko tarp savęs 5000 rimtų
jočių ir, apskyrę sau karvedžius Sudargą ir Mansto-
Dį, traukė į Prūsus prieš kryžeivius. Visų pirma
Sambijos kraštą į kūli ir vandenį apvertė, paskui, ką
sutikdami, teriojo ir degino, nes, nesusigrobę į aiškią
Mūšą su kryžeiviais, pargrįžo namon su didžiomis
gėrybėmis.

Kryžeiviai vienok kas dieną augo į galią: kaipogi,
aPvergę prūsų gimines, Pamarį, užėmė Kujavus ir
Mikelau žemę; kaipogi tą patį metą patsai didis mist-

——-.

! Tasai tenai.

237

1308

1309

1311

ras persikėlė iš Venecijos į Marienburgą, į Prūsus,
kurią pilį sau už buveinę apskyrė.

Kerštai ir sumišimai Latvių žemėj, arba Inflian-
tuose, vėl sukilo tarp miečeivių ir arkivyskupo Ry-
gos, kurių atentį metą Galežutė, antras sūnus Vyte-
nio, traukė tenai gadyti, kursai, paveikęs kruvinoj
mūšoj miečeivius, visą kraštą nuteriojo, kūlį ir van-
denį daugioj vietoj belikęs, didžius turtus ir daugybę
imtinių krikščionų į Lietuvą parvarė.

Patsai Vytenis, su antra dalia kareivių išėjęs,
Sambiją ir Natangiją plačiai platesniai taip nuterio-
jo, jog bažnyčias, kaimus, klioštorius nudegino, o
muižes, dvarus su žeme sulygino, krikščionis vokie-
čius mažne visus laukan kirto, kurios pačios tiktai
diduomenės, sako, 500 apkalęs į vergus parvarė
namon.

Lietuviai, pagrįžę namo, dar neišskydo po namus,
kaip kryžeiviai, įkandin jų atėję dviem žarom, apy-
gardas Pagraudės Žemaičiuose, o Gardino Lietuvoj
nuteriojo. Tuo tarpu Vytenis, paėmęs 14000 rimtos
joties, visą Varmiją į kūlį ir vandenį apvertė, pilis
Heilsbergą ir Varmiją sudeginęs ir gyventojus iškir-
tęs, ant galo tyrus laukus ir nusvilusias medes beli-
kęs, pačių mergaičių, sako, jog 1 400 tuo žygiu į Lie-
tuvą parvaręs. Ant galo Vytenis, norėdamas būtinai
kryžeivius apgalėti, sukos su savo pulkais į apygar-
das Bartenšteino ir tenai taip pat rūstą dieną darė,
bažnyčias, klioštorius, muižes su žeme lygino, šven-
tus indus maitojo; rašo, jog kareiviai lietuvių atnešę
pačiam Vyteniui į šėtrą mistranciją aukso, kurią būk
didis kunigaikštis paėmęs metęs po kojų ir tyčioda-
mas* taręs imtiniams vokiečiams, krikščionims:

* Dil: tyčiodamos.

236

„Kokį jūs tatai dievą garbinat, kursai nei savęs, nei
jūsų negali gelbėti.“ Tas buvo vakarop, ryto metą
auštant, tai yra Verbų rytą, pasijuto nuo visų pusių
Vytenis apsiaustas nuo kryžeivių vaiskų. Lietuviai ir
žemaičiai, tą regėdami, užsikeikė visi pirma mirti toj
vietoj ar kryžeivius veikti. Kas išsakys, su kokia nar-
sybe susirėmė šalys, kaipogi lietuviai, žemaičiai pir-
muoju antpuolių daugiau nei 4000 pačių kryžeivių,
skindami sau kelią, paguldė, ant galo, stipravę, kol
stipravę, visi, šešis septynis kartus žeisti ir nebsteng-
dami geležies eilių betrupinti, patys išguro. Vytenis,
noris galva prakirsta, vienok savo drąsybe ir kantry-
be trisu, kaip rašo, sau kelią per eiles kryžeivių iš-
skynęs. Kiti visi liuosais garbingai už tėvainę mirė.
Kryžeiviai minavonei tos pergalės Torunės vietovėj
klioštorių išstatė iš gėrybių lietuvių, kursai tenai lig
šiai dienai tebėra!.

Vytenis, noris po taip didžio nuopuolio, nenorėjo
ne tiktai paveiktu rodytis, bet dar rymojo visas gi-
Mines pagonų apvergtas supaikinti prieš kryžeivius
ir visuotinai juos ir kitus vokiečius iš viso krašto
ginti laukan. To vildamos, Vytenis išsiuntė į Prūsus
dabotojus, kuriems liepė slapta apreikšti vaidelio-
tams giminių prūsų, idant anie steigtų sukelti visus
prieš kryžeivius, kaip minėjama buvo Mindaugo
karaliaus laikuose. Vaideliotai buvo jau pradedą
nekuriose vietose skatinti žmogeivius keltis prieš
tuos kraugerius ir liuosybės savo bočių prabočių
ieškoti, bet kryžeiviai, dasižinoję apie tą, visus vai-
deliotus iš Prūsų išvarė ir tenai begrįžti užgynė. Taip
latai mokytojai įstatymų Zamolksio, Vaidevučio,
Mokytojai, sakau, dorybės, tuose Metuose pasiben-

———

! Koialowicz, Hist. Lit., t. L.

239

1312

gė prūsuose, kuriems paskui niekas jau nebebepri-
minė dorybės, darbų, žygių, kantrybės ir narsybės
jų bočių prabočių, kurie, graudindami drąsiai neprie-
telius ūkės savo, ilgus amžius liuosais ir laimingais
kitą kartą gyveno!.

Kryžeiviai, apturėję tokią pergalę, kaip viršiau
regėjom, kuo drąsiau puolė Žemaičių terioti. Mans-
feldas viena sričia naikino apygardas Pagraudės.
Manstonis, Sudargas ir Masius, karvedžiu žemaičių,
kurie, saujelę kareivių turėdami, nedrįso su neprie-
teliais remtis, kame-ne-kame tiktai antsipuldami už-
pakalius skardė ir kas kartą stiprinos ateinančiomis
ant pagalbos virtinėmis žemaičių, kurie susirėmė ant
galo kruvinoj mūšoj, vienok stebuklus kantrybės ir
drąsybės žemaičiai rodydami nebgalėjo imtinių at-
gauti nuo kryžeivių, kurie paskubino juos per Ne-
muną perkelti. Antra sričia kryžeiviai norėjo į pilis
Gardino ir Bisėnos vėtra įsigriauti, nes suvisu nusi-
vylė; kaipogi Vytenis, sugavęs dabotojus, visa daju-
to, ką kryžeiviai ketėjo daryti, ir anų zdrodą (vylių)
ant jų pačių prapulties atsuko, taip jog Vytenis ne
tiktai pilis apgynė, bet ir pačius kryžeivius kruvinoj
mūšoj pergalėjo.

Turėjo baisios ir kruvinos karės būti tuose lai-
kuose, jog didis mistras kryžeivių, pritrūkęs brostvi-
ninkų, arba ricielių, liepė į vietą išmuštųjų 67 pras-
tus kareivius abitu apvilkti, kuriuo lig šio laiko pa-
čius jomylistas ir diduomenę tegalėjo apvilkti; bet
tos karės taip buvo juos išbengusios, jog, nekakus
jomylistų, reikėjo prastus žmogeivius ricieliais da-
ryti ir abitais vilkti.

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. VI.

240

Paskui kryžeiviai, nebgalėdami nieko padaryti pi-
lims Lietuvos, anti skardžių Nemuno iškeltoms, išma-
nė ant galo laivus, galinčius iš upės laužtis į pilį,
kuriose negalėjo kareivių žeisti nei vylyčia, nei
svilksnia; taip pasitaisę, kryžeiviai apgulė visų pir-
ma su tokiais pilį Junigedą. Vytenis, tą dajutęs, stei-
gė, jog ne tiktai kryžeivius nuo pilies atremtų, bet
dar ir laivus jų sudegintų, to dėjęs, paskyrė karve-
džiu Surminą, vyrą viso regėjusį, kursai, sutupinęs
savo kareivius į šimtą laivų, ėmė vyti upe pagal ne-
prietelius, kuriuos antnokęs, smarkiai ir kruvinai
susigrūmė ir ilgai varžės pergale. Vienok lietuviai
prisiartinę unkurius kryžeiviams pakirto, laivus už-
degė ir paskandino, su kuriais keturi tūkstančiai
kryžeivių tą dieną verpetuose Nemuno galą gavo;
tarp lietuvių Goštautas, garbingas vyras karėj ir
ūkėj, tikrasis brolis paties Surmino, išverždamas kry-
žeiviams pergalę, gyvybą savo už liuosybę padėjo.

Tą metą žiemos viduj Henrikas, marčelga kry-
žeivių, apygardas Varnių atvejų atvejais nuteriojo,
vienok, į pačią pilį negalėdamas įsilaužti, į abazą,
arba taborių, sustojo. Penki tenai žemaičiai didžią
drąsybę ir buklumą tuo parodė, kurie, kad būt būry
buvę, visą abazą kryžeivių būt nudėvėję; kaipogi
vieni penki, tamsiu naktovidžiu aplenkę sargtis, tylu
pritykinę pas pirmuosius kryžeivių vyresniuosius,
nekuriuos nukavo o pagrobę tą, ką galėjo pakelti,
pas savuosius į Varnių pilį pagrįžo. Kryžeiviai taip
tuo buklumu žemaičių nusigando, jog kuo greičiau
traukė šalin pilį palikini, apgaunės būgaudami.

Paskiau tas patsai marčelga, teriodamas Lietu-
vos valdystę, iki Naugarduko dasiekė, kurį išdegi-
nes, pačią pilį apgulė, kurioj visi turtai ir gėrybės
buvo ūkininkų tos vietovės užrakintos, bet, nustojęs

241

1313

1314

papily visų drąsiųjų kareivių, radės grįžti namon.
Tuo tarpų Daujotas, pilies vyras, arba kamendotas,
Gardino, antpuolęs su keliais pulkais Henriką, peną,
gėrybes jam atėmė ir mažne lig paskuojo, susigrū-
męs kruvinoj mūšoj, išklojo, o likusieji, išklydę gi-
riose, vieni žvėrims teko, o kiti badu išstipo.

Taip palaidoję lietuviai, žemaičiai neprietelius
pelenuose namų savo atentį metą perkėlė karę į
pačią jų buveinę. Visų pirma žemaičiai apgulė pilis
Tilžę ir Ragainę, kurių apygardose, visa plačiai pla-
tesniai naikindami, muižes, bažnyčias, dvarus griovė
ir su žeme lygino ir taip narsiai sariojo, jog nė vie-
nas kryžeivis nedrįso iš pilies išlįsti, jei kame ir pa-
sirodė, tenkino apent įsprukęs į bokštą pilies. Lietu-
viai, žemaičiai, visa ant galo nunaikinę, su daugybe
kalinių ir didžiu grobiu namo sugrįžo.

Žemaičiai nebuvo dar sugrįžę, kad Vytenis, didis
kunigaikštis Lietuvos, su naujais pulkais karių gulė
vėl į Prūsus ir, pirmuoju antpuoliu pilį Christmeme-
lio apgulęs, mūrus ėmė taranais griauti, bet įgulė
kryžeivių su neišsakyta kantrybe tenai gynės; noris
vylyčios it sniegas dribo į pilį ir vienus gynėjus
žeidė, kitus marino, vienok kryžeiviai nenorėjo pa-
siduoti, didis mistras, norėdamas juos tokiame su-
spaudime gelbėti, buvo išsiuntęs iš Karaliaučiaus
3000 jočių, bet lietuviai, tą dajutę, kely juos ateinan-
čius užlenkę, lig paskuojo išklojo. Paskui Vytenis
ėmė į pilį smarkiau griautis, bet, negalėdamas jos

-paveikti, liepė ant galo vežti medžius ir šiaudus, ku-

riais apkrovęs mūrus uždegė, nes ir taip kryžeiviai
nepasidavė. Tuo tarpu Vytenis, nujautęs nuo savo
dabotojų, jog patsai didis mistras kryžeivių eina ant
lietuvių, ir neturėdamas visos galios su juo remtis,

242

grįžo namo pilį palikinas, o mistras, nebgalėdamas jo
bepavyti, Žemaičių vieną kraštą nuteriojo.

Vytenis, norėdamas atgrąžinti neprietelius, užėjo
jiems užpakalį ir, kur tenai užsisuko, tenai rūstą
dieną darė. Mistras, būgšiaudamas netikimo antpuo-
lio Vytenio, palikinas Žemaičius nuteriotus grįžo į
Prūsus su Vyteniu grumtis, bet Vytenis, lig nesusi-
grūmęs su mistru, turėjo į Lietuvą grįžti dėl baises-
nių nelaimių, kaip tuojau regėsim.

Skaitytojas regi aiškiai, jog lietuviai, žemaičiai
tame laike be vieno pertrūkio kruvinose karėse bu-
vo, taip jog, vienus neprietelius pergalėję, neturėjo
laiko kraujų numazgoti, kaip reikėjo į kitą šalį skrie-
ti ir su kitais neprieteliais kariauti ant degėsių namų
savo; visą dieną antpuoliai ir terionės nunaikino
visus kraštus taip, jog daržai dirvonais tapo, o dirvos
krūmais apaugo, tyruose laukuose kame-ne-kame
kupetos suirusių pečių, žolėmis apaugusios, o apsvi-
lę stiebai, vienur kitur stypsantys, išdegusių kaimų
rodė, jog tenai kitą kartą kaimai buvo, o dabar tapo
tyrais ir širtais pavojų žvėrių. Kaipogi atsiėjo tan-
kiai, jog išsigavę kaliniai lietuviai ar žemaičiai iš
kalinių kryžeivių arba miečeivių nebgalėjo pargrįžę
beatsižinti ir namų savo berasti, kurių pačios plėnys
seniai jau išgainiotos, o vietos žolėmis užaugusios ta-
po. Tokiuose nusidraskymuose veikiau ar paskiau
reikėjo datirti dar piktesnių nelaimių; kaipogi tuo-
jau gyvuliai baisiai kristi pradėjo, ir toksai rados
antkrytis visuose galvijuose, jog sveiki valininkai,
iš ganyklų pareidami, ant kelio sugniužto, jaučiai,
jungą traukdami, vagoj išvirto, avys, per laidarą
bėgdamos, trys keturios pakrito. Visokie steigimai
nemačijo, nei žolės, nei vaistai nieko nelietavo; neb-
galėjo žmonės dvėsenų besuskubėti užkasti, kaipogi

243

1315

nebuvo nei liekno, nei krūmo, nei lauko, kuriame
trys keturios maitos nebūtų tekšojusios; kelią perva-
žiuoti, taką pereiti strigtais užvirtusiais nebgalėjo,
kriaukliai, suopiai, šunys, vilkai ir kiti springiniai
žvėrys nebišgalėjo besuryti; upeliuose, klanuose,
užvis šalteniuose, gyvuliai padvėsę pumpsojo, nuo
kurių neišsakyta smarvė visomis pusėmis rūgdama
dvokė, oras* patsai užkrėstas smirdėjo. Tą nelaimę
padidino dar baisiai badai, kurie, gyvuliams iškrin-
tant, užėjo. Žmonės, pritrūkę ne tiktai grūdų, nes ir
pačių šaknų, valgė maitas, paskui kūnus nuo kartu-
vių, ant galo, plunksna virpa rašant, motinos, tėvai,
uždarinėję kūdikius savo kambariuose, badu tenai
marino ir mirusių kūnus ėdė! Tokiose rūstose die-
nose ant didesnės dar prapulties giminės Lietuvos
ir Žemaičių kryžeiviai ir kiti kryžnešiai, ateidami jų
kariauti, tuo pačiu laiku atnešė marus iš Egipto že-
mės į Latvių žemę ir Prūsus, kurie visoj Lietuvoj ir
Žemaičiuose išsisplėtė. Tuojau pradėjo žmonės mir-
ti, it lapai kristi, kaipogi vienkartu tokie apniko
karščiai, jog žemė, ant kurios ligoniai, norėdami
atsigauti, gulėjo, kaito, susirgusiems nė kokios pa-
galbos negalėjo nei vaistais sumanyti, kurie, būdami
be jokios vilties pagijimo, visur ieškojo atlydos, 0
niekame jos nerado, namų savo nebapveizėdami**
ir, ligos sugelti, norėdami troškimą nulengvinti, val-
kiojos pašalteniais, paupiais, paklanėmis, tarp kurių
vieni, ten pat begerdami, gyvybą pabengė, kiti, neb-
galėdami atsikelti, ikniustę į vandenį, užtroško, 0
kiti, dar atsikėlę, noris pusgyviai, žinomais sau ta-
kais giriose it šašuolėčiai valkiojos; vieni verkė, ap-

* DI žemaitiška forma vors skliausteliuose padiškinia: oras.
** DII: nebapvežėdami.

244

leisti nuo bendrų, kiti, ant žemės pakritę, akis į dan-
gų panėrę, sustingusias rankas keldami, atlydos
klūkė; vienur tėvai aičiojo be sūnų, kitur motinos
mirė apleistos nuo dukterų, kitur jaunikaitis alpo,
nebgalėdamas pratarti vieno meilingo žodelio savo
mėgiamajai, šalip mirštančiai. Niekas jau kūnų mi-
rusiųjų neblaidojo nei ant malkų bekėlė. Kūnai tėvų,
motinų gulėjo nNeapraudoti (neapvaitoti); paukščiai
springiniai ir žvėrys nebvaliojo jau numirėlių. Svei-
kieji, kurie bebuvo, nusiminę bėgo į bažnyčias ir
tenai atsiduksėję pas dievus širdingai maldavo, bet
ar“ tenai mirė, tankiai žmona už vyrą, vyras už
žmoną apžadus pildydami, arba sūnūs už tėvus, duk-
terys už motinas, apieras rankoj turėdamos, ties alto-
rium išvirtusios, nebatsikėlė. Rodės, jog toj rūstoj
dienoj nebliks nė veislės lietuvių ir žemaičių gimi-
nės; kaipogi iš šeimyningų kaimų rados tyri laukai,
o apleistose trobose žolės pro langus išžėlė, javai,
kuriuos kas tebuvo užsėjęs, nepiauti ant dirvos pa-
liko!. Kita giminė tokiose rūstose dienose suvisu būt
apsileidusi ir prapuolusi, vienok lietuviai, žemaičiai,
noris tokiuose suspaudimuose, norėjo dar liuosais
mirti; dėl to gi rimtus pulkus leido prieš kryžeivius
ir miečeivius ir kitus savo ūkės neprietelius, kurie
norėjo juos apvergti, velydamies išsiręžę ant kūnų
tėvų, motinų savo lig paskuojo kautis ir iromis namų
savo užsirausti, nekaip krikščionims amžinai ver-
gauti.

Regis, jog tie baisūs marai buvo prištu kerštų
Vilniaus gyventojų pagonų su krikščionimis gudais,
kuriems pagonys iš bado ir iš neapkantos bažnyčias

* Dil: ir.

' Strykauskis, Kron. Lit., K. X, ro. VI.

245

1316

ir kromus išlaužė. Vienok Vytenis tą nevienybę ūki-
ninkų sutaikino ir leido apent gudams krikščionims
Vilniuj bažnyčias savo turėti ir prekioti. Marai, noris
buvo besibengią, vienok daugybes dar svieto mari-
no, patsai didis kunigaikštis, užkrėstas anais, rėdęs
33 metus garsiai ir laimingai Lietuvos ūkę, iš šio svie-
to pasirinko. Vyras, galįs karėj ir ūkėj, pirmasis tarp
lietuvių ir žemaičių, kursai, sugrobęs garbingą kar-
dą Mindaugo, Lietuvos karaliaus, gynė drąsiai nuo
krikščionų ūkę Lietuvos ir liuosybę žemaičių ir lie-
tuvių antturėjo (užturėjo). Vytenis, sakau, svirstan-
čią jau Lietuvos ūkę į prapultį savo drąsybe, kant-
rybe ir gudrybe priturėjo, kaipogi patsai daugiau
nei 70 žygių ir karių atbuvo. Noris pagonis, vienok,
kaip viršiau regėjom, krikščionis taikino ir dorybės
ir kiti krikščionys atsipūtė, ginklą padėdami, atilsio
sulaukę ir visų didžiausio ir nepergalimo savo ne-
prieteliaus nustoję — Vytenio; vienok iki šiai die-
nai negal dar žinoti, kame to garbingo vyro kapas
būtų esąs.

Gal sakyti, jog lietuviai, žemaičiai tuose amžiuo-
se ir gimė, ir mirė su kardu ir niekuomet nelaime ne-
nusiminė: ne kartą, braidžiodami po kraujus išpiautų
brolių savo, likusieji dar ant jų kūnų tiuosybę savo
gynė ir ne kartą pelenuose savo namų pačius ne-
prietelius laidojo! Kartais, suspausti pilyse, nebgalė-
dami niekaip atremti neprietelių galybės, velijos
irose pilies, patys sau galą darydami, užsirausti,
nekaip vergais krikščionų tapti. Nebliko Žemaičiuo-
se, Lietuvoj kraštelio žemės, kursai nebūt buvęs
krauju sulietas.

246

$ XIX. GEDIMINAS DIDIS KUNIGAIKŠTIS LIETUVOS

Tėvūnai Lietuvos ir Žemaičių, netrukdami palai-
doję Vytenį, susirinko į Kernavę, buveinę Lietuvos,
ir tenai Gediminą, sūnų Vytenio, didžiu kunigaikščiu
Lietuvos pakėlė.

Krikščionys, kaip regėjom, tokiose nelaimėse
lietuvių ir žemaičių norėjo naudėti: kaipogi kryžei-
viai, įsilaužę į pilį Jurbarko ir neišsakytas tenai gė-
rybes suėmę, į Prūsus išvylojo. Paskui apgulė Kauną.
Gediminas pirm savo dar pakėlimo rašė Goštautui,
vyrui drąsiam, tuo kartu kamendotui Kauno, idant
kaip įmanąs trukintų ir gorintų neprietelius, pilies
nepaduodamas. Dėl to gi įgulė lietuvių ir žemaičių
gynės Kaune didžiai drąsiai lig paskutinei, noris pa-
tys aptekę liepsnomis, vienok grūdo nuo mūrų tūks-
tančiais kryžeivių į verpetus Nemuno ir Neries, nes
patsai kamendotas Goštautas, norėdamas atremti
kryžeivius nuo pamūrių, išpuolęs iš angų pilies su
"keliomis virtinėmis rimtos joties, ėmė geležies eiles
kryžeivių trupinti, nes, apgultas daugybe nepriete-
lių, noris stebuklus drąsybės rodydamas, vienok
įkliuvo į ranką kryžeiviams, nuo kurių paskui Gedi-
minas kunigaikštis pūrais jį, sako, pinigų iš kalinio
išpirko. Likusioji įgulė, noris drąsiai drąsesniai gy-
nės, vienok kryžeiviai pergalėję anų mūrus išvertė
ir į pilį įsilaužė per kūnus pačių krikščionų, kurie,
Norėdami tenai atgiežti apmaudą, visus vyriškuosius
iškirto, o motriškąsias su kūdikiais į kalinį išvarė.

Kad taip toj šaly teriojo kryžeiviai, antroj pusėj
IMiečeiviai, kruvinose ir sunkiose mūšose pergalėję
žemaičius, užėmė tą pašalį Žemaičių, kurį šiandien
Kuršų vadin=

247

Gediminas, tokiame suspaudime būdamas, neb-
stengė lygiuose laukuose aiškiai remtis su nepriete-
liais, nes turėjo juos antpuoliais naikinti, kaipogi
išviliojęs įgulę kryžeivių pilies, vadinamos Christme-
meliu*, iškirto; kryžeiviai vienok tuo tarpu nuterio-
jo apygardas Paštuvos, Varnių ir Pagraudės, 0 visą
giminę Sudargo tėvūno, iš nežinių antpuolę, išno-
vijo. Iš tenai didis mistras kryžeivių su visa savo
galia atsisuko ant pilies vadinamosios Gedimino,
vildamos, jog, su tokia galybe pripuolęs, įsilauš te-
nai, kurią saujelė tiktai lietuvių tegyniojo, nes mist-
ras tame daikte apsigaudino: kaipogi įgulė, per visą
dieną vėtras kryžeivių išturėjusi, naktovidu ugnis
sukūrė ant bokšto pilies, idant kuo veikiausiai ūki-
ninkai, išvydę ženklą, jotų ant pagalbos piliai. Tą
supratęs, mistras palikinas pilį metės apygardas nai-
kinti ir ateinančius ant pilies pagalbos galuoti.

Tuo tarpu Gediminas, sutraukęs karius iš visos
valdystos Lietuvos ir Žemaičių, stovėjo abaze tarp
Kauno ir Jurbarko, stebėdamos į liepsnas kaimų, ku-
riuos mistras, vaikščiodamas po Žemaičius, dieną ir
naktį degino ne be širdgilo lietuvių, žemaičių, kurie
vienok, neturėdami tokios galios, su kuria stengtų
remtis su mistrų, kentėjo, laukdami laimingesnio
pragumo; kaipogi kas dieną Gediminas rimtų pulkų
iš Naugarduko ir Polocko ant pagalbos laukė at-
einančių. Vienok nekurios rimtos virtinės lietuvių ir
žemaičių, užkampiais užpuldinėdamos, neprietelius
skardė, nes visuomet saugodamos, idant neištiktų į
aiškią mūšą. Lig tiktai Gediminas sulaukė pagalbos
ateinančios, tuojau su visa savo galia ėjo prieš kry-
žeivius, kuriuos rado jau susinėrusius su miečeiviais

* DI išnašoje pasiaba: Teraz zamek Gielguda (Skirsnemunė).

248

ties Žeimele upe, ties kuria Gedimino pulkai į abazą
sustojo. Reikia žinoti, jog kryžeivių vaiske buvo
4000 žemaičių; kas do priežastis buvo, kuri žemaičius
eilėse kryžeivių ir vokiečių, visų smarkiausių jų
neprietelių, pastatė, kuriuos patys žemaičiai ne žmo-
nėmis, nes velniais vadino, nėra žinoma. Kaipogi
tame pačiame atsiėjime daugiau kryžeiviai bijojos,
nekaip vylės jų pagalbos, kaipogi žemaičiai iš abazo
kryžeivių slapta į abazą lietuvių danginos ir, tenai
atėję, visa, kas abaze kryžeivių dėjos, su atgaliais
apipasakojo.

Tokiame atsiėjime didis mistras Treviras su Ploc-
ke, didžiu marčelga kryžeivių, nebsumanydamu ką
bedaryti, atleisti žemaičius iš abazo rodės aniedviem
pavoju ir nuogąstu, ant galo tarės išmintingai beda-
rančiu, statydamu juos į vidurį savo kareivių, ku-
riuos, norėdamu dar apgerinti, masino, jog anie, pa-
grižę į namus, liuosais gyvens ir didžią algą už per-
galę gaus, jei tiktai tą vieną sykį stos rimtai prieš
lietuvius. Taip buvo surėdyti kariai krikščionų vie-
noj pusėj. Gediminas antroj pusėj savuosius su Goš-
tautu taip eiliavo. Gudų pulkus vienus ant sparnų su-
statė, kitus užpakaly paliko, lietuvius į vidurį surė-
dė, o totorius ant paties priešakio parėdė. Nuo pir-
mojo antpuolio kryžeivių totoriai pagal savo būdą, į
Tinkį sukdamies, ėmė tolintis, idant tuo tarpu vokie-
čiams anuos bevejant eiles sumaišytų*; kaipogi kry-
žeiviai, vildamies, jog iš tiesų totoriai skrieja šalin,
Visa galia metės ant jų, nes tą totoriai pavydę atsi-
metė apent ant kryžeivių ir beveizint vylyčiomis it
sniegu apdrėbė jų eiles. Tuo tarpų Gediminas su
Goštautų puolė su lietuviais ant kryžeivių, totorius

* DI po šio žodžio skliausteliuose: sujaugtų p. D. P.

249

stiprindamu, kurie noris išsiskaidė, vienok iš visų pu-
sių neišsakytai žirgus kryžeivių vylyčiomis žeidė,
Abi pusi grūmės it nesavy, tūkstančiais svieto buvo
jau mirę, saulė ant galvų railiojo, dar pergale tebsi-
varžė ir negalėjo žinoti, katra katrą šalis pergalės,
Nes žemaičiai, kurie lig šiol vidury kryžeivių tvylo-
jo, regėdami pačiame įkaitime šalis, gulė viršun iš
visos galios ant kryžeivių, kurių eilės nusiminusios
gurti pradėjo, o paskui šalin tolintis, kurias skriejan-
čias totoriai, greitumu savo žirgų visur kelius užsto-
ję, vienas išklojo, kitas Žeimelės verpetuose išskan-
dino, ant galo medėse ir giriose užklydusiuosius vie-
nus išžurdojo, kitus piemenys šunimis išpiudė. Dau-
giau nei 15000 krikščionų vokiečių tą dieną galą
gavo, gėrybės visos, kurias kryžeiviai ir miečeiviai
su savim turėjo, kliuvo į ranką pergalėtojams.

Lietuviai tuo vienu žygiu visas pilis ir kraštus už-
ėmė, kuriuos jiems praėjusįjį metą buvo išplėšę kry-
žeiviai. Didžiai laimingais būt buvę lietuviai, žemai-
čiai, jei būt teturėję kariauti su vienais kryžeiviais,
nes su visu pasauliu krikščionų reikėjo aniems grum-
tis. Kaipogi kad lietuviai rimtu kardu tūkstančius
kryžeivių laidojo ant skardžių Žeimelės, tuo pačiu
laiku naujos gaujos kitų kryžnešių iš vakarų nuo
Reino į Lietuvą ir Žemaičius tvino.

Kryžeiviai, pastiprinti ta pagalba krikščionų,
traukė į Lietuvą ir tenai, su didžiomis daugybėmis
kareivių įėję į Žemaičius, Varnių apygardas didžiai
baisiai nuteriojo. Plockė, didis marčelga kryžeivių,
norėdamas žemaičius į aiškią mūšą išgauti, į visas
puses leido virtines plačiai platesniai sarioti ir kuo
didžiau naikinti. Nes žemaičiai, noris negalėjo dėl
savo mažos galios į aiškią mūšą su marčelga stoti,
vienok norėjo jam atmonyti nelaimes. To dėjęsi, že

250

maičiai visus medžius girioj ant vieškelio, kuriuo
kryžeiviai turėjo traukti, papiaustė ir tenai tūkstan-
čius praeinančių kryžeivių medžiais užvertė, o liku-
siuosius, kurie žemgrindais ėjo, grindis priešaky ir
užpakaly perėmę, visus savo lengva jočia į versmę
sumurdė. Patsai marčelga Plockė, 40 brostvininkų,
arba Ticielių, ir daugiau nei 12000 jočių tą dieną
galą gavo, o žemaičiai, dėkavodami dievams savo
už pergalę, Gerardą Rudą, brostvininką, aukso ricie-
lium vadinamą, sudegino, o gėrybėmis kryžeivių
pasipelnė.

Kryžeiviai, būdami karts po karto paveiktais nuo
lietuvių, žemaičių, kaip regėjom, ir nebgalėdami to-
liau besiremti, nusižeminę prieš pagonis, su kuriais
per 90 metų kariaudami, pirmą kartą atsiuntė siun-
tinius į Kernavę paliaubos ant dvejų metų nuo lie-
tuvių meilauti, užvis jog lietuviai, kita sričia nute-
rioję Mozūriją ir Dobrynę, tą patį rudenį mojavo
dar pulti ant Kulmijos žemės, dėl to gi didis mistras
kryžeivių ir skubėjo veikiau su lietuviais, žemaičiais
paliaubą daryti. Yra gudrių vyrų, kurie peikia Gedi-
miną ir lietuvius, jog anie, pergalėję kryžeivius, da-
vė jiems pragumą per dvejus metus pasirėdyti ir
pasistiprinti, reikėjo, taria, lig paskuojo juos bengti
ir iš visų Prūsų laukan ginti, vienok negal šiandien
visų atsiėjimų žinoti, kurie galėjo tame laike atsi-
tikti, tai tiktai yra žinoma, jog lietuviai, žemaičiai,
noris paliaubą kryžeiviams davė, vienok patys veltui
hestovėjo,

Gediminas, gavęs pragumą atsikratyti nuo kryžei-
vių, sukos su visa galia į Gudus, kuriuose įnikusiems
lietuviams į kares su kryžeiviais ir miečeiviais vieni
jų kunigaikščiai nebnorėjo jo beklausyti, kiti dar
sandarus laužyti ir apygardas Naugarduko terioti

251

pradėjo ir jau į pačią Lydą ir Naugarduką mojavo
laužtis. Kas aprašys, su kokia tenai kantrybė gynės
lietuviai nuo gudų, ne kartą, lig neatėjus dar Gedį-
minui su vaiskais, pelenuose namų savo laidojo ne-
prietelius, ne kartą, nestengdami atsiginti patys, už-
sirausė irose pilių savo. Noris trumpas mano raštas
neleido tų visų darbų aiškiai išguldyti, vienok kant-
Tybės ir meilės savo tėvainės vienos jaunikaitės, ta-
me laike gyvenusios, trumpai neaprašęs, negaliu
apleisti.

Karijotas, sūnus Gedimino, buvo tame laike per-
dėtoju Naugarduke, kursai turėjo vienturtę dukterį,
kuri dėl savo grakštumo ir skaistumo dieve buvo va-
dinama, vardu Živilę; noris ana buvo ir taip grakšii,
vienok nenorėjo tekėti; viešpačiai, kunigaikščiai
jauni jaunesni, turtingi turtingesni jos rankos mei-
lavo, ana visiems atkalbėjo. Visi tarė, jog kunigaikš-
taitė nori mergauti visą savo amžių. Nes tos atkak-
lybės kita buvo priežastis. Pas kunigaikštį Karijotą
buvo jaunikaitis, vadinamas Parojus, ne tiktai grakš-
tus, nes vyras, galįs karėj ir ūkėj, mylimas didžiai
nuo kunigaikščio, kuriam karėj esant, kunigaikštysta
valdė; tą Parojų mėgo slapta širdinga Živilė taip,
jog nieksai to negalėjo numanyti.

Pagrįžęs vieną kartą Karijotas iš karių kryžeivių
ėmė rūpintis, regėdamas didžią atmainą lyty savo
dukters, kurios ašaros, nuliūdimas apreiškė tėvui,
kas do destis buvo. „Išgama, ne duktė! — sušuko ku-
nigaikštis įpykęs.— Tavo nedorybė, tavo apsileidi-
mas apjuokė namus tavo tėvo, šalin nuo manęs tu ir
tas, kas tave privylė ant to, mirsita skaudžių smer-
čiu.“

Kunigaikštis, norėdamas veikiai rasti kaltininką,
apskelbino visoj buveinėj, ar nežino kas Živilės ka!

252

tininko, žadėdamas tam didžias dovanas duoti, kas
anam jį išreikštų, vienok niekas neatsirado; kaipogi
Živilė buvo mylima nuo visų dėl to, jog ana vargdie-
nius šelpė ir kaip motina juos guodė, daug kartų dar
paties tėvo rūstybę ir apmaudą lengvino. Parojus,
kurio širdy noris rusėjo jo nelaimė, vienok linksmu
veidu ir drąsiai rūmuose kunigaikščio įsakymus jo
pildė ir rėdė, dėl to gi niekas negalėjo jį įtarti.

Kunigaikštis, negalėdamas nieko dasižinoti, pra-
dėjo dukterį sunkti“ prisipažinti, nes ana vis tylėjo,
ant galo tarė: „Mieliausias tėve, išpažįstu, jog esu
kalta didžio nusidėjimo ir neverta tavo paguodos,
vienok aš nenoriu prapuldyti antros asabos, idant di-
džiau neužrūstinčiau dievų mano ant savęs.“ Paskui
ėmė kunigaikštis geruoju teirautis jos kaltininko,
ana, ant tų klausimų nieko neatsakydama, verkė ir
ašarojo. Ant galo įpykęs kunigaikštis pasakė: „Būsi
sudeginta pagal įstatymus“, — ir tuojau liepė įstumti
Živilę į tamsų kalinį. Kas aprašys nuliūdimą, verks-
mą ir ašaras, kurios mieste rados, kaipogi Živilė di-
džiai buvo nuo visų mylima ir už didžiai išmintingą
mergaitę turima. Žmonės ūkininkai susirinkę bėgo
būriais kunigaikštį keliais maldyti, nes užkietėjusiai
jo širdžiai nieko negalėjo padaryti.

Tuo pačiu laiku, kaip regėjom, kariavos lietuviai
su gudais, kurie kas kartą artinos jau pas patį Nau-
garduką. Karijotas kunigaikštis, norėdamas kiek tiek
Pastiprinti savo pilį, išsiuntė Parojų su maža saujele,
idant užturėtų neprietelius iki pasirėdant. Parojus,
noris ir tieka saujele išsiųstas, pergalėjo du kartu
gudų didžias dauges kruvinose mūšose ir būt lig pas-
kuojo iškirtęs, kad naktis nebūt užpuolusi.

r O

* Šis žodis DI ištaisytas iš suokti; DII: suokti.

253

Apgulęs ant galo Parojus gudus pačiame abaze
sugrįžo pats į miestą, kursai priimtas nuo visų kaipo
pergalėtojas ir išganytojas su didžiu džiaugsmu ir
lLinksmybe buvo. Karijotas, pats kunigaikštis, su visa
savo iškilme Parojų į savo rūmus parvedė ir labai
jam dėkavojo už pergales, jo kantrybę didžiai girda-
mas. Kad tenai atsitiko anuodu vienudu, Parojus puo-
lė po kojų kunigaikščiui, tardamas: „Šitai, kunigaikš-
ti, viešpatie mano, pergalėjau tavo neprietelius, rasi
padės dievai man juos iki paskujo išnaikinti, už tą
mano visą steigimą negeidžiu nuo tavęs kitų dovanų,
tiktai idant man leistum kunigaikštaitę Živilę už ma-
nęs ištekėti, aš už tą loską tau tarnausiu mano turtais
ir mano gyvyba.“

Karijotas ant to rūstu pasirodė, tardamas: „Paro-
jau, tu mane ir linksmini, ir rūstini, džiaugiuos, girdė-
damas tavo garbingus darus, bet rūstinuos, jog aš ne-
galiu tau duoti t0, ko tu reikalauji. Tu žinai, jog
mūsų bočiai didi kunigaikščiai Lietuvos niekuomet
neleido tekėti savo dukterims ne už kunigaikščių, di-
džiau dar už savo tarnų. Nepadoru yra, kad kas savo
didystos neantturi, lygia dalia ir tam, kurs iš savo
laimės didžiuojas. Taip tatai mano duktė apjuokė
tėvo namus, vienok aš netikiu, idant tu būtum prie-
žasčia taip didžio peržengimo, vienok turėsi man pas-
kui aiškiai apie tą apsakyti, o aš žinosiu, ką daryti.“

Po tokio pasibylojimo persiskiedė viens antro ne-
apkęsdamu. Parojus, jog Živilės negalėjo išliuosuoti,
kunigaikštis širdy rūgojo ant Parojaus, jog ansai ne
tiktai jo dukterį prapuldė, bet pačius neprietelius
pergalėjo, idant paskui patsai pasidarytų kunigaikš-
čių, dėl to gi dūmojo, kaip jį galėtų nugaluoti. Vie-
nok nedrįso to taip veikiai daryti, idant ūkininkai ne-
išpaiktų iš didžios meilės dėl Parojaus, kurie jį savo

254

išganytoju vadino, be to dar, kantrybė ir narsybė Pa-
rojaus buvo reikalinga dėl pergalėjimo neprietelių.

Ryto metą, tai yra dieną šventės Perkūno, kuni-
gaikštis Karijotas ketino Živilę deginti.

Tuo tarpu Ivanas, karvedys gudų, suvisu perga-
lėtas nuo Parojaus, laukdamas paskutinio siūčio, ry-
mojo abaze, apgultas nuo lietuvių, nežinodamas pat-
sai, ką bedaryti. Kad taip rymojančiam sako, jog sve-
timas karys juoduose šarvuose atėjo į jo abazą. Iva-
nas liepė jam pasirodyti, kursai ant žodžio rodos ir
taip taria: „Karvedy Ivane, aš esu Parojus, kursai
tave du kartu pergalėjau ir tave apgulęs dabar tu-
riuos, ateinu išduoti tau buveinę Karijoto, jį patį su
turtais ir kareiviais, bet tu man turi prisiekti, jog
nieko pikto nedarysi ūkininkams, į vietovę įėjęs, ir
jog leisi man kunigaikštaitę, kaliny esančią, už žmo-
ną paturėti."

Ivanas, visa prižadėjęs Parojui, eina su juo į pačią
buveinę Karijoto. Tuojau nuogąstis ir bruzdesys vi-
same mieste paskydo, ūkininkai, kurie, pagrobę
ginklą, norėjo užturėti įeinančius, tuojau krito, liku-
sieji turėjo nusižeminti ir pasiduoti savo nepriete-
liams.

Tuo tarpu Parojus laužias į kalinį ir randa tenai,
gaila veizėti, Živilę savo mėgiamąją, išbalusią, rūstą,
ant šiaudų pamestą tamsiame kaliny, kuri, pavydusi
Parojų, tuojau apalpo.

Skubinai išnešė aną į ūlyčią, idant atgaivintų. Vi-
saip aną tenai kutinėjo, bet ana to nejuto, žmonės
subėgę vieni vaitojo, kiti verkė Živilės gailėdamies,
vienok ana to nebnumanė. Ant galo perkėlė savo
puikias akis ir, regėdama save nepažįstamais karei-
viais apstotą, nusiminusi tarė: „Kas tie do* vyrai?“
KAG iš DI; DI yra: du.

255

Parojus anai atsako: „Nesibijok, mano mėgiamoji, tai
yra kareiviai Ivano, mudviejų nelaimių atmonytojo.“
Živilė ant tų žodžių vėl apalpo, bet tuojau atsibudusi
pagrobė iš pašonės Parojaus kalaviją ir širdį jam
vienu siūčiu pervėrė, tardama: „Zdraice, tu tėvainę
savo už nieką turėjai, kad tu aną pardavei už truputį
mano grakštumo neprieteliui, taip tatai tu man užmo-
kėjai mano mėgus ir mano jaunas dienas! (Tą saky-
dama, širdį Parojui pervėrė.) O jūs, ūkininkai, tartum
kaip ne jums aš čia kalbėčiau, ką nepuolai ant gal-
žudžių jūsų brolių!" Ištarydama tuos žodžius, metės
su kruvinu kalaviju ant neprietelių ir juos graudino,
Ūkininkai, tenai būtų gi it vylyčia perverti, grobia
ginklą ir grūda neprietelius laukan iš vietovės. Živilė
tuo tarpu, atbėgusi pas kunigaikštį tėvą, krinta po
kojų ir miršta, tardama tuodu žodžius: „Tėve mano.“
Palaidojo aną ties kalnu, arba kapais, Mindaugo ka-
raliaus ir tenai taip pat minavonei kalną supylė ir
medžiais apdilgė* atminimui tos garbingos karienės,
kurios vardą šiandien dar motinos, apie Naugarduką
gyvenančios, minavoja savo dukterims! [11]. Taip
tada ne tiktai vieni vyriškiai savo kantrybe ir nar-
sybe gynė Lietuvos ūkę, bet ir motriškosios lygia
dalia jos neprietelius savo dorybe ir drąsybe graudi-
no. Aiškiai išpažįstu skaitytojui, jog skaičiau darus
graikų ir romanų ir kitų giminių, vienok nė kokioj
giminėj taip garbingos mergaitės neradau.
Gediminas, didis kunigaikštis Lietuvos, idant te-
nai gudus sudraustų, įėjo visų pirma į Volynę ir Vla-
dimirą, jo buveinę, apgulė, kurios įgulė, lygiai su gy-

* DI po šio žodžio skliausteliuose: apsvadino p. D. P.; Dll:
apdiegė.
! Tygodnik Wilenski r. 1817,

256

ventojais susinėrusi, drąsiai gynės, vildamos veikios
pagalbos, iš apygardos ateinančios, kaip ir buvo, jog
pats kunigaikštis Vladimiro, užtelkęs totorius, ėjo su
rimtais pulkais prieš lietuvius buveinės savo išliuo-
suoti. Ką pajutęs, Gediminas palikinas vietovę sukos
ant ateinančio neprieteliaus, norėdamas su Vladimi-
ro kunigaikščiu kely susitikti, vienok to padaryti Ge-
diminas nebsuskubėjo, kaipogi gudai jau buvo maž-
ne ties pačia vietove; taip susirėmė šalys ties pat
mūrais Vladimiro, visų pirma pačios jotys draskės,
lietuvių pulkai buvo pradedą jau gurti, užvis jog
totoriai iš visų pusių lietuvių eiles jaugė ir neleido
jų visa siena ant gudų gulti. Gediminas, tą matyda-
mas, žemaičių pėstiesiems tarp eilių joties lietuvių
gurstančių liepė spraustis ir jotį stiprinti. Žemaičiai
su tokiu buklumu ir drąsybe puolė ant totorių, jog
juos beveizint išvertė iš vietos; pagrūmus totorius,
neilgai besiturėjo ir gudai, kuriuos Vladimiras kuni-
gaikštis meilavo, idant dar turėtųsi ir kaip įmanyda-
mas su visų didžiausia kantrybe steigė mūšą atnau-
jinti, to dėjęs, pats vienur kareiviu, kitur valdymie-
ru buvo, bet pačiame susigrūdime, stiprindamas savo
gurstančias eiles, užsiaustas su kardu nuo lietuvio
per galvą, pakrito. Lietuviai pergalėtojai ne tiktai į
pačią tuojau buveinę įėjo, bet ir visą valdystą užėmė.
Kaipogi Gediminas, visur savo vyresnybę perdėjęs ir
sargtis pilyse palikęs, liepė diduomenei gudų su visa
tauta, arba gimine, prisiekti, jog anie nuo šio laiko
tėdos ir vyresnybės Lietuvos klausys.

Taip parėdęs Volynę, Gediminas traukė su savo
Depergalimais pulkais prieš Levą, kunigaikštį Lucko,
kursai, kariaujani Gediminui su kryžeiviais, buvo iš-
Plėšęs lietuviams Drohičiną ir Brestą, kaip minavo-
jau; ansai, nusigandęs nelaime Vladimiro kunigaikš-

9. Raštai I t. 257

čio, nebsumanė patsai, ką bedaryti, abejojo saviep,
kariauti ar pasiduoti lietuviams, nes, visaip prastą
galą regėdamas, į Severijos žemę išsidangino. Gedi-
minas, be mūšos į Lucką ir kitas artimas pilis įėjęs,
Drohičiną su Brestu užėmė ir, visą valdystą atvada-
vęs nuo gudų, su Lietuva sunėrė ne tiktai pačią Vo-
lynę, bet ir Podolę. Idant tenai vyresnybę savo per-
dėtų, patsai Breste žiemavojo.

Visa žiema vienas ginklavimas, rėdymas, peno
steigimas perėjo. Atėjus pavasariui, vėl visus karei-
vius sutraukė į Brestą. Negalėjo dar numanyti, į ku-
rią pusę Gediminas su tokia galybe suksis, bet tuojau
išsireiškė; kaipogi, perėjęs su rimtais pulkais Voly-
nę, apgulė Ovručą, stiprią pilį, prigulinčią didžiam
kunigaikščiui, arba carui, gudų Sviatoslavui, kursai
pagal senovę vadinos viešpačiu, arba, kaip šiandien
vadina, monarchu visos Gudijos. Lietuviai, į Ovru-
čą ir taip didžio viešpaties pilį vienu antpuoliu įsilau-
žę, užėmė, bet ilgiau truko ties Žitomiro pilia, kurioj
daugybės bajorų užsirakinusių ketėjo gintis, vienok,
regėdami, jog prieš galią Lietuvos neatsiturės, ant
galo pasidavė. Gediminas, įėjęs tenai, nė vienam pik-
to nedarė, palikęs tiktai tenai savo įgulę, traukė to-
liau, leisdamas į visas puses rimtas virtines sarioti ir
artindamos Kijevan, buveinėn Gudų. Pažino gudai,
jog lietuviai ne grobio ateina į Gudus ieškoti, bet jų
žemę užimti, daugybė jų kunigaikščių, norėdama dar
paskuojoj valandoj gelbėti savo tėvainę, grobė į
ginklą. Olga Perejaslavlio, Romanas Briansko, Levas
Lucko kunigaikščiai, sutraukę savo karius su patelk-
tais totoriais, norėjo lietuviams kelią užstoti, kaipogi,
išgirdę, jog Gediminas traukė tiesiai į Kijevą, paupy
Pernės į abazą gudai sustojo, vildamies, jog kelione
nuvargusius lieiuvius, žemaičius lig paskuojo iški!S.

258

Negal žinoti, koksai galas būtų buvęs, jei Sviatosla-
vas, didis kunigaikštis Kijevo, būtų jų rodos klausęs.
Bet Sviatoslavas vylės viensai pats lietuvius paveikti.
Gediminas, dajutęs nuo savo dabotojų tokią galią ir
pasirėdymą gudų, tuojau visus savo pulkus nuo sa-
riojimo sutraukęs į eiles ir taip jiems būk taręs, drą-
sindamas: „Nereikia šiandien jums, vyrai, jūsų kant-
rybės girti nei jūsų garbingų pergalių skaityti. Pa-
žvelkit ant savo rečių, o atminsit visas tas garbingas
dienas, kuriose tūkstančius neprietelių tėvainės savo
palaidojot! Jei kuomet, šiandien užvis galit viltis
pergalės: ne kryžeivių geležia ir variu aplietus neperT-
galimus pulkus sutiksit čia, bet gudų eiles, kurioms
tiktai jūsų ginklą tereikia parodyti, ir tuojau vieni
išvirs, kiti projam nuskries. Kareiviai, būkit dar šian-
dien lietuviais, žemaičiais ir atimkit nuo gudų kraštą
jūsų probočių skitų, sarmatų*, kuriame anie gyveno,
sekit jų įstatymus, kurie, kariaudami su neprieteliu
ūkės savo, velijo visi mirti karvietėj ar pergalėtojais
jų tapti.“ Taip pasakęs, Gediminas liepė žengti toliau,
vienok visuomet saugodamos, idant neprieteliai ne-
antpultų iš nežinių; kaipogi, neilgai teėję, susitiko su
gudais, kurių eiles Gediminas pavydęs liepė trimitus
į mūšą pūsti. Visų pirma, vylyčiomis laidydamies, ne-
didžiai vieni antrus tenaikino, nes kad susiėmė kar-
dais muštis, kova buvo kruvina ir maringa. Pirmasis
pulkas lietuvių, suvargęs kelionėj, buvo begurstąs,
nes Gediminas, laiku atpuolęs ant pagalbos, keliomis
virtinėmis svirstančius sutvirtino ir mūšą atnaujino:
kaipogi tasai pirmasis pulkas su tokia narsybe metės
Paskui ant sparno neprietelių, jog vienu antpuoliu
gudų sieną išvertė, kurių daugybes nusiminusių iš-

* DI po šio žodžio skliausteliuose: gerulių P.

1321

klojęs, pergaliu tapo. Tą pajutę, kunigaikščiai Olga
Perejaslavlio, Romanas Lucko ir kitų gudų karve-
džiai atbėgo ant pagalbos Sviatoslavui, bėgančius su-
grąžino ir vėl mūšą atnaujino. Kaipogi gudai didžiai
nenorėjo, idant pagonys lietuviai anais valdytų; to
dėjęsi, velijos iki paskuojo kariauti, bet, lig sukibo
gudai grumtis, lig ir išguro nuo Lietuvos kardo; nak-
tis piūtį pertraukė, vienok ir taip daugybės ne tiktai
kareivių, nes ir pačių kunigaikščių gudų krito, patsai
tiktai Sviatoslavas su Romanu vienudu vos beišsprū-
do nuo giltinės. Lietuviai, nakčia pagal palaidoję kū-
nus ir grobį aprinkę, auštant ties mūrais Kijevo, be-
virpantiems dar gudams nuo nuopuolio, sustojo,
kurie galėję būt dar apstabyti“ lietuvius ir pergale su
anais varžytis, jei Sviatoslavas, didis gudų kiuni-
gaikštis, sutraukęs karius ir užtelkęs dar kitus kuni-
gaikščius, būt su lietuviais rėmęsis, kaipogi tame lai-
ke pačiame Kijeve, rašo, jog buvus daugiau nei
400 000 gyventojų. Nes Sviatopolkas, nepergalėjęs
pirmoj mūšoj lietuvius, apleido buveinę ir valdžią
visų Gudų. Tą regėdami, kijevionys pasidavė lietu-
viams, kuriuos visa vyresnybė, išėjusi su kunigais
pro didžiąją angą vietovės, Gediminą, didį kuni-
gaikšti Lietuvos, pasveikino savo pergalėtoju ir savo
viešpačiu, arba monarchu, išpažino ir ten pat prisie-
kė jam, jog visuomet klausys rėdos Lietuvos ir anuos
visokiame atsiėjime šelps. Gediminas iš savo pusės
prižadėjo vierą ir apsiėjimus jų bočių prabočių užlai-
kyti ir niekam pikto nedaryti, idant dar didžiau ūki-
ninkams Kijevo pasigerintų, perdėjo tenai rėdytoju
Mindaugą, kunigaikštį Alšėnų, kursai neseniai buvo
į gudų vierą apsikrikštijęs; gudriam Gediminui ro-

* Šis žodis iš DI; D: apslabyti.

260

dės, jog gudai pagonies rėdytojo neapveizės“, o turė-
dami krikščionį, noris ir lietuvį, tarsis patys save be-
sirėdą. Po to sandaro Gediminas, užėmęs dar keliomis
nedėliomis pilis Belgorodo, Slepovrodžio, Kanevo,
Čerkasų ir savo įgules tenai palikęs, į Severijos žemę
ištraukė ir, tenai taip pat užėmęs buveinę Perejaslav-
lio ir Briansko, dvejais metais visos Gudijos viešpa-
čiu, arba monarchu, tapo. Tokia buvo pabanga Gudų
monarchijos, kuri, penkis šimtus metų patekusi, kliu-
vo į ranką lietuviams, augybei“* skitų ir sarmatų***,
kurių valdžioj buvo daugiau nei 300 metų.

Pargrįžęs Gediminas iš gudų karių Kernavėj, bu-
veinėj Lietuvos, triumfavojo ir linksminos ir pagal
užlaikymą ūkės apieras ir garbę dievams už pergales
darė; vienok tarp tų karių ir linksmybių neužmiršo
Gediminas pačios ūkės šelpti: kaipogi prekybą pla-
tino, vietoves naujas pamatavo. Medžiodamas vieną
kartą netoli nuo Kernavės, atrado didžiai linksmą
vietą, ant kurios pamatus vietovei padėjo, kurią nuo
didžios laimės medžioklės Trakais pramanė, nuo žo-
džio lietuviško — patrakusiai, įtrakusiai; idant aną
veikiau įšeimėtų ir padidintų, patsai pradėjo tenai
gyventi.

Paskiau ant sūburgio upių Neries, šiandien Vili-
jos, ir Vyliaus, šiandien Vilenkos vadinamos, garbin-
gesnei vietovei pamatus padėjo. Ant tos pačios vie-
tos, ant kurios buvo šventa roga****, nuo Gereimanto
už kapus didiems kunigaikščiams Lietuvos apskirta.
Taip pat vieną kartą Gediminas, medžiodamas arti-
Muose tenai lieknuose, ani visų aukštojo kalno taurą

* DI: neapvežės.

** DI virš šio žodžio: tėvystei D. P.
*** DI po šio žodžio skliausteliuose: gerulių D. P.
**** DI po šio žodžio skliausteliuose: kapas D. P.

261

patsai vylyčia nuvėrė, kurį kalną vieni šiandien Pi-
lies kalnu, dėl to, jog senovėj pilis tenai buvo, kiti
Tauro kalnu, nuo io, jog taurą tenai didis kunigaikš-
tis nuvėrė, vadina. Ant kurios vietos kunigaikštis,
pasilinksminęs iš laimės ir pavargęs, apsinakvojo,
kuriam tenai gulinčiam sapne pasirodė ant to paties
kalno, ant kurio vakarykščiai taurą buvo nuvėręs,
didelis vilkas taip šarvuotas, jog geležia viena rodės
aplietas, kalė dantimis iš piktybės, į kunigaikštį vei-
zėdamas, kuriame dar šimtai kitų vilkų užrakintų
taip baisiai kaukė, jog girios ir tyrai gaudė. Atsibu-
dęs iš nuogąsčio, kunigaikštis pradėjo rymoti saviep,
paskiau teirautis ir meilauti kunigų, kurie šalip tenai
bažnyčioj Perkūno gyveno, kaip viršiau regėjom,
idant jam apreikštų tos nakties sapną. Pasitiko tuo
kartu žmogus buklus ir sumanus Lizdeikis, visų vy-
riausias kunigas, arba krivė krivaitis, kurį kitą kartą
didis kunigaikštis, medžiodamas girioj, lizde erelio
arba, kaip kiti sako, lopšy medy įkabintą buvo radęs
ir kunigams auginti atdavęs, kursai tenai pramanytas
Lizdeikiu nuo to, jog lizde rastas buvo. Iš jaunų dienų
gudinos į mokslą savo tikėjimo, tuojau tapo visų
garsiuoju išguldytoju sapnų, taip ilgainiui pačiu kri-
ve krivaičiu paliko. Lizdeikis drąsino didį kunigaikš-
ti, tardamas, jog laimę reiškė jo sapnas didžiam kuni-
gaikščiui ir visai Lietuvos ūkei; vilkas šarvuotas yra
vietovė, arba miestas, su pilimis, kurias toj vietoj
reiks pamatuoti, bus ana buveine didžių kunigaikš-
čių Lietuvos, kurių garbės garsas nusklis į visus
kraštus pasaulio. Patiko toksai išguldymas Lizdeikio
didžiam kunigaikščiui, kursai, tikėdamas, jog toksai
yra įsakymas aukščiausių dievų, visa išpildė, kaip
buvo išguldyta: kaipogi tuojau pilis ant to paties kal-
no, ant kurio buvo taurą nuvėręs, pastatė, kurias nO-

262

rėdamas apivirtinti liepė Tauro kalną perkasti ir
sriautu Vyliaus upės apleisti taip, jog paskui pilys ir
šventa roga su Perkūno bažnyčia sala tapo. Didžiai
įkyrėjo žmogeiviams, iki tą kalną perkasė per kelis
metus, taip jog iki šiai dienai tebėr priežodis Kalne
tarp gudų, kurį, viens antrą keikdamas, minavoja:
„Kap ty bys pašol w Wilniu gary kapač — eitum tu
į Vilnių kalno kasti!" Gediminas tą naują vietovę
pramanė Vilnium, nuo žodžio lietuviško vilioti vil-
kus, kurie tuose lieknuose kūkyklas savo turėjo. Pla-
tinos Vilniaus vietovė kas dieną trobesiais ir šeimy-
na pagal išguldymą Lizdeikio, kaipogi, nesulaukus
kelių metų, tapo garsia vietove ir buveine visos Lie-
tuvos; dirbo tenai karės ginklus, kalė pinigus Lietu-
vos ir su tolimais kraštais Gudų, Lenkų ir Vokiečių
prekiojo, šiandien dar vietos tebėr, pūškarnėmis va-
dinamos, kuriose Vytautas, didis kunigaikštis Lietu-
vos, pūškas liedino!.

Tą Gediminui besteigiant, pasibengė metai paliau-
bos su kryžeiviais, su kuriais tuojau naujos ir kruvi-
nos karės atsivėrė.

Kad Gediminas su gudais kariavo, kryžeiviai, iš-
gavę paliaubą ant dvejų metų nuo lietuvių, guodės
popiežiui ir verkdami meilavo nuo krikščionų kara-
lių pagalbos, tardami, jog niekaip vieni patys neveiks
Pagonų krikštyti be jų pagalbos, kurie visų rinktuo-
sius jų karius ir vyresniuosius įstūmė jau į grabą.
Popiežius, išklausęs kryžeivių guodimos*, apskelbė
raštą, arba bulę vadinamą, visiems pasaulio krikščio-
nims, idant, paėmę kryžių, eitų į Lietuvą pagonių
krikštyti ir dangų atpuskais sau pelnyti. Ant balso

! Koialowicz, Hist. Lit., p. I.
* DI po šio žodžio skliausteliuose; apskundimą D, P.

263

popiežiaus tuojau visokių giminių lenkų, čekų, sile-
zionų, austrų, švabų, esų, vestfalų tvino gaujos į Lie-
tuvą, bet ne pagonių krikštyti ir ne dangaus sau pel-
nyti, nes žemės turtų ir liuosybę pagonims lietuviams
išplėšti. Antplūdus toms vilnims kryžnešių, Vilden-
burgas, didis mistras kryžeivių, sutraukęs savo ka-
rius ir miečeivių, susinėrė su anomis; pirmuoju įnir-
timu gulė į Žemaičius ir tenai apygardas Vaikių,
Raseinių, Ariogalos ir Klogėnų apvertė, kaipogi kryž-
nešiai ne pagonis, kaip sakiau, krikštijo, nes, ką su-
tikę, tą laukan kirto ir visomis pusėmis degino, neb-
rasdami augusių žmonių, kūdikius vergė ir į kalinį
varė. Nuterioję kryžeiviai tuos kraštus metės ant
pilies Bisėnos, į kurią didžiai narsiai vokiečiai laužės,
nes dar narsiau įgulė aną gynė. Ne kartą kryžeiviai
lipo per kūnus savo brolių ant mūrų pilies, ne kartą
žemaičiai, gindami pilį, drąsiai grūdo juos žemyn ra-
gotinėmis. Naktis tiktai bepertraukė mūšą. Įgulė že-
maičių, noris išgelbėjo tą dieną pilį, vienok pati įgu-
lė tapo mažne visa žeista ir nebsivylė bestengti grum-
tis su neprieteliais, kurie ant ryto tiekės narsiau
laužtis. To dėjusis, įgulė išsiuntė tris vyresniuosius iš
pilies pas kryžeivius, žadėdamos jiems pasiduoti, jei
tiktai kryžeiviai apie tą leis žinią nusiųsti didžiam
kunigaikščiui Gediminui, jog jis nerūgotų ant žemai-
čių, jog anie ne iš nedrąsumo arba nekantrybės pilį
padavė neprieteliams. Leido kryžeiviai įgulei žinią
didžiam kunigaikščiui nusiųsti, vienok žemaičiai, ar
susigėdę, a7 apsidrąsinę, ar gavę žinią nuo Gedimino,
negal to žinoti, atsižadėjo kryžeiviams paskui bepasi-
duoti. Niekas neišsakys, su kokiu įsiutimu metės, tą
pajutę, kryžeiviai ant pilies, nei vėl tos kantrybės, su
kuria įgulė tenai gynės. Kryžeiviai viens per kitą li-
po ant mūrų pilies, o įgulė, noris apgobta liepsnomis,

264

laidė degančius rąstus, šimtais kryžeivių nuo mūrų
į pragarą grūsdami, o ant tų, kurie prie mūrų artinos,
vylyčias ir akmenis it krušą bėrė; noris jau kryžei-
viai griovius buvo užkimšę kūnais savo kareivių,
vienok geidė dar į pilį įsilaužti, nes juo drąsiau puo-
lė, juo veikiau mirė. Buvo vienok ir tokių kareivių
tarp kryžeivių, kurie prieš tokią kantrybę įgulės
buvo ant pačių krantų mūrų antsikabinę, nes ir tie
tuojau permauti ragotinėmis kūlvertiniais* žemyn
rietėjo. Įgulė, atrėmusi atvejų atvejais tokius antpuo-
lius, kusti pradėjo, regėdama, jog neprieteliai nebįsi-
lauš į pilį, o kryžeiviai ėmė kriūšti, matydami, jog
nieko nepadarys įgulei, dėl to gi palikini pilį kūnais
savųjų užverstą atstojo. Kitose apygardose kryžei-
viai buvo užėmę nekurias pilis, nes lietuviai apent
anas atgavo.

Kad taip lietuviai, žemaičiai su kryžeiviais karia-
vos, tarp miečeivių ir arkivyskupo Rygos, kursai, ne-
galėdamas atsiturėti prieš nedorybę eržilų mMiečeivių,
siuntinius atleido pas Gediminą, didį kunig. Liet.,
meilaudamas nuo jo užtarymo ir pagalbos, kursai
juos Vilniuj, naujoje buveinėj Lietuvos, su didžia
žmonyste ir iškilme priėmė, užtarymą arkivyskupui
pasiėmęs duoti, sandarą suo juo padarė, ir tuojau
patsai DK su rimtais pulkais žemaičių ir lietuvių iš-
traukė į Latvių žemę miečeivių drausti (kur tenai
užėjo, ten plėnis ir tyrus beliko). Visų pirma į Derpto
Pilį įsilaužęs, visus brostvininkus ir patį vyskupą
Derpto, kursai nenorėjo valdžios arkivyskupo išpa-
žinti, nužurdojo, o pačią pilį su vietove su žeme suly-
gino. Tą patį padarė Gediminas su Kerempės pilia,
kurios 3000 įgulės iškirtęs, visomis pusėmis sariojo

* DI po šio žodžio skliausteliuose: verčiais D. P,

265

1322

(bažnyčias, muižes, vietoves, klioštorius griovė), ant
galo, visa į tyrą lauką apvertęs, daugiau nei 5000 ap-
kalęs krikščionų vokiečių į vergus į Lietuvą išvarė.
Kiti pulkai Lietuvos, susinėrę su Rygos gyventojais,
įsilaužė į Diunamiundės pilį!.

nusižeminę klūkė nuo DKL užgano karei ir pasiėmė
arkivyskupo Rygos, kaipo visų vyriausios galvos,
Klausyti ir jo prisakymus pildyti. Gediminas, noris
pagonis, sandarą padarė, kurį patys miečeiviai ilgai
užlaikė.

Nebgalėjo Gediminas toliau bekariauti miečeivių,
nes reikėjo nuo kitų neprietelių kitoj pusėj gintis.
Kaipogi, Gediminui Latvių žemėj tebesant, debesys
kryžnešių plūdo į Lietuvos žemę, kuriuos vedė gar-
bingi viešpatys Kumerergas, Ekerbergas ir kiti kar-
vedžiai, nes tokie speigai tenai juos užniko, jog ne
tiktai kryžnešiai ir jų gyvuliai iššalo, nes lieknai,
daugioj vietoj girios atentį pavasarį nebišlapojo. Lie-
tuviai, žemaičiai vienok ir tokiuose speiguose karia-
vo su neprieteliais ir liuosybę savo lig paskuojo
gynė.

Tą patį metą pleskavionys, nebgalėdami atsiturėti
prieš danus, kurie jų kraštą naikino, atleido siunti-
nius taip pat pas Gediminą pagalbos meilaudami; di-
dis kunigaikštis išklausė jų ir Daujotą, kamendotą
Gardino pilies, su keliais pulkais išleido, tasai, visą
tarpą nuo Daugavos iki atsiautos jūros Finų į kūlį ir
vandenį apvertęs, didžiai grobė* ir daugiau nei 6000
kalinių vokiečių ir danų parvarė?, .

! Katzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 19,
* Vietoj didžiai grobė DII yra: didį grobį,
? Koialowicz, Hista, Lit., t, I.

20

Kita sričia žemaičiai, skriejant žiemai pergalėję
kryžeivius, Klaipėdą sudegino, nes, į pačią pilį nega-
lėdami įsilaužti, apygardas Sambijos ir Vėluvos nute-
riojo ir daugybes taip pat kalinių su gėrybėmis na-
mon parvarė. Kamendotas Tepliuvos pilies grįžtan-
čius žemaičius vijo ir panokęs kruviną mūšą su anais
padarė, nes patsai su brostvininkais ir daugiau nei
4000 jočių tenai galą gavo. Tie patys pulkai žemaičių
tuo pačiu žygiu Mozūriją taip nuteriojo, jog visas
kraštas mažne vienu tyru tapo.

Noris taip žemaičiai, lietuviai graudino savo ne-
prietelius, vienok negalėjo savo ūkės uždengti nuo
tolimesnių nelaimių. Kaipogi krikščionys iš visų pu-
sių kaip debesys slinko į Lietuvą pagonių krikštyti.
Tą regėdamas, Gediminas, idant parodytų, jog kry-
žeiviai ir tos svieto gaujos ne dūšios išganymo ieško,
nes nori jiems žemę išplėšti ir pačius už savo vergus
paskaityti, to dėjęs, sakau, DK Liet. apsiskelbė patsai
savo geru noru su visa tauta Lietuvos ir Žemaičių
krikštytis, jei tiktai kryžeiviai liausis kariauti ir ne-
kaltus žmones kankinti. Dėl didesnio dar įtikėjimo
tokio savo noro Gediminas išdavė raštą metuose
1323 biržely! mėnesy Vainikų dieną Vilniuj, visam
pasauliui apreikšdamas, jog ne tiktai patsai nori tapti
krikščioniu su visa savo tauta, nes dar vadina krikš-
čionis, užvis dailides, kalvius, čebatorius, puodžius,
plytninkus, atkočius, arba audėjus, tekorius, rūbdar-
bius į Lietuvą, kuriems leis ne tiktai savo tikėjimą
išpažinti, nes dar be kokio mokesnio iki dešimties
Metų galės tenai gyventi.

To dar nekako, DK rašė pas popiežių Joną XXII,
meilaudamas jo, idant mokytojus krikščioniško tikė-

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 19,

267

1324

jimo pagonių mokyti atleistų į Lietuvą; ansai pats ir
tauta jo nori krikščionimis tapti, nepriėmė jos iki
šiol ne per neapveizėjimą* jos, nes dėl nedorybės
kryžeivių, kurie ne dūšios išganymo ieško pagonų,
nes jų žemės ir turtų dyksta: ,„Aš šiandien kariauju
su anais ne niekindamas vierą šventą, nes gindamas
namus ir liuosybę mano; noriu šiandien širdingai
eiti į skreitą bažnyčios ir į tavo šventenybės užtary-
mą atsiduoti, jei tiktai kryžeiviai ir kiti krikščionys
nenorės valdyti Lietuvos ir Žemaičių žemės ir jei
apkrikštytųjų nedarys anie savo vergais. Tą mano
tikrą norą pateisins tavo šventenybė arkivyskupas
Rygos, vyras mylįs teisybę ir dorybę.“! Atentį metą
popiežius išleido į Lietuvą savo siuntinius Baltramie-
jų, vyskupą Ektuenso, su opatu Teofridu dėl pava-
dinimo lietuvių į tikėjimą krikščionišką. Nes Gedi-
minas, atėjus į Rygą tiems siuntiniams, prižadėjimą
savo atmainė ir nebketėjo besikrikštyti, kaipogi at-
siųsti tenai siuntiniai didžio kunigaikščio Lietuvos
Sedegalis, lietuvis, su Dordemunde, bernardinu, vi-
sam surinkimui aiškiai apreiškė, jog DKL neketa
niekuomet atsižadėti bočių savo tikėjimo nei tų san-
darų su krikščionimis saugoti, kurie jo tikėjimą no-
rTėtų atmainyti. Miečeiviai siuntinius Lietuvos tuo-
jau įstūmė į kalinį, o paskui Ašradės pily nužurdojo,
nemindami ant to, jog vienas buvo krikščionis ir ku-
nigas.

Sunku yra šiandien žinoti, dė! ko Gediminas neb-
norėjo tapti krikščioniu, siuntiniams atėjus į Rygą.
Vienok, jei pažvelgsim ant gyvenimo ir apsiėjimo
miečeivių ir kryžeivių tame laike, išvysim tenai ne-
T Drpo šio žodžio skliausteliuose: neapkentimą D. P.; DII: ne-
apvežėjimą.

! Tasai tenai.

268

kurias priežastis, dėl kurių Gediminas DKL nenorėjo
tapti krikščioniu. Regėjom viršiau, jog arkivysku-
pas Rygos graudino nesuklausančius miečeivius ga-
lybe Vytenio ir paties Gedimino. Nes miečeiviai, at-
sigavę iš tų nuopuolių, nesiliovė priešingauti arki-
vyskupui, kursai nebtverdamos, susitaręs su savo
vyskupais ir susirašęs su Vladislovu, vadinamu Mas-
tiniu, karalium Lenkų, ir su jo vyskupais, apskundė
visą zokaną, tai yra miečeivius ir kryžeivius, prie
popiežiaus, kuriam guosdamos“, arkivyskupas rašė,
jog miečeiviai lupo bažnyčias visokiais pragumais,
novijo ir žudė neišsakytais darbais perkrikštus, kurie
seniai būt atėję patys rodyti popiežiui savo moliū-
kus pečiuose ir rankų, gelžiniais nugraužtų, jei tiktai
išeiti būt galį; neleido perkrikštams bažnyčių dirbti,
o patys sau muižes, pilis, rūmus dieną ir naktį dirbi-
no; suvadindami diduomenę perkrikštų į puotas,
bendringai tenai juos nuraginę, miečeiviai naktį ap-
linksmius gulinčius išpiovė, idant paskui galėtų jų
valsčius ir pilis dėl savęs užimti; plėšė, antpuldinėjo,
smaugė ir žudė visur nekaltą svietą ir perkrikštus
pagonims arba schizmatikams į vergus pardavojo;
laužė sandarus teisingus su pagonimis, apsistiprinę
Diunamiundės pily, gyniojo Rygai prekioti su sve-
timais kraštais; kuo didžiau kunigus ir vyskupus žur-
dojo ir prisiekė, jog tuo kartu teplaus tiktai baltus
savo kyriejus, kad anuos suteps krauju paties arki-
vyskupo; ant galo tyčiojos iš prisakymų paties po-
piežiaus ir iš viešpaties dievo, noris patys ricieliais
Kristaus vadinos!.

Popiežius, išgirdęs tokias nedorybes miečeivių ir
kryžeivių nuo arkivyskupo Rygos ir pasigailęs varg-

* guosdamos iš DII; DI: guosdamas.
! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 26.

269

dienių, liepė mistrams pas save ateiti ant sūdo. Didis
mistras, paėmęs diduomenę kryžeivių, daugybę pro-
vininkų ir kitų sukčių su nemieruotais iždais, arba
skarbais, ėjo į Avinjoną ir tenai, stojęs ant liepimo
popiežiaus, apgultas savo brostvininkais, arba ricie-
liais, visų nedorybių, užmetinėjamas nuo popiežiaus,
užsigynė, o dėl didesnio nusiteisinimo gromatas,
slapta vyskupų ir arkivyskupo Rygos pas didžius KL
rašytas, popiežiui parodė, kuriose arkivyskupas su
didžiais kunigaikščiais, nežinant miečeiviams, san-
darus darė, mokesnius ir algą jų kareiviams žadėjo,
jei tiktai anie prieš miečeivius kariautų ir arkivys-
kupui valdystą ir rėdą pagrąžintų. Noris arkivysku-
pas tų gromatų nenorėjo prisipažinti, vienok sunku
buvo gintis nuo mistro, kurio nepaseikimi iždai, ir ka-
ralius Prancūzų, ant kurio žemės tuo kartu popiežius
Avinjone gyveno, taupė ir gynė, taip jog visos ne-
dorybės ir kaltybės mistro pas popiežių atsimainė į
teisybes ir dorybę, ir viršų ant arkivyskupo apturėjo,
taip jog mistras miečeivių, pagrįžęs nuo popiežiaus,
kunigus, kurie turėjos arkivyskupo, vienus nužudė,
kitus į kalinį įstūmė, o perkrikštus dar pikčiau dar-
bais žudė ir novijo dieną ir naktį. Ant galo tokia
buvo skaugysta tarp miečeivių ir arkivyskupo, jog
dabro žadėjo duoti Gediminui DKL, jei ansai tiktai
priimtų krikštą nuo miečeivių, ne nuo arkivyskupo,
ir tas visas pilis, kurios ant arkivyskupo žemės buvo
padirbtos, sugriautų!.

Dabar gal aiškiai manyti, dėl ko Gediminas
krikšto nepriėmė, kaipogi velijos doru ir išmintingu
pagoniu būti, nekaip nedoru krikščioniu, užvis regė-

! Tasai tenai.

270

damas, jog krikščionys buvo nedoresni už pačius pa-
gonis. Ėmė Gediminas su jais kariauti, kaipogi, pa-
skyręs tuojau į dvi žari kareivius savo, su viena
traukė į Latvių žemę ant miečeivių ir tenai teriojo ir
degino taip, jog naktį visomis pusėmis gaisrai kaimų
degančių tvaskėjo, o dieną saulė rūkšojo dūmuose
it migloj; visą kraštą nuplėšęs, neišsakytas gėrybes
ir pelnus išvirdė į Lietuvą. Antra žara kareivių, iš-
traukusi į Mozūriją, idant tenai kryžnešiai, ateidami
į Lietuvą, negautų kuo maitintis, visą kraštą taip nu-
naikino ir nuteriojo, jog kūlį ir vandenį beliko; į Pul-
tuską, buveinę vyskupo, įsilauže, lietuviai su žeme
sulygino, 50 pačių bažnyčių ir vietovių į plėnis ap-
vertę, lietuviai su žemaičiais daugiau tuo kartu nei
40 000 imtinių, tarp kurių daug buvo ir žydų, į Lie-
tuvą parvarė.

Vladislovas, vadinamas Mastinis, karalius Lenkų,
regėdamas, jog doros nebus su lietuviais, norėjo arti-
miau su jais susitaikinti; to dėjęs, ėmė piršti Aldo-
ną, dukterį Gedimino DKL, savo sūnui karalaičiui Ka-
zimierui, kaipogi, susirašęs gromatomis, siuntinius į
Vilnių Vladislovas išleido. Gediminas priėmė juos
tenai su didžia iškilme ir išeiga, o numanydamas to-
kiomis bičiulystomis naudą ūkės Lietuvos pastiprin-
ti, užvis geisdamas bent nuo vieno karaliaus krikš-
Čionies pagalbos viltis kokiame atsiėjime, ant galo
Gediminas, idant parodytų visam pasauliui, jog myli
krikščionis, dukterį pažadėjo, o didindamas jos krai-
tį, liepė 24 000 lenkų paleisti iš kalinio, kurie Lietu-
Voj apvergti buvo, jog anie Aldoną, savo atenčią
karalienę, namon sektų. Toksai buvo apsiėjimas Ge-
kryžeiviai, apkrikštiję pagonis, vienus pardavojo
Schizmatikams, kitus leido per jūrą taip pat į amžiną

271

1325

vergystę, užmiršę ant to, jog anie baimės dievo ir
meilės artimo mokytojais buvo.

Kas gali tą iškilmę apsakyti, su kuria Aldona,
didi kunigaikštaitė Lietuvos, iš Vilniaus išsirėdžiusi,
keliavo į Lenkus apskleista diduomene Lenkų ir Lie-
tuvos. Visų pirma kelią darydamos kelios virtinės
auksu ir sidabru spindinčios jojo lenkų joties, paskui
jomylistos, valdytojai, pilių vyresnieji, po tų Aldo-
na, grakšti mergaitė baliame nuomete, baltoj vilno-
nėj, tarp žmonų ir mergaičių diduomenės Lietuvos ir
Žemaičių, it skaisti lelija tarp rožių žydėdama važia-
vo; po motriškųjų Lietuvos diduomenė keliavo, ku-
rios skaistūs veidai ir taikūs povyziai rodė išmintin-
gus vyrus, nes niekas taip netiko pažvelgus, kaip
1000 eržilų Lietuvos ir Žemaičių, kurie, meškenomis
apsivilkę, kapūzais spinduolių sabalų apsimovę, ba-
tuoti su savo uolektiniais pentinais, jodami visų pas-
kui, kaipo pasekėjai Aldonos, žirgus it smakus ram-
dė, kurių drąsus veidas, sieksninis kardas pašonėj, O
rankoj rimta ragotinė kantrius kareivius reiškė. Vie-
nok tą dar jotį sekė 24 000 lenkų kalinių, paleistų iš
Lietuvos, kaip viršiau minavojom. Kas aprašys tą
linksmybę, kokia rados tuo kartu Lenkų žemėj, kad
dasižinojo savo kalinius namon grįžtant, moterys,
vaikai teknojo ant vieškelio laukti vyrų, motinų, iš
kalinio ir vergystos pargrįžtančių. Įeinantiems pa-
rėdkininkams į Krokuvą, buveinę Lenkų, Vladislovas,
karalius patsai, su Kazimieru, sūnum savo, 16 metų
turinčiu, išėjo iš rūmų ant prieangio su visa savo di-
duomene ir pasveikinęs marčią įdavė į ranką jos jau-
nikiui karalaičiui. Ryto metą Aldona persikrikštijusi
vardu Ona ant krikšto buvo įtarta, Po to buvo ven-
čiavos. Negal aprašyti, kokia linksmybė rados De
tiktai pačioj buveinėj, nes ir visoj karalystoj: kali-

272

niai pagrįžę vieni sutikę mMylavo tėvus, motinas, kiti
brolius, seseris, kiti glaudė prie savęs kūdikius, žmo-
nas, kurių buvo pasiilgę, vienok rados ir tokių, kurie,
nebradę jų, bėgo ant kapų raudoti. Lietuviai, žemai-
čiai, noris pagonys, buvo tuo kartu už visus krikščio-
nis lenkams mylimesni ir doresni, kaipogi jiems gerą
darė. Vladislovas karalius iš džiaugsmo atminimui
tos linksmos dienos įstatė žvaigždę vadinamą baltojo
erelio, kurią lig šiai dienai diduomenė lenkų teb-
dėvėja!.

Lenkai tame laike didžiai neįgalį tebuvo ir nie-
kaip negalėjo lygintis su lietuviais. Kaipo Lenkų že-
mė nuteriota ir nušeimėta atvejų atvejais antpuoliais
čekų, totorių, užvis kryžeivių ir lietuvių, žemaičių;
žmogeiviai likusieji, lažais diduomenės nužudyti, ste-
nėjo vergystoj, tie, kurie miesčionimis vadinos, ne-
verti buvo paties vardo miesčionies, sūdžia teisybę
pripažino daugiau duodančiajam, dėl to gi galin-
tysis ir stiprusis visuomet teisiu paliko. Visoj kara-
lystoj nė kokios prekybos, nė kokios dailydžios, nė
kokios mantos nebuvo; diduomenė pasipūtusi savo
turtais, be mokslo, be gudrybos, užmiršusi ūkę ir da-
rus savo bočių prabočių, patys jų kareiviai buvo
daugiau lupikais nei kariais, kaipogi siena su neprie-
teliais niekuomet nesimušė, nes būriais tiktai sario-
dami grobio ieškojo; jei nerado nieko svetimo, savo
viens kitam grobstė; iš povyziaus jų ir stovylos tarsi
kad kokie nevėkšliai kazokų, ne rimti kariai!*. Vla-
dislovas karalius, geisdamas ištraukti juos iš tokio
sugaišimo, užvis nusiminęs galybe kryžeivių, kurie,
užmiršę ant dievo ir žmogystės, nebsižinojo patys, ką

—-—

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 21.
* DI išnašos nėra; DIl: Tas pais.

273

1326

bedarą su“ perkrikštais, ne tiktai juos žudė, nes dar
patiems lenkams, savo geradėjams, nelaimes darė,
Nemintąs Vladislovas karalius, rašydamas gromatas
pas arkivyskupą Rygos, sako, jog anie (tai yra kry-
žeiviai) nebturi nei baimės dievo, nei teisybės, nei
gėdos, nei dorybės, yra anie pavojais vilkais, avelės
kailiu apsivilkę, o skaugysta paženklinti. Žinodamas
Vladislovas aiškiai, jog nieko nenuveiks su savo
galia prieš kryžeivius, dėl to gi steigė kaip įmanąs
susibendrauti su Lietuvos galinčia, stipria ir kantria
gimine, kurios galybė ir garbė sklyduro visame pa-
sauly, 0 jos rimti pulkai tūkstančiais kryžeivių ir
kitų krikščionų ne tiktai lygmes visas užlaidojo,
nes ir pačias versmes užkimšo, namus savo gindami.
Skubino, sakau, Vladislovas sunerti būrius netiku-
sius su rimtais pulkais meškenuotų lietuvių prieš

kryžeivius, neprietelius ūkės savo. Kokia šiandien

gadynė tapo! Kas tikėtų, jog lietuvis, žemaitis, šian-
dien išjuoktas ir nuo visų paniektas, pirm 500 metų
būtų buvęs taip garbingas vyras, jei raštai to neda-
rodytų.

Kryžeiviams skaudėjo tokia sandara lenkų su lie-
tuviais, dėl to gi vienkartu su abejais ėmė kariauti,
nes, neturėdami patys tokios galios, meilavo pagal-
bos ciesoriaus vokiečių ir karaliaus čekų, lygia dalia
ir kitus krikščionis į karę gundino ir telkė, skundės
ant galo pačiam popiežiui ant lenkų, tardami, jog
anie tyčiomis susinėrė su lietuviais, idant pagonis
pastiprinių.

Voldemaras, viešpats Brandenburgijos, bendras
kryžeivių, pirmasis pradėjo kariauti su lenkais. Gedi-
minas DK pagal sandarą tuojau išleido 10 000 rimtų

* bedarą su iš DI; DI yra: bedariusiu.

274

jočių ant pagalbos lenkams, perdėjęs jiems karve-
džiu vyrą kantrų, drąsų, gudrų ir sumanantį rodoj
ir karėj visų vyriausią rėdytoją ir žentą savo Dau-
jotą, kursai, jau valdant Vyteniui, garsiu tapo savo
kantrybe ir narsybe, kiek kartų kariavo, niekuomet
nuopuolio nedatyrė, dėl to gi vadinamas buvo gil-
tine, arba smerčiu, krikščionių, ant kurio vardo ne
tiktai kareiviai, nes ir patys vyresnieji krikščionų
drebėjo. Tas karvedys, persikėlęs su savo pulkais
pirma per upę Vislą, paskui per Odrą, ką sutiko, tą
kardu ir ugnia naikino, visą Brandenburgijos žemę
nuteriojęs, patį Berlyną, šiandien buveinę viešpaties
Prūsų, nudegino, kaimus, vietoves, namus, muižes ir
pilis ugnia gruzdino, daugiau nei 140 pačių bažny-
čių ir vietovių išgriovęs, indus šventus sumaitojo,
gerdami iš jų lietuviai, žemaičiai vyną ir midų. Ne-
sikankino dar tuo pagonys, nes, persikėlę per upę
Elbę, saksus ir kitas gimines savo smarkybe ir narsy-
be nugandino. Tokiuose teriojimuose pasakoja, jog
viensai lietuvis gauruoto veido, rabavodamas klioš-
toriuj, sutikęs jauną grakščią kunigę, arba davatką;
tas baisus pagonis norėjęs aną tenai išžarginti, nes
ana, jį malda, ašaromis negalėdama jo nuo to atto-
linti, apsidrąsinusi tarė jam: „Jei mane nedasilytėtą
paleisi, aš tave išmokysiu tokią žinią, jog tavęs nei
kardai, nei vylyčia nepažeis, tą teisybę gali datirti
ant mano pačios kaklo.“ Ir, apvedusi kelis kartus
Tanką savo apie aną, liepė jam kirsti, stigavodama,
jog niekaip jo nenukirs; nes ant pirmojo smūgio gal-
va grakščios kunigės parietėjo, suprato lietuvis, dėl
ko tą išmintinga zokaninkė padarė, nes neblaiku.
Grįžo jau namon pulkai lietuvių, žemaičių, nuslėgti
gėrybėmis ir turtais, būrius kalinių varydami, tarp
kurių rašo 6000 pačių jaunų mergaičių buvus, ir taip

275

1327

dar eidami po Mozūriją teriojo ir naikino, kaipo že-
mę bendrų kryžeivių. Tenai gi atsiėjo, jog lietuvių
didžiu vyresniuoju susivaržė didžiai grakščia mer-
gaite ir, viens antram skaugėdamu, atėjo pas patį
karvedį Daujotą, kaipo visų didžiausią savo vyresnį-
jį, teisybės ieškoti, kursai, ištraukes iš pašonės sieks-
ninį kalaviją, visų akivaizdoj ant sykio grakščią mo-
zūrėlę perkirtęs, metė katram pusę, tardamas, jog
teisingai jiems grobį padalijo. Tą išgirdęs, jaunikis
nabaštikės Andriejus Gostas, mozūras, prisiekė, jog
karvedžiui Lietuvos tą atmonys. To dėjęsis, įsijaugė
į kareivius Lietuvos, tardamas, jog ansai nori jiems
tarnauti ir jų eilėse lygiai kariauti. Nutykojęs Dau-
jotą karvedį savo žirgą paupy begirdantį, ragotine
jam šoną pervėrė. Ir taip paikai pabengė gyvenimą
garsus drąsybe ir kantrybe vyras, vadinamas giltine
krikščionų, tas, kursai, kariaudamas visą savo amžių,
niekuomet aiškioj mūšoj nuopuolio nedatyrė. Noris
užrūstinti Lietuvos, Žemaičių pulkai nelaime savo
karvedžio, vienok, su neapseikimomis gėrybėmis to-
liau nei 100 mylių pargrįžę į Vilnių, linksminos iš
pergalių!

Įžagę lietuviai taip naudingu grobiu Brandenbur-
gijos atentį metą sutraukė karius iš Lietuvos, Žemai-
čių ir vėl tenai, apskyrę už karvedį Algirdą, vyriau-
sią sūnų Gedimino, kursai buvo jau garsus ne tiktai
Lietuvoj, nes ir už rubežiaus, ištraukė. Tasai karve-
dys, visų pirma persikėlęs su savo pulkais per upes
Vislą, Odrą, sustojo į abazą ties Frankfurtu, buveine
Brandenburgijos, leisdamas rimtas virtines į visas
puses, likusiuosius kraštus nuo praėjusiojo žygio
baisiai nuteriojo. Elbę upę ant galo perėjęs, Algirdas,

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 21.

276

idant kryžnešiai, ateidami Lietuvos kariauti, negalėtų
pasimaitinti ir kitos pašalpos gauti, plačiai platesniai
kraštus Saksonijos nudegino lig pat angų Magdebur-
go pilies. Nuplėšę tenai lietuviai, žemaičiai daugybes
giminių vokiečių ir suvisu nuveikę Voldemarą, Bran-
denburgijos viešpatį, laimingai į Lietuvą su grobiu
pargrįžo.

Kaipogi reikėjo skubėti ant pagalbos Vladislovui,
karaliui Lenkų, kursai buvo prasidėjęs su kryžeiviais
kariauti, kurie kas dieną jo kraštą anipuldinėjo ir
didžias nelaimes darė, Vladislovas, negalėdamas sa-
vo galia jų nudrausti, užielkė DKL, kursai, sunėręs
savo pulkus su kareiviais Vladislovo, pirmuoju ant-
puoliu kruvinoj mūšoj ties Palauciais 15 000 kryžei-
vių paguldęs, tuo pačiu žygiu nuteriojęs, iš Kulmijos
krašto išgrūdo kūlvertiniais kryžeivius į antrapus
Drevencos upės, kurioj anuos mažne visus išskandi-
no, likusieji vos besuskubėjo pilyse užsirakinti. Lie-
tuviai tuo tarpu didžius pelnus ir daugybes imtinių
išvarė į Lietuvą.

Kryžeiviai, numanydami, jog sunertoms galioms
Lietuvos ir Lenkų nieko nepadarys, ėmė perkalbinėti
Vladislovą, idant išsižadėtų bendrystos su Gedimi-
Nu pagoniu, tardami, jei Vladislovas jų paklausys,
anie prižada anam kas metą donį, arba duoklę, mo-
kėti; kaipo Vladislovas, pasigobėjęs pinigų, išsiža-
dėjo bendrystos su Gediminu DKL ir sandarą su kry-
žeiviais padarė.

Dasiekę to, kryžeiviai su visa galia metės ant vie-
nų lietuvių ir žemaičių, visų pirma Veliuonos pilį,
stiprią, ant skardžio Nemuno patsai marčelga kryžei-
Vių su rėdytoju Aldenbergu didžiomis galiomis ap-
gulė ir smarkiai į aną laužės, vienok įgulė laimingai
Po kelis atvejus atrėmė. Kaipogi kryžeiviai, negalė-

277

1328

dami nieko nuveikti, grįžo namon ir, tenai didžiau
pasitiekę, dar Bavarijos viešpatį ant pagalbos užtel-
kę, grįžo vėl į Lietuvą su didesne galia; vienok, mMin-
dami praėjusio meto savo nuopuolį, nieko staigiai
nedarė, nes, atstu ties Veliuonos pilia apsikasę, idant
pilį užbadintų, ėmė peną, Nemunu pagal ateinantį
įgulei, grobstyti ir artimus kaimus terioti. Gediminas,
norėdamas Veliuoną išliuosuoti, Fridburgą ir Bajer-
burgą, pilis kryžeivių netoli nuo Veliuonos, stipriai
apgulęs, 20 dienų vėtravojo, vienok įsilaužti tenai
negalėjo. Kaipogi lietuviai, lipdami ant pylų, daug
savo kareivių nustojo nuo taip vadinamų šaudyklių,
kurias tame laike buvo išradę; patį didį kunigaikštį,
kursai, drąsindamas savuosius, priešaky vien su kry-
žeivių vyresniaisiais it levas grūmės, nušavo iš pa-
mūrio kryžeivis. Taip pirmas tarp karalių ir viešpa-
čių DKL Gediminas nuo šaudyklės, kurią šiandien
strielba vadina, karėj mirė. Įvestas dar gyvas į eiles
lietuvių, žemaičių, kito nieko nesakė, tiktai skatino
ir drąsino savo kareivius, idant po jo dar! smerčio
nepasiduotų kryžeiviams ir liuosybę savo gintų.
Vienok kareiviai savo gailesio ir nusiminimo negalė-
jo užslėpti, dėl to gi, palikę pilis Brandenburgą ir
Bajerburgą, dangino kūną Gedimino į Vilnių, giedo-
dami jo žygius ir pergales, kurį su didžia tenai iškil-
me pagal apsiėjimus savo palaidojo.

Tas didis kunigaikštis yra didžiai garbingas Lie-
tuvos daruose. Kaipogi ansai Volynę, Ukrainą visą,
Podoliją užėmęs su Lietuvių sunėrė ir carystę, arba
visą monarchiją, Gudų po valdžios savo užėmė.

Paliko didžiai plačią giminę, iš kurios tie yra gar
bingesni: viena duktė ištekėjusi buvo už karaliaus

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 21.

278

Lenkų Kazimiero, antra už Venceslavo, kunigaikščio
Mozūrų, lig paties dar gyvai galvai; sūnus septynis
turėjo, tarp kurių taip buvo padalijęs Lietuvos ūkę.
Mantvydas valdė Kernavę, senąją buveinę Lietuvos,
ir Slonimą;, Narimantas Pinską, Mozyrių ir vieną dalį
kunigaikštystos Vladimiro; Algirdas Krėvą lig Bere-
zinai upei; Kęstutis Žemaičius, Trakus, Gardiną, Kau-
ną, Panevėžį, Jodviežius; Karijotas Naugarduką,
Volkovyską; Liubartas Vladimirą ir Volyniją; Jau-
nutis, visų mažasis, Vilnių, buveinę Lietuvos, Ašme-
ną, Vilkmergę ir Braslavą, kurį dar Gediminas mir-
damas karšinčium savo paliko, kaipo visų mažajam
sūnui pagal įstatymus Lietuvos.

Tėvūnai paskui, į Vilnių susirinkę, tokį parėdymą
Gedimino patvirtino ir Jaunutį ant sosto didžio kuni-
gaikščio pakėlė, nes jog Jaunutis dar buvo didžiai
jaunas ir negalėjo į kares eiti, kurios nuo visų pusių
kėlės, tėvūnai Algirdą ir Kęstutį karvedžiais perdėjo,
kuriuodu ne tiktai pačioj Lietuvoj, nes ir už rube-
žiaus garbingais buvo; tuodu, regėdamu, jog nė ko-
kios nebus vienybės tokiame parėdyme ir Lietuvos
ūkė beveizint prapuls, jei anuodu jos negelbės; kai-
Pogi iš pirmo jau pasirodė, jog tėvūnai, suėję į rodą,
vieni norėjo tuojau kariauti su kryžeiviais, kiti san-
darus daryti, to dėjusiuos, susitarė Jaunutį, brolį
savo, nuo sosto DKL nukelti ir pačiudų ūkę valdyti.
Nes Algirdas, būdamas Vitebske, ar tyčiomis truko,
ar iš tiesos negalėjo ateiti į Vilnių ant sutartos die-
nos. Vienok Kęstutis, noris nesulaukęs Algirdo, 22
dienoj lapkričio mėnesio įvedė slapta sulig aušriu*
kareivius savo į Vilnių ir tuojau Aukštąją ir Žemąją
Pilį užėmė. Jaunutis, iš miego atsibudęs, noris puspli-
———-—-—-

* DIl: aušra,

279

1330

kis, tame sąbrūzdy buvo išsprukęs, vienok kareiviai
Kęstučio tuojau jį nutvėrė medėj ir į Vilnių parvedė,
Neilgai trukus ir Algirdas su savo kareiviais atėjo,
Idant parodytų ūkininkams, jog ne dėl skaugystės,
nes dėl laimės ūkės tą padarė, nė katras nenorėjo di-
džiuų kunigaikščiu keldintis. Kęstutis linkėjo Algir-
dui, kaipo vyriausiajam broliui savo, o Algirdas
Kestučiui, kaipo visų kantriajam ir visų drąsiajam ir
tam, kursai jau Lietuvos sostę rankoj savo turėjo, nes
ir vienas, ir antras drovėjos; ant galo sutarė Lietuvos
ūkę abudu iš vieno rėdyti ir Jaunučiui Zaslavlio ku-
nigaikštystę atdavė, kurioj ansai tenai gyvendamas
iškaršo.

$ XX. ALGIRDAS IR KĘSTUTIS DIDI KUNIGAIKŠČIAI
LIETUVOS

Taip rėdant Algirdui su Kęstučiu Lietuvos ūkę,
karalius Čekų su žmona, su sūnum, margrabiu Mora-
vijos, su kunigaikščiais, vadinamais Vitembergu, Lei-
ningenu, Elingenu, Dane, ir su kita vokiečių diduo-
mene atėjo į Prūsus Lietuvos kariauti, su kuriais dar
kryžeivių patiektus jau savo karius sunėrę, traukė į
Lietuvą dviem žarom. Viena tuojau apgulė Veliuonos
pilį, kurią 6000 žemaičių iki paskuojo gynė; noris
kareivių kryžnešių ketveriopai daugiau buvo, vie-
nok į pilį įsigriauti niekaip negalėjo. Antra žara kry-
žeivių laimingiau kariavo, kaipogi, nuteriojusi apy-
gardas pilies Trakų, Vilniaus priemiesčius nudegino
taip, jog ant gasų ir ūlyčių, ant kurių pirma puikūs
trobesiai trakšojo*, paskui tenai vienos anglys be-
žioravo.

* DI po šio žodžio skliausteliuose; buvo D, P,

280

Tokioj desty suėję Lietuvos ir Žemaičių tėvūnai,
negal žinoti, ar ant pelenų Vilniaus, ar Kernavėj, se-
nojoj buveinėj, susirinkę, teiravos, kaip gelbėti ūkę;
tame suėjime pradėjus nekuriems tėvūnams sklada-
voti, Algirdas kunigaikštis sušuko, tardamas: „Vyrai,
nėra Čia laiko skladavoti ir kaulytis, nes kuo veikiau
su neprieteliais reikia muštis! Veizėkit, ar maži lomai
Žemaičių, užimtų nuo kryžeivių, miečeivių, o Lietu-
vos plačios apygardos nuteriotos, pati buveinė į pe-
leną apversta, pilys kryžeivių jau vidury Lietuvos
ūkės išstatytos, didis kunigaikštis nušautas! Leisit gi
bekankiningai ilgiau neprieteliams jūsų ūkę maurio-
ti, kurie jau tiek nelaimių jums pridarė? Vyrai, ka-
riauti reikia, ne skladavoti; aš pats, kaipo sūnus už-
mušto tėvo ir didis kunigaikštis, karvedžiu būsiu ir
neprieteliams Lietuvos ūkės atmonysiu!“ Visi tėvū-
nai, ant to sutarę, liepė apskelbti visai ūkei į karę
tiektis. To dėjęsi, vitebskionims, polockionims, vilk-
mergiams, braslavionims ir drujonims liepė ne tiktai
susirinkus visą Infliantų, arba Latvių, žemę nuo
miečeivių užstoti, nes dar Kuršą sarioti. Antroj pusėj
Algirdas su Kęstučiu, palikusiu sueimą, traukė su
tinktiniais žemaičių ir lietuvių į Kauną, kur kelių
dienų netrukus 40 000 rimtų jočių susirinko. Tokią
galią turėdamu, Lietuvos didžiu kunigaikščiu gulė į
Prūsus, nes, idant sariodami iš nežinių antpuldinėti
nebūtų nuo kryžeivių, nei iš eilių skaidės, nei pilių
apguldinėjo, nes visuomet sueiliuotos tos Lietuvos
Vilnys, kur tiktai užėjo, tenai kūlį ir vandenį beliko.
Nes dar, idant savo galią nenumažintų ir imtiniais ne-
ūpsunkintų, grobį ne vienkartu, nes dalimis į Lietu-
vą virdė, o likusius, apmaudą atgieždami už nelaimes
savo ūkės, be perskyros jaunus ir senus vokiečius
laukan kirto. Taip buvo suspausti kryžeiviai tuo žy-

281

giu, jog niekaip nedrįso į aiškią Mūšą su lietuviais
stoti, kurie jų akivaizdoj rūmus, bažnyčias, kaimus
ir pilis griovė ir degino. Vienok Everardas Stortas,
Insterburgo pilies kamendotas, vesdamas 1000 rimtų
kareivių iš Saksų žemės ant pastiprinimo Karaliau-
čiaus įgulės, kely iš nežinių su lietuvių virtinėmis
susitikęs, galą gavo su visais savo kareiviais. Tuo
atveju visą tą kraštą tarp Karaliaučiaus ir jūros Bal-
tijos, tai yra Sambiją, Natangiją, Varmiją ir vieną
dalį Pamario į plėnis palakino. Noris kryžeiviai re-
gėjo iš savo aukštų bokštų užsirakinę pilyse liepsnas
tvaskančias ir dūmus rūkstančius apykartose, vienok
lietuvių negalėjo attolinti. Ant galo didis mistras, re-
gėdamas, jog doros nebus su lietuviais, ėmė nusiže-
minęs vėl meilauti nuo lietuvių ant kelių metų pa-
liaubos, kurią lietuviai tuo kartu jiems teprižadėjo
ant dvejų metų ir kareivius savo iš Prūsų teišvedė,
kad kryžeiviai visą Žemaičių kraštą užimtąjį ir pilis
Fridburgo ir Bajerburgo lietuviams atidavė ir amži-
nai jų išsižadėjo. Padariusiu ant dvejų metų Algirdas
su Kęstučiu paliaubą su kryžeiviais pargrįžo namo
su savo nepergalimais kareiviais, kurie, neapseikimą
grobį į Lietuvą parvirdę, veikiai atnaujino Vilnių,
Lietuvos buveinę!.

Reikėjo nenorintiems lietuviams paliaubą kryžei-
viams duoti dėl to, jog kiti neprieteliai kitoj pusėj
prieš lietuvius kėlės. Kaipogi totoriai iš Taurikos,
kitą kartą Chersonesu vadinamos žemės, su Batijum,
savo karvedžiu, išėję, mažne visus gudus, valdžioj
Lietuvos ūkės esančius, užėmė ir tyrus iš abejų pa-
šalių upės Dnestro užgulė ir, tenai savo abazus ap-
tvirtinę, leido tankiai tankesniai savo baskakus, VY“

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 22,

282

resniuosius taip vadinamus, plėšti į Podoliją, kurie,
nekakindamos ta apygarda, kraštus dar Volynijos ir
Kijevo, tankiai tankesniai antpuldinėdami, naikino.
Algirdas su Kęstučiu, atilsinusiu valandą namie savo
nepergalimus kareivius, traukė tuojau totorių ka-
riauti. Lietuvos kareiviai, atėję ties vieta, vadinama
Mėlynaisiais Vandenimis, totorių abazus išvydo.
Tuojau trys viešpačiai Katlubachas, sultonas, Koču-
bėjus, Girėjus, sultonas, ir Dimeiteris, aiškiai pasi-
tiekę ant mūšos, vedė nesuskaitomas gaujas totorių
ant lietuvių. Algirdas su Kęstučiu, lig pavydusiu ne-
prietelius, liepė Lietuvos pulkams sueilauti*, kuriuos
paskui į penkias dalis perskiedusiu, kaip įmanančiu
sparnus išplėtė ir taip patį priešakį sustiprino, jog
niekame nė kokios perglytos nebliko. Pirmajame su-
sirėmime totoriai galėjo manyti, jog lietuviai taps
pergaliais. Kaipogi sulenkta eile pagal savo būdą
nebgalėjo jau su anais bekariauti, nes išskleistas Lie-
tuvos sparnas vienu trūkiu apsiaustu tapo, kaipogi
totoriai, vienkartu mažne visas vylyčias išmetę į tuš-
čias vietas, susirėmė ragotinėmis ir kardais su lietu-
viais; ir lig tiktai dursarai žemaičių priešaky kelią
sau praskynė tarp neprietelių, tuojau eilės totorių
susijaugė ir šalin skrieti pradėjo. Kas išsakys tą piū-
vą, kurią žemaičiai, vydami totorius, darė, neapre-
gimi laukai plačiai platesniai kūnais apskleisti pali-
ko. Įgavusiu Algirdas su Kęstučiu tokią pergalę į
Očakavo pilį, ant kranto Juodosios jūros esančią,
vėtra įsilaužė, kurią nuplėšusiu ir į antrą pusę Dnest-
IO persikėlusiu, įkandin vien totorius vydamu. Ty-
Tuose Putivlio ir Dono keliose kruvinose mūšose per-
galėjo, iš kurių atsisukusiu į Krymą tenai taip pat pa-

—

* DII: susieiluoti.

283

veikė, ant galo, visą šiaurį pašalį Juodosios jūros
užėmusiu ir kalavijus savo nuplovusiu Juodojoj jū-
roj, grįžo namo. Pargrįždamu dar išginė taip pat toto-
rius iš Podolijos ir dėl apsistiprinimo tame krašte pi-
lis Bekotą, Smotričę ir Skalą ant uolos kalno, kurią
gudai ir lenkai Kamenecu vadina, išstatė. Tuo pačiu
žygiu užėmusių moldavionis ir valachus lig upės Du-
nojaus, Jurgį Karijotą, sūnų, tenai rėdytoju perdėjo.
Pačiudu linksmindamos pargrįžo į Vilnių ir tenai,
nuo ūkininkų pergalėtojais pasveikintu, kareivius
savo apdovanojusiu namo atleido.

Vienok neilgai tegalėjo linksmintis buveinėj didi
kunigaikščiai nei kareiviai džiaugtis namie savo
žmonomis ir seserimis, nes, nubengus karę su toto-
- Tiais, reikėjo pradėti kariauti su maskoliais, kurių
tokia yra pradžia. Regėjom aukščiau, jog kunigaikš-
čiai gudų, kurie, turėdami Kijevą už buveinę visos
savo valdystos, vadinos didžiais kunigaikščiais, arba
carais, dėl atsiženklinimo nuo kitų kunigaikščių. Nes
namų kerštais kunigaikščiai, arba carai, Kijevo nu-
stojo tos didystės, taip jog kiti kunigaikščiai gudų,
kitose vietovėse gyvendami, ne tiktai nebklausė jų,
nes patys ėmė vadintis didžiais kunigaikščiais. Tarp
tų visų nesuklausančių jų garbingas yra Andrejus
I Jurgevičius, kunigaikštis Vladimiro, paupy Kliaz-
mos; tas jau metuose 1174 vadinos, aiškiau sakant,
norėjo vadintis, didžiu kunigaikščiu ir galybę savo
stiprinti, tas patsai padėjo pamatus vietovei Mask-
vai, į kurią paskui ir buveinę savo iš Vladimiro pa-
kliazmėj perkėlė, o jo karšinčiai ėmė vadintis di-
džiais kunigaikščiais, arba carais, ne gudų, nes Ma-
skolių, dėl to, jog visi gudai ir jų buveinė Kijevas
buvo valdžioj lietuvių, noris tie maskoliai kalbėjo
ir rašė gudiškai ir vieną tikėjimą turėjo, nes tikta!

284

dėl atsiženklinimo nuo tų gudų, kurie buvo valdžioj
Lietuvos, pramanė save maskoliais nuo savo miesto,
arba vietovės, Maskvos.

Tame laike, tai yra 1332, Semionas I Jonavičius,
tapęs galingu kunigaikščiu Maskolijos, norėjo dar
būti caru, arba viešpačiu, visos Gudijos, taip, kaip
buvo Igoris, Vladimiras, Jaroslavas, tai yra geidė
įgauti į savo valdžią Kijevą, Podoliją, Volynę, Bal-
tuosius Gudus, arba Polocką, kurie kraštai seniai jau
buvo rankoj lietuvių. To dėjęs, Semionas I Jonavi-
čius atleido siuntini savo iš Maskvos su didžia iškil-
me į Vitebską, kuriame tuo kartu buvo dėl nekurių
reikalų ūkės sujojusiu Algirdas su Kęstučiu. Siunti-
nys maskolių caro, rodydamas kalaviją ir ugnį ran-
koj didiems kunigaikščiam Lietuvos, tarė: „Tokių
dovanų laukita nuo mano viešpaties Vilniuj, buvei-
nėj savo, ant Velykų, kursai šiuo pačiu kartu visą
Lietuvos valdystą užims, dėl to gi jei norita iš laiko
apmaudą taip galingo kunigaikščio attolinti, atduo-
kita visus Gudus į jo valdžią, o Lietuvą į jo užtarymą
ir ant ženklo savo nusižeminimo tuojau donį užmo-
kėkita.“ Didžiu kunigaikščiu Lietuvos, nei juodai, nei
baltai* ant to neatsakiusiu, liepė siuntinį vaišinti ir
lig dviejų dešimtų dienų iš visos Lietuvos, Žemaičių
ir Gudų kareivius į Vitebską ant karių su maskoliais
sutraukti, kuriems suėjus, tuojau išleido visų pirma
kelis tūkstančius keltaisių kelią skinti tiesiai į Mask-
Vą, kurie eidami tiesiai medes skynė, per balas grio-
vius kasė ir žemgrindus dėjo; tiems keltaisiams pri-
dėjo 1000 jočių, idant jų niekas nuo darbo negaišin-
tų. Tuo tarpu lietuviai siuntinėjo į visas puses dabo-

| * DII užrašymas ne juoda ne balta tikriausiai atstalytinas nei
Juodo, nei balto.

285

tojus teirautis, kame buvo neprieteliai ir ką darė,
vienok keliaudami nieko pikto nedarė ir visa už pi-
nigus pirko. Nes, atėję ties Možaisku, jo pilį apgulė,
ir tenai lietuviai, vėtra įsilaužę, kareivius savo suvar-
gusius atilsino. Paskui, išėję į vieškelį, siuntiniui
maskolių, nieko nežinančiam atvadintam, didi kuni-
gaikščiai Lietuvos, įduodami degantį knatą, tarė:
„Bogink savo carui į gromatos vietą šį knatą degantį
ir pasakyk, jog, lig tam knatui nesudegus, didis Lie-
tuvos kunigaikštis bus Maskvoj ir tenai į rūmus caro
maskolių ragotinę įsmeigins kaipo pergalėtojas su
tuo parašu: „Ne tas yra karvedžiu, kursai keta ka-
Tiauti, bet tas, kurs neketėdamas kariauja.“ Aštuo-
niolika trūkių bebuvo nuo Možaisko iki Maskvai, ka-
reiviai lietuvių su tokia greitybe žengė, jog mažne
pirmiau į Maskvą įėjo, nekaip siuntinys Semiono
pargrįžo. Buvo tenai pati Velykų naktis, kuri taip
garbingai yra nuo krikščionų kas metą su iškilme
šventinama. Kaipogi carui, einančiam ant rezurekci-
jų, siuntinys, taką užbėgęs, tarė, jog lietuviai, užėmę
Možaiską, vienu trūkiu eina į Maskvą. Caras, neno-
rėdamas į tą tikėti, ką siuntinys stigavojo, visą naktį
bažnyčioj perbuvo. Nes ryto metą auštant dar išvy-
do Lietuvos paparčius blizgančius už kalno, vadina-
mo Poklonu, ties pat mūrais Maskvos. Koksai tenai
rados sąbrūzdis, kiekvienas gali numanyti. Caras,
atsibudęs it iš sapno, ėmė rėdytis ir visiems liepė
ginklą imti, į visas puses prisakymus duoti ir skatinti
gintis, nes laiko nebebuvo. Kaipogi lietuviai tuojau
miestą apgulė ir peno nebįleido į miestą, kursai nega-
lėjo niekaip ilgai remtis, neturėdamas peno iki pel-
tenkant, užvis per šventę, ant kurios daugybės svič-
to buvo subėgusios. Tuo tarpu lietuviai priemiesčius
degino, lupo ir mūrus griovė. Maskoliai, regėdami,

286

jog nebus doros su lietuviais, išleido tuojau siunti-
nius, Meilaudami bičiulystos ir paliaubos nuo lietu-
vių. Algirdas ir Kęstutis nebgalėjo ilgai besikaulyti
su siuntiniais dėl to, jog paliauba, padaryta ant dvejų
metų su kryžeiviais, bengės, dėl to gi reikėjo veikiai
grįžti namo ir saugotis nuo kryžeivių; tą mindamu,
didžiu kunigaikščiu su maskoliais sandarą padarė
tokia sūkalba. Algirdas, su diduomene savo apsiaus-
tas, įjos į miestą ne kaip bendras, bet kaip pergalė-
tojas ir ragotinę sienoj pilies Kremliaus įsmegins,
rubežium Lietuvos nuo šio laiko bus Možaiskas ir
upė Ugra, kareiviams Lietuvos algą, o didiems kuni-
gaikščiams šylimus karės caras maskolių atkraus ir
užmokės, ant kurio sandaro pasirašęs metropolitas su
senatu ir diduomene prisiekė išpildyti aną. Algirdas,
tą pačią dieną įjojęs į Maskvą, ragotinę į sieną angos
pilies Kremliaus įsmegino ir, įėjęs į bažnyčią su savo
diduomene, carą pasveikino ir, margą kiaušį vely-
kaičiu duodamas, tarė: „Mink, Semionai Jonavičiau,
katras iš mudviejų anksčiau kėlės kariauti!“ Kaipogi
užlaikymas yra ne tiktai pas maskolius, nes ir pas vi-
sus gudus, jog ant Velykų visi bučiuojas, vyriški ir
motriškos, kiaušius dažytus vieni antriems paduo-
dami.

Algirdas, noris pagonis, vienok užlaikymo gudų
ne tiktai neniekino, nes dar savo žemėj, tai yra Vi-
tebske, dvi bažnyči mūro išstatė, kurios tenai iki šiai
dienai tebėra. Yra rašytojų, kurie stigavoja, jog Al-
girdas patsai persikrikštijęs buvo į gudų tikėjimą,
Vienok per visą savo gyvenimą pagoniu buvo ir mirė.

Neparėjus dar kunigaikščiams iš Maskolijos, ra-
dos Vilniuj, pačioj Lietuvos buveinėj, kerštai iš to-
kios priežasties. Petras Goštautas, kamendotas Vil-
Diaus, apsipačiavęs su Bučale, lenke, persikrikštijo,

287

paklausęs dar meilavimo savo žmonos, parvadino į
Vilnių zokaninkus pranciškonis iš Lenkų žemės ir
tenai jiems bažnyčėlę pastatė, vadinamą Švento kry-
žiaus, toj vietoj, kurioj šiandien yra zokaninkai boni
fratres, arba geri broliai, vadinami. Esančiam Goš-
tautui Vilniuje, pagonys lietuviai visi taikiai rėdės;
nes, išjojus jam į Tikociną, ūkininkai Vilniaus, bugš-
tuodami, idant krikščionys prasiplatinę jų neapverg-
tų, susitarę antpuolė iš nežinių pranciškonis, kurių
septynis, išvilkę į gasą, nužurdojo, antrus septynis,
kurie buvo tuo tarpu išbėgę, medėj nutvėrę, pririš-
tus ant kryžių, nuo kalno, vadinamo Plikalniu, nu-
stūmė į upę Vylių, šiandien Vilenka vadinamą. Pa-
grįžęs Goštautas iš Tikocinos kūnus kankinių, arba
mūčelninkų, toj pačioj koplyčioj liepė palaidoti, ku-
rioj buvo anie pradėję evangeliją šventą apsakinėti.
Parėjusiu tuo tarpu Algirdas su Kęstučiu iš Masko-
lijos liepė apskųsti tuos, kurie išžurdojo zokaninkus
krikščionis; rašo, jog daugiau nei 50 ūkininkų Vil
niaus smertį už tą radę [12]. Goštautas vėl atvadino
pranciškonis iš Lenkų į Vilnių ir klioštorių netoli nuo
šaltenių, vadinamų Vingraužu, su bažnyčia Mergos
švenčiausios išstatė metuose 1334, kurioj šiandien,
noris daug kartų perdirbtoj, tebgyvena pranciškonys,
nuo kurio laiko krikščionys pradėjo Lietuvoj plėstis.

Atenčius metus (ateinančiuose metuose) lietuviai,
atbuvę žygius tyruose totorių ir Maskolijoj, ilsėdami
tiekės į karę su kryžeiviais, kurie kas dieną mojavo
pulti į Lietuvą. Noris Mikalojus V popiežius linkėjo
kryžeiviams, idant paliaubos su lietuviais, žemaičiais
nelaužytų ir sandarą toliau antturėtų, nes visi jo stei-
gimai veltui ėjo: kaipogi ne tiktai kryžeiviai neklau-
sė popiežiaus, nes, užmiršę ant žmogystės, nesižinojo
patys ką bedarą su imtiniais Lietuvos, kurie, nor

288

apkrikštyti, vienok persižegnoti nemokėdami, neži-
nodami, kas tas yra tikėjimas krikščionų, 70 000 su-
kaltų, kruviną prakaitą braukdami, nugraužtomis
rankomis, rūmus, bažnyčias, klioštorius, pilis be atil-
sio, be meilės, kiaurais pečiais, miršdami iš bado,
tiems kraugeriams dieną ir naktį dirbo; nes kas galės
aprašyti tas kančias, kurias tenai lietuviai kentėjo,
noris krikščionimis vadinos; kad parbėgusieji namo
kokiu pragumu pasakojo savo namiškiams vargus
kalinių, vieni graudžiai verkė iš gailesio, kiti keikės,
jog pirmiau liuosais mirs toj pačioj vietoj, nekaip
krikščionimis taps.

Tuo tarpu smertis Venceslavo, k. mozūrų, kursai
turėjo už žmoną Gediminaitę, seserį Algirdo ir Kęs-
tučio, sandarus suardė tarp mozūrų ir lietuvių, kaipo
su smerčiu Venceslavo ir bendrysta, ir gentysta išny-
ko, užvis jog mozūrai, mirus kunigaikščiui savo, ėmė
nertis su kryžeiviais, savo bendrais. Dėl to gi Algir-
das, iki nepradėjęs kariauti su kryžeiviais, ėjęs į Mo-
zūriją, taip aną nuteriojo, jog, paėjus lietuviams, vie-
sulai plėnis vienas sukinėjo ant degėsių kaimų, rūmų
ir miestų. Nes lietuviai pargrįždami didesnę nelaimę
namuose rado.

Kryžeiviai, kaip jau aukščiau sakiau, pasitiekę į
karę, susinėrė dar su kareiviais viešpačių Branden-
burgijos Enegos, Namuro ir traukė į Lietuvą, ir, tenai
didi lomą nuterioję, pilį Punią [13] apgulė, kurią
4000 lietuvių ir žemaičių kantriai kantresniai iki
Paskuojo gyniojo, kurie ant garso ateinančių neprie-
telių visi iš visos apykartos su visais savo turtais už-
sirakino ir tenai užsikeikė pirmiau iromis pilies užsi-
Tausti, nekaip krikščionims į ranką kliūti. Buvo tuo
kartu kamendotu Punioj Margeris, vyras kantrus,
drąsus ir norįs kiekvienoj valandoj už namus savo

(0. Raštai I t. 289

1336
lapknity
mėnesy

mirti ar neprietelius jų sugraudinti. Gėlė jam širdis
su jo tarnais, veizint naktį į gaisrus, o dieną į dūmus
savo butų, kaimų, kuriuos kryžeiviai be meilės gruz-
dino ugnimis, ne kartą pervėrė jo ausis rūsti balsai
brolių lietuvių, kuriuos kryžeiviai, į gelžinius sukalę,
į vergus varė, vienok niekaip jų Margeris negalėjo
gelbėti, širdy tiktai rūgodamas žadėjo atmonyti be-
dieviams. Kaipogi tame įkaitime žemaičiai su lietu-
viais ne tiktai laimingai pirmuosius antpuolius atrė-
mė nuo pilies, nes, išpuolę dar iš pilies, kelias baisias
piūtis kareiviuose kryžeivių padarė; vienok ir taip
sunku buvo 4000 prieš 20 000 geležimis aplietų karei-
vių kariauti, kurie kas valandą vylyčias it sniegą, o
kūlius it krušą bėrė į pilį. Kūdikėliai ant krūtų moti-
nų, o seneliai pablaka sėdintys kūliais nudaužti mi-
rė, kiek tenai ašarų, sopulių toj rūstoj dienoj buvo,
mano plunksna nestengia aprašyti. Tiesa, jog vertė
lietuviai ir žemaičiai eilėmis kryžeivių nuo pylų į re-
vas, tūkstančiais smerčių ant jų laidydami, jau laukai
apsukui pilies kūnais kryžeivių apskleisti gulėjo, jau
revos į du augumu gilumo priverstos iki pylų buvo.
Vienok kryžeiviai, vildamies tenai didžių turtų ir gė-
rybių, it pasiutę griovės kūnais savo kryžeivių ant
mūrų pilies, noris šimtais jų kas kartą skriejo kūlver-
tiniais žemyn. Jau nebebuvo ir lietuvių, žemaičių
ketvirtosios dalies gyvų, o tarp gyvųjų nė penktosios
nežeistų; regėjo jau patys, jog nestengs pilies anttu-
rėti, kaipogi kryžeiviai mūruose pilies didžias skyles
buvo jau padarę taip, jog anie maž uždangos įgulei
bedarė, Ant galo regėdama įgulė, jog reiks irose pi-
lies užsirausti, teiravos tarp savęs, ką daryti tokioj
rūstoj dienoj; visi atsiliepė, jog reikia dar gintis, ir
prižadėjo viens kitam gyvybą atimti, jei nebgalės
atsiginti. Kryžeiviai iš savo pusės taip buvo įveikti,

290

jog nebsivylė beisilaužti į pilį ir virpėjo iš apmaudo,
jog nieko negali įgulei padaryti, nes tuo tarpu ka-
mendotas įsviedė į pilį 600 vylyčių su pakulomis ir
smala apsakytų degančių, kurios, įsmegusios į sienas
trobesių pily, vienkartu viena ugnia apgobė visą pilį;
kas išsakys tenai tą tranksmą, kur tūkstančių balsai,
ugny mirštančių, į šalis sklysta, o antrų tūkstančių
gaudžia ant mūrų, liepsnomis ir dūmais aptekusių,
graudinančių neprietelius, kurie it nesavy ant mūrų
grūdos, ir drąsinančių tarnus, idant dar gintųsi ir
liuosais mirtų. Jau visa pilis vienoj liepsnoj tvaskėjo,
iždai, gėrybės, turtai — visa sutirpo, vienok Margeris
kamendotas čiukure dar paties bokšto su keliomis
dešimtimis graudino dar neprietelius, šimtais smerčių
ant jų laidydamas. Ant galo lietuviai, regėdami, jog
niekaip nebgalės beatsiginti, įpuolę į rūpesnį, ėmė
viens antram ragotines į krūtis smeginti, velydamies
tuo rūstu smerčių sau galo ieškoti, nekaip vergais
krikščionų tapti. Tuo tarpu Margeris kamendotas,
atminęs, jog žmona jo tebėr dar gyva urvuose pilies,
metės žiebų veikumu per liepsnas po pamatais pilies
ir tenai savo žmoną rado nualpusią, kuri vienok, iš-
girdusi jo balsą, akis perkėlė, kad Margeris jai tarė;
„Niekaip nebgalim, mano mėgiamoji, beatsiginti ir
toj vietoj mirštam liuosais.“ Tą sakydamas, aštria
tagotine grakščias krūtis savo jaunos žmonos pervė-
tė, kurią ištraukęs garuojančią, rodydamas karei-
viams, šalip stovintiems, tarė: „Tegul krinta tas
nekaltas kraujas ant galvos kraugerių, kurie nori
liuosybę, nuo pačių dievų mums duotą, išplėšti; mes
dėkavojam aukščiausiems, noris taip suspausti, liuo-
sais šiandien mirštam.“ Tą sakydamas, patsai, širdį
savo ta pačia ragotine pervėręs, pakrito ties mirštan-
čia žmona ir ją savo krauju suliejo; kaip kantriai

10+ 291

kariavo, taip kantriai ir mirė. Kryžeiviai, vildamies
pily rasti gėrybes, per liepsnas griovės, vienok, tenai
įpuolę, nusiminė, rasdami vienur kūnus apdegusius
beriogsanit, kitur persidūrusius ragotinėmis bestovint,
visur anglis žioruojančias, visur kūnus numirėlių,
šūsnimis gulinčių, vos beužlenkė kelis tiktai gyvus,
kurie it nesavy ieškojo savo genčių po urvus nuga-
luoti, idant neįkliūtų gyvi i nagus krikščionims. Šian-
dien dar tos garbingos pilies Punios pamatai tebėr,
o artojai ardami tenai išaria skiautes nurūdėjusių
ginklų. Kryžeiviai, nustoję pusę savo kareivių, ne-
drįsdami toliau beeiti, sugrįžo namon.

Lietuvos ir Žemaičių pulkai, negalėję užspėti kry-
žeivių ties pilia, persiskiedė į dvi žari. Su viena Kęs-
tutis vijo įkandint paeinančius kryžeivius, kurie vos
besuskubėjo pilyse užsirakinti, tuo tarpu Kęstutis su
savo virtinėmis, negalėdamas kryžeivių iš pilių iš-
gauti, apykartas jų, kur užėmė, ten draskė ir plėšė;
rašo, jog tuo kartu žemaičiai su didžiomis gėrybėmis
daugybes imtinių, tarp kurių pačių jaunitelių mergai-
čių 2000 buvę, laimingai namo parvarė,

Algirdas, su antra žara ištraukęs į Mozūriją ir
tenai į pilis Pultusko ir Ciechanovo vėtra įsilaužęs,
su žeme sulygino ir, patį kraštą, vaisingą ir žydintį,
baisiai nuteriojęs, grįžo namo gėrybėmis apslėgstas,
daugybes imtinių varydamas, be kokios atsargos. Tą
pajutusi, mozūrų diduomenė pavijo lietuvius ties upe
Narevu ir, į kruviną mūšą sustojusi, maringai ilgas
valandas draskės, vienok lietuviai, keliu suvarg6ę,
pirma gurti, paskui šalin skrieti pradėjo, daugybės
lietuvių tą dieną karvietėj paliko, daugybės versmė-
se Narevo upės išžuvo.

Tuo pačiu laikų, kad žemaičiai su Kęstučiu, išėjė

292

į Prūsus, mušės su kryžeiviais, mistras miečeivių
karts po karto nuteriojo Žemaičių kraštą.

Nesunku būt buvę lietuviams, žemaičiams kariau-
ti su kryžeiviais, jei su anais vienais tebūt reikėję
grumtis, nes kas dieną plūdo kryžnešiai ir stiprino
kryžeivius: kaipogi tą metą atvedė jų gaujas karaliai
Čekų ir Tesalonikos, su viešpatimis Burgundijos, Ba-
varijos, Lignicijos, Pjemonto ir Reino, su kuriomis
mistras kryžeivių Aldenbergas susinėręs apgulė pilį
Veliuoną ant skardžio Nemuno, kurią galį vyrai ran-
ka ir protu žemaičių ir lietuvių gyniojo, kaipogi su
tokia kantrybe ir narsybe rėmės tenai su kryžeiviais,
jog šie, daugiau nei 30 000 turėdami, nieko negalėjo
padaryti 6000 žemaičių ir lietuvių, pily esantiems;
kaipogi kryžeiviai, nustoję visų narsiųjų savo vyres-
niųjų ir kareivių, kurie, nepratę lytų, darganų ir spei-
gų, pilį palikini pagrįžo namo.

Tą pačią vasarą su didesne daugybe kryžeiviai
antpuolę Lietuvą ir Žemaičius nuteriojo ir daugybes
imtinių į vergus pavarė, norėdami dar kryžeiviai,
idant žemaičiai negalėtų jiems atmonyti, nuo Sambi-
jos krašto tris pylas užpylė ir tris griovius užkasė.

Tuo pačiu laiku Kazimieras, Lenkų karalius, bū-
damas bevaikiu, norėjo sau karšinčių apskirti; to
dėjęs, suvadino ant seimo visą diduomenę ir tenai
teiravos tėvūnų, kurs galėtų po jo smerčio geru ka-
talium būti; visi linkėjo lietuvį kunigaikštį Karijotą,
rėdytoją Podolijos, karalium paskirti, kursai jau
buvo nukeliavęs į Krokuvą, Lenkų buveinę, karalium
keldintis, nes jog nenorėjo vieros gudiškos atmainyti
į lenkišką, dėl to gi nei karšinčium, nei karalium tapti
negalėjo, pargrįžęs namo, neilgai buvus mirė. Algir-
das po smerčio jo atidavė Podolijos valdžią Teodorui,
Jo broliui, rėdytojui Naugarduko, kursai, įgavęs taip

293

1339

1340

1342

plačius kraštus į savo valdžią, pasikėlė į didystą ir
nebnorėjo Lietuvos rėdymo beklausyti. Nes Algirdas,
paveikęs jį, užėmė pilis Braslavą, Sakalką, Smotričę,
Skala, Červonogradą ir, vienu žygiu visą Podoliją už-
kariavęs, rėdytoju Goštauta padėjo, o valachus su-
visu iš tenai išnaikino. Nestaką, rėdytoją Teodoro,
Skaloj sugavęs, į Vilnių nusiuntė.

Smertis Boleslovo, kunigaikščio Mozūrų, į naujus
kerštus lietuvius su lenkais suvedė. Boleslovas turėjo
po motinos kraštą tarp Haličo ir Lembergo valdžioj
lietuvių. Tikruoju karšinčium to krašto buvo Kazi-
mieras, Lenkų karalius, kursai, norėdamas jį atgauti,
visą savo galią antsuko ant gudų rausvųjų, kuriuos
valdė lietuvis Liubartas kunigaikštis, sūnus Gedimi-
no. Kazimieras, paveikęs Liubartą, pilis užėmė, tur-
tus, gėrybes, auksus, sidabrus išplėšęs, patį kraštą
amžinai su Lenkų žeme sunėrė ir ūkininkams pagal
Lenkų įstatymus liepė gyventi. Nes Kęstutis DKL, re-
gėdamas savo brolį išgintą iš Rausvųjų Gudų, neilgai
ant tokio darbo Kazimiero, karaliaus Lenkų, tetylėjo:
kaipogi Kęstutis, tą patį metą šilo mėnesy įėjęs į Mo-
zūriją, su rimtais pulkais visą kraštą baisiai nuteriojo
ir, neseikėtus turtus ir gėrybes išvirdęs, pargrįžda-
mas dar didžiau kryžeivių kraštą nulupo.

Atentį metą Rudolfas, mistras kryžeivių, nesteigė
atmonyti Kęstučiui savo nelaimių, nes, sutraukęs vi-
sus savo kareivius, su lenkais ir pamariais, kuriems
Naująją Marką norėjo užimti, iš visos galios ka-
riavos.

Tuo pragumu lietuviai, žemaičiai, kurie seniai jau
tiekės kryžeiviams ne tiktai atmonyti jų nelabybes,
nes ir iš viso krašto išginti ir prūsams liuosybę pagTą-
žinti, sutraukę iš visur rimtus pulkus savo kareivių,
gulė į Prūsus ant kryžeivių, kurių negalėdami išgauti

294

iš pilių, visą žemę taip nuteriojo, jog kūlį ir vandenį
tyruojantį beliko. Kas aprašys tas teriones, kurias
tenai lietuviai, žemaičiai išdarė! Kaimai, bažnyčios,
dvarai, miestai nudeginti, gyventojai vieni iškirsti,
kiti į vergus išvaryti, rūmai, klioštoriai iš pamatų su-
ardyti, niekame nieko nebebuvo, medės pačios išde-
gintos riogsojo, tyruose tiktai laukuose viesulai plė-
nis ant degėsių gainiojo, o kame-ne-kame rūstos šuo-
nys suirusių pilių rausvavo. Turėjo būti rūsta diena,
jog Rudolfas, didis mistras, sugrįžęs iš karės kad iš-
vydo tas teriones lietuvių ir žemaičių, iš gailesio pa-
svaigo ir mirė.

Henrikas Dusemeris, apėmęs valdžią kryžeivių
kaipo didis mistras ir regėdamas tokias rūstas dienas,
ėmė kelti visą Europą ant lietuvių, žemaičių ir rašė
gromatas pas popiežių, karalius ir viešpačius krikš-
čionų, guosdamos ir meilaudamas jų pagalbos. Kle-
mensas VI popiežius, pasigailęs jo, išsiuntė tuojau
siuntinius prie karalių ir viešpačių, idant skatintų
juos eiti prieš lietuvius ir žemaičius ir žadėtų tiems,
kurie eis kariauti, jog apturės tuos pačius atpuskus
ir pataiką nuo dievo, kaip jei ir tie, kurie eina grabo
švento į Jeruzolimą, arba į Kompostelę grabo švento
Jokūbo, arba pačios Romos nobažnai lankyti. Raštai
ir siuntiniai popiežiaus sujudino krikščionis visų
kraštų. Kaipogi karaliai Vengrų, Čekų, Danų ir vieš-
patys Moravų, Brandenburgijos ir Halės su rinkti-
niais kareiviais“ traukė iš tolimų kraštų lietuvių ir
žemaičių kariauti. Atėjusios tos gaujos į Prūsus susi-
nėrė su mistrais kryžeivių ir miečeivių, kuriuodų,
turėdamu rinktinius kareivius visos Europos, nieko
kito nekalbėjo tarp savęs abazuose, kaip tiktai, iškir-
tę lietuvius ir žemaičius, jų žeme iš laiko dalijos. Lie-

* kareiviais iš DII; DI: kareivių.

295

1343

tuviai, žemaičiai ant garso tokio pasitiekimo kryžei-
vių vieni nusiminė, kiti ginklavos ir į karę rėdės, o
Kęstutis ir Algirdas rymojo, kaip tokią galybę galėtų
pergalėti arba ant krikščionų pačių prapulties parė-
dyti. To dėjusiuos, visų pirma sutraukusiu visų kant-
riausius rinktinius karius, Kęstutis iš Žemaičių, Tra-
kų ir Jodviežių, o Algirdas iš visos Lietuvos ir Gudų.
Paskui, įgules stiprias su gudriais ir drąsiais kamen-
dotais i pilis, parubežiuose esančias, įdėjusiu, mot-
riškas, kūdikius ir negalinčius ginklą nuturėti su visų
gyvenimu į tolimas girias išvedusiu, visą pašalį Lie-
tuvos ir Žemaičių nuo Prūsų pusės nudeginusiu, per
kelias mylias vienus tyrus beliko. Pačiuodu perskie-
dusiu kareivius, Algirdas Juodojoj girioj, o Kęstutis
Palangos medėj apsikirtusiu su vaiskais laukė at-
einančių kryžeivių. Dajutusiu, jog krikščionys per-
ėjo rubežių Lietuvos, tuojau Algirdas metės ant mie-
čeivių į Letų žemę, o Kęstutis gulė su antra dalia į
Prūsus ant kryžeivių, kurie, nieko nežinodami, kas
namie dedas, įėję į Lietuvą, vienus vėjus, pelenus
gainiojančius po tyrus, berado. Karaliai, viešpatys,
kurie buvo atėję kryžeiviams ant pagalbos, pradėjo
rūgoti ant kryžeivių, jog anuos nuvylė, kaipogi ne-
randa Nei kaimų, nei miestų, nei kareivių lietuvių;
kurie, klaidžiodami tenai, pritrūko peno, tuojau ra-
dos badai ir ligos tarp krikščionų, ant galo ir marai,
taip jog kaukolės mirusiųjų medėse, laukuose Lietu-
vos po kelių dešimtų metų dar valkiojos. Supykę ka-
raliai ant kryžeivių Dusemerį, jų mistrą, ėmė įtarlioti
zdraice ir keikti kaipo pirmąją priežastį visų tų ne-
laimių, kurie, nustoję visų kareivių, palikini savo
indus ir įrankius karės grįžo namo.

Tuo tarpu Algirdas, Letų žemėj įsilaužęs į pilį
Derpto, visą kraštą iki salai Ezelio nuteriojo. Kęstutis

296

Prūsuose Sambiją visą nuplėšė ir nudegino, Kara-
liaučių patį su žeme sulyginęs, daugybes vietovių ir
pilių sugriovė ir didį grobį su daugybėmis imtinių,
lig neužnikus kryžeiviams, namo išvarė. Taip lietu-
viai, Žemaičiai savo gudryba išnaikino juodus mū-
rius, slenkančius Lietuvą užlieti.

Noris tą žiemą visi ilsėjo, vienok pavasarį didis
mistras kryžeivių su viešpačiu Brandenburgijos ir su
atgaliais likusiųjų kareivių nuo praėjusiojo meto
nuopuolio ėjo į Žemaičius, nes nieko gero negrobė,
kaipogi ūkininkai, pajutę ateinant kryžeivius, į pilis
susidangino, o kryžeiviai, negalėdami nei į pilis įsi-
laužti, nei upių pereiti, su nieku namo pagrįžo.

Nes atentį metą kryžeiviai, paėmę 40 000 karei-
vių, įėjo į Lietuvą ir Žemaičius, kuriuos plačiai pla-
tesniai nuteriojo. Vienok sausy mėnesy Algirdas su
nedidžiais pulkais lietuvių ir žemaičių užstojo kelią
teriotojams kryžeiviams lygmėse Aukaimio pilies vi-
lijos vakarą prieš Grabnyčias, dėl to gi didis mistras
liepė saviesiems tą dieną pasninkauti su duona ir
vandeniu, idant pergalę išmelstų. Ryto metą, tai yra
Grabnyčių dieną, šalys kuo narsiau susirėmė, grūmės
kruvinai visą dieną ir taip negalėjo dar žinoti, katrie
katruos pergalės, nes vakarop Lietuvos pulkai gurti
pradėjo. Algirdas savo kantrybe ir drąsybe norėjo
dar juos pastiprinti su žemaičiais, kurie už visus drą-
šiau toj rūstoj dienoj turėjos, vienok nebgalėjo besu-
stiprinti, ir kryžeiviai išveržė ant galo kruviną per-
galę lietuviams. Vokiečiai rašo, jog 22000 lietuvių,
žemaičių karvietėj palikusių, o lietuviai rašo, jog
10 000. Tokiame vienok nuopuoly Algirdas su žemai-
čių likusiais pulkais atsitraukęs rėdžiai pily Veliuo-
nos užsirakino. Turėjo tenai daugybės ir kryžeivių
kristi, — noris nėra parašyta skaitliaus,— jog, pavei-

297

1345

1346

1347

kę lietuvius, nebstengė bevyti likusiųjų. Vienok kry-
žeiviai taip didžiavos ta pergale, jog išleido siunti-
nius į Lietuvą, liepdami sau donį mokėti. Nes Algir-
das, rodydamas, jog nėr suvisu pergalėtas ir nori dar
tuo pačiu žygiu su kryžeiviais grumtis, kaiposgi, įpuo-
lęs tuo pačiu kartu su pulkais žemaičių į Prūsus, visą
Sambiją į kūlį ir vandenį apvertė ir, kelis tūkstančius
kalinių išvaręs į Lietuvą, siuntiniams kryžeivių nosis
nupiovęs, liepė savo mistrui į donies vietą parnešti.

Tą metą lietuviai, žemaičiai, pasitiekę stipriai ir
užteikę dar Narimantą, kunigaikštį Smolensko, ėjo
su rimtais pulkais į Prūsus ir, tenai keturias pilis su
žeme sulyginę, daugybes kaimų, vietovių, muižių nu-
degino, tūkstančius vokiečių iškirto, tūkstančius į
vergus išvarė ir taip baisiai ir smarkiai teriojo, jog
kryžeiviai išsiuntė savo siuntinius, meilaudami jų,
idant nuo to laiko lietuviai, norėdami kariauti, vieni
antriems turi karę išsakyti, kaipogi iki šiolei kuomet
norėjo, tuomet kryžeiviai į Lietuvą, o lietuviai į Prū-
sus įpuolę kariavo ir teriojo be kokio apsiskelbimo.

Tuo tarpu viešpats Olštyno atėjo kryžeiviams ant
pagalbos su rimtais pulkais, tuo pačiu dar laiku po
ilgų ir kruvinų karių prancūzai su anglais susigadiję
atleido abeji visų rimtųjų savo karių 40 000 į Prūsus
lietuvių ir žemaičių kariauti. Dusemeris, didis mistras
kryžeivių, turėdamas tokią galią, norėjo lietuviams
atgrįžtantiems kelią užstoti, vienok, būgaudamas,
idant lietuviai jį neapsiaustų, į keturias dalis perda-
lijęs savo kareivius, paklupė visą vaiską ir meldės,
idant pergalę apturėtų, ir prisiekė, jog visi ant tOs
vietos mirs ar pergalėtojais taps. Paskui susitikusios
šalys lygmėse pilies Labguvos su tokia narsybe grū-
mės, jog viena ir antra pusė norėjo ar mirti, ar per

298

galėti; nes kas aprašys vienos ir antros pusės kantry-
bę, kuri tenai tą dieną rodės. Lietuviai buvo jau per-
laužią vieną sparną kryžeivių, nes Narimantas kuni-
gaikštis, paregėjęs brostvinę karūnėlę kryžeivių bliz-
gančią, norėjo sklystančias eiles krvyžeivių kuo vei-
kiau išardyti ir veikiau pergalę apturėti, dėl to gi
metės it levas ant visų rimtesniojo geležies pulko ir
tenai, lauždamas visų kantriuosius po kojų, sau kelią
skynė ir jau šalip karūnėlės brostvinės buvo, nes tuo
tarpu nuo šimto siūčių kryžeivių išguro. Gudų pul-
kai, nustoję taip kantraus savo karvedžio, jaugtis
pradėjo, noris vyresnieji lietuvių ir žemaičių drąsi-
no savuosius, idant kantriai už namus, žmones ir tė-
vainę kariautų ir mirtų, nekaip amžinais vergais kry-
žeivių taptų. Patys kunigaikščiai Lietuvos Algirdas
ir Artmanvigas, norėdamu atmonyti smertį savo bro-
lio ir gudus stiprinti, metės kuo narsiau ant gelžytų
eilių kryžeivių ir, kur bloškės, ten laužė po savim
kantrius kantresnius ricielius, nes tuo tarpu Kepšted-
tas, kryžeivis, pervėrė kalaviju kunigaikštį Artman-
vigą, o viešpats Olštyno numetė nuo žirgo Algirdą;
tuo tarpu sulaužtasis sparnas kryžeivių atsitaisęs me-
tės ant eilių lietuvių, žemaičių, kurie, velydamies
mirti, nekaip pergalėtais tapti, grūdos ant kalavijų
kryžeivių ir tenai sau ar neprieteliui galą darė, ne
Mūša, nes piūtis rados, vienok kryžeiviai pergalėjo
lietuvius ir žemaičius. Paliko tą dieną lietuvių ir že-
Maičių 18000 karvietėj, tarp kryžeivių 500 ricielių,
daugybės vyresniųjų ir 11000 kareivių galą gavo.
Didis mistras minavonei tos pergalės tuojau Kara-
liaučiuj klioštorių, vadinamą Lebemeinchu, išstatė ir
tuo pačiu žygiu Veliuonos pilį apgulė, kurios įgulė
lig nesigynusi pasidavė kryžeiviams, kurie, įgulę ap-
vergę, pilį su žeme sulygino.

299

Tą patį metą mirė Dusemeris, DM kryžeivių. Ro-
dės, jog lietuviai gaus atlydą nuo karių kokią valan-
dą, nes Kniprodė, apėmęs valdystą didžiojo mistro,
didesnes kares darė su žemaičiais ir lietuviais, kurie
jau ne namuose savo, nes ant pelenų namų liuosybę
savo dar gynė.

Lenkai, regėdami lietuvius tokiuose suspaudimuo-
se, tą patį metą norėjo nekuriuos kraštus jiems iš-
plėšti; to dėjęs, Kazimieras, karalius jų, sutraukęs
karius, kraštus Gudų, prigulinčius Liubartui ir Kęs-
tučiui, tai yra Podoliją, Volynę su apykartomis Bels-
ko ir Bresto, užėmė, išginęs iš pilių silpnas lietuvių
įgules, savo vyresniuosius ir rėdytojus su įgulėmis
tenai perdėjo. Vienok lietuviai, noris taip suspausti
karėmis kryžeivių, didžiau gailėjos nustoti tų kraš-
tų, nekaip norėjo atmonyti savo nelaimių, kurias
jiems kryžeiviai išdarė: kaipogi lietuviai, sutraukę
rimtus pulkus, gulė į Lenkus, kurių vaiskus sutikę
ant vietos išklojo ir visą kraštą Sandomiro į kūlį ir
vandenį apvertė, paskui sukos į Gudiją ir tenai, tuo
pačiu įnirtimu išdrabstę įgules lenkų, apent užėmė
savo pilis ir vietoves, paties tiktai Lembergo, arba
Lvovo, nekabavojo (neužkabino), kursai rodės sun-
kiu įsilaužti, jog naujais mūrais buvo apvestas ir
gausią įgulę turėjo, vienok visą kraštą apsukurtinai
nuteriojo ir nudegino.

Kazimieras karalius, noris, užmiršęs kares, links-
minos savo rūmuose, vienok, pajutęs keliančius lie-
tuvius, ėmė į ginklą, nes, regėdamas, jog savo galia
jiems nieko nepadarys, užtelkė dar Liudviką, vengrų
karalių, su kuriuo susinėręs teriojo laukus Vladimiro
ir į pačią buveinę įsilaužė, kaipogi Kęstutis DK, su
vienu eidami ant pagalbos piliai, antpuolė iš netyčių
abazą paties karaliaus, nes, norėdamas išsikirsti peI

300

abazą lenkų, kliuvo į ranką, ir retsai tarp lietuvių
beišsikirto ir į pilį beįėjo. Vienok Liubartas, brolis
Kęstučio, kamendotas pilies Vladimiro, išsprūdo iš“
kalinio drąsumu vieno kareivio, vardu Ivonės, kursai
jį naktovidu per abazą lenkų išvedė. Kestutis viež-
lybai ir karališkai buvo saugojamas kaliny, kursai
juo ketėjo krikščioniu tapti, juo liuosiau buvo lai-
komas. Ant galo, gavęs pragumą, tamsią naktį išsi-
gavo iš kalinio ir, parskriejęs į Lietuvą, tuojau tenai
su broliu Liubartu, Lietuvos, Žemaičių pulkus pa-
ėmusiu, gulė į Gudiją, nuo lenkų užimtąją. Kęstutis,
viena vėtra įsilaužęs į Vladimirą, lenkus vienus iš-
kirtęs, kitus išginęs, ne tiktai Lenkų kraštą, nes Va-
lachų ir Vengrų nuteriojo.

Atentį metą, pargrįžęs iš Gudų, traukė iš naujo į
Lenkus ir tenai vienu žygiu visą Sandomiriją lig pat
Zavichosto į kūlį ir vandenį apvertė ir didžias daugy-
bes imtinių su gėrybėmis parvirdė namon. Kęstutis,
karts po karto leisdamas rimtas virtines į Lenkus,
visą jų kraštą šiapus upės Vislos nuteriojęs, norėjo
dar persikelti į antrą pusę ir iš nežinių antpulti Len-
kus, to dėjęsis, Kęstutis papirko žinovus lenkus
Pšonką ir Čekaravičių, idant parodytų lietuviams
brastvą, per kurią galėtų ne tiktai** upę Vislą pereiti.
Pšonka su Čekaravičium, išveizėjusiu brasivas per
taip plačią upę, užkaišė aną medžiais, idant kareiviai
lietuvių, veizėdami į medžius, galėtų drąsiai joti.
Nes tuo tarpu atėję žvejai tuos ženklus perkėlė žve-
jodami į kitą vietą. Lietuviai, naktį atėję, į ženklus
veizėdami, leidos su žirgais į Vislą, nes visų pirmieji
ir visų drąsieji skęsdami ėmė šaukti, jog anie yra ap-

* Šis žodis iš DII,

** Vietoj ne tiktai DII yra: be tilto.

301

1352

1353

gautais ir ant prapulties atvestais. Kaipogi karvedys
lietuvių, tardamas, jog zdroda* yra, liepė Pšonką
ten pat nukirsti. Visuomet ant svieto žmonės už gerą
prastu moka, kaipogi toksai yra žmogaus būdas, jog
kito darbą visuomet ant pikto verčia. Pulkai lietuvių,
žemaičių, negalėdami upės pereiti, atsitolino.

Kitoj pusėj Algirdas, su totoriais susinėręs, karia-
vo Podolijoj su lenkais, kuriuos, kruvinose mūšose
paveikęs, išginė ir vėl visą kraštą į savo valdžią
atgavo.

Lenkai, regėdami, jog sunku prieš lietuvius turė-
tis, sandarą su jais padarė, kurį lietuviai prižadėjo,
ne taip nebgalėdami kariauti su lenkais, nes jog kry-
žeiviai nuo antros pusės su visa galia ėmė gulti ant
žemaičių ir lietuvių. Algirdas ir Kęstutis iš pirmo tą
sandarą šventablyvai užlaikė, nes Liubartas kuni-
gaikštis su kariais lietuvių ir volynionų, neveizėda-
mas ant to sandaro, Haličo vietovę apgulė ir, įsilau-
žęs tenai į pilį, daug prašaleičių, susirinkusių ant
jomarko, iškirto, trobesius sudegino ir visą kraštą
nuteriojo. Šilo mėnesy, vėl ištraukęs su tais pačiais
pulkais, nuteriojo Zavichostą ir didžius turtus su dau-
gybe imtinių iš tenai išvirdė, lig nesusirinkus dar
lenkams.

Taip pat laimingai kitoj šaly Kęstutis su Algirdu
ir su savo sūnum Patriku kraštą Rozalino Prūsuose
kariavo ir teriojo, iš tenai įsisukę Lietuvos ir Žemai-
čių pulkai į vidurį Prūsų plačiai platesniai didžius
kraštus išnaikino.

Rašo, jog tą patį metą didžiai ankstybas pavasaris
buvęs, taip jog kovo mėnesy žolės žydėjusios ir javai
buvę sėjami, nes, gegužei bengiantis, tokie užėjo Nė

* DI po šio žodžio skliausteliuose: apvylius D. P.

302

tatai šalčiai, nes speigai, jog sniego paties į dviejų
mastų gilumą antsnigo, kursai cielą nedėlią gulėjo.
Rūpinos žmonės, jog be duonos paliks ir bado su-
lauks, nes, nuėjus sniegui, tokie javai paaugo ir tokia
branda buvo, kokios niekados nebuvo regėję, ar* tų
tiktai javai prapuolė, kurie nuo anų sniegus kratė
arba smaukė.

Tą metą vėl ištraukė į Prūsus rimti Lietuvos, Že-
maičių pulkai, visur liuosai sariodami ir niekame ne-
sutikdami kryžeivių, kurie nusiminę pilyse užsira-
kinę lindojo, visą Sambiją už Karaliaučiaus dar per
15 trūkių į kūlį ir vandenį apvertę, su didžiu grobiu
namo pagrįžo.

Atmonijo tas nelaimes atėjęs didis mistras su
kryžeiviais į Žemaičius, kurių kraštą nuteriojęs, kū-
dikius ir neįgalius senus iškirto, o jaunus į vergus
išvarė, nekurie vienok tarp tų imtinių tokiu pragumu
nuo tos vergystos užliko. Pagrįždamas didis mistras
Kniprodė iš Žemaičių, pačioj angoj Ragainės pilies
iškrisdamas iš žirgo, dešinę sau ranką pasilaužė, tą
pačią naktį pilis užsidegė; tame sąbrūzdy kaliniai
žemaičiai, išsigavę iš kalinio, laimingai namon par-
grįžo.

Lietuviai taip pat atmonijo tas nelaimes kryžei-
viams. Kaipogi Algirdas su Kęstučiu, surinkusių dau-
gybes pulkų iš žemaičių ir lietuvių, gulė į Prūsus ir,
tenai į kelias žaras pasidaliję, teriojo, ką sutikdamu,
vienur ugnis leido, kitur kardu naikino vietoves,
klioštorius, bažnyčias, dvarus į plėnis vertė, pilis su
žeme lygino ir taip narsiai sariojo, jog kryžeiviai
nedrįso rodytis iš pilių, kuriose besuskubėjo užsira-
kinti; lig pat nubengiant visą Prūsų kraštą, lietuviai

* DIl: ir,

303

1354

1355

1356

norėjo dar sukelti apvergtus prūsus, idant atsibudę
keltųsi trupinti gelžinius savo, nes prūsai buvo per
daug jau nuvarginti, jog nieko nebgalėjo bedaryti:
ant didesnės jų nelaimės Kniprodė, DM kryžeivių,
norėdamas ir ženklą tos giminės išnaikinti, užgynė
rašyti ir skaityti prūsiškai, arba lietuviškai, o tie, ku-
rie kalbėjo ta kalba, buvo už gyvulius paskaityti.
Vienok prūsai lietuviai, buvę vargdieniais, noris ir
taip suspausti, užlaikė savo kalbą iki šiai dienai. Ant
galo lietuviai, negalėdami besukelti prūsų, suėmę
daugybes kalinių krikščionų išvarė į Lietuvą ir Že-
maičius, palikdami Prūsuose anglis bežioruojančias.
Garsas tų nelaimių ir nuopuolių kryžeivių paskly-
do visoj Europoj, kurie nusiminę ėmė guostis vėl
viešpatims ir karaliams krikščionų, jog jiems pago-
nys lietuviai ir žemaičiai paskuojį siūtį užleido, nuo
kurio nebsikels, jei krikščionys ant pagalbos neateis
ir kryžių virstantį nepriturės. Tą išgirdę, krikščionys
iš visų pusių gaujomis tvino ne aptvirtinti tenai kry-
žiaus švento, nes užkariauti Hetuvių, žemaičių žemę
ir tenai jų ponais ir jomylistomis pasidaryti. Kaipogi,
to dėjęsi, rimti ir gausūs pulkai anglų, prancūzų, če-
kų, frankonų, svevų ir jaunuomenė visos Germani-
jos, arba, kaip šiandien vadina, visos Vokietijos, plū-
do į Žemaičius ir Lietuvą. Vienok didis mistras Knip-
rodė tebsergąs nebgalėjo pats karvedžiu būti tų gau-
jų, dėl io gi savo vyresnybę perleido Daveltui, mar-
čelgai kryžeivių, kursai, paėmęs tas galybes, ėjo i
Lietuvą ir Žemaičius, nes tenai, nė kokio nei abazo,
nei kareivių nesutikdamas, visą piktybę išvertė ant
tuščių trobesių, javų, gyvulių, jei kuriuos kame be-
galėjo užlenkti“. Nė vienas lietuvis nešokos jų

* DI po šio žodžio skliausteliuose: atrasti D, P.

304

drausti, dėl to, jog didi nelaimė namuose buvo radu-
sis. Negal žinoti, dėl ko broliai tarp savęs Kęstutis su
Algirdu taip didžiai susibarė, jog neprieteliai kryžei-
viai, tą pajutę, atsiuntė siuntinius pas Kęstutį, žadė-
dami jam padėti kariauti, jei tiktai persikrikštytų ir
jiems tarnautų, nes išmintingas Kęstutis; nenorėda-
mas prapulties giminės savo ir ūkės, mindamas ant
to, jog vienybe giminės stovi, visas kaltybeės broliui
savo Algirdui dovanojo ir iš apmaudo siuntiniams
kryžeivių liepė nosis nupiaustyti ir apent nusiųsti,
o patsai, ta pačia dingsčia su keliais pulkais ikandin
siuntinių įpuolęs į Prūsus, Ragainės ir Tilžės pilis iš
pamatų išvertė.

Tuo tarpu atėjo vėl gaujos prancūzų, anglų ant
pagalbos kryžeiviams, kurie, išgirdę juos ateinant į
Marienburgą, buveinę kryžeivių, išsiuntė kunigus,
kapomis, albomis ir arnotais apdarytus, kurie, sutikę
juos, giedodami į miestą įvedė. Kryžeiviai paskui pa-
kėlė gėrynę, ant galo Šindekopas, marčelga kryžei-
vių, susinėręs su tomis gaujomis, ėjo į Lietuvą. Didi
kunigaikščiai, idant gautų kokį tokį pragumą bent
pasirėdyti ir karius iš tolimųjų kraštų sutraukti, rašo
prie didžiojo mistro gromatą, tardamu, jog nori
krikštą priimti ir ant dvejų Metų sandaro meilauja,
kurį mistras tuojau prižadėjo. Algirdas, idant didžiau
itikimu mistrui taptų, išleido siuntinį, brolį savo, į
Norinbergą pas ciesorių jam apsireikšti, jog Algirdas
meilauja aiškiai krikščioniu tapti, nes, kad jau buvo
pasitiekęs į karę, atrašė ciesoriui, tardamas, jog tuo
kartu tebus krikščioniu, kad kryžeiviai taps teisin-
gais, tai yra atduos jam tą, ką anie buvo užėmę, nes
kryžeiviai to daryti niekaip nenorėjo, dėl to gi prasi-
dėjo naujos karės, nauji kraujo praliejimai, kuriuose
kartais kryžeiviai, kartais lietuviai pergalę apturėjo,

305

1357

1360

nes niekas žemaičiams, lietuviams tose rūstose die-
nose taip didžiai nesintėjo širdyse, kaipo tas, jog
duktė Kęstučio kliuvo į ranką kryžeiviams, kurią
Valteris Štadionas viešpats, nuvedęs į pareinį, atda-
vė į klioštorių, ir tenai žemaitė viena pati vargdienė
gyvenimą savo pabengė, 19 metų turėdama, be mo-
tinos, be tėvo, be pažįstamo; kaipogi nebebuvo kas
iš tenai ją begelbįs, patsai jos tėvas Kęstutis tapo
taip pat kaliniu kryžeivių, kurie papirkę vieną lie-
tuvį perkrikštą, kursai, žinodamas, kuriose giriose
Kęstutis gebėjo medžioti ant rubežiaus Prūsų, nuėjęs
tenai su keliais kryžeiviais, iš nežinių jį sugrobė ir
į Marienburgą nuvedė, už kurį lietuviai ir žemaičiai
visus krikščionis kalinius, kurių sako daugiau nei
50 000 buvus, kryžeiviams atduoti turėjo, lig išliuo-
savo Kęstutį, kursai, pargrįždamas iš kalinio, nebra-
do jau savo dukters.

Kęstutis lig namie, lig ir priešaky rimtų pulkų že-
maičių pasirodė, su kuriais ištraukęs į Prūsus, susi-
tiko su vaiskais kryžeivių, pirmuoju susirėmimų patį
marčelgą, 12 brostvininkų ir 2000 kareivių karvietėj
išklojo, o 1000 pažeidė; jau eilės kryžeivių buvo
gurti pradedančios, tą regėdamas, didis mistras, pa-
grobęs brostvinę karūnėlę, apstabė* skriejančius ir
metės ant lietuvių eilių taip narsiai, jog anas atgrū-
do, nes atsigavę lietuviai vėl atrėmė kryžeivius, iš-
guldę jų daugiau nei 1000 karvietėj. Vienok netrūko
dar nė katrai pusei nei galios, nei kantrybės, dėl to
gi susigrūmė antrą atvejį ir tuo kartu piovės, neb
mušės. Kas aprašys tą įnirtimą ir tą kantrybę abejų
pusių: vienoj didis mistras, priešaky kelią skinda-
mas, grūmės, antroj pusėj Kęstutis, didis kunigaikš-

* apstabė iš Dil; DI: apstatė.

306

tis, pirmasis šankino žirgą tarp lietuvių ir žemaičių
ant auksytų ricielių, grūsdamas juos po kojų savo
nepergalimuų kardu. Jau brėško, galo dar mūšai ne-
buvo“, vienok diena nemetu kryžeiviai perlaužė
Lietuvos pulkus, kurie šlysti pradėjo, nes Kęstutis su
žemaičiais norėjo juos sustiprinti ir pats velijos toj
vietoj mirti, nekaip užpakalį kryžeiviams atsukti;
kad taip skrindamas** laužė po savim visų drąsiuo-
sius ricielius, tuo tarpų mesdamas visų drąsiajam
kryžeiviui kalaviju ant sprando, pasijuto iš žirgo iš-
mestas nuo Ekebergo, aukso ricieliaus, ir, nuo dau-
gybės apgultas, kliuvo kryžeiviams į ranką. Tą pa-
jutęs, Patrikas, sūnus jo, iš gailesio metės it
žižilpos ant variuotų eilių kryžeivių, pentinais šan-
kindamas žirgą it smaką, kad vienus verčia smarku-
mu, kitus pergali kantrumu, norėdamas tėvą savo
dar nepasiduodantį gelbėti, nes tuo tarpu Ekeber-
gas, kryžeivis, iškėlė jį iš žirgo, vienok pėsčias dar,
it ansai levas mirdamas, grūmės su kryžeiviais. Tuo
tarpu virtinės žemaičių, davusios rinkį, taip smarkiai
surėmė tą pulką kryžeivių, kuriame apgultas buvo
Patrikas, jog beveizint išveržė jauną kunigaikštį,
kraujais sušlakstytą, nes Kęstučio, didžio kunigaikš-
čio, kursai jau buvo pavestas, niekaip nebgalėjo be-
globti, kurį kryžeiviai Marienburgo pily, į gelžinius
įdėję, tamsiame kaliny užrakino. Skaitytojas klaus,
už ką, — už tą, jog liuosu norėjo gyventi, jog tėvai-
nės savo nenorėjo paduoti neprieteliams. Kaliny rūs-
tas, nuliūdęs, tylus kentėjo savo nelaimę kantriai,
vienok kad kryžeiviai vaikščiojo jo iš ciekavasčio***

* DI po šio žodžio skliausteliuose: tebebuvo D. P.
** DII: skindamas.
*** DI po šio žodžio skliausteliuose: dėl stebėjimos D. P.

307

veizėti, ansai jų taip nekentė, jog užpakalį jiems at-
suko; valgė sausus valgius ir didžiai maž temiegojo,
lyties buvo aukštos, sausas, akys žiburiuojančios,
skaistaus veido, plaukai ant galvos reti, o žila jo
barzda krūtis dengė, lūpų plonų tebuvo, vienok kal-
bėjo didžiai aiškiai; jei ant ko supyko, gysla kaktoj
iššoko, o visas jo kūnas rodė kantrybę ir drąsybę.
Turėjo būti nepergalimas ir garbingas vyras, jog jį
kryžeiviai taip raštuose savo aprašę paliko. Vienok
išsigavo iš to kalinio tokiu pragumu. Buvo tenai kū-
dikiu dar būdamas žemaitis į vergus parvestas, vadi-
namas Alpas, tas perkrikštytas savo buklumu ir iš-
minčia, protu, teisumu to dasiekė, jog buvo pirmuoju
pas mistrą tarnu, pas kurį tiek turėjo įtikėjimą, jog
mistras jam raktus nuo iždų savo atidavė saugoti,
kursai, noris suvisu tapęs vokiečiu, vienok neužmir-
šo Kęstučio kunigaikščio garbės; lig atvedus jį į
Marienverderį, lig apsižadėjo saviep aną išliuosuoti.
To dėjęs, Alpas paėmė du žirgu mistro ir du kyrieju,
arba abitu, kryžeivių, su kuriais apsivilkusiu per vi-
sas sargtis, kryžeiviams regint, išjojo, kurios anuodu
pagal užlaikymą dar pasveikė. Atjojusiu pas medės,
žirgus, nebgalinčius bebėgti, paleido, pačiudu, vers-
mėj ir neišsakytoj baloj pasislėpusiu, tris dienas tvy-
lojo, paskui naktimis tankmėmis girių ir versmėmis,
sekdamos nuo žvaigždžių, Kęstutis, visas šakų nu-
draskytas, purvais aptekęs ir pusgyvis, išėjo ant galo
į kaimą, vadinamą Eidamu, Mozūrijoj. Tenai nuo
dukters savo Danutės, Mozūrų kunigaikščio žmonos,
pažintas, visų linksmiausiai priimtas, pas kurią pa-
viešėjęs ir pirty išsipėręs, su jočia apveizėtas, į Lie-
tuvą pagrįžo su visų didžiausiu džiaugsmu ne tiktai
kunigaikščių ir diduomenės, nes ir visos giminės.
Sargtis kryžeivių, pajutusi, jog nebėra taip garbingo

308

kalinio, pasakė kamendotui pilies, kursai, įpuolęs į
kalini veizėti, rado kryžeivį sargą nužurdotą. Ant-
puolę ant žirgų, norėjo jį pavyti, nes veltui; kaipogi
Kęstutis, būdamas pas kunigaikštį Mozūrų, gromatą
nurašė prie didžiojo mistro įuokdamas, kurioj jam
dėkavoja už gaspadą ir meilauja, jog nė vieno kry-
žeivio neįtartų, jog jį už pinigus išleido, stigavoda-
mas, jog jį patys dievai ir sūnus jo Alpas išliuosavo
iš sunkaus kalinio, ir tardamas, jog jei didis mistras
klius į Kęstučio ranką, geriau bus saugojamas.

Lig Kęstutis pargrįžo į gimtąją žemę, dar neatsi-
pūtęs oru tėvainės savo, lig ir į karę ėmė tiektis:
sutraukęs paskui rimtus pulkus iš Žemaičių, gulė į
Prūsus ir, tenai i pilį, Johanisburgųu vadinamą, žie-
mos vidu speiguotie vėtra įsilaužęs, įgulę iškirto, o,
gėrybes išėmęs, mūrus su žemę sulygino. Iš tenai,
plačiai platesniai sariodamas, lig Dansko nuėjo ir,
tenai į pilį įsilaužęs, vietovę, arba miestą, sudegino ir
gyventojus iškirto, patį tiktai kamendotą Koliną, su
kitais vyresniaisiais kryžeivių suėmęs, į kalinį išve-
dė, Paskui vis teriodamas ėjo stačiai ant pilies Ke-
kerbergo, kurios kamendotas Kęstutį buvo nuo žirgo
nukėlęs, į* kurią taip pat įsilaužęs, gėrybes išplėšė,
O pilį pačią su žeme sulygino. Jau grįžo namon Kęs-
tutis su pulkais, gėrybėmis nuslėgtas, kalinius vary-
dami, tuo tarpu kamendotai pilių Bartenšteino ir
Rastenburgo, pavijusiu lietuvius, gulė jiems ant už-
pakalio. Susigrobė abi pusi drąsiai, nes nelaimė at-
ėmė tuojau lietuviams drąsybę ir kantrybę. Kaipogi
kryžeivis Vindekenas nukėlė nuo žirgo Kestutį, kur-
sai pėsčias, dar nukirtęs žirgą Vindekeno, norėjo
patį prisiekti, tuo tarpų kamendotas pilies Nesau

* į iš DIL; DI yra: ir,

309

1362

patį, sunkiai pažeidęs, suėmė. Vienok neilgai tebuvo
Kestutis tame trečiajame kryžeivių kaliny. Negal ži-
noti, kokiu iš tenai pragumu išsigavęs, pagrįžo svei-
kas į Žemaičius. Minti gal, jog koksai kryžeivis, susi-
milęs tenai ant jo dorybės ir kantrybės, jį išleido.
Atentį metą didis mistras Vinrichas, visą savo
galią sunėręs su anglais, danais, čekais, paėmęs dar
30 pūškų, iki šiol negirdėtą neregėtą ginklą, ėjo į
Lietuvą ir tenai visų pirma Kauno vietovę ir pilį, di-
delę ir stiprią, kurią Vaidotas, sūnus Kestučio, su
5000 įgulės, apveizėtas penu ir ginklu, gyniojo, ap-
gulė, Kęstutis, norėdamas attolinti neprietelius nuo
Kauno, išdavė didžiai kruviną mūšą, kurios atgalių
negalėjau rasti, nes taip narsi buvusi, rašo vokiečiai,
jog per dvi dieni piovęsi, ne mušęsi, ir vos trečiąją
dieną, atėjus pačiam mistrui ant pagalbos saviesiems
su paskuojais pulkais, teveikę lietuvius pergalėti.
Kęstutis, regėdamas, jog nedaturės, nakčia pagal
atsitolino palikinas pergalę kryžeiviams į gilumą Lie-
tuvos ir Žemaičių naujų karių tiekti. Kryžeiviai, per-
galėję Kęstutį kruvinoj mūšoj, grūdos į pilį su
neišsakyta narsybe, nes ir įgulė vėl gynės su tokia
kantrybe, kurios aprašyti niekaip negal. Tuo tarpu
Vaidotas, pats kamendotas pilies, su 26 diduomenės
vyrais išėjęs į abazą kryžeivių, persikrikštijo; ką dū-
modami tą darė tie vyrai, šiandien negal dar to žinoti.
Kunigaikštis Vaidotas buvo nuleistas pas ciesorių,
nuo kurio pagrįžęs paskui Vėluvos pily iškaršo nuo
krikštynų kunigaikščio Vaidoto, kaipogi pilis nie-
kaip nenorėjo pasiduoti, gindamos iki paskuojo; nO-
ris bokštai mūruose buvo nuversti ir daugioj vietoj
mūrai patys išlaužti, vienok kryžeiviai nė taip nieko
negalėjo padaryti Kaunui per visą mėnesį, laužda-

310

mos kas dieną. Ant galo patsai didis mistras, suvadi-
nęs vyresnybę, teiravos, kaip veikiau į pilį galėtų
įsilaužti; sutarė iš trijų pusių vienkartu vėtravoti
visų storuosius mūrus; to dėjęsi, kryžeiviai tuojau
virbais, medžiais užvertė griovius, kurie mūrus gy-
niojo, o Verbų rytą antpuolę, suirusius mūrus išver-
tė su dideliu troksmu ir kriokimu, patsai didis mist-
ras sukinėjos jau su eilėmis kryžeivių ant irų pilies,
nes kas tas buvo do nusiminimas jų, kad tenai išvydo
antrą naują mūrą, storesnį ir dar gilesniais grioviais
apkastą, kurį įgulė, pirmuosius griaunant kryžei-
tuos 26 vyrus diduomenės Lietuvos, kurie buvo per-
sikrikštiję, liepė iškirsti, ir taip vargaliai pragaišo,
nepasakę, dėi ko tą buvo padarę, jog savuosius pa-
likini pas kryžeivius nuėjo, vienok didis mistras tu-
rėjo nuo mūrų pilies atsitraukti. Tuo tarpu jautrus
Kestutis, surinkęs naujus pulkus, atskriejo ant pagal-
bos piliai, nes ne suvisu galįs, vienok norėjo ar į
mūšą stoti su vokiečiais, ar įgulę naujais kareiviais
pastiprinti; nes sunku buvo anai pagalbą duoti, nes
dar sunkiau regėjos pulti su tokiais keliais pulkeliais
ant abazo didžio mistro ir krikščionų, geležimis ir
variais aplietų. Vienok nenorėjo pilies nesuglobtos
palikti ir aną rūpesny paskandinti. To dėjęsis, Kęstu-
tis išleido heroldą, tai yra siuntinį, pas mistrą, jog
nori ansai su juo regėtis, paklausė to mistras, ir di-
džiojoj petnyčioj didis kunigaikštis buvo įvestas su
iškilme į puikų šėtrą pas didįjį mistrą, nuo kurio
žmoniškai priimtas, Kęstutis tarė: „Jei aš gyniočiau
pilį, niekaip neįsilaužtum.“— „Eik veikiai (mistras
jam atsakė), imk gerų karių kiek nori, o aš parody-
siu, jog ketvirtą kartą tamistą turėsiu Marienbur-
ge.“ Kęstutis jam tarė ant to: „Šviesus vyre, vei-

311

zėk — esu liuosu, ar“ būsiu, ar mirsiu.“ Mistras: „Aš
anuos suardysiu“ (tai yra mūrus). Kęstutis pabengė,
tardamas: „Stok su manim į mūšą, o pergalė parodys,
koksai galas bus piliai.“ Taip bengės jų pasibyloji-
mas. Tuojau kryžeiviai, lietuviams beveizint, metės
it nesavy ant mūrų iš visų pusių ir pūškomis griauti
pradėjo, ant didesnės dar lietuvių, žemaičių nelaimės
uždegė kryžeiviai pilį; kas išsakys tą drąsybę ir kant-
rybę, su kuria tenai lietuviai ir žemaičiai dar ginda-
mies mirė: vieni, liepsnomis jau aptekę, leido volus
degančius nuo mūrų ant kryžeivių, kiti, mesdamies
ant jų gelžytų eilių, tenai sau ir savo neprieteliams
galą darė, ant galo 1500, kurie buvo pačiuose čiuku-
ruose pilies liepsnomis aptekę ir dūmais apgobti,
įsirūpinę, idant netektų į vergus krikščionims, sau
galą padarė. Taip Velykų rytą saulė užtekėjo neb ant
didžios ir garbingos vietovės Kauno, nes ant jos irų,
ant kurių didis mistras su vyskupu Sambijos ir su
visais vaiskais krikščionų tarp garuojančių kūnų ne-
kaltų pagonių mirusių, nenorėdami jų vergais tapti,
atgiedojo, dėkavodami dievui už pergalę, „Tave,
dieve, garbinam“. Buvo gadynė, jog tie žmonės be-
dieviai tarės tikrai dievą garbiną ir nesigėdėjo save
krikščionimis, broliais meilės ir vienybės, vadinti!
Lygia dalia kliuvo į ranką kryžeiviams pilys
Pieštvės, kurią, apleistą radę, užėmė, ir Veliuonos,
kuri vienok keturias dar dienas didžiai drąsiai gynės;
kamendotas jos buvo Goštautas, vyras drąsus, galįs
ir viso regėjęs, nes ketvirtąją dieną, noris uždegė
kryžeiviai pilį, vienok įgulė ir taip nepasidavė, gin-
damos iki paskutinei, velijos liuosais irose pilies UŽ-
sirausti, nekaip vergais krikščionų vokiečių tapti.

* Dll: ir.

312

Tokiuose teriojimuose ir draskymuose Lietuvos ir
Žemaičių, kur svieto tūkstančiai, antra tiek gyvulių
nelaidotų laukai apskeisti“ gulėjo, o likusiesiems
nebebuvo nei javų, nei uždangos nuo dargnų ir spei-
gų; turėjo būti tenai rūsia diena, jog didis mistras,
drovėdamos giliau bežengti į Lietuvą, grįžo namon,
kurį paeinant Kęstutis, idant parodytų jam, jog ne-
pergalėti yra dar lietuviai, užpuolęs su žemaičiais,
viename kaime 500 visų rimtosios joties kryžeivių
paklojo.

Rymoti reikia, veizint į lietuvius ir žemaičius tų
laikų: vieni patys pagonys, nuo visų pusių apsiausti
krikščionimis, nuo kurių daugiau nei per 300 metų
savo liuosybę gynė ir niekaip nepasidavė, po tiek
nuopuolių ir nuteriojimų, noris nuo visos Europos
kareivių kariaujami, vienok niekuomet nepergalimi.
Aiškiai gal Lietuvą ir Žemaičius palyginti į aną uolą,
vidury jūros esančią, ant kurios noris siaučia įsiutu-
sios vilnys, norėdamos aną pragare jūros pagramz-
dyti, vienok, visų narsiau aną užgavusios, pačios
skysta ir nyksta, taip ir būriai kryžeivių ir kitų kryž-
nešių puolė ant lietuvių, žemaičių, idant juos ap-
krikštytų ir jų žemę užimtų, nes pirmiau patys užvir-
to, nekaip lietuvius, žemaičius pergalėjo.

Tokiuose išsišylimuose ir suspaudimuose lietu-
viai ir žemaičiai nė iš kur pagalbos, kaipo pagonys,
negalėjo viltis ir nuo visur savo vienų galia danguo-
tis, kad tuo tarpu kryžeiviams nuo visų pusių tvino
pašalpa; kaipogi tą metą atėjo ant pagalbos jiems
Viešpats Bavarijos, su kuriuo susinėrę, kryžeiviai
traukė į Žemaičius, kurių apykartas Ariogalą, Per-
naravą, Labūnavą iškirto ir, mažne visą Lietuvą nute-

* DIl: apskleisti.

313

1363

1365

riojęs, daugybes imtinių į kalinį išvarė. Antrą atvejį
sugrįžęs Šindekopas, marčelga kryžeivių, į Lietuvą
apgulė pilį Gardino, kurią vienok Patrikas kamen-
dotas taip drąsiai gyniojo, jog kryžeiviai, nebgalė-
dami įsilaužti, ėmė apykartas terioti, iš kurių Kęstu-
tis išpuldamas šlavė juos laukan, nes vienoj kruvinoj
mūšoj, patsai pažeistas gulęs, rašo, gynęsis dar it le-
vas nuo Trolburgo, kamendoto Karaliaučiaus, lig
žemaičiams atpuolant, kurie jį išgelbėję su savim,
ant kyriejų padėję, panešė.

Lietuviai, žemaičiai, juo spaudžiami nelaimėmis,
juo tampresniais rodės, kaipogi lig tiktai atrėmė kry-
žeivius nuo savo krašto, tuojau, bijodamies, idant
anie neperkeltų karę į patį vidurį Žemaičių ir Lietu-
vos, kuo veikiau skubino pilis sugriautas atnaujinti,
kaipogi neilgai trukus pilys Kaunas, Pieštvė ir Ve-
liuona kėlės iš irų.

Neilgai trukę, lietuviai, žemaičiai atmonijo savo
vargus kryžeiviams: Kęstutis, sutaisęs rimtus pulkus
žemaičių, traukė į Prūsus ir tenai, lygmėse Šalaujų
susitikęs su pulkais kryžeivių, kruvinai susigrūmė,
kurių daugiau nei 8000 karvietėj paliko, Šindekopas
marčelga pats vos beišsprūdo nuo giltinės. Kęstutis,
po pergalės tuo pačiu žygiu įsilaužęs į pilį Jurgen-
burgo, 800 kalinių lietuvių išliuosavo, gėrybes, ku-
rias tenai rado, išėmęs, pilį pačią su žeme sulygino;
lygia dalia įsilaužęs į pilį Angerburgo, įgulę iškirto,
o pačią pilį iš pamatų išvertė.

Kad taip toj šaly Kęstutis šlavė eiles kryžeivių sU
jų pilimis, antroj šaly Algirdas su Karijotu su kitais
pulkais lietuvių, žemaičių nuteriojo Sambijos kraštą,
pilis Tilžę ir Ragainę su žeme sulygino, kaimus, baž-
nyčias, klioštorius degino ir naikino, gerdami lietu-
viai, žemaičiai vokiečių vyną iš šventų indų ir gėry-

314

bes plėšdami, kurie paskui, pargrįžę laimingai į na-
mus, visų didžiausią vyresnįjį kryžeivių ant apieros
dievams už tokias pergales sudegino. Kęstutis, tenai
dėkavodamas dievams, ištraukęs savo kardą, tarė
minioms, aną rodydamas: „Užtarytų šis mus nuo te-
rionių ir vergysčių krikščionų, jei trečiasis ūkininkas
stotų į mano eiles neprietelių graudinti.“

Linksminos žemaičiai, lietuviai, pergalėję neprie-
telius savo už rubežiaus, nes užsirūstino pačiuose na-
muose. Du sūnų Algirdo, Kovigalis ir Butautas, per-
kalbėtu ir papirktu nuo kryžeivių, užmiršusiu ant tė-
vo, genčių ir tėvainės savo, apsikrikštijo, vildamos
su pagalba kryžeivių apimti valdžią visos Lietuvos
ir didžiais kunigaikščiais tapti. Rėdytojas Vilniaus,
sugavęs nekurias gromatas, zdrodą“ numanė ir Bu-
tautą į kalinį įdėjo. Kovigalis, būgaudamas, idant ir
jam toksai galas neprieitų, surinkęs skubinai neku-
riuos krikščionis, antpuolė iš nežinių rėdytoją ir, jį
nužurdojęs, brolį iš kalinio išleido, ir, nubėgusiu pas
kryžeivius į Karaliaučių, persikrikštijo, kurių kūmo-
se pats didysis mistras buvo; vienok kryžeiviai nė-
maž jiems neįtikėjo, kaipo tiems, kurie išsižadėję
buvo tėvų, motinų, tėvainės ir dievų savo; vaikš-
čiojo anie baltuose kyriejuose ir tuo tenkinos už savo
Zdrodą“. Didis KL Algirdas nuleido siuntinius prie
didžio mistro, reikalaudamas, idant tas išgamas at-
duotų tėvui dėl sudraudimo, bet ansai atsakė: „Jei
nori, eikš, imk sau.“

Tą žinią atėmęs didis KL Kęstutis nuo brolio Al-
girdo gulė vėl su rimtais pulkais į Prūsus ir, tenai
susitikęs su vaiskais kryžeivių aiškioj mūšoj, perga-
lėjo anuos taip, jog iš kelių tūkstančių vos 25 beliko,

* DI po šio žodžio skliausteliuose: vylių D. P.

315

kurie žinią kryžeiviams to nuopuolio parbogino, pats
marčelga kryžeivių Šindekopas, atskiestas nuo sa-
vųjų, vos mMedėmis nusigavo į abazą paties mistro,
kiti visi tenai galą gavo nuo nepergalimo kardo lie-
tuvių ir žemaičių. Tuo pačiu žygiu į Insterburgo pilį
įsilaužęs, apygardą Vėluvos ir Tapiavos nuteriojo ir
daugybę turtų ir kalinių į Lietuvą parvirdė.

Kryžeiviai, norėdami nuo smarkių antpuolių lie-
tuvių, užvis žemaičių, užsirakinti ir sau tiesų kelią
į jų kraštus atdarytų, ant skardžių Nemuno ėmė pilis
dirbti ir tiltą per upę. Noris Kęstutis kaip įmanyda-
mas nenorėjo kryžeiviams užieisti pilių statyti, vie-
nok anie išpylė netoli nuo Kauno vadinamą pilį
Gotesverderį“, nes lig didis mistras, palikęs tenai
įgulę, atstojo, lig tuojau Kęstutis ir apgulė, į kurią
įsilaužęs, diena nemetu savo įgulę įdėjo, nes tuojau
Šindekopas marčelga, atskriejęs ant pagalbos pilies,
išplėšė lietuviams ir tenai anuos iš apmaudo ant irų
pilies visus iškirto, kurie, nenorėdami pilies paduoti,
lig paskutinio turėjos.

Po tokių kruvinų, ilgų ir maringų karių susitarė
ant galo abi pusi, tai yra kryžeiviai su lietuviais ir
žemaičiais, kalinius vieni antriems iškeisti“*; vieta
iškeitimo** Karaliaučius buvo užženklintas; nuėjo
tenai pats Kęstutis; negal aprašyti, kokios tenai gau-
jos svieto subėgo regėti Kęstučio taip garbingo ka-
reivio, ne tos iškilmės ir žmonystos, su kuria tenai jį
kryžeiviai priėmė; ant galo po visų išeigų 14 kamen-
dotų, arba generolų, su 100 aukso ricielių pakylėjo
Kęstutį gase Karaliaučiaus visų akivaizdoj, kaipo

* DĮ išnašoje pastaba: Teraz czy nie Czerwony Dwor?
** DĮ po tarmiškų formų iškiesti, iškietimo skliausteliuose: iš
keisti D. P., iškeitimo D. P,

316

iai a

būtų norį turėti jį už savo visų vyriausiąjį kamendo-
tą arba didį kunigaikštį, kuri iškilmė pagal apsiėji-
mus lietuvių buvo didžiausia garbe. Paskui vaišino
aną taip, kaip įmanė, ir tą, kas buvo visų brangesnis
toj gadynėj. Tuojau, atdarę visus kalinius, išleido
imtinius lietuvių ir žemaičių, kurie vėl atidavė visus
krikščionis, esančius Lietuvoj ir Žemaičiuose. Negal
apsakyti linksmybės ir džiaugsmo vienų ir antrų,
grįžtančių namo. Reikalavo Algirdas DK ir sūnų
savo, kaltininkų Kovigalio ir Butauto, nes kryžeiviai
atsakė, jog anie išsidangino į kitą kraštą.

Taip pirmą kartą krikščionys pasirodė meilingais
ant vargų žmogystės ir pasižino, jog vieni ir antri
žmonėmis buvo ir vaikais vieno tėvo, tai yra Adomo;
vienok kruvinos karės nesibengė*, nes dar didesnės
ir baisesnės rodės, į kurias abi pusi tiekės.

Kad taip lietuviai, žemaičiai su kryžeiviais taiki-
nos, rados lietuviams kitoj šaly kitos karės. Lenkai,
regėdami lietuvius sunkioj karėj su kryžeiviais, no-
Tėjo anie vėl lietuviams išplėšti Volynę ir Podolę. To
dėjęsis, Kazimieras, lenkų karalius, pasitaisęs užėmė
Volynę, Podolę, vietovėse savo vyresnybę, o pilyse
įgules uždėjo. Įpykę lietuviai, žemaičiai ant lenkų,
jog anie jų nelaimėse nori praturtėti, užvis skelbia-
ma buvo, jog praėjusius antpuolius kryžeiviai darė
ant lietuvių įkalbėjimu vyskupų lenkų. Tuojau Kęs-
tutis su rimtais pulkais gulė į Mozūriją, pirmajame
antpuoly į Pultuską, buveinę mozūrų, įsilaužęs, vie-
tovę pačią sudegino, pilį su žeme sulygino ir, visą
kraštą nuplėšęs, į kūlį ir vandenį apvertė. Nebgalėjo
Kestutis toliau į Lenkus besileisti, jog kryžeiviai, nu-
terioję parubežius Lietuvos, pradėjo jau į pat vidurį

* nesibengė iš DIl; DI: subengės.

317

veržtis, dėl to gi reikėjo Kęstučiui pagrįžus anuos
kuo veikiau grąžinti.

Įkyrėjo bekariauti lietuviams ir žemaičiams, ku-
rie, norėdami kuomet tuomet kares pabengti ir vien-
kartu savo vargus, tiekės į karę taip rimtai, jog ro-
dės, ne tiktai kryžeivius pergalės, nes iš visų Prūsų
juos išvers. Kaipogi Kęstutis, sutraukus visus karius
iš Žemaičių, Lietuvių ir Gudų, užtelkė dar totorius ir,
susinėręs su Algirdu, broliu, ėjo dviem žarom į Prū-
sus. Vienu žygiu visą Sambiją į kūlį ir vandenį ap-
vertęs, pilį, Otelsbergu vadinamą, su žeme sulygino,
tą patį padarė, į pilį Rudavos įsilaužęs. Leido rimtus
pulkus į visas šalis, kurie plėšdami plačiai platesniai
degino, teriojo ir visa į kūlį ir vandenį vertė, Tuo
tarpu didis mistras, surinkęs visus kryžeivius, pran-
cūzus, anglus, čekus, vokiečius, moravus ir daugiau
nei 90 000 kareivių turėdamas, mustravojo lygmėse
pilies Piliavos ir taip, anuos drąsindamas, širdingai
prataręs, jog kareiviai, girdėdami jį sakant, grau-
džiai verkė; paskui visus klūpančius vyskupas ap-
šlakstė ir palaimino. Taip Vinrichas DM pastiprintus
garbingus ricielius ir visų kantriuosius kareivius Vi-
sos Europos vedė prieš lietuvius ir žemaičius, kurie,
išgirdę su nesuskaitytomis gaujomis ateinant kryžei-
vius, tuojau visus savo* karius iš kaimų sutraukė ir
į abazą ties iromis pilies Rudavos tyruose sustojo,
kur ir Vinrichas tuojau atėjo. Kas aprašys tuos lau-
kus, tas lygmes neapregimas, kur 100 000 žemaičių,
lietuvių, gudų sustojo, o daugiau nei 90 000 kryžei-
vių, anglų, prancūzų, vokiečių ir kitų giminių. Ant-
žvelgęs tarsi, jog yra giminės viso pasaulio susirin-
kusios jo valdžia varžytis: žvengimai žirgų, klegesys

* savo iš Dil; DI: buvo.

318

pačių, bruzdesys ir tramsmas* ginklų tolimose girio-
se ožė. Abi pusi eilėse jau stovėjo, o kareiviai ilgė-
jos, nesulaukdami ženklų į mūšą. Auštant karvedžiai
lietuvių, supūtinę trimitus į karę, metės ant kryžei-
vių visa siena, ne eile, ir vienu susirėmimų draskės
mažne lig pusdienio, nes prieš pietus kryžeivių eilės
dešinojo sparno gurti pradėjo. Didis mistras, norė-
damas atgauti kantrybę širdy savo kareivių, metės
visų pirmasis ant visų rimtųjų virtinių žemaičių, su
kuriomis Kęstutis kuo narsiau ant jo gulė, kursai, ke-
liais kirčiais sunkiai žeistas, pakrito ir aiškiai būt
kliuvęs į ranką žemaičiams, nes, tą paregėję, ricie-
liai, arba brostvininkai, metės it įsiutę ant virtinių
žemaičių, susirėmė abeji it levai, noris žemaičiai per-
galėjo ricielius, vienok mistro neįgavo, kurį tuo
tarpu kiti kryžeiviai pagrobę į šalį pavedė. Nustoję
kryžeiviai mistro pradėjo gurti, tą regėdamas, Šinde-
kopas, didis marčelga kryžeivių, užėmė vietą mistro
ir, mesdamos ant priešakio neprietelių, nudūrė kelis
kryžeivius, kurie ant jo liepimo negrįžo prieš lietu-
vius, kurių sparnas ėmė jaugtis; kaipogi jauni kuni-
gaikštėliai Vytautas, sūnus Kęstučio, ir Jogaila, sū-
nus Algirdo, kursai, regėdamas anuodu įsikirtusiu
giliai į eiles kryžeivių, supūtino trimitus, idant grįž-
tų, kuriuodu begrįždamu sujaugė visų rimtąjį lietu-
vių pulką, kaipogi artimieji, regėdami anuos grįž-
tančius, tarę, jog šalin skrieja, ėmė bėgti, o kryžei-
viai tuo didžiau visa siena ant jų gulti. Kęstutis, re-
gėdamas, jog neatsiturės viensai su žemaičiais prieš
visus kryžeivius, supūtino trimitus ir atsitraukė eilė-
se. Šindekopas, norėdamas pribengti lietuvius, vijo
juos nakčia pagal, nes Kestutis atsisukęs taip kruvi-

* DI po šio žodžio skliausteliuose: tranksmas D. P.

319

1370

nai ir narsiai sugrūmė*, jog toj pačioj vietoj, atmo-
nydamas dienos nelaimes, patį marčelgą, 26 komtū-
rus, arba generolus, 200 ricielių, arba brostvininkų,
ir daugiau nei 30 000 kareivių karvietėj tą naktį pa-
guldė. Lietuviai maž ką daugiau nustojo. Niekas tą
nakties nuopuolį kryžeiviams nedidino, kaipo smer-
tis taip garsingo vyro marčelgos Šindekopo. Vienok
kryžeiviai minavonei tos dienos pergalės dvi bažnyči
mūro išdirbino, vieną Rudavos vietovėj, antrą Lap-
tau, toj paskutinėj buvo dar abrozdas, kuriame buvo
atmoliavota ta kruvina diena; šiandien dar žmogei-
viai prūsai ardami arba kasdami randa ant tos vietos
surūdėjusias ragotines, kalavijus ir šarvų skiautes,
tos rūstos dienos ženklus.

Kryžeiviams iš karės tebgrižtant, atėjo į Prūsus
ant pagalbos Leopoldas, Austrijos viešpats, su didžio-
mis daugybėmis svieto, su kuriomis susinėrę, tuojau
kryžeiviai grįžo vėl į Žemaičius ir, tenai išsiskaidę į
kelias žaras, visą kraštą nuteriojo: kur užėjo, ten
degino ir plėšė, kūdikius ir senuosius iškirtę, daugy-
bes dar išvarė į vergus spėriau, nekaip Kęstutis, su-
traukęs savo karius, galėjo antpulti jiems ant pagal-
bos, kursai vienok, negalėdamas pavyti neprietelių,
įpuolęs su keliais pulkais, apygardas kryžeivių nu-
teriojo, paskui, į pilį Gozenlankę įsilaužęs, su žeme
aną sulygino ir su didžiu grobiu namon laimingai
sugrįžo. į

Noris taip draskės maringose mūšose lietuviai su
kryžeiviais, vienok iš visos galios tiekės į karę prieš
lenkus, kurie esantiems kruvinoj karėj lietuviams ir
žemaičiams buvo atėmę jiems Volynę ir Podolę. Nes
tuojau lietuviai ir žemaičiai, ištraukę su rimtais pul-

* DI: susigrūmė.

320

kais lietuvių ir žemaičių, užėmė vėl į savo valdžią
visą Volynę ir Podolę, pilis, kurias buvo lenkai dėl
savo apsitvirtinimo tame krašte padirbę, išvertė. Iš
tenai visuotinai gulė į pačius Lenkus ir tenai plačiai
platesniai kiaštus Sandomiro ir Liublino nudegino,
bažnyčias, vietoves, pilis vertė ir griovė, patį klioš-
torių, garbingą ir didžiai turtingą, vadinamą Plikuoju
kalnų (Lysej gurze), nuplėšė, iš kurio visus indus
švenius ir iždus atėmę, į Lietuvą su didžia daugybe
imtinių parvirdė!.

Tie ketveri metai perėjo vienais antpuoliais, vie-
nais plėšimais ir draskymais su kryžeiviais, kuriuos
neišguldęs apleidžiu.

Vienok lietuviai, neveizėdami, jog kas dieną su
kryžeiviais kruvinai reikėjo kariauti, Algirdas, Kęs-
tutis, Vytautas, Jogaila, Liubartas, Narimantelis, su-
rinkę rimtus pulkus lietuvių, žemaičių, gudų, voly-
nionų, staiga spalių mėnesy, apmaudą atgieždami, vėl
antpuolė Lenkus ir, tenai į kelias žaras persiskiedę,
visą kraštą Liublino, Sandomiro, Podguro lig pat
mūrų Krokuvos teriodami atsirėmė taip smarkiai ir
narsiai, jog lenkai vos vos besuskubėjo pilyse užsi-
rakinti. Vienu žodžiu, visą Lenkų kraštą šiapus Vis-
los į kūlį ir vandenį apvertė, kaipogi per tris mėnę-
sius lietuviai tenai degino bažnyčias, vietoves ir pilis.
Paskui, daugybes neapseikimas gėrybių ir kalinių
suėmę, namo laimingai pargrįžo, (Turėjo būti didžiai
sunki ta karė ir patiems lenkams, jog Kazimieras,
didis karalius Lenkų, pritrūkęs naudos, atdavė opa-
tui klioštoriaus, Tyniecu vadinamo, kelis valsčius,
idant pinigų nuo ko norint pažyčiotų; kaipogi opatas,
užstatęs bažnyčios daiktus savo klioštoriaus, pažy-

1! Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

M. Raštai I t. 321

1371
1372
1373
1374

čiodino, arba įskolino, karaliui 2000 grivinų!) Kad
taip lietuviai, žemaičiai Lenkus draskė, tuo tarpu jų
namuose kryžeiviai voliavos ir didžias nelaimes da-
rė: kaipogi Vinrichas, pats mistras kryžeivių, nute-
riojęs šešias apykartas Žemaičių, apgulė paskui Kau-
no pilį, iš naujo atdirbtą, kurią dieną ir naktį vėtra-
vodamas, niekaip negalėjo įsilaužti ir, nustojęs visų
rimtųjų savo karių, sugrįžo į Prūsus su turtais ir ka-
liniais, kuriuos buvo suėmęs. Antroj šaly marčelga
su 10000 kareivių plačiai platesniai visus panemu-
nius nudegino,

Liudvikas, karalius Lenkų, būdamas Vengruose,
išgirdęs tokias nelaimes Lenkų, parskubėjo tenai
pats ir, sutraukęs karius į Sandomirą, į dvi dali per-
dalijo; su viena Sendzivojui karvedžiui liepė į Chel-
mo pilį laužtis, o patsai su krokuvionimis ir vengrais
traukė į Belsko pilį. Sendzivojus it veikiai išvertė
lietuvius iš visos Chelmijos ir pilis Chelmo, Grabo-
vo, Horodlės, Sevlošo užėmė. Nes karalius niekaip
negalėjo įsilaužti į Belską, kurį didžiai kantriai ir
drąsiai gynė Narimantelis, nes viensai pats bebuvo
sugalįs prieš visą galybę lenkų ilgai turėtis, užvis
jog pagalbos nuo lietuvių negalėjo viltis, kurie tuo
pačiu kartu kruvinai kariavo su kryžeiviais iš visos
galios, vienok iki paskuojo Narimantelis nepasidavė
lenkams. Lietuviai patys tokiame suspaudime nebnu-
manė, ką bedaryti, su lenkais ar su kryžeiviais ka-
riauti, kaipogi abeji pavojūs ir galingi, su abejais
grumtis nebuvo galios. Bet Kęstutis, kaipo kantrus,
taip ir gudrus, viensai tiktai tesumanė, ką daryti tO-
kiame atsiėjime. Kaipogi, idant nusikratytų nuo len-
kų, neatduodamas jiems krašto, daros jų bendru ir

1 J. S. Randtkie, Dzieje Krėl. PolL., t. I, k. 210.

322

patsai eina į abazą karaliaus Lenkų ir tenai sandarą
tokį daro, jog lietuviai atduos lenkams visus kali-
nius, esančius Lietuvoj ir Žemaičiuose, ir Belsko pilį,
o kitą visą kraštą paturės sau lietuviai; suderėję len-
kai ant to pasimylavo su lietuviais, vienybę padarę
tarp savęs. Taip sutaikinęs Kestutis reikalus ūkės
Lietuvos su lenkais grįžo namo su kryžeiviais ka-
riauti!.

Visų pirma Vytautas, noris jaunas, nes galįs, sū-
nus Kestučio, ištraukęs su nekuriais pulkais lietuvių,
žemaičių į Prūsus, Insterburgo pilį su žeme sulygino
ir lig pat pilių Labguvos ir Tepliuvos beatsirėmė.
Kęstutis, antra žara per Mozūriją įpuolęs į Prūsus,
apygardas Ilieburgo pilies nuteriojo ir nemieruotas
gėrybes namon parvirdė, Paskui su broliu Algirdu ir
Vytautu, į tris žaras persidaliję, vienu žygiu kraštus
Vėluvos, Insterburgo ir Šalaujų nuteriojo ir daugy-
bes kalinių suėmė, Norėjo kryžeiviai kelią užstoti
grįžtantiems lietuviams, kurie juos su tokia drąsybe
surėmė iš visų pusių, jog visi tenai galą gavo, taip
jog nė vieno nebliko, kursai būt galėjęs tą nelaimę
mistrui apsakyti. Kaipogi vienas kryžeivis, kaliny
Lietuvoj būdamas, taip rašo mistrui: „„„..mes esam
visi išmušti, tikėkit tą aiškiai; aš rašau verkdamas,
kaipo kalinys neprietelių abaze. Mano tarnai visų
kantrieji krito, kiti dejuoja sumi* gelžiniuose pago-
nų. Palaiminti kritusieji! Gailiuos, jog aš toj rūstoj
dienoj gyvas palikau.“ Taip lietuviai, žemaičiai, pa-

1 Tasai tenai.

* su mi? plg. „Pasakojimo“ (t. II, p. 534) tą pačią citaią, kur
yra su manim (rankr. su mani); „Istorijos žemaitiškos“ rankr.
(LKLI f. 1 (SD), b. 2, L. 298) sumuni (kaip ir kai kurių žemaičių vie-
naskaitos galininkas įnagininko reikšme).

11* 323

1377

1378

guldę daugiau nei 6000 kryžeivių karvietėj, grįžo
namo linksmindamies!.

Kryžeiviai tuo tarpu antpuolę Žaliąjį Pagirį, arba,
kaip šiandien vadina, Polesę, nuteriojo, nes, negalė-
dami įsilaužti į Belsko pilį, su grobiu ir imtiniais ėjo
per Lietuvą ir Žemaičius į Prūsus, visur į kūlį ir van-
denį versdami taip, jog nieksai nedrįso toms įnirtu-
sioms eilėms kryžeivių priešingauti, vienok žemai-
čiai išmanė ant galo, kaip vokiečiams atmonyti:
kaipogi, įėję į girią, per kurią kryžeiviams reikėjo
traukti, vienur pakirto medžius, kitur, iškasę gilias
duobes, apdengė velėnomis ir smiltimis apipylė, kaip
tenai vieškelis būt esąs, o šalyse to kelio medėse už-
slėpė rimtus pulkus kareivių. Lig įėjo pulkai kry-
žeivių į girią, lig medžiai visų didelieji ėmė virsti
ant gelžytų eilių vokiečių, kurie, norėdami skrieti
nauju vieškeliu, visi į duobes sumurgėjo, tuo tarpu
gulė lietuviai, žemaičiai ant nusiminusių kryžeivių ir
lig paskuojojo visus tenai išžurdojo, kurių daugiau
nei 12000 karvietėj paliko. Vokiečiai paskui, iš ap-
maudo už tą apgavimą keikdami, žemaičius rakaliais,
tai yra razbaininkais, vadino; pasaka yra Žemai-
čiuose, jog vokiečiai būk supykę nuo to laiko tebmi-
navoja dar tą žodį už tą, jog ne laukuose ir aiškioj
mūšoj, nes užkampiai užlenkę iš nežinių anuos iš-
žurdojo?.

Atentį metą kryžeiviai, norėdami atmonyti lietu-
viams ir žemaičiams taip didį praėjusiojo meto nuo-
puolį, pasitiekė į karę; kaipogi viena žara marčelga,
turėdamas 12 000, traukė į Lietuvą ir, kur užėjo, ten
kūlį ir vandenį beliko, jau artinos Vilniun ir Trakuos.
Antra žara kamendotas Ragainės eidamas teriojo
“1 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 32.

2 Tasai tenai,

324

baisiai baisesniai Žemaičius. Kęstutis, nestengdamas
remtis laukuose su tokiomis gaujomis, reikalavo vie-
nos dienos palūkos nuo marčelgos, tardamas, jog
nori tapti krikščioniu, noris marčelga pažadėjo jam,
vienok kareiviai, be žinios paties marčelgos Vilnių
uždegę, vieną dalį nudegino, nes, nestengdami į pilis
įsilaužti ir bijodamies, idant lietuviai su didesniais
vaiskais neantpultų, tą pačią dieną šalin nuo Vil-
niaus į Prūsus paėjo. Vienok paeinančius Vytautas
vijo, kuriuos noris ne suvisu pergalėjo, vienok didį
nuopuolį jiems padarė, kaipogi, pagrobęs kuo vei-
kiau 500 rimtos joties, peną kryžeiviams atėmė, iš
šalių nežiniom iš medžių antpuldinėdamas, kryžei-
viams po kelias dešimtis, kartais kelis šimtus, atsi-
skiedusius peno ieškoti, iškirto, kurie išalkę, per 6
dienas nieko nevalgydami, maž ką begalėjo gintis,
dėl to gi retas iš jų bepargrįžo į Prūsus.

Tą metą didis kunigaikštis Lietuvos Algirdas mi-
rė, vyras garbingas ūkėj, garsus karėj, kursai per-
galę nesididžiavo, nuopuoliu niekuomet nenusiminė,
klausė savo brolio Kęstučio ir tikėjimo savo tėvo
neapleido, nuo kryžeivių nepergalėtas, nes lenkų ir
totorių pergalėtas. Ne tiktai apgynė tą kraštą, kurį,
tapdamas DKL, rado, nes dar jį padidino, iš didžio
mėgimo savo žmonos gudės krikščionkos pats maž-
ne tapo krikščioniu, noris patsai pagonis, krikščionis
vienok mylėjo ir Goštautui leido į Vilnių pranciško-
nis iš Lenkų parvesti ir klioštorių išbudavoti, Kad
tenai gyventojai Vilniaus papaikę išžurdojo tuos z0-
kaninkus, tuojau liepė 50 ūkininkų smerčiu nukoroti;
retas krikščionis viešpats būtų daręs tokią teisybę,
kokią ansai, pagoniu būdamas, padarė krikščionims
savo neprieteliams, kurie kas dieną tykojo liuosybę
ir valdžią jam išplėšti. Paliko plačią giminę, tai yra

325

1381

šešis sūnus iš Julijonos, kunigaikštaitės Vitebsko:
Vladimirą, kunigaikšti Kijevo, nuo kurio paeina
šiandien Slucko kunigaikščiai, Joną Žadivydą, Po-
dolijos kunigaikštį, Simoną Lengvenį, nuo kurio pa-
eina Mstislavlio kunigaikščiai, Andriejų Vygantą,
nuo kurio paeina Trubeckiai kunigaikščiai, Konstan-
tiną, kunigaikštį Černigovo, nuo kurio pareina kuni-
gaikščiai Čartoriskiai, Liubartą, nuo kurio paeina
kunigaikščiai Sanguškos, Kovelskiai ir Koširskiai. Iš
kunigaikštos Tverės, antros žmonos, penkis: Jogailą
(paskui karalius Lenkų), Skirgailą, Švitrigailą, Kari-
butą, nuo kurio paeina kunigaikščiai Zbaraskiai ir
Višniaveckiai, ir Dmitrijų, nuo kurio paeina kuni-
gaikščiai Koreckiai. Kaipo, gyvas būdamas, už visus
jų“ mylėjo Jogailą, taip ir mirdamas jį savo karšin-
čium paliko, tai yra jog ansai tarp kitų savo brolių
DKL vadinsis. Diduomenė paskui susirinkusi palai-
dojo nabaštiką pagal apsiėjimą savo bočių probočių,
kaip viršiau regėjom, tai yra kūną Algirdo, šarvais
apvilktą, tėvūnai, išnešę ant malkos ir tenai kalavi-
ją, ragotinę, vylyčias, seidoką, varpstį prie jo pa-
dėję, su visų įtikimuoju jo tarnu, visų mylimuoju
žirgu, su sakalais, pėdsekiais degino ir, šalip stovėda-
mi, giedojo jo darus ir nagus meškų, lūšių į ugnį mė-
čiojo, idant mirusis turėtų su kuo į dangų roptis.

$ XXI JOGAILA IR VYTAUTAS DIDI KUNIGAIKŠČIAI
LIETUVOS

Algirdas, gyvas dar būdamas, tokį buvo su Kęs-
tučiu sutarimą padariusiu, jog po smerčio Algirdo
bus jo karšinčium sūnus Jogaila ir valdys visais tais
kraštais, kuriais jo tėvas Algirdas valdė, kiti jo bro-

* DI: juo.

326

liai visi jo klausys, kaipo gaspadoriaus; arba šeimi-
ninko, Taip pat po smerčio Kęstučio bus jo karšin-
čium jo sūnus Vytautas ir valdys visais tais kraštais,
kuriais valdė Kęstutis, kiti broliai jo klausys kaipo
savo vyresniojo. Taip tėvu parėdžiusiu tarės, jog jų
vaikai gyvens tokioj vienybėj ir meilėj, kaip jei
anuodu pačiudu. Nes slidi viltis!

"alaidojusi, kaip sakiau, diduomenė Algirdą su-
sirinko į Vilnių, Lietuvos buveinę, ant sueimo ir su
valia ir noru Kęstučio Jogailą didžiu kunigaikščiu ir
karšinčium Algirdo, daugiau dėl tėvo garbingų darų,
nekaip jo paties užslūgų*, pakėlė. Dyvytis reikia toj
vietoj iš Kęstučio išminties ir meilės ant savo brolio
Algirdo, jog atdavė tą jo sūnui, kas jam pačiam pa-
gal dievo ir žmonių įstatymą prigulėjo,

Nes tarp viešpačių kas gali rėdyti, tas ir įtariamas
yra, jog nori rėdyti, noris ansai niekados nenorėtų;
kaipogi Jogaila skrūpčiojo, veizėdamas į Kęstutį dė-
dę, kursai dėl savo garbingų darų karės ir išminties
nuo visų mylimas ir tapnojamas [?]“* vienoj valan-
doj visos Lietuvos viešpačiu pasidaryti galėjo. Nes
Kęstutis niekuomet to dūmoti nenorėjo ir tenkinos
nupelnyta garbe akyse viso pasaulio. Vienok Jogaila
skaugėjo širdy tos garbės ir didybės savo dėdei ir
kuo veikiau geidė nuo jo nusikratyti. Turėjo dar Jo-
gaila už visų įtikimąjį savo rodnąjį Vaidilą, žmogų,
kursai iš duonkepio berno, Algirdui dar gyvam
esant, į visų didžiuosius vyresniuosius buvo išsikėlęs
ne karės darais, nes pasiklojimais ir geru pasiėji-
mais; paskui, mirus Algirdui, nenusižemino, nes dar
aukščiau išsikėlė, kaipogi, su našle Dovydiene, tetute

* DI po šio žodžio skliausteliuose: nuopelnų D. P.
** DL taip nojemas.

1383

Jogailos, apsipačiavęs, pasidarė genčia pačiam Jo-
gailai ir visai jo kilčiai. Kęstutis to Vaidilos didžiai
nekentė už tą, jog tas berno lupatas didžiau buvo
mylimas ir taupomas nuo Jogailos, nekaip jo dėdė,
garbingas vyras, ne tiktai nuo pačių pagonių pagir-
tas, nes ir nuo krikščionų garbinamas. Tasai, sakau,
Vaidila, nuogąsčiuodamas, idant nenustotų kokiame
atsiėjime savo didystos, ėmė paikinti Jogailą, tarda-
mas jam, jog, iki gyva galva Kęstučio, negali dar
ansai tarti, jog yra didžiu kunigaikščiu Lietuvos, nei
viltis ant bendrystos su sūnum, kurie paviršiui jam
meilingais broliais rodos, o širdy tyko pragumo, kaip
jį nugaluoti. Nesunku buvo Vaidilai paikinti tą, kur-
sai geradėjyste savo dėdės Kęstučio ir raštu tėvo, ne
darais karės ir užslūga ūkės, buvo karšinčium ir DK
Lietuvos pakeltas. Tą mindamas, Jogaila sutarė su
Vaidila savo* kiltį Kęstučio išnaikinti, žadėdamas
visus kraštus Kęstučio Vaidilai atduoti, jei ansai tą
padarys. Taip nekaltam ir išmintingam savo dėdei,
pražilusiam seneliui karėse, visų garbingiausiam Lie-
tuvos karvedžiui, ėmė tiekti grabą išgama, ne brolio
sūnus. Vienok žinodamas Jogaila, jog viensai neiš-
galės to padaryti, užvis jog Kęstutis mylimas buvo ir
garbinamas nuo visų, dėl to gi Jogaila išsiuntė Vai-
dilą, kaipo vienutinį savo įrankį, prie kryžeivių ir
miečeivių, visų didžiausių Lietuvos neprietelių, su
raštais, kuriuose, meilaudamas jų padėjimo, sakė
mistrams: „Dėdė mano Kestutis, jūsų nepergalimas
neprietelius, nori sesers savo sūnų Ziemovitą, kuni-
gaikštį mozūrų, lenkų karalium pakelti, o pats vieš-
pačiu visos Lietuvos pasidaryti.“ (Reikia žinoti, jog
Jogaila pats geidė karalium lenkų tapti, kaip tuojau

* Dll: visą.

328

matysim.) Taip uždengęs Jogaila savo nedorybę aky-
se kryžeivių, sandarus padarė, kuriuose atdavė mie:
čeiviams Žemaičių šmotą iki upei! Dubysos ir pasi-
ėmė be žinios kryžeivių nė kokios karės nepradėti su
artimosiomis tautomis ir per ketverius metus apsi-
krikštyti su visa gimine. Mistrai nuo savo pusės pa-
žadėjo visokiame atsiėjime jį šelpti ir už didį kuni-
gaikštį Lietuvos turėti.

Kad taip Jogaila suderėjo ant prapulties savo
dėdės, tuo tarpu Študšteinas, kamendotas pilies Oste-
rodės, kryžeivis, vyras išmintingas, kūma Kęstučio,
kursai dukterį jo Danutę, ištekančią už Jonušo, ku-
nigaikščio mozūrų, prie krikšto buvo turėjęs, tasai,
pagailęs Kęstučio, noris pagonies, apreiškė jam visa
tą, ką Jogaila su Vaidila buvo padariusių su kryžei-
viais ant jo prapulties, Atsitiko tuo kartu Kęstutis
Trakuose. Atėmęs tokią žinią, patsai nenorėjo nie-
kaip tikėti, mindamas tiek savo darų, tiek žygių, tiek
dėl mantos ūkės atbūtų karių, idant Jogaila būtų ant
tokios nedorybės atsidavęs; rymojo patsai saviep,
neišmanydamas ką daryti. Įpuolęs ant galo į apmau-
dą Vaidilai, kaipo įrankiui tos nedorybės, giltine pa-
mojavo. Tuojau Vytautą, sūnų savo, iš Gardino par-
vadinęs, visą zdrodą, kaip buvo, jam apreiškia, rūgo-
damas ant Jogailos, jog už tiek geradėjysčių, sau pa-
rodytų, su bernu susitaręs, gyvybą jam nori išplėšti,
neišgalėdamas dar patsai to nudaryti, pagalbos savo
nedorybei prie neprietelių Lietuvos ūkės ieškojo?.

Vytautas, kursai didžiai mylėjo Jogailą, niekaip
nenorėjo į tą tikėti ir visaip tėvą perkalbinėjo, tar-
damas, jog veikiau yra žabanklai neprietelių, nekaip

! Tasai tenai.
2 Koialowicz, Hist. Lit., t. I.

329

zdroda Jogailos, kurie, nuogąstuodami mūsų vieny-
bės, nori mus sukerštinti, idant nuvargusius mus
namkare veikiau galėtų apvergti. Kęstutis, leidęs
save perkalbėti ar nuogąstuodamas, idant sūnus jo
neišmintinga meile Jogailos patsai save ir tėvą ne-
prapuldintų, Vytautą į Gardiną ir Drohičiną išsiuntė,
Patsai, palikęs Trakuose, nuo visų pusių nelaimės
jautojos, idant audros, kilstančios ant jo galvos, ne-
užniktų jį nepasitiekusį. Neilgai trukus zdroda Jo-
gailos aiškiai išsireiškė. Reikia žinoti, jog Jogaila, lig
tapęs DKL, lig buvo padaręs sandarą su kryžeiviais
ant 10 metų; iš pirmo kryžeiviai neantpuldinėjo kraš-
tų, nes sandarus saugojo, nes kaip tiktai Jogaila tuos
antrus sandarus padarė, tuojau kryžeiviai ėmė ant-
puldinėti ir terioti tuos kraštus, kuriais Kęstutis val-
dė, o kraštams Jogailos nieko nedarė. Antra. Andrie-
jus Vaidotas, mažasis sūnus Kęstučio, buvo kamen-
dotu Polocke, tam be jokios ydos atėmęs Jogaila
kamendą atdavė Skirgailai, tikrajam savo broliui.
Polockionys, mylėdami didžiai Vaidotą, niekaip ne-
norėjo Skirgailos už savo rėdytoją priimti nei pilies
jam įduoti. Jogaila tuo tarpu pulkus karių Skirgailai
nuleido, idant polockionis išpaikusius nudraustų ir
valdžią Vaidotui atimtų. Tuojau, kaip buvo sutarta,
su polockionimis kariavo. Tą regėdamas, Kęstutis
nebabejojo jau apie zdrodą* Jogailos, kursai Vaido-
tui atėmė valdžią ne dėl kito ko, jog tiktai ansai
sūnum jo buvo, kaipogi priežasties karės ieškojo, vil-
damos, jog tėvas sūnų paniektą neapleis; mindamas
ant galo, sakau, Kęstutis naujus sandarus padarytus

EEA AD a |

* DI po šio žodžio skliausteliuose: painiavas S. S.

334

didžiausių ir smarkiausių neprietelių Lietuvos ūkės
rados anie vienkartu bendrais ir su pulkais Jogailos
viename abaze stovėjo. Tą manydamas, Kęstutis,
idant kuo veikiau nelaimę nuo savęs attolintų, šar-
vus savo subruzdino ir, tuojau sutraukęs iš Žemaičių
300 jočių, didžiai sau įtikimų ir mylimų, karėse nu-
rumbėjusių rečiais ir viso datyrusių, liepė į Vilnių
sueiti visokiais reikalais pasiklojus, idant tenai, išsi-
skaidę butuose, tolimesnių jo prisakymų lauktų, nuo
įtarimo saugodamies. Paskui vieną rytą 600 pėsčių
karių, šieno vežimuose apkrautų, į Vilnių įvežė, Ant
galo, taip parėdęs, pats staigiai su 1000 rinktinių
jočių atpuolė; ant išreikšto jo ženklo užslėptieji, su
juo susinėrę, tuojau pilis apsiautė ir užėmė, kuriose
Jogailą, Julijoną, jo seserį, ir Mariną, jo tetutę, suga-
vęs, sargtis jam* uždėjo, lygia dalia pilyse ir pačioj
buveinėj; tą pačią dieną Vaidilą, kaipo įrankį visos
nedorybės, ant Plikalnio Vilniuj pakorė. Paskui, kad
ėmė Kęstutis kratyti pilyse raštus Jogailos, atrado
ir sandarus, paties ranka prisirašytus ir pečiotimis jo,
arba žymėmis, apžymėtus, su kryžeiviais ant prapul-
ties Kęstučio padarytus, kuriuos Kęstutis liepė tuo-
jau apskelbti, idant visi žinotų, už ką Vaidilą pakar-
dino, o Jogailą į kalinį įdėjo!

Vytautas, noris tiek piktybės širdy Jogailos re-
gėjo ant savęs, vienok nepametė jį mylėti. Ant žinios
to, kas Vilniuje nutiko, tuojau iš Gardino atskriejo
į Vilnių, žodžio negalėdamas pratarti. Tėvą sveiki-
no ir, myluodamas jį, linksmino jį, jog nuo pragaro
Pasisaugojo, nes rūpinos saviep, girdėdamas savo
bendrą Jogailą už neprietelių ir zdraicę paskaitytą;

* DIL: jiems.
! Tasai tenai,

331

noris sargai neleido jam prisiartinti prie Jogailos,
vienok Vytautas norėjo jį dar gelbėti, noris nebsi-
viliant daugiau gyvu bebūti. Nes iš antros pusės nuo-
gąstavo pats, idant tėvą savo neužrūstintų, kursai
jam užmetinėjo jau pirmą jo stigavojimą, jog, ro-
dant raštą kamendoto Študšteino, ansai užstojo Jo-
gailą, tardamas, jog veikiau yra pinklės neprietelių,
nekaip nedorybė Jogailos. Tuo kartu Vytautas ne-
beprieštaravo nedorybei Jogailos, nes visą jo kalty-
bę ėmė mesti ant Vaidilos, jog ansai jauną kuni-
gaikštį išpaikino, kursai rados daugiau kaltu per
savo nenuomonę, nekaip per savo nedorybę. Taip jį
teisindamas, savo tėvui priminė jo meilę, kurią turėjo
dėl brolio savo Algirdo, stigavodamas, jog ansai nori
tokioj vienybėj, meilėj ir sūtaikoj su Jogaila gyventi,
kaip jei anuodu kad su savo broliu Algirdu gyveno.
Vienok Vytautas tais savo mylavimais perkalbėjo
tėvą, jog Kęstutis, pasigailęs Jogailos, gyvybą jam
dovanojo ir iš jo tėvo kraštų Krėvos kunigaikštystą,
o iš motinos Vitebsko taip pat kunigaikštystą jam rė-
dyti davė. Iždų, arba skarbų, kuriuos buvo pilyse
užrakintus radęs, neatėmė sau, nes ūkei atdavė, ten-
kindamos tiktai įgauta valdžia ūkės, kurią tuojau
ėmė rėdyti.

Kad taip tokie sumaišymai atsitiko buveinėj Lie-
tuvos kilty pačių didžių kunigaikščių, viena apyga!-
da Žemaičių, užimta nuo kryžeivių ir neišsakomai
nuo jų verginama ir sunkinama, įpuolusi į rūpesnį,
Eridlando pilį, kurią ant liepimo kryžeivių patys savo
krašte buvo išdirbę, su žeme sulygino, kryžeivius,
savo rėdytojus, vienus ten pat išžurdojo, kitus lau-
kan išvirdė. Kefštekas, kamendotas pilies Klaipėdos,
paėmęs 4000 rimtos joties, traukė drausti papaikusių
žemaičių, kurie vienok, įvedę aną į balas, kruvinoj

332

mūšoj pergalėjo, o likusius jo kareivius į versmes
sumurdė. Patį Kefšteką kamendotą, sugavę gyvą,
dievui Perkūnui už pergalę sudegino, o kitus kry-
žeivių vyresniuosius sugautuosius, pririšę ant medėj
augusių žirgų, kuriems pabraukę po uodegomis da-
gius, paleido į tyrus laigyti su pririštais kryžeivių
vyresniaisiais.

Įgavęs Kęstutis valdžią į ranką visų pirma, idant
bendrai Jogailos nepaikintų ūkininkų Vilniuj, liepė
Vytautui aną su visais gentimis į Krėvą nulydėti,
paskui išleido žinią kareiviams į abazą ties Polocku,
idant neblaužtų Vaidoto. Kareiviai to paklausė, nes
Skirgaila, nuogąsčiuodamas prastą galą rasti, nebsu-
grįžo į Lietuvos žemę, nes prie miečeivių nuėjo.

Kitoj šaly, tai yra Severijoj, Kaributas, antras
brolis Jogailos, kursai, valdydamas tą kraštą, ne tik-
tai nebnorėjo valdžios Lietuvos ant savęs išpažinti,
nes, dar jutęs tokius namų kerštus Vilniuj, kelias pi-
lis, parubežy esančias, užėmė, prieš kurį su rimtais
pulkais traukė pats Kęstutis. Nes pačiam namie ne-
sančiam, idant nesirastų kokie sumaišymai, Jogailai
įsakė su savo pulkais abaze ties Vitebsku stovėti,
idant kokiame atsiėjime galėtų ant pagalbos Kęstu-
čiui ateiti. Jogaila prasidžiugo, įgavęs savo kareivius
į ranką, kaipogi, paėjęs truputį Severijop, staiga aitsi-
bloškė ir kuo veikiau traukė į Vilnių ir tenai zdroda
Aunulio kamendoto ir vyresnybės Vilniaus į pilį įėjo
nakties vidu ir tenai įgulę Kęstučio vieną iškirto, kitą
apkalė. Užėmes Jogaila Lietuvos buveinę tuojau iš-
leido siuntinius į Prūsus prie kryžeivių ir į Rygą prie
mMiečeivių, pagalbos meilaudamas. Pats, palikęs Vil-
niuj rimtą igulę, traukė prieš Vytautą į Trakus, nes
Vytautas, tą pajutęs nuo bendrų savo, su pamotę,
garbinga Birute, į Gardiną persidangino ir užsiraki-

333

no. Tuo tarpu Jogaila laužės į Trakus, kurių įgulė,
nestengdama ir nevildamos veikios pagalbos, Jogai-
lai pasidavė. Pajutęs tą, Kęstutis, palikinas pulkus
Gudų Severijoj ir įsakęs jiems nuo antpuolių Kari-
buto tiktai Lietuvos rubežių ginti, patsai vieškeliais
leidos į Žemaičius; sutraukęs tenai rimtus pulkus,
Neries upe, arba Vilija, persikėlė ir su Vytautu, kur-
sai su gardiniškiais prie jo artinos, susinėrė. Paskui
išleido siuntinius prie Jonušo, kunigaikščio mozūrų,
vadinti jį ant pagalbos, kurios kas dieną ateinančios
laukė; vienok, idant kareiviai veltui nestovėtų, Tra-
kus apgulė, nes tuojau atstojo išgirdęs Kęstutis, jog
Jonušas ne tiktai jam pagalbos nedavė, nes, laužy-
damas dar sandarus, įpuolęs į Kęstučio kraštą, tai yra
Jodviežių, arba Polesę, žemę teriojo ir jau Drohičiną,
Melniką, Suražą, Skalą ir kitas pilis buvo užėmęs.
Tuo tarpu Jogaila, sulaukęs pagalbos nuo miečeivių
ir kryžeivių, į abazą pas Vilnių sustojo. Žinojo Kęs-
tutis didžiai daugiau“ karių Jogailos ir rimtus gele-
žies pulkus kryžeivių, miečeivių jo eilėse, nes, min-
damas ant teisybės savo sprovos ar vildamos ant
kantrybės savo kareivių, traukė prieš Jogailą ir
abazą prieš jo abazą pastatė. Taip tatai atėjo gady-
nė, jog lietuviai, kurie pirma susikibę graudino ne-
prietelius savo ūkės, šiandien atkaklybė vieno žmo-
gaus neprietelius į namus parvadino ir tuos pačius
kardus, ragotines, kuriomis liuosybę savo dangstė
nuo neprietelių, šiandien — o rūsta dienal — anas į
savo širdis įrėmė tarp savęs. Jogaila, noris keturis
kartus su savo talkininkais daugiau turėjo, vienok,
žinodamas kantrybę, gudrybę ir narsybę karėse Kęs-
tučio, nedrįso pulti ant jo abazo, nes, žinodamas di-
džią meilę Vytauto ant savęs, ėmė siuntinius į Kęstu-

* DII: didžias gaujas.
334

čio abazą laidyti ir sandarus daryti; tuo pasiklojęs,
įvadino į savo šėtrą Kęstutį su sūnum, prisiekęs, jog
anuodu nieko pikto nedatirs, nes lig tiktai šiuodu į
šėtrą įėjo, lig tuojau abudu į gelžinius Jogaila su-
kalė. Tuojau Jogaila Kęstutį, Krėvos pily užrakinęs,
nužurdojo tikrąjį savo dėdę, vyrą garbingą, visų di-
džiausią karį savo amžiuj, kursai ne kartą dangstė
krūtimis savo ūkę; Mirė nuo kraugeringo brolio sū-
naus* Jogailos, nuo to, kuriam vieną kartą sostą Lie-
tuvos buvo davęs, antrą kartą gyvybą dovanojęs;
taip tatai išsimokėjo už tiek geradėjysčių, jog iškar-
šusiam seneliui ir savo geradėjui nebleido amžiaus
galo besilaukti, atėmęs neteisingai nuo jo Lietuvos
sostą, dar gyvybą visų išmintingiausiam vyrui išplė-
šė. Kas gali skaityti darus Kęstučio, dėl ūkės Lietu-
vos ir Žemaičių išdarytus, idant ašara nenurietėtų
ant jo smerčio, negut tas tiktai, kursai Jogailos krau-
geringą širdį saviep turės!. Jogaila, užmiršęs ant
meilės, Vytautą į kalinį su jo žmona įstūmė, o Vydi-
mantą, tėvūną Lietuvos, uošvį Kęstučio, didžios kil-
ties vyrą, nieku nekaltą arkliais gyvą Vilniaus gase
sudraskė, Ant galo, praliejęs tiek kraujo savo genčių
Lietuvos buveinėj, leidos į Lenkus, kur jį į karalius
vadino, nes jog ne viensai tenai tebuvo, kursai ka-
rūnos Lenkų norėjo, nes buvo ir kitų viešpačių, ku-
rie jos lygia dalia geidė; dėl to gi Jogaila, norėda-
mas veikiai nubengti ir nuogąstuodamas kokių sumi-
šimų Lietuvoj, prižadėjo lenkų diduomenei, jei aną
karalium pakels, niekuomet nė kokios rinkliavos nuo
jos neimti, pats su gentimis ir gimine apsikrikštyti,
Lietuvą ir Žemaičius su Lenkais amžinai sunerti, že-

* DI po šio žodžio skliausteliuose: brolvaikio D. P.
V Koialowicz, Hist. Lit., t. 1.

335

1383

1384

mę Kulmo, Mikelau ir Pamario, kurias lenkams kry-
žeiviai buvo užkariavę, atimti pasiėmė. Lenkai, vie-
na, pameilę tų prižadų, antra, vildamies, jog lietuviai
apgins juos nuo kryžeivių, pakelti karalium ir su
Jadvyga, karalaite ir karšinče mirusiojo karaliaus,
appačiuoti pasiėmė!.

Nes kad taip Jogaila laimingu tarias esą3, tuo tar-
pu Vytautas Vilniuj išsprukęs iš kalinio tokiu pra-
gumu. Vaikščiojo dvi žmoni į kalinį kunigaikštienės,
žmonos Vytauto, guldyti, nes prie paties Vytauto
viena jo žmona tegalėjo įeiti. Vieną kartą Vytautas,
persidaręs drabužiais savo žmonos, palikinas aną
savo kaliny išėjo į jos kambarį ir, tenai persidaręs
apdaru vienos motriškės, kurią palikęs, su antra lai-
mingai per sargtis išėjo (reikia žinoti, jog Vytautui
neaugo barzda). Taip Vytautas, išsigavęs iš kalinio,
nuskriejo stačiai prie Jonušo, kunigaikščio mozūrų,
švogerio savo, be kokios galios, vienok ketėdamas
tėviškę savo atieškoti; nes, tenai neregėdamas kito
įrankio, ėjo pas kryžeivius ir, tenai persikrikštijęs,
atsidavė į jų užtarymą, kuriems už tokį jų gelbėjimą
Žemaičių žemę užrašė, o jei bevaikiu mirs, visą Lie-
tuvą kryžeiviams paliks, prižadėdamas dar aniems,
jog visuomet prieš jų? neprietelius kariaus ir Žy-
giuos tenai, kur jamui lieps. Tą išgirdęs, Jogaila nu-
siminė, o Vytautas, pargrįžęs su kryžeivių pulkais ir
su nekuriais žemaičiais į Lietuvą, visų pirma Trakus
užėmęs, karius iš visur traukė. Jogaila vienok, norė-
damas prieš lenkus pasididžiuoti, buvo apgulęs Ma-
rienverderį, kryžeivių pilį, nes, išgirdęs, jog Vytau-
tas jau Lietuvoj verčia laukan jo rėdą, ir žinodamas,

1 Tasai tenai,
2 Tasai tenai.

336

jog nebus doros, ėmė masinti ir vilioti Vytautą su di-
duomene Lietuvos (kaip vokietis vienas rašo, nebga-
lėdamas kardu, su liežuviu ėmė kariauti), tardamas,
jog ansai, tapdamas Lenkų karalium, praplatins dar
didžiau Lietuvos valdžią ir garbę, jog anie, susinėrę
su lenkais, veikiau kryžeivius pergalės; ant galo Vy-
tautui pažadėjo atduoti valdžią visos Lietuvos ir Že-
maičių. Vytautas, atminęs mylėjimą savo ant Jogai-
los ir užmiršęs visas įo nedorybes, sau išdarytas, iš-
sižada kryžeivių, savo užtarytojų, ir eina pas Jogailą,
su kuriuo tuojau leidos į Krokuvą, į parėdką su visų
didžiausia iškilme. Vienok, noris lenkai norėjo Jo-
gailą už karalių savo turėti, nes Jadvyga karalaitė
niekaip jo nemėgo, noris rašo Jogailą didžiai grakštų
buvus, kursai, viešėdamas rūmuose Krokuvos, nulei-
do prie jos didžius siuntinius, rankos jos meilauda-
mas, kuri aniems, meilingai klūkiantiems, atsakė:
„Neduosiu."“ Siuntiniai tarė, jog Jogaila persikrikš-
tys, ana atsakė, jog rankos jam neduos. Paskui ėmė
ana užmetinėti Jogailai nužudymą jo dėdės, taip gar-
bingo kario Kęstučio. Jogaila to užsigynė. Vytautas
pats pradėjo karalaitę perkalbinėti, stigavodamas,
jog Kęstutis buvo jo tėvas, kurį ne Jogaila nužur-
dojo, nes Prokša jomylista, kursai seniai ant jo iltį
griežė, aną nužurdojo, nes nė taip dar ana nenorėjo
tikėti, ant galo Prokša patsai turėjo pasirodyti ir tą
patvirtinti, nes Jadvyga suprato aiškiai tuos monus
ir atsakė, jog rankos neduos. Paskui tėvūnai lenkų
paliko jaunuoju vienudu!, diena nemetu perkalbėjo
Jadvygą, kuri, norėdama ar nenorėdama, turėjo
mėgti Jogailą, kursai, gavęs ranką nuo karalaitės,
tuojau persikrikštijo ir vardą ant krikšto Vladislovo

1 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 32.

Ė!

337

1386

1387

priėmė ir prisiekė, jog Lietuvą ir Žemaičius su Len-
kais suners. Paskui buvo parėdka ir karūnos Lenkų
Jogailai antdėjimas. Taip lietuviai antrą parėdką
pergėrė Krokuvoj, buveinėj Lenkų. (Kryžeiviai, at-
gieždami apmaudą ant Vytauto DKL, nutručijo jo du
mažu sūneliu Jurgį ir Joną Karaliaučiuj metuose
1385, kuriuos Vytautas buvo kryžeiviams į užstovius
savo prižadėjimo įdavęs!.)

Jogaila, pargrįžęs į Lietuvą, gyrės diduomenei ir
aną vildamas tarė, jog galią ir valdžią Lietuvos pa-
didino ir praplatino, sunerdamas Lietuvą ir Žemai-
čius su Lenkais, ne dėl to tą padarė, idant lenkams
anie vergautų ir jų valdžios klausytų, nes idant rei-
kalingame atsiėjime vieni antriems pagalbą duotų,
paskui, vieniems tarp diduomenės lietuvių pilis do-
vanodamas, kitus į vyresnius keldamas, kitus apdo-
vanodamas gėrybėmis, tildė, sakau, Lietuvos ir Že-
maičių jomylistas, kurie didžiai nenorėjo sunėrimo
Lietuvos su Lenkais, kaipogi regėjo aname savo ūkės
nužeminimą ir prapuolimą, vienok tuo kartu Jogaila
visus perkalbėjo ir Vilniuj sunėrimo abejų kraštų
raštus išdavė, kuriuose diduomenė pasirašė ir ap-
žymėjo.

To dasiekęs, Jogaila ėmė, kaip buvo prižadėjęs
lenkams, krikštyti lietuvius; rašo, jog patsai su žŽmo-
na važiojęs po Lietuvą per visą metą, krikštydamas
ir evangeliją pats karalius žmonėms išguldydamas,
kaipogi nebuvo daug kunigų, mokančių lietuviškai.
Vienok nenorėjo lietuviai ir žemaičiai atmesti savo
senų dienų apsiėjimų, užvis motriškosios, idant ne-
nustotų savo baltų apdarų ir baltų nuometų, kurias
Jogaila drąsindamas ir stigavodamas, jog galės baltai

! Krėt. rys. žycia Witolda. Geneal. famil. Jagiel.

338

darytis ir krikščionimis būdamos, kaip jei pagonimis,
dovanojo joms balias vilnones ir baltas baltesnes
drobes, idant krikštytųsi. Nes ir taip maž tevyko, lig
aukščiausias sutvertojas galybe savo nepadarė cūdų,
arba stebuklų, netikšiams pagonims, kaipogi karalius
liepė stabą Perkūno, visų didžiojo dievo lietuvių, iš-
versti, nes tas, kurs jį norėjo sutrupinti, už pirmąjį
kirtį sau koją didžiai baisiai prasikirto; pagonys, tą
regėdami, sušuko: „Kokia stiprybė mūsų dievo!“*
Nes tuo tarpu priėjęs kunigas krikščionis su kirviu
dešine ranka į vardą dievo peržegnojo žeistąjį, kur-
sai tuojau kėlės sveikas, o atkala užgavo stabą, kur-
sai, kaip nebuvęs, į dulkes pavirto; ir tuojau švie-
sybė dangiška ant viso tenai surinkto svieto apsi-
reiškė. Kaipogi pagonys, tą regėdami, būriais bėgo
krikštytis, taip jog nebgalėjo parėdyti nei visų iš-
eigų, nei namų** begauti, kunigai tiktai, paupy sto-
vėję, šlėkdami kryžiškai vandenį ant vyrų būrio,
davė vieną visiems vardą Petro ar Jono, ir taip 300
ar 400 vienkartu Jonu ar Petru paėjo apkrikštytų;
taip pat antšlėkę motriškų tokį būrį, davė joms vie-
ną vardą Onos ar Elzbietės; ir taip keliomis dienomis
kiek dešimtų tūkstančių apsikrikštijo.

Tuojau Vilniuj Perkūno bažnyčią, apie kurią vir-
šiau skaitytojas regėjo, į krikščionų bažnyčią perdir-
bo ir didį altorių toj pačioj vietoj pastatė, kurioj pa-
gonų altorius buvo, ant kurio amžina ugnis degė.

Vyskupas Poznanės tą Lietuvos apsikrikštijimą
pranešė popiežiui, kursai tuojau apskelbė raštą, arba

su lietuviais ir žemaičiais saugotų. Taip ant galo

* „Kokia stiprybė mūsų dievo!“ iš DIl; DI: koke styprimy
musa Dyiwaj.
** DI: kūmų.

339

1388

1390

įspindo linksma saulė vieros šventos katalikiškos po
tiek vargų ir nelaimių ant Lietuvos krašto, ir vien-
kartu išnyko kryžeiviams viltis, pasiklojus apkrikšti-
jimu, Lietuvą užkariauti; vienok noris viera šventa
prasidėjo, nes kerštai dar tarp pačių kunigaikščių
tebebuvo, kuriuose vokiečiai tykojo dar kuomet
namkare suirusią ūkę Lietuvos ir Žemaičių užimti,
kaip tuojau regėsim.

Jogaila, tapęs karalium Lenkų, neatdavė Vytautui
Lietuvą rėdyti, kaip jam prižadėjęs buvo, nes Skir-
gailai, broliui savo tikrajam. Vytautas, regėdamas
save nukroptą, eina vėl prie kryžeivių, su kurių vais-
kais atgrįžęs, daugias pilis Lietuvoj užėmė. Jogaila,
tą regėdamas, perkalbėjo vėl Vytautą, kursai, pa-
klausęs jo antrą kartą, pagrįžo; vienok tuo tarpu Jo-
gaila kas kartą daugiau lenkų į Lietuvą vedė ir,
aniems pilis ir stiprias vietas atduodamas rėdyti,
save stiprino. Vytautas, regėdamas save nukroptą,
ėjo trečią kartą prie kryžeivių su žmona, su vaikais
ir su diduomene Žemaičių, kuri Jogailos nekentė ir
nenorėjo lenkų į Lietuvą įleisti.

Kad taip Vytautas tiekias su kryžeiviais traukti
į Lietuvą, tuo tarpu Jogaila apgulė Gardiną, kursai
nenorėjo nei lenkų priimti, nei Jogailos prisakymų
klausyti. Vėtravojo jį Jogaila per kelis mėnesius, nes
nieko negalėjo padaryti, jo įgulė didžiai kantriai
gynės, kuri ant galo, suvalgiusi visus skūrgalius ir
sušėrusi žirgams supuvusius nuo stogų šiaudus, neb-
turėdama nė iš kur viltis pagalbos, pasidavė Jogailai,

Vytautas, antroj pusėj pasitiekęs su kryžeiviais,
traukė į Lietuvą trimis žaromis: vieną vedė pats Vy-
tautas, antrą mMistras miečeivių, o trečiąją mistras
kryžeivių. Tie visi vaiskai, ties Kaunu susinėrę, visų
pirma Trakus užėmė, pergalėjo kruvinoj mūšoj Kari-

340

gailą, brolį Jogailos, paskui Vilnių, pačią buveinę
Lietuvos, apgulė, kurią broliai Jogailos, Karigaila ir
Narimantas, gyniojo. Noris kryžeiviai tuojau sude-
gino vieną dalį buveinės Lietuvos, vienok įgulė ir
taip nenorėjo pasiduoti, ir juo Vytautas drąsiau lau-
žės, juo broliai Jogailos stipriau gynės. Viename iš-
puoly Karigaila įkliuvo į ranką Vytautui, kursai lie-
pė jį nukirsti ir galvą jo, ant ragotinės pamautą, ties
pilies angomis pastatyti, idant tuo nugandintų įgulę.
Nes kad tas nieko nelietavo, Vytautas jaunesnįjį bro-
l Jogailos Narimantą išvadino į vaidą, kurioj ma-
ringai jį pažeidęs, liepė už kojų į medį pakarti ir vy-
lyčiomis suvarstyti akivaizdoj įgulės. Vienok su
tokiu kraujo praliejimu negalėjo Vytautas į pilį įsi-
laužti, kurią Maskarauskis, lenkas, drąsiai gynė ne
jau Vilniuj, nes irose Vilniaus, kuriose pačių karei-
vių kritusių 14 000 gulėjo; taip varžydamies Lietuvos
buveine, kareiviai Vytauto ir kryžeivių pritrūko pe-
no, į kurią griovęsi per tris mėnesius, turėjo ne Vil-
nių, nes jo iras palikti, maž ką mažiau nustoję savųjų
už lenkus. Vytautas užvis atstojo gailėdamos Tautvi-
los, brolio savo, kurį pūškos kulka šalip su pačiu
bekalbantį nudaužė!,

Vytautas paskui patvirtino savo raštus, išduotus
kryžeiviams, o Žemaičių diduomenė pasirašė kaip
įmananti Vytautą gelbėti; kaipogi tuojau jam 500
svarų sidabro sudėjo ir, daugybes žirgų ir karių at-

! Rašo, jog tame apgulime Vilniaus tankiuose išpuoliuose iš
pilių lenkai su prancūzais (kurie, kryžeivių vaiske būdami, Vytau-
tui talkinėjo) ne tiktai kardais kariavo, nes ir pačiais liežuviais
mušės. Lenkai įtarliojo prancūzus, jog anie už zdraices tėvainės
kariavo. „O jūs, — prancūzai lenkams atsakė, — pagonis (lietuvius)
gyniojat." Tankiai iš žodžių į barnius, o paskui suėję į vaidą, iki
paskuojo kapojos. Kotzebue, T. II, K. 32,

341

1391

1391

leidusi, daugybes dar duoti reikalaujant žadėjo,
idant tiktai galėtų ansai tėvainę savo nuo neprietelių
atgauti ir lenkų nusikratyti.

(Negana dar buvo Vytautui pagalbos vienų kry-
žeivių ir žemaičių, kaipogi, norėdamas dar didžiau
pasistiprinti, artimiau susibendravo su Vasilijum, d.
maskolių kunigaikščiu, išleisdamas už ano savo
vienturtę dukterį Sofiją, ir su kunigaikščiu mozūrų,
už kurio tuo pačiu laiku ištekėjo jo sesuo, vadinama
Rimgaile, vildamos, jog jei vieni nenorės jo gelbėti,
kiti dar galės būti ano užtarytojais. Tą regėdamas,
Jogaila nusižemino ir atleido siuntinį pas jį Henriką,
vyskupą Plocko, norėdamas su Vytautu pasigadyti!.)

Tie metai buvo laimingi Vytautui. Visų pirma ap-
gulė antrą kartą Vilnių, į kurį įėjęs zdroda, atgiež-
damas apmaudą už tiek savo nelaimių, leido ant lu-
pinio kareiviams. Kas aprašys tą įsiutimą, kurį tenai
jo kareiviai rodė: kaipogi nei amžius, nei lytis, nei
grakštumas liūtose širdyse jo kareivių pataikos ne-
rado. Rašytojai tų laikų sako, jog Vilnius tame lu-
piny daugiau nukentėjo, nekaip būtų du atveju į
aną neprietelius vėtra įsilaužęs. Paskui Vilkmergę,
kurią Jogailos tarnai su lenkais gyniojo, su žeme su-
lygino, kuri jau nuo to laiko nebsikėlė daugiau iš
irų savo, — vietovė taip garbinga kitą kartą, prekio-
janti su lenkais, gudais, vokiečiais, totoriais ir sūdė-
mę savo prekių turinti. Šiandien jos atgalių vienas
tiktai kalnas pilies, pro šalį einant, bešmėkšo, po
kurio dar apačia ruduoja keletas dešimtų aplūžusių
trobelių. Tą patį metą užėmęs Naugarduką, aiškioj
mūšoj pergalėjo savo neprietelius.

1 Krėt. rys. žyc. Witol., k. 33,

342

Kad taip Vytautas stiprinos vienoj šaly Lietuvos,
antroj pusėj žemaičiai vienas pilis panemuniuose už+
ėmė į jo vardą, kitas, ant salų Nemuno esančias, šu-
ardė. Netenkindamos dar tuo*, Vytautas ėmė ne tik-
tai kardu vienu graudinti savo neprietelius, nes ir
tručyna: kaipogi, mindamas tiek nelaimių, sau išda-
rytų nuo Jogailos, ir tiek geradėjysčių jo tėvo Kęs-
tučio, po kojų pamintų, Vygantą, visų mylimąjį jo
brolį, nutručijo, kursai, valdydamas Severiją, buvo
jau išsižadėjęs jo tėvo klausyti (kaip viršiau regė-
jom), Skirgaila, antras brolis Jogailos, neapkenčia-
mas ne nuo vieno Vytauto, nes nuo visų lietuvių,
patsai galą sau Kijeve pasidarė.

Taip Vytautas, pergalėjęs savo neprietelius vie-
nus kardu, antrus nedorybe, tapo didžiu Lietuvos
kunigaikščiu, kurį diduomenė pagal seną apsiėjimą
pakėlė, o Vasilkas, pirmasis vyskupas Vilniaus, pa-
gal apsiėjimą krikščionišką pašventė katedroj Vil-
niuj metuose 1392!,

Vytautas, nužeminęs Jogailą, karalių Lenkų, ėmė
rymoti, kaip kryžeivių galybę sugraudintų; kas va-
landą veizėjo tiktai pragumo, kurio vienok neilgai
telaukė. Kunigai Latvių, arba Vidžemės, varginami
nuo miečeivių, kurie, jiems atėmę visus jų valsčius,
pačius dar be kokios perskyros — prabaščius, kanau-
ninkus, pralotus, vyskupus ir patį arkivyskupą, visų
vyriausią galvą savo zokano, neteisingai kalino.
Kunigai, nebsivildami nė iš kur pagalbos, susitarė
Vytautui DKL atsiduoti, kuo dėjęs, arkivyskupas
Rygos Zintenas išleido siuntinius į Vilnių, meilauda-
mas jo, idant teiktųsi, kaipo viešpats krikščionis, pri-

* Netenkindamos dar tuo iš DIl; DI: Netenkindamas dar tą.
! Krėt. rys. žycia Witolda, k. 36.

343

imti juos po savo sparnu ir nuo neteisybių miečeivių
užtaryti ir gelbėti. Vytautas, siuntinius arkivyskupo
su didžia iškilme priėmęs, gelbėti juos pasiėmė ir
sandarą metuose 1393 su anuo padarė!.

Noris Vytautas norėjo širdingai užtaryti arkivys-
kupą ir kunigus nuo nedorybės miečeivių, vienok
tuojau į karę stoti su jais negalėjo dėl trūkumo nau-
dos ir dėl didumų ir sunkumo karės: kaipogi pradėti
su kryžeiviais, turinčiais neapseikimus iždus, kurie
visuomet iš vieno kariavo. Kad tuo tarpu nei arki-
vyskupas, nei kunigai, neturėdami valsčių, negalėjo
Vytautą sušelpti kaip reikiant su pinigais; iždai pa-
čios Lietuvos namkarėj buvo suvisu ištuštinti, užvis
didžiau, jog broliai Jogailos karaliaus, kurie didžius
dalykus ir kraštus rėdė, liepiami Vytauto pagal įsta-
tymus iš savo kraštų atsiųsti duoklę, tai yra donį, į
iždą Lietuvos, ne tiktai jos neatsiuntė, nes dar Kari-
butas, rėdytojas Severijos, atsakė jam, jog ansai,
kaipo sūnus Algirdo ir brolis Jogailos, nieko neduos
Vytautui. Tokiame atsiėjime turėjo Vytautas visų
pirma sudrausti neklausančius savo rėdytojus, O
arkivyskupą Rygos tuo tarpu apleisti.

Vytautas, žinodamas, jog turėjo su stipriais ne-
prieteliais kariauti, kuriuos pats Jogaila karalius
slapta šelpė, dėl to gi, idant pasistiprintų, užtelkė
savo posūnį Borisą, didį kunigaikšti Tverės, ir su
anuo sandarą metuose 1393 3 dienoj rugpiūčio mė-
nesio padarė, viens antram pagalbą ir bendrystę pa-
žadėdamu?.

Vytautas, tuojau sutraukęs pulkus žemaičių 1I
lietuvių ir susinėręs su kareiviais Boriso, ėjo į Sevė-
1 Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. II, K. 7.

2 Krėt, rys. žyc. Witolda, 1. 45,

344

riją ant Kaributo, jos rėdytojo, kursai iš savo pusės
buvo taip pat į karę pasitiekęs. Susigrūmė šalys ties
vietove, vadinama Nedokovu, Kalugos gubernijoj,
ant upės Tečės. Mūša* buvo didžiai kruvina ir ma-
ringa, abi pusi ilgai varžės pergale; ant galo pats
Vytautas su vienu pulku žaliūkų vyrų perlaužė sie-
ną neprietelių ir taip pergalę apturėjo. Paskui Kari-
butas nebdrįso niekame bepriešingauti didžiam Lie-
tuvos kunigaikščiui, nes, įpuolęs į Naugardą Seve-
rijos, savo buveinę, kuo veikiau ir tvirčiau užsira-
kino, kurį Vytautas, įkandint vydamas, tuojau tenai
apgulė. Noris pilis buvo didžiai stipri ir Kaributas
didžiai drąsiai gynės, vienok lietuviai ir žemaičiai
savo kantrybe ant galų galo vėtra įsilaužė, iždus ir
turtus iš tenai išėmę, patį Kaributą su žmona ir kū-
dikiais kaipo kalinį į Vilnių parsiuntė, o Severiją
su Lietuva sunėrė. Pagailęs paskui Vytautas meila-
vimo kunigaikščio Riazanės, uošvio Kaributo, ne
tiktai jį iš kalinio paleido, nes dar Podolijoj ir Vo-
lynėj pilis, vadinamas Braclavų, Vinica, Sokolecu,
jam valdyti davė!.

Pergalėjęs taip Kaributą, atsisuko Vytautas ant
Vladimiro, rėdytojo Kijevo, ant kurio įpykęs buvo
ne tiktai, jog jam duoklės nedavė, nes jog esančiam
pas kryžeivius visų didžiausiai steigė, idant netaptų
Vytautas DLK, kaipogi Gardino, Bresto, Suražo pilis,
Vytauto dalyke esančias, buvo užėmęs; įėjęs Vytau-
tas į dalyką Vladimiro, keliose mūšose jį pergalėjo,
į pilis Ovručo, Žitomiro vėtra įsilaužęs, visą kraštą
užėmė ir kunigaikštį Alšėnų Algimantą, savo bendrą
ir tarną laimės ir nelaimės, Kijevo rėdytoju perdėjo,

* DI po šio žodžio skliausteliuose: muštynė D. P.

! Tenai gi,

345

1394

o Vladimirui, paklausęs maldos jo brolio, pilį, vadi-
namą Kopylių, su apykarta valdyti davė.

Noris tarp nesuklausančių rėdytojų Vytautas
vieną tiktai Teodorą Karijotą, rėdytoją Podolijos, be-
turėjo pergalėti, vienok negalėjo bebengti karės su
anuo, nes reikėjo grįžti namų gelbėti.

Regėjom viršiau, jog Vytautas buvo padaręs san-
darą praėjusį metą su arkivyskupu Rygos miečeivius
kariauti. Dasižinoję tą, kryžeiviai rūgojo ant Vytau-
to ir tykojo tiktai pragumo karę su juo pradėti, ku-
rio neilgai telaukė, Kaipogi Švitrigaila, negalėdamas
antsiturėti Lietuvos didžiu kunigaikščiu, atėjo pas
kryžeivius pagalbos meilauti, kurią jam anie tuojau
prižadėjo, vildamos tuo žygiu Vytautui atmonyti ir
Lietuvą užkariauti. To dėjęs, didis mistras, suėmęs
daugybę kareivių, ėjo su Švitrigaila į Lietuvą. Visų
pirma nuteriojusiu panemunius ir kelias pilis užėmu-
siu, traukė į vidurį Lietuvos. Vytautas, pargrįžęs iš
karių gudų, negalėdamas į aiškią mūšą stoti su ne-
prieteliais, Vilniuj užsirakino, kurį Švitrigaila su
kryžeiviais tuojau apgulė; kas aprašys tą kantrybę,
su kuria tenai lietuviai, žemaičiai gynės: du mėnesiu
kryžeiviai, dieną ir naktį be perstojimo griaudamies,
niekaip neįsilaužė, Ant galo Švitrigaila, nestengda-
mas narsybe nieko padaryti, leidos ant nedorybės;
kaipogi vienas jo įtikimas tarnas, pasiklojęs pabė-
giu nuo kryžeivių, įėjo į Vilnių ir slapta perkalbi-
nėjo gudus kunigus, kurių patsai Švitrigaila tikė-
jimą išpažino, idant, griaunantis kryžeiviams, anie
uždegtų vietovę ir pilis. Kunigai tą pasiėmė ir buvo
jau visa patiekę, tuo tarpu iš tų pačių kunigų gudų
vienas išreiškė Vytautui, kursai viltį neprieteliams
ir tame daikte išnaikino. Taip Švitrigaila, nesteng-
damas nei galia, nei nedorybe įsilaužti ir trūkdamas

346

peno, atstojo. Vytautas tuo tarpu įkandin vijo pa-
einančius kryžeivius ir, antpuolęs tarp versmių, maž-
ne visus sumurdė, taip jog aiškiai galėjo girtis per-
galėtoju!.

Tą patį metą kryžeiviai, norėdami atmonyti savo
.-40puolį, tuojau sugrįžę, su viena dalia marčelga jų
Tetingeris vieną Lietuvos kraštą nuteriojo, su antra
dalia kamendotas Karaliaučiaus Konradas Jungin-
genas, brolis mistro, Žemaičiuose Varnius ir Rasei-
nius nudegino, o su trečiąja dalia Koborgas, kamen-
dotas Balgos, Drohičiną ir jo apygardas plačiai
platesniai nuplėšė. Nestovėjo veltui nė Vytautas,
kaipogi, su rimtais pulkais ištraukęs į Prūsus, Inster-
burgo pilį su žeme sulygino ir apygardas plačiai pla-
tesniai į kūlį ir vandenį apvertė, taip jog kryžeiviai
dėl užtarymo savo krašto turėjo Lietuvą ir Žemaičius
palikini namo grįžti.

Sudraudęs Vytautas toj pusėj savo neprietelius
grįžo į Gudus neklausančių rėdytojų kariauti; kai-
pogi ištraukė į Podoliją ant Karijoto, nes tenai, iki
nesusitikdamas su neprieteliu, pilis Braslavo, Smotri-
čės, Zvenigorodo ir Skalos užėmė. Ant galo atėjęs
ties Kamenecu, kuriame Karijotas buvo užsirakinęs,
apgulė. Būt galėjęs tenai Karijotas ilgai turėtis, nes
netaikos jo kareivių paskubino Vytautui angas pilies
atdaryti, į kurią įėjęs, iždus* atėmė, Podoliją vėl su
Lietuva sunėrė.

Vytautas, noris pasidarė tomis pergalėmis vieš-
pačiu visų pietinių gudų, vienok negalėjo dar Lie-
tuvos ūkiškai rėdyti, kaipogi buvo dar daug neprie-
telių, kurie skaugėjo** jo didybės, dėl to gi reikėjo

! Tenai gi.
* DI po šio žodžio skliausteliuose: gėrybes D. P,
** D] po šio žodžio skliausteliuose: bijojo D. P,

347

juos graudinti, nė namie linksmintis tarp savo tarnų
ir bendrų.

Kaipogi Švitrigaila, išgirdęs mirus savo motiną,
kunigaikštienę Vitebsko, žmoną didžio kunigaikščio
Lietuvos nabaštiko Algirdo, ir norėdamas jos karšin-
čium tapti, nuo kryžeivių pas miečeivius persikėlė
ir jų pagalbos meilavo, idant padėtų karšinčystą mo-
tinos, jos, tai yra kunigaikštystą Vitebsko, atgauti,
kurią jau Jogaila, karalius Lenkų, buvo užėmęs ir
savo rėdytojus perdėjęs. Kad taip Švitrigaila mie-
čeivius sau telkė, tuo tarpu Vytautas tą patį metą
sandarą padarė su Ditrichu, garsiu vyskupu Derpto,
kursai ketėjo visus miečeivius iš visos Latvių žemės
išbrukti!.

Kaipogi Vytautas, surėdęs kareivius, traukė į Lat-
vių žemę ir, aną baisiai nuteriojęs, į Dinaburgo pilį
vėtra įsilaužė; išėmęs iš tenai neapseikimus iždus ir
gėrybes į Lietuvą išsiuntė, o patsai, sudraudęs tuo
žygių miečeivius, sukos ant Švitrigailos, kursai su
pagalba baltųjų gudų buvo jau įėjęs į Vitebską ir
tenai Viosną, rėdytoją Jogailos, gyvą nuo mūrų pi-
lies liepė nustumti, tuo tarpu, Oršą ir kitas pilis už-
ėmęs, patsai kunigaikščiu Vitebsko pasidarė. Vytau-
tas, įkandin jo eidamas, į pilį Oršos vėtra įsilaužė,
iš tenai nuėjo į Drucką, kurio kunigaikščiai, noris
pirma šelpė Švitrigailą, nes, išvydę pergalėtoją Lie-
tuvos, turėjo, noris iš nenoro, Vytautui pasiduoti,
nekaip prasto galo su Švitrigaila laukti. Atėjo dar
tenai ant pagalbos Vytautui kunigaikštis Smolensko
Jurgis Sviatoslavičius, kaipo tarnas Lietuvos, su
kurio kareiviais Vytautas pasistiprinęs traukė ant
Vitebsko, kuriame Švitrigaila buvo užsirakinęs, iI
tenai jį apgulė. Gynės Švitrigaila kantriai ir drąsiai
| Kotzebue, Preus, alt. Geschichte, T. III, K. 11.

348

su gudais, ir Vytautas, per visą mėnesį griaudamos,
vos-ne-vos žemąją pilį teužėmė, vienok gyventojai
palikini žemąją pilį persikėlė į aukštąją ir tenai dar
gynės su Švitrigaila, nes tokia daugybė svieto su-
sikimšusi pradėjo trūkti peno, kurio Vytautas į pilį
nebileido, žmonės, nebturėdami ką bemisti, pradėjo
mirti. Paskui rados kerštai ir netaikos tarp kareivių
Švitrigailos, kurios atdarė kelią Vytautui į pilį, kur-
sai, vėtra įsilaužęs ir Švitrigailą patį suėmęs, į gelži-
nius įdėtą, Jogailai, karaliui Lenkų, į Krokuvą, jo
buveinę, nusiuntė, o Drucką, Oršą ir Vitebską su
Lietuva sunėrė.

Grįžo jau Vytautas namo linksmindamos iš savo
pergalių, kad kely pajuto, jog Jurgis, kunigaikštis
Smolensko, kursai jam talkinėjo tame žygy, pareida-
mas nekurias pilis Oršos apykartose užėmė, dar mo-
javo patį Vitebską ir Oršą su pagalba Olego, kuni-
gaikščio Riazanės, užimti. Vytautas grįžta į Smolens-
ką, kursai, nevildamas atsiturėti, jam pasidavė.
Vytautas, idant nukankintų Jurgį už jo atkaklumą,
Glebui Smolenską valdyti atduoda, kursai prisiekė
Vytauto klausyti ir kas metą jam duoklę duoti. Vie-
nok neteisybė Glebo sugrąžino vėl Vytautą į Smolens-
ką, dar iki namo neparėjus, kursai, paikinamas nuo
Olego, nenorėjo po valdžia Vytauto būti ir jam duok-
lę duoti. Tą išgirdęs, Vytautas apent grįžta į Smolens-
ką išpaikusių kunigaikščių drausti, nes tenai eidamas
paskelbė, jog traukia ant Tamerlano, garbingo kar-
vedžio totorių. Glebas, tikėdamas į tą paskelbimą,
atėjo į jo abazą, kursai jį meilingai priėmė. Glebas,
tą regėdamas, nieko nesibijojo. Kad vis taikiai buvo,
nei kareiviai Glebo sutraukti, nei angos pilies užda-
rytos; Vytautas tuo tarpu užturi Glebą savo abaze
ir eina į Smolenską; gyventojai, regėdami tą atmai-

349

ną, tarė, jog su žinia jų kunigaikščio DLK tą darė,
dėl to gi jam nepriešingavo. Vytautas, atėmęs Glebui
kunigaikštystą Smolensko, su Lietuva sunėrė ir du
savo karvedžių, arba jenerolu, Jomantą ir Boreikį
rėdytojais tenai perdėjo. Vienok ir Glebo suvisų
neapleido, duodamas jam valdyti pilį, vadinamą Po-
lona. Besant Vytautui Smolenske, atėjo tenai jo pa-
sveikinti Vasilijus, DK maskolių, žentas Vytauto,
kurį priėmęs su iškilmeė ir apdovanojęs, rubežius
ženklino savo valdystų. Lietuva tuo kartu buvo di-
džiai plati, kurios rubežius nuo vietovių Velikije
Luki, Karačevo, Volchovo, Belevo iki Moldavijai ir
Galicijai iš vienos pusės tęsės, iš antros pusės ant
upės Okos bengės. Vienu žodžiu, visa pietinė Gu-
dija valdžioj lietuvių buvo, pačius tiktai šiaurės Gu-
dus bevaldė maskolių didis kunigaikštis, nuo kurio
valdystos rubežavo tos vietovės: Možaiskas, Borovs-
kas, Kaluga ir Aleksinas. Tame dar pasiregėjime
Vytautas su Vasilijum sutarė iš daikto totorius ka-
riauti!,

Taip sandaraujant Vytautui su Vasilijum, Olegas,
kunigaikštis Riazanės, paikintojas Glebo, norėjo Vy-
tautui už Smolenską atmonyti, to dėjęs, paėmęs savo
rimtus pulkus ir susinėręs su kitais kunigaikščiais,
traukė į dalyką Lietuvos, kurį baisiai baisesniai nute-
riojo, kaipogi ne tiktai augusius kirto laukan, nes
seniems ir kūdikiams neperleido. Tą pajutęs, Vy-
tautas išsiuntė ant jo savo garbingą karvedį Leng-
venį, kunigaikštį Mstislavlio, kursai, pergalėjęs Ole-
gą daugiose kruvinose ir maringose karėse, užėmė
jo visą kraštą, esantį tarp upių Okos ir Dono?

! Krėt. rys. žycia Witolda, 1. 53.

Žž Tenai gi.

350

Nutildęs Vytautas Olegą išleido antrą savo kar-
vedį Algirdą su viena dalia savo kareivių ant toto-
rių, gyvenančių anapus upių Dono ir Volgos, kurie
tuo laiku buvo garbingais ir smarkiais, kaipogi, lup-
dami ir donis rinkdami, buvo atėję iki pat Kijevo.
Tuos Algirdas, persikėlęs per Dono upę, kruvinoj
ir aiškioj mūšoj pergalėjo taip, jog trys chanai, arba
jų karaliai, karvietėj paliko. Grįžo Vytautas namo
į Lietuvos buveinę ne tiktai pergalėtoju gudų, nes
ir pačių totorių.

Tokių pergalių Vytauto garsas nuskydo ne tiktai
iki krikščionų karalių ir viešpačių, nes ir iki pačių
totorių, kurie, susivaržę vyresnybe ir negalėdami
viens kito pergalėti, ėjo Vytauto pagalbos meilauti.

Totorių tauta, garbinga ir stipri tuose laikuose,
mirus Tamerlanui, rados didžiame sumišime, kaipo-
gi karvedžiai Tamerlano, norėdami kiekvienas tapti
didžiu chanu, tai yra viešpačiu, vyresnybe susivaržė.
Tochtamyšas, negalėdamas pergalėti Timūro, atėjo
pagalbos meilauti pas Vytautą, kurią ansai jam pri-
žadėjo. Kaipogi, noris Vytautas tiekės seniai jau ant
totorių, vienok negalėjo tuojau ant jų traukti, nes
reikėjo pirma namus nuo neprietelių užtaryti. To
dėjęs, ėmė DKL sandarauti su DM kryžeivių, kursai iš
pradžios ne visai tenorėjo gadytis, Kaipogi reikala-
vo, idant Vytautas prisiektų ir užstovius duotų, vie-
nok ansai nei vieno, nei antro nenorėjo daryti, tar-
- damas, jog mistras turi jau užstovius iš Lietuvos duo-
tus, o vyskupas Vilniaus prisiekė popiežiui, jog ir
paskuojai pagonys bus apkrikštyti, stigavodamas,
jog, kaip dabar pakajus yra, taip ir ilgiau bus ansai
užlaikomas. Norėjo dar Vytautas sutaikinti mistrą
kryžeivių su Ditrichu, vyskupu Derpto, nes tuo tar-
pu žemaičiai, nenorėdami pasiduoti kryžeiviams, pla-

351

čiai platesniai jų kraštus sariojo; noris Vytautas
stigavojo, jog anie jų klausys, vienok mistras di-
džiuodamos nei ugadų tarp vyskupo priėmė, nei
Vytauto stigavojimui už žemaičius tikėjo, tardamas:
„Ansai pats (Vytautas) nei jo bočiai negalėjo suval-
dyti to krašto, apaugusio giriomis, kurį jau Mums
seniai popiežius ir ciesorius padovanojo, idant te-
nai tikėjimą krikščionišką užtvirtintumėm.“ Ne tik-
tai vieni kryžeiviai kaulijos su DKL, nes atsirado dar
daugiau jo neprietelių, kaipogi karalius Vengrų Zig-
mantas skundės visam pasauliui, jog Vytautas ka-
riauja ir pergali kas dieną pagonis (totorius) ir krikš-
čionis, idant galėtų paskui visus užkariauti. Visa
Vokietija linkėjo, idant Vytautą įpainiotų į karę su
kryžeiviais ir lenkais, tardama, jog ansai deda į pi-
lis savo gudus, pagonis ir totorius, bendraujas su
turkais, karaliaus Lenkų neklauso, pats, norėdamas
Lietuvos karalium tapti, karūnos nuo popiežiaus mei-
lauja. Pati Jadvyga, karalienė Lenkų, žmona Jogai-
los, atleido gromatą Vytautui, tardama, jog Jogaila,
su ana pačiuodamos, užrašė jai vainiku Lietuvą ir
Gudus, dėl to gi mMeilauja ana savo dieveries, idant
ansai jai duoklę, arba donį, atsiųstų. Įgavęs tą raštą,
Vytautas neišpasakytai supyko ir tuojau visai Lietu-
vai ir Žemaičiams sueimą užsakė į Vilnių, kuriame
tenai akivaizdoj visų tėvūnų ir siuntinių patsai per-
skaitė tą gromatą Lenkų karalienės ir klausė, kuomet
lietuviai duoklę, arba donį, lenkams mokėjo. Tėvū-
nai ir siuntiniai jam atsakė, jog mes buvom liuosi
tauti ir esam, donies lenkams nemokėjom, nemokė-
sim*!,. Regėdamas Vytautas, jog Jogaila patsai skau-

* Dil: ir nemokėsim.
! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. III, K. II.

352

gėja jam jo garbės ir didybės, nebtruko su kryžei-
viais sandarą bebengti: kaipogi brolį savo tikrąjį Si-
gizdą, arba Sigizmundą, kaipo užstovį kryžeiviams
atdavė ir Žemaičių žemę vėl jiems užrašė, kuriuos
anie ėmė savotiškai rėdyti ir pilis savo iš naujo dir-
binti, kurias žemaičiai buvo išvertę; kurie vienok
daugiau girdėjo savo neišžengiamose giriose rėdą
kryžeivių, nekaip jos datyrė, kaip tuojau regėsim.
Didis kunigaikštis Lietuvos, taip apsitvirtinęs san-
darais nuo savo neprietelių, tiekės į karę ant toto-
Tių; veikiai sutraukė rimtus pulkus lietuvių, žemai-
čių ir gudų, kryžeiviai patys, rodydami jam savo
gerą širdį, atleido 500 ricielių, viename pliene aprė-
dytų. Jogaila, noris jo žmona duoklės nuo Vytauto
reikalavo, ansai pats vienok, pasiklojęs bendrysta,
atleido jam lenkų keletą tūkstančių; kursai, turėda-
mas tiek kareivių, traukė ant Timūro, valdymiero,
arba viešpaties, totorių, kursai tuojau atleido siun-
tinius, meilaudamas Vytauto, idant Tochtamyšą jam
atduotų, nes Vytautas siuntiniams atsakė: „Einu aš
su anuo pasiregėti.“ Persikėlęs Vytautas su savo
vaiskais per upes Sulą ir Korolą pamatė prieš ant
skardžių upės Vorkslos Timūrą abazuojantį, daugiau
norintį pakajaus, nekaip karės, kurios ansai, kaip
sakau, norėdamas nusikratyti, vėl atleido savo siun-
tinius ir tarė: „Teiraujuos, šviesiausias viešpatie,
tavęs prišto tos karės — aš į tavo rubežių niekuomet
neįžengiau.“ Vytautas jo siuntiniams atsakė: „„Aukš-
čiausias tiekia man valdžią ant viso pasaulio, tegul
bus Timūras mano sūnum ir tarnu arba vergu.“ Ti-
mūras ir po tokio atsako širdingai norėjo ant paka-
jaus suderėti ir didžiam kunigaikščiui Lietuvos pripa-
žino vyresnybę ant savęs ir duoklę kas metą pasiėmė
jam mokėti. Nes didis kunigaikštis Lietuvos nesiten-

12. Raštai I t. 353

kino tuo, norėjo dar, idant totoriai, kaldami pinigus
savo, jo veidu apžymėtų. Timūras meilavo nuo Vy-
tauto trijų dienų apsidūmoti tame daikte, o tuo tarpu
buklus totorius siuntinius su dovanomis Vytautui lai-
dė, lūkurdamas ateinančios pagalbos nuo savo kar-
vedžių, arba generolų.

Kaipogi Timūras nenusivylė tame dalyke, atėjo
jam ant pagalbos garbingas karvedys Tamerlano,
vadinamas Ediga; tas, išgirdęs kalbant apie pakajų,
atsakė: „Aš velijuos mirti“, — ir tuojau leidos į pau-
pius Vorkslos, norėdamas pasiregėti su DKL, kuriam
tarė: „Kantrus kunigaikšti, chanas, mano viešpats,
teisingai tave pripažino savo tėvu, tu už aną esi se-
nesnis, nes jaunesnis už mane, dėl to gi nusižemink,
būk tarnu mano ir pinigus Lietuvos apžymėk mano
veidu.“ Ant to Vytautas supykęs liepė vaiskams
savo per Vorkslą keltis ir ant plačių jos skardžių
stotis. Nekurie karvedžiai jo, regėdami nesuskaito-
mas gaujas totorių, linkėjo didžiam kunigaikščiui,
idant geriau sandarautų, nekaip kariautų su neprie-
teliais, kursai ir pats abejutiniu rodės, ir Ediga nebu-
vo tolimu nuo pakajaus, vienok daugiau buvo, užvis
tarp jaunuomenės, kurie mūšos (muštynės) geidė;
kaipogi vojevoda Ščukovskis, lenkas, regėdamas
abejojantį Vytautą, tarė jam: „Šviesiausias kuni-
gaikštis jei nenori mirti, gailėdamos savo jaunos ir
grakščios žmonos, leisk bent mums ar mirti, ar tuos
būrius netikšių išgainioti.“ Tą išgirdęs, DKL liepė tri-
mitus pūsti į mūšą, kuri prasidėjo 12 dienoj šilo mė-
nesio metuose 1399. Lietuviai iš pirmo vylės daug pa-
galbos turėti savo pūškose, nes tas ginklas tuose lau-
kuose* nebuvo taip gerai pritinkąs kiekviename atsi-

* laikuose?

354

ėjime, kaip ansai šiandien kad yra: kaipogi negalėjo
nei atsukti veikiai, nei nuveizėti, nei iššauti, taip jog
neprieteliai, didžiai toli būdami nuo pūškų, galėjo
jas antpulti iki nė karto neiššavus. Pirmajame susirė-
mime totoriai, negalėdami išturėti smarkumo lietu-
vių, buvo pradedą gurti, nes tuo tarpų Timūras,
ištiesinęs savo sieną, apsiautė nuo visų pusių lietu-
vius ir kuo narsiau ėmė gulti ant jų, kurie, noris to-
kioj paskutinėj būdami, visur dar neprietelius grau-
dino, stebuklus savo kantrybės ir narsybės rodydami.
Vytautas, patsai visuomet priešaky sienos skraidy-
damas, vienus drąsino, kitus stiprino, o visur neprie-
telius skynė. Ant didesnės nelaimės lietuvių susi-
jaugė jų jotis su pėsčiaisiais, kurie, nebgirdėdami
tranksmų žirgų nei balsų trimitų, nei vyresniųjų, o
nuo visur graudinami nuo totorių, išguro ant galo.
Ščukovskis pirmasis iš karvietės paskriejo, tarp lie-
tuvių retas kursai beliko, 74 patys kunigaikščiai kar-
vietėj paliko. Vytautas pats greitumu savo žirgo gy-
vybą beužlaikė. Totoriai, įgavę tokią pergalę, įkan-
din vydami lietuvius, iki Kijevo atsirėmė, kursai,
norėdamas jų nusikratyti, 3000 rublių atsipirko, o
klioštorius, vadinamas Pečiora, ypačiai 300 rublių
duodamas išsiliuosavo. Totoriai, tuo pačiu žygiu nu-
sarioję Lietuvos dalykus iki Lucko, su neapseikimų
grobiu pagrįžo namon!.

Kryžeiviai, tuo tarpu susinėrę su kryžnešiais, ku-
riuos dar kunigaikščiai Geldrijos ir Lotaringijos
buvo atvedusiu pagonų krikštyti, kariavo žemaičius,
kurie, nenorėdamies jiems pagal prižadėjimą Vytau-
to pasiduoti, drąsiai liejo kraują už savo liuosybę.
DKL, pargrįžęs į Lietuvą be karių ir naudos, suvisu

! Krėt. rys. žycia Witolda, I. 55.

124 355

neįgalįs, idant nebūtų dar įtariamas nuo kryžeivių,
jog ansai žemaičius slapta paikino, patsai, kaip jų
bendras, susinėręs su kryžeiviais, padėjo jiems ka-
riauti žemaičius, visų didžiausius savo tarnus, kurie,
iki atgaunant Vytautui Lietuvos sostą, apsčiai liejo
už jį savo kraują ir paskutiniu skatiku šelpė, idant
jį kaip noris išgelbėtų. Nes Vylautas tuo kartu visa
tą rodos užmiršęs. Kaipogi iš vienos šalies mistras ir
kryžnešiai kruvinai draskės maringose mūšose su
žemaičiais, degindami jų paskuojus namus ir visa į
kūlį ir vandenį versdami, iš antros pusės Vytautas,
susinėręs su kamendotu Ragainės, teriojo antrą šalį
Žemaičių, degindamas ir suimtuosius kareivius že-
maičių siųsdamas vokiečiams į vergus. Žemaičiai, iš-
lieję upelius kraujo už savo liuosybę, nebstengė ant
galo sugraudinti savo neprietelių, nes turėjo duoti
kryžeiviams savo užstovius, žadėdami, jog jų klausys
ir už savo valdymierus turės. Įgavęs pergalę, mistras
tais žodžiais nurašė ciesoriui gromatą: „Dviem nedė-
liom,— taria, — užėmėm pagonių kraštą (Žemaičių) ir
išdeginom, užstovius išgavom ir daugybes krikštytis
prisuokėm.“ Didis kunigaikštis, idant didžiau galėtų
pasikloti savo bendrysta kryžeiviams, leido jiems
naujas pilis dirbinti, o žmoną savo išleido į Prūsus
šventos Barboros ir šventos Kotrynos stebuklingos
lankyti ir apžadus pildyti, kurią didis mistras visur
su visų didžiausia iškilme ir išeiga priėmė ir vaišino,
kaipogi kryžeiviai, tą regėdami, vylės amžiną pakajų
su didžiu kunigaikščiu užlaikyti!

Žemaičiai, noris pergalėti, nenorėjo vienok vo-
kiečiams vergauti, kaipogi atentį metą žiemos vidu
4000 giminių apleido savo namus ir į Lietuvą išsi-

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. III, K. II. į

356

dangino, tą patį padarė ir kitos giminės, gailinamos
pagalba nuo Vytauto. Kryžeiviai, tą regėdami, rūgo-
jo ant Vytauto, jog ansai jų padonuosius paikina,
kursai jiems atsakė: „Sandaruose nėra parašyta, jog
liuosi žmonės negalėtų gyventi kur sau tinkami.“
Ant galo tarė, jog ansai anų neužturi. Dėl didžių
speigų ir gilios žiemos didis mistras negalėjo nei ka-
reivių į Žemaičius išsiųsti, nei su didžiu kunigaikš-
čiu Lietuvos regėtis, vienok siuntinius savo išsiuntė,
kuriuos Vytautas, priėmęs su iškilme, per 5 dienas
kaip įmanąs vaišino, visaip trukindamas, iki atsaką
jiems davė; tuo tarpu išsiuntė ginklus žemaičiams ir
Rumbaudą, savo karvedį, pusantros dienos pirmiau,
nekaip atsaką siuntiniams kryžeivių davė.

Žemaičiai, įpykę ant kryžeivių už praėjusias savo
galžudes, it nesavy įpuolę į jų kraštą, ką sutikdami,
tą į kūlį ir vandenį vertė, atimonydami tą, ką patys
buvo datyrę, kaipogi naujas pilis kryžeivių, savo že-
mėj esančias, su žeme sulygino, daugybes imtinių
vokiečių į Lietuvą parvarė, kuriuos aiškiai būt tame
apmaude visus išžurdoję, kad tiktai nebūt gailėję
savo užstovių, pas kryžeivius esančių, kaipogi, vil-
damies kaliniais vokiečių savo užstovius išliuosuoti,
paliko jiems gyvybą!.

Didis kunigaikštis Lietuvos, nebūdamas dar su-
visu atsigavęs iš nuopuolio Vorkslos, negalėjo dar
aiškiai kibti į kryžeivius; patys lenkai rados jam pa-
vojūs: to dėjęs, norėjo kiek tiek apsitvirtinti ir, at-
ėjus tą metą Jogailai, karaliui Lenkų, į Vilnių, san-
darą su anuo padarė ir apsirašė, jog, jei Vytautas
mirs bevaikiu, visa Lietuva teks lenkams, jei Jogai-
la mirtų, nelikdamas vaikų, Vytautui arba jo sūnums

! Tas patsai tenai gi.

357

teks Lenkų karalysta; ant galo, prižadėjusiu viens
antram pagalbą, prisieka sandarą patvirtino.
Kryžeiviai, įgavę nuo žemaičių, kaip viršiau re-
gėjom, užstovius, nemeilingai juos vargino: kaipogi,
turėdami daugiau nei 200 jaunų jaunesnių žemaitė-
lių visų didžiosios kilties, tai yra sūnus kunigaikščių,
tėvūnų, ir, lupatais juos apdarydinę, liepė vieniems
gyvulius ganyti, kitiems stelingiuose arklius pagręs-
ti. Vienok Anderlau, kamendotas ir buvusysis rėdy-
tojas Žemaičių, žmogus gudrus, pagrįžęs linkėjo
saviesiems, idant užstovius žemaičių, atėmę nuo tėvų
mažus kūdikius, pas save mokytų anuos vokiškai ir
į savo apsiėjimus gudintų, kurie, taip užmiršdami
savo kalbą ir apsiėjimus savo bočių prabočių, taptų
“vokiečiais ir bendrais kryžeivių, veikiau krikšty=
tųsi ir linksmiau jiems vergautų. Pagyrė visa vyTes-
nybė tą rodą ir buvo sutarę jaunus žemaičius augin-
ti pas save. Nes kad tokį galą tiekė kryžeiviai užsto-
viams žemaičių ir kas kartą didžiau juos vargino
visokiomis galžudėmis, Konradas, didis mistras, vil-
damos nugandinti žemaičius, kurie, kaip sakiau,
ginklavos ant kryžeivių, liepė apkalti jų užstovius,
kurie vienok velijos kaliny mirti, nekaip taip gėdi-
nami būti, kaipogi vieni tame rūpesny tomis pačio-
mis skaromis, kurios jų nuogį dengė, užsismaugė,
kiti tais pačiais gelžiniais, kuriais apkalti buvo, pasi-
korė. Išgirdę žemaičiai tokias galžudėes savo užsto-
vių, suskato kuo didžiau ant kryžeivių ginkluotis.
Kaipogi tuojau pilis kryžeivių antpuolę, kurias buvo
Žemaičiuose vėl išdirbinę, su žeme sulygino, kuni-
gus ir zokaninkus vokiečius išbruko laukan, bažny-
čias sugriovinę, regis, jog viena tiktai Šiaulių baž-
nyčia tuo rūstu laiku iki šiai dienai beužliko. Užsto-
vius kryžeivių apkalė ir Skirvailą, savo kunigaikštį,

358

arba karvedį, pirma išbruktą nuo kryžeivių, apent
parvadino, Kas aprašys tenai tą meilę, vienybę, kant-
rybę ir drąsybę, kurią žemaičiai toj rūstoj dienoj
rodė, regėdami užsileidžiančią savo liuosybę it aną
šviesią saulę. Nė viensai nesigailėjo savo turtų, davė
pinigus, kurs tiktai beturėjo. Žambrius, dalgius, akė-
čias kalė į kardus ir ragotines, palikdami dirvas me-
dėms augti; pačios motriškosios savo perlus, žemčiū-
gus, nuo galvos nusegusios, į pinigus kaldino, idant
tiktai ūkę savo išgelbėtų: visi ir vienas antram pri-
siekavo, jog pirmiau mirs, nekaip vergais taps. Ant
galo, norėdami parodyti visam pasauliui ir ateinan-
čioms kartoms, jog neteisingai yra žudomi nuo kry-
žeivių, o vienkartu palikti sau minavonę, jog iki pas-
kutinio gynė liuosybę savo, ir priturėti tuos kryžnę-
šių tvanus, kurie kas dieną plūdo ant pagalbos
kryžeiviams, to dėjęsi, apskelbė garbingą raštą loty-
niškai ir vokiškai, kurį čia, kaipo aiškų ženklą nelai-
mių žemaičių, žodį į žodį perdėjau. „Išklausykit! Iš-
klausykit jūs, viešpačiai dvasiški ir ūkiški, balso mūsų
prapuolusių ir imkit mus taikiau kankinti! Mes esam
liuosi žmonės, didžios kilties, visa tą nori mums iš-
plėšti šiandien kryžeiviai; nenori anie mūsų dūšios
išganymo nei mūsų moko pažinimo tikro dievo, nes
tiktai, pasikloję mokymu švento tikėjimo, nori už-
imti mūsų žemę, mūsų turtus. Taip jog mes, tapę
šiandien vargdieniais, turim rinkdamies, lupdami ir
mušdami mūsų vargingą gyvybą užturėti,

Kaip tokie drįsta save broliais vadinti? Kaip tokie
gali mus krikštyti? Kas nori kitą mazgoti, tas patsai
turi Čystu būti. Prūsai seniai jau yra krikščionimis,
vienok nieko nežino apie šventą įtikėjimą, kaip jei
pagonimis būdami. Nes kad kryžeiviai sarioja sve-
timą kraštą, tuo kartu siunčia priešaky prūsus, idant

359

anie savo kraują pirmiau išlietų. Vienok tuo anie dar
nesitenkino, plėšė ir degino bažnyčias pikčiau už
turkus, kurie juo kankina žmogų, juo didžiau džiau-
gias. Kam mums krikšto, mes galim ir be krikšto ly-
gūs prūsams būti.

Iš pamažo mūsų nelaimė prasidėjo, nes kas dieną
ana augo: visus javus ir bartis tie broliai mums
atėmė, nuengė nakties darbais mūsų pečius, nuo gi-
mimo liuosus, ir visus vargdienius žmones neišsaky-
tais lažais apsunkino. Užgynė mums mūsų pačių
giriose medžioti, ežeruose, upėse žvejoti ir su sveti-
mais kraštais prekioti.

Kas mums dar širdgilingesniu yra, tas, jog kas
metą ima nuo mūsų kūdikius kaipo užstovius ir var-
gina juos be kokio susimilimo taip, jog iš 200 nė vie-
no nebliko, kuriuo jų Motina galėtų pasidžiaugti.

Mes kluokiam, išklausykit mūsų tie, kurie tei-
sybę mylit! Mes daugiau verkiam, nekaip kalbam.
Anie mūsų diduomenę vienus išvedę apvergė, kitus
su jų žmonomis ugny sudegino už tą, jog anie savo
kūdikių nenorėjo jiems atduoti. Mūsų jaunas seseris
ir dukteris atgrobė mums pergale, tie, sakau, žmo-
nės, kurie kryžių ant krūtų dėvėja. Kad mes aniems
guodžiamės*, anie vadina melagysta tą, kas yra
visiems žinoma ir ką mes galim darodyti. Kaipogi
viensai mūsų tėvūnas, vadinamas Kirkutis, didžios
kilties, turėjo visų grakščiausią dukterį, kurią broliai
kryžeiviai, iš rankų tėvui išgrobę, norėjo išžarginti,
dar jos brolius, norinčius užtaryti aną nuo užgėdini-
mo, pačius nuzurdojo. Visiginą, kitą ūkininką didžios
kilties, išvarę į Prūsus su pačia, su kūdikiais, taip pat
nužudė. Smulkio namus su apygarda nudeginę, gy-

* DI po šio žodžio skliausteliuose: skundžiamės D. P.

360

ventojus jos iškirto, vos patsai gyvas beišsprūdo.
Antrą bajorą Sungailą, išvedę į Prūsus, apvergė, o
turtus, gėrybes jo sau atėmė.

Klausykit, krikščioniški viešpačiai! Mes nieko
negalim viltis nuo tų brolių, negut to, jog anie mūsų
nekaltų krauju suteptų savo kalavijus. Tapom jau
krikščionimis, vienok neturim mūsų žemėj nė vienos
bažnyčios, nė vieno kunigo, kursai mus mokytų
švento įtikėjimo. Dėkavojam tiktai DKL Vytautui ir
Lenkų karaliui Jogailai, anie mus nekuriuos išmokė
švento įtikėjimo. Susimilkit ant mūsų! Krikšto klū-
kiam| Minėkit, jog mes esam žmonės, ne gyvuliai,
kuriuos gal parduoti, mainyti, dovanoti, nes esam
sutvėrimu dievo išmintingų ant jo paveikslą sutver-
ti ir liuosybe apdovanoti, kurią norim užturėti iki
paskuojo ir ana džiaugtis, kaipo visų didžiausia die-
vo dovana. Dėl to gi šaukiamės pas tėvą šventąjį,
idant mus per lenkų vyskupus teiktųsi priimti į
skreitą bažnyčios šventos, kaipogi trokštam būti ap-
krikštytais, vienok ne su krauju."!

Garsas tų ašarų žemaičių nusigaudė ne tiktai
visose buveinėse krikščionų viešpačių Europos, nes
rūmuose ciesoriaus ir paties popiežiaus.

Kryžeiviai, norėdami uždengti savo nedorybę,
išdavė vėl raštą, atsakydami jiems, kuriame taip
taria: „Žemaičių tauta turi didžiai tamprų sprandą ir
visuomet atkakliais daros, dėl to ėmėm nuo jų užsto-
vius, kuriuos apkrikštijom ir geriau anuos užlaikom,
nekaip jų pačių tėvai; lygia dalia 80 senų žemaičių,
kurie vaikus savo į Marienburgą ainešę buvo, ap-
krikštijom pačius ir jų vaikus (turėjo būti verkiama
diena, jog iš Žemaičių reikėjo vaikus nešti krikštyti

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. III, K. II.

361

į Marienburgą, buveinę kryžeivių, tai yra 60 trūkių,
arba mylių). Badui esant, 40 000 auksinų nusiuntėm
jiems, davėm javų ir gyvulių. Visuomet mes su anais
meilingai ir bendringai apsiėjom, anie gali sakyti
tą, ką nori. Tas velnias (Vytautas) paikina tuos se-
nus žalčius (žemaičius), kurie, bažnyčias ir pilis su
žeme sulyginę, švento Mykolo abrozdą, tai yra pa-
veikslą, pastatę už cielių, šaudė: už tokią jų atkak-
lybę mes sudraudėm anuos, nes visuomet teisingai
rėdom.“ Vienok kryžeiviai, negalėdami atsakyti ant
kiekvieno punkto rašto žemaičių, negalėjo lygia
dalia ir savo nedorybės prieš svietą uždengti!. Vy-
tautas pats dar rašė gromatas pas vokiečių kuni-
gaikščius, meilaudamas juos, idant nebleistų daugiau
kryžnešių ant pagonių ir nešelptų kryžeivių, kurie,
užmiršę, jog patys žmonėmis yra, sunkiai sunkesniai
savo naujus padonuosius žudė ir vergė, kurie, nebiš-
turėdami jų galžudžių, pas mane į Lietuvą atsidan-
gino, pataikos ieškodami. Vytautas, noris guodė raš-
tais žemaičius, vienok negalėjo jiems padėti jų liuo-
sybės ginti, kaipogi reikėjo drausti išpaikusius gudų
kunigaikščius, kurie jo nebnorėjo beklausyti,

Tuo pačiu laiku Sviatoslavičius, buvusysis Smo-
lensko kunigaikštis, mindamas pirma nuopuolį ties
Vorksla, o dabar regėdamas Vytautą įpainiotą į karę
su kryžeiviais, tarės visų geriausią pragumą turįs
dėl atgavimo savo kunigaikštystės; to dėjęs, pir-
miausiai įėjo į Smolenską, nekaip Vytautas pasku-
bėjo jam ant pagalbos ateiti, kursai, radęs tenai gy-
venančius savo pusės išbudelėtus nuo Sviatoslavi-
čiaus, tuojau Smolenską apgulė, vienok negalėjo į
aną ilgai griautis, nes, išgirdęs ateinantį Rodoslavą,

! Tasai tenai gi.

362

sūnų kunigaikščio Riazanės, su didžiais vaiskais ant
pagalbos Sviatoslavičiui, turėjo palikinas Smolenską
ant jo eiti, su kuriuo susitikęs ties vietove Liubucku,
kruvinoj ir maringoj mūšoj jį pergalėjo, kurioj pat-
sai Rodoslavas kliuvo į ranką DLK, kursai, perga-
lėjęs taip Riazanės kunigaikštį, grįžo vėl ant Smo-
lensko, nes atėjęs tenai nebrado Sviatoslavičiaus,
kursai, nevildamos atsiturėti Vytautui, buvo nuėjęs
pas Vasilijų, DK maskolių, pagalbos meilauti, kurios
negaudamas ant pirmojo žodžio, vylės iškaulyti lū-
kurdamas. Tuo tarpų DLK sekmojoj nedėlioj apgu-
limo įsilaužė į Smolenską metuose 1402, Gyvento-
jams ne tiktai nieko pikto nedarė, nes dar aniems
liuosybę dovanojo, kurios, būdami valdžioj Sviatos-
lavičiaus, neturėjo, ir taip iš neprietelių rados jo
visų didžiausiais tarnais ir bendrais, o Smolensko
apygarda tapo Lietuvos dalyku!.

Sudraudęs DLK gudus tarės vienus kryžeivius
beturįs nuveikti, nes tuojau rados kitas dar jo ne-
prietelius. Švitrigaila, kurį, kaip regėjom, buvo Vy-
tautas nusiuntęs Jogailai, nuo kurio ansai nuskriejo
pas Zigmantą, karalių Vengrų, o nuo jo, persidaręs
prekiotoju, atėjo į Marienburgą, buveinę kryžeivių,
ir tenai sandarą su didžiu mistru padarė, žadėdamas
jam, jei ansai su pagalba jo taps DLK, ne tiktai Že-
maičių žemę atduoti, nes dar ir tuos žemaičius išduo-
ti, kurie buvo į Lietuvą išsidanginę. Didis mistras,
norėdamas tuo pragumu Lietuvą užkariauti, pasiėmė
jį šelpti ir tuojau su daugybe karių išleido į Lietuvą,
kursai, tenai Merkinės pilį išdeginęs, su grobiu pa-
grįžo pas kryžeivius.

! Krėt. rys. žyc. Witolda, 1. 51.

363

DLK, noris buvo pasistiprinęs pergalėmis gudų
praėjusį metą, vienok negalėjo dar remtis su kryžei-
viais; to dėjęs, skundės ciesoriui ant kryžeivių ir
pačiam popiežiui, kursai atleido kryžeiviams bulę,
arba raštą, liepdamas jiems su naujais krikščionimis
pakajų užlaikyti, nes anie, raštą rodant, atsakė,
jog aname nebuvo užginta kariauti, dėl to gi tą anie
daro, ką nori. Kaipogi kryžeiviai, įėję antrą kartą į
Lietuvą, baisiai baisesniai su Švitrigaila nuteriojo.
DLK, tą regėdamas, norėjo pasiregėti su mistru, idant
jį kaip taip ant galo gaišintų jam sandarauti su anuo.
Mistras leidos ant sandarų, nes norėjo Žemaičius sau
atimti, Vytautas atsakė, jog to negali ansai daryti be
Lenkų karaliaus; kad taip DKL su didžiu mistru kau-
lijos, tuo tarpu jo bajorai su kryžeiviais šalyse taip
vaidijos, jog ugnys iš kardų lėkė; ant galų galo Vy-
tautas reikalavo nuo mistro 9 dienų dėl apsidūmo-
jimo, kuriuo tarpu šalys tiekės į karę ir pačiose dar
gromatose tesimušė, kurias vieni antriems be perg-
lytos laidė: Vytautas savosiose skundės mistrui ant
Švitrigailos, jog ansai nori jam gyvybą atimti, ir mei-
lavo, idant jį išduotų, nes mistras atsakė jam, jog to
negali daryti!

Nebgalėjo DLK su kryžeiviais besikaulyti, nes
reikėjo su anais skubinai sandarą daryti; kaipogi DK
Maskolijos, paikinamas nuo gudų kunigaikščių, ėmė
tiektis į karę ant Lietuvos; to dėjęs, Vytautas, norė-
damas bent nuo vienos pusės pavoju nebūti, išskiria
ant susiėjimų vietovę Racionžo, kur tuojau visi, tai
yra DLK, Lenkų karalius Jogaila ir DM kryžeivių, su
savo vyskupais ir rodnaisiais susirinkę, sandarą pa-
darė, kuriame ketėjo amžiną pakajų tarp savęs užlai-

! Kotzebue, Preuss, aelt, Gesch., T. III, K. 11,

364

kyti, DLK pažadėjo kryžeiviams Žemaičius atduoti,
o Jogaila atpirkti nuo jų Dobrynės žemę už 50 000
auksinų. Mistras iš savo pusės prižadėjo, jog leis
lietuviams prekioti be kokio mokesnio savo krašte,
nė kokio neprieteliaus neleis eiti per savo kraštą į
Lietuvą ir pasiėmė, jog Švitrigailą suvisu apleis
ir savo žemėj neblaikys. Nes Vytautas, noris buvo
pažadėjęs kryžeiviams Žemaičius atduoti, vienok
niekaip nenorėjo jų išduoti, noris jų kariaujančių su
kryžeiviais nešelpė, vienok gyrė jų kantrybę ir drą-
sino dar gintis. Nes antrą kartą susiėję Kaune, Vy-

tautas, ne taip norėdamas, kaip regėdamas kilstančią.

karę su maskolių DK Vasilijum, žentu savo, turėjo
ant galo žemaičius kryžeiviams išduoti, kurie jo su
ašaromis kluokė, idant to nedarytų ir neskirtų jų nuo
lietuvių, kaipo vienos tautos, vienos kalbos ir kilties,
žadėdami jam visi eiti, su kuo tiktai ansai norės ka-
riauti. Vienok nieko neveltėjo nei klūkimai, nei aša-
ros: Vytautas išdavė du raštu, vieną lotyniškai, antrą
vokiškai, tai yra privilijas ant Žemaičių žemės, kai-
pogi tuojau įgules iš pilių ištraukė ir kryžeiviams
anas atdavė; norėdamas dar kuo didžiau kryžeiviams
pasikloti, užgynė prekybą žemaičiams Lietuvoj ir
nebįleido daugiau į jų žemę nei druskos, nei geležies,
nei javų ir tuo didžiai įtikimu rados kryžeiviams!.
Žemaičiai vienok, kliuvę į ranką kryžeiviams, ne
tiktai jų klausyti, nes ir žinoti nenorėjo, tardami, jog
Vytautas negali jų niekaip užrašyti kryžeiviams,
kaipogi ansai pats yra D-iu L-vos K-čiu nuo žemaičių
pakeltas, kurie pagal savo norą šiandien vieną, rytoj
ką kitą gali didžiu kunigaikščiu iškelti; to dėjęsi, iš
girių išpuldamies, zurdojo kryžeivius, kurie neper-

! Tasai tenai gi.

365

1405

lendamose medėse negalėjo suvokti kaltininkų. Vie-
nok Elfenbachas, kamendotas kryžeivių ir visų vy-
riausias rėdytojas Žemaičių, liepė nekuriuos įtaria-
mus bajorus apkalti. Pajutę tą, kiti tuojau atėjo į
Fridburgą, naujai išdirbtą pilį nuo kryžeivių, kurie
buvo sau aną už buveinę aprinkę, klausdami, už ką
jų ūkininkus apkalindino, ir, guosdamos ant neteisy-
bių kryžeivių, kitų rėdytojų meilavo jo, idant jų ūki-
ninkus, kaipo nekaltus, išliuosuotų, o kryžeivius, kai-
po neteisius rėdytojus, sudraustų; nes Elfenbachas
didžiuodamos atsakė jiems, jog ansai krikščionišką
kraują nelies dėl netikšių šunų (žemaičių), kursai dar
iš apmaudo liepė anuos pačius apkalti, kaipo paikin-
tojus ir atkaklius žmones. Nes nekaltybė visur randa
savo užtarytojus: kaipogi perdėtojas kalinio buvo
krikščionis žemaitis, kitą kartą kūdikiu į vergus iš
Žemaičių išvarytas; pasigailęs savo ūkininkų, naktį
kalinį jiems atdarė ir parodė taką į rūmus paties
kraugerio Elfenbacho; žemaičiai kaliniai, tuo pačiu
žygiu įėję į jo kambarius, gulintį tenai lovoj patį nu-
zurdojo, lygia dalia ir jo tarnus. Ant to garso visi
žemaičiai kėlęsi grobė į ginklą ir prisiekė ar liuosais
dar gyventi, ar iromis savo tėvainės užsirausti. Kas
aprašys tą meilę ir steigimą, kokį toj rūstoj die-
noj žemaičiai rodė; kaipogi, trūkdami ginklų, ruobė
kalnus, kuriuose girdėjo pasakomis ginklus esant,
nuo Mindaugo laikų dar užslėptus, už vieną karės
žirgą du tris valakus žemės davė, jei tiktai begalėjo
iš kur jį gauti; taip viena valanda visi žemaičiai vie-
name ginkle bruzdėjo. Tuojau pilis Fridburgo, Tobi-
šau su žeme sulygino, vienus kryžeivius ir vokiečius
išzurdojo, kitus išbruko laukan į Prūsus ir akies
mirkterėjime tarės liuosais tapę. Nes tuojau atėjo
Vytautas ant pagalbos kryžeiviams, lygia dalia len-

366

kai atleido savo vaiskus, patys kryžeiviai pasitiekę
atgrįžo, ir taip visi treji susinėrę kariavo iš vieno
nekaltus žemaičius, kurie, apsčiai apstesniai išlieję
kraujo už savo liuosybę, išguro ant galo. Taip ne
kantrybe, bet nedorybe svieto garbinga tauta sar-
matų“ išnyko iš skaitliaus tautų, gyvenančių šiame
pasauly. Vytautas, norėdamas dar geru pasieiti kry-
žeiviams, patsai padėjo jiems pilis suardytąsias atsta-
tyti ir, penu juos šelpdamas, pats Kaune gyveno, iki
anas nenubengiant. Noris Žemaičiuose po tokių te-
rionių vienos bebuvo girios, o jų tarpuose rūsti de-
gėsiai buvusių pilių, kaimų ir tyri laukai, kuriuose
vėjai vieni švilpiojo, o badai likusiuosius smerčiu
gorino, vienok neprieteliai, jų šašuolėčių dar nuo-
gąstuodami, stiprinos ir save drąsino. Negana dar
buvo to Vytautui, norėjo dar pasiregėti su pačiu
mistru, kursai tuo tarpu susirgo. Vytautas tuojau iš-
leido savo žmoną** su dovanomis jo lankyti, kurią
su didžia iškilme mistras liepęs priimti, nurašė Vy-
tautui gromatą, tarp kitų tuos žodžius tardamas;
„Linksminuos, jei didis Lietuvos kunigaikštis tą ry-
moja, ką daro."!

Žemaičiai, nebgalėdami galia savo liuosybės be-
ginti, norėjo jei ne liuosybę, bent jos ūksmę išklūkti
nuo savo naujų valdymierų; to dėjęsi, išrinko visų
senuosius tarp savęs ir išleido į Marienburgą, buvei-
nę kryžeivių, prie paties didžiojo mistro meilauti, jei
negali žemaičiai, liuosais būdami, rėdytis pagal savo
senų dienų įstatymus, klūkia jo, kaipo savo viešpa-
ties, idant aniems teiktųsi leisti rėdytis pagal Kulmo

* DI po šio žodžio skliausteliuose: gerulių D. P.
** žmoną iš DII; DI: žinovą.
! Kotzebue, Preuss. aelt. Gesch., T. III, K. 2.

367

1406

vietovės, arba miesto, įstatymus, kuriuos anie, regis,
užpelnę, tiek kraują liedami už savo liuosybę. Mist-
ras jiems atsakė, jog žemaičiai nei už savo kraują,
nei už savo liuosybę nieko negaus. Taip siuntiniai
žemaičių, kaip verkdami buvo išėję, taip verkdami
ir sugrįžo“,

Kas gali išguldyti, kokia toj tautoj atmaina rados
tuo kartu, kad neb patys jau besirėdė, nes svetimi
ėmė aną rėdyti ir įsakymus savo duoti. Tuojau nauji
rėdytojai, idant apivirtintų savo valdystę, dirbino
pilis, o idant apvergtų ūkininkus, padėjo lažus. Rei-
kėjo žemaičiams kirsti švenius lieknus, kuriuose
daug kartų, išjodami į karę, žmonas su kūdikiais
buvo palikę, tuos ąžuolus amžiais nurumbėjusius, po
kuriais ne kartą jų bočiai prabočiai ir anie patys mel-
dės, reikėjo, sakau, tas ragotines, kardus, bardišius,
su kuriais tiek kartų neprietelius savo ūkės graudi-
no, kalti į žambius, dalgius, ir savo žydinčias lan-
kas** plėšti jiems į dirvas; nes tuo tuojau negana
buvo: turėjo dar keres svarstyti, balas ir versmes
džiovinti, dieną ir naktį kruviną prakaitą liedami, ne
dėl savo labo, nes dėl tų dirbti, kurių nei kalbos, nei
apsiėjimų, nei įtikėjimo neišmanė, Kas gali tas rūs-
tas dienas aprašyti! Mano plunksna iš gailesio links-
ta ir neišgali vieno šašuolėčio užbrėžti galžudžių tų
laikų... Žaliūkai vyrai sudžiūvo nuo darbų, jaunikai-
čių liemenys sukumpo ant žambių ir dalgių, kas dar
yra gailingiau, supūtė žiaudūs šiauriai laukuose
skaisčius veidelius grakščių mergaičių, o kaitros
saulės išdildė jų paskutinius mėgus. Rašo, jog tuose
laikuose žemaičiai, laidodami savo vargdienius, gie-

* DI po šio žodžio skliausteliuose: sugrinža D. P,
** DI po šio žodžio skliausteliuose: pievas D. P.

368

doję tuos žodžius: „Eik, vargdieni, į antrą, laimin-
gesnį, gyvenimą, kuriame ne tu vokiečiams, nes tau
tenai vokiečiai vergaus.“"! Kas tikėtų į tą, ką aš dabar
išguldžiau, jei to nestigavotų tie žodžiai, tuose lai-
kuose užrašyti!

Taip vargstant žemaičiams, DLK išsirėdė tą patį
metą į karę ant Vasilijaus, DK maskolių, žento savo,
kurios tas buvo prištas. Pleskavionys, arba pskovio-
nys, užmušę lietuvius, Pskove prekiojančius, visą
prekę jiems atėmė; kad lietuviai paskui, jų gentys,
atsišaukė turtų ir pelnų mirusiųjų, pskovionys ne-
norėjo jiems anų atduoti; dėl to gi Vytautas, norė-
damas sudrausti nedorybę pleskavionų, karę jiems
išsakė; kaipogi, ištraukęs tenai su rimtais pulkais, į
pilį, Koloža vadinamą, įsilaužė vėtra ir, 10 000 gudų
suėmęs, į Lietuvą išvarė. Tą išgirdęs, Vasilijus, d.
maskolių k., rūgojo ant savo uošvio DLK, jog ansai
be jo žinios kariauti pradėjo su vietove, jo užtaryme
esančia, kaipogi, norėdamas atmonyti Vytautui, iš-
leido savo vojevodas, arba generolus, su vaiskais
nekurias vietoves Lietuvoj užimti, nes jo karvedžiai,
nieko negalėdami anoms padaryti, be ko* sugrįžo
namo. Vasilijus, sušyžęs tokiu nevykimu karės ir
regėdamas, jog viensai savo galia nieko D-iam L-vos
K-čiui nepadarys, patelkė dar Sadzibeką, chaną, arba
viešpatį, totorių, su kuriuo susinėręs, traukė ant Vy-
tauto. Susiartino šalys ties vietove Krapivne, šian-
dien Tulos gubernijoj esančia; abi pusi laukė tiktai
ženklo į mūšą, nes tuo tarpu ėmė sandarauti, paskui
taikintis, ant galo paliaubą padarėž.

1 Stryikowski, Kron. Litew., K. VI.
* DI po šio žodžio skliausteliuose: su niekumi D. P.
2 Krėt. rys. žyc. Witolda, 1. 66.

369

1406

1407

1408

Neilgai tetvėrė tas pakajus, tuojau jį suardė ne-
taikus Švitrigaila, kursai, apleistas nuo kryžeivių,
kaip viršiau regėjom, buvo radęs bendrą ir geradėją,
savo neprietelių Vytautą, kursai, pasigailęs jo, davė
jam rėdyti vieną Lietuvos dalyką, tai yra Severiją su
pilimis Starodubo, Briansko ir Naugardo Severijos;
negal žinoti, iš kokios priežasties Švitrigaila, atdavęs
tas pilis Vasilijui, DK maskolių, patsai pas jį gyven-
ti persikėlė. Įpykęs Vytautas ant Vasilijaus, jog Švit-
rigailą pas save laikė ir pilį Naugardo-Seversko,
ano valdžioj buvusią, užėmė, tuojau už tą jam karę
išsakė. Susitiko šalys pas upę Ugrą. Abi puši laukė
tiktai ženklo į mūšą, nes Vasilijus, nevildamos DLK
veikti, pilį Naugardo-Seversko atduoda savo uošviui
ir meilauja nuo jo pakajaus, kursai, nenorėdamas
veltui kraują lieti, pasigadijo su anuo ir, sandarą
padaręs, namo pargrįžo.

Į taip sunkią karę rėdantis, trūko dar Vytautui
naudos, kaipogi nuo nuopuolio ties Vorksla upe
nebuvo dar atsigavęs; sudėjo jam didžią sumą žydai,
kuriems didis Lietuvos kunigaikštis išdavė priviliją,
leisdamas juos Lietuvoj gyventi, ir savo užtarymą
pažadėjo. Iki šiol noris gyveno tenai, nes po gudais
nuo vyresnybės ir teisybės neturėjo.

Kryžeiviai, įgavę Žemaičius, džiaugės, jog sunė-
rė savo kraštus su mMiečeivių kraštu, ir linksminos,
jog praplatino savo valdžią nuo upės Odros iki
atsiautai Finų, vildamies dar trumpu laiku visos Lie-
tuvos valdymierais pasidaryti. Didis mistras Jungin-
genas, idant save garsesniu padarytų ir prekybą pra-
platinių, pačiame vidury savo mažne, sakau, kara-
lystos, liepė dirbti naują sau buveinę ant išburgo
Nemuno į jūrą. Jau surinkti iš viso krašto mūrinin-

370

kai pamatus ėmė dėti, o tūkstančiai suvaryti* svieto
kas dieną mūrus aukštino.

Žemaičiai niekaip negalėjo išturėti vergystės
kryžeivių, kurie juos nemeilingai žudė; kaipogi tų
laikų rašytojas sako: „Turėjo anie (žemaičiai) vieną
vyskupą, pralotus ir kunigus, kurie vilnas, pieną nuo
jų rinko, jų kraują gėrė ir kūną nuo kaulų graužė,
nes tikėjimo krikščioniško nėmaž nesteigė.“ Skaity-
tojas turi sau atminti, jog tie kunigai nebuvo žemai-
čiai, nes kryžeiviai, dėl to gi rodės žemaičiams ver-
gauti svetimiems lygia dalia, kaip jei ne žmonėmis
būti; kaipogi šiandien patarlė minavojama tebėra:
„Kelmas (velnias)** tau tevergauja, ne žmogus***,"
Tame rūpesny antpuolę staiga žemaičiai tos naujo-
sios buveinės pamatus padėtus išvertė, o darbinin-
kus vokiečius, kurie nebsuskubėjo paskrieti, vienus
išmušė, kitus, sugavę į vergus, į Žemaičius parvarė,
o pilis, kurias kryžeiviai buvo Žemaičių žemėj padir-
binę, su žeme sulygino!. Atgieždami kryžeiviai ap-
maudą nuzurdojo prekiotojus lietuvius Ragainėj****,

Tą regėdamas, Vytautas, pasigailęs žemaičių, no-
rėjo juos atimti nuo tų budelių, kuriems ansai buvo
atdavęs; kaipogi tą patį metą rudenį sunėrė savo
kareivius su žemaičiais ir, pradėdamas karę, tuojau
ant rubežiaus Žemaičių medžiojančius kryžeivius
vienus nukavo, kitus sugavo. Jogaila, norėdamas
pastiprinti žemaičius, 20 laivų javų, kuriuose dau-
gybė ginklų buvo užslėpta, jiems siuntino, nes tuos

* DII: suvaryto.
** DI po šio žodžio skliausteliuose: velniai D. P,
*** DĮ po šio žodžio skliausteliuose: žmonės D. P.
! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. III, K. 14,
**** DI po S. Daukanio formos Ragneto skliausteliuose: Ragai-
nėj D. DB,

371

1409

laivus kryžeiviai sugavę sau paturėjo, tardami, jog
sandare paskutiniame buvo parašyta, jog žemaičiams
DKL ir karalius Lenkų neduos nei javų, nei ginklų.

Kad tokios netaikos visur rodės, abi pusi ėmė kuo
veikiausiai ginkluotis. Vytautas Lietuvoj ir Guduose,
Jogaila Lenkuose apskelbė karę ant kryžeivių. DLK
stiprindamos tuojau totorius užtelkė, Kryžeiviai taip
pat iš visur kryžnešius traukė ir valininkus brostvi-
ninkus, tai yra tuos, kurie negyveno Prūsuose, ran-
kiojo; norėdami dar save sustiprinti, sandarą vieny-
bės padarė su viešpačiu Pamario ir, taip pasitaisę,
traukė į Dobrynę, kurią į kūlį ir vandenį apvertę,
iškirto dar ne tiktai augusius, nes senus ir kūdikius,
į pilį Bydgoščių zdroda“ įėję, užėmė Mozūriją ir iki
Kujavų atsigrūdo.

Jogaila karalius, sutraukęs lenkų vaiską, žengė
ant kryžeivių, kuriuos, antpuolęs abaze ties Bydgoš-
čium, iškirto ir zdraices“* pilies sugavo. Vytautas
DLK, iš peties pasitiekęs į karę, liepė savo broliui
Sigizdui traukti su rimtais pulkais į Prūsus taip pat
ant kryžeivių, kursai, nuteriojęs plačias apygardas,
pilį Soldau su žeme sulygino. Kryžeiviai, geisdami
atmonyti, įpuolė per girias į Lietuvą ir Volkovyską
sudegino. Vytautas, noris netoli pasitiko, vienok,
neturėdamas arti rimtos galios, negalėjo kryžeivių
grįžtančių vyti. Nes tuojau susitaręs su Jogaila duo-
nas krauti, tiltus dirbinti ir iš visų kraštų kariams ant
kryžeivių traukti,

Kryžeiviai, idant dar didžiau pasistiprintų, Zig-
mantui, karaliui Vengrų, 40 000 raudonųjų davė ir
prižadėjo, jog, iki karei pasibengiant, kals pinigus

* DI po šio žodžio skliausteliuose: per vylių D. P.
** DI po šio žodžio skliausteliuose: privylius D. P,

372

savo žemėj su Zigmanto povyziu. Karalius Vengrų
už tokią jų geradėjysię sandarą padarė, kuriame
pažadėjo ne tiktai iš visos galios juos šelpti ir atimti
tuos kraštus, kuriuos kryžeiviams žemaičiai buvo
atėmę, nes dar pasiėmė praplatinti jų rubežių ir nė
kokio sandaro nė su kuo be jų žinios nedaryti.

Didis Lietuvos kunigaikštis išleidęs buvo savo
siuntinius pas Vaclovą, karalių Čekų, meilaudamas
pagalbos, nes Vaclovas jo siuntinių, kaipo puspago-
nių, meilavimo neišklausė; kaipogi norėjo karalius,
idant Vytautas apent Žemaičius kryžeiviams sugrą-
žintų; 0 tuo tarpu aniems davė ant skolos didžius
iždus ir užgynė čekams tarnauti Lietuvos ir Lenkų
vaiske, kurių vienok daugybės Vytauto pulkuose
buvo, ir tenai tarnavo vieni dėl garbės, kiti dėl
naudos.

Negana dar to buvo. DLK, norėdamas atkalbėti
Zigmantą, karalių Vengrų, nuo kryžeivių, patsai su
Rumbaudu, Goštautu ir Radvila, Lietuvos pirmaisiais
tėvūnais, leidos į Budą, Vengrų buveinę. Zigmantas
tenai jam atsakė, jog sandaro, su kryžeiviais pada-
ryto, negali laužyti, nes seną sandarą tarp lietuvių ir
vengrų pasiima užlaikyti. Norėdamas dar karalius
D-jam L-vos K-čiui pasieiti viešino jį ir linkėjo, idant
ansai, patsai Lietuvos karalium pasidaręs, karūną
Mindaugo ant savo galvos antmautų. Noris tuo kar-
tu Vytautas abejutiniu ant to pasirodė, ko paskui
vienok didžiai geidė, kaip tuojau regėsim.

Kryžeiviai ant galo savo kraštuose liepė visiems,
kurie tiktai gali ginklą pakelti, į karę stoti. Daugy-
bes nesuskaitomas susamdė dar Vokietijoj; Vaclo-
vas, karalius Čekų, nebeišmanydamas, kaip bešelpti
kryžeivius, padovanojo vieną dalį Lietuvos mistrui,
tai yra apygardas Gardino, tardamas, įog anam pri-

373

1410

gulėjo kitą kartą tos girios, Sūdaujų vadinamos (bent
žinoti, kaip ansai tenai tą savo prigulėjimą darodė!).
Taip didis mistras kryžeivių pasistiprinęs ne tik-
tai vylės Žemaičius atgauti, nes dar toliau rubežių
savo atkelti. Visų pirma, palikęs du komtūru, arba
jenerolu, Pamario žemėj, traukė pats su visa savo
galia ant lietuvių, kurie, į Prūsus įėję, ties Soldau
šėtruose ilsėjo. Atėjo tenai ir Vengrų karaliaus siun-
tiniai ir karę išsakė lenkams ir lietuviams, kurie,
idant parodytų siuntiniams, jog neboja nieko, aniems
beveizint, Gilgenburgo vietovę su žeme sulygino,
Noris artinos kryžeiviai ant lietuvių ir lenkų,
vienok mistras patsai nenorėjo aiškios mūšos dar iš-
duoti, nes kiti visi vyresnieji kryžeivių širdingai ke-
tėjo grumtis. Susirėmė šalys lygmėse Tanenbergo
tą patį metą 1410 15 dienoj liepos mėnesio. Kryžeivių
karių iš įvairių tautų Vokietijos buvo daugiau nei
100 000, visi geležia ir variu aplieti, kurių karvedžiu
patsai didis mistras Jungingenas buvo. Lietuvių, že-
maičių, gudų, totorių ir lenkų tiek pat buvo, o rasi ir
daugiau. Karvedžiais buvo: lietuvių, gudų ir toto-
rių — Vytautas DLK, o lenkų — Zidranas Maskovs-
kis, kamendotas Krokuvos, kurį vienok mokė ir už-
veizėjo Lietuvos karvedys. Rašo, jog Jogaila, pavy-
dęs neapregimuose laukuose paparčius vien kryžei-
vių blizgančius, taip būk taręs, papartį paėmęs savo
rinktinių: „Aukščiausias! Būk man svietkų, jog aš
prisuoktas pakėliau kalaviją ant krikščionų, idant
ginčiau nuo kraugerių galžudžių mano tautas ir jiems
už jų neteisybes atmonyčiau. Būk man svietku, jog
daug kartų daviau mano ranką ant pakajaus, nes tie
didžiuliai kraugeriai, kurie zokaninkais drįsta save
vadinti, anos neėmė, kuo didžiau juokias iš dorybės,
o teisybę po kojų mina. Dėl to gi atduodu tau, vieš-

374

patie, tą patį papartį į užtarymą, ir tas kraujas, kursai
čia išsilies, tegul krinta ant jų pačių galvos.“ Tą sa-
kančiam karaliui ašaros pradėjo rietėti, lenkai, regė-
damį karalių verkiantį, visi pradėjo ašaroti. Vytautas
tuo tarpu rėdė karius į mūšą ir įsakymus davė, ku-
riems kame kariauti, skraidydamas nuo vieno sparno
ant antrą daugiau nei per dvi myli ištiesta siena.
Taip besitiekiant, siuntiniai kryžeivių atnešė du ka-
laviju, vieną kruviną, antrą čystą, į abazą Vytauto
ir, duodami Jogailai, tarė: „Skirk, karaliau, katrą
nori, 0 su anuo karę ar pakajų. Mes anuos tau atsiun-
čiam, rasi trūkstata su Vytautu kardų, rasi dar nėra
gana vietos grumtis, mes aną praplatinsim pagal tavo
norą.“ Karalius, noris nebuklus užgaulėse, vienok
atsakė jiems: ,„Noris turiu gana kalavijų, vienok
atimsiu abudu, kaipo zastavus atenčios pergalės, min-
damas senų dienų apsiėjimą, jog pergalėtas atduoda
savo kalaviją savo pergalėtojui, o karę aukščiausias
rėdys."“ Lig paėjus siuntiniams kryžeivių, karalius
ėmė, klaupęs ties altorium šėtre, širdingai mels-
tis; rūpesningas, nes drąsus ir romus Vytautas eina
pas jį ir taria: „Broli, diena yra karės, ne maldos.“
Kad Jogaila nieko jam ant to neatsako, Vytautas
grįžta ir skuba į priešakį savo kareivių ant dešinąjį
sparną. Ilgėjos visi pulkai, laukdami karaliaus, idant
duotų ženklą į Mūšą; tuo tarpu vienok, išpuldamies
iš abejų pusių po kelis šimtus, kartais po kelis tūks-
tančius, draskės vidury vaiskai, rodydami atentį
rūstą kraujo praliejimą. Paskiau pasirodė ir Jogaila
ir liepė į mūšą trimitus pūsti, ant kurių balso susi-
rėmę šalys it mūriai dideles valandas grūmės lygia
laime ir narsumu, vienok dešinasis sparnas lietuvių
(Vytauto crg.*), kuriame gudai, čekai, totoriai sto-

* corrige [?] lot. taisyk.
875

vėjo, pirma gurti, paskui, spaudžiami didžiau nuo
kryžeivių, šalin skrieti pradėjo; noris lietuviai, sta-
bydami juos, stebuklus rodė savo kantrybės, užvis
trakiškių pulkas už visus toj garbingoj mūšoj di-
džiau atsiženklino ir tuo kartu it mūras nepajudina-
mas stovėjo vidury kryžeivių variu ir plienu aplietų
eilių, vienok nebgalėjo sugrąžinti skriejančiųjų ant
neprietelių, nei jų patys, suvargę mūša, nestengė
atremti, kurie, perlaužę dešinį sparną lietuvių, tarės
jau pergalėtojais tapę. Nes kad Vytautas, atpuolęs
ant tą sparną su kitais pulkais lietuvių ir gudų, atre-
mia kryžeivius, tuo tarpu lenkai iš visos galios ant-
gulė ant kairiojo sparno kryžeivių, tuojau susirėmė
visa siena, ir neišsakytas visur kraujo praliejimas
rados. Viduriu taip pat griovės baisiai narsiai vokie-
čiai ir norėjo papartį paties karaliaus atimti, kurį Vy-
tautas sustiprinęs puolė į šėtrą prie Jogailos, kursai
tenai mišių klausė, ir meilavo jo, idant pasirodytų
kareiviams lenkų nusiminusiems ir anuos apdrąsintų;
kursai nieko neatsakančiam karaliui būk taręs, išei-
damas iš šėtro: „Sudievu, broli, aš einu mirti prieš-
aky mano kantrių lietuvių.“ Ant galo pats karalius
pasirodė, noris visuomet iš tolo, kurį išvydę lenkai
drąsiau ėmė gulti, o Vytautas tuo tarpu savo kantry-
be ir buklumu apsiautė iš visų pusių kryžeivius; kas
aprašys tą kraujo praliejimą ir tą marumą mūšos,
kokia tuo kartu rados; vienok buvo jau viensai pul-
kas kryžeivių it perlaužiąs lenkų sieną, ir viensai
ricielius, arba brostvininkas, vadinamas Dipoldu,
išsikirtęs stačiai skriejo ant paties karaliaus, gorin-
damas jį giltine. Tuo tarpų Olesnickis, rašytojas ka-
raliaus, norėdamas jį gelbėti, sugrobęs ragotinės
kotą, taip stipriai užsiautė kryžeiviui, jog ans iš Žir-
go išskriejo, kurį tuojau kiti karaliaus tarnai nuzur-

376

dojo. Tuo tarpu Vytautas, šešis pulkus lenkų pasku-
binęs atvesti, atrėmė kryžeivius, o totoriai, gudai,
kurie buvo paskrieję, ėmė pulti kuo narsiau ant kry-
žeivių, kurie, suspausti nuo visur, ant galo išguro;
600 ricielių, arba brostvininkų, pats didis mistras
Jungingenas ir 50 000 karių paliko tą dieną karvie-
tėj. Visos gėrybės ir turtai ne tiktai kryžeivių, nes
ir visos Vokietijos, kliuvo į ranką pergalėtojams, ir
ta garbinga mūša sutrupino galybę kryžeivių ant
amžių. Vytautas DLK imtinius, suraišiotus su tais
pačiais strikiais ir gelžiniais, kuriuos kryžeiviai lie-
tuviams buvo savo abaze patiekę, vienus į Lietuvą
išvarydino, kitus į Lenkus, o kamendotus Markvar-
dą, Henrichą, kurie buvo neteisingai apkalbėję jo
motiną, liepė nukirsti. Paskui vienas vietoves nugan-
dintas po kitų užėmė, o kurios norėjo dar prieš Vy-
tauto galią priešingauti, su žeme tapo sulygintos. Ant
galo apgulė patį Marienburgą, buveinę kryžeivių,
kurioj kamendotas Plauenas su 5000 buvo užsira-
kinęs!,

Kad taip lietuviai maringas kares darė su kry-
žeiviais, žemaičiai užpakaly jų kruvinose kovose
tarimą su kryžeiviais norėjo lietuvius iš užpakalio
antpulti (užpulti) Prūsuose, nes žemaičiai, niekaip
nenorėdami per savo žemę perleisti, kruvinai su
anais mušės; kaipogi Fitingofas mistras, sunkių ir
baisių nuopuolių datyręs Žemaičiuose, vos beįvedė
į Prūsus 500 jočių, ir tuos Vytautas, pajutęs ateinant,
sugavo su pačiu mistru ir karaliui Jogailai atdavė.
Vienok DLK nenorėjo iki paskuojo kryžeivių išnai-
kinti, nuogąstuodamas, idant Jogaila ir lenkai, nebtu-

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. III, K. 5.

377

1411

rėdami daugiau kryžeivių, neapvergtų jį; to dėjęs,
pasisakė karaliui, jog ligos jo vaiske pradėjusios
plėstis, jog ansai nebgali jam bepadėti vėtravoti
Marienburgą, nes turi eiti Lietuvos gynioti, kurią
išvarę pardavojo į svetimus kraštus; kaipogi, pali-
kęs Jogailą ties buveine kryžeivių, pats traukė su
vaiskais savo į Lietuvą. Sako, jog Vytautas pačių
rinktinių žaliūkų pulkų lietuvių ir žemaičių nestatęs
į mūšą, nes atstu užpakaly atsargai užslėptus laikęs.

Karalius Jogaila, negalėdamas įsilaužti į pilį Ma-
rienburgo, pasigadijo su kryžeiviais ir sandarą pa-
darė Torunėj, kuriame viens kitam prižadėjo iįmti-
nius be pinigų išduoti, visus kraštus užimtuosius vie-
ni antriems kaip buvus sugrąžinti pasiėmė, vienok
Žemaičiai iki smerčio Vytauto ir Lenkų karaliaus
bus jų valdžioj, nes po jų smerčio apent teks kryžei-
viams, kurie vienok šiuo kartu turi užmokėti Lenkų
karaliui ir DLK 100 000 kapų skatikų už išdovius ant
tos karės, o kunigaikščiui Mozūrų 5000 kapų skatikų
už iškadas.

Nes jog Vytautas DKL nebuvo užkviestas ant to
sandaro, vienok teisybė pati šaukės, jog tasai duotų
pakajų, kursai neprietelius pergalėjo; rūgodamas
ant to Vytautas, jog jį taip paniekė, tą patį metą
traukė į Prūsus su rimtais pulkais. Tuojau didis mist-
ras išsiuntė didžius vaiskus ant jo, su kuriais susiti-
kęs, DLK, 6000 visų gerųjų jočių kryžeivių karvietėj
paguldęs ir plačiai platesniai jų apygardas nuterio-
jęs, su didžiu grobiu namo sugrįžo!.

Jogaila, karalius Lenkų, kaip regėjom, padaręs
sandarą Torunėj su kryžeiviais, pargrįžo į Krokuvą,

! Eber. Windeck, Hist, Sigismund., T. I, p. 1133,

378

buveinę savo, į kurią įėjo su iškilme kaipo pergalėto-
jas. Tuo pačiu laiku atsitiko tenai sesers jo duktės,
kunigaikštaitės mozūrų, ištekančios už arkikuni-
gaikščio Austrijos, parėdka, kurioj buvo ir patsai
Vytautas; rašo, jog toj parėdkoj siuntiniai ciesoriaus
Zigmanto perkalbėjo DLK, idant apmautų galvą savo
Lietuvos karūna ir suvisu nuo Lenkų atsirištų!,

Tą regėdamas, Jogaila, užvis jo rodnieji ir vysku-
pai, kurie aną valdė, linkėjo jam, idant atnaujintų
dar sunėrimą Lietuvos su Lenkais, kaipogi nuogąsta-
vo anie, idant Lietuva veikiau ar paskiau neatsirištų
būtinai nuo Lenkų. To dėjęs, Jogaila karalius susiėjo
su Vytautu DLK vietovėj Horodlėj ir tenai išdavė
raštą, kuriuo amžinai sunėrė tautą Lietuvos su len-
kais ir prisieka jį abi pusi patvirtino. Daug galėtų
apie tą raštą skladavoti, nes jog pasiėmiau trumpai
rašyti, dėl to gi palieku aną kitam laikui.

Paskui Vytautas su Jogaila, atkeliavusiu į Žemai-
čius, ėmė anuos iš visos galios krikštyti, kurie iki
šiolei, noris varginami nuo kryžeivių, vienok pago-
nimis tebebuvo. Tuojau liepė amžiną šventą ugnį,
žinyčia vadinamą, kuri kūrinos ant aukšto kalno ties
upe Nevėžiu, užgesyti ir užlieti. Nes jog nebuvo ku-
nigų, mokančių lietuviškos arba žemaitiškos kalbos,
Vytautas su Jogaila pačiudu pamokslus sakė ir įsta-
tymus tikėjimo švento mokė ir krikštijo. Žemaičiai,
sulaukę apšvietimo dvasios šventos, visi atsižadėjo
pagonystės ir apsikrikštijo. Tuo pačiu kartu Vytau-
tas su Jogaila vyskupą Varniuose perdėjo ir tenai
katedrai į vardą švento Petro ir Povilo apaštalų pa-
matus padėjo. Paskui Vytautas DLK devynias bažny-
čias padirbino: Ariogaloj, Kražiuose, Varniuose, Ra-

! Koialowicz, Hist. Lit., t. II, p. 90,

379

1412

1414

seiniuose, Viduklėj, Veliuonoj, Kaltinėnuose, Cetroj
(Sedoj) ir Luokėj!.

Atentį metą garbingą ūkė Naugardo Didžiojo at-
leido savo siuntinius pas Vytautą DLK, su kuriuo
sandarą atnaujino po senovės. Nes su kryžeiviais ne-
buvo dar aiškaus pakajaus; kaipogi tą patį metą su-
siėję Vytautas, Jogaila ir Jungingenas, didis mistras,
į Grabovo vietovę, reikalavo DLK ir Lenkų karalius
nuo mistro, idant aniedviem atduotų Žemaičius, Sū-
daujus, Pamarį, Kulmą ir Mikelau žemę; didis mist-
ras nenorėjo atduoti tų kraštų, užvis Žemaičių, tarda-
mas; „Žemaičiai daug kraujo kaštuoja kryžeiviams."
Negalėdamu Vytautas su Jogaila nieko iškaulyti nuo
kryžeivių ėmė vėl su anais kariauti ir vienu žygiu
užėmė pilis Osterodę, Neidenburgą, Balgą,, Alenštei-
ną, Heilsbergą, Brandenburgą, Elbingą, Christburgą,
Rizenburgą ir vieną dalį paties Marienburgo; ant
galo taip prispausti kryžeiviai padarė paliaubą ant
dvejų metų ir visi ėmė rėdytis į Konstancos vietovę
ant konsiliumo, kuriame ne tiktai visi kardinolai,
arkivyskupai ir vyskupai viso pasaulio turėjo būti,
nes ir patsai popiežius ketino atkeliauti ir tenai ne
tiktai lenkus ir kryžeivius taikinti, nes ir kitus vieš-
pačius, karalius ir kunigaikščius sūdyti, į kurį surin-
kimą ne tiktai visai dvasiškai vyresnybei reikėjo su-
sirinkti, nes dar turėjo viešpačiai ir karaliai tenai
eiti; kaipogi patsai Zigmantas, išeidamas į tą konsi-
liumą, savo ciesorystę ir karalystę Vengrų atdavė į
užtarymą ir apieką DLK Vytautui, idant saugotų
krikščionis nuo galybės turkų.

Čia yra vieta lietuviui, žemaičiui pažvelgti ant
savo ūkės tų dienų ir rymoti ant jos didybės. Buvo

! Krėt. rys. žyc. Witol., k. 89,

380

diena, kad Vilnius, buveinė Lietuvos, žymę iki jūrų
Adrijos, Juodosios, Kaspijos leido, o atėmė atsakus
nuo jūros Baltijos ir upės Dono. Tos dienos dėl lietu-
vių, žemaičių yra saulė žibanti pusdieny, kurie, iki
tapę krikščionimis, tuojau paliko užtarytojais krikš-
čionų, kurie, patys tarp savęs susikyvoję, provojos,
o lietuviai, žemaičiai, sekdami dorybe ir kantrybe
savo bočių probočių skitų ir sarmatų“, gyvendami
vienybėj, kaltininkus krikščionis gyniojo. Ne mano
plunksnos reikia aprašyti galybę ir didybę Lietuvos
tų laikų; rasi kuomet tuomet pagimdys bent viena
motina tokį sūnų, kursai, pasigailęs savo pamintos
tautos, surašys paminklui jos tuos aukso metus! Kai-
pogi Strijkauskis, apie kurį viršiau minavojau, sako,
jog anam esančiam Konstantinopoly, buveinėj tur-
kų, metuose 1574, čiausas, tai yra turkų kunigas,
žmogus mokytas, rodęs jam pirmąją bendrystą Lietu-
vos su turkais, nuo Vytauto amžiaus jų knygose
užrašytą.

Žemaičiai nežinodami dar aiškiai, kam teks,
kaipogi paskutiniame sandare, Torunėj padarytame
su kryžeiviais, buvo parašyta, jog, mirus Vytautui ir
Jogailai, Žemaičiai apent teks kryžeiviams, dėl to
gi mindami anie, jog jų kunigaikščiai ir karaliai
daugiau savo gero veizi, ne žemaičių, to dėjęsi, iš-
rinko tarp savęs 60 visų gerųjų vyrų ir išleido į kon-
siliumą Konstancos, 300 trūkių, arba mylių, attolintą
nuo savo tėvainės, norėdami tenai teisybę rasti tame
visų didžiausiame ir teisingiausiame ant viso pasau-
lio sūde. Kaipogi, įėję tenai į tą šviesų surinkimą,
kuriame neapregimos eilės kardinolų, arkivyskupų,
vyskupų sėdėjo, ėmė jų meilauti, idant priimtų anuos

* DI po šio žodžio skliausteliuose: ir gerulių D. P.

381

į užtarymą savo ir mokytų įtikėjimo švento, jog anie
nori širdingai krikščionimis tapti, nes ir Kuosais po
senovės gyventi, ne vokiečiams ir kitiems sveti-
miems vergauti, jog anie ne dėl to kariauja su kry-
žeiviais, jog anie krikščionimis nenori tapti, nes dėl
to, jog anie savo žemės nenori atduoti kryžeiviams ir
aniems vergauti. Su tokia iškalba siuntiniai guodės
tam šventam surinkimui ir taip jo klūkė, idant išplėš-
tų juos iš nagų šėtono, jog kardinolas patsai Raguza,
pasigailęs jų meilavimo, išminties ir iškalbos, ketėjo
pats eiti į Žemaičių žemę tikėjimo švento mokyti ir
tą būt padaręs, kad tiktai kalbą žemaičių būt iš-
mokęs!

Negana to, dar buvo žemaičiai antrą kartą pasi-
rodę tame šveniame surinkime, klūkdami, idant
ansai lieptų kryžeiviams, kurie iš žemaičių žemės
daugybes kalinių buvo išvarę ir apvergę, atduoti ir
juos pačius nuo valdžios arkivyskupo Rygos išliuo-
suoti. Surinkimas, paklausęs jų meilavimo, liepė
kryžnešiams ir kryžeiviams tuojau pagrąžinti jų ka-
linius ir pasakė, jog žemaičiai ūkiškuose reikaluose
ir dvasiškuose nė vieno kito neturi klausyti, kaip
tiktai ciesoriaus ir savo vyskupo. Tokią paguodą ga-
vę, žemaičiai sugrįžo namo,

Vytautas, norėdamas pasieiti tam šventam surin-
kimui, atleido dar į aną gudų vyskupus, kurie, tenai
atėję, norėjo ir geidė su Romos bažnyčia susinerti ir
popiežiaus klausyti. Darė tą Vytautas daugiau dėl
to, jog įtariamas buvo nuo nekurių, jog ansai taupo
pagonis ir totorius, kiti dar skelbė, jog ansai, įgavęs
valdžią, išsižadės apent tikėjimo krikščioniško, dėl

i Kotzebue, Preus, aelt. Gesch., T. II, K. 7.

382

to gi DLK norėjo sutaikinti schizmatikus su katali-
kais, ką ir buvo padaręs.

Noris paskui konsiliume buvo ciesorius liepęs
kryžeiviams Žemaičius atduoti DLK, o popiežius juos
tenai iškeikė, jei anie to neklausytų daryti, vienok
kryžeiviai traukės ir nenorėjo anų atduoti, užvis Ve-
liuonos pilies. Kaulydamies Vytautas, Jogaila ir
mistras sutarė ant galo pačioj Veliuonoj susieiti ir
tenai tarp savęs pasigadyti; kaipogi susirinko tenai
ne anie vieni, nes daug dar siuntinių svetimų vieš-
pačių, kurie norėjo būti jų tarpininkais, vienok ir te-
nai nesusitaikino.

Kad taip kaulijos šalys, sandarus darydami, tuo
tarpu žemaičiai, norėdami būtinai kryžeivius už Ne-
muno išbrukti, antpuldinėjo juos ir kariavo; noris
daug kartų ir pačius žemaičius kryžeiviai įveikė,
vienok DLK ne tiktai jiems nė kokios pagalbos neb-
davė, nes dovanas viens antram su mistru siuntino,
ir, kad mistras guodės Vytautui ant žemaičių, ansai
juos, kaip rašo vokiečiai, liepęs mistrui sudrausti.

Smertis didžios kunigaikštienės Lietuvos Onos,
garbingos žmonos Vytauto, kuri jį metuose 1362,
Kaip jau sakiau, iš kalinio išliuosavo, nemažai užrūs-
tino Lietuvą.

Tą nelaimę padidino Lietuvos neprietelius Ediga,
pergalėtojas ties Vorksla; tasai, persikėlęs per Dono
upę, attraukė staiga iki Kijevo ir jį apgulė, nes, nega-
lėdamas į pilį įsilaužti, kurią stipri įgulė kantriai
gynė, iš apmaudo visą vietovę nudegino taip, jog
garsus iki šiol Kijevas nuo to laiko nebgalėjo dau-
giau į savo senąjį puikumą beįsigauti. Vytautas, no-
ris įkandin ginės Edigą, vienok nebgalėjo jo bepa-
nokti.

383

1418

1419

DKL, būdamas pasitiekęs į karę ant totorių, tuo
pačiu žygių, mirus Saladinui, didžiam chanui, apka-
rūnavojo Bestabulę didžiu chanu Vilniuj ir jį išleido
su viena dalia savo vaisko ir su totoriais Lietuvos
valdžios apimti ant visų totorių, nes Bestabulė, ka-
riaudamas su nekuriais karvedžiais, nenorinčiais jo
išpažinti už didį chaną, karėį mirė, Vytautas tuojau
jo brolį apkarūnavojęs vėl išleido, kursai, apėmęs
valdžią ant visų totorių, buvo tarnu DLK ir jam
duoklę kas metą mokėjo. Tą matydamas, patsai Edi-
ga nusiminęs atleido siuntinius pas DLK, pakajaus
meilaudamas, ir atsiuntė jam dovanom tris verbliū-
dus, karmazinu apdengtus, ir 27 visų gražiausius
žirgus.

Tą patį metą atėję siuntiniai ciesoriaus į Lietuvą
Vytautą DK sutaikino su Švitrigaila, kurio pasigailęs,
ansai davė jam vieną dalyką Lietuvos rėdyti su pi-
limis Naugardu Severijos ir Brianskuų, kurias valdė
ansai iki smerčio DLK.

Vienok Vytautas negalėjo taip veikiai pasigadyti
su kryžeiviais, noris vyskupas Derpto ir arkivysku-
pas Rygos linkėjo, idant kuo veikiau sandarautų
tarp savęs ir naujų krikščionų nepiktintų, tardamų,
jog anie, tą regėdami, kas dieną gali išsižadėti tikė-
jimo švento; ką ir nulėmė vyskupai, kaipogi žemai-
čiai, kurie jau padoriai ir širdingai buvo apsikrikš-
tiję, tą metą papaikę bažnyčias savo sudegino ir vys-
kupą išginė; negal šiandien žinoti priežasties to bun-
to, negut paskiau atsiras kokie raštai, kurie apreikš
ir priežastį. Vienok tas yra žinoma, kaip viršiau Ie-
gėjom, jog konsiliumas pasakė žemaičiams, idant
anie kito nieko neklausytų, kaip tiktai ciesoriaus ir
savo vyskupo, antra, jog patsai DLK paskui konsi-
liumą neužtarinėjo žemaičių, kaip jau minavojom,

384

nuo kryžeivių ir jų nebgelbėjo: kaipo tuo pačiu kar-
tu Vytautas, drausdamas žemaičius, liepė 60 jų vy-
resniųjų nukirsti!.

Čekai, norėdami išsiliuosuoti iš valdžios cieso-
riaus, susibuntavojo ir atleido siuntinius į Vilnių, ka-
rūną Čekų Vytautui siūlodami ir meilaudami, idant
ansai, aną priėmęs, teiktųsi anuos gelbėti ir užtaryti.
Negal žinoti, dėl ko DLK neėmė, nes atdavė aną savo
brolio sūnui Kaributui, kurį išleido į Čekus su viena
dalia savo vaisko jų gelbėti.

Ciesorius, atmonydamas už tą Vytautui, įgundino
kryžeivius į karę su anuo, žadėdamas jiems savo
pagalbą duoti, kurie iki šiol, nedrįsdami aiškios karės
pradėti, vienais kaulijimais, vienais paliaubų dary-
mais nuo pat Tanenbergo mūšos visą tą laiką perlei-
do, paskui, vildamies pagalbos nuo ciesoriaus, kuo
didžiau ėmė šiauštis. Nes kad kryžeiviai nenori išsi-
žadėti Žemaičių žemės, Vytautas DLK, įėjęs į Prūsus,
užėmė pilį Liubavos, o Rizenburgo į pelenus apver-
tė, paskiau įsilaužė vėtra į pilį Golupo ir, pergalėjęs
keliose kruvinose mūšose kryžeivius, artinos jau ant
Marienburgo, nudegino Torunę ir apgulė garbingą
Kulmą savo įstatymais“, kuriais žemaičiai, kaip re-
gėjom, norėjo rėdytis.

Ant galo kryžeiviai, būdami taip prispaustais, pa-
darė sandarą ant ežero Melno metuose 1422, kuriame
atsižadėjo kryžeiviai Žemaičių, Sūdaujų (šiandien
vojevodystė Augustavo) ir apygardų Nesau, Orlau,
Neudorfo ir Morino nuo upės Drevencos iki Bydgoš-

! Kotzebue, Preus, aelt. Gesch., T. III, K. 7.
* DI yra: istamas ir po šio žodžio skliausteliuose: įstatymus
D. P.

13. Raštai I t. 385

1420

čiaus, be to dar, visus raštus, kuriais kryžeiviai savi-
nos tuos kraštus, turėjo atduoti lietuviams ir lenkams
ir prisiekti, jog visi kiti raštai, kurie dar rastųsi, prie-
šingi tam sandarui, nė kokios tvirtybės neturės. Tuo-
jau pagal tą sandarą ir rubežius užvedė tarp lietuvių
ir žemaičių, vienok Vytautas neatėmė kryžeiviams
Klaipėdos ir tos kerčios Žemaičių, šiapus Nemuno
esančios, ne be vilties savo gero, kaip tuojau regė-
sim, ir vieną tiktai sau Palangą paliko.

Nutildęs Vytautas savo neprietelius neužmiršo
ūkę rėdyti, Visi pietiniai gudai, noris buvo valdžioj
Lietuvos ūkės, vienok vyresnybė dvasiška, būdama
išpažinimo rytų, arba graikų, klausė metropolito
savo, Maskvoj esančio, ir visas dvasiškas rinkliavas
ir dešimtines turėjo jam į Maskvą siųsti. Tas didžiai
netiko Vytautui, jog pinigus be jokio reikalo reikėjo
siųsti į svetimą kraštą. Kaipogi, mirus metropolitui
Ciprijonui, Vytautas DKL užsakė Lietuvos žemės
vyskupams tarp savęs vieną metropolitu išrinkti,
kursai galėtų rėdyti visokius reikalus dvasiškus, ir
užgynė daugiau besiųsti į Maskvą dešimtinių ir kitų
dvasiškų rinkliavų. To dėjęs, arkivyskupas Polocko
Teodosijus, su vyskupais: Izaoku Černigovo, Dioni-
zijum Lucko, Gerasimu Vladimiro, Sebastijonu Smo-
lensko, Charitonu Chelmo, Eufemijum Turovo susi-
rinkęs*, pašventė metropolitu Lietuvos rytų bažny-
čios Grigorijų Camblaką, vyrą mokytą, metuose
1425 Naugarduke, nuo kurių metų Lietuva suvisu
atsigrįžo nuo Maskolijos dvasiškuose reikaluose!.

ND e UA

aniems kariaujant su lietuviais slapta talkinėjo; noris

* DIL: susirinkę.
U Žyc. Witolda, k. 97.

386

žinojo tą aiškiai DKL, vienck nieko jiems nedarė ir
laukė tiktai pragumo karę su anais pradėti. Tuo
tarpu rados kerštai dėl rubežių tarp pskovionų, ūki-
ninkų Naugardo ir lietuvių. DLK tuojau jiems ap-
skelbė karę ir, sutraukęs savo karius, apgulė Opoč-
kos pilį, dalyke ūkės Pskovo esančią. Nes tenai Vy-
tautui nevyko, kaipogi kad lietuviai, lauždamies pro
angą į pilį, susigrūdo ant tilto, tuo tarpu pskovionys
paskubėjo tiltą pakirsti, ir taip daugybės lietuvių,
įlūžusių su tiltu, vieni užsimušė krisdami, kiti ant
mietų, tyčiomis į vandenį įkaltų, persidūrė, o gyvie-
siems, kuriuos sugavo, kailius lupo akivaizdoj pa-
ties Vytauto. Negalėdamas DK įsilaužti į Opočką
metės ant pilies Voronačo. Atsiminę pskovionys,
jog nestengs su galybę Lietuvos kariauti, nusižeminę
pasidavė ir pažadėjo jam kas metą 700 svarų sidab-
ro duoklės duoti. Nužeminęs taip didis LK dukterį
ėjo dar ir motinos kariauti, tai yra Naugardo Di-
džiojo, kurio galybė ir turtai buvo neaprašomi, kai-
pogi priežodis buvo sakomas: „Kas gali ką padaryti
dievui ir Didžiam Naugardui?“ Pelkės, versmės ir
neišžengiamos girios gyniojo nuo visų pusių tą gar-
bingą ūkę, nes nurumbėjusiam Vytauto kareiviui,
kursai mokėjo trupinti plienu ir variu aplietas kry-
žeivių eiles, tam, sakau, pereiti balas ir girias buvo
niekas; kaipogi Vytautas tuo pačiu žygiu liepė
10 000 kirtėjų skinti kelią tiesiai ant Didžiojo Nau-
gardo per juodąją girią, 0 per balas žemgrindus
dirbti. Visų pirma apgulė pilį Porchovo, kurios ka-
mendotas Boreckis, negalėdamas atremti lietuvių,
atsipirko, duodamas Vytautui 2000 svarų sidabro už
visą vietovę. Tasai nevykimas pradžioje karės nu-
gandino ūkininkus Naugardo, kurie, nenorėdami
prasto galo laukti, pasidavė didžiam Lietuvos kuni-

13* 387

gaikščiui ir taip užmiršo priežodį: „Kas gali ką pa-
daryti dievui ir Didžiam Naugardui?“ Kaipogi ūki-
ninkai, išrinkę tarp savęs siuntinius, priešaky arki-
vyskupą Eufemijų, išleido į abazą lietuvių ir tenai,
rašo, šėtre, kuriame DLK sėdėjo ant aukšto sosto,
kurio šalyse stovėjo eilėmis jo karvedžiai ir visa ka-
rės vyresnybė, klaupę meilavo pakajaus ir jo užta-
rymo ir pažadėjo kas metą 4000 svarų sidabro jam
mokėti; kaipogi, išklausęs jų meilavimo, Vytautas
tenai pat sandarą padarė metuose 1425. Taip par-
grįžo Vytautas pergalėtoju ir į Vilnių, Lietuvos bu-
veinę, su iškilme įėjo, į kurią neapseikimas gėrybes
ir turtus! parvirdė.

Pertekęs Vytautas garbės, turtų ir galybės, tapęs
garsiu visame pasauly ir pirmuoju karvedžiu savo
amžiuj, valdymieru plačių kraštų, viešpačiu daug
tautų, kurio valdžia prasidėjo nuo Baltijos įūros,
bengės ant Juodosios. Nieko netrūko jo didybei ir
galybei, kaip tiktai vienos karūnos, kurios nebvilda-
mos nuo lenkų sulaukti, užvis jog Jogaila sulaukęs
buvo vaikų, dėl to gi norėjo Lietuvos karūna apsi-
mauti, Didžiai bendringai gyvendamas Vytautas su
kamendotu Ragainės Mimpelgardu, išmintingų vyru,
pasisakė jam, ką keta daryti. Mimpelgardas, susiži-
nojęs su didžiu mistru, didį Lietuvos kunigaikštį kuo
didžiau gundino karalium Lietuvos pasidaryti. Didis
mistras pasakė tą ciesoriui, kursai ne tiktai linkėjo
Vytautui tapti karalium Lietuvos, nes dar patsai
norėjo su anuo regėtis, kaipogi sutarė Lucke susieiti.

Atėjo tenai ne tiktai Zigmantas ciesorius su žmo-
na, kaipo meilaudamas DLK pagalbos ant turkų ir
čekų, kurie buvo susibuntavoję ant jo, nes dar kara-

1 Žycie Witolda, k. 100.

388

liai danų ir lenkų su visa savo diduomene, didis ku-
nigaikštis maskolių, didi kunigaikščiai Tverės, Ria-
zanės, didis chanas totorių, siuntiniai ciesoriaus Ry-
tų!, siuntiniai kitų viešpačių ir karalių, daugybės
kunigaikščių, metropolitų, arkivyskupų, kurie, gir-
dėdami atėjusį ciesorių DLK karūnavoti Lietuvos ka-
ralium, vieni atkeliavo paties Vytauto regėti, kaipo
visame pasauly garbinamo, kiti regėti išeigos kart-
navojimo. DLK pakėlė tiems svečiams bankietą ir
juos vaišino karališkai per penkias nedėlias; rašo,
jog toksai buvęs susirinkimas, jog 700 bosų paties
midaus išgėrę svečiai kas dieną, neskaitant į tą vyno
almazijos ir kitų gėrimų, 700 jaučių, 100 briedžių, 100
šernų, 100 taurų, o paukščių ir kitos smulkmės be
skaitliaus kas dieną suvalgęž. Vaišinti taip svečius
per penkias nedėlias retas šiandien ne tiktai karalius,
nes ir ciesorius tegalėtų.

Dėl to gi ciesorius, stebėdamos į gėrybes ir turtus
DKL, tarė jam: „Tamista esi jau aiškiai karalium,
vardo vieno bereikia, kurį tuojau gausi." Rašo, jog
Vytautas, taip savo svečius vaišindamas, pažadėjęs
dar ciesoriui į talką 100 000 karių ant turko. DKL,
noris geidė karalium Lietuvos tapti, vienok nenorė-
jo priimti to naujo urando be žinios Jogailos, Lenkų
karaliaus, kurį tenai esantį gerindamas ciesorius su
ciesoriene aplankė. Ciesorius, apie daugį su anuo

i Kursai tarp kitų brangių dovanų didžiam kunigaikščiui Lie-
tuvos atsiuntė didžiai brangų abrozdą motinos švenčiausios aukso
spielčiuose, kurį abrozdą neseniai Senuose Trakuose kunigas be-
nedikčionis, gerbdamas didįjį altorių, rado tenai užkištą dulkėmis
apkerpėjusį; iš pirmo nepažino, nes kad ėmė veizėti, rado ir pa-
rašą; tasai abrozdas tebėr šiandien pas kunigus benedikčionis, ir
reikia viltis, jog tas zokanas, kaipo ėmė šiandien mokytis, nepa-
kleis niekur to brangaus palaiko lietuvių tautos.

2 Strykauskis, Kron. Lit., k. 529,

389

bylodamas, priminė, jog Mindaugas buvo Lietuvos
karalium, daug gadnesnis yra tos vyresnybės Vytau-
tas. Jogaila abejotinai ant to atsakė, tardamas: „Jei
roda mano sutars, aš nepriešingausiu.“ Atėjęs į rodą,
pats Vytautas savo norą apreiškė lenkams. Visų pir-
ma arkivyskupas Gniezno linkėjo didžiam LK karū-
navotis, tardamas, jog tasai daras jo bus su laime dėl
lenkų ir lietuvių, nes vyskupas Krokuvos Olesnickis,
gelbėtojas karaliaus, niekaip neleido to jam daryti,
stigavodamas, jog ciesorius ir kryžeiviai linki karū-
nos didžiam Lietuvos kunigaikščiui ne ant jo laimės,
nes ant prapulties, jog, karūnavodamos savo amžiaus
gale, garbingesniu nebtaps, kaip jau yra, jog ansai
negali laužyti savo prisiekos, kaipo du kartu suner-
damas Lietuvą ir Žemaičius su Lenkais, abu kartu
prisiekė, jog tą amžinai daro. Didis kunigaikštis, už-
rūstintas, išeidamas iš rodos, tarė: „Noris jūs neno-
rit, vienok aš darysiu tą, ką aš noriu.“

Tėvūnai lenkų išdavė tuojau raštą, idant DLK ne
tiktai nesibendrautų su neprieteliais lenkų ir lietu-
vių, nes dar, idant sudievu ciesoriui nesakęs, iš Luc-
ko išsidangintų. Vytautas ne tiktai iš Lucko neva-
žiavo, nes, priešingaudamas lenkams, kuo didžiau
ciesorių vaišino ir meilingai su juo bylojo, ant galo,
apdovanojęs ciesorių brangiais brangesniais daik-
tais, tarp kurių sako buvus išauksytą ragą tauro, kurį
jo bočius Gediminas DLK ant Vilniaus pilies kalno
buvo užmušęs, kaip jau viršiau regėjom, su iškilme
išleido ir tuojau sueimą suvadino, idant dasižinotų,
kas bus karšinčium Jogailos,

Tą regėdami, nusiminė lenkai ir atleido siuntinius
pas Vytautą, kurie visų pirma norėjo perkalbėti, pas-
kui, negalėdami to dasiekti, ėmė kare jį gorinti. DLK,
tuo nenusimindamas, aniems atsakė: „Negeidžiau aš

390

niekuomet karūnos, kad man aną linkėjo ciesorius,
aš neėmiau, nes jūsų pačių karalius savo roda ir mei-
lavimu mane įgundino anos geisti, kursai daiktas
visiems rados žinomas, 0 mano onoras (kiltis) reika-
lauja šiandien, idant aš aną dasiekčiau.“!

Taip atsakęs Vytautas siuntiniams susibendravo
kuo didžiau su kryžeiviais, papirko nekuriuos tėvū-
nus lenkų, skubino ciesoriui pradėtą reikalą nubeng-
ti ir pats į karę ėmė tiektis; ir maž ko bereikėjo, jog
Jogaila, įsipainiojęs į savo kebeles, nenurietėjo nuo
sosto karaliaus Lenkų. Kaipogi pirma gyniojo di-
džiam LK karūnavotis, paskui ėmė pats jam linkėti,
raštuose savo visaip jį girdamas; nes išmanus ir gud-
rus Vytautas jo saldiems žodžiams netikėjo: kaipogi,
rašydamas gromatą pas didįjį mistrą kryžeivių, taip
sako: „Gali tamista suprasti, kaip puikiais žodžiais
karalius kalba, o kaip maž tedaro.“

Jogaila, negalėdamas perkalbėti DLK, idant nesi-
karūnavotų Lietuvos karalium, guodės popiežiui,
kursai katram bulę atleido, taikindamas abudu. Ant
galo nebsumanydami lenkai, ką bedaryti, tą dar iš-
manė, jog Jogaila senas, jo sūnus karšinčius mažas,
DKL bevaikis, dėl to gi, susitarę su karalium Jogaila,
Vytautui DLK Lenkų karūną norėjo atduoti, vilda-
mies tuo išradimu visa sutaikinsią, tai yra: Vytautui
karūną duoti ir sunėrimą tautų nesuardyti. Nes Vy-
tautas to nenorėjo daryti ir, ieškodamas tos garbės
ne dėl savęs, nes dėl Lietuvos ūkės, tarė: „Tegul
aukščiausias pailgina amžių karaliui! Aš netykau jo
karūnos, ansai tiktai man teneskaugėja manosios; su
jo karalysta aš laikau ir užlaikysiu seną bendrystą,
jei jūs to norit, jei ne, jūs mane išvysit ginkluotą.“

! Kotzebue, Preuss. aelt, Gesch., T. III, K. 19,

Lenkai, nebgalėdami kitą ką besumanyti, susitarė
ciesoriaus siuntinius, einančius pas Vytautą su karū-
na į Lietuvą, sugauti ir karūną atimti: kaipogi Čarn-
kovskis, su kita diduomene lenkų susinėręs, perėmė
ant rubežiaus siuntinius ir privilijas, duotas nuo cie-
soriaus Vytautui ant karalystos Lietuvos, atėmė. Vie-
nok siuntiniai išsigavę atėjo dar pačiam DLK ap-
reikšti tą, kas buvo su anais nutikęs. Tiek datirdamas
Vytautas nelinkėjimo nuo tų, kuriems tiek gero iš-
davęs buvo, iš rūpesnio susirgo, vienok, ligoj būda-
mas, vylės dar karalių perkalbėti, dėl to gi geidė,
idant jį Jogaila aplankytų, tardamas jam, jog ansai
(Vytautas) visa jau užmiršo. Nes tėvūnai lenkų ne-
leido Jogailos eiti jo lankyti, nes, jog ansai didžiai
veržės, pridėję jam rodnuosius, išleido į Lietuvą,
kursai ant rubežiaus Lietuvos karališkai priimtas ir
į Vilnių buveinę atvestas buvo. Pirmajame pasire-
gėjime neužmiršo Vytautas savo svečių perkalbinėti,
tardamas širdingai savo brosiui tais žodžiais: „Stoviu
ant grabo, ko jūs nuogąstuojat manęs, nieko aš nebe-
padarysiu su mano karūna, noriu tiktai pasauliui su
tuo ženklu pasirodyti, kaipo su mano nuopelnu. Ne-
dėvėsiu aš jos, prisiekiu aš jums į vardą visų šven-
tųjų, jog po kelių dienų išsižadėsiu aš anos iš gero
noro." Kaipogi prisiekęs dar didžiai gailingai meila-
vo Jogailos ir lenkų rodnųjų. Jogaila karalius, su-
graudintas tais žodžiais, tarė: „Jei leidžia mano rod-
nieji, aš nepriešingauju.“ Nes rodnieji neleido jam
niekaip karūnavotis, užvis Olesnickis, vyskupas
Krokuvos; tas kūlio žmogus, kuriam DLK dovanas
davė, meilavo ir gorino, taip jam dar tarė: „Tu esi
visų gadniausias pirm visų karūnos, tavo kraštai,
tavo galybė, tavo turtai lyginas visų didžiausiai ka-
ralystai; nes Lietuvos karalius gali tapti kuomet

392

tuomet neprieteliu lenkų; šiandien abi tauti yra su-
nerti amžinai ir karūni abejų ant vienos galvos su-
mauti. Tas bendringas tautas ciesorius, jų neprie-
telius, nori perskiesti ne ant laimės jų, nes ant ne-
laimės, kaipogi patsai prie skomio ištarė tuos žo-
džius: „Vardą karaliaus it mėsos šmotą tarp šunų
įmečiau.“ Sunertos mūsų tautos yra nepergalimos,
nes perskiestos taps grobiu neprieteliams, ir tu būsi
tuo kartu kaltinamas; pats regi, jog teisybę kalbų,
kaipogi aš negaliu būti zdraice mano tėvainės.“ No-
ris taip drąsiai Olesnickis jam kalbėjo, vienok ant
prisiekos Vytauto, jog ansai apent ketėjo karūnos
atsižadėti, nieko neatsakė, Ant galo ir tie lenkų rod-
nieji, kurie iš pirmo linkėjo Vytautui karūnos, neb-
galėjo ar nebnorėjo bepriešingauti vyskupui Kro-
kuvos!.

Lietuviai taip pat visi nutilo, ir nerados nė vieno,
kursai būt atsakęs bent tuos žodžius: „Norim bend-
rais, ne vergais lenkų būti. Neteisingai, vyskupas
Krokuvos nori laimės lenkų, o prapulties Lietuvos, ir
tą nori darodyti prisiekomis. Tiesa, jog prisiekė lie-
tuviai, žemaičiai iš vieno turėtis ir gintis nuo neprie-
telių, nes neprisiekė ant to, jog nebebus daugiau lie-
tuviais, nes lenkais, jog kalbės, rašys lenkiškai, ne
lietuviškai, jog išsižadės lietuviai savo įstatymų, savo
apsiėjimų, o rėdysis pagal lenkiškus, ne, ne, ant to
lietuviai neprisiekė. Kaipogi išsižadėti savo kalbos,
savo įstatymų, savo apsiėjimų, o priimti į jų vietą
svetimus lygiai yra, kaip jei svetimam pasiimti jo
vergu būti. Nė vieno rašto lenkai neparodys, kuria-
me lietuviai būtų save vergais lenkams užrašę, tuo
kartu kad lietuviai turi valdžioj savo gudus, kad per-

! Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T, III, K. 19,

893

galėjo miečeivius, sutrupino galybę kryžeivių, su-
draudė totorius ir gorina dar savo galybe pačius tur-
kus. Kurs lietuvis leis šiandien save svetimų vergu
užrašyti? Jei rūstose ir kruvinose dienose mokėjo
lietuviai, žemaičiai save ginti nuo galybės visos
Europos, pergalėję šiandien visus savo neprietelius
savo kantrybe žino, kaip toliau turi save ginti ir už-
laikyti. Esam liuosi ir tokiais norim būti, ir rėdą
tokią* norim, tokią apskiriam; nes jei kas drįsta
mums mūsų kalbą, mūsų įstatymus ir apsiėjimus iš-
plėšti ir mus vergais savo padaryti, pirmiau mes aną,
kaipo tikri sūnūs skitų, sarmatų**, kantrybe mūsų
ipergalėsim ir, suvaržę jį patį gelžiniais, po kojų pa-
minsim ar patys pelenuose mūsų tėvainės užsirau-
sim, Galim mes su lenkais bendrystoj gyventi ir iš
vieno nuo neprietelių gintis, nes katrie sau kaip tin-
kami ūkę savo rėdyti ir katrie kalbėti, rašyti, moky-
tis kalba savo bočių probočių. Nežinau, pasakykit
jūs, tėvūnai Lietuvos, už ką mus lenkai nori vergais
daryti? Jei Olesnickis girias mylįs tėvainę savo, no-
rėdamas mus lenkais padaryti, mes už aną tūkstantį
kartų didžiau mylim mūsų tėvainę, kaipogi tūkstantį
kartų už aną mūsų kraują preliejom.“ Nebuvo nė
vieno (kaip sakiau), kursai būt bent taip užtaręs lie-
tuvius, o rasi kas ir atsakė vyskupui Krokuvos, nes
skaugysta*** svieto neužlaikė mums to atsako iki
mūsų laiko,

Reikia žinoti, jog Jogaila apsirėdęs buvo gudriais
gudresniais ir mokytais arkivyskupais, vyskupais,
rodnaisiais, nieko pats nerėdė: kaipogi karėj Vy-

* DIl: kokią.
** DI po šio žodžio skliausteliuose: gerulių D. P. L
*** DI po šio žodžio skliausteliuose: pavydas D, P,

394

tautas, o rodoj vyskupai ir arkivyskupai. Dėl to gi
viensai gudrus ir mokytas vokietis pasakė: „Jogaila,
karalius Lenkų, be Vytauto buvo ranka be kalavijo.“
Didis kunigaikštis Lietuvos, noris turėjo kantrius ir
buklius karvedžius, nes ne gudrinčius, kurie būt
galėję savo iškalba lygia dalia kaip jei su kardu
kariauti, patsai buvo jau į amžiaus galą atėjęs, nebga-
lėjo nieko nuveikti. Tiesa, buvo ir Lietuvoj vyskupai,
pralotai, išmintingi vyrai ir didi steigėjai prapla-
tinimo tikėjimo švento, nes šiokie tokie atėjūnai len-
kų, daugiau nieko nežiną, neišmaną, kaip tiktai vie-
nus įstatymus tikėjimo švento, dėl to gi negaila buvo
aniems Lietuvos prapuolančios: kaipogi kad lenkų
vyskupai ant savo gero skladavojo, Lietuvos vysku-
pai vėpsojo ir žiovavo.

Tiesa, Olesnickis neleido didžiam Lietuvos kuni-
gaikščiui karūna antsimauti, nes ką gavo už tą savo
neleidimą, negut tą, jog 400 metų tiedvi tauti, rė-
džiusies iš vieno pagal lenkų būdą, lenkai paliko
lenkais, o lietuviai taip pat lietuviais, nes su tuo
tiktai įvairumu tarp savęs: lenkai, būdami rėdytojais,
tapo mokytais, gudriais, išdailino savo kalbą, kurioj
skaito ir rašo iki šiai dienai, ir yra tauta, žinoma
visam pasauliui, lietuviai tuo tarpu, prisuokti kitoj
kalboj rašyti ir skaityti, savo kalbos nebgalėjo dai-
linti, kuri, kad būt išdailinta, puikesnė būt esanti už
pačių lenkų kalbą, pati tauta, neturėdama nė kokio
mokslo savo kalboj, pati* tamsybėj nieko nežinanti,
nuo visų paniekta ir užmiršta, taip jog šiandien vos
patys mokyti težino, kame dar tebėra atgaliai tos
taip garbingos tautos senovėj. Tiesa, norėjo Olesnic-
kis, idant lietuviai taptų lenkais ir lenkiškai kalbėtų,

* DIl: paliko,

395

1430

vienok to nedasiekė. Kaipogi šiandien tarp 300 ar
400 lietuvių, žemaičių vos trys ar keturi žmonės te-
moka kalbėti lenkiškai, kiti visi tebkalbą kalba savo
bočių prabočių. Kad būt vyskupas Krokuvos leidęs
katrai tautai pagal savo būdą rėdytis, nes nuo kiek-
vieno neprieteliaus savo ūkių iš vieno tiktai gintis,
rasi būt tebesanti tiedvi tauti laimingesnėmis. Nebuk-
lus tesu vyras, negaliu daug apie tą skladavoti“,
dėl to gi palieku gudresniems apie tą rašyti; tą tiktai
žinau, jog nė vienas lietuvis, žemaitis nepagirs dar-
bo Olesnickio**,

Nebturėdamas DLK nė kokios vilties apsimauti
Lietuvos karūna kuo didžiau nukūdėjo, vienok pra-
žilęs senelis, 80 metų turėdamas, norėjo dar savo ne-
prieteliams gera daryti, kėlės iš lovos palydėti ka-
ralių Jogailą, nes, jodamas iš Vilniaus ant Trakų,
apkūdėjęs iš žirgo iškrito ir, ant žmonos ratų nusive-
žinęs į Trakus ir tenai su ponu dievu ir Jogaila pasi-
jednojęs, atidavė dievui dūšią ant rankų žmonos savo
Julijonos Algimantalės, kunigaikštalės Alšėnų, 27
dienoj spalių mėnesio metuose 1430!,

Taip garbingas karvedys paliko šį pasaulį, kurio
vieną dalį ilgai ir garbingai rėdė. Jo stovyla*** nieko
didžio nerodė, buvo mažo augumo, be barzdos. Sve-
timiems buvo dosnus, saviesiems teisingas. Ant viso
to krašto nuo Baltijos jūros iki Juodajai, nuo Mozū-
rijos iki upei Dono jo valdžios buožė svyravo. Šian-

* DI po šio žodžio skliausteliuose: išguldyti D. P.

** DI po šio žodžio skliausteliuose: ir Jogailos prid. S. S.
! Zyc. Witol., k. 56. ,

*** DI po šio žodžio skliausieliuose: stuomas S. S.

396

dien rėda gudų, arba rusų, į 22 guberniji padalijo ka-
ralystę Vytauto, arba tų laikų Lietuvą, be tų kraštų,
kurie dar tebėr Lenkų karalystoj, tai yra viena dalis
Jodviežių, šiandien vadinama vojevodysta Polesės,
ir Sūdaujai, šiandien vojevodysta Augustavo. Ne
kartą davęs gudams kunigaikščius, o totoriams cha-
nus, arba karalius, numanus, gudrus, buklus sanda-
ruose, visuomet vienas pats ar ans karę rymojo, ar
sūdijo ir siuntinių, atėjusių nuo svetimų karalių,
klausė. Tankiai mėginos, nes niekuomet negėrė, jo
iškalba mylino klausantį, kad jo iškalbą kas gyrė,
ansai jam atsakė: „Geriau ne byliai kalbėti, nes tei-
siai.“ Kad dalijo Lietuvoj žemę totoriams atėjusiems,
kaip viršiau regėjom, rūpinantiems lietuviams atsa-
kė: „Geradėjystomis reikia žvėris jaukinti.“! Per
trūkį, arba mylią, anapus Vilniaus yra didžiai puiki
įšleitė tarpe kalnų ant upelės Vyliaus, kurioj Vytau-
tas pūškas liedino, iki šiai dienai vadinama Vytauto
pūškarne; duobės, perkasai, atsukta upė lygioj lan-
koj stigavoja tą teisybę. Kas nežino garbingos vietos,
vadinamos pirtis Vytauto, šiandien Jekaterinoslavo
gubernijoj. Taip pat Mogiliovo gubernijoj, apygar-
doj Belicos, valsčiuj, vadinamame Vetka, yra Vytau-
to ežeras, vadinamas Vitaudovoje ozero, tai yra Vy-
tauto ežeras. Pasaka yra tarp gudų, jog tenai DK
Vytautas žirgą girdęs ir nuo to vadinamu esąs Vy-
tauto ežeru. Bažnyčias ne tiktai Žemaičiuose, kaip
regėjom, išdirbino, nes Trakuose klioštorių zokano
benedikčionų su bažnyčia išstatė, katedrą Vilniaus
papuošė ir turtingai apdovanojo. Nes kas surašys

* Kotzebue, Preus. aelt. Gesch., T. III, K. 9,

397

mano trumpame rašte tas visas garbingas vietas, jo
darus ir tas pasakas, Kurios iki šiai dienai tebėr tarp
žmonių minavojamos| Gana bus ant jo garbės tą pri-
minti, ką vienas garbingas gudų rašytojas apie Vy-
tautą pasakė: „Su anuo (t. y. Vytautu) garbė lietu-
vių tautos įspindo ir užsileido, ant laimės gudų, kurie
aiškiai būt prapuolę ant amžių, jei Vytauto karšin-
čiai būt turėję jo protą ir norą garbės."! (Turėjo būti
didžiai garbingų vyru, jog, daugiau nei pusantro
šimto metų buvus, lietuviai šaukės prie lenkų kara-
lių, idant anuos ne pagal kitus kokius prisakymus,
nes pagal įstatymus Vytauto rėdytų. Kokius buvo da-
vęs Vytautas lietuviams, žemaičiams įstatymus, to
nė vienas dar šiandien nežino, nes, jog buvo davęs,
tą patys raštai rodo.) Euu! Taip garbingas karvedys
nėra šiandien žinomas, kame yra palaidotas, veltui
išvaikščios visas kerteles bažnyčių Vilniaus ir Trakų
nuliūdęs lietuvis ir žemaitis, norėdamas rasti jo gra-
bą ir ant ano apverkti savo rūstas dienas, nes nė ma-
žiausio ženklo niekame neras. Aiškiai skaitytojas
regės antrame pluokšte tos knygos, kuriame aprašy-
siu darus lietuvių ir žemaičių, krikščionimis esančių,
iki antro susinėrimo su lenkais, jog su Vytautu didy-
bė ir galybė lietuvių ir žemaičių tautos vienkartu į
grabą įžengė.

Galas

pirmo pluokšto v.* klasto

! Kapamsua, T, V, III,
* vel [2] lot. arba.

Šš L

$ II.
$ III.
Šš IV,

$ [IVa].
Šš V.
S VI.

$ VII.
$ VIII.

$ IX.

$ X.

$ XI
$ XII.

$ XIII.
$ XIV.
$ XV.
$ XVI.
$ XVII.
$ XVIII.

ATSKAIDOS

Darai, senovės lietuviams ir žemaičiams
šiandien pripažįstami.

Kalba senųjų lietuvių ir žemaičių.

Prekyba senovėj lietuvių ir žemaičių.
Povyzius apsiėjimų senųjų lietuvių ir že-
maičių.

Tikėjimas senųjų lietuvių ir žemaičių.
Laidojimas senųjų lietuvių ir žemaičių.
Pasirodymas pirmųjų krikščionų tuose
kraštuose.

Kernius ir Gimbutas kunigaikščiai Lietuvos
ir Žemaičių. Karės su gudais.

Karės su gudais, kuriose nėra minavojamų
kunigaikščių Lietuvos ir Žemaičių.
Įgulimas vokiečių į Letų žemę. Mantvila ir
Živinbudas Lietuvos ir Žemaičių kuni-
gaikščiai.

Erdvilas kunigaikštis žemaičių ir lietuvių.
Karės su gudais ir totoriais.

Utenis Lietuvos kunigaikštis,

Rimgaudas pirmas didis Lietuvos kuni-
gaikštis.

Mindaugas pirmasis Lietuvos karalius.
Vaišvilkas DLK.

Šventaragis DLK.

Gereimantas DLK,

Traidenis DLK.

Vytenis DLK.

399

$ XIX.
$ XX.

$ XXI.

Gediminas DLK,
Algirdas ir Kęstutis didi kunigaikščiai Lie-
tuvos.

Jogaila ir Vytautas didi Lietuvos kuni-
gaikščiai.

BŪDĄ
SENOVĖS LIETUVIŲ,
KALNĖNŲ IR ŽEMAIČIŲ

Išrašė pagal senovės raštus
JOKŪBAS LAUKYS

Petropily
Spaudynėj pas C, Hintze
1845

PRATARMĖ

Nieko nėra amžino šiame pasauly: kaipogi visa,
kas tenai yra, dievo parėdymu anksčiau ar vėliau
ilgainiui persikeičia, regis, dėl to vien, idant žmogus
ne šio svieto, bet antro gyvenimo seistų. Vienos yra
buvusios šiame pasauly tokios atmainos, kurias jam
raštai pasako, kitas jam žemės, vandens ir oro er-
myderiai rodo, noris raštai tyli, kitos yra tokios, ku-
rias žmogus pats savo amžiuje gali regėti. Ir taip, kur
pirma pievos žėlė, plačios pilys, vaisingos dirvos
buvo, ten šiandien palšų smilčių vilnys, į trobesį
aukštos, spiginamos nuo degančios saulės, po tyrus
bangioja arba begalinės jūros užgulusios niūkso; ir
vėl atkaliai, kur pirma karšti viesulai, žvildami de-
gančias smiltis, neapregimuose tyruose pujojo arba
begalinės jūros tyvuliavo, tenai šiandien dirvos, gi-
rios, ežerai ir ūkininkai tarp, pilių gyvena. Kokius
ermyderių palaikus ne vien senovės raštuose gali
rasti įrašytus, bet dar kožnas pats savom akim regė-
ti, Ir taip šiandien tankiai upių grevose yra randami
ąžuolai, į geležį supentėję, vandenyje gulintys, kar-
tais keliais klėbiais neapkabinami, po skardžiu trimis,
keturiais sieksniais aukštu, ant kurio liemeningos
eglės, klėbininkės pušys auga, į padanges ramstyda-
mos, ar ąžuolai, šimtais metų skaitantys, riogso, ta-
čiau nieksai nežino nė pasakomis, koks juos tenai
ermyderis ir kuomet pakasė. Įlipus į visų aukščiau-
sią kalną per 45 mylias nuo pažemio, kasant tenai
žemes, randami yra sukloti sluoksniai įvairios barvos
smilčių, žvizdrų ir akmenėlių, tarp kurių daug yra

403

sraigių kaušelių, jau į akmenį pavirtusių; noris visi
tie sluoksniai regimai yra nuo jūros vilnių sukloti,
vienok, kada tenai jūra yra gulėjusi, nieksai nė pirm
keturių tūkstančių metų, jau raštą žmonėms pra-
manius, nė pasakų apie tuos ermyderius neįrašė,
Žuvėdai turi ant savo uolų ženklus, kurie rodo, jog
Žemaičių jūra per 1000 metų yra per kelias uolektis
nusekusi. Nes kas pasakys, kiek tūkstančių metų
praėjo, lig visų aukštieji šio pasaulio kalnai, kelias
dešimtis mylių paties aukščio turintys, iš jūros iškilo.
Niekas to šiandien nežino neigi raštuose gali laiką tos
noties apsiskaityti. Kas tikėtų šiandien į taip dideliai
didelius žvėris, šiame pasauly buvusius, kurių vienos
gerankštės sprindžiu negal išmesti, jei tą teisybę ne-
rodytų mums šiandien iškasti žemėje jų kaulai, noris
nė vienas raštininkas nuo paties pramanymo rašto
nežino jų ir neminavoja, Nuo ko regima yra, jog tuo
kartu, jau svietui pradėjus rašyti, nė pasakomis
nieksai jų nebminavojo. Taip pat yra senovės raštuo-
se įrašyta, jog ir Žemaičių visas pašalys, šiandien
Kuršų, Žemaičiais ir Parusiais vadinamas, ne vien lig
Kauno ir Žaliosios girios, bet lig pat Karpatų kalnų
buvęs kana kados jūra aptekęs, kuri jūra buvusi su-
sikišusi su Uksine, arba Juodąja, jūra Lietuvos ty-
ruose, šiandien Podolija vadinamuose!. Tokią būseną
jūros tame krašte, viena, stigavoja daugybė jūrinių
varlakaušių, į akmenį pavirtusių, visur randamų, be-
je, ant kalvų, per 300 kurpių aukštesnių už jūros
paviršių*Ž. Antra, rodo tą skiltys uolos, nuskilusios

! Joh. Voigt, Geschichte Preussens, Konigsberg, 1827, 1, B.,

1. K., S. 13,

* Originale: parviršių.

Ž Pizanski, Commentatio de montibus regni Prussiae notabilio-
ribus $ 3, p. 5... occurrunt freguenter concharum, ostrearum

corrumgue ammonis ingentes acervi [1].

404

nuo tų kalnų, toje daly Žemaičių, kurią senovėj Pa-
rusiu, šiandien Parusais, arba Prūsais, vadina, kurios
regimai yra buvusios po jūrą vadalojamos, nuo smil-
čių nudilusios, į jūrą pasuktos per 10 mylių nuo šios
dienos Žemaičių pajūrių, lygmėse ant smilčių šian-
dien dar gulinčios, kad tuo tarpu visame Žemaičių
pašaly akmeninio grunto niekame nėra randamo;
nuo ko gal spręsti, jog tie uolos sklimbiai, staiga nu-
senkant jūrai, yra tenai palikę, bet kada tas yra nu-
tikęs, to nė vienas nežino!. Trečia, tą buvimą jūros
tame krašte dar patvirtina didi daugybė ežerų, bu-
vusių senovėj visame Žemaičių pašaly: nesgi patys
vokiečiai, atėję į Žemaičių kraštą pradžioj 13 am-
žiaus, rado pačiame Parusy 2037 ežerus2, tarp kurių
vos 90 lig šios dienos beužliko, kiti visi išdžiūvo
pakarčiui per 500 metų. Lygia dalia ir toje šaly,
kuri iki šiolei Žemaičiais tebsivadina, ne vien pirm
500 metų didi daugybė buvo ežerų, bet dar pradžioj
15 amžiaus daug yra minavojamų privilijose, kurių
šiandien jau nebrasi, ką pačios pasakos, tarp žmonių
tebesančios, stigavoja, kaipogi tebepasakoja: ten
ežeras užrukęs, kitur po žeme palindęs, kitur nuo
vienos vietos persikėlęs į kitą. Pačios balos ir vers-
mės Žemaičiuose, 15 ir 16 amžiuje minavojamos nuo
raštininkų, rodos tą patvirtinti, jog, staiga jūrai nu-
sekus, kaip viršiau minavojau, paliko jūros duobės
pilnos vandens, kurios, dideliai giliomis ir plačiomis
būdamos, neišdžiūvo; tuo tarpų jų tarpuose ant
nubrindusios žemės girios suaugusios tas jūros duo-
1 Bock's Naturgeschichte von Prussen, B. II, S. 332, 337.

2 1) Hennenberger, in's Landtaffel, S. 5; 2) Hartknoch, in
Alt-und Neu-Preuss., S, 11.

405

bes nuo saulės ir vėjų užklėstė, ir taip paliko jau eže-
rais, jau versmėmis ir balomis!.

Aiškesnę dar atmainą mūsų krašte regim šiandien
savom akim; visi žinom, jog atmenamai dar tiek iš-
teriojo girių ir medžių, kurių kitą kartą per 200 metų
nebūtų iškirtę; ir taip, kur pirm 50 metų giriomis
vadinamos buvo medės, ten šiandien nė medalių ne-
bėr. Per tokį iškirtimą girių atdengė žiemryčiui vėjui,
kursai pavasariop, ledui tirpstant, ir rudenį, plikša-
lais pūsdamas, ištraukia ir iššaldo ne vien vandenį,
bet ir žolių šaknis; dėl to tankiai girdima yra dejuo-
jant, jog pievos neželiančios, javai, lig ūksmės neįga-
vę, išdžiūnantys. Kitą kartą niekas neminėjo, idant
mūsų krašte dideliosios upės — Venta, Nevėžis, Du-
bioji ir kitos, visų didžiosioms giedroms esant, būtų
perdžiūvusios; nugis, nebturėdamos ūksmės, ne
vien perdžiūna, bet tūlos būtinai išdžiūna taip, jog
žmonės ir gyvuliai vasarvidžiu nebgauna gerti, ir vos
rudenį tepradeda tekėti. Jei dar didžiau į mūsų
kraštą šiandien stebėsimės, matysim tenai visų di-
džiausiose giriose, kame pušys, eglės, dviem, trimis
klėbiais neapkabinamos, auga ant dirvų, kurių ežios
aiškiai matomos ir dirvos arba rėžiai paskaitomi,
lygia dalia ten pat regimos šulinės ir tvankos, me-
džiais ir čiužynais užaugusios, vienok niekas nežino,
kuo metu tenai žmonės yra gyvenę ir arę. Taip pat
kalnai, vienur ir kitur pilies kalnais šiandien vadi-
nami, pylos per ežerus ir versmes daugioj vietoj
randamos, vienok ir tų nieksai nežino, kas tas pilis
ir tas pylas per versmes ir ežerus yra pylęs, nes jog
yra piltos, tą akys kožnam rodo.

Čia jau regima yra, jog nuo tokių pasaulio ermy-
derių likusiojo svieto veislė turėjo paskysti po įvai-
| Jon. Voigt, Gesch. Preuss,, 1. B, 1. K. S. 13.

406

rius kraštus, kuriuose ilgainiui gyvendama, įgijo
ypatingą sau būdą ir didžiai įvairų povyzių tarp sa-
vęs, noris pirma visi vieno tėvo vaikai buvo; taip
vieniems, plikiems be ūksmės ir uždangos vargstan-
tiems smiltynų tyruose, spiganti saulė surietė ant
galvų plaukus į garbanas, o jų kailį sudeginusi į ang-
lį, pavertė juos į murinus ir tuo būtinai nuo pirmo-
sios žmogaus veislės atskyrė, kitiems, gyvenant sau-
suose vėjuose, kailis į rudvarį pavirto, kiti, kitose
vietose gyvendami, platų veidą ir ankštas akis įgavo,
ir tie tiktai, kurie kalnuose ir giriose gyveno, baltais
ir visų grakščiaisiais žmonėmis tepaliko.

Tas dar taip pat yra žinomu, jog ne vieni tokie
žemės, oro ar jūrų ermyderiai blaškė ir naikino svie-
tą šiame pasauly, bet dar lygia dalia novijo jį nuo-
monių ermyderiai apie tikybą ir ūkės rėdą, nesgi
vieni vienaip norėjo dievą garbinti, kiti kitaip; taip
pat pagal žmogaus būdą visi žmonės liuosais turėjo
gyventi, vienok didžturčiai visados neturtinguosius
vergė; todėl, norėdami viens kitam jau savo tikėji-
mą antmesti, jau liuosybę išplėšti, tankiai tankesniai
liejo kraują latakais su tokiu įnirtimu, jog nuveik-
tieji palikini neprieteliams savo turtingus namus,
vaisingus kraštus ir didelius lobius išsidangino jau
į versmes ir balas, jau į tyrus dėl to vien, idant tenai
galėtų kaip tinkami dievą garbinti ir liuosais gyven-
ti. Kožnas, kursai raštą skaito, aiškiai žino, jog tokių
ūkės ermyderių, tarp svieto buvusių nuo amžių, pil-
ni raštai yra prirašyti.

Jei tiktai pažvelgsim į pačią Lietuvos tautą, kal-
nėnų ir žemaičių, aiškiai tenai matysim, jog ta tauta
ne vien praėjusiuose amžiuose, bet jau gilioj seno-
vėj yra perkentėjusi didžiai didelius savo ūkės er-
myderius, nesgi turi sau ypatingą kalbą, būtinai

407

įvairią nuo kitų kalbų, o aiškesnę ir skaistesnę už
visas šiandien kalbamas, kurioje visa gal permanyti
ir visa apreikšti; nuo tokios jos kalbos gali kožnas
aiškiai numanyti, jog angis yra turėjusi savo ypatin-
gą tikybą, rėdą, vyresnybę ir diduomenę, beje: savo
viešpačius, rykius ir kunigaikščius, kurie viena kal-
ba su svietu yra kalbėję; pati tauta plačiai gyvenusi
ir didžias pažines yra turėjusi su tolimais kraštais,
kurių pirmieji vardai, nuo lietuvių, kalnėnų ir že-
maičių, pramanyti, lig šiai dienai užsiturėjo. Vienok
viso to šiandien nebėra: kaipogi pati aptvinusi sve-
timomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikš-
čiai ir patys jos kunigai kalbantys jau svetima kalba,
svetimą rėdą, svetimą tiesą sekanti, trumpai sakant,
savo pavasario žalių lapelių nieko nebturinti, tiktai
vienus minavojamus savo veikalus senovės raštuose,
it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių
tiktai viena pati jų kalba it žalia bruknelė, nuo spei-
gų apšarmojusi, lig šiai dienai tebžaliuoja, kaipo
ženklas viso to buvusio. Nesgi senovės raštai skel-
bia, jog lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, giminės yra
buvusi lopšiu Indų žemė; kaipogi mūsų amžiuje rasti
tenai jos kunigų raštai rodo mus su indijonimis bro-
lių vaikais prasenovėj buvusius, nesgi tų raštų kalba
nė su viena šios dienos žinomųjų kalbų nėra taip
didžiai sutinkanti, kaipo su kalnėnų ir žemaičių kal-
ba!. Tas yra dar stebuklingesniu, jog tą prasenovę
mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų užlaikė per
tūkstančius metų iki šiai dienai, nes mūsų išmintin-
gos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėju-
siuose tarp girių nameliuose, kurios šiandien dar,
išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam lai-

! Bohlen, Historische und litterarische Abhandlungen, Erste
Sammlung, Konigsberg, 1730, S. 113.

408

mės ženklą, sako: „Mirk, vaikeli, ar doru žmogum
būk ir namų savo neužmiršk“,— tos, sakau, užlaikė
mūsų senovės kalbą, kuria mes šiandien, jų vaikai,
galim didžiuotis ir girtis, jog nė viena kalba šiame
pasauly nėra taip aiški, kaip mūsoji. Nes kokie
ermyderiai ūkės ar žemės yra atvarę Lietuvos tautą
iš tolimų rytų į šios dienos kraštą ir kuriuo keliu, to
nieksai šiandien dar nežino; tas tiktai yra žinomu,
jog seniai, pirm gimimo Kristaus, yra jau randama
gyvenanti Uksinės jūros pašaliuose, indais, arba in-
dijonais, vadinama, nuo kur ilgainiui išgrūsta nuo
nuožmių tautų, liuosybę savo taupydama, įsitraukė
į girias ir versmes to krašto, kuriame šiandien lietu-
viai, kalnėnai ir žemaičiai, gyvena, kurių aš čia už-
siėmiau būdą, dabą, tikybą, ūkės rėdą, karybą, pre-
kybą ir mantą, arba pinigus, trumpai išrašyti pagal
tą, kaip senovės raštininkai išrašę paliko ir ką dar
pačios patarlės, kalboj tebesančios, tvirtina, dėl to
vien, idant ilgainiui nepragaištų tie brangūs bočių
prabočių palaikai, kurie tarp mūsų dar iki šiai dienai
užsitvėrė, minėdamas užvis didžiau ant to, jog šven-
ti vyrai ir svieto išminčiai liepia sekti įpėdin savo
bočių prabočių būdą ir aplamiai jo nekleisti. Nes
jog ne pats tą pramaniau, ką čia apie tą būdą išra-
šiau, tai ir vietą parodžiau, kurioje išrašytą radau,
ir patarlę, kalboje tebesančią, tvirtindamas senovės
raštą, pridūriau; bet jei išgalių visų išreikšti neišga-
lėjau, tad taikus skaitytojas dovanos man, o išmin-
tingas žinovas ko Teikiant paskui pridurs.

SKAIDMA

51

Krašto vieta, jos privalumai, oras; tautos menta,
daba, būdas ir įpročiai; namai ir kiti trobesiai; apda-
ras vyriškų ir motriškų; darbai ir knebiniai; puotos,
suvodbos ir viešės.

$ II

Nuomonė apie dievą ir įvairius jo privalumus,
apie daugybę dievų, jų žinyčias; žyniai, arba kuni-
gai, įvairūs jų vardai pagal įvairų jų įsiėmimą; au-
kos ir aukurai, šventės ir vietos, daiktai gyvi ir ne-
gyvi, šventais vadinami; budynė, laidojimai, stypa,
ilgės, arba atminimas mirusiųjų, žilava.

$ III

Ūkės rėda; vyresnybė, vardai vyresniųjų, kuo-
pos, sueimai; svieto luomai pagal jo veikalus; val-
džia visų vyriausio kunigaikščio, duoklės ir mez-
liavos; sūdžios ir teisybė, įstatytojai ir išminčiai.

š IV.

Karės būdas, vyresnybė, nuo kareivių skiriama,
būdas kariavimo savo krašte ir svetimame; karės
įrankiai, pabūklės ir ginklai; pilys ir jų gynimos; di-
dybė godos karėj mirusiųjų ir jų minėjimas.

410

šv

Prekyba namie ir svetimuose kraštuose; daiktai,
kuriais prekiojo; senovėj plačios pažinės Lietuvos
tautos; prekybos nustojus, aklybė svieto; žemaičiai
nenoti nuo jūros atstoti, kaip nuo lango šviesos;
nėra akylų žmonių, kas rėdytų prekyba.

$ VI

Senovėj lietuvių pinigai, jų vardai, pirma svaru
sveriami, paskui skaitomi; lietuviai turi pinigus
aukso, sidabro ir vario, svetimus pinigus lygina į
savuosius ir savo vardais juos vadina.

— J

sd

BŪDAS SENOVĖS LIETUVIŲ, KALNĖNŲ IR ŽEMAIČIŲ

Gilioje jau senovėj, kaip paskiau regėsim, pirm
gimimo Kristaus lietuvių tauta yra jau randama gy-
venanti Uksiniuose, arba Juoduosiuose, pamariuose
šiaurės linkan, noris ne lietuviais, bet kitais vardais
jau nuo jos būdo, jau nuo vietos, kurioje gyveno,
vadinama, beje: indijonimis, kiemarionimis, skitais
ir getais, kartais eruliais, arba giruliais. Indijonimis

vadino juos rasi nuo to, jog svietas dar pasakomis
minėjo, jog nuo Indijos kilimo buvo, jau nuo jų bū-

do, dabos ir tikybos, kuo būtinai indijonims pavė-
davo, kaip mums tą senovės raštininkai stigavoja!.
Vadino kiemarionimis užvis tuos, kurie gyveno že-
mės šnipy, į Uksinę marę įsikišusiame, arba pussa-
lėj, Kimerija vadinamoj, regis, nuo to, jog iš Uksinės
marės artinantiems tenai rodės kiemai it marėj pa-
skendę, Tankiau grekonys abelnai visus gyventojus
šiapus Uksinės marės, beje, į šiaurę linkan gyvenan-
čius, vadino skitais, arba kailinuočiais, nuo to, jog
visados žiemą ir vasarą kailinius dėvėjo, žiemą
įvirsčius, o vasarą išvirsčius; bet pervis tankiau lig
paskuojų laikų vadino juos getais, kaip tuojau re-
gėsim,

Reikia žinoti, jog tame pasaulio sluoksny, einan-
čiame nuo šiaurės Uksinių pamarių iki Žemaičių pa-
jūrių, it vidury yra kalva, daugiau nei per šimtą my-
lių tęsiantis į rytus ir vakarus, dviem giriom apaugu-

1 1) Herodotus, IV, 28; 2) Strabo, p. 757; 3) v. Bohlen, S, 137.

412

si, rytų pusėj Juodąja, o vakarų Žaliąja giria vadi-
namom, kuri kalva dalija tą sluoksnį į dvi įšleiti: į
pietinę ir šiaurinę, nuo to, jog visos upės pietinėj
įšleitėj teka nuo tos kalvos į Uksinę, arba Juodąją,
marę, tarp kurių didžiosios yra: Niperis, Tyrulė ir
Isteris, arba Dunojus. Taip pat lygia dalia visos upės
šiaurinėj įšleitėj nuo tos gi kalvos teka į Žemaičių
jūrą, tarp kurių didžiosios upės yra: Daugava, Ne-
munas, Pragaras ir Isla.

Nuo Uksinių pamarių į šiaurę einant, tame sluoks-
ny krašto yra tyrai, beje, neapregimi laukai per ke-
lias dešimtis mylių, kuriuose auga aukšta žolė taip,
jog raito žmogaus negal regėti, per kuriuos teka į
Uksinę marę upė Tyrulė, nuo tų tyrų taip vadinama;
už tų tyrų, juo į šiaurę einant, buvo medės, arba gi-
rios. Grekonys abelnai gyventojus, toje pietinėj
įšleitėj gyvenančius, vadino getais, arba tyrų getais,
nes ypačiai medėse gyvenančius masagetais, nuo
žodžio medė, arba mežė; kokiais vardais didžiai vėlai
raštininkai savo raštuose lietuvius, kalnėnus ir žę-
maičius, dar vadino!. Tankiai taip pat vadino tuos
getus, arba lietuvius, tose giriose gyvenančius, gi-
ruliais, arba girionais,

Lietuvos tauta, gyvendama pietinėj įšleitėj tarp
upių Isterio, arba Dunojaus, Tyrulės ir Niperio visu
šiaurės Uksiniu pamariu, noris įvairiais vardais va-
dinama, vienok buvo didžiai garsi gilioj senovėj,
nesgi turėjo pažines ir prekiojo ne vien su grekoni-
mis, bet ir su egipčionimis, penicijonimis, kaipo tą
rodo pačios karės, kurias senovėj su persų viešpa-
čiais ir su grekonų valdymierais turėjo; jog yra bu-
vusi didžiai turtinga, akyla ir sugebanti, jei išgalėjo

! Bayer, Comment. Societ. Petropol., 1, p. 385,

413

stengti prieš taip stiprius ir narsius neprietelius,
nesgi jų kapuose šiandien randami daiktai aiškiai tą
mums rodo.

Nes ilgainiui tenai jiems begyvenant, grekonys
įsikūrė tūlose vietose Kimerijos ir tenai pamatavo
sau garsias pilis Chersonesą, Teodosiją ir Albiją; bet
paskiau įsigrūdo ten nuožmi tauta, gudais vadinama,
varu iš Azijos išvaryta ar šių turtų pasmilusi,
nieksai to nežino. Dar paskiau antsigrūdo tenai kitos
tautos, taip pat iš Azijos, nuožmesnės už pirmąją,
kurių žmonės buvę ankštomis akimis, pupnosiai, žan-
dais iššokusiais, platveidžiai, be kokio akylumo,
žalia arkliena mintantys ir galvijų kailiais dangstan-
tys, savo vaikus ir pačias kailių ar tūbų polubiuose
važiojantys, po tyrus bandą ganydami, patys ant
arklio gulantys ir keliantys, karėj kantrūs ir narsūs,
niekinantys dargana, speigu ir vargais, patį badą
pakenčiantys, kurių palikuonis šiandien dar gal iš-
skirti tarp gudų, noris išbalusiais veidais, į gudus
išvirtusius. Tie ankštakiai, arba platburniai, išgrūdo
iš Uksinių pamarių tuos getus ir kiemarionis į vir-
šiau minavotus tyrus, o iš tenai ilgainiui suvarė į
Juodąją ir Žaliąją girią. Tuo tarpu antsigrūdo į Ki-
meriją kita tauta, kurios lietuviai nepermanydami
kalbos vis gudais vadino, kuri ilgainiui išsiplėtė iki
dabar minavotų girių, taip jog Uksiniuose pamariuo-
se rados svieto niukinys, kalbąs ir sekąs įvairią dabą
ir tikybą. Visų paskesnieji atėjūnai, kaipo visų nuož-
mieji, mušės ir galavos su jaukesniaisiais per ilgus
amžius, ūkės valdžia varžydamies; vienok ir taip
viena dalis tų getų, padunojy gyvenanti, vis dar tu-
rėjos, nes, išsikėlus Adrianui į rymionų valdymierus,
kurie, skaugėdami getams jų turtų ir norėdami juos
pačius nuvergti, ėmė su jais kariauti. Ta nuožmi ir

414

baisi karė 10 metų pateko, nesgi Decebalus, getų ry-
kys, niekaip nenorėjo jiems pasiduoti ir lig paskuojo
prieš rymionis stengė. Reikia čia priminti, jog ry-
mionys toje gadynėj taip buvo įsigalėję, jog didžiuo-
damies klausinėjo, ar bėra kame giminių šiame pa-
sauly, kurios rymionų neklausytų ir jiems dar ne-
vergautų. Nesgi visas tris dalis pasaulio, Afriką,
Aziją ir Europą, savo valdžioj jau turėjo; vienok gę-
tai ir prieš tokią jų galybę drįso kariauti, kuriuos
vos-ne-vos rymionys per dešimtį metų tenuveikė ir
į jų vietą savo naujukynus, arba kolonijas, įkūrė,
kurie šiandien tebkalba sujaugta kalba gudų, lietu-
vių ir lotynų, kaipo ženklu tų dabar minavotų tenai
buvusių nočių, patys jau valakais, jau moldavioni-
mis šiandien vadinami. Nuo ko gal manyti, jog toje
jau gadynėj ne vien įšleitėj pietinėj ir padunojais
yra gyvenusi ta getų, arba lietuvių, tauta, bet ir
šiaurinėj įšleitėj, nuo kur galėjo talką sau telkti,
kariaudama su rymionimis, o paveikta nuo jų įsi-
traukti į girias ir versmes prie savo brolių, tenai
gyvenančių, šiandien Lietuvos kraštu vadinamą.

Tas dar aiškiau rodo senovėj lietuvius gyvenusius
minavotuose kraštuose, jog, veizint į jų kalbą ir 1y-
ginant su kalba grekonų, rymionų ir trakionų, regi-
ma yra, jog tos visos tautos gilioj senovėj vienus
tėvus yra turėjusios!, nesgi ne vien didi daugybė
žodžių grekonų ir trakionų atsiranda lietuvių kalbo-
je, bet dar būdas tų kalbų būtinai sutinka: kaipogi
ne vien vardai patys upių, marių, kraštų tose vieto-
se tebėra lietuviški, ir taip: Tyrai, Tyrulė, Istris, Ma-
rė, Marių, Marinė pilis, bet dar patarlės lietuviškos,

1 1) Rask, Ūber den Ursprung der altnordischen Sprache;
2) Ruhig, Betrachtung der litauischen Sprache, Regiomontani, 1745,

415

išrašytos grekonų rodbalsėmis, tą mums stigavoja!.
Kas dar yra stebuklingesniu, jog kad maskoliai, šian-
dien rusais vadinami, metuose 1740 kariavo su tur-
kais tuose Uksiniuose pamariuose, tad latviai, būda-
mi maskolių vaiske, dar radę tenai tokių gyventojų,
su kuriais galėję sukalbėti savotiškai.

Regėjom iki šiol, kokiais vardais grekonys va-
dino lietuvius, pietinėj įšleitėj gyvenančius, dabar
veizėsim vėl, kokiais vardais kiti prašaleičiai vadino
lietuvius, gyvenančius šiaurinėj įšleitėj, per kurią
tekėjo upės: Daugava, Nemunas, Pragaras ir Isla,
apie kurį kraštą ir jo gyventojus grekonys būtinai
nieko nežinojo, nesgi Abderos ūkininkas Hekatėjus,
vienmokslis Aleksandro Didžiojo, pasakodamas apie
šiaurę, sako: „Einant į šiaurę, yra kalnai, Arkiniais
vadinami, iš kurių didelės upės į šiaurę teka, kame
esanti tauta germariai““, rasi girionai, o aiškiau sa-
kant, girios marės, ne tauta, Kiti raštininkai vėl rašo,
jog tenai esantys žmonės pliki, smilgomis užsijuosę,
visados prie ugnies šildantys, nesgi tenai didžiai šal-
ta esanti*. Kiti taip pat rašo, jog tenai esantys žmo-
nės arklių ir jaučių kojomis, ilgaausiai, jog jų ausys
žeme velkančios, kuriose įsivyturę sėdintys ir min-
tantys paukščių kiaušiais, nuo ko vadinami esą kiauš-
rijais?. Kas regimai yra, jog prekėjai, skaugėdami
kits kitam pagal būdą savo prekybos, idant niekas
nedrįstų tenai jautotis apie tuos kraštus ir prekioti,
tuos ir tiems pavėdžius sapnus pramanė, kuriuos il-

1 1) v. Bolen, S. 139; 2) Koialowicz, Histor. Litvan., p. 1, p. 7.

2 Schlėzer, Gesch. Littauen, S. 177, Anmerkung.

3 Voigt, Gesch, Preus., B. I, K, 1, S. 14.

* Tacitus, De morib. German., cap. XVIII, edit. 3-tia Just.
Christ. Dithmari, an. 1766, Francofurti ad Viadrum.

5 Pomponius Mela, L, HI, c, 6.

416

4

gainiui grekonų raštininkai į savo raštus įrašė; nesgi
kožnas žino, jog iki šiai dienai mūsų krašte kepures
ilgomis ausimis dėvėja, o kojenomis arklenų ir jaute-
nų austos, vienok niekas jų ilgaausiais, arklakojais
it jautkojais nevadina.

Nes kiti prašaleičių raštininkai, paskesniuose am-
žiuose rašantys apie tautas, gyvenančias toj šiau-
rinėj įšleitėj visu Žemaičių pajūriu, vadina jas noris
lietuviškais vardais, bet iškreiptais per nemokėjimą
jų kalbos; ir taip pirmasis rymionų raštininkas, jau

pirmajame amžiuje gimus Kristui gyvenąs, minavo-

ja aiškiai žemaičius savo garsiame rašte „Girionų
būdas“ (Germanorum mores) tais žodžiais: „Žemai-
čiai (Semnones) esantys. Jų tikyba senovę jų rodo.
Laikui atėjus, siuntiniai visų giminių tos tautos su-
eina į šventą girią senu įpročiu baisios aukos atlikti;
ir taip, nugalavę akivaizdoj Žmogų, aukauja pagal
nuožmų įprotį, godoja dar ir kitaip tą girią: nieksai
tenai negali, negut surištas, įžengti, kaipo nenusiže-
minęs prieš galybę aukščiausią. Jei netyčiomis jis
tenai pavirstų, atsikelti ir stotis, sako, nevalna yra,
nes turi ant pilvo išsiristi. Visi tie prietarai ant to
eina, sako toliau, jog nuo ten prasidėjusi jų tauta,
kame esąs visų valdymieras dievas, kurio kiti visi
klausą ir tarnaują. Laimė žemaičių tą tvirtinanti. Šim-
tą giminių turinti savo tautoje, augaloti ir pirmai-
siais tarp žvejonų sakos esantys.“! Tankiai per pu-
sę iš lietuviško žodžio, per pusę iš teutoniško sudė-
tais; ir taip visą Žemaičių pajūrį nuo įtakos upės
Islos mažne lig pat įtakos upės Daugavos šiaurės
raštininkai vadino Sambija, nuo lietuviško žodžio
žam, arba žem, žemija dėl to, jog tas kraštas buvo

1! Tacitus, De morib, Germ., cap. XXXIX.

14. Raštai I t. 417

visu pajūriu visų žemasis; nesgi visos upės, beje: Is-
la, Pragaras, Nemunas, Venta, Lielupė, Daugava, te-
kėjo ir šiandien teka nuo kalno per Žemaičių žemę
į Žemaičių jūrą: kaipogi žodis sam, kaip sakiau, yra
lietuviškas, žemumą rodąs; nesgi teutonai rodbalsę
s, padėtą prie a, e, i, o, ų, y, ištaria kaip mūsų 7, ir
taip sako ne sam, sambija, bet zam, zambija, vieto-
je žem, žemija: kaipogi rodbalsės Žž anie savo kal-
boje būtinai neturi, todėl vietoje ž globias rodbalse
s, ką gal dar aiškiau regėti paskesnių amžių teutonų
raštuose įrašytą vardą Samaite vietoje Žemaitei. Va-
dino dar ir paskiau tą kraštą vardu, iš dviejų žodžių
sudėtų, iš žemaitiško ir teutoniško, ir taip Samland,
iš žodžių žem ir land, tai yra Žemasis kraštas, kaipo
viršiau minavojau, 0 gyventojus to krašto vadino
Samlčūnder, tai yra žemaičiai, beje: žmonės, gyve-
nantys žemai, arba pajūriais. Kiti raštininkai vadino
Žemaičių kraštą Ritland, taip pat vardu, iš lietuviško
rytai ir teutoniško žodžio land — kraštas sudėtu, tai
yra rytų kraštas, arba Austurland, taip pat iš lietu-
viško žodžio ausra, arba aušra, ir vokiško sudėto
land, beje, aušros kraštas, dėl to, jog teutonams nuo
tos pusės aušo ir saulė tekėjo!. Tie žodžiai sudėti iš
dviejų kalbų nuo to rados: žinoma yra visiems, jog
visu Žemaičių pajūriu ir toje vietoje, kurią šiandien
Meklenburgijos kunigaikštija vadina, lietuviai, eru-
liais, arba giruliais, arba girionais vadinami, pagrįžę
sekmajame amžiuje iš Rymo ir Valakų žemės, pla-
čiai į vakarus gyveno, kurie, gyvendami tenai, turė-
jo pažines ir prekiojo per jūrą su žemaičiais savo
vientaučiais, kurie taip pat Žemaičių pajūriuose juo

! 4) Cluverius, lib. 1, 45; 2) Just. Christ. Dithmarus, In
commen. De morib. Germ,, 3-tia edit, Prancofurti ad Viadrum,
a. 1766.

418

į rytus gyveno, iš kur ir patys kitą kartą buvo išėję
Rymo kariauti, todėl vadino tą kraštą rytų kraštu,
arba aušros kraštu, nuo to, jog pagal jų kraštą nuo
tos pusės, kaip sakiau, jiems aušo ir saulė tekėjo.
Kad ilgainiui teutonai tuos erulius, tenai gyvenan-
čius, antėjo ir juos nuvergė, tad nuo jų, kaipo žino-
vų Žemaičių jūros, apie tą rytų, arba aušros, kraštą
išsijautojo ir tais pačiais vardais vadino, pridėdami
savo žodį land — kraštas ir tardami, jog tie žodžiai —
rytų, aušros — yra vardais šios dienos Žemaičių
krašto, juo į rytus gyvenančių*. Paskui vadino jį
būtinai teutoniškai Oesiland — rytų kraštas [2]. Kiti
raštininkai vadino vardu, taip pat iš dviejų žodžių
sudėtu: vieno lietuviško, antro teutoniško, tai yra iš
lietuviško kurti ir teutoniško Iand — kraštas, beje:
Kurland nuo to, jog tenai gyventojai amžiną ugnį
dievui ant garbės kūrino, kuriuo vardu kraštas tarp
upės Ventos ir Daugavos, pačiu pajūriu einąs, Kur-
šu lig šiai dienai yra vadinamas, Vadino dar žem-
galiais tuos gyventojus Žemaičių, kurie padaugaviais
gyveno, kame Žemaičių žemės galas bengės. Antra-
pus Daugavos lietuvius gyvenančius lig upei Gau-
jai vadino latviais iš pagadinto vardo latuviai, jų
kraštą Latvija. Dar juo į rytus vadino kraštą Letga-
lija, tai yra — Lietuvos galas, kame Lietuvos tauta
bengės, o krievių prasidėjo; juo į pietus padauga-
viais lužėnais, arba baltaisiais gudais. Kiti vadino
Žemaičių kraštą, pajūry esantį, tarp upės Islos ir Ne-
muno, Prūsais, arba Parusais, nuo didžiai garsios ži-
nyčios, senovėj Nemuno įtakos saloje buvusios, ku-
rioje žinyčioj amžina ugnis ant dievo garbės rusėjo,
nuo ko ne vien pati sala Rusnės vardą sau gavo, bet

* Originale: gyvenčių.

14+ 419

dar tūli raštininkai pačią Žemaičių jūrą Rusų mare
vadino, o jos pajūrių gyventojus rusais, bet tankiau
parusiais, arba parusais, beje, pas Rusnę gyvenan-
čiais. Gyventojus tarp upių Nemuno, Ventos ir Ne-
vėžio vadino medininkais nuo to, jog didžiose me-
dėse gyveno, nuo ko ir vyskupas Žemaičių Medinin-
kų vyskupu lig šio laiko vadinos. Antrapus Nemuno
į vakarus lig upės Pragaro pajūry gyveno šalaujai,
kalnė sūdaujai. Antrapus Pragaro į vakarus pajūry
bartėnai, nadraujai, į kalną varmijonys. Paisly, pa-
jūriu gyveno pagezonys, arba pamedžionys, pame-
žonys, juo į kalną galindžiai, kame bengės į vaka-
rus Lietuvos tauta, 0 toliau prasidėjo lenkų arba
gudų tauta. Žaliosios girios gyventojai vadinos žal-
girėnais apie Gardiną, Drohičiną ir Chelmą, tankiai
dar jacvingais, jazigais nuo gudiško žodžio jazyci,
tai yra pagonys. Lietuviai, Juodojoj girioj gyvenan-
tys, juodgirėnais vadinos. Patys save vadino lietu-
viais, kalnėnais, arba aukštėjais, ir žemaičiais, pagal
tą, kaip, kalne ar pakalnėj, tai yra jūron linkui, gy-
veno. Nes raštininkai, kurie rašė lotyniškai, tie visa-
dos vadino lietuvius, kalnėnus ir žemaičius, senaisiais
vardais, kaip kad anie gyveno pietinėj įšleitėj, beje:
getais, masagetais ir samagetais, pagal tą, kaip, me-
dėse ar jūros pašaliuose, gyveno. Kartais trakais!.
Pats Lasickis, lenkas, metuose 1564 Žemaičiuose bū-

1 1) Kadlubek in suo opere Res gestae principum et regnum
Poloniae, Varsaviae, a, 1824; 2) Joh. Dlugosius, Hist. Pol., t. 1;
3) Mart. Cromerus, 1. II, <. I; 4) Matth. Praetorius, Orbis Gothi-
cus, liber 1, cap. VI, $ 8; 5) Langebeck, Scriptor. rerum Danica-
rum, t. 1, pag. 92. Starcatherus cum Vino... pugnaverant contra
Curetes, guorum natio extat in Livonia, et contra Sembas i. e.
Prussos et contra Semigallos i. e, Tracias, et postremo contra
omnes orientales preliati sunt [3].

420

damas, sako savo rašte apie žemaičių dievus, jog že-
maičiai atėję nuo padunojų arba paistrių medžioda-
mi ir Čia ilgainiui apsigyvenę; nesgi gyventojai Gun-
tino tėvūnijos iki šiai dienai masiais vadinas, ir vie-
tovė Mosėdis iki šiol tebėra, nuo žodžio medė, arba
mežė, vadinama.

"Ta daugybė vardų Lietuvos tautos paeina nuo vie-
tų, kurias tenai svetimi prekėjai visų pirma pradėjo
lankyti, nesgi tie, radę vietą, prie kurios galėjo leng-
vai iš jūros prisiartinti ir savo prekę parduoti, tą vie-
tą tankiai lankė, jos vardą ir kitiems savo bendrams
pasakojo, nesirūpindami apie tą, ar visa tauta taip
vadinos, ar tiktai ta viena vieta. It taip pat paskiau
ir neprieteliai darė, kurie, įsimetę pirma į vieną vie-
tą ir apsitvėrę tenai, kad užėmė ilgainiui ir kitas vie-
tas su kitais vardais, vienok vardu pirmosios vietos
paskuojąsias apgobė. Ir taip regim aiškiai, jog teu-
tonų vokiečiai, įsimetę į Daugavos įtaką, suėjo į pir-
mąsias pažines su lybiešiais, it pajūry keliose sodose
gyvenančiais, nuo ko paskui plėsdamies, noris vie-
noj pusėj ir antroj pusėj upės Daugavos Lietuvos
kraštą užėmė, vienok pirmuoju vardu Lybiešiais, 10-
tyniškai Livonija, vadino.

Paskiau, kad vokiečiai tos Livonijos metuose 1561
pasidavė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Zigman-
tui Augustui, kursai Ketlerį, paskuojį jų mistrą, pa-
kėlęs į Kuršo kunigaikščius, atdavė jam valdyti iki
iškarštant vyriškajai lyčiai jo kilties visą kraštą šia-
pus upės Daugavos, nuo ko kėlės Kuršo kunigaikš-
tija, Curonija, Kurland vadinama, kad pirmiau tuos
tiktai kuriais vadino, kurie ugnį ant dievo garbės
kūrino. Liepoja nuo žodžio lipti, jog lengvai iš jūros
galėjo į kraštą išlipti. Klaipėda nuo žodžių klysti ir
pėda, jog, klaidžiojus jūroj, galėjo savo pėdą padėti.

421

Regėjom, jog įtakoj Nemuno buvo sala ir tenai di-
džiai garsi žinyčia, nuo kurios ne vien pačią salą pra-
minė, bet ir pačią Žemaičių jūrą Rusų jūra, kartais
Sarmatų jūra prašaleičiai vadino, o gyventojus, ap-
sukui gyvenančius, parusiais, arba borusais, prūsais,
noris tenai tie patys žemaičiai gyveno, kaip jei to-
limesniame krašte; nes paskiau įsimetę tenai taip pat
teutonų vokiečiai, kad išsiplėtė ir kitas užėmė vietas,
kitais vardais vadinamas, vienok visas pirmuoju
vardu, beje, Parusija, arba Borusija, vadino, dėl to
vien, idant nežinovams parodytų parusėnus kitos kil-
ties esant, ne livonų, arba lybiešių, 0 per tą ypa-
tingai galėtų juos rėdyti; nesgi nuo dievo yra leista,
jog kožna tauta turi sau ypatingai rėdytis, kaipo tu-
rinti ypatingą kalbą ir būdą; kaipogi šiandien dar
regim, jog parusiai, kuržemiai, lietuviai, žemaičiai,
letgaliai ir livonai tie patys yra žemaičiai ir lie-
tuviai; jei šiandien nekurių kalba yra ir perkreipta
nuo likusiųjų žemaičių, lietuvių, tad nuo to, jog, nuo
kelių šimtų metų vienur ir antrur vergaudami vokie-
čiams, nutauto savo vienybės ir išvertė savo kalbą.
Angis Lietuvos tauta rubežavo nuo saulėlydžio upe
Isla, kuri ją nuo gudų skiedė, nuo pietų su mozūrais,
lenkais ir gudais, nuo rytų su krieviais, nuo šiaurės
su Žemaičių jūra, už kurios yra žemė, Skandija! va-
dinama, kurios gyventojus jau skandijonimis, jau
žuvėdais, jau žvejonimis (Suenones) vadina nuo to,
jog tenai pačiomis žuvimis minta, nesgi javai tenai
dėl didžių šalčių neauga ir duonos neturi; visas jų
kraštas marėmis aptekęs taip, jog, veizint nuo tolo,
rodos it vandeny paskendęs, nuo ko ją Skandija ir

! 1) Ptolomeus, lib. II, c. 5; 2) Neuste nordische Beytrūge,
$ 127, im 1793, S. Petersburg u. Leipzig,

422

praminė, kartais Gudonija (Chodania) vadino, jog
tenai gudai buvo įsidanginę.

Čia aš, trumpai parodęs notis Lietuvos tautos, ži-
loj senovėj nutikusias, ir šios dienos jos kraštą, no-
rinčius dar aiškiau apie tą žinoti siunčiu į viršiau
minavotus raštus, o pats grįžtu prie tos dalies getų
tautos, kurią šiandien lietuviais vadina, kuri, po kru-
vinų karių įsitraukusi į Žaliąją ir Juodąją girią, il-
gainiui visoj šiaurinėj įšleitėj, kaip viršiau sakiau,
lig pat Žemaičių pajūrių išsiplėtė ir tenai traškan-
čiose giriose, nuo įkūrimo pasaulio nekušintose, il-
gus amžius, džiaugdamos liuosybe savo probočių,
tarp girių laimingai gyveno, kurių čia senovės bū-
dą ir dabą užsiėmiau išrašyti.

Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, ko-
kias anie, atsidanginę į tą kraštą, rado, kurios be ko-
kių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi
šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trak-
šojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau eže-
rai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržy-
nai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir
visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais
išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršu-
siais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens
tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai ne-
stengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pa-
virtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo
amžių amžių žiugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį
dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavan-
deniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klės-
tė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę
ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo
audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraiz-
gytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos,

423

skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo kar-
šaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs
sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapkabi-
namoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir kiti ža-
rynai, it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų
ir stuobrių augdami ramstės ir kalstės. Žmogus tenai
žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gu-
linčias drūktas drūktesnes sankritas, jau nuo karša-
ties, jau nuo vėtrų, kaip sakiau, raizgiai sudribusias,
tarp kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, 0
viršuojės trešo, kita kitą sluoguodamos; ir taip kelei-
vis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies,
o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo. Dar me-
tuose 1564—6, abelnajai pamierkai esant, daugioje
vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko gi-
rias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti
ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. Žolės tenai ne-
buvo, tiktai atvašos ir atželos, viena antrą smelkda-
mos, augo. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neap-
kabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių
viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šim-
tais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis
šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys. Liepy-
nuose, beržynuose tas pats buvo, kuriuose klevai,
vinkšnos ir skroblai augdami tarsi jas nuo kita kitos
skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai sakant, vie-
nur kuplūs pušynai it nendrynai, kitur tankūs egly-
nai it kanapynai niūksojo, o tarp jų kuokštai beržy-
nų, liepynų, klevynų, ąžuolynų, apušrotų joriavo, it
vilnys į padebesius mušdamos. Keleivis keliaudamas
vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieš-
kelio tenai nebuvo; perskyrą tarp dienos ir nakties
tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvan-
čių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o nak-

424

tį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi vi-
sur tenai amžina naktis viešpatavo; lapui iškritus ar
žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė!, nesgi
paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau
pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso na-
mus savo tegalėjo atsekti. Darganoms dergiant, 1y-
tums čežant, tenai nenučiuši, negut nuo medžių ra-
sos jei sudrėksi; todėl neišžengiamos balos ir vers-
mės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių
burgėjo?, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spi-
ginant, niekados neišdžiūvo“. Žiemos tenai nebuvo,
nesgi sniegas negalėjo įsnigti ir, jei kur pūgos ir
pusnys kame-ne-kame nuo medžių įkratė, tas pats
tenai ilgainiui gaišo. Žmogus su gyvulių niekaip
negalėjo įeiti“, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio ne-
buvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos
upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankš-
tą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys
it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo
žvėrių patį keliaujantį gyniojo. Todėl visų pirmieji
gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio,
jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių,
žuvimis galėjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu
namus savo pasekti.

! Wizerunki, w Wilnie, tom, 22, fol. 70; (nullus) accessus vel
recessus patet, e0 guod universa Lithuania paludibus impedita sit
ac sylvis horrida; hyeme autem paludibus et stagnis alta glacie
concretis, nivegue superinfusa, pervia sunt, non trita et usitata,
sed guae syderum usus suppeditaverit itinera [4].

2 Helmoldus, Chron. Slav., c. 18, f0l. 36:... praeterea inaccessi
paludibus [5].

3 Martinus Gallus, pag. 91: Terra illa (Lithuania) lacubus et
paludibus est adeo communita, guod non est vel castellis vel civi-
tatibus sic munita [6].

* A. v Kotzebue, Preussens ūltere Geschichte, II. B. 29. K.,
S. 207,

425

Čia, regis, gana berašyti apie senovės kalnėnų ir
žemaičių girias; jei kurs negali nuo tų kelių žodžių
jų didelumą įsitėpti, kas per girios tenai senovėj yra
buvusios, tas tepaklausia savo senųjų, anie jam pa-
pasakos, kokios buvo girios atmenamai dar pirm 60,
70 metų Žemaičiuose, o nuo to galės manyti, kas per
girios tame krašte turėjo būti pirm tūkstančiui me-
tų; nesgi šiandien dar tėvai, vaikus į bažnyčią ves-
dami, sako: „„Vaikeli, ta bažnyčia yra girios vietoje
pastrūnyta, mūsų bočius, pernai miręs, pasakojo, čia,
jam bandą ganant, lūšis jautį suplėšiusi.“ Taip pat
daug dar ir tokių tebgyvoja tarp senųjų, kurie pa-
tys, naktimis skalų buntą uždegę, žiburiuodami ujo
vilkus ar meškas nuo bandos iš laidaro ar, vaikais
dar baltplaukiais būdami, išsikūlę už rejos į krūmus,
parnešė į trobą vilkyčius, tardami šunyčius radę.

Kožnas čia numano, jog tos girios buvo jiems ne
vien pirmąja pastogė ir uždanga nuo žiauraus oro,
bet dar klėtimis visų jų turtų, kuriose pavalga, ap-
daras ir lobis buvo paklėstas. Bitės buvo jiems visų
naudingiausiais girių gyvuliais, nesgi nešė medų ir
vašką į dreves; iš medaus darė midų, o vašką tankiai
leido į svečią šalį: kaipogi metuose dar 1467 išlei-
do į svečią šalį du tūkstančiu pundų vaško. Praša-
leitis, Žemaičiuose gyvenąs dar metuose 1540, sako,
jog visame pasauly nesą taip didžiai balto medaus,
kaip Žemaičiuose!, ką vardai patys — bičiulis, bitko-
pis, bitininkas, vaškininkas — stigavoja, o įstatymai
Lietuvos apie drevęs tą aiškiai rodo*. Giriose taip pat
augo apyniai, kuriuos paupiais rinko ne vien dėl sa-
vęs alui ir midui daryti, bet dar atmenamai vežė į

! Gwagnini, Sauromatia Europea, lib, II, p. 273,
Ž Statut Litewski, rozd. X, ar. 3 i ar. 13,

426

mugę parduoti; tarp kitų medės apynojų yra m. 1456
garsiais minavojami Žemaičiuose apygardų Skirsne-
munės, Pamūšio, Joniškio; mėsa paukščių ir žvėrių
patys maitinos, o nuo speigų ir darganų jų kailiais
dangstės ir siaustės; tų negavę, tad iš liepos lunkų
demblius drabužiui audė, jau avalus vyžo, iš mauk-
nų palagus, pūnes ir lapines sau dirbo, apynių virkš-
čiomis ir plaušomis bei vytimis siūlojo ir raišiojo. Iš
tų pačių lunkų vijo taip pat virves ir namų padargą
tiekė, ką šiandien dar daugioj vietoj tebdaro. Iš to-
šių, žievių, šaknų ir vyčių pynė ir siuvo namų stot-
kus, beje: rakandas, kurvius, rėčius, sėtuves, pinti-
nes, kretilus ir taip toliau. Žilvičių, blendžių vices
virbgalių vietoje dėvėjo. Iš beržų ir klevų sulą leido,
sakus, dervą ir degutą žiburiui tiekė. Kailiais meš-
kų, lūšių, briedžių ir taurų jau patys, kaip sakiau,
darės, jau pluostų ir valčių vietoj, per upes kelda-
mies, naudojo!. Vebrų, sabalų, ikiaunių ir ūdrų, au-
dinių blomas leido į svetimus kraštus, keisdami jas
į reikalingus sau daiktus, beje, į geležį ir druską. Pa-
čius ragus žvėrių vienus ant kesčių galų maustė ir
ragotines dirbo sau ginklui, nesgi geležies dar ne-
žinojo, iš kitų gėrė, nuo ko iki šiolei geriamą stotke-
lį senu įpročių taure, arba taurage, tebvadina. Uo-
gos pačios ir grybai medėj augo. Ąžuolai, šermukš-
niai, ievos ir puteliai taip pat vaisių nešė, kuriuo jau
žmonės, jau paukščiai maitinos, no prielaidus labiau,
nekaip javais, atmenamai dar Žemaičiuose bariojo.
Visi tie daiktai taip didžiai reikalingi žmogaus gyve-
nime, jog be jų niekaip negalėjo gyvoti, ne kame
kitur, tiktai tose giriose tebuvo gaunami. Ir taip aiš-
kiai anie regėjo, jog girios jiems šimtą karių dau-

! Koialowicz, Histor. Lit., pars 1, lib. II, p. 48.

427

giau naudingų gyvulių ir paukščių bei putnių augi-
no ir lesino, nekaip patys galėjo su didžiu vargu
galvijus į savo namus įsteigti. Kas dar yra didesniu,
girios juos šildė ir ne vien nuo biaurių darganų, lytų
ir speigų bei vėtrų, bet ir nuo pačių neprietelių glem-
žė: kaipogi, kad kitas tautas pilys, kalnai ir jūros
nuo neprietelių gyniojo, tad žemaičius ir kalnėnus,
arba aukštėjus, traškančios girios ir versmės danga-
vo!. Todėl senieji kalnėnai ir žemaičiai, apsikapėję
savo giriose ir versmėse it pilyse, ilgus amžius lai-
mingai gyveno, liuosybe savo bočių džiaugdamos ir
vieną dievą pasaulio Perūną garbindami.

Regėdami senieji tokią naudą iš tų girių didžiai jas
gerbė ir augino, žalius medžius laikė, o pasauses tik-
tai namų medžiagai ir padarynei tekirto, o sankrito-
mis ir sausšakėmis namuose šildės; ir taip, juo nau-
dingesnis medis žmogaus gyvenimui buvo, juo di-
džiau. jį saugojo, ne vien tūlus medžius, bet ir cielas
girias taupė ir už šventas turėjo, iš kurių be žinios
girių kunigo nieksai ne vien žalio virbelio išlaužti,
bet įžengti tenai negalėjo, negut, galą daromas, kai-
po šventoj vietoj globos sau veizėjo. Ąžuolus ir
ąžuolynus pervis didžiau gerbė, kurių malka pagal
jų nuomonę reikėjo šventą ugnį tuoįtimpos ant die-
vo garbės kūrinti iki pabangos šio pasaulio, todėl
ąžuolus kirsti, kaipo šventus medžius, patys kunigai
šventais kirviais tegalėjo. Ne vien buvo perdėti anti
tų girių kunigai, kurie jas saugojo, bet ant didesnio
jų orumo visų dideliojo ąžuolo uoksuose, šėtra už-
dengtus, savo dievų stabus laikė ir tenai meldės,
šventą ugnį kūrindami, nesgi, kaip tuojau regėsim,
bažnyčių neturėjo, bet jų vietoj buvo ąžuolynai ir

! Martinus Gallus, in loco citato.

428

lieknai, kuriuose dievą šio pasaulio Perūną garbi-
no, todėl ir tas girias it šventas vietas gerbė ir go-
dojo.

Tas dar yra stebuklingesniu, jog tose giriose il-
gainiui įsikūrė, atsikieminėdami vienkiemiuose per
gerą šaukimą nuo kits kito taip, idant balsą gaidžio
ar šunies savo susiedo galėtų girdėti, ką darė jau dėl
išvengimo tarp savęs barnių, kurie it veikiai galėjo
keltis, turint lygiai pievas, dirvas ir daržus, jau sau-
godamies nuo gaisrų, idant, vienam trobesiui užsi-
degus, negalėtų ugnis prigauti susiedo trobesio, ar-
ba, nutikus viename kieme kokiai nočiai, idant ant-
rasis, girdėdamas savo susiedo šunis lojant, pats ga-
lėtų tuo tarpu pasitiekti ojų nuo savęs remti ar
antram pagalbą duoti, jei to būt reikę. Ir taip išmin-
tingi kalnėnai ir žemaičiai tokiu pasirėdymu pagal-
bą ir atsargą viens antram įsteigė, nesgi, taip gy-
venant, nebuvo tarp jų nei įžodžiui, nei įtarčiai, nei-
gi skaugei vietos. Pakajus tarp jų buvo jiems visų
pirmąja lieta; kaipogi šiandien dar klausiamas že-
maitis, dėl ko nesikiša į svetimus bamius ar vaidus,
atsako: „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“ arba:
„Kas man lig to, noris sau tepasibučiuoja." Taip
šiandien dar daugioj vietoj tikrieji lietuviai tebgy-
vena atsikieminėję savo vienkiemiuose Žemaičiuo-
se, Kurše, Parusy bei Kalne.

Pirmasis jų trobesys tose giriose vadinos nams, ar-
ba namas, namaitis, dėl ko ir visa tauta nuo praša-
leičių nomadžiais buvo vadinama, beje, žmonės, na-
muose gyvenantys!. Tas trobesys, kurį šiandien dar

1 1) Dziennik Warszawski, 1826 r., t. IV, s. 37; 2) Lepner,
Preusch, Littauer, VIII, S. 71; 3) Johan. Lasicius, De diis Samagi-
tarum et alior. Sarmator., Basileae, 1615, pag. 1 et 44,

429

daugioj vietoj gal regėti, buvo pailguotinas ket-
virtainis, be lubų, į pietus su skliautais, kuriuose ne-
toli nuo čiukuro buvo trys langeliai, rąste išpiauti,
vienas aukščiau, o du žemiau per du rąstu, platumo
kaip balandis galėjo įlėkti, nuo vanago vejamas, ir
dūmai išrūkti. Po skliautais į pietus buvo durys, di-
džiosiomis vadinamos, pro kurias mažne su vežimu
galėjo įvažiuoti, nuo rytų pusės buvo mažosios du-
rys, o šaly jų langelis nuo saulėtekio, taip pat rąs-
te per augumą nuo žemės dėl šviesos iškirstas; po
tuo langeliu namo pusėj duobė iškasta, į kurią py-
lė paplavas ir kitą įurštą vandenį, iš kurios duobės
tekėjo /pro namo pamatą į griovį, kursai išvestas
buvo namo pasieniu lauko pusėj pakalniui. Per pen-
kis ar šešis sieksnius nuo didžiosios angos buvo per-
varinė siena, kuri abi šalini sieni jungė, kurioje bu-
vo dvejos durys. Vienos ėjo į kamarą, kurioje sula
buvo laikoma ir kiti baldai, nuo ko jau sulos, jau
baldų kamara vadinos. Antrosios durys toje pervari-
nėj sienoj tokio pat mažne didumo buvo, kaip
didžiosios, vedė iš namo į tvartą, arba kūtę, taip vadi-
namą nuo žodžio tverti, nuo ko paskui visą gyvenimą
tvaru, arba dvaru, vadino, kursai pradžioj iš virbų
nutvertas buvo, vienas šalines sienas su pačiu namu
turįs, kuriame tvarte buvo gyvuliai pasieniais pri-
sieti, beje, karvės, jaučiai. Vidury to tvarto buvo
avys, atskiestos keturiomis gardėmis, nuo kurių va-
dinos gardu; už to tvarto vėl buvo kūtė, arklių tvar-
tu vadinama, vis tarp tų pačių šalinių namo sienų
stovėjo; arkliai jau prie užėdžio pririšti, jau palaidi,
kažiai, arba kumeliai, nuo senių arklių atskiesti ir
kartimis kampe užšaudyti stovėjo; ta arklių kūtė tu-
rėjo nuo saulėtekio duris, pro kurias arklius ir ban-
dą varė girdyti, jaukiam orui esant, speiguotie

430

drungnu vandeniu iš namo geldose girdė. Už tos
arklių kūtės buvo dar kiaulių kūtelė, arba tvartelis,
kartais neb tose pačiose namo šalinėse sienose, bet
pridurtose prie galutinės namo sienos ypatiniu renti-
niu, daug žemesniu už namo sienas. Žąsys, pylės ban-
dos tvarte buvo laikomos. Ir taip gaspadorius, sėdą-
sis ant suolo namo pasieny, visą savo piesą galėjo
regėti. Stogas to namo pirma buvo mauknomis klo-
tas, idant kibirkštys, iš ugnies lėkdamos, neįkibtų, o
ant tų mauknų viršaus — ilginiais. Asloje paties na-
mo juo į kampą kamaros linkan buvo kartais duobė
ketvirtainiška iškasta į kelio mierą gilumo, ugnavie-
te vadinama, taip erta, jog gaspadinė, valgį virdama,
galėjo apsukui vaikščioti, kad kiti, ant kranto su-
sėdę, kojas žemyn nuleidę, šildės. Greta kamaros sie-
nos per pustrečio sieksnio ėjo pervarinė drūkta si-
ja, arba balkis, kuri abi šalini namo sieni jungė; nuo
kamaros sienos ant tos sijos buvo dvi puskazilininki
karteli, per pusantro sieksnio nuo viena antros už-
slieti ir lentomis pratašinėmis nuo pat sienos kama-
ros lig pat sijos apgrįsti, kurios vadinos užlomis, nuo
žodžio užleisti, jog buvo nuo kamaros ant tos perva-
rinės sijos, arba balkio, užleisti. Po tomis užlomis per
uolektį dvi karteli tvorininki pasieti vytimis, vienais
galais į kamaros sieną stipriai įremti skylėse, tai lie-
tai išręstose, ant kurių kartelių krovė medžius ar ru-
denį mėsą kabinėjo džiovinti, nuo ko ir kriaute va-
dinos. Ant pat vidurio tos duobės ar ugnavietės
skersai tųdviejų karčių buvo perdėtas ąžuolo mie-
tas ir stipriai tenai pririštas vytimis, prie kurio pa-
čiame vidury buvo pasietas ąžuolo ramentas, vąšu
vadinamas, žemajame gale su kibekliu pakumpusios
šaknies it nosia, iki pat ugnies nutįsęs taip, idant ka-
tilas, antkabintas valgiui virti, galėtų kaisti ir virti.

431

Dar buvo ant to mieto, arba aksties, ant kurio ir
vąšas kybojo, pasieti keli svarai ledinės druskos ant
šniūrelio taip, jog gaspadinė, atrišusi nuo vąšo šniū-
relį, galėjo druskos kliupurį į katilą įleisti ir vėl pa-
mirkiusi aukštyn patraukti, kursai, iškeltas iš viralo,
lašėjo tenai iki nudžiūnąs. Užugnėj ant šalinės namo
sienos buvo lentyna, ant kurios sugrįsti mazginiai,
beje: kaušai, samčiai, druskinės, bliūdai, menturiai,
stovėjo. Po ta lentyna kybojo kurvis, kuriame šaukš-
tai, taurės, tauragės, iš kurių gėrė, buvo sudėti. Pa-
sieniais to namo buvo platūs ąžuolo suolai, ant ku-
rių dieną sėdėjo, o naktį, kojas sudūrę, gulėjo. Ant
čiukuro namo buvo lėkiai antkabinti, o stogo skete-
ras spaliais apkrautas ir velėnomis (per dvi uolekti
ilgomis apsluoguotas.

Senovėj kalnėnai ir žemaičiai tame trobesy visus
namų darbus atliko: alų, midų darė, žlugtį žlugino,
namo asloj dirbo ratus, tekinius, važius, roges, šlė-
des, arba šlajas, kubilus ir kitus indus, žambius, akė-
čias, milus ir tūbus loviuose vėlė; trumpai sakant,
jų namas buvo trobesys, kuriame, kokiai norint esant
pagadai, žmogus, nuo saulės ir nuo darganos pa-
glemžtas, galėjo brūzti, kokį noris išsiėmęs knebinį,
nesgi tenai visados ugnis kūrinos, prie kurios pabla-
ka susėdę šildės ir permerkti nuo lytaus ar krušos
džiovinos, vasarą tenai valgė, rudenį ir žiemą stot-
kus arba baldus ir kitą namų padarynę, beje, žam-
bius, akėčias, ant sulos kamaros sukeltus, laikė.

Antrasis trobesys it šalip to namo viena kerčia it
susikišęs kūtėmis vadinamas buvo, taip pat pailguo-
tinas ketvirtainis; viduryje pietinės sienos turėjo vie-
nas duris aukštas sulig siena ir taip plačias, jog su
visų didžiausiu šieno vežimu galėjo įvažiuoti, kuri
rūmė tarp trijų sienų ir tų durų Vvadinos tarpikiu, ar-

432

ba ratainyčia, kurioje ratai, važiai ir rogės laikomos
buvo, kartais karės žirgus tenai ant stelingio laikė,
Iš tos pačios pusės, iš kurios į tarpikį buvo durys,
taip pat vienoj ir antroj šaly to trobesio, tarpikiu
perdalyto, kūtėmis vadinamo, buvo vėl durys. Tose
kūtėse taip pat laikė gyvulius, kurie namo tvarte ne-
tilpo, užvis valininkus galvijus ir ašvienius. Tos kū-
tės, jei susikišo su namu, darė vieną trobesį dvilin-
ką, tada pačioj kerčioj, kuri jungė namo sienas su
tų kūčių sienomis, buvo stoginė, į kurią krovė ir lai-
kė žiemai pašarą, iš kurios, pagal tą, kaip reikėjo,
namo tvarte ar tose kūtėse galvijus šėrė. Jei tos kū-
tės buvo dvilinkos ar trilinkos, tad jos buvo atstu
nuo namo. Tarp namo ir kūčių arba tarp pačių dvi-
linkųjų ar trilinkųjų kūčių buvo laidaras, tankiais
akmenimis grįstas, vasarą ir rudenį šiaudais pakreik-
tas, kuriame galvijai, parėję iš ganyklos, ilsėjo,

Trečiasis trobesys buvo vadinamas klėtis, nuo žo-
džio klėsti, nuo žemės per uolektį ar pusantros pa-
keltas ant trinkų ar didelių akmenų, grįstas ir lubo-
tas lentomis dėl sausumo, kurioje buvo javai mie-
gose, arba aruoduose, drabužiai, mėsa, kailiai ir šikš-
nos laikomos, beje, išeigos ir lietos daiktai; turėjo ji
kartais vieną kambarį, kartais du, tris ir keturis, pa-
gal tą, kaip ūkininkas turtingas buvo. Visi tie kam-
bariai, kaip sakiau, buvo luboti, ant tų lubų viškos,
kame laikė džiūvusią mėsą, ant aksčių suvertą, žie-
mą ir vasarą; tarp tų kambarių viename buvo laiko-
mi javai, kitame drabužiai susverti kybojo, nuo ko ir
svirnu vadinos, kitas buvo pačiai žmonystai vasaros
laike pavestas!

Ketvirtasis trobesys buvo trobos, arba svetlyčia,
kame svečius žiemą vaišino, taip pat pailguotinas ket-
V Lepner, VIII, S. XI.

433

virtainis, kurio gyvenamasis galas visados buvo į
rytus ar pietus atsuktas; it pusėj šalinių sienų buvo
kiaurai dvejos durys, didžiosios nuo pietų ar rytų,
mažosios nuo užpakalio; tarp tų durų ėjo skersai dvi
sieni, kuriedvi jungė abi šalini trobos sieni, tiedvi
skersini sieni buvo sujungti siena prieš didžiąsias
duris taip, jog dvi dali ertmės paliko mažosioms du-
rims, o trečioji didžiosioms; rūmė pas mažąsias duris
vadinos virenė, arba kuknė, o rūmė pas didžiąsias du-
ris vadinos priemenė nuo žodžio pirma minti, kurio-
je buvo trejos durys be didžiųjų, beje: vienos į kuk-
nę, antros į trobą, o trečiosios į priešininkę, nuo žo-
džio prieš, jog prieš trobos duris buvo. Troboje, ku-
rioje, kaip sakiau, žiemą tegyveno, turėjo tris ke-
turis šalutinėj sienoj stiklo langus, o du trobos gale,
Į saulėtekį buvo alkierius, arba svečio troba, kursai
užėmė pusę trobos galutinės sienos ir turėjo du stik-
lo langu, to paties aukščio, kaip jei troba, kurioje bu-
vo kakalys, arba pečius, iš kuknės kuriamas, prie to
pečiaus buvo kamimas, per sieną į kuknę išvestas,
kartais iš drobės it kelnė, už staibio pakabinta, tro-
bos palubiuose kybojo po kiauryne, pro lubas iš-
vesta, kuri buvo ant trobos lubų molio kaušu apgob-
ta, idant kibirkštys į stogą nelėktų. Po ta skyle tro-
bos asloj buvo apvalus ir slesnas akmuo, ant trinkos
ąžuolo padėtas, kurį išaušus į trobos kertę galėjo pa-
risti ar laukan išnešti. Norėdami vakaroti, padėjo tą
akmenį, vadinamą žibintoju, po skyle ir sukūrė ant
jo iš kėnių ar liepkaulių ugnį ir paleido nuo skylės
pakabintą kelnę iš palubio ant ugnies, idant dūmus
trauktų laukan vakarojant. Jei kaminas buvo iš molio
į kuknę per sieną išvestas, tad didesnę tenai ugnį
įkūrino liepkauliais ar sausais šakaliais, taip vadina-
mais beržų medžiais, smulkiai sukapotais, idant ne-

434

sproginėtų!. Prie to žiburio motriškosios verpė, vy-
riškieji, liepas mižodami, lunkus plėšė, virves vijo,
tinklus mezgė žuvims žvejoti ar žvėrims gaudyti, riu-
žius ir venterius dirbo, bočiai ir kiti senieji su vai-
kais plunksnas plėšė, vilnas kedino, gijas vijo, pa-
sakodami jauniesiems notis ir kares praėjusių gady-
nių bei veikalus savo tautos, Jei troboje stiklo langų
nebuvo, tad galutinėj ir šalutinėj sienoje buvo į juos-
tos mierą langelis, per uolektį rąste išpiautas ir iš vi-
daus su lentele užšaunamas; tokią trobą vadina Kal-
ne seklyčia, arba sauklėčia nuo žodžių sau ir klėsti,
beje: kame žmonės save nuo darganos galėjo pa-
klėsti; tenai gi duonkepis pečius iš vidaus yra kuria-
mas, kuriame valgyti virė ir duoną kepė; tokiame
kieme, kuriame ubladės nebuvo, iš to pečiaus dūmai
rūko į trobą, kurios lubose buvo kiaurynė, apie ku-
rią jau minavojau, kurią atdarą laikė lig kakaliui at-
sikūrinant, bet atsikūrinus apent ją užkišo ir lan-
gelius šalinius lentelėmis užsklendė, kuriuodu iki šio-
lei buvo atdaru, idant, dūmams išrūkus, šilima į tro-
bą eitų. Abejose tose trobose sienos lig palangių iš
vidaus ir lauko, taip pat staktos ir durys kas devin-
tąją dieną buvo mazgojamos, ką šiandien dar gal re-
gėti Žemgaliuose, Kurše, arba Kuržemėj, ir pakau-
nėj. Taip pat abejose trobose pasieniais buvo platūs
ąžuolo suolai, ant kurių žiemos laiku vyriškieji ir
motriškosios, iš lauko ir medės parėję, galvas sudūrę
naktį ilsėjo. Sijose, arba balkiuose, ir sienose tų tro-
bų buvo briedžių ragai įkalinėti gembių vietoj, ro-
dantys skaitlių metų praėjusiųjų. Antras galas tos
trobos vadinos priešininke, turįs nuo pietų šalinėj
sienoj vieną langą, o retai du, kurioje taip pat buvo

| Lepner, VIII, S. 70.

435

kakalys, iš kuknės kuriamas, ta perdalyta siena, ei-
nančia nuo kuknės į galutinę jos sieną, toje perva-
rinėj sienoj buvo durys į pieno kamarą taip vadina-
mą, kurioje buvo mažas stiklo langelis, toksai, idant
žmogus negalėtų įlįsti; toje kamaroje laikė daržų
vaisius, batvinius, kopūstus ir kitas žalesas, žiemai
reikalingas, grybus slėgtus, girą, taip vadinamą gė-
rimą kasdieninį, užvis pieną, nuo ko pieno kamara
yra vadinama; ta troba buvo šiaudais klota, kaip
jei namas.

Penktasis trobesys buvo taip pat pailguotinai ket-
virtainis, reja vadinamas, kuriame javus sausus, iš
duobos išimdamies, ant kluono pakloję kūlė. Toje
rejoje buvo ketvirtainis rentinys, aukštesnis už re-
jos sienas, duoba vadinamas, mažne pusę rejos už-
imąs su kakaliu, kurioje javus džiovino, ant tos duo-
bos buvo doris, arba salyklininkas, kuriame buvo lan-
gelis, garvilka vadinamas, kame salyklą džiovino;
pažastėse tos duobos buvo peludės, kur pelus pylė.
Pas neturtinguosius toje duoboj pėrės, nesgi ant ka-
kalio buvo krosnis sukrauta. Pitėjas, garsus žvaigžd-
žinys, keliaudamas po šiaurę, per penkis šimtus me-
tų pirm gimimo Kristaus minavoja jau tą trobesį sa-
vo kelionės raštuose, kaipo stebuklingą ir negirdėtą
daiktą!.

Šeštasis trobesys vadinamas buvo ublade, kurioje
buvo? duonkepis kakalys, nuo to vadinamas, jog po
juo ne vien duoną ir pyragus, bet stėkius, guires,
puokius ir kitas žuvis bei mėsas kepė jau liepos gel-
dose, jau ant šiaudų; tengi džiovino grūdus, grybus
ir obuolius obuolynei, tengi buvo ir girnos sukeltos

! Pytheas, 1838, Leipzig.

2 Lepner, VIII, S. 71.

436

grūdams malti, it kaip pas rymionis, kame grūdus
malė, ten pat ir duoną kepė. Tose ubladėse pas ne-
turtinguosius lygiai ir pirtis, kaip sakiau, buvo, nes-
gi ant mūrio kakalio buvo krosnis sukrauta. Šalip tos
ubladės po vienu stogu buvo kamarėlė, kurioje min-
kytuviai, muldos, muldelės, rėčiai, sietai, sėtuvės, sai-
kai, rakandos ir tas, kas prie miltų pridera, kartais ir
patys miltai buvo laikomi.

Sekmasis trobesys vadinos stogine, ar daržinė, pa-
ilguotinas ketvirtainis, į kurį javus, šiaudus ar šie-
ną krovė; paprastai buvo jos trejokios: viena ja-
vams, antra šiaudams, trečioji šienui, jau po vienu
stogu, jau ypačiai; vadinos stogine, jog stogą turė-
jo, sienos buvo jau rąstų, jau virbų. Jei tose stoginė-
se netalpino javų ar pašaro, tad krovė ant lauko į
žagus ar bragus, kupetas taip vadinamas [7]; bragas
buvo ketvirtainis su šiaudų ar stembrų stogeliu, o ža-
gas be stogo, nuokamieniai sukrautas!.

Ašmasis trobesys buvo vadinamas pirčia; pačioj
pirty buvo krosnis, pusėj sienų buvo plautai, nuo žo-
džio plauti, suolai, ant kurių voliodamies su lapuoto-
mis beržinėmis vantomis pėrės, žemiau pasieniais taip
pat buvo suolai, ant kurių mazgojos ir trinkos; į ku-
rias pirtis vedė ne vien svečius ir pakeleivingus, bet
siuntinius svetimų tautų: kaipogi senovėj visų di-
džiausia goda buvo svetį į pirtį nuvesti ir išperdinti,
nesgi pirtį žmogui susikeliavusiam už didžiai naudin-
gą ir reikalingą daiktą turėjo. Pasaka yra užrašyta,
jog, apkyrėjus zokaninkams dominikonims Falkena-
vo klioštoriuje paembakėj viena džiūvusia žuvia be-
misti, metuose 1245 išleidę du zokaninku į Rymą guos-
tis popiežiui, jog, misdami džiūvusia žuvia, juoda

! Lepner, VIII, S. 71,

duona, alum, su gailiais vietoje apynių darytu, neb-
įgalintys, subatos dienoj pakūtavodami, kūnų savo
ramdyti, tai yra pertis, ir meilavę jo šventenybės,
idant įsakytų Tarapato vyskupui, kad jis iš savo
valsčių juos šelptų. Popiežius, norėdamas tiesos išsi-
jautoti, nuleidęs tenai taip pat zokaninką, gimimo
valaką, perveizėtoju. Atkeliavus tenai tam svečiui,
ėmę latuviežai vaišinti jį savo džiovinta žuvia, juoda
duona ir raginti gailiniu alum, kurį valgį ir gėrimą
svetys ne visai teskomėjęs. Atėjus subatos dienai,
nuvedę savo svetį į pirtį; sumetus tenai garą po kelis
atvejus ant krosnies, ėmę su plačiomis beržinėmis
vantomis nemeilingai plakti, vis jau karštą, jau šal-
tą vandenį mesdami, svetį savo lygiai pėrę; nes taip
beperiamą išlepusį valaką apnikęs toksai gailesys,
jog, nebtverdamos nuo karščio, mukęs laukan iš pir-
ties, šaukdamas tuos žodžius: „Ei viešpatie! Kas tai
per sunkybė įstatymų gyvenimo tų vargšų, sviete
negirdėta!“!

Devintasis trobesys buvo kalvė, būtinai ketvirtai-
nis, kurioje patys sau padarynę ir ginklą kalė, nesgi
kalnėnai ir žemaičiai gėdėjos ko norint nuo svetimo
reikalauti, todėl visa patys sau dirbo.

Dešimtasis trobesys vadinos ublas, taip vadinamas
smalos pečius, kuriame dervą, arba smalą, ir degutą
degė.

Tarp tų trobesių buvo du arba trys prūdai iškasti,
vieni dėl žuvies veisimo, žuvynojais vadinami, kiti
dėl gyvulių girdymo, kuriuose tuo tarpu vasarą ir
rudenį žąsų ir ančių būriai pliurškė.

Rūmė tarp namo, trobos ir klėties buvo dailiais
žiogriais užtverta, kurioje žėlė veja ir vadinos kie-

! Joh. Gottfr. Arndt, Lieflėnd. Chron., S. 34.

438

mu, nuo ko ir visa buta yra vadinama kiemu, arba
kaimu; noris tūli nori tą žodį kaimą per sodą išma-
nyti, vienok žinoma yra, jog lietuviai, kalnėnai ir
žemaičiai, gyventi sodose negebėjo: kaipogi Zigman-
tas Augustas, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų
karalius, norėdamas lažą, arba baudžiavą, svietui
antmesti, jau nuo metų 1562 pradėjo svietą versti so-
dose gyventi, ne vienkiemiuose, kaip tuojau regėsim.

Rūmė po alkieriaus ir trobos langais pagal vieną
ir antrą sieną buvo į ketvirtainį užtverta žemesniais
dailiais žiogreliais, ant kurių puikos, beje, nasturci-
jos ar kitos palaipinės žolės, žydėdamos smaigstės.
Vidury tos rūmės it po pat langais trobos ir alkie-
riaus buvo ketvirtainiška lova, žemių išpurentų per
uolektį storai pripilta ir velėnomis žaliomis arba ren-
tiniu per vieną ar du rąstu apriesta, idant tenai že-
mės nesiskleistų. Tenai augo sudiegtos taip garbin-
gos mergaičių rūtos ir lelijos, nuo neatmenamų am-
žių iki šiai dienai jų dainose taip didžiai garbina-
mos; nesgi, noris nuilsusi, grėbėja, audėja, verpėja ar
ravėja ėjo tenai džiaugtis savo godos žolele, it kaip
būt nenuvargusi esanti, tuojau linksma, dainuodama
savo rūtas laistė ir ravėjo, noris mėnesienoj. Nesgi
ten jos turtai, gražybė ir goda augo, beje, rūtų vai-
nikėlis klestėjo, kurio kitą kartą kalnėnė ir žemaitė
nebūt keitusi ne vien į aukso rūmus, bet ir į turtus
viso pasaulio, kaipogi jos tėvų nameliai ir rūtų dar-
želis buvo jai pervis brangesni. Ai, kur dingot, tos
Lietuvos gadynės, kad lietuvė, kalnėnė ar žemaitė,
velijos mirti, nekaip už gudo arba lenko ir vokiečio
tekėti! Jei alkieriaus nebuvo, tad po galutiniais ar
šalutiniais trobos langais buvo tas darželis užtvertas,
be kurio žemaitė ar kalnėnė tarės ne mergaitė esanti!.

I! Lepner, IX, S. 82.

439

Aplinkui klėčių, trobos ir kitų trobesių augo sly-
vynai, vyšnynai, kuriuose bičių auliai jau po me-
džiais,. jau po pastogėmis buvo išguldyti. Panamėj
paubladėj buvo apynojai. Šulinė buvo visados arčiau
namo, ne trobos. Kas dar didžiau, visi trobesiai buvo
medžiais, beje, klevais, liepomis, uosiais, beržais,
gluosniais, apdiegti, nuo šimto metų augančiais, jau
dėl ūksmės, jau dėl paglemžimo nuo ugnies kiekvie-
no trobesio; nes tarp tų visų medžių visų dideliuoju
buvo ąžuolas kiemo vidury ar sodne, šimtais metų
savo amžių skaitąs, po kuriuo senovėj kalnėnai ir že-
maičiai meldės, kaip tuojau regėsim. Nuo tolo vei-
zint, tarsies liekną, ne kiemą, regįs. Aplink trobesius
buvo daržai, už daržų dirvos, rugienos, varstienos,
pūdymai, toliau pievos. Šalip kiemo už dirvų buvo

"lieknas, taip vadinama medė nuo žodžio likti, kursai

buvo laikomas ir auginamas bei už šventą turimas,
kuriame visokių medžių veislė auginama buvo,
idant kokioj noris noty gaspadorius galėtų sau viso-
kios medžiagos padarynei sau gauti ir nuo svetimo
jos nereikalautų; trumpai sakant, juo toliau už kie-
mo, juo didžiau visose pusėse traškančios girios
niūksojo, tarp kurių lietuvis, kalnėnas ar žemaitis,
praskintoj laukymėj, nieku nerūpindamos ir nieko
nežinodamas, vienas girias, balas ir dangų teregėda-
mas. bei vieną dievą garbindamas, brūzdė laimingai
savo name, negut rudens tylią naktį ar žiemą spei-
guotie garsas šunų lojančių ar gaidžių giedančių,
sklydurdamas per medes, skelbė jam ir kitus susie-
dus tenai giriose taip pat gyvenant.

Tokį visą savo gyvenimą šiandien dar kalnėnai ir
žemaičiai tebvadina namais nuo visų pirmojo ir vi-
sų večojo savo trobesio, namu vadinamo, kurį vir-
šiau regėjom. Lietos nuomonėj toksai kiemas vadi-

440

nos dar ūkiu, nuo ko paeina žodis ūkininkas, gudiš-
kai obivatelis. Jei toksai kiemas, karei kėlusis, leido
kareivį jotą vieną ar du, tris — pagal tą, kaip daug
žemės turėjo, tad vadinos žemlioniu, nuo žemės, kurią
buvo sau pragyvenęs. Kame kokioj apygardoj ilgiau
liuosybė pateko, tenai ir tokie namai vėliau ištvėrė,

Nuo to kožnas skaitytojas, regėdamas tiek trobe-
sių vieno gyventojo, gali spręsti apie būdą ir išmintį
senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, irgi minėti, kas
per gyvenimai tenai yra buvę; todėl nėra ko stebėtis,
jei anie dainose savo namus visados dvarais vadi-
na, nesgi jei kurs kiemas neturėjo tiek trobesių, va-
dinos pusūkiu, o jei du trobesiu ar vieną namą te-
turėjo, tad įnamiu vadinos. Vardas kiemo didžio ar
mažo visados buvo vadinamas nuo to, kurs jį buvo
įkūręs: ir taip jei Stankus, jo kiemas, arba namai,
vadinos Stankiške, jei Miknius — Mikniške, jei Ru-
kys — Rukiške ir taip toliau; nes jog tankiai jų vaikai
netoli nuo tėvo kiemo taip pat buvo sau giriose bu-
tas įkūrę, tad vadinos Rudaičiai, Mėmaičiai, Meške-
liai, tai yra Rudės, Mėmos ir Meškio vaikai. Kartais
vardu brolių, kurie tuos kiemus buvo įkūrę, ir taip:
Peldžiai, Ledžiai, Drupiai, ką šiandien dar sodos taip
vadinamos aiškiai stigavoja, beje, visados nuo var-
do pirmųjų savo įkūrėjų buvo vadinamos.

Pirmieji gyventojai, įsikurdami į tą namą, turėjo
sau pirmuosius bendrus šunį ir gaidį, nesgi pirmasis
saugojo jo lobį nuo pikto žmogaus, skelbė jam ojų;
kaipogi šiandien dar yra tariama: tą, sako, išlojo jau
šunys, beje, numirė, pragaišo ar išėjo kur kas neb-
grįžtinai; gyniojo jį ne vien nuo žvėrių, kuriuos pa-
dėjo jiems medžioti, bet dar pats, kaip sakiau, ašvie-
nio vietoje jam vergavo ir bandą ganė, kas dar ne-
seniai Žemaičiuose buvo regimu, kaipogi visi žino,

441

kaip reikia šunį gudinti, idant piemens vietoj bandą
ganytų. Žiemos laiku, kaip sakiau, važiavo važiuo-
se, taip vadinamose rogėse, nuo žodžio važiuoti, šunį
įkinkę dėl to, jog šuo per visų didžiausias tankmes
galėjo perlįsti, o grįžtant namus atsekti; jei ką vežė,
tad rogėse ir šlajose. Antrasis jų bendras buvo gai-
dys, kursai rodė jiems dienos ir nakties laiką, reiškė
lytų ar giedrą ir skelbė įvairiu balsu taip pat artimą
ojų kiekvienoj noty.

Paskui avys buvo jiems visų naudingiausiais gy-
vuliais, kurie davė jiems ne vien apdarą, bet ir pa-
valgą. Ir, regis, kaip kuri minia tautos kokio plauko
avių veislę buvo atsivedusi į tą kraštą, taip ir lig šiai
dienai tokio pat plauko avis teblaiko. Tr taip vienų
avys buvo rudos, tie ir sermėgas rudas dėvėjo, nuo
ko rudsermėgiais vadinos. Kitų avys juodas vilnas
turėjo, o nuo jų patys vadinos juodsermėgiais, ku-
rių baltos buvo — baltsermėgiais, kurių pilkos, pilk-
sermėgiais buvo vadinami. Negal šiandien aiškiai
numanyti, rasi ta barva vilnų rodė jų kiltį arba jų
pirmuosius geradėjus ir rėdytojus, kurie buvo jiems
įsteigę avis, kurias šie amžinai jų minavonei taip di-
džios sau geradėjystos ištiestos iki šiai dienai teblai-
ko dėl jų garbės, ir kiekviena minia, noris viena kal-
ba kalbanti, vieną dabą sekanti, turi sau už visų di-
džiausią godą savo plauko drabužiu darytis; vienok
sunku dar yra lyčių tos dabos, šiandien dar sekamos,
teisingai pasakyti.

Kitas jų lobis buvo bandos ir arklių piesas, nuo ko
šiandien visą turtą lobiu tebvadina, nesgi senovės
kalboje karvė lopu, arba labu, vadinos, nuo ko ir žo-
dis apsilobti, arba apsiliuobti, paeina. Arklys buvo
jų karės draugu, nesgi ne vien namuose su juo brūz-
dė, bet dar jojo ant jo į karę savo neprietelių grau-

442

dinti, todėl ypatingai juos gerbė ir augino žirginy-
čiose, apie kurias paskiau matysim. Nesgi kelią ke-
liavo, lankė gentis, atliko ūkės reikalus visados rai-
ti apžarga; kaip šiandien dar jaunas žemaitis, nega-
lėdamas joti, velijas pėsčias beeinąs, nekaip ratuose
bevažiuojąs, tardamas: „Ar aš čia koksai vergas rat-
galy vilktis!“! Todėl žirgai jų dainose yra didžiai
garbinami, kaip jei rūtos.

Pirmieji ratai kalnėnų ir žemaičių buvo ant dvie-
jų tekinių, šliuižiu vadinami, ant kurių javus ir šieną
iš pievų vežė bei į kelią keliavo, nesgi kitokių ratų
negalėjo dėvėti dėl ankštumo ir šlapumo kelio. Piau-
tuvus, dalgius ir grėblius dėvėjo tokius pat, kaip jei
šiandien regim dėvimus, tiktai ne geležies, bet me-
džio noragais ir virbalais.

Taip perveizėjus noris paviršiui kraštą ir namus
senovės lietuvių, dabar reikia žvilgterėti ant jų būdo
ir dabos. Jau nuo to, ką iki šiol pasakojau, regima
yra, jog jų kraštas, oras ir erti namai ne vien nele
pino, bet kuo didžiau skudrino ir stiprino tenai brūz-
ti taip, jog, vargu vargą remdami namuose, dirvose
ir giriose, ne vien netižo, bet į geišį supentėjo. Nes-
gi nei žiaurus oras, nei nuožmūs žvėrys nenugrėsė jų
įsikurti traškančiose giriose, neigi jiems tenai kruvi-
ni vargai įkyrėjo; kaipogi šiandien dar, drąsinant rū-
pesningą žmogų, yra sakoma: „Kur dingsi, gyvas į
žemę nNejilisi, reikia ant svieto vargti, ko! gyvam.“

Visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus,
kaip rimto, ir pety vyrai žaliūkai, suvisu sutikę, nes-
gi šiandien dar yra tariama: „Žinia, vyras, koks pa-
ritus, toks pastačius“ arba: „Ilgas tęvas mergininkas,

1 1) Rhesa, Dainos, Anmerk., S. 330; 2) Gervais, Notizen von
Preussen mit besonderer Rūcksicht auf die Provinz Littauen, 1.
Sammlung, S. 29,

443

trumpas drūktas darbininkas.“! Nesgi kaip girioje
medžius žemus ir stambius regėjo nuo vėtrų ir aud-
rų nepaveikiamus, tai tarė, jog ir žmonės ne taip
aukšti ir smuklūs, kaip stambūs ir resni žaliūkai yra
galintys prieš vargus ir nelaimes stengti. Visi buvo
ne taip dideli, kaip augaloti, stovylos stačios ir ga-
šios, augumo skaistaus, kalbos drąsios ir sukrios,
akys žydrai rainos, kūno didžiai balto, veido dau-
giau pailguotino, nekaip apvalaus, kurio įlinkmės
daugiau aiškios, neįsmegusios rodės; jaunuomenė
lig 40 metų skutos, idant paskui tanki barzda, vė-
pūtiniais susisukusi, ant žandų niūksotų?; plaukai
tamsūs, už ausų sukasti, kurių kasos, į užpakalį nu-
dribusios, vėjų sklaidomos it arklių karčiai plaikštės“.
Ant galvų sklastai it dirvoje vagos taukšojo, uostai
it kuškiai iš panosės kyšojo, nuo kurių geriant ar
valgant it nuo pėdų varvėjo*. Povyzos drąsios ir ma-
lonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo,
o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovyla,
kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esan-
čius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kurį tarp jų
palytėjo ar žodžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo,
nesgi kelio nedoram nelenkė; kaipogi šiandien ta-
riama yra: „Kaip smogsiu, tai žegterėsi“, „Šuo ant
uodegos nuneš, ir to pakaks“ arba: „Kaip blokšiu, tai
ir pasmirsi, ir tuo teįtenkinsi“, arba: „Pūsta tavęs ar
1 Teod. Lepner, VI, S. 49, 51.
2 Pellibus et laxis arcent male frigora braccis,

Orague sunt longis horrida tecta comis.

In paucis remanent Graecae vestigia linguae

Haec guogue iam Getico barbara facta sono [8].

Ovidius, Tristia, 1. V, XII.
3 Helmoldus, lib. II, cap. 18, p. 36: Homines hi cerulei, facie

rubea et criniti [9].
* Lepner, VI, S. 49,

444

manęs“, tai yra: tepusto vėjai tavo vietoje ar mano
kritusio, arba: „Kas mano rankoj, tas tavo kaktoj“,
tai čia — ar tave, ar mane raus giltinė; „Liksiu, ne-
liksiu, bet kibsiu“, nuo ko tariama yra: „Tas eina, —
sako, — ant vieno“, todėl ir lykinis skaitlius 3, 5, 7, 9
yra laimės skaitlium vadinamas; kaipogi kanauninkas
Daukša dar metuose 1588 savo pamoksle ant 22 (ant-
ros) nedėlios [10] minavotinus žodžius ištarė ir taip
sako: „Bet vos žodeliu pažeisti broliui savo kaklą at-
ima.“! Visi pakenčiantys šaltį ir alkį išturintys, dar-
gana ir speigu niekiną, nesgi sakoma tebėra: „„Ken-
čiantysis pakenčia“; kalboj ir elgimesi pervis tiesą
saugojantys ir mylintys, kaipogi tariama yra: „„Me-
lagis pasaulį pereis, bet nebgrįš“ arba: „Melagiui
paskui ir tiesą sakant niekas nebtiki.“ Savo ketėji-
muose ir veikimuose ryžęsi ant ko norint, nesipesno-
jo, nesivangstė, bet atlikdavo ir dirbo nuveiktinai,
todėl kiekviename darbe ir atlikime klotis buvo, nes-
gi visi sau dirbo, elgimesi godą, o ryžimesi atidę ro-
dė, nesgi nė vienas nenorėjo begėdžiu būti, ką pra-
dėjo, tą ir nubengė, kožnas savo nuopelnu ir uždarbe
kakinos, svetimo negeidė, minėdami ne saulės am-
žių gyvensiantys; veltui savo turtų nekleidė, dovanų
nedrepino, atminimą, ne vežimą, darė, kiekvienas su
rytu gyveno, aukso ir sidabro negeidė?, nesgi nie-
kam rinkliavų nemokėjo; ūkės dūmoj ir jos reika-
luose tarp visų kliautis ir vienybė buvo, kožnas šel-
pė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį, viešės jų bu-
vo meilės ženklu, ne žmonystės“, išeigoj buvo pa-

"I Daukša, Omilje w Wilnie, 1588, pag. 360.

2 Helmoldus, 1. II, c. 18, p. 36:... aurum et argentum pro
minimo ducunt [11].

3 Albertus Crantzius, Wandalia, 1. II, c. 20, p. 37:... caeteris
moribus et hospitalitate nulla gens honestior aut benignior potuit
inueniri [12].

445

dorumas, o žmonystoj viežlybumas; skolos ir pakla-
nų nežinojo, nesgi visi viso pertekę buvo ir svetimų
pramonių negeidė; pačių apdaras visiems padoriu
buvo, drabužy ir valgy nesilepino ir, jei kas ant to
gybę, o dūmoje išmintį rodė: vilty neguro, paskuti-
nėj nenusiminė, o žadėtojo nenusigando, nelaimėj
neisipylė, laimėje nesididžiavo; dėl to karėj narsy-
bė, ūkėj dorybė ir teisybė per amžius tarp jų kles-
tėjo, noris jų namų durys ant medžio kaškų girgž-
dėjo, nesgi šiandien dar sako: „Iš baimės mirusiam
bezdalai skambina.“ Ką širdy turėjo, tą ir žodžiu
reiškė; ne kiltis, ne turtai, bet išmintis ir dorybė,
nuo visų pritirta, kiekvieną į vyresnybę kėlė!, nesgi
visi lygūs buvo; ir taip, kas narsesnis karėj, tas ir
vyresnis, kas doresnis, išmintingesnis ir teisesnis,
tas tiesos suole sėdėjo, tardami: ,Teisiam ir dievas
padeda.“ Atlikimas darbo ar reikalo jų džiaugsmu
buvo, o pailsis po vargų linksmybe, nesgi veja pa-
klote, dangus apklote, o alkūnė ar akmuo pagalve
buvo?, kruviną prakaitą nubraukus, girioj vargus,
keliavus, kariavus ar sunkų darbą po žiauriu oru nu-
bengus, visų didžiausiu buvo džiaugsmu prie šventos
ugnies pasišildyti ir tuo save ant didesnių vargų pa-
stiprinti,

Pažinės tarp jų ne vylium, bet bendryba buvo,
turtus ne lėbausenai, bet astankai krovė, minėdami,

! Michailonis Lituani fragmen. VII, pag. 29.

2 Wizerunki, Wilno, 1840, tom. 22, s. 62:... et scamnum aut
saxum aliguod, pulvili loco, deligunt: haec stramentorum usum
ignorant, defatigata.. Raštininkas, savom akim regėjęs, sako
toliau, s. 68. Nullus in tota hac urbe (Vilniuje) lectorum usus. Imo,
moliter cubare, vitio datur, dar toliau sako, s. 67: multum est, si
ditiores utantur scamno, ursina tantum pelle contecto [13].

446

idant, radusis reikalui, nereiktų nuo svetimo prašyti,
kas dar pikčiau, nuo neprieteliaus maldauti, ir kad
it taip nenutiktų, kaip tiems piemenims, kurie, vil-
Ikams bandą apnikus, šunis lakina. Niekų darbu ne-
užsiėmė, ūkės ar lietos reikalais tesirūpino, kaip šian-
dien dar sako: „Tas niekam lietai nedera“; maž ką
teigavę ar teįsteigę, ir tuo džiaugės, tardami: „Vil-
kui bėgus, lab ir uodega.“ Tas tarp jų turtingu va-
dinos, kas nuo svetimo nieko nereikalavo. Patys visa
atliko, per kitus nieko nedirbo, minėdami tą patarlę:
„Šuo šunį, šuo šunį, šuo uodegą viks.“ Ketančiam
ne jo protu ir galia kokį noris darbą užsiimti linkėjo
išmintingai nuo to liautis, tardami: „„Vargali, nieko
nepeši.“ Ką norint veikdami ar dirbdami, vis į galą
veizėjo, kaip šiandien yra tariama: „Veizėkim,— sa-
ko, — kam čia teks šūdinasis galas“; vienybė, teisybė
ir meilė artimo tarp visų klestėjo, broliais viens kitą
vadino. Raštininkai tų gadynių negali atsigirti jų bū-
do ir taip rašo: „Lietuviai yra didžiai geros širdies ir
gailingi žmonės: jūros skendinius, nuo jūros vagių
apniktus, jūroj gelbi, pakeleivingus ir nuvargusius
prašaleičius šelpia, tarp savo žmonių kam noris nu-
tikus nelaimei, beje, krušai javus pamušus ar ugne-
lei aplankius, tuojau visi susimeta ir pavargėlį su-
šelpia. Žydai padegiai, pasimetę jų širdies meilin-
gumu, pragyvena ir praturtėja rinkdamies, kuriuos,
noris ne krikščionis, taip pat šelpia.“! Sargų, šiekš-
tų, pilių ir sūdų nežinojo, noris medžio skląstis jut-
ryna, 0 žodis raštu buvo; nesgi tada pačių bočius
ten pat namie kiekvienam savo lazda teisybę ant nu-

! Helmoldus, tib. II, c. 18, p. 36:... homines (Lituani) multis
naturalibus bonis praediti, humanissimi erga necessitatem patien-
tes, gui etiam obviam tendunt his, gui in mari periclitantur, vel
gui a piratis infestantur et subveniunt eis [14].

447

garos attiesė, pačių kalba bausdamas; ir taip senu
įpročių šiandien dar sakoma yra: „Duok žodį, žodis
atėjo" anba: „Kas yra žadėta, tą reik ir attiesti“!,
arba: „Tai senųjų žodis.“ Liuosybę savo pervis my-
lėjo ir godojo, už kurią viso pasaulio aukso nebūt
ėmę; todėl dar šiandien tariama yra: „Liuosas lab ir
po kere begyvena“; atkaliai, vergybos neapvežėjo ir
už velnių darbą turėjo, tardami: „Velnias tau, — sa-
ko, — tevergauja, ne žmogus“; o tiems, kurie tarė
jiems vergauti ir kentėti, džiugindami juos laimin-
gesne atente, visados vienokį atsaką davė, tardami:
„Lig saulė patekės, mums rasa ir akis išės.“?2 Todėl
viršiau minavotas raštininkas, bengiantis septynio-
liktam amžiui gyvenąs, aprašydamas lietuvių būdą,
sako: ,„Javus savo pasilenkę nuo pat žemo nupiau-
na ir dailiai sudeda ir suriša, o dvaro javus įsiręžę
piauna, aukštus ražus palikdami; jei kurs geras žmo-
gus būt taip dirbąs, kaip sau, tad kiti tuojau tyčiojas
iš jo ir juokias, tardami: „„Mulki, ar tu nori pono
gobį tavo darbu užkakinti“; toksai žmogus yra nuo
jų neapkenčiamas. Namų savo niekados neužmiršo,
nesgi, kame keliavę, vargę ar viešpačių rūmuose
linksminęsi, visados namų savo ilgėjos [16], todėl
šiandien dar sako: „Savo namaičiai, kad ir smilgai-
čiai" arba: „„Noris ubagu būčiau, bet namų savo ne-
užmirščiau“, arba: ,,Nuliūdo, ar ne namus pardavęs",
ką dainos pačios dar šiandien tebstigavojas.
1! Teod. Lepner, XI, S. 105.

2 1) Helmoldus, in loco citato:.., nullum inter se dominum pa-
tiuntur [15]; 2) Lepner, VI, S. 60,

3 Oi eisiu eisiu, Ir tos neduoda.
Aš čia nebūsiu, Skausta mano širdelė.
Čia ne mano nameliai, Ilgiau pabūsiu,
Čia ne mano tėviškėlė, Toliau sudžiūsiu,
Čia juoda duona, Kaip nendrelė svyruosiu etc.

448

Drabužis ir apdaras mažne toks pat buvo senovėj,
kokį šiandien dar kame-ne-kame regim. Marškinių
antis segele užsegtas, o kaklas atdaras speiguotie ar
giedrotie visados taukšojo. Kožnas vyriškas, į kiltą
milinę sermėgą, maž ką už kelį ilgesnę, įsimovęs,
ūdrine ar barsiukine kepure antsivožęs, vyženomis
ar kojenomis apsiavęs, girioj ar dirvoj brūzdė, nesgi,
į karę tiktai traukdamas ar viešėti jodamas, sopagus
teantsimovė; kaipogi šiandien dar sakoma yra: „Vy-
ženos ir sopagus pragyvena"!: plačiu briediniu diržu
kulšis surakino, ant kurio tiek vario sagčių antmau-
tų buvo, kiek savo neprietelių karėj buvo nugalavęs,
prie kurio, pasietas ant šikšnelės, briedkriaunis ko-
rulo; kelnės taip pat milines antsivilkęs, aparomis
staibius iki kelių apvyturęs, dembliniu kyriejum
apsisiautęs, bardišium pasiremdamas, šuniu, savo
sargu, vedinas pasišiaušęs lindo į girią maisto sau
veizėti, jaukurų kirsti ar medžiagos ir padarynės bu-
tai sau tiekti, darganotie ar speiguotie nė kokios sau
perskyros nedarydamas. Nesgi meškena, lūšena,
briedena ar taurena išeigos jam drabužiu buvo, ku-
riuo darės viešėti jodamas, bendrų ar genčių lankyti
keliaudamas ar į karę traukdamas. Vasarą arė ar
šieną piovė visados po marškinių, lig kelio trumpų,
išsikričioję, atvašų vainiku antsiklėstę ar tūbo bryliu
antsimovę, tankiau po plaukų, šikšnele persijuosę,
ant kurios pasietas peilis korulo; vietoje milinių
sermėgų baltus kobotus dėvėjo?,

Motriškųjų maž ką buvo įvairesnis drabužis:
mergaitės ir nuotakos savo kasas į bizas pynė ir jas
kaip tinkamos ant galvų raizgė, kurios tankiai su

! Olearius, itinerar, pag. 135,
2 Lepner, VII, S. 62, 63.

15. Raštai I t. 449

įpintais kaspinais palaidos užpakaly svyravo!. Žmo-
nos ir našlės baltais nuometais mandagiai savo gal-
vas rutulo, nuo ko baltomis galvomis vadinos, mili-
nes sermėgas maž ką ilgesnes už vyrų dėvėjo, juodi
ar margi sijonai visas puošė, nes idant, šlapjurgiui
esant, nuo šalčio ir drėgsmės pastėrę sijonai blauzdų
neplaktų, vyturo sau staibius vilnonomis, taip pat
juodomis, auklėmis nuo kulkšnių lig pat kelių. Mot-
riškųjų avalai buvo, kaip jei vyriškųjų, rezginės ar
vyženos, tiktai vyrai vilnonais ar marškonais autais
vyturo savo kojas, o motriškosios su žekėmis?*.
Išeiginiu drabužiu motriškųjų buvo taip vadinamas
kilimas, nuo žodžio keliauti, kurį drabužį iš namų
eidamos kur toli tesiėmė; vadino dar jį sage, arba
sagše, nuo žodžio segti, kurią dar tankiau vilnone
vadino; tai buvo didelis vilnonas baltas raištis, pail-
guotinas, retai juodas ar pilkas; paskesniuose laikuo-
se išlepusios audė dryžus, kuriuos šiandien dar dau-
gioj vietoj gal regėti Žemaičiuose ir Žemgaliuose, ar-
ba Kurše; tokį kilimą ant pečių antsiautusios, ant deši-
niojo peties segele susegė, nuo ko, kaip sakiau, sage,
arba sagše vadino, kuria lynant ar dergiant galėjo
apsisiausti; žiemą vilnonus, vasarą marškonus dė-
vėjo. Motriškosios vasarą dirbdamos po marškinių
trūsėjo, išeiginiu drabužiu tie patys buvo balti Žit-
kuoti raštiniai sijonai ir avalai, nuotakos ant galvų
rūtų vainikus sagstė, palaidose bizose įpinti kaspinai
blizgėjo, vietoje žieminių vilnonių tokiomis pat
klastės marškonomis sagėmis, kurias galėjo kaip tin-
kamos nuo vieno peties ar nuo abiedviejų numesti,
kursai apdaras didžiai jas gašijo: dirvose, pievose
trūsėdamos it gulbės svyravo.

| dem, XI, S. 105.

* Originale išnašos nėra.

450

Valgė visi vasarą ant žemės pablaka ar išsitiesę,
kaip šiandien dar tebdaro šienuodamies, ant plikos
vejos, dembliais ar meškenomis pasikloję, sriuobalą
srėbė, su duona pasikąsdami, iš muldų ar raugtinių
ir kitų kodžių!. Paprastai sriuobalu buvo laiški ar
skoba putra; jei tam kartui ją virė, tad buvo vanduo,
su miltais suvirintas, ir truputį pienu saldžiu praži-
linta; juo daugiau tenai miltų ir pieno buvo, juo
skanesne vadinos, ką patarlė, šiandien minavojama,
dar stigavoja: „Duok, dievali, — sako, — pievoj kark-
lyną, putroj kankolą"; lygia dalia į skystą putrą sa-
koma tebėra: „Et,— sako, — pliurškalas, kruopas
ikruopą gaudo.“ Šiandien aprūkusi lietuvė savo na-
me, sušyžusius vaikus tildydama, putrele džiugina.
Jei į vandenį, su miltais suvirintą, įpylė pradarui
rūgšto pieno, tuo kartu vadinos skoba putra, kuri
supilta kubile rūgo; pavalgius kitų valgių, kožnas
jos po samtį antsrėbė dėl mpasistiprinimo. Tankiai, į
kelią iškeliaudamas, miltų rankovę įkaiščiui sau pri-
sipylė; ir taip, pakelėj ašvienį ilsindamas, įplakęs
miltų į šaltą vandenį ir žalios putros pasrėbęs, kelia-
vo toliau. Čia ne vienas rasi lepnis, skaitydamas apie
tokį jų valgį, švypterės, bet jei primins sau, jog se-
nieji lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, tokiu valgiu
misdami, per 500 metų su kardu guldami ir keldami,
ne vien mokėjo ir stengė nuo kruvinų neprietelių
savo liuosybę ginti, bet dar gandinti visą pasaulį sa-
vo narsybe ir kantrybe, tas aiškiai susigės, save re-
gėdamas šiandien ištižusiu vergu, noris sukrus sul-
pančiu ir skaninius laižančiu, nesgi visados godos
vyras velijas noris šaknelėmis misti, jeib tiktai liuosu

! Wizerunki, tom 22, s. 68:... illi pane utuntur tetro, ailio et
victu admodum vili [17].

154 451

gyventi, nekaip šešku būti, svetimus kiaušius gerti,
vištas ėsti ir tamsiame urve smirdėti. Antras jų di-
džiai čėdijamas sriuobalas buvo batviniai, kuriuos
rūgusius, smulkiai kaponėj sukapoję, virė su džio-
vinta jautienos, briedienos ar kiaulienos mėsa; bat-
vinių stokodami, virė rūgštą lapynę. Vienok daugiau
čėdijo sausus valgius, beje, džiūvusius ir keptus!.
Mėsą jautieną, kiaulieną, tankiai džiūvusią, žalią
valgė namie ar kelionėj; sėtinius ir batvinius taip pat
keptus, kurių prikišę sunkas, tankiai jojo į karę savo
liuosybės neprietelių graudinti ir, tuo misdami, taip
juos gebėjo įveikti, jog šiandien dar lenkai tyčioda-
mies sako: „Licwiaki bocwiaki"— lietuvėliai batvi-
nėliai — iš apmaudo, jog niekados negalėjo jų nu-
veikti; kartais, ir užmušę lietuvį, nieko pas jį nerado,
kaip batvinių maišelį, bet, ir tą patį lig jam atimant,
reikėjo pirma dvi tris žmogaus galvas padėti. Taigi
niekas taip tųdviejų sėklų netaupė savo daržuose,
kaip kalnėnai ir žemaičiai, kuriems aniedvi taip pat
didžiai vyko. Lenkas Lasickis, mieruodamas Žemaičių
žemę metuose 1566, sakos dar regėjęs tenai taip di-
delius sėtinius, it žmogaus galvos, po 12 svarų sve-
riančius, kuriuos Žemaičių jomylistos iškepę už visų
skaniausią sau valgį turintysž. Valgė dar pupas, žir-
nius, riaušius, vėdarus, košę ir šautą, lygia dalia di-
duomenė, kaip jei kiti ūkininkai, nesgi diduomenė
toje gadynėj vadinos vyresnieji, kuriuos patys sau
pakėlė, protu, išminčia, nuomone ir narsybe kitus
vyrus pranokiančius. Tarp skaninių ir vaišės valgių
buvo juka, šiupinys, skilandis, lašiniai, dešros, ško-
bai, — šiandien dar tariama yra: „Nėr mėsos per

! Lepner, IX, S. 85.
2 Johan Lasicius, pag. 44.

452

kiaulieną“, — kuriuos tiekdami svečiams, jei mažu-
mui, kepė ant iešmo ar ant anglių, jei daugiui, beje,
svodboms, arba kozoms, tad, kaip viršiau minavojau,
spirgino liepos geldose ubladžių kakaliuose. Grybus
taip pat valgė slėgius ir džiovintus, užvis rūgštai vir-
tus. Tokiu būdu misdami, visi didžiai ilgo amžiaus
prilaukė, kaipogi senieji šimtą, pusantro šimto metų
sau skaitė!,

Gėrime taip pat buvo vidutiniais, gėrė paprastai
vandenį, midų, alų, beržinę ar klevinę sulą ir girą iš
kaušų ir ragų paauksytų, vadinamų taurėmis ir tau-
ragėmis?. Nuo ko, kaip sakiau, iki šiai dienai kiek-
vieną geriamą stotkelį, medžio, molio ar skardos,
senu įpročiu taurele tebvadina, Alų ir midų iš lie-
pinio medaus darė savotiškai, kasė į žemę bosus ir
tenai laikė kelias dešimtis metų, kurio ir stiprumas
nuo jo žemėj būsenos buvo lykuojamas; alų dar
šiandien tūlose vietose senu įpročiu tebdaro, o sulą
iš beržų ir klevų tebleidžia,

Darbuose visi buvo veiklūs ir skudrūs, vyriškieji
ir motriškosios; pirmieji lietos ir ūkės reikalais rū-
pinos, o motriškosios su namų darbais ryžos, Kad vy-
riškieji vieni dieną ir naktį medėj brūzdė, jaukurus,
rąstus ar ronus kirsdami, Ikeres svarstydami, kiti
medžiojo žvėris, meškas, briedžius, lūšis, taurus ir
kitas smulkmes, jau brūkliais mušdami, jau spąslais,
jau tinklais ar slastais gaudydami, kiti ežeruose ir
upėse takišius dėjo, venterius spendė ar tinklais
žvejojo, kiti ant galo neprietelių karėj graudino ar
lietos žygius ir keliones tolimas tolimesnes prekio-
dami atlikdavo, o večieji bočiai, namie pasilikę, apie

! Idem ibidem.
2 Lepner, IX, p. 50, 51.

453

namus krūpštinėjo ir bitėmis rūpinos. Tuo tarpu
motriškosios po namus trūsėjo. Žiemą linus šukavo,
vilnas kedino ir verpė, vienos audė audeklus, beje:
audimus, samplėšinius, viennyčius, trinyčius, šešio-
liknyčius, milus, kecius, kitos arė, sėjo, šieną piovė
ir grėbė, javus nuo dirvų valijo, daržus ravėjo, gy-
vulius liuobė bei kutino ir namus gerbė, beje, suo-
lus, staktas, palanges, duris iš vidaus ir lauko, kaip
sakiau, švietė, nuotakos sau kraičius klodamos, o se-
nosios butai drabužį tiekdamos, trumpai sakant,
motriškosios varė plikį laukan iš kiemo, o viežlybu-
mą namuose saugojo. Nesgi turėjo viežlybai elgtis
ir gyventi, jei iki šiai dienai tebėra jų kalboje, dra-
bužį gerbiant, minavojami žodžiai: žluginti, skalbti,
velėti, trinkti, prausti, plauti, mazgoti, balinti, ska-
lurti, plūdurti, šviesti, baltinti ir anuoti. Nuo ko kiek-
vienas gali manyti, jog lietuvės senovėj gebėjo baltą
drabužį dėvėti ir buvo viežlybos gaspadinės, gašios
žmonos ir skaisčios mergaitės!. Kas dar yra stebuk-
lingesniu, rūstoj ir kruvinoj dienoj motriškosios sto-
jo į karę lygiai su vyriškaisiais kariauti, kaip tuojau
regėsim.

Kad taip vyriškieji vieni naktį ir dieną giriose su
meškomis ir vilkais grūmės, kiti ąžuolinės trinkas
vadalojo, kiti stenėdami ronus rito, keres raustė. Jau-
nuomenė taip pat nesilepino ir neslinkavo, bet nuo
jaunų dienų jau į vargus pratinos, nesgi nuo paau-
gusiųjų tas tiktai tebuvo tarp jų mylimas ir godoja-
mas, kas vargo vaiku, ne minkštpaučiu arba geru
vėju kritusių, buvo vadinamas, nesgi tie žodžiai že-
maičių berneliui ar mergelei godos žodžiais buvo;
todėl visi basi, puspliki lynant, sningant ar dergiant

! Lepner, VIII, p. 76, 77.

454

į pastogę nelindo, nes blauzdlaužotie, gruodėtie, kru-
šai beriant, lytui čežant, per pusnis ir pūgas ėjo ar
keliavo dainuodami ten, kur juos tėvai ar didieji
siuntė; reikiant, kad ir speiguotie, basi per kelis šau-
ikimus prie susiedų subėgiojo, bandą ganė, į priegulę
jojo, paukštinėjo ar su paaugusiaisiais į sunkius ir
pavojus darbus pratinos ir mokės: kaip mietininkę
eglelę ar pušelę viena ranka it kanapę išrauti, kaip
vilką sugrobus nusmaugti, kaip mešką ar briedį pa-
risti, taurą ar šerną vienu siūčiu nudaužti, to vien
tegeisdami, kad tik vyrais būt vadinami, ne vaikais,
nesgi visų didžiausia goda buvo jaunam save vyru
vadinant girdėti, kaipogi senieji lietuviai, kalnėnai
ir žemaičiai, didžiai išmintingai elgės tame daikte,
jau lopšy pratindami vaikus savo ant vargų, šalčių
ir alkio, idant paaugę būtų viso išturintys ir viso pa-
kenčiantys. Kūdikėlis kaip pėdelis, tėvui aunantis,
kad jau vyženą paduoda, tėvas džiaugdamos kitiems
sako: „Garbė dievui, mano sūnus jau už ranką ilges-
nis.“ Nesgi pagal jų nuomonę tariama buvo: „Ožka
ne galvijas, merga ne šeimyna"; kaipogi šiandien dar
tebėra sakoma į vyrišką lepnų ir neskudrų: „„Mer-
ga,— sako, — ne vyras, minkštpautis“ arba: „Veršis
nelaižytas, mulkis arba molakis“, arba: „Dantis pra-
ėdęs, proto neįgavęs, molio motiejus.“ Tinginio di-
džio ar mažo visi neapvežėjo; ir taip šiandien dar yra
sakoma: „Slinki, tė kiaušį; sako: a: nuluptas?“ arba:
„Knakso it kumelė snausdama", arba: „Smurgso it
katinas užpelenėj; žiopso it varnaitis, peno laukda-
mas, vampso it tarsi svieto ar žmogaus neregėjęs.“
Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skudriais
ir veikliais, bet dar mažieji vaikai, apsuk namus po
marškinių tviskinėjantys žiemos laiku, su bočiu ar
bobute vilnas kedino, gijas vijo, plunksnas plėšė ar

455

vyženas vyžo didiesiems, nesgi už visų didžiausią
gėdą sau turėjo vaikelis šešergis ar septynergis ne-
mokėti vyženų vyžti, aparų vyti ir tinklų megzti, vir-
vių sukti, pynų pinti, mezginių megzti, nerti, mazgi-
nių mazgoti, Vasarai išaušus, it mažtitelieji, po kie-
mą tviskinėdami, nė nuo vieno nemokomi, saupras-
miai svilksnis ir seidokus dirbo, vylyčias drožė ir
pleštekes po kiemą bėgiodami šaudė, jau nuo mažų
dienų į karę pratindamos, kaip reiks kurią dieną su
žvėrimis giriose ar laukuose su neprieteliais grumtis,
liuosybę savo gyniojant.

Nuo to kiekvienas gali minėti, kas per karingu-
mas turėjo būti tos giminės taip augusios, nesgi vai-
keliai, atlikę nuo kokio noris darbo, tuojau kibo į
ritinį mušti, ir tas buvo skudriu vadinamas, kurs
lekiantį ant savęs ritinį pro save nepraleido, bet su
ritmuša antram atbloškė! ir dėl to vien jau vyru va-
dinos; kaipogi tokiu pragumu pratinos, kaip mešką
ar šerną ant savęs skriejant vienu smūgiu nublokšti
arba karėj taip neprieteliui užsiausti, kad jis ant siū-
čio kėžterėtų. Todėl senovėj kalnėnai ir žemaičiai
dėl savo greitumo, skudrumo ir narsumo taip didžiai
garsūs buvo, jog tolimos tolimesnės ir garsios gar-
sesnės tautos telkė juos sau į kares; ir taip šiandien
dar tebėra sakoma: „„Kurs pirmesnis, tas geresnis" —
arba į negreitai einantį ir sustipusį žmogų yra sako-
ma: „Žirglioja, it bites šakume nešdamas,“ Trumpai
sakanti, ritmuša buvo senovėj karės įrankis lietuvių
jaunuomenės, kalnėnų ir žemaičių, kaipo visų di-
džiausia karės mokslinyčia, kaip tuojau regėsim,
nesgi tuo mokės nuo pat mažų dienų, kaip gintis ir
kaip neprietelių paveikti, tardami: „Ką jaunose die-
nose įgysi, tuo ir senatvėj džiaugsies.“

V Lepner, X. p. 97.

456

Kad taip vyriškieji, didieji ir mažieji, nuo savo
veikalų norėjo būti vadinami ūkės vyrais, lietos vy-
rais ar karės vyrais, nesgi lietos gudryboj ir ūkės
rėdoj visados protą ir išmintį rodė, tai lygia dalia
motriškosios savo darbuose, veikaluose nenorėjo už
vyriškuosius mažesnėmis būti; todėl kad vyrai karėj
neprietelius savo liuosybės graudino ar su meškomis
ir vilkais giriose grūmės, tad motriškosios, namie
palikusios, kaip sakiau, ūkę vilko, beje, namų darbus
be vyriškųjų atliko, nesgi kiekviena tarp jų už didžią
godą sau turėjo ūkės vilkėja vadintis, ir kad senosios
drabužį butai tiekė ir plikį iš namų varė!, tuo tarpu
nuotakos sau kraitį klojo, ir ta garsesne nuotaka
buvo, kuri sau, didesnį kraitį buvo suklojusi, pas tė-
vus oliava būdama ir tuo rodydama, jog atentėj bus
didi gaspadinė ir ūkės vilkėja. Kitos sėjo, arė, šieną
piovė ir javus nuo lauko valijo. Mažosios savo rūtas
augino, ravėdamos ir visaip jas gerbdamos, idant ir
jos būt jau vadinamos ūkės vilkėjomis. Kaip vyriš-
kieji, taip ir motriškosios niekados savo namų nenu-
tauto, svečios dabos, apdaro, drabužio ir kalbos ne-
apkentė, todėl senovėj, kaip ir šiandien daugioj vie-
toj, pačios namie priedėvinį ir išeiginį drabužį sau
tiekė, nesgi svečios žemės drobę sau pirkti, už gudo,
lenko ar vokiečio tekėti už visų didžiausią sau gėdą
turėjo; atkaliai, kalnėnė ar žemaitė, noris molio
motiejų kalnėną ar žemaitį gavusi, tuo vien save
džiugino, tardama: „Et, koks toks, bent pačių pergu-
las, ne svetimas." Šiandien dar žemaitė ar kalnėnė,
išgirdusi svečioj žemėj savo sūnų mirusį, pirmieji
žodžiai jos širdgilo yra: ,,Vaikeli brangusis, — sako —
svetima žemė tavo kaulus uždengė“; ir taip nesigaili,

! Lepner, VIII, p. 77.

457

jog sūnus mirė, bet to, jog jis svetimoj žemėj paliko
palaidotas, nesgi, pagal jų nuomonę, svetimoj žemėj
mirti ir tenai palaidotu būti žmogui rodės jiems di-
dele nelaime, Kas aprašys dar tą didybę motriškųjų
meilės, kurią rodė savo vyriškiams, nesgi, išgirdusios
juos mirusius ir norėdamos kuo veikiausiai apent
juos regėti, pačios žengė į šventą ugnį ir deginos,

Lepumo taip pat, kaip jei vyriškieji, neapkentė,
nesgi tankiai nutiko, jog negalinti žmona, bedirbda-
ma pievoj ar dirvoj, sugriuvo, pasiilsėjusi tenai ant
ežios ar pradalgės, pati namo klėby kūdikėlį parnešė
ir jaunu karšinčium namiškius pradžiugino!. Kad tuo
tarpu kitoms darbą dirbant, vienus jų kūdikius, ant
pradalgės paguldytus, saulės spinduliai auklėjo, kitus
verkiančius vėjai tildė, kitus liepų ar beržų šakos,
lopšiuose įguldytus, nuo žiaudaus šiaurio suopuoja-
mus migė, kitus, po laukus ar pievas tviskinėjančius,
lytus ar kruša skalbė; įei to jiems nepakako ir dar
įskrendę rodės, tad motinos pačios, nuo darbo atli-
kusios, paupy arba paežerėj, kame pasitiko, giedro-
jant, šąlant ar dergiant, ten pat ežere ar upėj nutrin-
ko. Šiandien dar motina žemaitė, skatinama savo ver-
kiantį kūdikį guodžioti, atsako: „Teverkia, kad išsi-
verks, sveikesnis bus“ arba: „Su rykšte kūdikio į ka-
pus nenuvesi, o su pyragų neparvadinsi.“ Todėl taip
auginti vaikai nuo mažų dienų ir paaugę paskui alkį
kentėti, vargą vargti speiguotie ar giedrotie per nie-
ką sau turėjo. Trumpai sakant, motriškosios vyrais
būti, o vyrai dar už vyrus didesniais tapti norėjož,

! Wizerunki, tom 22, pag. 68:.. conjunx puerpera duro
incumbat scamno, et tertio aut guarto puerperii die gravissimos,

et domi et foris, sustineat labores [18].
2 Lepner, VI, pag. 61.

455

Senovėj kalnėnai ir žemaičiai didžiai vėlai tesi-
pačiavo, nesgi pirm 30 metų vyriškam pačią vesti, o
motriškai už vyro tekėti tarė dė! pačiųdviejų nesvei-
ka, o dėl namų didelė nenauda esanti!, ką šiandien
patarlė tebstigavoja minavojama: „Žilė galvoj, vel-
nias uodegoj“, nesgi iškaršti tėvo namuose mergai-
tei ar eržilui goda buvo, jei tiktai nuo savo darbų
vyru, o mergaitė ūkės vilkėja vadinama buvo, nesgi
vyriškas ir motriška nueiti į kapus su rūtų vainiku
per didžią sau garbę turėjo. Todėl senovėj jaunikiai
ir nuotakos, 40 metų turėdami, tikrais dar žaliūkais
tebebuvo: kaipogi ilga mergausena ar jaunikausena
ant jų pačių naudos buvo. Nesgi mergaitės, nuben-
gusios sunkiuosius darbus pas savo tėvus, tuojau ver-
pė ir audė sau ant tėvų duonos ir drabužio lig ište-
kančios, kas vadinos pas juos kraitį kloti; nuo to pa-
ties regima yra, jog juo sumitusi buvo merga, juo
didesnį kraitį suklotą turėjo, turtingesne buvo ir vei-
kiau gavo vyrą, kursai, ją vesdamas, ne vien didį
turtą sau rado, bet ir mergą it kūgį gavo, prie kurios
galėjo pats pasišildyti, o jos kraičiu plikį iš savo bu-
tos išvaryti, nesgi ir nuotakos pačios neieškojo sau
turtingų vyrų ir negeidė jų turtuose tižti ir lepintis,
kaip šiandien kad daro, nes narsių žaliūkų lietos ar
ūkės vyrų veizėjo, kaipogi pačios ne vien šeimyną
vienos butos, bet trijų, keturių butų savo kraičiu ga-
lėjo apdarytiŽ. Pinigų nežinojo, ir jų niekam nerei-
Ikėjo, nesgi mokesnių niekam nemokėjo, duoklių ne-
davė ir rinkliavų nežinojo, kaipogi visi liuosi sau
gyvendami dirbo,

Vaikeliai taip pat, atlikę pas tėvus sunkiuosius
darbus, sėjo sau pasėlę, paskiau auglius, taip pat tėvų
šok. Lasicius, p. 57.

2 Lepner, I, pag. 29.

459

duona ir drabužiu, beje: skynė skynimus, plėšė plė-
šimus, laikė sau arklius ir, ką tenai išarė, tą vis sau
paturėjo ir tad tesiskiedė nuo tėvo namų, kad buvo
labai įturtėję ir pevni, jog galės laimingai ir patys
ypačiai gyventi.

Nuo to gali kiekvienas aiškiai manyti išmintį ir
gudrybą senovės lietuvių, kurie liepė savo vaikams
iš mažų dienų sau. dirbti, ne kitam kam, ir, sekdami
paukščių būdą, tuo kartu teišleido vaikus iš namų,
kad jau suvisu buvo galintys patys, kaip jei tėvai,
ūkę vilkti. Nesgi pačiuotis jaunoj jaunybėj tarė ne-
išvargstamu vargu esant, todėl šiandien dar daina
dėl persergėjimo yra dainuojama mergaitei ištekant!.
Todėl šiandien dar senieji, regėdami jaunus ištįsėlius
savo lietas brukant ir su mergaitėmis gluosniuojan-
tis, persergi juos, mindami pelėdos balsą, naktimis
oliuojančios, sako: „Ką vystysi, ką vystysi?t — Mer-
gos vaiką, mergos vaiką — Kuomi vystysi, kuomi
vystysi? — Liepos lapu, liepos lapu." Nuo ko galėjo
jaunuomenė sau lemti, kas nutiks jiems ilgainiui
gluosniuojantis, todėl, girdami vyrišką, šiandien dar
sako: „Žmogus svieto regėjęs“ arba: „Šilto ir šalto
prityręs“, arba: „Vilko nage buvęs“, arba: „Vilko
neštas ir pamestas“, arba: „Ūkės vyras, lietos vyras,
karės vyras.“ Senovėj lietuviai, būdami pagonimis,
laikė savo namuose po kelias guloves, tarp kurių
viena vyresne buvo ir žmona vadinos, nuo to, jog
namuose jo žmonystą vedė, todėl už kitas didžiau
godojama buvo, ir taip dar šiandien senu įpročiu sa-

! Sunku rasi, seseraite,
Kad puodelį kaisi.
Jei užtrino neturėsi,
Į puodelį neįdėsi,
Juodos neįsrėbsi.

460

koma yra: „Aš tau leisiu mano dukterį į žmonas“,
kurią žmoną jaunikis tokiu būdu vedė sau į namus.
Kiekvienas oliavas jaunikaitis, užsigeidęs sau. gulo-
vės ir numanydamas kame norint pobūdą mergaitę,
jodė tankiai į nuotakos kiemą jos tėvų lankyti ir
nuotakai tuo tarpu savo lietas brukti. Ilgainiui įsipa-
žinusiu, jei juodu viens antrą mėgo, tad jaunasis,
paskyręs vyrą išmintingą, bylų, malonų ir mandagų
tarp savo bendrų, kursai piršliu vadinos, siuntė jį
pas nuotaką, kurios tėvai, jei nesibaidė jo ir sutiko
ant to, tad patys, pakvietę du, tris artimuosius savo
gentis ar didžius prietelius, leido į jaunikio namus,
idant jie tenai apveizėtų jo gyvenimą ir išsijautotų,
ar vis tiesa yra, ką piršlys apie jį buvo pasakojęs.
Tie perveizėtojai vadinos ūkvaizdžiais, beje, pervei-
zėtojais jaunojo butos ir to viso, apie ką piršlys buvo
pasakojęs. Radę visa tą, kas buvo kalbėta, apent
pagrįžo pas nuotakos tėvus, nuo kurių buvo išleisti,
ir, jei anie visa tą patvirtino, ką piršlys buvo kalbė-
jęs, tad nuotaka davė ranką jaunikiui, kursai ją aki-
vaizdoje pabučiavo, ir žiedus sukeitė ir keimarį rie-
šutą suvalgė, nesgi iki šiol motina jaunąjį ir piršlį
riešutais vaišino. Paskui visi linksminos ir gėrė porą
dienų nuotakos namuose, kas vadinos ūkvaizdžius
pergerti.

Nujau abi pusi tiekės į suvodbą, beje, suvedimą,
nuo žodžio vesti, arba į kozas, nuo žodžio kasos, kurias
jaunajai nukirpo, kurią gėrynę šiandien dar iš gudiš-
ko žodžio vesele (linksmybe) vadina. Tiekės į tą vese-
lę abejuose namuose tokiu būdu: pyragus ir kepenes,
arba pečenkas, kepė, alų darė, drabužį siuvo. Tuo
tarpu jaunoji pati savo gentis ir prietelius į suvodbą
kvietė, o jaunasis vėl nuo savo pusės savuosius. Taip
besitiekiant jaunasis siuntė jaunajai dovanas (taip

461

nuotaką mergaitę po ūkvaizdžių pradeda vadinti)
per savo bendrus savo karės žirgą, ragotinę ir kardą
ar kalaviją, rodydamas tuo, jog yra karės vyru, jog,
ištekėjusi už jo, ras sau gaspadorių, užtarytoją ir ap-
gynėją. Jaunoji, arba nuotaka, taip pat nuo savo pu-
sės per savo gentis nusiuntė jam prieš savo tėvo kar-
dą ar ragotinę ir jaučių porą, idant atkaliai parodytų,
jog ji yra karės vyro duktė, ūkės vilkėja ir turi sau
apgynėją; vienok pasogą, nuo žodžio sekti, beje,
kraitį, kurs jaunąją sekė, jos tėvai, ginklus sukeitę,
kelias skrynias į jaunojo namus nuvežė, likusįjį
kraitį po suvodbos pusę metų buvus ar ilgiau teatda-
vė, pagal tą, kaip ant ūkvaizdžių buvo sukalbėta. Jei
tuo tarpu kas norint vieną ar antrą tarp jaunųjų iš-
vainotų taip, jog katra norint pusė atsakytų nebte-
kėti, tad tėvai atsakančiosios pusės turėjo ne vien
dovanas prieš dovanas antrai pusei pagrąžinti, bet dar
ūkvaizdžių iždą užmokėti; jei to geruoju nedarė, tad,
į tiesą ištikus, per sūdą visa tą atgavo antra pusė, kuri
tarės abydyta palikusi. Pačiuodamies gentybą lig tre-
čiosios kartos tesaugojo, ir taip brolis galėjo, broliui
mirus, savo brolienę vesti, posūnis, tėvui mirus, savo
pamotę, ką gal regėti sandarose lietuvių parusėnų
su vokiečiais, metuose 1230 padarytose, kuriose po-
piežius Inocentas III užgynė jiems toliau tą bedaryti.

Pasitiekus po kelių nedėlių, kaip buvo sutarta,
jaunasis sukvietęs savo gentis, susiedus ir prietelius,
tarp kurių vienas buvo jų vyresniuoju, arba gaspa-
dorium, vadinamas marčelga, nuo to, jog marčią mar-
tavo. Taip pat tarp motriškųjų viena buvo paskirta
už gaspadinę, kuri viešne vadinos, ta visą godą ir
žmonystą jaunojo pusės turėjo vesti, svečius, užvis
jaunosios gentis, išvaišinti jos tėvo namuose, idant
kiekvienas paliktų išteistu. Taip pasirėdę, iškilo į

462

jaunosios namus vyriškieji raiti, motriškosios važiuo-
tos. Visi tie jaunojo svečiai vadinos vėdliais nuo to,
jog keliavo parvėdlauti savo jaunajam žmoną.

Tuo tarpu jaunosios namuose prieš tą dieną, ku-
rioje jaunasis turėjo atjoti, nuo vakaro jau taip pat
jaunosios gentys buvo sukviesti vėdlių laukti, kursai
vakaras pintinių vakaru vadinos nuo to, jog mergai-
tės, tenai susirinkusios, rūtų vainiką pynė (kursai
medis pagal jų nuomonę žiemą ir vasarą žaliuoja),
jaunajai galvą šukavo, kasas į bizas pynė ir drabu-
žiais išeiginiais darė, guodžiodamos ir linksminda-
mos jaunąją, kuri nuliūdusi vis verkė, jau gailėda-
mos savo jaunų dienų ir jaunų draugių ar rasi minė-
dama nežinomą savo atentę; kilti svečiai gėrė sau per
visą naktį, smuikams smuikuojant, ar, kaip šiandien
sako, muzikantams griežiant, jaunuomenė šokinėjo,
o večieji užstalėj midų ar alų vempė ir šnekėjo, vėd-
lių laukdami,

Ryto metą vakarop, atkeliavus jaunajam su vėd-
liais į jaunosios tėvo namus, linksminos ir gėrė dieną
ir naktį, maž temiegodami per tris ar keturias naktis,
trečiąją ar ketvirtąją dieną vėdlių gaspadinė, tai yra
viešnė, turėjo pasielgti, beje, pasirodyti, ar turtinga
yra, nesgi nuo jos turtų apie visą jaunojo kiltį jau-
nosios gentys sprendė, čia buvo diena, kurioje garbė
ar gėda vėdliams prasidėjo, nesgi iki šiolei jaunosios
tėvai svečius vaišino, dabar pradeda juos pestėti jau-
nojo viešnė. Toje dienoj galėjo regėti, kas per Lietu-
vos žmona yra, kuri savo išminčia, gudryba, buklyba
ir mandagumu bei švelnumu ir bylumu visas šio pa-
saulio žmonas pranoko, nesgi reikėjo jai tą dieną vi-
sus numylėti, su visais gerti, bet pačiai neapsigerti,
juokuoti, bet padorumą neperžengti ir visiems įtikti.
Čia ji atdarė savo skrynias, skryneles, prikrautas

463

pyragų įvairių įvairesnių ir skanių skanesnių, kepe-
nių, ar pečenkų, kvepiančių kvepiantesnių visokių
gyvulių, žvėrių ir paukščių ikieminųjų ir me-
dinųjų, midaus, alaus seno senesnio, stipraus stipres-
nio, vietoje vynų ir orielkų gėrė kumelės pieną nu-
geižėjusį, trumpai sakant, vieno paukščio pieno tenai
nebuvo. Kas dar yra stebesniu, vis pačių valgiai, gė-
Iimai ir skaniniai, ne svetimi buvo. Niekas nieko ne-
prašė ir negedavo, visa po savo snukiu turėjo, viens
su kitu kalbėjo ar dainavo, vėdlių tiktai marčelga
vienas dabojo, kad visi viso pertekę būtų, ir, ko jis
tiktai pasergėjo nesant ant stalo, užgavus jam su laz-
da į grindis, tas tuojau ir klot ant stalo!. Trumpai
sakant, stalai, arba skomiai, nuo dievo dovanos lū-
žo, ir taip per tris, keturias kiauras dienas ir naktis
linksmindamos gėrė ir valgė, tarp dienos ir nakties
perskyros nenumanydami.

Atėjus trečiajai ar ketvirtajai dienai, kartais ir
šeštajai dienai, sutemus naktį ėmė vėdliai marčią
martuoti, beje, į kelią rėdyti; taip pradeda tuo kar-
tu jaunąją vadinti. Kaip iki šiolei visi linksmi buvo,
taip dabar visi nuliūdo, užvis jaunosios gentys ir na-
miškiai, minėdami, jog išleidžia malonią, mandagią
ir gražią mergaitę į svetimus namus ir į svetimus
žmones. Todėl jos gentys, kurie vadinos pasekėjai,
nuo žodžio sekti, jog marčią sekė, idant žinotų, ar į
tuos pačius namus ją vėdliai nuves, į kuriuos buvo
žadėta, tie pasekėjai, stabydami marčią, graudingai
verkiančią, taip dainavo: „Ar tu neturėjai tetušio,
matušės, ar tu mūsų nemylėjai, ko netekusi buvai?
Kas nu bemazgos tėveliams kojeles? Kas bekurstys

! Notizen von Preussen mit besonderer Rūcksicht auf die
Provinz Littauen, 1. Sammlung, S. 13, Kėnigsberg, 1795, Im Verlag
der Hartungschen Buchhandlung.

464

ugnelę? Kas beaugins žąliąsias rūteles? Kas belęsins
margąsias višteles?“ Vėdliai vėl nuo savo pusės ska-
tino marčią rėdytis ir į vyro namus keliauti. Pirma
žodžiais ir dainomis varžės, ilgainiui, idant tą persky-
rimą godingesniu parodytų, juoku dėjęsi, ištiko į
kardus, ir vėdliai su pasekėjais, varžydamies marčia,
susigrūmė; noris vėdliai turėjo pasekėjus pergalėti
ir marčią nuo jų išveržti, vienok be kraujo praliejimo
visą tą kovą taip padoriai ir bukliai atliko tarp savęs,
jog patys monininkai savo klajume geresnės mūšos
nebūt parodę, kaip kad vėdliai, nuo pasekėjų mar-
čią išverždami. Paskui išvedę vėdliai marčią laukan
įsodino į ratus su jaunomis mergaitėmis ir vėdlavo
ją į namus jaunojo, apklėstą būriu jaunuomenės,
kuri visa raita ir ginkluota dainavo ir krykštavo, 1e-
liodama kaipo pergalėtoja, tarp visų vienas tiktai
marčios važnyčia girtu nebuvo. Nes jog tas dingos
visados naktį, tad jaunojo namiškiai, išgirdę vėdlių
klegesį, išėjo su žiburiu, midaus kaušu nešini už kie-
mo vartų, idant, įvažiuodami į kiemą, vartų šulų ne-
išverstų; atvažiavus prie vartų, gaspadorius apžvalgė
su žiburiu po tris kartus ratus, ar nesugedę yra ir ar
įvažiuos laimingai į kiemą, saugodamos, idant paskui
vėdliai nesakytų, kieme jiems nelaimė nutikusi;
paskui davė marčiai, ratuose sėdinčiai, atsigerti iš
kaušo midaus, rodydamas tuo, jog tame kieme yra
žmonės geros širdies, pakeleivingus ir trokštančius
gerbiantys, bei sakydamas: „Šitai ugnelė šventa, ne-
raudok, martele, kurią, kaip pas tėvelius saugojai,
taip ir pas mus saugosi." Keliavežys, pavežęs po tro-
bos anga marčią, pats nušoko nuo ratų ir, įmukęs į
trobą, pašoko ant kėdelės, abrūsu apdengtos, rodyda-
mas, jog negirtu yra; jei jis tenai ant vienos kojos
nepastovėjo, tad namiškiai išstūmė jį laukan pro

465

antras duris, ir abrūso nuo marčios už kelią nebgavo.
Visas tas atsargas dėl to vien darė, idant kokia no-
rint nelaimė kely ar kieme nenutiktų ir linksmybė į
verksmą nepersikeistų. Įvedus marčią į trobą, kelia-
vežys nušoko nuo kėdelės, o marti jam skersai pečių
abrūsą antrišo už kelią. Sėdusis marčiai ant suolo,
midum vaišino, o mergaitės nuliūdusios, jos kasas
šukuodamos, dainavo tais žodžiais: ,Nustosi, mergu-
žėle, savo vainikėlio, vargsi vargužėlius, rūpinsies rū-
pesnėliais“ etc. Tuo tarpu trobos asloj padėjo kniūps-
čią minkytuvį, ant jo viršaus pagalvę, arba podušką,
ant kurios pasodino jaunąją, uždegė vaško žvakę, ir
visi sėdinčią jaunąją apstojo; pabengus dainą, tėvas
tarp oriųjų su degančia žvake stovėjo, o motinai per
mažą grandelę plaukų kasą jaunosios pervėrus, tė-
vas uždegė!. Tą patį darė ant dešiniosios ausies, ant
kaktos ir pakaušy. Paskui motina pastatė midaus
kaušą ir duonos riekę jaunosios skreite; pirma tėvai
apėjo apsuk jaunąją, paskui visi svečiai taip pat gre-
ta apėjo, kiekvienas vyriškasis metė pinigą į midų ar
alų, o motriškosios praeidamos dangstė jaunąją marš-
kinių stuomenimis. Toliau vėl dainavo tą patį, ką pir-
miau; taip apnešę duoną ir midų apsuk jaunąją, duo-
ną padėjo ant stalo, o alų išgožė per slenkstį. Kėlusis
jaunajai, piršlys antgėrė jaunuosius. Jaunasis pagė-
ręs sėdos užstalėj godingoje vietoj, tuo tarpu jaunąją
apvedė apie sukurtą ugnį tris kartus; kelvežys pasta-
tė kėdelę pas ugnį, ant kurios pasodinę namiškiai
jaunąją numazgojo jos kojas, kuriuo vandeniu ap-
šlakstė visus esančiuosius, mazginius, baldus, galvi-
jus, trobesius ir lovą jaunųjų. Paskui, užrišę jaunajai

! T. Narbutt, Dzieje starožyt. narod. Litew., Wilno, 1835 r.,
u A. Marcinowskiego, t. 1, kar. 340.

466

1
'

akis, davė medaus paskomėti, ir bočius jai tarė:
„Smailumas ir lielio leidimas yra visų didžiausiom
ydom motriškųjų, todėl ant viso turi užsimerkusi bū-
ti, kas tau nepridera, ir žodžiais maloniais, kaip me-
dum saldžiais, turi visados kalbėti, nesgi visų di-
džiausias pasiėmimas kiekvienos žmonos yra saugoti
namuose ugnį ir viežlybumą užlaikyti,“ Toliau va-
džiojo jaunąją po visus trobesius, kuri kožnas duris
turėjo užgauti su koja ir klabinti, it būt norinti at-
daryti. Tuo tarpu žynys, taip vadinamas kunigas, prie
kožnų durų bėrė iš saujos grūdus ant jaunosios gal-
vos, tardamas: „Dievai mūsų tave laimins visame gy-
venime, jei seksi jų įsakymus ir trūsiai vilksi savo
ūkę.“ Pagrįžus į trobą, atrišo jaunajai akis, o jauna-
sis, visą tą laiką užstalėj persėdėjęs, kėlės ir prie
jaunosios prisiartino. Žynys pirma antgėrė jaunąjį
su jaunąja, paskui svečius, ant galo, pripylęs pilna
taurę midaus, metė po kojų jauniejiem, tardamas:
„Toks yra galas nedoros meilės“, kurią jaunasis su-
myniojo. Žynys vėl tarė: „Lai būna visados judviejų
meilė stangi, stipri ir tikra.“ Ant galų galo jaunajai
nusegė vainiką ir, kasas nukirpus, nuometu galvą
aprutulo, kuri tačiau vainiką ant nuometo dėvėjo iki
sūnų pagimdanti. Vienok sunku šiandien pasakyti
teisingai, kaip moteris laimino pirm 1000 metų, nesgi
paskesniuose laikuose visa kas yra užrašyta apie tą
daiktą nuo krikščionų prašaleičių, kurie, skaugėda-
mi didelės garbės lietuviams, ir visų išmintinguosius
jų įpročius ir įstatymus išjuokė ir išpeizojo dėl to
vien, jog jie buvo pagonių, ne krikščionių. Todėl
skaitytoją į tą prašau tetikėti, ką iki šiai dienai dė-
vimi žodžiai tebrodo ir ką pats, jaunu būdamas, esi
regėjęs ar bočius savo ir tėvus pasakojančius gir-
dėjęs.

467

Tuo tarpu pasekėjai, išveržus jiems, kaip viršiau
regėjom, marčią, vėl suėjo į jaunosios tėvų namus,
kurie buvo su vėdliais išvažiavę, ir tenai, gieždami
apmaudą, jei kurio dar tarp pasekėjų akys, ne širdis,
benorėjo, tas valgė ar gėrė; noris vėdlių smuikai bu-
vo išvažiavę su marčia, vienok pasekėjiniai čia dar
tebebuvo ir smuikavo, linksmindami namiškius ir pa-
sekėjus; nes be jaunosios ilgu jiems rodės, todėl ap-
siginklavę ėmė marčią sekti, ketėdami vėdliams
apent ją išveržti, vienok kely nebgalėjo jos bepa-
nokti, bet turėjo į pat namus jaunojo vyti, kuriuose,
kaip vėdliai jaunosios namuose buvo godos svečiais,
taip šie dabar jaunojo namuose buvo pirmaisiais
svečiais ir taip pat už didžiojo stalo sėdėjo, kurių
viešnė dabar turėjo numylėti jaunojo gentis ir na-
miškius ir tuo pasirodyti, jog jaunoji buvo ūkininko,
ne įnamio, duktė.

Taip atkeliavę pasekėjai įkandin į jaunojo namus
tris keturias dienas valgė savo viešnės pyragus, kaip
pirma kad valgė vėdlių viešnės jaunosios tėvų namuo-
se, Ilgainiui pasekėjai, apveizėję trobesius su marčia,
pradėjo gedauti, jog nesą jos butoje to, ką piršlys
buvo sakęs ir ūkvaizdžiai regėję. Nuo ko, juoku dė-
jęsi, susibarė, kaipogi vėdliai įtarliojo pasekėjus
žvalgytojais esant, kurie supykę kibo į ginklą ir ke-
tino grumtis, jei vėdliai teisybės nedarytų, kurie, no-
rėdami geruoju susitaikinti, sutarė tarp savęs sūdą,
į kurį apskundė piršlį, kaipo melagį ir vylėją, kurį
sūdžios turėjo pakaltinti, nesgi pasekėjai stigavojo,
jog jis jaunosios tėvams gyręs ir sakęs, jaunojo butoj
būk esančios medaus šulinės, pieno prūdai, stogai la-
šinių paltimis kloti, o dabar šie to nieko nerandan-
tys. Ant galo sūdžios nusprendė piršlį, kaipo melagį
ir vilioką, idant daugiau jaunų žmonių neapgaudinė-

468

tų, į sausą medį pakarti. Tuo tarpu vėdliai, norėdami
piršlį nuo pasekėjų išveržti, vėl susigrūmė, ir šiuo
atveju pasekėjai nuo vėdlių išveržti jį turėjo, kurį
išveržę į šiekštą įdėjo, vienok vėdliai, pasekėjams
dekretą berašant, į piršlio vietą pastatė jo kalinyčioj
ilginių kūlį, piršlio drabužiais apdarytą, o patį iš ka-
linyčios išleido. Pasekėjai girti ir it būt to nenuma-
nantys, perskaitę akivaizdoj dekretą, iš apmaudo, ne-
rasdami namuose sauso medžio, į svirtį pakorė, Taip
pasekėjai, nugiežę apmaudą ant piršlio, su vėdliais
vėl suderėjo ir lygiai su piršliu vėl kelias dienas ir
naktis gėrė; ilgainiui, kad vieniems kailiai išrūgo be-
geriant, kitiems įkyrėjo, tad į namus beišsiskiedė,

Visa tas buvo, kad svietas sau dirbo ir niekam
dar nevergavo, nes ilgainiui išlepusi diduomenė iš-
tižo ir, smeigdamos ir gudindamos į šalaujų, beje,
lenkų, gudų, vokiečių ir į kitų šaldrų įpročius, už-
miršo ir pamynė po kojų tą šventą dabą savo bočių
probočių; vienok kiti žemlionys ir ūkininkai neseniai
dar tokiu būdu gėrė savo suvodbas, kas dar ne vien
atmenama tebėra, bet ir vardai pačių svečių jų kal-
boje tą tebstigavoja, o jų šašuolėtis tarp vargdienių
žmonių iki šiai dienai yra šventai užlaikomas, ir taip
šiandien dar jaunasis vietoje savo ginklų siunčia jau-
najai vadui savo žodžio avelę ar raištį, o ši atkaliai
jaunajam savo marškinius ar pirštines. Nuo ko tūli
prašaleičių mulkiai parašė, jog lietuviai pardavojan-
tys savo dukteris jaunikiams į žmonas.

Gyvenant tokiose traškančiose giriose ir vienkie-
miuose, rodos, reikėjo lietuviams, kaip kalnėnams,
taip ir žemaičiams, didžiai nuožmiais žmonėmis būti,
bet atkaliai, svetimų linkan didžiai buvo jaukiais, ma-
loniais ir didžią žmonystą savo namuose vedą ir vie-
šes per daug didžiai saugoją, nesgi nėr žmogaus pa-

469

sauly, kurs būt buvęs Žemaičiuose, o nebūt tenai įsi-
gėręs ir nenumylėtu palikęs, užvis jei jis sukalbėti su
jais galėjo. Pirmasis jų darbas buvo nuvesti svetį,
kaip sakiau, į pirtį, išpėrus paskui gerai jį išvaišinti
ir šiltoj troboj išgulinti ir, taip išmylėjus, dar jį pa-
lydėti, kad jam nieko pikto kely nenutiktų, kaipogi
žodis pats svetys, svečias paeina regimai nuo žodžio
svetimas. Pirmoji goda buvo senovėj pas lietuvius
kiekvieną svetimą keleivį ar paklydusį taip numylėti
savo namuose, jog jis namie nebūt buvęs taip išteis-
tu, kaip tenai!. Pervis tame daikte motriškosios sko-
tojos pasielgti, kurios visą žmonystą vedė, nuo ko,
kaip sakiau, žmonomis vadinos. Vaišino svečius džio-
vinta kepta mėsa, sūriais, varškėmis, kiaušiais, svies-
tu, pienų, medum, tarp gėrimų midum šimtergiu,
alum, nugeižėjusiu kumelės pienu, nesgi orielkos dar
nežinojo. Tuos gėrimus davė svečiams iš ragų gerti,
nuo ko sakoma tebėra ragauti, raginti, beje, liepti
jiems iš rago gerti; vyriškieji tankiau gėrė iš kaušų,
taip vadinamų paauksytų kaukolių savo neprietelių,
karėj nuveiktųjų?. Vaišinos iš tokių stotkų ne vien
ūkininkai, bet ir patys kunigaikščiai savo puotose,
kaipogi Vytautas, didysis Lietuvos kunigaikštis, kel-
dindamos į Lietuvos karalius, metuose 1428 garsioj
Lucko gėrynėj, kurioje daug karalių pasitiko sukvies-
tų, tarp kitų dovanų Vytautas padovanojo teutonų
ciesoriui Zigmantui auksytą tauragę savo bočiaus Ge-
dimino, to tauro, kurį jis buvo pas Vilnių ant Tauro
kalno nušavęs. Pagėrus svečiui, vaišindami davė už-
sikąsti kėpių arba plonių kvietinių ar pūrinių, ka-
kaly ar ant anglių keptų, kuziuos šiandien, noris ki-

! Lepner, XIV, pag. 139.
2 Alb. Koialowicz, Histor. Lit., pars 1, lib. 11, p. 36.

470

taip keptus, pyragais tebvadina nuo to, jog, iš ragų
gerdami, pūrų duona užsikando, nuo ko iki šiolei vi-
sokią mielių raugo duoną pyragais tebvadina. Nesgi,
vaišindami svetį, ragina gerti ir pyrago kąsti ir ra-
gindami nesako prašau, bet prašom, beje, mes pra-
šom, idant tuo parodytų svečiui, jog visi, kas vien
yra kieme, taip jį myli. Ant galo. regėdama žmona
svetį pakeliantį gerti ir negalėdama jo viena numy-
lėti suvadino visą šeimyną ir kiekvienam liepė pa-
karčiui svetį antgerti, kurs taip pat turėjo atliepti
kožnam, ir tuo kartu žmona tesiliovė svetį raginti,
kad jis užstalėj apsalęs užsnūdo.

Rudenį, javus nuo lauko nuvaliję, per kelis trū-
kius, arba mylias, važiavo viešėti į gentis ir giminę,
kurią lankydami užtruko po dvi tris nedėlias. Taip pat
kuriai norint linksmai nočiai namuose nutinkant, be-
je, įsikuriant į naujus namus, kurią gėrynę įkurėmis
iki šiol tebvadina, arba pačią vedant ar ištekant, kaip
dabar regėjom, gėrynes kėlė, svečius kvietė ir tenai
paprastu būdu juos mylėjo ir vaišino, dainuodami ir
garbindami savo vyrus, karėj kritusius už liuosybę
savo tautos, ar, girdamies savo gyvenimu ir turtais,
šnekėjo, todėl šiandien dar yra sakoma: „Kas girtas
nebagotas, tas ir dvės, nieko neturės." Taip pat javus
nuo lauko nuvokę, kėlė gėrynę namiškiams, kuri ap-
javėmis vadinos, taip pat kulti pabengę, gėrė gaubės
gėrynę, nuo žodžio gaubti, jog javus į namus buvo
sugaubę, Trumpai sakant, didžiuosius darbus nuben-
gę, džiaugės ir linksminos, nešykštavo ir turtų nesi-
gobėjo, kaip šiandien dar yra sakoma: „Ne saulės
amžių gyvensi“ arba: „Lobis — kūlis“, arba: „Po var-
gų malonu ilsėti.“ Nė kokio tokio daikto geriamo ar
valgomo nebuvo jų namuose, kuriuo nebūt savo svetį
vaišinę, todėl šiandien yra sakoma, gavus kokį keis-

471

tą daiktą: „Laikyk, — sako, — astankai, rasi kokį no-
rint gerą žmogų pamylėsi ir pavaišinsi“, nuo ko sa-
koma tebėra: „Tas žmogus su astanka arba su rytu
gyvena," Todėl svetys senovėj lietuvių namuose,
kaip viršiau minavojau, paukščio pieno nebūt gavęs.
Šiandien nabagai nuvargę, žudomi vis nori dar žmo-
nysta pasielgti, tankiai išmintingam svečiui, į jų na-
mus įėjusiam, neturėdami kuo jo pamylėti, pradeda
verkti ir jam guostis prispaudimais ir neteisybėmis,
to vien dėjęsi, idant svetys neturėtų jo už piktos šir-
dies žmogų ir netartų jį paiku gaspadorium esant.
Nuo to, ką iki šiol pasakojau, gali manyti kiekvie-
nas, jog didžiai karingi yra buvę, drąsūs, kantrūs bei
narsūs karėje žmonės, o namuose dori, malonūs ir
taikūs ūkininkai, noris visados ne vien ginkluoti na-
mie brūzdė ar kelionę keliavo, bet pačiose suvod-
bose ginkluoti linksminos, pavojaus nevengė, tarda-
mi: „Nuo vilko bėgęs, mešką sutiksi“, kaipogi ne
vien reikėjo saugotis nuo pikto žmogaus, bet ir nuo
pačių smarkių žvėrių, kurie jų traškančiose giriose
liulėte liulėjo. Todėl reikėjo tuojtimpos pratintis,
kaip juos paveikti ar gorinti savo skudrumu, greičiu
ar spėku. To neminint, tankiai dar kilo vaidai ir bar-
niai tarp pačių baltsermėgių ar pilksermėgių ir rud-
sermėgių valdymierų, kurie barniai visados bengės
kare. Ant galo reikėjo grumtis su svetimomis tau-
tomis, kurios tankiai dyko į jų kraštą įsigrūsti ir juos
nuvergti, prieš kurias tuojtimpos turėjo stengti ir
kariauti lig paskuojojo, norėdami liuosais išlikti ir po
seno gyventi, Dėl to ne stebuklas yra regėti senovėj
lietuvius, kalnėnus ir Žemaičius, ne vien smurtus ir
narsius karėj, bet dar viešėse, gėrynėse ir namuose
visados ginkluotus. Ne vien pati vieta (kaip sakiau),
kurioje gyveno, skatino juos ant karių, bet patsai jų

472

karingas būdas tenai traukė, nesgi mylintys pervis
savo liuosybę, kurios iki pat savo gyvos galvos neiš-
sižadėjo įr nuo neprietelių iki paskuojo ją gyniojo,
kaipogi turtus, lobius, lepumą, noris viso pasaulio,
per nieką turėjo, vieną tiktai savo liuosybę, kaipo
lietos daiktą, godojo ir gerbė, Užvis ilgainiui, kad
medori krikščionys, užsidengę liekulu savo tikybos,
suokė kardu, juos krikštytis, vildamies, jog tuo pra-
gumu tegalėsią juos nuvergti ir tarp savo gyvulių
'paskaityti, todėl toje gadynėj lietuvis, kalnėnas ar
žemaitis, norėdamas dar liuosu mirti ar po seno gy-
venti, turėjo su ginklu gulti ir kelti, idant visados būt
rangiu drausti ir ramdyti savo neprietelius, dykstan-
čius išplėšti jo liuosybę, visų brangiąją nuo paties
dievo jiems duotą dovaną, kuriuos tankiai nuveikę,
atmonydami savo žalas ir gieždamies ant jų apmau-
dą, nusiaubė plačiai platesniai, toli tolesniai jų kraš-
tų sritis, belikdami po savęs akmenį ir vandenį.
Viežlybumą saugojo ne vien kalboje, apdare, in-
duose, bet ir visuose namuose, nepadorių ir goslingų
žodžių veltui ieškosi jų kalboje, nesgi, būdami ro-
maus būdo, retai tesivaidijo ir tesibarė ir apmaudą
ant viens kito tankiau veikalu, ne žodžiu, giežė, Gos-
lybos neapvežėjo ir nelėbavo, krūpaudami, kad ne-
ištižtų. Elgimos su svietu visados buvo mandagus ir
švelnus, kame nesusitikęs su žmogum, tuojau savo
mandagumą reiškė, sakydamas: „„Dievali, padėk“, jei
buvo pažįstamas, tuojau klausė: „Ką beveiki, ar svei-
kas? Sveikas, Naujų metų sulaukęs“, — sveikai per-
leisti ir kitų besveikam sulaukti linkėjo!. Ne vien su-
sitikęs, bet praeidamas pro šalį, kas būt esąs per
žmogų, sako jam labas rytas, laba diena, labas vaka-

! Lepner, VII, pag. 53.

473

ras, laba naktis — pagal laiką. Reikalaudami ko nuo
ko norint ar paguodos sau ieškodami, visados nuo tų
žodžių pradėjo kalbėti, galvą savo lenkdami: „Ta-
mistos sveikatos atėjom pasiteirauti ar pasijautoti“
arba: „Nuo tavo baltos galvos atėjom paguodos ir
malonės lūgoti.“ Antgėrė svetį, visados sakydami į
pažįstamą: „Sveikas“, į ne visai pažįstamą: „Būk.
sveikas“, pagėrus svečiui ar pavalgius, taip pat jam
sveikatos geros linkėjo, sakydami: „Ant sveikatos“
ir dėkavodami, jog vaišę jų priėmė, arba, kaip jie
kad sako, už jo gerą širdį. Apdare visados padorumą
saugojo, nesgi plikų alkūnių, atdaros cacinės svie-
tui negailino, plaukų kaktoj neraitė, marškinių išei-
ginių, kaip sakiau, plačias rankoves ties delnais ir
antį visados su segele susegtus laikė, mergvaikių pa-
klausais tarp jų neantsiklausi!. Vasarą kas devintąją
dieną, paskui, krikščionimis tapę, kas subatą ežeruo-
se ar upėse maudės, žiemą pirtyse mazgojos, kas ne-
dėlios rytą marškinius ir kelnes baltas perkeitė, ir ta
gaspadinė už visų didžiausią gėdą būt sau turėjusi,
kurios šeimyna juoda būt dirvose arusi ar pievoj
šienavusis, nesgi balti drabužiai buvo jų visų didžiau-
sia išeiga, ką stigavoja patys žodžiai, šiandien dar jų
kalboj tebesantys, kaip viršiau minavojau. Ne vien
drabužy, bet induose viežlybumą užlaikė, nesakysiu,
jog mazginius tris kartus dienoj mazgojo, pagal tą,
kaip tris kartus valgė, bet dar suolus, stalus, palan-
ges, langų ir durų troboje staktas ne vien iš vidaus,
bet ir iš lauko mazgojo, ką šiandien dar keleivis,
keliaudamas nuo pat Lydos lig pat Rygos pa-
pilio, regės kame-ne-kame, noris tarp nuvargusių, tą
senovės dabą. Trobų ir namų aslas kas dieną šlavi-
nėjo, o kiemą ir laidarą nedėlioj kartą, nesgi vasarą

1 Notizen von Preussen, 1, S. 55.

474

ant kiemo vejos pakaičiavo medžių ūksmėse; ne vien
kiemą ir laidarą čystą laikė, bet pačias pievas pava-
sarį grėbstė. Nuo ryto, pusryčioti eidami, visi prau-
sės ir, abrūsu didžiai ilgu šluostydamies, meldės, kaip
anie sakė, už skendinius, paskui galvas šukavo su še-
pečiais, savo prasma dirbtais. Mirti nė vienas nesibi-
jojo, bet sirgti ar luošu tapti nė vienas prie gyvo
kaklo nenorėjo, nesgi sergąs ar luošas, regėdamas
nebišgysiąs, dievams save aukavo, ugny deginda-
mos; nes jog žmogaus kūno stiprume visa jo svei-
kata yra, todėl nuo viso to, kas kūną lepino, silpnino
ir gadino, didžiai saugiai vengė, o viso naudojo, kas
būt galįs kūną stiprinti ir tvirtinti; ir taip pirmuoju
jų darbu buvo savo kūną gryną laikyti, todėl kožna-
me kieme pirtį sau turėjo, ir tas ne ūkininku vadinos,
kurio kieme jos nebuvo, į kurią, kelias dienas nulei-
dę, kaip sakiau, ėjo mazgotis!. Į kurias, regis, įprato
Ryme būdami ir per 14 metų Valakų žemę valdyda-
mi, nuo kur pagrįžę pas save jas įkūrė, o rasi jau ir
pirmiau jas turėjo, nėra raštuose randama, kuriose
ne vien kūną čystijo, bet dar nuo daug ligų vaistė-
jos, užvis nuo peršalimo, kaipogi, šaltame krašte gy-
vendami, tankiai liuobėjo peršalti, giriose brūzdami
ar tolimas keliones keliaudami. Tose pirtyse stiprino
kūną tokiu pragumu: nebtverdamos tenai nuo šili-
mos ir varvindami prakaitą, šoko stačiai į eketį žie-
mos vidu, speiguotie, ir tenai per kelias valandas pa-
nėrę vėsinos, paskui iššokę vėl ėjo į pirtį kaitintis.
Ne vien vyrai žaliūkai tą darė, bet kūdikėliai mažti-
teli, išsprūdę raudoni, it iš ugnies ištraukti, po snie-
gus it po pūkus voliojos, atvėsę vėl bėgo į pirtį. Va-
saros vidu įkaitę upėse ar ežeruose, kaip sakiau,

! Lepner, VII, pag. 53.

475

maudės. Taip užgrūdintas kūnas nuo mažų dienų neb
kūnu, bet jau plienu buvo, ir nė kokia liga į jį ne-
kibo, todėl šimtą ir pusantro šimto metų ant svieto
ištvėrė!. Ant galo nuo mažų dienų pratinos visados
trūsėti, sunkius sunkesnius darbus trivoti ir maž te-
miegoti, nesgi krūpavo, idant, slinkaudami ir lovose
bipsodami, neištižtų, purpti ir pūti nepradėtų. Todėl
ir apdarą tokį tedėvėjo, koks kūną nelepino: kaipogi
Rimgaudas, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis,
Vytautas, didieji Lietuvos kunigaikščiai, po dvi, tris
dešimtis milijonų svieto savo ūkėj valdydami, lobius
ir turtus visų didžiausių šio pasaulio viešpačių turė-
dami, nė apsirikę negėrė kito gėrimo, kaip tiktai čys-
tą vandenį, valgius sausus tevalgė ir namų avikai-
liais tesidarė, nes, ir taip elgdamies ir tokį storą
drabužį dėvėdami, galybe savo kitus viešpačius gan-
dino ir nuo visų buvo godojami ir garbinami, noris
kailinuočiai.

Susirgę vaistėjos, beje: gumbuodamies metyles
gėrė, nuo putmenių lipštukais ar ievų kaišenomis
vaistėjos, įkirtę ar padūrę, sviesto sulčia užpylė, kad
nekirmėtų, koją ar ranką palūžę, gluosnio metūgė-
mis apsukui prie kita kitos apdėję lentelėmis plono-
mis suveržė, išnirę kits kitam attraukė koją ar ran-
ką, nudegusį ugny putelių uogomis traiškė, nutvil-
kusius druska sūdė, dyguliui duriant, lydekos žan-
dus sudeginę gėrė arba kraują medijonais leido?.
Krislui į akį įkritus, vėžio girnas leido, lielešai du-
riant, alksnio žalią lapą prie lielešos dėjo, liežuoniui
į kojos išliežius įsimetus, variu sūdė, kūdikiui kirkš-
nims iššutus, kirmgraužomis sūdė, strėnoms skaustant,

! Johan Lasicius, De diis Samagitarum, pag. 325.
2 Lepner, XIV, S. 142.

476

taures pirty statė, nuo pavietrės, arba antkryčio, šiš-
nakus valgė, nuo kosulio žalčio lunkus krimto, ausiai
skaustant, svogūną, ant anglių iškeptą, pritvėrė, nuo
niežų godų sulčia vaistėjos, opai, arba ronai, atsivė-
rus, beržo blizgėmis sausino. Akims skaustant, šal-
teny, prieš saulę tekančiame, akis mazgojo, klynui
piaunant (visų baisiausiai ligai tame krašte), devyn-
spėkes gėrė, svaitėjančius volungės lizdu smilkė,
ipašalusį straipstį, pirštą, ausį ar nosį žąsies ar kiš-
kio taukais tepė, girgždėlei rankoje girgždant, vilnonu
siūlu aprišo tą vietą, kurioje girgždėjo, kaklą už-
ėmus, žekes vilnonas prakaituotas šiltas ar avižas
sukaitintas prie kaklo tvėrė, dantims geliant, gelžgalį
ant dantų dėjo, rėmui piaunant arba sriegiant, lan-
duoniai geliant..., užspringusiam į pečiomenčių tarpą
su kumščiu niūkterėjo. Sunkiose ligose jei viršiau
minavoti vaistai nemačijo, tad, iš šventos ugnies iš-
sėmę, raudonas pirkšnis gėrė ir apžadus dievams da-
rė, jei ir tas nemačijo, tad patys save aukavo die-
vams, degindamos ant malkos, idant nebvargtų ilgiau
ant svieto, kaip viršiau minavojau.

Lietuvis, tai yra ikalnėnas arba žemaitis, visados
yra linksmos širdies žmogus; keliaudamas, dirbdamas,
kame būt nevargstąs, visados niūniuoja ar dainuoja.
Nuvargęs ar rūpesningas saviep niūniuoja, tarsi ku-
tindamas širdį laimingesne atente, linksmu būdamas,
dainuoja skaidriu balsu, tarsi it kitus norėdamas
palinksminti savo džiaugsmu!. Visų didžiąja jų links-
mybe buvo viešės, beje, pasiregėjimas genties su
genčia arba pažįstamu, kaip viršiau minavojau.
Įrankiais jų linksmybės buvo ilgi, iš trijų skilų sudėti
apvalūs medžio trūbai, nuokamieni ir truputį pakum-

! Notizen von Preussen, 1, S. 35,

477

pi, per pusantro sieksnio ilgi, stipriai sukibyti, nu-
kaišti ir laibai tošėmis nuvyturti, kuriuos vadino tri-
mitais, jog iš trijų dalių buvo sudėti; tais trūbais ska-
tino kareivius į kovą kariaudami, pūtė aukas die-
vams aukaudami, nabaštikus laidodami, kaip viršiau
minavojau; vadino juos dar sutartiniais nuo to, jog
vieni trūbijo, o kiti atlieptinai dainavo sueimuose:
kaipogi Kiauleikio nabaštikas, 137 metus turįs, 1836
metuose miręs, jis pasakojo, jog dar atmenąs, kaip
liuobėję subatos vakarą nuo saulės užsileidimo lig
saulei patekant sutartinės dainuoti. Ir taip, susiėję
į vieną kiemą, motriškosios ir vyriškieji vieni į tuos
trimitus pūtę, o kiti dainavę atlieptinai, nuo ko ir
dainos yra taip pat sutartinėmis vadinamos. Šiandien
dar didžiai retai tokių trūbų begal regėti, nes papras-
tai tirškina vario trūbelius, kuriais meškininkai meš-
kas tancina, po kaimus vadžiodami. Tų trimitų bal-
sas yra graudžiai malonus, daugiau rūstas, nekaip
linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailesį, kur-
sai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios die-
nos variniais karės trūbais. Tokie Lietuvos trimitai
yra jau minavojami 1180 gudų raštuose, kaipo įvai-
riu ir neregėtu daiktu. Taip pati vamzdžiais vamzdijo
jaunuomenė, iš mauknos karklų ar blendies padirbę
pavasariais, lig žievei neprikepus; be tų vamzdžių
turėjo piemenėliai molio pypynes, su kuriomis pa-
vasarį ožaičius ir ėraičius po laukus ganydami tanci-
no, Antras įrankis jų linksmybės buvo kanklės, pa-
vėdžios per savo skvarmą į cimbolus, su stygomis
taip pat gelžinėmis ir varinėmis; jų gaudesys yra
trumpas ir kimus; smuikais, arba skripyčiomis, taip
'pat smuikavo savo prasma; nes tarp tų visų įrankių
dainos buvo visų didžiausia linksmybe, kurias dai-
navo darbą dirbdami, ilsėdami ar linksmindamies; ir

478

taip kožna notis jų gyvenimo turėjo sau ypatingą
dainą, kurių palaikai šiandien dar kame-ne-kame yra
girdimi. Garsus raštininkas Rėza, sulasęs jų kelias
dešimtis, apskelbė svietui metuose 1825!, taip pat
Simonas Stanevičius metuose 1829 Vilniuje, kurių
daugioje vietoje gal regėti gaidos aitrą, laibumą ir
švelnumą kalbos bei gailingumą širdies. Kitos links-
mybės jaunuomenės, apie kurias jau didumą mina-
vojau, buvo ritinis, pylynė, suopynė, stutės, tabalai,
žiužis ir lauminėsena, kurios ne vien linksmino, bet
dar pratino juos guvumon ir skudrumon.

Visa gudryba senovės lietuvių, kalnėnų ir žemai-
čių, buvo ta, jog visa, ko vien reikiant, patys sau stei-
gė, idant svetimo nereikalautų, kaip motriškosios,
taip ir vyriškieji; ir taip motriškosios verpė, audė ir
dažė savo drobes ir milus įvairiomis barvomis nė nuo
ko nemokomos, pačių dažyvėmis savo prasma. Vy-
riškieji taip pat strūnijo sau visus trobesius, svetimo
meistro nereikalaudami, dailidavo ratus, važius, šlė-
des, arba šlajas, ir roges. Vokiečiams užgulus jūrines
jų pilis, beje: Klaipėdos, Liepojos, Lielupio ir Dau-
gavos, kad nebgalėjo patys su svečia šalia per jūrą
beprekioti, tad, nebgaudami nė nuo kur geležies
žambių noragams, iš medžio juos dirbo; todėl nuo se-
nų laikų tariama yra: „Lietuvis išjoja į girią raitas,
o parvažiuoja važiuotas.“? Taip pat įrankius, kuriais
namus strūnijo ar dailidavo, patys sau kalė, nė nuo
ko nemokomi, nesgi šiandien dar taria į žmogų, rū-
pinantis įsteigimu kokio daikto ir dejuojantį nesu-
gebėjimu, sako: „Akių pasiklausk“ arba: „Buklus ir
su žąsia moka arti" [19], kaipogi, pagal jų nuomonę,

! Rhesa, Dainos oder litthauische Volkslieder, Konigsberg,

1825.
2 Lepner, VIII, pag. 77.

479

žmogus, ką paregėjęs, tą turi padirbti. Ir taip jų grąž-
tai, kaltai, strūnos, skaptai, skrytulės, kirviai, skliu-
tai yra pačių dirbti. Lygia dalia dailidavo sau patys
namų baldus, beje: kubilus, bosus, verpeles, aktai-
nius, legeres, rakandas, pintines, kurvius, rėčius, kre-
tilus, sietus, sėtuvęs, minkytuvius, lovius, raugtines,
kipius, geldas, muldas, taip pat ir kitą butos padargą
sau tiekė: plėskes, apnasrius, brizgilus, strungus,
tinklus, krytis, kampus, venterius, riužius, kinky-
mus, pavalkus, kamantus, ienas,——- trumpai sakant,
visa, ko vien butai reikiant, vis sau patys savo pras-
ma dirbo. Perkaršęs bočius lazdos sau nepirko, su ie-
vine, savo liekne išpiauta, krūpštinėjo. Lygia dalia
motriškosios pirkinių negeidė ir už visų didžiausią
gėdą būt sau turėjusios svečios drobės nuometą sau
ant galvos vyturti ar sermėga apsivilkti, nesgi jų
staklės, skietai, mastuvai, lankčiai, vytuvai buvo jų
vyrų dirbti. Tą jų gebėjimą ant visokio amato gal
šiandien dar regėti.

Kas nežino šiandien tokių vyrų, kurie, niekame
nesimokę ir nė balsės rašto nežinodami, laikrodžius
skambinančius dirba, kurie savo laibumu ir tikrumu
gali lygintis su visų didžiųjų meistrų arba dailidžių
ziegoriais. Taip pat Luoba, rašto nemokėdamas, iš
akmenėlių, paupiais surankiotų, barvas trindamas,
abrozdus į bažnyčias ir koplyčias tėplioja. Metuose
1790 Mančys, dailidė, nuo visų dar minimas, ketino
ratus padirbti, kurie be arklių rietės, nes, negavęs nė
nuo vieno 100 muštų medžiagai paskolyti, turėjo liau-
tis nuo savo ketėjimo, nieko nenuveikęs. Kurią die-
ną nieksai į tą netikėtų, jei šiandien anglai, 40 metų
buvus, nebūtų tą nuveikę. Pasaulis stebėtųsi į lietu-
vių, kalnėnų ir žemaičių, protą ir buklumą, kad būt
buvusių toje žemėj akylų didžturčių ar kunigų, kurie

480

būt suieikę pragumą jiems svietą regėti ir mokslą
savo amato permanyti, todėl, nerasdami nė nuo ko
sau globos, miršta nuo svetimo svieto nežinomi.
Tuo tarpu prašaleičiai vis taria, jog mūsų krašto
žmogus gyvulio proto, ne žmogaus, teturi, nesgi nie-
ko garsaus nepadaro, vienok teisinga atentė nuspręs
teisybę, ir tad ne tam bus gėda, kurs norėjo, 0 nega-
lėjo, bet tam, kurs dėl lobio ar skaugės kitų, galin-
čių ką garsų nuveikti, nešelpė ir neglobė.

Čia dar pridursiu bengdamas tą, ką Gvaninis, raš-
tininkas, galop 16 amžiaus pasakoja savo garsiame
rašte! apie kalnėnus ir žemaičius, tarp kurių pats gy-
veno ir visa regėjo. ,Žemaičių kraštas,— sako jis,—
noris yra platus, tačiau neturi stiprių pilių, tiktai vie-
toves, arba miestus, ir kiemynojus, arba sodas, įau
karališkas, jau poniškas. Tame krašte yra vyriausiu
perdėtiniu storasta, nuo lenkų karaliaus patvirtin-
tas, kursai iki savo gyvos galvos rėdo ir kurio kara-
lius negali išmesti be didžio lyčiaus. Katalikų vienas
vyskupas tėra. Žmonės gyvena žemuose ir pailguo-
tinuose namuose, kurių asloje ugnis kūrinas, pas ku-
rią gaspadorius, su šeimyna sėdėdamas, visus savo
gyvulius ir namų padargą mato, nesgi po tuo stogu,
be kokio perdorio, ir gyvulius tenai laiko. Diduome-
nė vietoje stiklų iš ragų, tauragėmis vadinamų, ge-
ria. Žmonės yra drąsūs, skudrūs ir ant karės pagebs-
nūs, kariauja šarvuoti visokiais ginklais, užvis rago-
tinėmis. Arklius mažus teturi, kuriuos matydamas,
niekados netarsi galinčius butos darbus nuveikti ir
karės žygius atlikti. Žemę aria medžio noragais, ne
geležies, tas dar yra stebuklingesniu, jog jų grumtai

! Alexander Guagnini, Saromatia Europea, lib. II, p. 273
et seg.

16. Raštai I t. 481

yra kieti, ne smiltėti. Paprastai aria sau medžio
noragus po juosta pakišę, idant, vienam nulūžus, ne-
trukdami kitą antmautų. Nekurie storastos, norėdami
palengvinti orę, įsakė laukus arti gelžiniais noragais;
jei tą metą ar atentį nepaderėjo javai dėl giedrų
ar lytų taip, kaip svietas kad buvo geidęs, tad pra-
dėjo jis stigavoti, jog nuo gelžinių noragų javai
nevykstantys, nesgi kito lyčiaus nenumanė. Storasta,
krūpaudamas, kad svietas, įpuolęs į rūpesnį, nepa-
traktų, liepė vėl po seno mediniais noragais laukus
arti. Tame krašte, sako, yra traškančios girios ir liek-
nai, kuriose, svietas pasakoja, jog vėlės kana kados
rodančios. Niekame nėra taip gražaus medaus, kaip
Žemaičiuose, nesgi maž vaško teturi ir didžiai yra
baltas. Girios yra jų turtų klėtimis, bitės paprastai
drevėse po girias veisias. Iki šiol dar daug yra tarp
žmonių netikėlių, kurie juodus žalčius ir driežus, kai-
po sargus savo namų, laiko ir gerbia, kuriuos neku-
rias dienas šeria akivaizdoj visos šeimynos, kuri ap-
stojusi vampso; jei kokia nelaimė namuose nutinka,
tuojau taria namų sargą alkaną ir nepagerbtą esantį.

Žemaičiai, visa nuo lauko nuvokę, rudeniui ben-
giantis, kas metą didžią šventę šventina tokiu pra-
gumu: visi su pačiomis, vaikais ir šeimyna susirenka
į vienus namus, stalą, arba skomį, šienu pakreikia,
ant kurio stuopą alaus ir šalip jos priešais du kuku-
liu duonos padeda. Paskui atveda gyvulių visokios
veislės patiną ir pačią, kuriuos aukauja tokiu pragu-
mu: visų pirma žynys, kalbėdamas maldą, uždaužia
su lazda gyvulį, paskui, kas vien esąs, muša tam pa-
čiam gyvuliui per galvą, šonus ir kojas ir kitus straips-
čius, arba člankus, sakydami: „Tau, dievali žemeliu-
kių, aukaujam ir tau dėkavojam, kad mus šį metą svei-
kus ir viso pertekusius užlaikyti teikeis; dabar tavęs

482

LL

meidžiam, idant mus toliau gūžtum, nuo geležies ir
ugnies saugotum, nuo antkryčių, marų ir nuo viso-
kių neprietelių mus glemžtum." Ant galo mėsą gyvu-
lių aukautųjų išvirę valgė ir nuo kiekvieno valgio
šmotelius, lig nepradėjus valgyti, į pastalę ir visas
namų kerčias mėčiojo: „Še jums, žemeliukės, imkit
nuo mūsų auką ir valgykit besveikos.“ Tada visi pra-
deda linksmintis ir vaišintis. Vėliavą karėj žemaičiai
turėjo tokią pat, kaip jei kalnėnai, jotą raudonuose
laukuose. Gyventojai to krašto, it kaip kiti lietuviai,
dėvėja pilkas sermėgas, būdu, daba, kalba maž kuo
teįvairauja nuo kitų lietuvių kalnėnų, apie kuriuos
tuojau papasakosiu.

Lietuva didžiai giringa, kaip jei Žemaičiai, turi
versmes ir daugybę plačių ežerų, kurie į mares pa-
vėdauja, be to, daugybė upių irklinių, beje: Tripen-
tė, Svisločė ir Beržinė, į Niperį teka, o ta paskuojoji
į Uksinę, arba Juodąją, marę sriauma. Nemunas, Ne-
ris, Naročius, Daugava ir Gauja — į Žemaičių jūrą.

Gyvuliai visokios veislės Lietuvoj yra smulkūs.
Žmonės nuvargę, kaip pilelėse, arba miestuose, taip
ir kiemuose ar sodose gyvenantys, didžiai sunkia
vergyba nunovyti, nesgi kožnas gyventojas yra prie
žemės prikaltas. Į namus gyventojo įėjęs, gali kaip
tinkamas lėbauti, valgomą daiktą ar drabužį neklaus-
damas paimti ir patį iki smerčio primušti; vargšas
niekame paguodos neras ir niekas jo neužstos, ir pik-
tadėjas paliks nesudraustu. Gyventojai prie savo po-
no dėl kokio norint lyčiaus be kukulio negali pasi-
rodyti, kursai, jei ir prileis prie savęs, kukulius
atims ir, nieko gero nepadaręs, pas storastą arba tė-
vūną jį nusiųs teisybės sau melsti; tie vėl, noris ant-
rus kukulius priims, teisybės vienok nepadarys, nes-
gi Lietuvoj kožnas žodis teisybės nuo sūdžios yra

i6* 483

auksu sveriamas. Gyventojai penkias dienas, o kar-
tais ir šešias, dvare dirba, panedėlį tiktai savo darbui
teturi, didžiai tankiai nedėlios dienomis (nesgi svie-
tas švenčių nešventina) visus darbus dirba, beje: aria,
sėja, šieną piauna, javus nuo lauko vokia ir kulia, Tas
dar yra stebuklingesniu, jog klausiant, dėl ko šventą
dieną darbą dirba, atsako: „„Ar nereikia ir nedėlios
dieną valgyti?“ Duokles, arba rinkliavas, dvejas, tre-
jas į ūkės skarbą moka, ponai vėl pramanytais mo-
kesniais didžiai žudo. Duona juoda ir prasta minta,
rugių varpas sumaltas valgo, girnas trejas, ketverias
kieme turi javams malti, kuriomis maldami tautos
būdu visados niūniuoja, sakydami: „Malų, malu",—
kuri niūniava į dainą pavėdauja. Tas dar yra ypatin-
gesniu tarp vyriškųjų ir moteriškųjų, jog ką vien dir-
ba, vis dainuodami. Turi ilgus trūbus, trimitais va-
dinamus, kurie yra graudingo balso, kartais viensai,
dviem trūbais pūsdamas, sutaikina jųdviejų balsą.

Visi lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, bei padauga-
viai paprastai pilkas sermėgas dėvi, pilies gase ar
kieme nė kokiu kitu drabužiu apsidariusių neregėsi,
kaip tiktai pilka sermėga, visi austos vyženomis ar
kojenomis. Ratai jų yra be kokio gelžgalio, kuriuos
suvaržo medžio kyliais arba vicių varandomis vieto-
je geležies rinkių, tekinius iš vieno medžio išlenkia,
kurių niekados nei smala, nei degutu netepa, ir jei
kuomet pasitinka daug važiuojančių, tad toksai biau-
rus yra braškesys — aulolo aulolo — girdimas.

Javus, pirma karštoj duoboj nudžiovinę, paskui,
rejos kluone paskleidę, kulia.

Visų pirma žemę išgyvena tokiu būdu: apie šv.
Petrą ir Povilą, vasarą, lig motinos švenčiausios Į
dangų ėmimo, krūmus ir žarynus skina, kuriuos sky-
nimus paprastai lydimais vadina, ir taip jei krūmai

484

dar iankūs pasiliko, tad, šiaudais apkreikę, per žiemą
laikė, pavasariui pagrįžus, po Velykų, giedrai radu-
sis, per kelias dienas, vėl šiaudais apskleidę, tuos
skynimus uždega ir į peleną apverčia; kame žemė iš-
dega, ten, regis, niekas neauga, todėl degėsius nesu-
degusiuosius į malkas krauna ir vėl degina; ir taip į
tą žemę, sudegusią ir neartą, nurinkę tiktai anglis ir
pagalius apdegusiuosius, pirma pūrus sėja ir vienų
arkliu aparia ir apakėja, o Kalne aria jaučiais, už ra-
gų įkinkytais. Tokiu pragumu pasėti javai taip tenai
vyksta, jog tarsi vaisingesnės žemės pasauly nebėra.
Taip pat jie miežius sėja, piauna ir valija; retuosius
skynimus miežiams laiko, nes pūrai riebesnę žemę
mėgsta. Ir taip į tokias dirvas per 6 ar 8 metus mėš-
lų nebveža.

Jei giriose, kur keta sėti, medžiai dar aukšti ir
platūs, beje: pušys, uosiai, ąžuolai ir tiems pavėdūs,
tad pačių medžių nekerta, bet jų šakas pagenėja,
idant dirvų nesmelktų. Vienas žmogus, po medžius
laipiodamas, visas šakas pagenėja nenulipdamas:
įrankį, tam daiktui patiektą, turi it į kėdelę pavėdų,
pagal Žmogaus augumą, kurį į medį ant ilgų strikių
pakabina ir, taip sėdėdamas, nuo medžio į medį per-
sikelia; turi šalip pririštą kumpą medį, tam daiktui
patiektą, kuriuo, prie medžio prisiartinęs, įsikabina,
ir jį nuo galūnės lig pat žemo nugenėja, ir tas šakas,
atėjus pavasariui, taip pat degina ir sėja.

Nuvokę pūrus ar miežius, paskui tose naujose dir-
vose rugius sėja, kuriuos du kartu aparti turi. Sėti
juos pradeda apie I dangų ėmimą motinos švenčiau-
sios, 15 dienoj rugsėjo mėnesio, kurių jei rambus ar-
tojas nepasėjo lig Matkibožo, beje, lig 8 dienos šilo
mėnesio [20], tad veltui jis lauks brandos atenčiam

485

metui, kurią sėją žieminė vadina, antrąją sėją, va-
sarai grįžtant, vasarojum.

Yra taip pat kitas pragumas sėjimo, neseniai pra-
manytas viršiau minavotuose lydimuose.

Dvi dali miežių, o trečiąją rugių sumaišo, kurį mi-
šinį, vasarai grįžtant, privaliu laiku sėja, tą patį me-
tą Miežius tepiauna, 0 rugius po miežiais it žolę, kuo
tankiau želiančią, žiemai palieka, kurie rugiai atentį
metą taip yra derlingi ir tankūs, jog arklys negali jų
išbristi, ir iš vieno grūdo 30 ir daugiau varpų išsiša-
koja ir taip išauga, jog vyro raito negal regėti. Že-
maičiai vienu arkliu aria, nesgi jų gruntai yra didžiai
lengvi.

Tokį paračių sėjos saugoja visuose Žemaičiuose.
Visų pirma po Velykų sėja kviečius, paskui atuodo-
gius, kurią sėją nuo vasaros vasarojum vadina dėl
perskyros nuo žieminės, kurią atlieka apie Žolių
šventę; jei aną vasarą sėtų, niekas nepaaugtų, jei at-
kaliai, vasarojų ant žiemos sėtų, taip pat visa pra-
pultų, noris grūdai yra būtinai pavėdūs ir tos pačios,
rodos, veislės esantys; todėl vasarojų po Velykų te-
sėja pagal tą, kaip žemę yra išgyventi galima; ir taip
kalnėnai pirmiau sėja, nekaip žemaičiai, nesgi Kalne
yra šilčiau, nekaip Žemaičiuose, tačiau visi vienu
laiku javus nuo lauko nuvokia. Tas yra stebuklingu,
jog, pasėjus vasarojų po Velykų, kelioms nedėlioms
prašokus, tą pačią vasarą, beje, 8 nedėlioms praėjus,
vasarojų paaugusį ir išbrendusį piauna ir į stogines, ar-
ba daržines, krauna. Žirnius sėja ant švento Vaitie-
kaus todėl, jog ilgai reikia juos brandinti, avižas ir
miežius apie Sekmines, grikus apie šv. Petrą, atuodo-
gius apie šv. Joną. Visi tie javai yra nuvokiami, iš-
kuliami ir į aruodus supilami, jog grūdas iš stiebo
per 10, o kartais 8 nedėlias, pagal taikumą oro, apeni

466

į grūdą pagrįžta ir šimteriopą vaisių artojui parneša.
Kalnėnai ir žemaičiai savo javus krauna jau į darži-
nes, arba stogines, jau į bragus arba žagus, kurių kar-
tais prie gero gaspadoriaus matysi po kelias dešim-
tis, kaip bokštų, nuo kelerių metų riogsančių.

Sukrovę į daržinės, pradeda kulti, iškūlę paslepia
grūdus rūsiuose tarp tankių lieknų, tyčiomis tai lie-
tai iškastuose, kuriuos pirma stipriai mauknomis ap-
danguoja, ant kurių viršaus mėsą, lašinius ir visą pa-
valgą bei daržų žalesą, beje, batvinius, sėtinius, ir
drabužius, užvis brangiuosius mazginius, sukrauna,
pervis karei “esant, idant vargdieniai gyventojai tuo
paglemžtų savo labybą nuo antpuolių neprietelių.

Tas dar pas juos yra ypatingu, jog, jei kas randas
ant smerčio pasmerktas, tam ponas liepia pačiam nu-
sigaluoti ir savo rankomis pasikarti, jei to kurs ne-
norėtų daryti, tad rykštėmis dybavoja tol, kol pri-
suokia jį tą daryti" [21].

TIKYBA SENOVĖS LIETUVIŲ

Kožnas žmogus turi širdyje savo įgimtą nuomonę
apie dievą, šio pasaulio įkūrėją, todėl, pasijutęs pa-
sauly, mėklindamos į dangaus ir žemės daiktus, tuo-
jau taria esantį vieną įkūrėją tų visų stebuklingų
daiktų, kuriais džiaugdamos rengias ilgainiui jį gar-
binti, kaipo savo geradėją.

Kokia buvo senovėj apie dievą nuomonė ir žino-
jimas lietuvių tautos, to šiandien negal aiškiai pasa-
kyti, nesgi nuožmūs ir smarkūs jos neprieteliai vie-
ni per savo nuožmybę ir smarkybę išnaikino jos se-
novės apie dievą nuomonę ir žinią, kiti per savo
nedorybę, skaugėdami didelės garbės nuo to lietu-
viams, ir palaikus tos žinios, nuo kruvinų terionių
užlikusius, tyčiomis užslėpė arba visų aiškiausias Ži-
nias ir nuomones apie dievą ir pirmąją pradžią, ki-
taip išguldydami, išjuokė taip, jog šiandien kas, no-
rėdamas senovės lietuvių žinią apie dievą išrašyti,
nė kokio kito vadovo neturi sau tame daikte, kaip
tiktai lietuviškus žodžius, įrašytus senovės gadynių
raštuose, kuriais sekdamos pagal būdą jų kalbos, gali
dar didumą senovės jų tikybos numanyti ir išrašyti.
Ir taip, kas bus permanomas senovės raštuose lietu-
vių kalboje, tą mes už lietuvių turėsim, kas neper-
manomas, tą atmesim, kaipo svetimą.

Senovėj lietuvių išminčiai tarė esantį visą pasaulį
ir šį svietą nuo šilimos kilusį, nuo ko tarė — šaltis
esąs smertis, o šilima gyvyba, ir tą čia sau reikia įsi-
dėti, nuo ko paskui visą jų nuomonę apie dievą ga-

488

lės permanyti; todėl pirmąjį šilimos ikūrėją vadino
Perūnu, arba Perkūnu, nuo žodžio perėti, beje, jog
jis išperėjo visa, kas vien yra regimu šiame pasauly,
kaipogi šiandien dar senu įpročiu sakoma tebėra į
visa tą, kas Žmogui nieko gero nedaro: ,'Tas,— sa-
ko, — manęs nešildys." Tarė jį kaipo didžiai gerą ir
malonų tėvą esantį, kursai, išgūžęs savo šilima perą,
paleido jį į pasaulį, idant tenai kožnas pagal sau
įduotos gamtos gyvenimą atliktų.

Tas Perūnas, pagal jų nuomonę, reiškęsis svietui
šilima, nesgi tą Perūną tarė esantį galybe, įkvepian-
čia žmogui spėką ir stiprybę per šilimą, gaivinančia
ir kutinančia visa tą, kas yra, kaip sakiau, regimu
ir neregimu šiame pasauly!, kaipogi per prityrimą
matė, jog be šilimos nieksai šiame pasauly nevyktų.
Regėjos jiems, jog jis rodąs savo gražybę ir didybę
saulėj, kuriai tekant meldės, tardami tuo garbinantys
savo geradėją, kurs juos gūžia ir saugoja nuo pra-
pulties, beje, nuo šalčio, nesgi, saulei įspindus, yra
šilčiau it visa rodos linksmesniu ir skudresniu, o be
saulės visa nuliūdusiu ir rūstu, beje, naktis, nesgi,
kur. nespindi saulė, ten niekas ir neauga. Nuo tos
jo malonės vadino jį Tečiu, arba Tičiu, arba Papiu,
tai yra tėvu, nuo to, jog jis, kaip geras tėvas kad
rūpinas savo vaikais, taip ir jis gūžia visados savo
perą ir saugoja jį nuo prapulties šildydamas, kursai
dėl didesnės savo malonės būk nuleidęs į pasaulį ug-
nį, kaipo žmogaus globėją, kursai šildytų jį iki vėl
pačiam Perūnui nepasirodant saulėje, kurią ugnį
svietas, tuoįtimpos kūrindamas, saugojo, kaipo visų
didžiausią jo dovaną, sau leistą, nesgi be šilimos ir
žiburio nieko nebūt šiame pasauly; kitaip sakant,

! Lucas David, B. 1, p. 25.

480

anie turėjo ugnį už slaptį savo tikybos. Žodis pats
kurti, kurstyti buvo šventu ir dėl pačios ugnies te-
dėvimas, todėl vadino jį Kūre, arba Kūrioniu, arba
Kūrėju, kurs savo šilima visa įkūrė šiame pasauly ir
kutino visą sutvėrimą!. Vadino jį Bočių, arba Ve-
čuoju Tėvu, Tėvaliu, nuo to, jog jis pirm viso gyvo-
jo. Vadino jį Žiubriu nuo žodžio žiburys, jog jis
visam pasauliui žiubino. Vadino jį Praamžiu nuo žo-
džių pra ir amžius, beje, amžiaus neturinčiu arba
be pradžios esančiu ir pačiu pirmuoju, kurio pradžiai
laiko nėra žinomo, tai yra be laiko. Vadino jį taip
pat Aukštėju, arba Aukštuoju tėvu, nuo to, jog aukš-
tai, beje, danguje, gyvenančiuž. Vadino jį Visagys-
čių, arba Gyveleižiu, arba Gyveleidžiu, nuo žodžių
gyvas ir leisti, beje, visiems gyvybą duodančiu“. Va.
dino jį taip pat Visgamtu, arba Vaisgamčiu, nuo žo-
džių vaisius ir gimdyti, beje, vaisių gimdančiu, arba
gamtą veisiančiu. Vadino jį Aukopirmas nuo žodžių
auka ir pirmas, kaipo tas, kurį reikia visų pirma au-
kauti arba garbinti. Vadino jį Labdariu nuo žodžių
labas ir daryti, jog jis visiems labą darė*. Vadino jį
Likyčiu nuo žodžio likumas, beje, jog likumu žmonių
rėdė?, arba Lygyčiu nuo žodžio lygus, kurs vienybę
ir meilę tarp žmonių antturi“. Vadino jį Derintoju
nuo žodžio derėti, arba derinti, nesgi, kad jis nebūt
šildęs ir kutinęs javus ir visą gyvį šiame pasauly, tad
niekas nebūt veisęsis ir augęs. Vadino jį Duotonu,

! Lucas David, B. 1, p. 82.

2 Johan Lasicius, De diis Samagitarum, f0l. 46.

3 Johan Lasicius, ibidem.

* Neuste nordische Beytrūge, T. 1, S. 127, im 1793, S. Pe-
tersburg u. Leipzig.

5 Joh. Lasicius, in loco citat.

Š Lasicius, p. 48:.., pacis conciliator inter homines [22].

490

arba Duotoniu, nuo žodžio duoti, kurs visą labą su-
teikė svietui. Vadino ji Žvaigždyksčiu nuo žodžių
žvaigždė ir diegti, jog žvaigždes ant dangaus daigstė
ir tuo į pasaulį žiburį leido. Vadino jį Lielu, beje, di-
džiu, nuo jo galybės. Vadino jį Sutvaru nuo žodžio
sutverti, beje, kurs šilima pasaulį sutvirtino arba su-
krekino iš dumpių, nesgi pirma dumpys, beje, amži-
na migla, pasaulio vietoje viešpatavusi, iš kurios
jis savo šilima ilgainiui išperėjęs šį pasaulį, nuo ko
vadino jį taip pat Pergrūdžiu nuo žodžių perėti ir
grūdas dėl to, jog jis globė javus ir vaisius, kuriais
žmonės ir gyvuliai mito, nuo to paties vadino jį
Žemperiu, jog jis žemę išperėjo, nesgi ir žemė at-
šilusi vaisių teduoda, o rasi Seimperiu, jog šeimyną,
arba seimyną, išperėjo. Vadino jį Godu nuo žodžio
goda, beje, godos, arba garbės, vertu; Laukpačiu nuo
žodžių laukas ir pats, jog jis gyveno ne vien aukš-
tybėse, bet ir lauke, kurį jis rėdė taip pat, kaip jei
dangaus aukštybės. Vadino jį Žempačiu nuo žodžių
žemė ir pats, beje, tarė jį esantį ne vien danguje, lau-
ke, bet ir pačioje žemėje, nesgi, kaip sakiau, atšilusi
žemė vaisių tedavė, kuriuos privalumus mes šiandien
ištariam per žodį visur esančiu. Vadino dar Perūną
Viršaičiu nuo žodžio viršus, beje, jog jis viršininku
yra, arba valdymieru, kursai visus daiktus šio pa-
saulio rėdo ir valdo. Vadino jį dar debesų Bangioto-
ju nuo žodžių debesis ir bangioti arba jaugti, nesgi
vėjai, lytūs, darganos kilo per jo galybę. Vadino jį
didžiuoju Šeimininkų, arba Gaspadorium, nuo to,
jog kaip šis savo butoje, taip jis danguje ir pasauly
visais daiktais, gyvojančiais ir negyvojančiais, rū-
pinos ir apveizėjo visu tuo, ko vien kam reikėjo.
Vadino jį Namėju nuo žodžio namėjis, kurs visados
savo namuose lindojo, noris rodės lauke, aukštybėse

491

ir žemėj esančiu, vienok visados savo namuose bu-
vo. Vadino dar jį Viešpačiu nuo žodžių vis ir pats,
jog iis vis pats savo galybe veikė ir darė. Vadino įį
Panu, arba Ponu, nuo žodžio pats, jog jis, kaip sa-
kiau, vis pats veikė. Šiandien dar žmona sako į savo
vyriškį mano pats vietoje mano vyriškis. Vadino jį
Prigirsčiu, kurs šaukiančius arba meldžiančius gir-
di' [23]. Ant galo tarė tą Perūną turintį devynias
galybes*, kurios šiandien dar svieto pasakose yra
minavojamos, taip pat skaitlius devyni iki šiai die-
nai yra dar už laimingą turimas, ką tvirtina pati žolė,
devynių vyrų spėku vadinama ir už visų didįjį vais-
tą turima, kurią šiandien iš gudiškumo devynmace
vadina. Žodis devintinės taip pat šiandien yra per-
manomas. Pats Lasickis sako, jog žemaičiai dar me-
tuose 1566 Perkūną vadinę tečiu, arba tėvu, kursai
motiną savo saulę, per dieną nuvargusią ir nudulkė-
jusią, vakarą vedąs į pirtį, idant ryto metą vėl links-
ma keltųsi ir žibėtų?,

Tokią nuomonę apie dievą ne vien senovės raš-
tai lietuvius turėjusius rodo, bet dar pati jų kalba
iki šiai dienai tą tebstigavoja. Ir taip šiandien tebėr
sakoma: „Ką paperėjo, sūnų ar dukterį?“ vietoje —
ką pagimdė. Peras, perai, perėti, peruklai, užperis —
žodžiai, nuo visų šiandien dar permanomi ir supran-
tami. „Perkūnali dievali, nemušk žemaičio, o gudą
kaip šunį rudą.“ Tą girdėdami prašaleičiai, bet neper-
manydami jų kalbos, parašė, jog lietuviai perkūniią
už dievą turintys ir garbinantys. Lygia dalia ir visus

' Lasicius, p. 48: gui clamentem audit [24].

2 Lasicius, „auctor facultatum" [25], in libro citato, pag. 47.

3 Joh. Lasicius, p. 47:... Percuna tete, mater est fulminis atgue
tonitrui: guae solem fessum ac pulverulentum, balnec excipit:
deinde lotum et nitidum, postera die emittit [26].

492

kitus Perūno dievo privalumus, viršiau minavotus,
ypatingais dievais pramanė, nes jei anie būt permanę
lietuvių kalbą, tad būt žinoję, jog jų kalboj kas ki-
tas yra Perūnas, arba Perkūnas, o kas kitas perkūni-
ja, kaipogi Perūnas yra įkūrėjas viso pasaulio, beje,
kursai išperėjo arba įkūrė visą pasaulį, o perkūnija
yra jo galybė, kurią jis reiškia; kuriuodu žodžiu šian-
dien dar nuo visų yra žinomu ir permanomu, kaipogi
šiandien dar žemaitė, nešiodama ant rankų kūdikėlį,
perkūnijai pasiskelbus, sako jam senų dienų įpro-
čiu: „Klausykis, Titis skelbias“ arba: „Bočius griau-
džia.“ Taip pat latvis, išgirdęs perkūniją, sako: ,„Ve-
časis tėvas baras“ arba: „Večasis kajo“, beje,
vaikščioja po debesis, arba: ,„Papis, tai yra tėvas, su-
bildėjo“, arba: „Bočius sutrinkėjo.“ Taip pat šian-
dien dar žemaitis, nužvarbęs eidamas prie ugnies ar
į šiltą trobą įžengdamas šildytis, senu įpročiu sako:
„Oi tititi, oi tititi“, tai yra: „Oi Titi, Titi“; priminti
reikia žodžius: šildyk mane nužvarbusį, beje, stip-
rink mane ir gūžk. Ne vien žemaičiai tą tebminavoja
savotiškai kalbantys, bet ir lietuviai apgudę, tai yra
kurie į gudus jau išvirto, jų kalba kalba ir tikybą
seka, gyvenantys apie pilis Balostekę, Uolą, Usvie-
tę, Vitesbę, Žąslaukį, padaugavy, patripenty, papi-
nėj, šiandien rūpesny įsidūmoję, atsidūksėja tais žo-
džiais: „Och tititi“, tai yra: „Oi Titi, Titi.“ Ir taip
netyčiomis reiškia senąją apie dievą nuomonę ir tuo
rodo, kuo anie kitą kartą yra buvę. Čia dar įei pri-
minsim, jog kalnėnai ir žemaičiai pagal savo būdą
mažnę prie kiek žodžio dievą minavoja ir taip sako:
„Ai dievali, gaisras", „Ai dievali, lytus anteina“, „Ai
dievali, raugutis nevyko“ ir taip toliau. Tada nuo to
regima yra, jog viršiau minavoti Perūno privalumai
yra ne ypatingi dievai, nes jo privalingieji vardai, ku-

493

riuos girdėdami prašaleičiai ir jų kalbos nepermany-
dami tarė juos dievus savo minavojant: kaipogi pais
Striįkauskis, praminęs žemaičių dievais šluotražį.
raugą, pryparšes, bestiją, ant galo, stokodamas jų
vardų, parašė, jog žemaičiai 30 šimtų dievų senovėj
turėję. Kad tuo tarpu visi žino, jog pačių žodžių nėra
tiek jų kalboje, kiek jis dievų nori jiems įbrukti.

Ką viršiau apie Perūną pasakojau, sekdamos pačia
lietuvių kalba, tą patį randam ir visų senuosiuosą
raštininkuose: kaipogi Herodotas! rašo, jog kailinuo-
čiai (Scythae)ž savo dievą Papiu ir Tečiu vadinę ir
ugnį garbinę, ir taip tais pačiais vardais tuo kariu
jau vadinę dievą, kuriais šiandien dar kuržeminin-
kas ir žemaitis tebvadina savo Perūną dievą senu
įpročiu Tičiu ir Papiu, bet, kaipo prašaleitis, neper-
manydamas lietuvių kalbos, parašė ženklą už lyčių,
beje, ne tą, kurs ugnį davė, bet pačią ugnį pasakė
garbinę, kurią, kaip viršiau sakiau, ne už patį dievą,
bet už ženklą jo gerybės turėjo. Taip, kaip minavo-
tas Strijkauskis, Varnių kanauninkas, važiodamos po
žemaičius ir jų midų gerdamas, girdėjo žemaičius
giedant: „Titis leido, Titis leido“, nepermanydamas
jų kalbos, parašė Didis Ledo, būk buvęs senovėj koks
dievas žemaičių, Didis Ledo vadinamas, į kurį šian-
dien lenkų raštininkai ne vien įsitėpė, bet dar pasa-
vino, noris, ką tuodu žodžiu jų kalboje neša, nė vie-
nas nepermano. Tai tas pats Strijkauskis sako to-
liau, jog buvęs jų dievas, Lelium po Lelium vadina-
mas; kas neregi ir čia, jog tuodu žodžiu yra lietuviš-
ku lielum per lielą, arba didų per didį. Lenkai ir tą
už savo dievą pasavino, vienok ką tas žodis jų kal-
boj neša, taip pat nė vienas nežino.
Lib. IV, pag. 59.

2 Bayer, Comment. Societ. Petropol., 1, p. 385.

494

Antrasis raštininkas, paskiau rašąs, sako!: „Že-
maičių pajūriuose (Sarmatorum) yra žmonės garbi-
nantys savo dievą, vadinamą Kuros, beje, saulė, ant
kurio garbės tuoįtimpos ugnį kūrinantys, nuo ko ir
patys kuriais vadinantys.“ Kad tuo tarpu regėjom
viršiau, jog žemaičiai Perūną vadino Kūrėju ir jį patį,
ne saulę, garbino.

Trečiasis raštininkas, dar paskiau gyvenąs, rašo?
jog kailinuočiai, stirvelėdami su egipčionimis apie
pirmumą kilties savo tautos, būk stigavoję, jog ug-
nis šį pasaulį paperėjusi, ir tas tai pat ženklą už
lyčių parašė, kad tuo tarpu regėjom viršiau, jog lie-
tuviai, arba kailinuočiai, ne ugnį, bet patį Perūną,
arba įkūrėją šio pasaulio, vadino ir ugnia jį garbino.

Taip sutinkant senovės raštams linkui nuomonės
lietuvių apie dievą su žodžiais, šiandien jų kalboj teb-
kalbamais, gana bus dėl patvirtinimo tą dar priminti,
jog patys grekonys tarė šį pasaulį nuo šilimos kilusį.
Jog lietuviai senovėj turėjo su graikais ne vien pa-
čias pažines, bet ir vieną kiltį, ką pats pavėdumas į
vieną antrą jų kalbų stigavojaš. Taip pat indijonų
tauta, visų akyloji senovėj tarp visų kitų tautų, va-
dino įsikūnijimą savo didžiojo dievo Višnu, vadina-
mojo Adivarage Perunal“,

Nuo to regima yra, jog lietuviai, atsidangindami
iš tolimų rytų į šios dienos buveinę, ne vien buvo at-
sinešę tokią nuomonę apie dievą, kokią jų prapro-
bočiai indijonys turėjo, bet ir patį žodį Perūnas už-
laikę. Kas dar yra stebuklingesniu, jog tokios taip

! Plinius, lib. IV, 26.

2 Justinus, Ristor., lib. 1, cap. 2.

3 Vater, Vergleichungstafeln der Europ. Stammsprachen,
Halle, 1828, S. 4, 13 seg.

* v, Bolen, in, 1. €.

495

aiškios ir taip didžios apie dievą nuomonės nė kokia
kita tauta senovių senovėj neturėjo, kokią lietuviai,
kalnėnai ir žemaičiai, įsitėpę buvo. Nesgi ir paskes-
nieji raštininkai aiškiai stigavoja, jog vieną dievą ir
dailidę, arba perkūnijos meistrą, teturėję, kurio visas
pasaulis klausęs!. Čia dar dėl patvirtinimo viso to,
kas yra sakyta, gana bus pridurti tą, ką jau krikš-
čionų, ne pagonų, raštininku du kunigu, 11-me ir
13-me amžiuje gyvenančių, apie žemaičius parašė.
Ir taip pirmasis sako?: „Lig šiai dienai žemaičiai bū-
tinai su mumis (krikščionimis) vienokią nuomonę vi-
same turi, tiktai neleidžia artintis krikščionių prie
pačių savo šaltenių ir lieknų, idant jų krikščionys
neįurštų ir nesumaitotų.“ Antrasis taip pat sako*:
„Didžiai būt girtina ta tauta savo apsiėjimuose, kad
tiktai sektų krikščionų tikybą.“ Ant didesnio patvir-
tinimo, jog tokią nuomonę apie dievą turėjo senovės
lietuviai, tą dar pridursiu. Žinoma yra visiems šian-
dien, jog didžiame širdgile prancūzas sako „Mon
Dieu“, vokietis — „Mein Goth“, lenkas — ,„Moj Bo-
že“ arba „Bože moj“; visi, noris krikščionys ir akyli
žmonės, tačiau šaukias senu įpratimu prie savo die-
vo, kurį jis senovėj už savo turėjo ir garbino. Kad
tuo tarpu lietuvis vienas visados dejuoja tais Žžo-
džiais: „Ai dievali, ai dievali“, nesako mano ir tuo

! Procopius, Histor. Gothor., lib. 11, pag. 339:.. Deum unum
fulminis opificem putant Cui res parere omnes [27].

2 Adamus Bremen., c. 227:... Usgue hodie profecto inter illos,
guum omMnia communia sint cum nostris, solus accessus lucorum
et fontium (:guos autumant pollui Christianorum accessus) pro-
hibetur [28].

3 Helmoldus, Chron. Slavor., 1. 1, c. 5, p. 2: Multa poterant
dici de hoc populo laudabilia in moribus, si haberent solam fidem
Christi... [29].

496

pačiu rodo, jog jis tą dievą ir senovėj garbino, kurs
visų buvo, ne vieno kurio.

Čia dar ne vienas gali klausti, dėl ko taip daug
vardų lietuvių išminčiai pramanė savo dievui. Tam
lig neatsakius, gali jo vėl klausti, kaip žmogui neiš-
manančiam gal aiškiau dievą parodyti, jei ne per jo
privalumus, kuriuos ir visų didžiausias mulkis, minė-
damas sau vieną žodį, gali stipriau dievo didybę įsi-
tėpti. To linkan jei minėsim, jog daug daugesniai pri-
valumų turėjo grekonų ir rymionų dievas, Jupiteriu
vadinamas, tad nesistebėsim, jei lietuvių žyniai ir iš-
minčiai savo Perūnui pagal jo privalumus taip daug
vardų pramanė, Tas dar yra minėtinu, jog lietuviai,
kalnėnai ir žemaičiai, neturėjo nė kokių stabų ir pa-
veikslų savo dievų, žinyčiose išstatinėtų, kaip kad
kitos tautos pas save kad darė!.

Tas yra dar stebuklingesniu, jog lietuviai, kalnė-
nai ir žemaičiai, jau didžiai gilioj senovėj turėjo
nuomonę apie antrą gyvenimą, beje, jog žmogus mir-
damas nepasibengiąs būtinai, bet, tuo nustipus, jo
dvėselė, arba dūšia, einanti kur tenai į aukštybės
laimingiau gyventi. Nesgi tame daikte tokia yra se-
novės raštuose žinia įrašyta. Per penkis šimtus metų
pirm gimimo Kristaus užsikėtęs koksai kalnėnas ar
žemaitis (nėra žinoma) po svietą klajoti, norėdamas
išminties ir gudrybos pramokti. Toj pačioj gadynėj
gyveno Valakų žemėj garsus išmintys, vardu Pita-
goras, kursai, lig nepradėjęs mokyti, liepė savo mo-
kytiniams trejus metus tylėti, praėjus tam rakui, kurs
išturėjo nekalbėjęs, tas galėjo klausytis jo mokslo.
Tai Lietuvos ūkininkas, girdėdamas tokią garbę Pita-
goro, nuėjęs pas jį ir pasisakęs jam esąs mulkis (Za-

! Lucas David, B. 1, pag. 12.

497

molksis buvęs vardas to lietuvio) ir norįs išmintingu
tapti. Tas Zamolksis išpildęs jo įsakymą, ilgai mokę-
sis ir daug išmokęs, paskui pagrįžęs apent į savo na-
mus ir mokęs svietą apie dūšios nemarumą, stigavo-
damas, jog tie žmonės, kurie karėj už savo liuosybę
ir savo namus padedą gyvybą, nepasibengiantys čia
ant žemės su kūnais, bet einantys į dangų, kuriame
randantys grakščias žmonas, balius drabužius, ska-
nius valgius, saldų gėralą, o vasarą baltai apsidarę
vaikštinėją, o kiti sveiki ir Linksmi šokinėją, o žiemą
tyliai plačiose lovose miegantys, nesgi visų didžiau-
sia garbė esanti dievui Perūnui už liuosybę ir namus
savo mirti. Todėl, tą įstatymą sekdami, kalnėnai ir
žemaičiai karėse nuo neatmenamų amžių didžiai nar-
savo prieš neprietelius savo liuosybės ir savo ūkės,
kokios nuomonės niekaip nepakleidė per didžiai il-
gus amžius lig visų paskesniųjų gadynių, ką ir patys
raštininkai savo raštuose stigavoja, noris iškreipda-
mi, ir taip, jog galėję po smerčio pasiversti į gyvu-
lius ar į kitus kokius daiktus!. Kiti rašo, jog lietu-
viai, kalnėnai ir žemaičiai, tikėję, jog žmonės sulig
smerčiu nepasibengiantys, bet einantys į antrą gy-
venimą ir tenai tokiais esantys, kokiais ant svieto
buvo buvę, beje: vyresniaisiais ir turtingais, karei-
viais ar ūkininkais, dailidėmis ar rankpelniais*. Links-

! Kadiubek, L. IV, c. 19: „Est enim omnium Getharum (sc:
Lithuanorum) communis dementia, exulas corpore animas nasci-
turis denuo infundi corporibus, guosdam etiam brutorum assump-
tione corporum pertransire [30].

Ž Dusburg, Chron. Pruss., par. III, c. 5: „.Prutheni resur-
rectionem carnis credebant, non tamen, ut debebant. Credebant
enim si guis nobilis vel ignobilis, dives vel pauper, potens vel
impotens esset in hac vita, ita post resurrectionem in vita fu-
tura [31].

498

minęsi tenai, saldų midų gerdami, su grakščiomis
žmonomis, kaip jau sakiau, baltuose drabužiuose, pla-
čiose lovose gulėdami, juokavę; todėl kiekvienam
mirusiam jo įrankį šalip padėję: ir taip, kareiviui vy-
lyčias, kardą, seidoką ar svilksnį, darbininkui kirvį,
dailidei kaltą, grąžtą, motriškosioms varpstę ir kuo-
delį, tardami, jog ir mirus tą patį darbą reiks atlikti,
kurį ant svieto dirbo. Nes tą krikščionys pramanė,
skaugėdami lietuviams didžios garbės, kaipogi dabar
regėjom, jog pagal Zamolksio mokslą mirusieji dan-
guje nieko nedirbo. Žinoma taip pat yra visiems, jog
lietuviai pagonys, laidodami savo numirėlius, taip
giedojo: „Eik,— sako,— vargali, į antrą gyvenimą
daug laimingesnį, kuriame ne tu vokiečiams, bet tau
vokiečiai vergaus.“ Jei būt tikėję, jog ir po smerčio
reiks vergauti, kaip gyvojant, tad nebūt taip giedoję
laidodami. Jei paskiau dėjo daiktus į kapus, tad ne
dėl atenčio darbo, bet dėl! pasirodymo, jog, pasauly
gyvendami, netingėjo.

Pagal jų nuomonę dorieji žmonės lig palaidojus
stačiai ėję į dangų, bet nedorieji, kurie piktai elgęsi
ant svieto, ir nelaikšiai, kurie sau gyvybą nelaiku at-
ėmę, tiems mirus, jų dūšios ėjusios į gyvulių ir kitų
gyvių kūnus arba į medžius, ežerus ir upes, kurios
tenai kentėjusios neturtą ir badą lig rako, nuo dievo
joms paženklinto, kuriam atėjus, galėjusios išeiti iš
to kūno ir apsireikšti gentims ar svetimiems, palik-
damos kokį noris jiems ženklą, kartais daiktą, su sa-
vim palaidotą, kartais įkirsdamos į slenkstį arba į
vartus. Tokioj dingsty mokėję žyniai, taip vadinami
kunigai, išsijautoti nuo vėlės, ko ji reikalavusi dėl
savo išganymo; vadino tokias dūšias vėlėmis nuo
to, jog vėlai naktį tesiskelbė ir baldės, kaip šiandien
dar kad yra kalbama pasakose, jog dūšios tankiai

499

skelbiančios medžiuose, upėse ir ežeruose globos rei-
kalaudamos. Vienok nuožmių žmonių, kraugerių ir
bedievių dūšios ėjusios į pragarą, arba peklą, ku-
rioms pikčiurnos ir raganos tuoįtimpos žarnas jų tą-
sančios, kurios, tūkstančius sopulių kentėdamos, vie-
nos klykiančios, kitos dejuojančios, rankas narsty-
damos!. Tą žinodami, kalnėnai ir žemaičiai didžiai
rūpinęsi likumu savo dūšių atenčioje, todėl mirdami
liuobėję įsakyti gentims visus apsiėjimus laidosenos
kaip reikiant atlikti, kurie taip pat jų įsakymus di-
džiai saugoję, nesgi neattiesiant jų ne vien dievai, bet
ir pačios dūšios baisiai apmaudavusios ant neklau-
sančiųjų: kaipgi baldžiusios naktimis ir blaškiusios,
darydamos jiems iškadas javuose, gyvuliuose ir ki-
tuose daiktuose, nesgi jos, nebūdamos palaidotomis,
kentėjusios alkį, todėl, idant jas nutildytų, ne vien
kiek pradėdami valgyti ar gerti mėčioję žemyn pir-
muosius šmotelius valgio ir laistę gėrimo, bet dar
metuose kartą ilgių dieną jas vaišinę, kaip tuojau
regėsim.

Pagal jų nuomonę į dangų eiti ir doriesiems rei-
kią per didžiai aukštą ir žiaurų kalną ropoti į aukšty-
bes, todėl, idant lengviau tenai galėtų įlipti, numi-
rėlius degindami, mėčioję į ugnį meškos ir lūšies
nagus, kiti prieš smertį patys nagų savo nepiaustę ir
auginę, idant turėtų kuo įsikibti lipdami ir pasiilsėti
galėtų?. Pakalnėj to kalno gulėjęs baisus slykūnas, ar-
ba smakas, kurs nedorėlius ir piktadėjus ateinančius
svaidęs šalin uodegos galu it viesulas rudens lapus;
vargdieniams lengva buvę tenai lipti, bet didžtur-
čiams didžiai sunku. Ant to kalno debesų aukštybėse

! Lucas David, B. 1, pag. 21.
* Koialowicz, Histor. Litvan., pars 1, 1. V, pag. 140.

500

gyvenusi dievybė, Perūnu vadinama, kaip viršiau
minavojau, didžiai teisinga, doriems pailsįi ir links-
mybę, kaip sakiau, davusi, o nedorus pragare kan-
kinusi.

Regis, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, tokią
nuomonę apie dievą ilgai yra užlaikę, ką stigavoja
ne vien žodžiai jų kalbos, bet ir senovės raštai, kaip
viršiau minavojau. Užvis jog šaldrų ir prašaleičių,
atklydusių į savo kraštą, kurie norėjo savo nuomonę
apie dievą jiems įbrukti ir tikybą naują įkurti, tuos,
kaipo norinčius sau valdžią įgyti ir svietą nuvergti,
be meilės galavo. Kas dar didžiau, pačios savo vy-
resnybės netaupė, jei ta kuo metu norėjo jiems ką
norini naują pramanyti, nesgi anie tankiai regėjo
per prityrimą, jog valdymierai tautų dėl to vien kar-
tais įveda svetimus parėdymus į savo ūkę, idant per
tą galėtų padidinti savo valdžią ir svietą nuvergti.
Vienok ir taip saugodamies nuo svetimų įpročių, il-
gainiui, įsipažinę su artimomis tautomis, prekiodami
su jomis ir bičiulaudamos, kartais jas nukariavę ar-
ba patys būdami paveiktais ir į svetimą valdžią kliu-
vę, arba svetimas tautas, vejamas nuo kitų, pas save
priėmę ir globę, užlaikydami pagal viešių įstatymus
visa, kas jų buvo, negalėjo būtinai išsisaugoti nuo
to, kas buvo svetimu, lygia dalia ir tos nuomonės
apie dievą, kokią buvo įgiję, negalėjo nepalytėtos
ilgainiui užlaikyti; nesgi palengvai gudinos ir jauki-
nos į svetimą nuomonę ir dabą, užvis pasitikę tokio-
38 notyse, kuriose reikėjo jiems taupyti svetimą
mokslą ar kokią žinią sekti, kas vis, ne visiems raštą
savo temokant, it veikiai nutiko; nesgi kaip kurs by-
lesnis kokį daiktą išguldė jiems, taip ir kiti klausė
jo, kaipo guvesniojo ir gudresniojo, ir sekė įo moks-
lą, ir per tą klydo nuo pirmosios savo nuomonės apie

501

dievą, ir daug svetimų įtarų pasavino, lig netapę dar
krikščionimis.

Ir taip jau pradžioje dvyliktojo amžiaus atėję
teutonų vokiečiai į Žemaičių pajūrius kardu lietuvių
krikštyti sako, jog Parusny radę jau šėtrą po dideliu
ąžuolų, visados žaliuojančių, pas kurį žyniai, arba
kunigai, amžiną ugnį kūrinę ąžuolo medžiais. To
ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose trys die-
vai, arba medžio stabai, įstatyti stovėję. Tarp tų sta-
bų vienas buvęs pavėdus į amžiaus vyrą, kursai tu-
rėjęs veidą drąsų ir raudoną, barzdą garbanotą, ani
galvos liepsnas tvaskančias, rankoje vylyčias. Gy-
ventojai vadinę jį Perūnų, arba Perkūnu, visų di-
džiausiu savo dievu ir davėju šilimos, ant kurio gar-
bės kunigai, kaip sakiau, amžiną ugnį kūrinę ąžuo-
lo malka.

Antrasis stabas anirajame uokse buvęs grakštus
jaunikaitis, galva jo varpų vainiku apklėsta, veido
linksmo, vadinę Trimpa, arba Drimba, kaip patarlėj
šiandien dar yra sakoma: „Eik sau po Trimpų“, arba
Jore!, beje: pavasario dievu, laimės davėju, įkūrėju
pakajaus, brandos ir gausumo, globėju gyvulių, orės
ir javų; kaip Perūnas buvęs šilimos dievu, taip šis
vaisiausž. Aukavę jam javų pėdus, mirą, gintarus,
vašką ir vaikus, jis didžiai gėrėjęsis žmogaus krau-
ju?. Ant jo garbės laikę dideliame inde žaltį, kurį
kunigai didžiai steigiai maitinę, pienu lakindami ir
varpose gulindami*. Lietuviai turėję jį už šventą, į
karę traukdami, sutikę kely žaltį, tarę, jog jis esąs

! Neuste nordische Beytrūge, T. 1, S. 227.

2 Schūtz, Histor rer. Pruss., p. 2.

š Lucas David, B. [1], p. 35.

* 1) Lucas David, B. 1, p. 29; 2) Leo, Hist. Pruss., pag. 4;
3) Hartknoch, Alt. und Neu. Preuss., p. 161.

502

Trimpos dievas, arba, Kaip prašaleičiai vadina, Pa-
trimpo dievas!. Jam aukaujant, vyriausias kunigas
turėjęs tris dienas pasninkauti, ant plikos žemės gulęs,
ir į šventą ugnį smilkalus mėčioti?. Vadino jį, kaip
sakiau, Jore, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, snie-
gui padribus, kad kielė ledą išspiria, tad pasirodo
lauke ir krūmuose Jorė, beje, žalesa; vadino jį Saus-
jurgiu ar Šlapjurgiu, pagal tą, kaip pavasaris buvo —
sausas arba šlapias, todėl šiandien dar žmonės, pa-
šaro stokodami, dejuoja senu įpročiu: „Ai Jorutale,
kame esi?" Nesgi Jorė atėjusi paveikia badą, kursai
kaipo smakas vis rijo žmones ir gyvulius; todėl, jai
atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai, bet ir patys paukš-
čiai džiaugias, kaipogi lakštingala, pradėdama gie-
doti, visų pirmąją garbina; todėl vadino jį dar Ga-
nykliu, Bandganiu, ir iki šiai dienai yra dar ašvienių
ir gyvulių globėju vadinamas ir visų senuosiuose
šiaurės raštuose didžiai garsus, apie kurį trumpumas
to mano rašto neleidžia išsiplėsti, vienok linkėtina yra,
idant žinovai Lietuvos kalbos dabotųsi į tuos palai-
kus, kalboje dar tebesančius, ir aiškiau išreikštų, nes-
gi šiandien yra dar tariama: „Eik sau po Trimpų.“
Norint į maldą veizint, kurią ant jo garbės kalbėjo,
regima yra, jog tą patį Perūną garbino, tiktai kitu
vardu arba privalumu, kaip tuojau regėsim.

Trečiasis stabas trečiajame uokse buvęs išblėškęs
senis, rūsto veido, barzdos nutįsusios ir išdriskusios,
galva baltu nuometu apgobta, nuo visos savo stovy-
los pavėdus į numirėlį. Vadino jį Smerčiu, arba Gil-
tine, Pikuliu, arba Piktuliu, Drebkuliu, Dargūnu,
Galūnu, Pragartu, Jodu, Bubiu, Ragočiu, Kipšu, Kel-
mu, Juodžių, Galgiu, Viliūnu, Velniu, Bildžiuku, Pik-
1 Hartknoch, p. 163; Praetorius, Schaubūhne, p. 347.

2 Lucas David, B. 1, 34,

503

čiu, Tratintoju nuo žodžių pykti, drebėti, dergti, ga-
luoti, pragaras, juodas, galas, vilti, bildėti, tratinti,
buginti, bangioti, jog keldino jūrose audras, nuo ku-
rių voliojami vandenys putojo, ir taip toliau, kuriais
vardais šiandien dar lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai,
piktą dvasią minavoja. Čia taip pat reikia dar per-
sergėti, jog prašaleičiai, nepermanydami lietuvių
kalbos, kožną privalumą ypatingų dievu pramanė.
Kaip Jorės dievas visa veisęs ir steigęs, taip Pikulis
visa naikinęs. Trys kaukolės — žmogaus, jaučio ir
arklio, pamautos ant ragotinių, stovėjusios pašėtrėj;
maldant jį, deginę jam ant garbės taukų puodelį,
dykęs jis visų brangiųjų daiktų aukai nuo savo gar-
bintojų; jei trečioje dienoj reikalaujančios aukos
negavęs, tad paskui krauju tiktai begalima buvusi jį
numaldyti. Iš svieto rūpesnių, vargų ir sopulių gėrė-
jęsis ir džiaugęsis. Taip pat mušę jam ant garbės
žmones ir gyvulius, arklius, kiaules ir ožius, kurių
krauju šventą ąžuolą šlakstę, nuo ko jis būk visados
žaliavęs. Kaip Jorės dievas buvęs visiems maloniu
ir taikiu, taip šis baigiu ir nuogąsčiu. Taip pat jis ka-
rojęs ir kankinęs tuos, kurie neklausę kūrėjų kūrėjo
arba kurie aukaudami šykštavę. Visame krašte daug
vietų buvusių jo aukoms dėl numaldymo jo rūstybės
ir dėl išvengimo jo karonės pavestų [32].

Jei dabar paklausim, ką tie trys stabai uoksuose
žaliojo ąžuolo rodė, veikiai galės atsakyti: vasarą,
rudenį ir žiemą; ąžuolas pats buvo ženklu Perūno,
kurs visa tą saviep glemžė ir valdė. Nesgi žodis pats
triadyba, lig šiai dienai tebesąs latvių kalboj, aiškiai
tą rodo: kaipogi paeina jis nuo žodžio trys ir gadyba,
beje, metų laikas; nesgi žodžiai gadynė, gadas, ga-
dyba nuo visų yra permanomi, ir taip žodis triadyba
ženklina tris laikus metų.

504

Negal žinoti neigi senovės raštuose rasti, ar Pe-
rūnas yra turėjęs pačią, ar ne. Vienok, sekantis pa-
tarlėmis ir dainomis, gal manyti, jog saulė vaikus
turėjusi, kaipogi šiandien dar yra tariama į sušyžusį
žmogų, sako: „Tam nė saulės duktė neįtiktų“, nes
kokia ta duktė yra buvusi, to negal rasti; jog saulės
vyriškiu yra buvęs mėnuo, tą mums senovės daina
rodo!, jog saulė verkusi, ir tas yra žinoma, nesgi iki
šiai dienai yra žolelė, saulės ašarėle vadinama. Sako
tūli raštininkai, jog žvaigždes saulės vaikais vadinę,
bet taip galėjo tėvai, savo vaikų klausiami, atsakyti,
bet jų išminčiai ir kunigai kitą nuomonę apie jas
turėjo, jei jų takus žinojo ir nuo jų laiko sekės, kaip
tuojau regėsim.

Pikulio, arba piktojo dievo, buvusi žmona Giltinė;
kokius vaikus yra turėjęs, taip pat nėra žinoma; bet
kaip Smertis yra ne vienoks, taip ir Giltinė ne vieno-
kia buvo, ką šiandien dar patarlė rodo, sako: „Eik
sau po giltinių“ arba: „Giltinių kalpa.“

Čia jau regim, kaip toli buvo atsitolinę kalnėnai
ir žemaičiai nuo savo pirmosios nuomonės apie dievą
Perūną, ir taip regim jau, jog ne vieną dievą, bet
kelis dievus godoję, ką šiandien senas įpratimas kal-
boj patvirtina, sako: „Dievai žino, kur dingo." Buvę
jau taip pat dievų tarnai, arba kunigai, kurie ant jo
garbės amžiną ugnį kūrinę. Žinoma yra kožnam, jog
tie žyniai, arba kunigai, kaipo išmintingesni ir gu-
vesni likusiojo svieto, pasidarė pradžioj per savo
buklumą ir gudrybą tarpininkais tarp dievų ir žmo-
nių, ir dėl to kiekvienos tautos pradžioje ūkės valdžia
ir rėda randama yra kunigų rankose, nesgi anie vi-

| L. J. Rhesa, Dainos oder litthau. Volkslieder, Kėnigsberg,
1825, S. 316, Anmer.

505

sados sakės visa žinantys nuo dievo, ko buvo reikią
tautai ar giminei, ir jo įsakymu būk svietą valdantys
[33]. Svietas vėl nuo savo pusės, regėdamas žynius
guvesnius ir gudresnius, jų įsakymų klausė, kaipo
įsakymų paties dievo, o svietas, neišmanydamas ko,
nuo jų teiravos ir jautojos, kaipo išmintingesnių už
save, kurie išguldė jam daiktus, nuo jo nepermano-
mus, jau pagal ūkės reikalus, jau pagal savo naudą,
ir visados taip guviai, idant kožnoje dingstyje galėtų
patys nusiteisinti, jog anie teisybę buvo svietui sakę.
Neminsiu kitų jų pramonių, čia gana bus pridurti
tas, kurios iki šiolei dar pasakomis yra po svietą mi-
navojamos. Tarė žyniai svietui, jog kiekviena veislė
visokio gyvio turinti savo valdymierą, kursai su savo
veisle, ką norėjęs, tą galėjęs daryti. Svietas, matyda-
mas, jog bitės, gulbės, gervės, žąsys vadovus sau
turi, it veikiai įsitėpė tą nuomonę, kurią sekdamas,
atėjo ant to, jog tarp pačių šiukštinų matydamas vie-
nus didžiai didelius, vadino juos karaliais arba val-
dymierais mažųjų šiukštinų, nemindamas ant to, jog
tie žalčiai ir kirminai buvo kitos veislės ir retesnės,
svietas tuo tarpu, rečiau matydamas, dar didžiau nu-
sitvirtino savo įsitėpime, o regėdamas dar jų keršas
krames, tarė juos su karūnomis esančius. Tą patį da-
rė su žvėrimis ir kitais paukščiais ir gyviais. Toksai
įsitėpimas ilgainiui taip paskydo sviete, jog ne vien
tarp gyvų daiktų tarės regįs jų valdymierus, bet ir
tarp negyvų, tai yra medžių, akmenų, upių, ežerų,
lieknų ir girių. Ilgainiui tie patys žyniai pramanė,
jog kokios tenai dvasios galinčios į tuos gyvus ir ne-
gyvus daiktus pasiversti ir daryti tame naujame sa-
vo būde gero ir pikto, pagal tą, kokios dvasios tenai
pasitiko, piktos ar geros gyvenančios. Nuo to šian-
dien dar girdimos yra pasakos po svietą apie vilktra-

506

sas, apie dūšeles, dejuojančias medžiuose, upėse,
ežeruose ir lieknuose; vienok ir tokiame jau nuomo-
nės paskydime vis dar tarę vieną dievą viso to wal-
dymieru danguje esantį, kurio visi pasauly esantieji
valdymierai klausantys, ką raštininkai, penkiolikta-
jame amžiuje gyvojantys, patvirtina.!

Ilgainiui svietas, matydamas per prityrimą, jog
vieniems žmonėms jų veikaluose ir darbuose bei kė-
tėjimuose klojas ir vyksta, kitiems, didžiau steigian-
tiems ir trūsiantiems su didesniu protu ir išminčia,
visa, ką vien neužsiėmė nuveikti, tas nesikloja ir ne-
vyksta, nuo ko tarė esanti galybė, kuri vieniems pa-
dedanti jų veikaluose; tą galybę vadino Laima, nuo
žodžio lemti. Ta Laima turėjusi įvairius vardus arba
privalumus pagal notis, kuriose pasirodė. Antra ga-
lybė, kuri visokius visų geriausius kėtėjimus ir dar-
bus gaišinusi ir ardžiusi, tą vadinę Nelaima arba
Laume. Noris jiedvi įtarliojo vienais ir tais pačiais
vardais, kaip tuojau regėsim, vienok jųdviejų būdas
buvo būtinai įvairus. Ir taip gerąją galybę, arba Lai-
mą, vadino Krūvine nuo žodžio krauti, kaipogi taria-
ma buvo brandės Krūvinė, varpų Krūvinė, šiandien

! Est autem genti multiplex idolorum cultus: non enim omnes
in eandem superstitionis consuetudinem consentiunt. Hi enim si-
mulacris imaginarias formas praetendunt, templis inclusas... Alii
syluas vel lucos inhabitant: gualis erat Prone Deus, guem coluere
Aldenburgenses: guibus nullae sunt expressae affigies. Multos
etiam duobus vel tribus, aut eo amplius capitibus exculpunt. Inter
multiformia vero deorum numina, guibus arua, syluas, tristitias
atgue voluptates attribuunt, non diffitentur vnum Deum in coelis
caeteris imperitantem: illumą proepotentem coelestia tantum cu-
rare, hos vero distributis officiis obseguentes de eius sanguine
processisse, et vnumgueną; praestantiorem, guo proximiorem illi
deorum Deo [34|. Albertus Crantzius, Vandalia, lib. IV, cap. 23,
pag. 93.

507

dar sako: „Žiedus krauna, žiedus krauti.“ Vadino
Vaisgamta, jog gamtą, arba natūrą, veisė arba skal-
sino. Duoklė nuo duoti, Javinė nuo javų, Tyklė, jog
visados tyliai laimino, be alaso, be tranksmo, vadino
Žvaigždūnoke, jog žvaigždes sekė; kaipogi retai ro-
dančiosios žvaigždės visados reiškė laimę arba nelai-
mę. Žvėrinė, arba Krūminė, nuo krūmo, jog medžio-
dami daug žvėrių sugavo. Tankiai dar Upine nuo to,
kaip žuvų daug upėj sužvejojo. Gaubjavė nuo gaubti
ir javų, įog javus gaubė, skalsino ir gausino, Liela,
arba didelė, nesgi buvo didelė ir maža laimė, kaip
šiandien dar yra tariama: „Tam daiktui — sako,—-
reikia didžios laimės“ arba: „„Mažą laimę šiandien
teturėjom.“ Jei raugas vyko, vadino ją Raugutine,
Vadino Guže nuo žodžio gužuoti, arba keliauti, nesgi
ji keleivius kelionėj glemžusi ir globusi nuo ojaus.
Aušrą turėjo už laimę, ir taip sako: „Ant laimės mū-
sų pradėjo aušti“ ir taip toliau. Palaikus tokio įsitė-
pimo gal dar dainose girdėti. Tarė ją motrišką ir aklą
esant, jos minavonei paliko iki šiai dienai lauminė-
jimas.

Antroji galybė, kaip sakiau, buvo priešinga pir-
majai, beje, piktą daranti, todėl Nelaima arba Laume
vadinama buvo; turėjo ji tuos pačius privalumus,
kaip jei Laima, tiktai ant pikto, todėl vadinos Ganda
nuo žodžio gandinti, jog svietą gandino, keldama
žmogui nelaimingas notis arba darydama nuopuolius;
vadino ją Giliine, Suka, Mogile; ir taip sakoma dar
yra: „Kuri čia tave giltinė smaugia? Nuvargęs — 5a-
ko, — it laumės nujotas.“ Vadino įą Kauke, arba Gau-
ke, jog nuo vieno turtus vogė, o kitam juos davė.
Vadino ją taip pat Žvaigždūnoke, nesgi tarp žvaigž-
džių buvo nekurios tariamos, jog jų pasirodymas

508

,

nelaimę svietui reiškė. Tarė ją ne vien žmones, gy-
vulius, bet ir pačius medžius novijant; ir taip šian-
dien dar medžiuose nevykusias šakas laumšluotėmis
vadina, ir taip toliau. Kas Laima arba Nelaima yra
buvusi, nuo šios pasakos gal sektis.

Kana kados vargdienė žmona pagiry viena šieną
grėbusi, neturėdama kur savo kūdikėlį padėti, ėmusis
į medžio šakelę lopšely jį pasiejusi ir pati begrėbda-
ma tenai prasišalinusi, noris vis širdy krūpaudama,
kad paukštis jos kūdikėlį nepagautų ar žvėris kad
neprarytų; tuo rūpindamos, vakarop išgirdusi balsą
lopšelio linkan: „Čiučiuo leliuo, čiučiuo leliuo, nety-
čios darbas.“ Nusigandusi žmona šoka prie lopšelio
ir randa tenai kūdikėlį tyliai bemiegantį, didžiai
brangiuose vystykluose įvystytą. Prasidžiugusi tuo,
grįžtanti namo linksma su kūdikėliu, bet, lig į savo
namelį neiėjusi, sutikusi savo susiedę didžturtę ir
džiaugdamos pasakojanti jai apie laimę, kuri jos kū-
dikėlį buvo sutikusi. Didžturtė gobšė, skaugėdama
taip didžios laimės savo susiedei vargdienei, ryto
metą nunešusi savo kūdikį į pievą ir tenai į medžio
šaką lopšy pasiejusi ir pati paėjusi šalin grėbti, it
tarsi nieko nežinodama. Vakarop atsiliepęs auklėjan-
čios laumės balsas pas lopšį: „Čiučiuo leliuo, čiučiuo
leliuo, tai tyčių darbas.“ Tad didžturtė, vildamos tur-
tingesne tapsianti, eina prie savo kūdikio, nes jį ran-
da tenai nuo laumės pasmaugtą bei maitkauliais ap-
krautą. Ir taip vienai žmonai laimė, antrai nelaimė
nutiko.

Senovėj lietuvių išminčiai gyvenimą žmogaus ly-
ginę į audeklą, kurį devynios indėvės tiekusios; var-
dai jų buvę: Verpėja, Metėja, Audėja, Gadintoja,
rasi Mogilė, Kirpėja, Skalbėja ir Sargė; nesgi visų
vardai šiandien dar nėra žinomi. Verpėja verpusi,

509.

Metėja metusi, Audėja audusi, Mogilė trukinusi įas
nuo jų darbo, gailindama joms šiokius tokius niekus
maloniomis ir švelniomis pasakomis taip mandagiai,
jog kitos, klausydamos jos, užmiršusios savo darbą.
Mogilė tuo tarpu, šioms bevampsant, gadinusi jų au-
deklą. Tam žmogui, kurio amžius kliuvęs į Mogilės
nagą, tekusios visos nelaimės, beje: ligos, opos, nuo-
puoliai, ūkėj ir karėj turėjęs kentėti, barniai ir netai-
kos su artimais gentimis gildžiusios jam širdį, trum-
pai sakant, vis tas jam nutikęs, kas žmogaus amžių
trumpina. Indėvė, vadinama Sarge, kuri audeklą sau-
gojusi nuo Mogilės, tuojtimpos grūmusis su ja ir
skudrinusi kitas jų darban, pasakodama apie dorybę
ir narsybę ūkės ir karės Lietuvos vyrų; bet tankiau
nelabajai kaip gerajai indėvei vykusi. Žmogus, kurio
amžiaus neįgavusi Mogilė, nieko pikto neprityręs
šiame pasauly, bet atkaliai, visa jam klojos: meilėj
ir vienybėj gyvenęs su gentimis, visados karėj per-
galėjęs savo neprietelius, namie gyvenęs pakajuje,
godoj ir džiaugsme, kuriam nukirpusi jo amžių Skal-
bėja ir paėmusi skalbti, idant baltą atduotų Aukštė-
jui, kursai, pasiūdinęs marškinius, vėl atdavęs miru-
siajam danguje dėvėti. Toms indėvėms kiekvienas
žmogus turėjęs pavestus akmenis, ant kurių aukavęs
joms aukas, kaip šiandien dar yra sakoma į žmogų,
didžiai sunkiai dejuojantį: „Kuri čia tave indėvė su-
ka, arba piauna?“ Ką patvirtina skiautelė dainos, iki
šiolei užlikusios!: „Oi dievuti, dievuti, išskalb man
amžiutį, kad skaisčias eiti galėčiau, plikas danguj
nestovėčiau“ etc.

Viršiau minavojau, jog senovėj lietuviai, kalnė-
nai ir žemaičiai, per ilgą laiką neturėjo trobesių, taip

! Tygodnik. Petersburski, częšė XIII, Nr. 17, r. 1836.

510

vadinamų žinyčių!, kuriose visuotinai susirinkę būt
dievą garbinę, bet meldės ant aukštų kalnų, kuriuos
auko kalnais, nuo žodžio aukauti, vadino, arba girio-
se ir šėtruose po visų dideliaisiais ąžuolais, visados.
žaliuojančiais, kurie žaliavo rasi iš didžios savo kar-
šaties, rasi iš parėdymo pačių kunigų. Darė tą krū-
paudami, idant liuosybės savo nenustotų, kuria džiau-
gės, nesgi regėjo, jog visos tos tautos, kurios žinyčias
turėjo, jų ūkininkai nebuvo taip liuosais, kaip kad bu-
vo kalnėnai ir žemaičiai, kaipogi regėjo jų ūkininkus
išskaidytus į luomus, arba, kaip šiandien sako, sto-
nus, vienus antriems vergaujančius; todėl, tuo įsitė-
pę, kaip viršiau sakiau, visus tuos, kurie tiktai norė-
jo jiems maldos trobesius įkurti, tuojau visus be per-
skyros galavo, kaipo vylėjus, kurie nori patys išsi-
kelti ir valdymierais tapti, o svietą nuvergti; nesgi
samprotavo, jog žyniai taip pataisys, jog aniems pa-
tiems visados bus gerai, o svietui vargai paliks: kai-
pogi svetimus apsiėjimus girs, o namiškuosius peiks.
ir niekins, visados svietą mokys ir niekados nieko
neišmokys dėl to, idant jiems visados vergautų, kai-
po guvesniesiems ir gudresniesiems. Vienok ilgainiui,
melfoAeuru nersItA drey TipiojeseId onUu 28uU8A STIOU
bet bendraudamies ir bičiulaudamies apgudo jų apsi-
ėjimais, ir jau dešimtajame amžiuje žemaičių žinyčia
saloj Rusnėj? yra didžiai garsi, į kurią, sako krikščio-
nų kunigas, vienuoliktame amžiuje gyvenąs, tvino
svietas nuo visų kraštų teirautis ir jautotis savo rei-
kaluose, ne vien netikėliai ir pagonys, bet ir patys
krikščionys grekonys, beje, gudai ir biskajai [35].
Raštai senovės stigavoja, jog būk kartagionys, arba.

! Adamus Bremen., in L c.
2 Joh. Voigt, Gesch. Preuss., 1. B., IV K., S. 299.

511

penai, norėdami su žemaičiais prekioti gintarais, ku-
rie senovėj į auksą lyginami buvo, atėję per 100 me-
tų pirm gimimo Kristaus jūromis pagal į Nemuno
upės įtaką ir tenai saloj Rusnėj būk įkūrę žinyčią ir
pavedę ją į globą savo prekės dievo, Kuronu, arba
Kronu, vadinamo, nuo kurio ilgainiui ir pačią upę
Nemuną Kronu praminę, kuri senovės raštuose visa-
dos nuo prašaleičių tuo vardu yra vadinama. Toje
žinyčioj amžina ugnis rusėjusi ant garbės dievui, nuo
ko, regis, ir pačią salą, kaipo šventą vietą, kurioje
ugnis rusėjo, Rusne yra praminę, o patį kraštą Pa-
rusniu, gyventojus, tenai gyvenančius, parusiais, ar-
ba parusėnais. Paskui atėję teutonų vokiečiai į tą
kraštą žemaičių krikštyti tą žinyčią metuose 1250
sugriovė ir akmenį, ant kurio buvo išrašyti metai jos
įkūrimo, būk nusiuntę popiežiui Inocentui III į Rymą!.

Antrosios žinyčios, prašaleičių raštuose Romove
vadinamos, toksai yra aprašas. Didelėj lygmėj pagi-
ry stovėjęs nuo amžių aukštas ir didžiai drūktas ąžuo-
las, tuointimpos žaliuojąs, beje, vasarą ir žiemą,
kursai buvęs šešiais kampais zomatu aptvertas, prie-
šakinėj sienoj netoli nuo ąžuolo buvusi anga, 0 už-
pakalinėj rūsiai, kuriuose indai ir kiti įrankiai, tai
lietai derantys, buvę laikomi. Dešinėje pusėj buvę
rūmai, kuriuose visų vyriausias kunigaikštis, nuo
prašaleičių vadinamas krivė krivaitis, arba kūrėjas,
gyvenęs, po kairės tos angos buvusi gaspada kelei-
viams, atėjusiems dievų maldyti. Apsukui tos žiny-
čios buvęs klajumas, į kurį svietas susirinkęs linobė-
jęs melstis, kuriame malkinės ąžuolo medžių sukrau-
tos stovėjusios ugnelei šveniai kūrinti. Pašaliuose
to klajumo buvę žynių, arba kunigų, namai ir kitų

! Teod. Narbutt, Dzieje star. narod. litew., t. 1, s. 218.

512

žinyčios tarnų ir tarnaičių. Pas angą buvęs aukuras,
ant kurio gyvulius aukavę ir amžina ugnis, ąžuolo
medžiais kurstoma, dieną ir naktį kūrinusis. Kamiene
to ąžuolo buvę trys uoksai, kuriuose stovėję įstatyti
trys dievai, viršiau minavoti. Perūnas vidury, Trim-
pa kairėje, o Pikulis dešinėje šaly Perūno. Visi už-
laidyti brangiomis brangesnėmis zaslonkomis, arba
užlaidinėmis. Apsukui ąžuolo buvęs šėtras, brangio-
mis drobėmis išsagstytas. Prieš žinyčią stovėjusios,
kaip sakiau, kaukolės, ant ragotinių pamautos, dėl
parodymo, jog nieksai ten negalėjo prisiartinti, gal-
vos savo nepadėjęs. Pats tiktai visų vyriausiasis ku-
nigaikštis kūrėjų kūrėjas tegalėjęs tenai įeiti, kurs
davęs atsakus vardu Perūno klausiantiems. Ant me-
tų šventės aukavę tam Perūnui baltą žirgą, kurį, rei-
kiant aukauti, žynys taip nujodęs, jog nuo vargo
patis žirgas pakritęs. Tam Perūnui aukavę taip pat
karės imtinius, karėj sugautuosius, kaip tuojau re-
gėsim. Visą tą klajumą didžiai plati giria nuo visų
pusių klėstusi. Jei kas svetimas būt palytėjęs savo
koja tą šventą vietą, tad reikėjusi jo krauju dievus
užrūstintus numaldyti!. Lygia dalia ir tą karoję, kurs
būt toje šventoje girioj medį nukirtęs. Tą Žinyčią
pirma danai buvo sugriovę, paskui teutonų vokiečiai,
atėję i tą kraštą svietą krikštyti metuose, kaip sakiau,
1250, iš pamato išvertė.

Trečioji, Vilniaus, žinyčia taip yra aprašyta. Vie-
toje, kurioje nugis stovi bažnyčia švento Stanislovo,
katedra vadinama, buvęs švenias ąžuolynas, kame
upelis Vylius su upe Nerim, šiandien Vilija vadina-
ma, susineria. Tame ąžuolyne buvusi Perkūno žiny-
čia, metuose 1265 nuo Gereimanto, Lietuvos kuni-

I Schūtz, Chron. Pruss., pag. 3.

17. Raštai I t. 513

gaikščio, arba didžiojo gaspadoriaus, įkurta. Aukštis
jos 45 kurpes turėjęs, o platumas 300 kurpių, pačių
sienų aukštis buvęs 45 kurpės be stogo; einant nuo
panerio, vieną angą teturėjusi, priešakinėj jos sie-
noj buvusi sukrautuvė, arba koplyčia, kurioje buvę
sukrauti įrankiai, stotkai ir kiti šventi baldai, reika-
lingi auką, arba apierą, atliekant. Apačioj tos sukrau-
tuvės buvęs rūsys, kuriame varles, žalčius ir kitus
šiukštinus, reikalingus žyniams, laikę. Ant tos su-
krautuvės, arba koplyčios, buvęs pavietis, per 48
kurpes aukščiau iškeltas už sienas. Pačiame paviety
stovėjęs dievo stabas, kurį buvo parnešę iš Palangos
šventosios girios. Pati sukrautuvė ir pavietis buvusiu
iš plytų. Čia priešaky tos koplyčios stovėjęs aukuras,
arba altorius, beje, kur auką kūrino arba gyvulius,
Perūnui pašvęstus, degino. Tas aukuras turėjęs dvy-
lika laiptų, ikožna laipta buvusi per keturias kurpes
su viršum aukšta, pats aukuras turėjęs devynias kur-
pes aukščio, o 37 platumo ketvirtainy, kurio viršus
taurų ragais apkaišytas buvęs; aukštis aukuro nuo
apačios iki viršaus turėjęs 27 kurpes. Kiekviena laip-
ta buvusi pavesta kiekvienam dangaus ženklui, ant
kurių kas mėnesy vieną kartą aukavę toje dienoj,
kurioje saulė įžengusi į antrą dangaus ženklą, arba
Zodiaką, rudenį atsitolindama ir pavasarį artinda-
mos; ir taip aukščiausioji laipta buvusi pavesta
Vėžiui, o žemiausioji Ožragiui. Ant tų laiptų tikroji
auka nesikūrinusi (kaip tariama buvusi), bet tiktai
paveikslai dangaus ženklų, iš vaško padirbti, beje,
Levo, Mergaitės ir kiti, pastatyti stovėję tūlomis
šventomis dienomis, ant kurių visados amžina ugnis
kūrinusis dieną ir naktį, saugojama nuo ypatingų tos
lietos kunigų, arba žynių. Vidury viršaus to aukuro
buvusi įlinkmė, taip naguotai pataisyta, jog nei ly-

514

tus, nei sniegas negalėjęs tenai ugnies gesyti, neigi
vėjas jos blaškyti, bet atkaliai, tokioj dingsty lieps-
na kuo didžiau dar aukštyn tvaskėjusi. Tas aukuras
turėjęs dar saviep kambarius, kuriuose taip pat laikę
pašvęstus mazginius ir stotkus. Įeinant į žinyčią, bu-
vę rūmai kūrėjų kūrėjo, tai yra aukščiausiojo kuni-
go ir visų vyriausiojo antveizo šventos ugnies. Ant
tų rūmų buvęs apvalus bokštas, iš kurio kunigai sau-
lės taką sekę dėl žinojimo pirmosios dienos mėnesio,
ant kurios laiptos kuo metu reikia aukauti; į to bokš-
to sieną liuobėję Naujų metų dieną įmūravoti pa-
ženklintą plytą, kad praėjusių metų skaitlių žinotų.
Gudų kunigas Mitrofanas iš Pinsko rašo, jog Gerei-
mantas, didysis Lietuvos kunigaikštis, ketėdamas tą
žinyčią strūnyti, Šventaragiui, savo tėvui, dar gyvo-
jančiam, metuose 1263 būk leidęs į Žemaičius siunti-
nius pasiteirauti Rusnės, arba Panemunio, žinyčios
apie likumą atenčios Vilniaus žinyčios. Rusnės, arba
Panemunio, žinyčia apreiškusi siuntiniams, jog Vil-
niaus žinyčia tol tversianti, kol pati pagonybė patek-
sianti, kuri būk žinyčia įsakiusi 122 apvali plyti pa-
dirbti su įsakytais nuo jos ženklais, laimingus ir ne-
laimingus metus rodysiančiais, tarp kurių paskuojoji
plyta turėjusi dvikežį skersį, arba kryžių, kurį, kaipo
kokias dovanas, didžiajam kunigaikščiui nusiuntusi,
liepdama įdėti tą ženklą į ūkės žymę, nesgi tuo reiš-
kusi, jog, atėjus tam ženklui, krikščionys sugriaus
žinyčią ir panieks senąjį tikėjimą. Tos plytos, sako
minavotas raštininkas, po truputį buvusios jo am-
žiuje dar regimos nuo pietų pusės varpnyčios kated-
ros sienoje, kuri per pusę esanti permūravota, sena-
jai sudegus metuose 1399, Noris tos plytos šiandien
nieko nesmilina kaip angis, vienok pritirtu yra daik-
tu, kad lietuviai, Vilniuje metuose 1387 apsikrikštiję,

17* 515

panedėly po baltosios nedėlios tą žinyčią sugriovė,
tarp skaitliaus minavoto 121 plytos pasitiko ir ta,
kuri turėjo už ženklą dvikežį skersį. Lietuviai, kal-
nėnai ir žemaičiai, gailėdamos savo praėjusios ga-
dynės ir savo laimingų dienų, ryžos amžinai minavo-
nei tos dienos, kurioje tą žinyčią buvo sugriovę, rau-
doti ir šventinti, kaipogi iki šiai dienai daug žmonių
iš namo savo išeiti į tolimą kelionę arba ką sunkų
dirbti panedėly už grieką sau turi; nes, idant paslėp-
tų tą savo gailesį nuo lenkų kunigų, sakės jiems ka-
raliaus dieną šventinantys!.

Tokių vietų daug dar buvo, kuriose dievai šėt-
ruose stovėjo ir šventa ugnis ant garbės jų buvo kū-
rinama; tarp žinomųjų šiandien tos buvo: Žemaičiuo-
se viena, Rusene vadinama, šventoje girioj, toj pa-
čioj vietoj, kurioje šiandien Raseinių pilis yra, nuo
kurios Raseiniai ir vardą savo gavo?. Antra Vilkmer-
gės papily, Deltuva vadinamas, Trečioji taip pat Že-
maičiuose ant Šatrijos kalno, ant kurio metuose 1417
šventą ugnį užgesius, pirmieji krikščionų vyskupai
Luokėje gyveno, saugodami, idant žemaičiai persi-
krikštiję slapta šventos ugnies ant kalno nebkūrintų“.
Ketvirtoji buvusi Palangos giriose Ginčio žinyčia,
nuo jos paskuojo kūrėjų kūrėjo vadinama, ant Kur-
šo rubežiaus, kurią slapta didžiai vėlai, jau krikščio-
nimis būdami, dar lankę žemaičiai, parusėnai ir žem-
galiai, arba kuržemininkai, minėdami savo laimingas
dienas ir tardami save angis broliais buvusius; bet
metuose 1700 išvertė ją žuvėdai, tardami tenai girios
vidury paslėptus lobius rasiantys. Visos kitos tokios

! Teod. Narbutt, in I. c.

2 Voigt, Gesch, Preus., B. IV, K. 14.

3 Stryikowski, Kron. Pol., Lit., Rus., ks. 4, s. 142.
* Stryikowski, księga IV.

516

vietos, kuriose amžina ugnis ant garbės dievo rusi-
nama buvo, vadinos rusnės, nuo žodžio rusėti, arba
amžinai degti, tai yra jog tenai amžina ugnis rusėjo,
arba kūrinos, vienok vardai tų vietų, noris šiandien
gudiškai išversti, Rosa, Raseiniai, Rusnė, Rusė tą tei-
sybę tebstigavoja, o raštai senovės patvirtina.

Viršiau regėjom, jog ugnį per šventą turėję ir ją
gerbę, kaipo pragumą, kurį Perūnas jiems buvęs su-
teikęs, idant šiame pasauly svieto veislė neišgaištų
be ugnies; kaipogi raštininkas, gyvenęs galan sep-
tynioliktojo amžiaus, sako, jog, jam gyvojant, lietu-
viai, trobesiui užsidegus, nenorėję gesyti, tardami,
jog ugnelė gesoma pykstanti!. Šiandien Žalgirėnuose
apie Pinską taip pat niekaip negesantys žmonės tro-
besio degančio, idant ugnelės pikčiau nesušyžintų, ir
apstoję kūrenantys trobesį it laužą. Kam norint su-
degus, senu įpročiu sako: „Tą ugnelė šventa aplan-
kė.“ Perkūnijos ugnį daug stigavoja iki šiai dienai,
jog ožkos pienu tegalį užgesyti, kas niekų kalba yra,
nesgi ir pačiu vandeniu gal užgesyti, jei ano gausiai
pasitinka,

Turėję dar už šventus tūlus medžius, beje: ąžuo-
lus, liepas ir tuos, kuriuose amalai augę. Tarp ąžuo-
lų dėl savo didelumo ir šventumo tie yra minavoja-
mi: vieną Dionizas Poška, Raseinių žemlionų paišo-
rius, aprašė metuose 1826, Baubliu vadinamą, Rasei-
nių laukuose augusį, po kuriuo, regis, senovėj že-
maičiai meldęsi, kad Raseinių vietoj kūrino amžiną
ugnį ant garbės dievo Perūno, kuri vieta senovės
raštuose yra rusne, arba rusene, vadinama, nuo to,
jog tenai amžina ugnis rusėjo, Drūktis jo toksai bu-

! Lepner, VIII, S. 73.
2 Kraszewski, Wspomnienia Wotyn., Poles. i Lit., t. 1, str. 81.

517

vęs, jog 15 vyrų patogiai galėjusi pietuoti pačiame
stuobry, pats jo drūktis turėjęs nuo apačios 19 lie-
tuviškų mastų. Poška buvo sau iš to stuobrio trobelę
padirbęs!. Antras buvo paisly, ant kurio šakų teuto-
nų meldžionys, atėję metuose 1230 lietuvių krikštyti,
buvo sau pilį pastrūniję; išvirtus jam, paskui mina-
voti meldžionys tenai pilį įkūrė ir nuo kelmo to ąžuo-
lo, regis, Kelme praminė, kurio drūktis 27 mastus
turėjęs. Trečiasis buvęs pamary?.

Ne vien tūli medžiai, bet ir cielos girios buvusios
šventomis vadinamos, kuriose nevalna buvo vyties
išpiauti, virbelio nulaužti, žvėries ar paukščio me-
džioti; žmogus galą daromas tegalėjęs tenai mukti;
kaipogi žyniai, arba ikunigai, patys tegalėję kirsti
malką šventais kirviais; bet tame daikte raštininkai
didžiai klysta, nesgi neminėja ant to, jog tos girios
ir medžiai visados buvo ir iki šiai dienai yra gerbia-
mos ne dėl jų šventybės, bet dėl jų naudos, kaip
tuojau regėsim. Ir taip, kaip neturėjo vadinti liepą
savo dievo medžiu, jei šiandien, krikščionimis būda-
mi jau nuo 400 metų, dar nenukratė nuo savo kojų
vyženų. Regėjom jau viršiau, jog liepa buvo jiems
pirmuoju apdaru ir butos padarga, kurią iki šiai die-
geriausiu ūkininkų žiburiu, nesgi aiškią šviesą duoda
ir nesproginėja, o liepų žiedai yra visų geriausiomis
bičių ganyklomis, iš kurių visų gerąjį medų ir vašką
neša, kas kiekvienam per prityrimą yra žinoma: kai-
pogi, išskynus liepynus, ir bitės pragaišo. Klevus ir
beržus gerbė dėl to, jog vasaros laiku ne vien sulą,
kaipo visų skanųjį gėrimą, sau turėjo, bet pačią me-

! Dziennik Warszawski, 1826, t. IV, pag. 37.
2 A. Kotzebue, Preuss. alier. Geschichte, [B. 1Į, III K., S. 77.

518

džiagą ir namų padarynę iš jų sau tiekė, iš tošių ir
mauknų jau stotkus dirbo, jau degutą degė. Ąžuolus,
šermukšnius, ievas, putelius dėl to taupė, jog jų vai-
siais ne vien paukščiai reikalingieji mito, bet dar gi-
lėmis ąžuolo prielaidus ir paršus bariojo geriau, ne-
kaip grūdais. Šiandien dar, jų gedaudami, sako: „Ai
dievali, kame, gilele, besi paršo lašinius skaninti“,
nesgi, pagal jų nuomonę, mėsa ir lašiniai skanesni
esantys gilėmis penėtų prielaidų, nekaip grūdais. Taip
pat ir kitus medžius gerbė dėl jų naudingų privalu-
mų; ir taip žinoma yra, ievų žievės sukaištos visų
vaisčiausia plėstra yra, kurioms žydint didžiai ne-
kenčia jų kvapo pačios gyvatės, nuo kurių, tokiose
traškančiose giriose gyvendami, ne vien krūme, bet
ir kieme negalėjo nusikratyti; putelių uogomis šian-
dien dar gydo ugny nudegusius; ir taip, kaip sakiau,
ne dėl šventumo, bet dėl jų naudos gerbė tuos me-
džius, nes krikščionys visa niekino, kas vien buvo
nuo pagonų saugojamas ir gerbiamas, todėl tyčioda-
mies parašė, jog lietuviai ir žemaičiai medžius už
dievus garbinantys. Kad tuo tarpu anie taip vadino,
kaip šiandien kad vadina, lietos medžiais, ne šven-
tais. Be to, dar žinoma yra, jog dideli ir seni medžiai
senovėj buvo ženklais rubežių grumtuose, kuriuos
saugojo kaipo šventus, nesgi už pakušinimą rubežių
ženklų buvo visų smarkiausia koronė, beje, smerčio,
kaipogi raštuose 15 ir 16 amžiaus mažne vieni me-
džiai yra randami ženklais rubežių.

Toliau rašo, jog ne vien tūlus medžius, bet ir cie-
lus lieknus ir girias už šventas turėję, neminėdami
taip pat ant to, jog tą darė iš didžio gaspadoravimo,
ne iš šventybės; nesgi kas neregi, jog tokios girios
jų klėtimis buvo, kaipogi tenai veisės brangūs žvė-
rys, beje: sabalai, vebrai, kiaunės, audinės, ūdros,

519

juodosios lapės, kurių kailius, kaip tuojau regėsim,
išlepusiems prašaleičiams brangiai brangesniai už jū-
ros pardavojo; arkliai patys giriose žiemą ir vasarą
mito, bitės, visų naudingieji jų gyvuliai, taip pat gi-
riose po dreves žiemavojo ir mito. Ant galo girios
buvo jų pilimis ir mūrais, kurie gyniojo juos nuo vi-
sų smarkiausių neprietelių, nesgi kas drįs į traškan-
čią girią lįsti, žinodamas tenai drąsų neprietelių su-
tiksiąs. Todėl jei senovėj randam nuo lietuvių ger-
biamas girias ir lieknus, tad ne dėl jų šventybės, bet
dėl jų naudos. Šiandien kiekvienas vienkiemis dar
atmenamai turėjo sau pas kiemą liekną, kurį taupė
ne dėl jo šventybės, bet dėl jo naudos, idant kiek-
viename atsiėjime rastų sau tenai reikalingą padar-
gai ar padarynei medžiagą. Todėl veikiau reikia ste-
bėtis į tokią jų išmintį, nekaip juoktis ir prietarais
vadinti. Šiandien taip pat vyresnybė ne vien girias,
bet ir tūlus medžius gerbia ir saugoja, neleisdama jų
kirsti, ar ne mulkis tas būtų, kas tartų, jog dėl jų
šventybės tą daro. Vienok nereikia tų medžių jaukti
su tais, kuriuose buvo apsireiškusi kokia nebūta no-
tis, kurios ne vien senovėj negalėjo suprasti, bet ir
lig šiai dienai tebėra dar nesuprantama nuo visų di-
džiausių išminčių. Ir taip, išsprogus šakelei žiemos
vidu sename medy, kad ji žiemą ir vasarą žaliavo,
nenumanydami, nuo ko tas rados, ir tardami — ypa-
tingai sau nuo dievų esanti leista, naudojo ją kaipo
vaistą, minėdami sau tą, jog tas medis esąs, kaip jei
kursai žaliuojąs Rusnės pažinyčy.

Nežinovas dar tartų, jog kalnėnai ir žemaičiai
kieles, gandrus, blezdingas, varnus, arba kriauklius,
šarkas, triškius, žyles ir ežius už šventus turi dėl to,
jog ne vien jų niekas nevalgo, negut vaistėdamos
nuo ligos kokios ar badų mirdamas, bet dar pačiuo-

520

se Savo namuose ar šalip namų leidžia jiems gyven-
ti ne dėl kito ko, kaip tiktai, jog tie paukščiai reiškia
žmogui malonią notį ir palinksmina jį pasiilgusį.
Nesgi kurs gaspadorius varytų laukan iš savo namų
tokį keleivį, kurs jam malonią naujieną į jo namus
parneštų ar, beilsėdamas prie jo, padėtų jam jo na-
mus apgerbti nuo biaurybių. Kožnas atsakys, jog to
nė vienas išmintingas ūkininkas nedarytų. Tai ir toje
dingsty tas pats nusitinka. Nesgi žinoma yra, jog kie-
lė parlėkusi ledą spiria laukan, gandras parveda pa-
vasarį, blezdinga — šilimą ir nieko pikto žmogui ne-
daro, bet, su juo draugėj gyvendami, džiaugias lygiai
vasaros linksmybėmis. Taip pat varnai, šarkos ne
vien pavokia maitas, bet reiškia žmogui vilką arti-
nantis. Triškis jaučia jam erelį, žylė prajaučia speigą
ir pūgą, ežys padeda jam pievas ir girias vokti nuo
gyvačių ir kitų biaurybių. Regimai yra, jei šiandien
tą daro kalnėnai ir žemaičiai, tad tą patį darė ir kitą
kartą ne dėl kito kokio lyčiaus, kaip tiktai dėl to
paties, dėl kurio šiandien tebdaro, gerbdami juos vie-
nus kaipo prajovus linksmybės, kitus kaipo savo ap-
gynėjus.

Turėję taip pat už šventas tūlas upes, ežerus ir
šaltenius, kuriuose svietas, eidamas dievų aukauti ir
melstis, mazgojęsis ir prausęsis; dėl kokių priežas-
čių tą yra daręs, raštuose senovės nėra randama, tik-
tai žodžiai patys upių, ežerų, šventais ar šventomis
vadinamų, šiandien dar tą tebstigavoja. Nieksai te-
nai negalėjo ne vien žvejoti, bet prisiartinti, nepa-
dėjęs savo galvos!. Su tais šventais vandenimis se-
novės nereikia jaugti vandenių, užkeiktais vadina-

! Lasicius, in libro citato, pag. 47: „„Habuerunt etiam lucos,
campos et aguas sacras, sic guod secare aut agros collere, vel
piscari ausi non fuerunt in eisdem [36].

521

mų, kuriuose piktos dvasios jau lobius, arba skarbus,
jau rūmus ir pilis paskendusias šiandien dar svieto
pasakose tebsaugoja.

Turėjo dar taip pat už šventus aukurus, arba al-
torius, ant kalnų, kuriuos vadino auko kalnais, arba
alko kalnais, ir viešpilais, ir didelius akmenis, ant
kurių meldės ir dievams aukavo, arba juos vaišino,
kaip šiandien iš gudiškumo yra sakoma, apieras jiems
darė, degindami gyvulius, vašką, gintarus, mirą ir
kitus kvepiančius daiktus ir melsdamos; ant kurių
visados amžina ugnis kūrinos, kasant juos, šiandien
dar randamos tenai supuvusios ir sutrynėjusios ang-
lys tą stigavoja!.

Buvo dar šventomis vadinamos karmūšų, arba ko-
vų, vietos, tai yra laukai, kuriuose su neprieteliais
buvo grūmęsi ir tenai svietas buvo kritęs kariauda-
mas: kaipogi senovėj didžiai godojo tuos, kurie, ka-
riaudami ir gyniodami nuo neprietelių savo liuosybę
ir savo namus, buvo galvą padėję. Ne vien jų narsy-
bę ir kantrybę gėrynėse ir sueimuose garbino, bet
dar norėjo pačias vietas, ant kurių taip garbingi ir
narsūs vyrai buvo mirę, idant nė nuo ko nebūt pa-
lytimos ir pakušinamos, todėl žambį smeginti, arti,
kasti tokias vietas arba laukus turėjo sau už visų
didžiausią nuodėmę ir tuos, kurie būt drįsę juos ar-
dyti, kuo smarkiausiai karojo, ką nuo to gal manyti,
jog šiandien dar savo pramone nieksai nedrįsta jų
kušinti, negut vyresnybei liepiant; kokias vietas pa-
prastai milžinų kapais vadina, apie kuriuos pasakos
šiandien dar visiems yra žinomos, kaipogi pagal tas
pasakas būk buvę senovės gadynėse taip dideliai au-

! Voigt, Gesch. Preuss., B. 1, S. 597,

522

galoti ir stiprūs žmonės, jog, per girią eidami, viena
ranka tvorininkes egles raustę it kanapes, 0 girnų
akmenis svaidę it obuolius, ant pirštų žiedų vietoj
legerės lankus dėvėję. Vienok šiandien, atsitikus pa-
rėdymu vyresnybės per tokias vietas arba kapus nau-
ją vieškelį vesti ar žvizdrą iš tokių kapų į kelią pilti,
nieko tokio nėra randama, kas tą didelybę praėju-
siojo svieto rodytų, nes tiktai sutrynėję ginklai pra-
ėjusiųjų gadynių ir kaulai žmonių tokių, kokius šian-
dien regim dar gyvojančius, Mėklinantis į tų gink-
lų palaikus, aiškiai rodos esantys daugiau ginklais
teutonų vokiečių, kurie, atėję pradžioj 12 amžiaus į
Žemaičių pajūrius, norėjo jų gyventojus nuvergti,
per tris amžius su jais kariaudami, nuo kurių kalnė-
nai ir žemaičiai gyniodami savo liuosybę dieną ir
naktį nepaleido ginklo iš rankų, todėl, norėdami ir
toliau jiems nepasiduoti, vaikams savo pasakojo apie
tuos milžinus, drąsindami juos, idant, žinodami, su
kokiu. svietu jų probočiai grūmės, patys nekrūpautų
su sau lygiais žmonėmis grumtis ir jiems nepasiduo-
tų; nesgi žodis milžinas, arba meldžionis, paeina nuo
melsti, kaipogi visiems yra žinoma, jog šiokie tokie
pergalviai ir piktadėjai tvino iš Teutonijos į Žemai-
čius, Parusius ir Žemgalius, arba Kuršą, dievą mal-
dauti už savo griekus, krikštydami kardu ir vergda-
mi gyventojus tų kraštų, ką ne vien palaikai ginklų,
randami tuose kapuose, bet ir raštai patys tą stiga-
voja. Lygia dalia ir tuos kapus, į kuriuos savo numi-
rėlius laidojo, už šventus turėjo, tardami, jog miru-
siųjų nereikią kušinti, kaip jei pavargusiųjų keleivių
miegančių budinti.

Tarp gyvio žalčius geltonomis papilvėmis ir gel-
tonais antakiais gerbę namuose ir kūtėse, vadindami
juos namų sargais. Tarę juos niekados negaištančius,

523

nesgi išsinerdami būk jaunybę atgaunantys; motriš-
kosios bevaikės maldavusios nuo jų vaisumo, lakin-
damos juos pienu; kas tokį žaltį būt užgavęs savo
kieme ar negerbęs, tam tuojau būt visokios nelai-
mės nutikusios!.

Tarp gyvulių baltas žirgas buvo dievo gyvuliu
vadinamas ir jam vienam teprivalus, ant kurio visų
vyriausias kunigas tegalėjo joti; jei kas kitas būt
drįsęs tą daryti, tam tuojau būt nelaimė netikusi“.

Buvo dar šventomis vietomis kaulinyčios, taip
vadinami rūsiai, į kuriuos aukautų dievams gyvulių,
mėsą patys suvalgę, kaulus tenai sudėjo vėlėms, arba
žemelės ūkėjoms, tai yra žemėj gyvenančioms dū-
šioms, džiaugtis.

Garbinami dar buvo garsūs karvedžiai, arba at-
monai, garbingi įstatytojai, didi jų tautos išminčiai,
ne kaip dievai, bet kaip didi geradėjai ir išgelbėto-
jai savo tautos nuo svetimos vergybos, kuriuos nuo
to vadino viršaičiais arba šventbroliais; tokiais buvo
Smulkys (Zamolksis), Odinas, Alkis, Nemunas, Vai-
devutis, Kernius, Kukaitis, arba Kukvaitis. Kada ir
už ką tie vyrai garsavo savo ūkėj, trumpumas mano
rašto neleidžia čia to man išguldyti.

Taip atsitolinus nuo pirmosios nuomonės apie die-
vą ir radusis taip daug pramonių, regima yra, jog
didi daugybė buvo žynių, arba kunigų. Ir taip rašti-
ninkas, pradžioje 11-tojo amžiaus gyvenąs, rašo, pil-
ni jų kiemai yra kunigų, žynių, burtininkų, žavėti-
ninkų, zokaninkų apdare, iš viso pasaulio rasi tenai
suėjusių prašaleičių teirautis nuo jų apie savo liku-
mą, nes pervis daugiau grekonų ir ispanų jautotis

! Lasicius, pag. 55,
Ž Henrich der Lette, p. 7.

524

savo atentės!. Tas pats yra buvęs angis tarp pa-
gonių, ką šiandien dar tarp pačių krikščionų gal re-
gėti, kurie, noris patys akylais būdami, vienus ir tuos
pačius įstatymus, nuo išganytojo šio svieto duo-
tuosius, skaito ir seka, vienok vieni vienaip juos iš-
guldo, kiti kitaip, o tretieji dar kitaip, kožnas pagal
savo nuomonę, ir niekaip tarp savęs negali ant vie-
nybės sutikti; kaipgi galėjo sutikti ir it vienaip tikėti
žmonės, nebūdami dar patys akylais ir rašto neturė-
dami, kuriame visa tas, į ką reikėjo tikėti, būt buvęs
išrašytu. Tą mums aiškiai rodo kunigas Jeronimas
iš Prahos, kurį Vytautas, didysis Lietuvos kunigaikš-
tis, metuose 1428 buvo išsiuntęs žemaičių krikštyti;
tas, iš Lietuvos pagrįžęs į Bazelio bažnyčios surinki-
mą, taip popiežiui Pijui ir kitiems vyskupams ir ar-
kivyskupams pasakoja. Lietuvą perėjus, visų pirma
sutikęs Žemaičių apygardą, kurioje gyventojai žal-
čius garbinę, kožnas gaspadorius laikęs savo žaltį
trobos kerčioje, kurį maitinęs ir godojęs, šiene gu-
lindamas; tuos Jeronimas visus liepęs išmušti ir lau-
ke sudeginti, vienas taip didelis buvęs, jog, į ugnį
įmestas, nedegęs. Toliau ten eidamas, radęs apygaI-
dą, kurioje svietas garbinęs šventą ugnį, amžina va-
dinamą, kurią tuojtimpos žinyčios kunigai kurstę,
idant neužgęstų. Tų kunigų jautojęsi prieteliai, no-
rėdami žinoti, ar jų gentys sergantieji mirs, ar išgis;
tie ligoniai, pagal jų nuomonę, naktimis prie tos ug-
nies šildęsi; ryto metą, jautojantis gentims, kunigai
sakę ligonio šašuolėtį pas ugnį šventą regėję ir, jam
šildantis, ženklus smerčio arba sveikatos matę, ir
taip, kurs ligonis išgysiąs, to šašuolėtis veidu į ugnį
atsisukęs šildęsis, kurs mirsiąs, to šašuolėtis pakalą

! Adamus Bremęnsis, p. 50.

523

į ugnį atsukęs stovėjęs. Tą ugnį Jeronimas it vei-
kiai išardęs ir užgesęs ir į jos vietą krikščionų dabą
įkūręs, Eidamas tenai, Jeronimas toliau radęs taip pat
apygardą, kurios svietas garbinęs saulę ir godojęs
didžiai didelį kūjį; kad šis klausęs, dėl ko tą kūjį už
šventą turintys, jam atsakę kunigai: angis per kelis
mėnesius saulė buvusi prapuolusi, kurią koks tenai
didis karalius nutvėręs ir į dideliai ankštą bokštą bu-
vęs užrakinęs, kurios dangaus galybės pasigailusios,
su tuo kūju sukūlusios bokštą ir tuo svietui saulę pa-
grąžinusios, todėl vertas esąs toks įrankis šventu
vadinti, per kurį svietas šviesybą apent įgijęs. Jero-
nimas išjuokęs ir parodęs, jog vis tai niekai buvę.
Nuėjus jam dar toliau, radęs svietą, kursai liekną,
velniams paves:ią, garbinęs, užvis tarp kitų vieną
ąžuolą per visus medžius godingesnį turėjęs, kurį
liepęs iškirsti, Suėjus tenai svietui su kirviais, nė vie-
nas nedrįsęs su kirviu medžio palytėti. Todėl Jeroni-
mas, paėmęs nuo žmogaus kirvį, pats visų gražųjį me-
dį pakirtęs, tad svietas pradėjęs kirsti, kas su kirviu,
kas su skliutu, kas su piūklu; jau į pusę liekno buvę
atėję kirsdami, tad sutikę visų dideliausiąjį ąžuolą,
už visus medžius šventesnįjį, kaipo buveinę pačios
šventenybės, kurios kušinti niekaip niekas nedrįsęs;
ant galo, kad jis kitą drąsinęs ir juokęsis, jog me-
džio, negyvo daikto, bijos užgauti, tad tuo tarpu vie-
nas pradrįsęs ir, norėdamas iš peties užsiausti su kir-
viu ąžuolui, sau koją įkirtęs ir be dvasios ant žemės
pakritęs. Svietas, tą regėdamas, nusigandęs, pradėjęs
verkti ir ant Jeronimo rūgoti, jog jis šventus dievo
namus liepiąs griauti, nė vienas niekaip nebdrįsęs
daugiau kirvio prileisti. Tada Jeronimas, stigavoda-
mas, jog velnių žižilpos jiems akis apraibinusios, lie-
pęs įžeistajam keltis, šis sveikų sveikas kėlęsis ir nie-

526

kame ronos negalėjęs parodyti; tad vėl sukibę visi
ąžuolą kirsti, kurį ant galo su didelių tranksmu pa-
vertę ir visą liekną paskui iškirtę. Žemaičių žemėj
daug buvusių tokių šventų lieknų, kad Jeronimas
liepęs ir tuos žemyn kirsti; nes tuo tarpu didi daugy-
bė motriškųjų nubėgusi prie Vytauto, verkdama ir
vaitodama, bei tarusi jam, jog šventus lieknus ker-
tą laukan ir dievo namus naikiną, kuriuose angis nuo
dievo pagalbos meldusios, idant lytų ir saulę suteik-
tų, dabar nebžinančios, kame ir kurioj vietoje dievo
ieškosiančios, jam namus įo išteriojus. Ėmusios skųs-
ti Jeronimą Vytautui, ant galo visas svietas ėmęs
verkti, gailėdamos savo senovės laimingų dienų. Vy-
tautas, jau ipasigailęs jų ašarų, jau krūpaudamas,
idant svietas, įpuolęs į rūpesnį, nepatraktų ir į ermy-
derį neištiktų, nebleidęs daugiau Jeronimui šventų
lieknų bekirtinti, kuriam įdavęs kelio raštą ir liepęs
iš Žemaičių spūdinti laukan, kurie palikę po senovės
begarbinantys savo girias ir lieknus senu įpročiu!.
Tie kunigai šventus reikalus atlikdavo ir mulkiui
svietui išgalius tų pramonių išguldė, kurių įvairūs
vardai buvo nuo jų įvairių darbų, beje: kūrėjai, arba
kūrėjaičiai, vaidelaičiai, žygovai, tylusonys, lyguso-
nys, žvaigždžionys, vėjonys ir taip toliau; visi klausė
savo kūrėjų kūrėjo — visų vyriausio valdymiero. Tie
žyniai ne vien saugojo tikybos įstatymus, atlikdavo
šventus darbus, bet dar ir ūkės rėda rūpinos, kaip
tuojau regėsim.

Visų vyriausiu valdymieru tų žynių, kaip sakiau,
buvo kūrėjų kūrėjas, kurs vienas pats visus valdė ir
visiems įsakymus davė, kaipogi jis su dievais kalbė-

! Mel. Haiminsfeldii Goldastii Rer. Suevicar. script, edit.
secund., Ulmae, MDCCXXVIII, lib. 1, p. 220.

527

jo ir, nuo jų pamokslą gavęs, svietui jį skelbė per sa-
vo žynius arba tarnus; nesgi jo klausė ne vien visi
lietuviai, beje: kalnėnai, žemaičiai, žemgaliai, latu-
viai, arba kuržemiai, bet dar lybiešiai ir krieviai, ku-
rie nuo jo dievų valios jautojos ir teiravos!. Todėl
vadino jį viešpačiu, jog jis vienas pats visa žinojo,
galėjo ir rėdė; prašaleitis, norėdamas jo pasiteirauti,
niekados negalėjo į jo rūmus įžengti, nes turėjo atstu
girioj laukti, lig sau atsaką per kitus žynius, arba
jo tarnus, gausiąs. Paprastai jis didžiai retai ir svie-
tui pačiam tesirodė, ir tas, kurs vieną kartą buvo ga-
vęs jį Iegėti, tuo didžiavos, o tas, kurs kraštą jo
rūbų buvo palytėjęs, tarės jau tuo pačiu palaimintu
esąs, kaipogi jis gyveno slaptai pačiame gilumę šven-
tos girios.

Jis pats retai, o rasi ir niekados nedavė įsakymų
svietui, bet siuntė per savo kunigus, žygovais vadi-
namus, kuriems pavedė savo valdžią, įduodamas lie-
tos, arba ūkės, lazdą, krivūle būk vadinamą?, ir liepė
ta lazda savo įsakymus svietui skelbti, kursai būdas
skelbimo įsakymų vyresnybės lazda iki šios dienos
užsiturėjo kaip Kalne, taip ir Žemaičiuose; tūlose vie-
tose pas žemaičius šiandien tebėra sakoma: ,„Karūža-
sis, — sako, — lazdą parnešė“ arba: „Kaip aš neklau-
sysiu lazdos savo vyresnybės." Šiandien lenkai tyčio-
damies senu įpročių vadina lietuvį skurczypatka, nuo
to, jog jis ne rašto, bet lazdos savo vyresnybės arba
kūrėjų kūrėjo klausąs, neminėdami to, jog lietuviai
savo lazda išgelbėjo juos pačius tris kartus nuo pra-

! Dusburg P., III, c. 5.

2 Helmold, 1. II, <. 12: Rex apud e0s modicae estimationis est,
comparatione flaminis. Ille enim responsa perguirit, et eventus
sortium explorat. Ille ad nutum sortium, et porro rex et populus
ad illius nutum pendent [37].

528

pulties ir vergybos: vieną kartą metuose 1320, antrą
kartą metuose 1410 nuo kryžeivių, o trečiąjį kartą m.
1659 nuo žuvėdų!. Tokį jo įsakymą kiekvienas turė-
jo klausyti, nesgi visų spėriausias paklusnumas bu-
vo visų didžiausia pavynasčia kaip svietui, taip ir
kunigams. Aiškiau sakant, įsakymą kūrėjų kūrėjo vi-
si turėjo už dievo valią, ir tuo jis didesniu buvo už
patį rykį, arba, kaip šiandien sako, karalių. Kuo metu
yra jis tokią valdžią įgavęs, maž tesant tos gadynės
raštų, negal to regėti, bet jei antžvelgsim kitų tautų
veikalus praėjusiųjų gadynių ir mėklinsimės į pra-
džią draugybos svieto ir jo susirinkimo, matysim te-
nai, jog kunigai turėjo tikybą už pragumą, kuriuo
svietą gorino, gandino dėl sugurinimo ir sukrutinimo
žmogaus mentos ir dėl būtino sau paklusnumo. Lygia
dalia tuo pačiu įrankiu guodė, laimino, džiugino ir
linksmino dėl ištempimo tos pačios mentos. Kad
svietas dar buvo kaip tariamas ir tikėjo aklai į tą,
kas jam buvo sakoma, tad tokiame sviete galybė ir
orumas žynių buvo perdaug didelis. Toksai pragu-
mas nebuvo būtinai pačių žynių pramoniu, bet dau-
giau dygo pačioj būsenoj svieto draugės ir buvo rei-
Kalingu ir naudingu dėl nekurios gadynės, ir tol jis
patvėrė, kol jį būdas draugybės pakentė. Ką regim
nutikusį su svetimomis tautomis, tas pats yra buvęs
ir su Lietuvos tauta, kad svietas dar buvo kaip taria-
mas, nieko nežinojo ir nenumanė pradžioje savo įsi-
kūrimo, tad ir jų kunigai neniekino tuo įrankiu, kurs
patiems didino godą, orumą ir šventybę, o sviete
baimę, nuogąstį ir aklą paklusnumą įkūrė: kaipogi to
linkan kunigai išguldė slaptis, kurių svietas neper-
manė, jie lėmė, štikinėjo, būrė, vardavo, šventė, ko

! Rhesa, Donaleitis, IV Gesang, S. 153, in den Anmerkungen.

529

svietas gedavo, dejavo ar reikalavo, kalbėdami su
pačiu Perūnu, reiškė jam jo paguodą ar karonę; todėl
žodis kūrėjų kūrėjas ir jo asaba buvo tariama nuo
svieto šventa ir nepalytima.

Tą taip didžiai godingą vyresnybę visų dorasis ir
išmintingasis vyras visų didžiojoj karšaty, beje, 70
ar 80 metų turįs, tegalėjo pasiekti, kurį nuo taip
oraus amžiaus vadino balta galva, kaipogi šiandien
dar lietuvis ar kalnėnas, guosdamos viešpačiui, ka-
raliui, kunigaikščiui ar jomylistai visagalinčiam, sa-
ko: „Viešpatie, prie tavo baltos galvos atėjom pa-
guodos klūkti“, noris būt vaikelis aštuoniolika metų
turįs, vienok, to neminėdami, rodo jam visų didžiau-
sią godą sena daba. Skyrė jį kunigai tarp savęs pagal
dievų valią, pakeltasis dėvėjo tą vyresnybą lig savo
amžiaus galo viežlybai ir padoriai, ir nėra raštuose
randamo, kurs būt nevertu pasirodęs tos didžios vy-
resnybės. Vienok galėjo jis pats jos išsižadėti ir tuo
kartu tiktai, kad norėjo po savęs amžiną minavonę
ir garbę sviete palikti, beje, pats save dievams au-
kaudamas; tokiame atsiėjime, palipęs ant šventos
malkos, pirma sugraudino pamokslu kunigus ir svie-
tą susirinkusį, kad nesiliautų sekti būdo ir įstatymų
savo tautos, o paskui save tenai liepė sudeginti dėl
numaldymo dievų rūstybės ir dėl patvirtinimo to, ką
buvo svietui sakęs!. Skelbiama yra raštuose, jog
daugybė kūrėjų kūrėjų tokiu pragumu pabengusi
savo gyvenimą. Sako, būk jų buvę nuo Brutenio lai-
ko lig paskuojo kūrėjų kūrėjo 512, bet už teisingumą
to skaitliaus negal galvotis, nesgi nuo senų laikų yra
jau įtariama, ką patys jų vardai rodo, kurie yra ar

! Lucas David, B. 1, S. 76, 85.

2 Simon Grunau, tom. 1, c. 1; Praetorius, Schaubiihne, B. V,
c. 12, $ 26,

530

pramanyti, ar nuo prašaleičių rikliai surašyti. Gintau-
tas buvo paskuojuoju Žemaičiuose!. Namai to kūrėjų
kūrėjo, kuriuose jis gyveno, buvo pas žinyčią arba
šventą vietą, kame šventoji ugnis buvo kūrinama,
vadinos rūmais; ir taip šiandien dar žemaitis senu
įpročiu, pamatęs didelius ir viešpatingus namus, ste-
bėdamos sako: „E viešpatie, kas tie per rūmai“ arba:
„Kas tie per rūmus."

Valdžioj to kūrėjų kūrėjo buvo didi daugybė kitų
įvairių kunigų pagal įvairią jų vyresnybę ir įvairius
darbus, kuriuos abelnai vadino vaideliotais, arba vai-
delietais, nuo žodžių vaidinti ir lieta, beje, žinantys
ir permanantys lietos daiktus: kaipogi jie nuo slap-
tų ir nepermanomų ženklų valios dievo jautojos, ku-
rią svietui lėmė ir štikinėjo, reikšdami laimę ir nelai-
mę atentėj, beje, buvo žinovais aukštojo mokslo ir
žinojimo, nuo ko ir žyniais buvo vadinami. Pirmai-
siais tarp jų buvo regimai tie, kurie visados rūmuose
kūrėjų kūrėjo gyveno ir dėl to vien jau nuo svieto
buvo godojami už kitus kunigus, arba žynius. Va-
dinos kūrėjaičiais, it būt kūrėjo sūnūs esantys, kurie
šventą ugnį antveizėjo ir svietui teisybę attiesė; sako
jų dvylika buvus?, bet, minint paprastą lietuvių
skaitlių visuose lietos daiktuose, gal aiškiai stiga-
voti, jog jų devyni tebuvo, kaipo artimiausieji tarnai
kūrėjų kūrėjo ir vyriausieji vaideliotai, be kurių ži-
nios niekas nenutiko ūkėj lietos reikaluoseš. Kad
anie kitiems vyresniesiems žodį davė arba įsakymus
kūrėjų kūrėjo skelbė, tad lazdos nedėvėjo, bet kitą
ženklą turėjo tai lietai. Visi tie žyniai, arba kunigai,

1! Teod. Narbutt, t. 1, str. 438.
2 Suhm P., S. 50.
3 Lucas David, B. 1, S. 27, 32, 79, 95.

buvo be pačių, nesgi nuo prityrimo žinojo, jog pa-
čiuoti kunigai ne svieto vargais, bet savaisiais rūpi-
nas ir nieko sau negeidžia, kaip tiktai vienų turtų.
Pats kūrėjų kūrėjas kėlė į vyriausiąją kunigišką
godą tarp mažųjų kunigų, kuriuos svietas pats sau
skyrė tarp našlių ir bevaikių, vyrus išmintingus ir
dorus, teisybę ir savo ūkę mylinčius, svieto regėju-
sius, gero ir pikto prityrusius, vilko neštus ir pames-
tus, didžius gudrinčius, mokytojus protingus ir atentę
prajaučiančius, trumpai sakant, dievo vyrus.

Kiti kunigai vadinos žygovai, kurie taip pat gyve-
no, Kaip regis, netoli nuo rūmo kūrėjų kūrėjo, atme-
nant ant to, jog vienas tarp jų šventame pamedy me-
tuose 999 nukavo šv. Vaitiekų, skelbiantį Parusy
krikščionišką mokslą. Vadinami buvo žygovais nuo
žygio, jog jie žygius, arba reikalus, kūrėjų kūrėjo
atliko ir jo lazdą, arba įsakymus, nešiodami skelbė
po svietą; mėklinantis į tą, kas su šv. Vaitiekum nu-
tiko, gal tarti, jog jie antveizais yra buvę ne vien
šventos girios apie rūmus paties kūrėjų kūrėjo, bet
ir kitų visų girių, medžių, upių ir kitų šventų vietų,
kurie taip pat atgabentas aukos dovanas priėmė ir
duodantiems dievų pataiką apreiškė; apie kitus jų
darbus nėra žinoma. Paskiau vadino juos dvarioni-
mis, gudiškai dworzanin, jog prie rūmų, arba dvaro,
kunigaikščio gyveno. Tarp tų buvo dar kunigai vir-
šaičiai, arba vyriškaičiai, vadinami, beje, viršininkai;
regis, jog tuo vardu vadino ne kitus kunigus, bet
viršiau minavotus vaideliotus, beje, kūrėjaičius ir
žygovus, nesgi pats žodis viršaičiai tą rodo, Prašalei-
čiai, nepermanydami lietuvių kalbos, pramanė tuos
viršaičius ypatingais kunigais. Tie visi kunigai, vir-
šiau minavoti, ne vien šventenybėmis, bet lieta ir
ūkės rėda rūpinos, kaip tuojau regėsim,

532

Buvo dar daug žemesnių kunigų, kurie negyveno
parūmiuose kūrėjų kūrėjo, nebuvo nė antveizais
šventų vietų, bet, po svietą paskydę, mokė jį tiky-
bos įstatymų, pasakojo jam praėjusių gadynių notis,
veikalus savo tautos, girdami dorybę išmintingų vy-
rų, lygia dalia garbindami narsybę ir kantrybę savo
tautos kareivių. Regis, jog kiekvienoj apygardoj tok-
sai kunigas buvo vyras išmintingas našlys ar bevai-
kis, nuo svieto perdėtas. Tarp tų, kaip jau minavo-
jau, buvo tylusonys ir lygusonys, teisiau sakant,
lydusonys, nuo žodžio lydėti, kurie palaidosena miru-
siųjų rūpinos, kaip viršiau minavojau. Ilgainiui pa-
klydus jau būtinai pirmoje nuomonėj apie dievą, bu-
vę dar vadinami žvalgionys, kurie laimę ar nelaimę
moterims lėmę. Pučionys, kurie nuo vandens putų
reiškę atentę. Vėjonys vadinos, kurie lėmė nuo vė-
jo. Pūsčionys nuo pūtimo, kurie antpūtimu savo dva-
sios opas ir luošumus gydę. Žeisčionys, kurie patys
save žeidę dėl numaldymo dievų. Burčionys, kurie
su pagalba pikto lėmę!. Žvaigždžionys, kurie nuo
žvaigždžių atentę reiškę. Vadinos dar puotininkais,
arba ragučiais, tie kunigai, kurie ant švenčių aukau-
dami arba puotose gerdami iš ragų gėrimą laimino
ir svietui dalijo, kaip tuojau matysim. Ant galo bu-
vusios dar ir motriškosios, kunigėmis vadinamos, be-
je, našlės bevaikės, kurios, mirus savo vyriškiems,
stojusios į kuniges, kurių darbas buvęs kurstyti šven-
tą ugnį ir jautojantiems nekuriose notyse reikšti lai-
mę ar nelaimę; vienok žinoma yra, jog tarp našlių
buvusios kunigėmis ir mergaitės. Vienos ir antros
Čystatą už visų pirmiausią įstatymą turėjusios ir

1 Lucas David, B. 1, S. 103; Neuste nordische Beytrūge, T. 1,
S. 127.

533

saugojusios, o jei kuri jį peržengė, tą, kaipo ūkės
nuodėmę, dievus maldydami, gyvą sudegino!. Mai-
tinos kunigai aukomis arba dovanomis, kurias svietas
kas dieną dievams davė. Mažuosius kunigus maitino
gyventojai tos apygardos, kurioje jie gyvendami
šventus darbus atlikdavo?.

Kunigų darbas buvo rūpintis garbe dievų ir už-
laikymu tikybos įstatymų, ant kožnos šventės arba
viešių pasakoti svietui susiėjusiam nuo visų senųjų
laikų savo tautos veikalus, kares su neprieteliais, di-
džias pergales ar nuopuolius, badus ir marus praėju-
sius, idant svietas žinotų, kaip kokioje dingsty turi
elgtis atentėj, kas buvo jų tikybos viena dalia, trum-
pai sakant, laimes ir nelaimes savo tautos praėjusių
gadynių svietui minavoti, vienybę, dorybę ir kliautį
tarp visų antturėti, rūpesningus guodžioti, nemokan-
čius pamokyti, nuvargusius šelpti, bočių probočių
veikalus minėti, duodamas dievams apieras priimti,
šventas vietas gerbti ir antveizėti, svietui dievų va-
lią apreikšti, išsijautoti ir Žinoti atentę, kutinti svie-
tą vilčia ir brukti jam meilę artimo, ką šiandien pa-
tarmė minavojama tebstigavoja ir taip sako: „Ko
pats nenori, to ir kitam nelinkėk“ arba: „Kas tau ne-
tinka, to ir kitam nedaryk.“ Tie kunigai ne vien pa-
čiu dievo mokslu, bet ir pačios ūkės reikalais rūpin-
tis turėjo, kaipogi kėlusis karei, lygiai su svietu į
karę traukti, grumiantis su neprieteliais, priešaky jų
stovėti, kareivius drąsinti ir skatinti, idant negurtų;
patys lygiai kariaudami "rodė, kaip kantriai reikia
mirti; žinoti veikalus savo tautos ir pasakoti juos

! 1) Lucas David, B. 1, S. 51, 32, 38, 39; 2) Leo, Histor.
Pruss., p. 4.
2 Lucas David, B. 1, S. 38, 99.

534

svietui, kad žinotų ir neužmirštų, garbinti ir mina-
voti garsius kareivius ir išmintingus vyrus, kurie
daug gero dėl savo tautos buvo padarę, idant kiti sek-
visus saugoti, mokyti svietą ne ilgais pamokslais, bet
patarlėmis, idant kožnas, minėdamas kelis žodžius,
primintų sau it stipriai ir mokslą, tuose žodžiuose
užrakintą, įsidėtų, ir tuo kožnas žinotų, kokioje
dingstyje kaip jam reikia elgtis; todėl pasakojo pa-
sakas ne vien dėl daug žinojimo, bet ir dėl įgudini-
mo jaunuomenės į klausymos, idant paskui, kitą gir-
dėdami pasakojantį savo reikalą, spėriai galėtų jį
permanyti, kaip jam reikia elgtis toje dingsty; todėl
jei kas tą visa atliko kaip reikiant, toksai dievo vy-
ru, kaip sakiau, buvo vadinamas,

Aukausenos buvo įvairios: iškilminės, išeiginės ir
kieminės, kurias visados svietas susirinkęs atlikda-
vo ant kalnų, kalvų ar ant akmenų po dideliais dide-
lesniais ąžuolais. Iškilminėmis aukausenomis vadi-
nos tos, kurias laikė pats kūrėjų kūrėjas, baltais
rūbais lig žemės ilgais apsidaręs, su kepure treinei-
tiška antsivožęs, ant kurios viršaus aukso burbulas
spindėjo, kuriam tarnavo vaideliotai, apsukui šur-
muliuodami, akivaizdoj viso svieto, susirinkusio į pa-
žinyčį kokiai noris esant ar būsiant nočiai, beje,
badams ar marams, giedroms ar didiems tvanams ar
audroms didelėms ir baisioms karėms kilstant arba
jas nubengus. Kad, iškilminę auką atliekant, dūmai
degančių gyvulių į padebesius kildami rūko, ugnis
šventa, ąžuolo medžiais kurstoma, paškėdama tvas-
kėjo, pas kurią kunigai sustoję sutartines giedojo, į
trimitus pūsdami, svietas tuo tarpu tylu melsdamos
dūksavo. Kad kūrėjų kūrėjas vaikščiojo prie šėtros,
giedotojai pirm jo ėjo su žaislais ir kanklėmis, po jo

535

parindžiui kunigai ir kunigės, šventus ženklus neš-
dami. Jei auka atliekama buvo karėn einant, tad, pa-
bengus ją, vaideliotai nešiojo pintinėj savo kūrėjų
kūrėją tarp kareivių, rindose stovinčių, kurį išvy-
dęs svietas parpuolė ant žemės, o šis, išvyturęs rau-
doną vėliavą, arba papartį, įdavė kareiviams, kaži
ką ant jų barstydamas. Pabengus maldą, išdalijo auką
esantiesiems, kas tuojau persikeitė į didelę, bet pa-
dorią, be vaidų ir Iėbausenos, gėrynę!. Visa tą atlik-
davo lauke, nesgi jų žinyčios buvo be stogų, 0 pa-
čius šėtrus medžiai teklėstė. Pavestoji diena atliki-
mui aukos buvo visados aiški ir gaidri, jei kana ka-
dos nulijo, tad tą turėjo už dievų rūstybę. Radusis
taip didžiai nočiai, jog pats kūrėjų kūrėjas turėjo
svietui pamokslą sakyti ir pamokyti jį, kaip jam toje
noty reikėjo elgtis, tad, rodydamas svietui, jog tą
ne savo pramone, bet dievų įsakymu reiškia, ir jog
tas, ką jis sakė, pačia tiesa yra, dėl patvirtinimo jos,
palipęs ant šventos ąžuolo malkos, pažinyčy pats
save sudegino, kaip viršiau minavojau.

Išeiginėse aukose, beje, ant metinių viešių, arba
švenčių, aukavo viršaitis ar viršininkas vaideliotų,
arba žynių, susirinkus taip pat svietui vienos apy-
gardos į pašėtrį po visų dideliuoju ąžuolu, kame
šventa ugnis kūrinos. Viršaitis, paėmęs duonos šmo-
telį ant torieliaus ir midaus kaušą ar taurę ir tuo
nešinas, tris kartus apėjo apie stalą ir tenai padėjo
duoną ir taurę. Tad prie aukuro ir stabo, šėtre sto-
vinčio, meldės, pakaitomis su svietu giedodamas,
kaip viršiau regėjom. Ilgainiui duoną valgė, paskui
pasilenkęs, neprikišdamas rankų, paėmė su dantimis
taurę, kurią keldamas pamažu išgėrė, paskui, nulen-

1 Teod. Narbutt, t. I, str. 238.

536

kęs galvą, taip staiga kniožterėjo, jog taurę per save
išsviedė į užpakalį, kurią stovintieji akis išplėtę tyko-
jo nutverti lig ant žemės nenukrintant. Vėl pripylę
ją midaus, statė prieš viršaitį, kursai, pasimeldęs ir
duonos užkandęs, išlenkė vėl ją ir per save išmetė,
ir tiek kartų būk tą daręs, kiek galybių Perūno norė-
jęs pagarbinti. Ta malda taip pat pasibengusi gė-
ryne: kaipogi visi valgę gyvulius aukautuosius ir
midų gėrę linksmindamos!.

Kieminę auką pats namų gaspadorius atlaikęs to-
kiu pragumu: ūkiantis ar žaibuojant ir iš tolo krušai
kriokiant ar kitai kokiai baisiai nočiai gorinant, šei-
mininkas, paėmęs visų skanųjį valgį, tankiai lašinių
paltį į kukšterą ikabinęs, kepurę nuvožęs, apnešė tris
kartus apsuk savo rugius ar varstą, trigubai tais Žo-
džiais melsdamas Perūną, savo Titį: ,Perūne dievali,
nemušk ant mano javų to kipšo, melsiu tave šia pal-
čia lašinių."? Nesgi tariama buvo, jei jis susigrums
su kipšu ant jo javų, jam nuo to didi iškada, arba
žala, nutiks; kaipogi šiandien dar yra sakoma, jog
perkūnas vejąs kipšą, kurs, norėdamas nuo jo iš-
sprukti, jau po akmeniu, jau po medžiu lendąs, kad
šis nesuskubėtų jam savo vylyčia užsiausti. Perūnas
dirdinęs kipšą pervis pavasarį, kad jis svietui daug
pikto daręs vėju, šalčiu, sniegu ir tvanais. Taip pat
rudenop, neleisdamas svietui toliau vasara džiaugtis,
javų nuo lauko nuvalyti, medžių žaliuoti, visą gam-
tą gaišinęs, it tarsi norėdamas, kad svietas prapultų.
Ir taip šiandien sakoma tebėra: „Mūsų vasarojų gil-
tinė parovė, arba pasuko.“ Perūnas draudęs kipšą už
tą, jog žmonėms piktą daręs, o svietas, regėdamas

! Joh. Voigt, Gesch. Preus., 1, B., XI K., S. 600.
2 Lasicius, in L. c.

537

sau jo tokią globą, labdariu jį vadinęs. Audrai pra-
ėjus, gaspadorius linksmindamos pakėlęs namiškiams
puotą, arba gėrynę, jog jį Perūnas nuo tos nelaimės
paglemžti teikės, todėl šis, jam dėkavodamas, iš
džiaugsmo pats su šeimyna besveikas lašinius su-
valgęs.

VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖS

Lig nepradėjus pasakoti apie senovės šventes, rei-
kia pirmiau tą stipriai įsitėpti, jog senovėj lietuviai
garbino dievą ne verkdami ir rūpindamies. Tai ir jų
šventės buvo minavonėmis linksmų nočių, kurias mi-
navodami džiaugės ir linksminos, dievams dėkavo-
dami ir viens kitą vaišindami; kaip yra keturios da-
lys metų laiko, taip buvo atliekamos ketverios šven-
tės, arba viešės, nuo žodžio visi, jog visi susirinkę
viens kitą mylėjo linksmindamies; šiandien dar, tą
minėdami, senu įpročiu ant krikščionų švenčių susi-
rinkę gentys ir susiedai turi pasilinksminti.

Pirmoji šventė buvo pavasario, Trimpos, arba Jo-
rės švente vadinama, kurią, kielei ledą išspyrus ir
žiemai padribus, šventino tokiu būdu!. Visų pirma
kožnoj apygardoj, žiemai padrimbant, visas svietas
tiekės visuotinai, alų darė, pyragus, žuvį, mėsą kepė,
paskui su savo dievo dovana susirinko į ertus namus,
regis, pirmąją dieną balandžio mėnesio. Tuo tarpu
mergaitės pasipuošusios išėjo anksti iš kiemo į girią
rytų linkan, lig tenai pirmieji saulės spinduliai tvyks-
terėjo, jos persidariusios į baltus drabužius, basos
grįžo namo dainuodamos ir skelbdamos, jog pavasa-
rį sutikusios, visos linksmos šokinėdamos ir ratuoda-
mos; parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo susi-
rinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę,
arba pavasarį, kurie, prasidžiugę ta linksma naujiena,

! Lasicius, in lib. cit., pag. 53.

539

suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas kunigas,
midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį, pa-
ėmęs, tuos žodžius sakė: „Oi viešpatie dieve, mūsų
Pergrūdi Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą
nuo mūsų pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuo-
sius ir sėtinuosius vykinti, idant, jais džiaugdamies,
tave garbintumėm, augink šakeles į šakas dėl ūksmės
žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius, kraudink žie-
dus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės, gy-
vuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną ir, tuo
džiaugdamos, tave garbintų. Želdink žoles, veją, pui-
kas ant visos žemės, mes dabar tavęs meldžiam šir-
dingai."! Svietas atsakė tuo pragumu: „Linksmą pa-
vasarį Mums pagrąžini, tu laukus ir daržus gaivini,
girias žaliuodini, suteik viso to, ko mums reikia,
idant džiaugtumėmės ir tave garbintumėm.“ Po tos
maldos žynys, įsikandęs taurę ar kaušą, neprikišda-
mas rankų, per galvą išmetė tuščią, kurią užpakaly
stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant?,
Tad pripylė vėl midaus kaušą ir, didžiai drovėdamos,
pastatė prieš kunigą, kurs, ją paėmęs, vėl meldės,
tardamas: „Oi tu maloningas dieve Perūne, večasis
tėve Žvaigždyksti, kurs visus gūži šilima savo ir vi-
siems žibini saule, suteik mums žiburį, šilimą; tu,
kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą
nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadi-
nančio Pikulio," Po tos maldos žynys, vėl išgėręs mi-
daus taurę, metė per save į užpakalį tokiu pat būdu,
kaip ir pirma, kurią stovintieji nutvėrė ir vėl ją, pri-
pylę midaus, liepė pakarčiui visiems po taurę išgerti
pradėjus nuo visų godingojo vyro. Paskui vėl pripy-

! Merkel, T. 1, S. 116.
2 Lasicius, in libro citato, pag. 53.

540

lė taurę midaus ir pastatė prieš kunigą, kursai, pa-
ėmęs ją, taip meldės: „„Ai dieve Perūneė Pilvyti, gai-
vink reikalingu lytum ir rasa mūsų javus, žoles ir
lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus vi-
su tuo, ko mums reikia, idant, tuo džiaugdamos, tave
garbintumėm"“ etc. Po tos maldos vėl išgėręs taurę
išmetė per save, kurią vėl pripylus davė svietui gerti
pakarčiui, kursai pagėrus ėmęs giedoti ant garbės
savo dievo Perūno!. Tuo tarpu kunigai aukavo aukas
gyvulių Perūnui, kaipo Pergrūdžiui, Žvaigždyksčiui
ir Pilvyčiui, kurių paskui mėsą svietas valgydamas
gėrė ir linksminos. Tą Jorę turėjo už globėją ir užta-
rytoją visų gyvulių, užvis arklių; nesgi šiandien dar
gyventojai, stokodami pašaro ir nesulaukdami žie-
mos galo, dejuoja tais žodžiais: „Ai Jorutale, Joruta-
le, kame esi!“, apie kurio privalumus viršiau mina-
vojau,

VAINIKŲ ŠVENTĖ, ARBA VIEŠĖS

Raštininkai rašo, jog pradėję šventinti birželio
gale ir šventinę per 14 dienų. Šiandien palaikus tos
šventės vadina švento Jono nakčia, kuri visiems yra
žinoma; rodos, jog šventino tą šventę minavonei
įkūrimo, arba sutvėrimo, šio pasaulio ir visos šeimy-
nos. Pagal nuomonę išminčių tos gadynės, būk Pertū-
nas išperėjęs aukštybėse visą sutvėrimą regimą ir
neregimą ir visų šiltąją dieną išleidęs jį į pasaulį to-
kiu laiku, idant galėtų tenai prakusti, dėl didesnės
dar globos įdavęs tai šeimynai ugnį, idant šildyda-
mos kutintųsi, nesgi šiandien dar senu įpročiu yra
sakoma: „Tą žmogų yra dievas leidęs ant svieto“,

! Lucas David, B. 1, S. 89, 91,

nesako yra sutvėręs, kurs žodis, šiandien tebesąs,
rodos senovės nuomonę tvirtinti, užvis jog pačiose
pirmosiose lietuvių krikščionų knygose, išspaustose
1540, apie sutvėrimą svieto pagal Raštą šventą visur
vietoje sutvėrė sako leido, ir taip: leido saulę, leido
žvaigždes, leido žvėris ir paukščius etc., it būt kaip
koks tėvas perą išgūžęs paleidęs į pasaulį, ką tega-
lėjęs atlikti tokiu laiku, kuriame nuleistas peras ne-
pragaištų pasauly, nesgi žinoma yra visiems, jog apie
šv. Joną oras yra visų jaukusis ir malonusis, Todėl
rodos, jog buvo šventė, kaip sakiau, minavonei tos
noties įkurta, kurioje visas sutvėrimas buvo savo
pradžią gavęs. Todėl, dėkavodami savo Perūnui,
arba Tičiui, kurs juos savo šilima išgūžęs kutino, dir-
bo jam iš jaunų berželių šėtrus, po kuriuos vaikščio-
dami meldės ir dėkavojo, nes kokios tos maldos buvo
ir kaip meldės, nėra randama raštuose, tiktai yra Ži-
nomi keli žodžiai vienos giesmės, kurią pradėdami
taip būk giedoję: „Titis leido, Titis leido“ arba, kaip
šiandien kad bažnyčios kalboj sako: „Titis sutvėrė,
Titis sutvėrė“, kurių žodžių prašaleičiai gudai ir teu-
tonai, kaip viršiau minavojau, nepermanydami pa-
rašė, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, garbinan-
tys dievą, vadinamą Didis Ledo, nuo ko paskydo
paskui jų raštuose niekų zaunos, no gudai ne vien
tuos žodžius, bet ir visą lietuvių senovę pasavino,
stigavodami, jog tas Didis Ledo jų dievu buvęs. Nes-
gi žodis titis, jiems klausantis, pasirodė it būt didis,
o žodis leido it ledo esąs, kaip viršiau minavojau,
bet ką tie žodžiai jų kalboj reikštų, patys nesupranta
ir nežino, kaip juos išguldyti. Prieš tą šventę ėjęs
svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis,
idant jaunais taptų, ir kas visa atliko, kaip buvo
įstatyta, tas radęsis viena valanda didžiai išmintingų

542

ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtininkus ir raga-
nas. Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal
pasakas, šiandien dar minavojamas, tą rytą saulė
tanciavojusi; paskuoją naktį tos šventės degino tuos
šėtrus ir linksmindamos per ugnį šokinėjo, it būt mi-
nėdami, jog nuo šilimos prasidėjo ir šilima gyvoja.
Taip pat ant tos pačios šventės abydas savo viens
kitam dovanoję, per tą šventę visi lygūs buvę, kai-
pogi didžturčiai vargdienius slaugę. Būt kas būdama,
vienok šiandien yra geistina, idant žinovai Lietuvos
kalbos surinktų visus palaikus, dar tebesančius, užvis
dainas, šiandien dar daugioj vietoj minavojamas ne
tikėjimu, bet įpročiu senovės laimingų praėjusių
gadynių. Ko gal dar daug rasti Kuršo parubežiuose,
kur žemaitis ir žemgalis, arba, kaip šiandien kad sa-
ko, kuršininkas, susiėjusiu linksminas senų dienų
įpročiu, it būt dar minėdamu, jog anuodu angis buvo
tikruoju broliu, nes ilgainiui nedorybė svieto per-
skiedė juodu dėl savo naudos.

APJAVIŲ VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖ

Apjaves gėrė, javus nuo lauko nuimdami, tokiu
būdu. Ant kalvos padėjo akmenį aukurui. Jei daug
svieto buvo, kunigas, jei maž, pats gaspadorius, išėjęs
javų piauti su šeimyna ar su talka, visi linksminda-
mies, jog jaunos duonos prilaukė; visų pirma supio-
vęs gaspadorius pėdą pamovė ant šmaikščio ir padir-
vy pastatė. Paskui dėkavojo Pergrūdžiui Perūnui,
jog javus pavykino, ir meldė, idant patiems besvei-
kiems leistų juos suvalgyti!. Jei javai buvo nevykę,
tad maldavo Perūną, idant stiprintų juos kentėti badą

! Lasicius, in libro citato, pag. 54,

543

ir alkį, degindami ant akmens aukas. Po tos maldos
šeimyna ar taika kibo į javus, kuriuos netrukdami
nuvalijo!. Nubengę nupynė vainiką iš varpų, kuriuo
apklėstę galvą grakščios ir linksmos motriškės, par-
vedė ją dainuodami į kiemą pas gaspadorių, kuriam
padavė ji ant balto raiščio vainiką, kurį gaspadorius
paėmęs dėkavojo darbininkams, o vainiką pakabino
ant gembės trobos gale godingoj vietoj. Tuojau ėmė
piovėjus vaišinti ir raginti, kurie gėrė ir linksminos
per visą naktį, garbindami visados gerus gaspadorius,
mokytojus arti ir sėti, bei narsius kareivius, už liuo-
sybę kritusius, ir didžius darbininkus, kas šiandien
dar kaip Kalne, taip ir Žemaičiuose yra sekama; vie-
nok geistina būtų, idant žinovai tos kalbos palaikus
dainų, dar dainuojamų, surinktų, rasi iš jų aiškiau
galėtų išsijautoti apie tą įprotį.

ILGIŲ VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖ

Tą šventę šventino, javus nuo lauko nuvokus ir
rugius pasėjus, beje, kaip šiandien kad sakoma yra,
suvisu į namus parėjus arba ant žiemos įsikūrus, nu
tad dėkavojo įkūrėjui viso savo labo, aukodami jam
pirmskrajus, taip pat valgius, gėrimus, žuvis, mėsą,
pieną, medų, midų ir alų visame krašte?. Nesgi visa
apygarda tiekės tai šventei, midų, alų darė, pyragus
kepė. Paskui suvežė visa tą, ką buvo dievas kuriam
suteikęs. Susirinkus svietui į didžiai ertą namą, jo
kertėse išstatė bosus ir verpeles alaus ir midaus,
paskui žyniai padengė stalus ir viduryje aslos sukūrė
ugnį pailguotiną, kur atvedė ir gyvulius, vainikais

! Merkel, T. 1, S. 166.
2 Hartknoch, S. 139; Lasicius, pag. 49,

544

apklėstus, visokios veislės po porą, beje, patiną ir
pačią. Tad žyniai ėmė melstis tylu pagal savo dabą,
pabengę maldą, ėmė lazdomis tuos gyvulius mušti;
visi esantieji tą patį darė lig užmušą, šaukdami: „Tai
mūsų žemeliukėms, beje, žemės ūkėjoms, aukaujam
ir dėkavojam, jog mums šį metą mūsų javų, daržų,
pievų negadinot, o nuo ugnies, geležies, marų, badų
ir visokių neprietelių mus saugojot" [38]. Nu tad kepė
ir virė mėsą pamuštųjų gyvulių. Tuo tarpu motriško-
sios, užugnėj sėdusios, kviečių plonius, sykiais vadi-
namus, ant anglių kepė ir iškeptuosius per ugnį mė-
čiojo vyriškiesiems valgyti. Žyniai tuo tarpu pamoks-
lą sakė svietui apie dabą, būdą žmonių, apie reikalus
ūkės ir lietos, apie narsybę ir kantrybę garbingų vy-
rų, karėse kritusių. Paskui taip sugraudinti žmonės
nuo kunigų, kožnas šnibždėjo jiems į ausį savo kal-
tes ir nuodėmes, kursai, pagrobęs jį už plaukų, su
lazda aptalžė, jog jis ne taip elgės, kaip reikėjo do-
ram žmogui; kožnas, nukentėjęs taip savo pakūtą,
nusiminęs spūdino šalin. Tą visiems atlikus, paskui
grobė pačiam žyniui už čiuprynos ir jį taip pat ap-
talžė už jo nuodėmes, jog ne taip elgės, kaip jam pri-
derėjo; žynys, sutaisęs savo drabužius, antrą atvejį
sakė pamokslą motriškosioms, idant ūkės vilkėjomis
būtų, vyrų savo klausytų, namus gerbtų, doromis
motinomis ir doromis gaspadinėmis tapti teiktųsi!.
Nu įvedė su iškilme grakščią mergaitę, baltai apda-
rytą ir vainikuotą, kuri nešės pilną skreitą keptų
plonių ir stojos dešinąja koja ant zedliaus, ant durų
atsisukusi, o kairiąją koją pakėlusis turėjos, kairiąja
ranka blaivą kaspiną aukščiau galvos iškėlusis, o
dešinoje rankoj tauragę midaus turėdamos stovėjo

! Merkel, T. 1, S. 178.

18. Raštai I t. 545

ir, tokioje stovyloje būdama, meldės tais žodžiais:
„Vaisgamtos tėveli, augink mums linus aukštus sulig
manim, kad mes plikos nevaikščiotumėm.“ Tą trigu-
bai pasakiusi, visų pirma išgėrė taurę midaus, antrą
kartą pripylusi, išgožė į kairiąją pusę zedliaus, tre-
čiąją taurę vėl pripiltą išgožė į dešinąją pusę, paskui
išbėrė aukštyn vienkartu iš skraisto plonius. Tada
kritusiuosius į dešinąją pusę zedliaus visi valgė, o
kairiosios pusės plonius atdavė vėlėms, kuriuos,
nunešę į kapus, į žemę sukasė. Jei mergaitė aukaujanti
ant vienos kojos išstovėjo, antra zedliaus neprimy-
nusi, tad atentį metą vylės didžios brandos ir javų
vykimo, bet jei su kaire palytėjo zedlių, tad reiškė
atehtį metą nevyksiančius javus. Paskui motriškosios
susikibusios tanciavojo, arba tupiniavo, dainuoda-
mos: „Imkimės varpstes, rieskim kuodelius, statykim
stakles, Vaisgamta ant mūsų susimils, nesgi Beniutė,
visų augalotoji mūsų mergaitė, nenyksterėjusi ant
vienos kojos išstovėjo.“ Ant galo susėdus visiems
prie dideliai ilgų stalų valgyti šventos mėsos, žyniai,
nupiovę po kąsnelį, mėčiojo į namo kertes žemeliu-
kėms, arba vėlėms, tai yra dūšioms, ant žemės bal-
dančioms, sakydami: „Dieve Žempati, priimk mūsų
maldas ir aukas ir leisk vėles eiti prie mūsų stalų tų
valgių su mumis valgyti ir Tagauti.“ Tą patį darė ir
su gėrimais, nulaistę visų po truputėlį į pastalę, pas-
kui patys gėrė ir linksminos, į trimitus pūsdami, gie-
dodami ir šokinėdami. Ta šventė buvo šventinama
minavonei mirusiųjų, dėl to vadino ją ilgėmis, it būt
ilgėdamies mirusiųjų tą darantys, arba vėlių dienos,
nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišino!. Nesgi pa-
tys, būdami viso pertekę, gailėjos, jog prie tos dievo

! Neuste nordische Beytrūge, T. 1, S. 128.

546

dovanos nėra jų genčių ir pažįstamųjų mirusiųjų,
todėl darė jiems minavonę, vaišindami jų vėles per
4 nedėlias. Vaišino vėles dėl to, jog, kaip viršiau
sakiau, buvo dūšios, neatlikusios visą gyvenimą
šiame sviete arba nepalaidotos, todėl baldės išbadu-
sios ir gyvuosius trukino ir jiems piktą darė, todėl
jas tildydami vaišino, idant pavalgiusios nurimtų ir
nebsisuostų. To dar negana buvo, šventę bengdami,
kuri ilgiau nei per dvi nedėli pateko, ėjo paskui į
kapus ir tenai vėl lapinėse ir šėtruose valgė ir, šmo-
telius nupiaustydami, mėčiojo po stalu, ir gėrimus
taip pat laistė, tardami: „Eikit pavalgiusios ir nega-
dinkit grįždamos mūsų javų.“ Ant galų galo kaulus
gyvulių aukautųjų ir likusiuosius valgius į kapus
įkasė ir tenai raudojo mirusiųjų savo genčių ir ka-
reivių, karėj už liuosybę kritusiųjų, kurią maldą va-
dino raudine. Tokia daba šiandien dar lietuviai apgu-
dusieji, apie pilis Balostekę, Usvietę, Uolą, Tripentę
ir Piną upes gyvenantys, tos raudinės minavonę ant
kapų tebdaro ir valgius tenai tebneša bei raudine va-
dina,

KALĖDŲ VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖ

Kalėdos lietuvių senoje kalboj rodo susitikimą
senojo laiko su jaunuoju, beje, senų metų su jaunai-
šiais. Tą šventę šventino pradėdami naujus metus o
bengdami senuosius. Vadino Kalėdomis nuo žodžio
kalti, kaipogi minavonei praėjusių metų kalė gaspa-
dorius į trobos sieną vinį arba ragą, o žyniai į žiny-
čios sieną plytą mūrijo dėl metų žinios, kaip viršiau
regėjom. Šiandien dar Žemgaliuose arba kuršininkų
namuose gal regėti balkius ir sienas po dvi rindi pri-
kalinėtas briedžių ragų, kurie jau patys, jau jų ša-

184 547

kos metų skaitlių rodo. Nėra aprašytų nei maldų, nei
aukų tos šventės, vienok nuo jos palaikų, kurie ka-
me-ne-kame beužliko, gal dar sektis, jog svietas taip
pat linksminos, kaip jei ir ant kitų švenčių: valgė
grūdus, šieną ant stalų paskleidę, žyniai veizėjo į
žvaigždes ir lėmė atentį metą, laimingą ar nelaimin-
gą, pagal tą, kokias žvaigždes pirma paregėjo. Paskui
vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, taba-
lus mušdami, kurių pradžia dainos, toje dingsty dai-
nuojamos, tokia yra!. Paskui tą bluką sudegino, kaipo
sunkų praėjusįjį metą, vildamies, jog ateinantysis
metas bus daug lengvesnis ir nereiks taip sunkiai
dirbti, kaip praėjusįjį metą. Sudeginus senuosius
metus, motriškosios tuojau parodė lėlę, iš medžio iš-
drožtą, kurią vyriškieji grobstė, bet motriškosios ją
paslėpti turėjo, idant nebmatytų ir nebieškotų,

Tarp tų metų švenčių, arba viešių, buvo dar maž-
ne, sakau, paviešės arba gėrynės, su šventenybėmis
sunertos, kurių apleisti niekas nedrįso, ir taip: įkurės,
apkulos, koštuvės, skerstuvės, užvis budynė ir laido-
sena.

ĮKURĖS

Įkurėmis vadinos, kad į naujai pastrūnytą trobesi
pirmąjį kartą ugnį su didžia goda įnešę asloj sukūrė;
žodis įkurės paeina nuo žodžio kurti. Tas įprotis taip
buvo saugojamas, jog, to neatlikus, nieksai nesivylė
laimingai gyvensiąs naujame trobesy, kas lig šio lai-

1 Tabalai, tai, tai, tai,
Judink, seni, kaulus,
Up, UP, Up.
Sudaužk rankų delnus etc. etc.
2 Neuste nordische Beytrūge, T. 1, S. 128,

548

ko Kalne ir Žemaičiuose tebėr saugojamas; nesgi,
lig ugnies neįnešus, vainikas, pro stogą iškištas, sau-
gojo naujus namus nuo viso pikto. Angis, sukūrus
ugnį, įleido į trobą gaidį ir vištą, abu juodu, o į aslos
vidurį naujosios trobos įeidami susiedai paritino du
duonos kukuliu, ženklinančiu vyriškį ir motriškę, ir
kurs iš kukulių berietėdamas apvirto aukštynokas,
tas tarp gaspadorių turėjo pirma mirti, paskui prie-
teliai, gulę asloj naujosios trobos, turėjo tabalus
mušti, taip dainuodami: „„Toj trobelėj gali laimelė
džiaugtis ir gėrėtis.“ Išeiga bengės gėryne, kurią
gerdami minavojo ir garbino vyrus garsius, garbin-
gus gaspadorius, narsius kareivius, karėj kritusius,
ir tuos, kurie buvo daug gero svietui padarę.

Apkulas, arba gaubjaują, nuo žodžių gaubti ir
javai, taip pat gėrė javus kulti nubengę: šeimyna,
nukūlusi paskuojį rytą, ėjo namo nešina grūdų pri-
pilta rakanda, kurią Tesnasis vyras paduodamas gas-
padoriui apreiškė, jog nubengė javus kulti ir linki
jam besveikam juos valgyti. Bengias šiandien dar ta
iškilmė taip pat gėryne. Trumpai sakant, kožną ilgą
ir sunkų darbą nubengę, linksminos taip, kaip kad
linų apminas neseniai dar tebgėrė.

Buvo dar tarp tų pačių įpročių ir kitos it pačių
namiškių linksmybės, arba gėrynės, beje: rudenį gy-
vulius pavalgai pamušus, prielaidus ir paršus pa-
skerdus, žąsis ir antis papiovus, gaspadorius vaišino
savo šeimyną dešromis, vėdarais, riaušiais, kogalvė-
mis lig persivalgant, kuri vaišė vadinos skerstuvė-
mis!, Taip pat rudenį, bites pašluosčius, midų ar alų
padarius, ragino ir vaišino gaspadorius savo šeimy-
ną, kuri vaišė vadinos koštuvėmis, nuo žodžio košti

! Lepner, IX, S. 86.

549

arba gožti, beje, it būt gaspadorius dievo dovaną
savo butoje tinkamam pagožęs valgyti. Užvis gaspa-
dinės, norėdamos savo raugu pasigirti savo šeimy-
nai, ragino namiškius pasilinksminti, kurie gerdami
visados gyrė gėrimo raugą, arba raugutį; prašalei-
čiai, nepermanydami jų kalbos, parašė, būk žemaičių
dievas esąs Raugutis. Kokią dabą tebsaugoja visoj
senoje Lietuvoj apie Pinos pilį ir Tripentę upę iki
šiai dienai!.

BUDYNĖ

Ligonis, regėdamos mirsiąs, pavadino pas save
kunigą, kursai jį dieną ir naktį sargino ir laimino
melsdamos; rodos, jog tie kunigai lygusonys ir tylu-
sonys vadinos, kurie jau yra minavojami sandarose
metų 1249 tarp krikščionų ir parusėnų?, Tie kunigai
sargino ligonius, laimindami lig antrą kartą jaunam
mėnesiui įstojant, kuriuo laiku ligonis, maldydamas
dievų rūstybę, paskuojus apžadus darė. Jei tas ne-
mačijo, tad kunigai, nuėję į pažinyčį pas šventą
ąžuolą ir tenai išrausę pirkšnių iš šventos ugnies, da-
vė ligoniui gerti, kaipo visų didžiausią vaistą, ką ir
šiandien dar senu įpročiu tebdaro gumbuodamies.
Jei ir pirkšnys nieko nemačijo, tad gentys suėję tei-
ravos tarp savęs, ką turi veikti su ligoniu; jei gentims
pasirodė nebišgysiąs, tad ligonis, jei turėjo vaikų,
palaiminęs juos, mažąjį sūnų pakėlė savo karšinčium
pagal ūkės dabą, įsakęs jiems vienybėj ir meilėj tarp
savęs gyventi. Taip parėdžius ligoniui jo gyvenimą

! Kraszewski, Wspomnienia Wolynia, Polesia i Litwy, tom 1,

fo0l. 80.
2 Voigt, Geschich. Preus, B. 1, S. 564; Lasicius, in libro

citato, pag. 57.

550

ir atsisveikinus jam su gentimis ir susiedais, kunigai,
antdėję ant jo galvos pagalvę, arba podušką, nutroš-
kino, nesgi jiems rodęsis toksai smertis dievo malone
esąs prieš sopulius, kuriuos ligonis kentėti turėjęs
sunkioje ligoje. Tuo tarpu, besergant dar ligoniui,
tiekės jau į budynę, darė alų, midų. Mirus jam, tuo-
jau šiltu vandeniu numazgojo nabaštiką ir, apmovę
baltais marškiniais, padėjo šaltoj vietoj, nesgi mokė-
jo nabaštiką taip sušaldinti, jog jis nė vien per ke-
lias nedėlias, bet ir per kelis mėnesius negedo, kokiu
pragumu, to nėra šiandien raštuose randama. Paskui
siuntė prajovus į giminę mirusiojo žodį duoti toli-
miems tolimesniems gentims ir bendrams, jog tas ir
tas pasirinko iš šio svieto, idant susirinktų į budynę.
Suėjus gentims ir pažįstamiesiems į mirusiojo kiemą,
nabaštiką, numazgoję antrą kartą, įkapėmis apvilko
ir pasodino krėsle bei vaško žvakes pas numirėlį už-
degė, patys, apgėrę pakarčiui midaus ar alaus po
kaušą, toj pačioj troboj pasieniais susėdo ant suolų.
Tuo tarpu raudės, taip vadinamos motriškosios, su
artimaisiais gentimis apstojusios asloj nabaštiką,
raudojo, o sėdintieji pasieniais giedojo, budindami
nabaštiką tais žodžiais!: „Ulele! Ulele! Ko numirei?
(Teisiau, regis, bus vėlelė, ne ulelė; dūšia nelaidota
vėle vadinos.) Ar neturėjai gražią žmoną, dailų žir-
gą, rimtą ginklą, darbią šeimyną, didžius turtus, la-
kius sakalus, greitus pėdsekiusį Ko numirei? Ulele!
Ulele! Ko nepertekęs buvai, ko stokojai, ko numirei?
Ulele! Ulele! Ar neturėjai plačią giminę, turtingus
gentis, meilingus bendrus, ko numirei? Ulele! Ulele!
Ko numirei, kas tau kaitėjo?“ etc, etc. Visa tą mina-
vojo, kas mirusiajam ant svieto maloniu yra buvęs

! Lucas David, B. 1, S. 141.

551

ir kuo jis gėrėjos ir džiaugės gyvendamas. Kad taip
budėtojai giedojo, raudės lygiai su gentimis verkė,
ašaras į molio ar stiklo kaušelius lašindamos, kurias
paskui, supylusios į lakanką, ašarūneė vadinamą, pa-
dėjo kapuose pas pelenus nabaštiko, kaipo ženklą
savo meilės; jei kurs gentis nenorėjo ar negalėjo
verkti, tas turėjo samdyti svetimą raudę, kuzi jo vie-
toj raudotų. Ir taip šiandien dar senu įpročiu yra
sakoma: „Tas neraudojo savo matušės, ar tetušio.“
Liovusis giedoti, tuojau gentys nabaštiko ragino bu-
dėtojus gerti midų ir alų. Taip budėjo per kelias die-
nas ir naktis, pagal tą, kaip turtingas buvo mirusysis.
Nieksai tenai akivaizdoj nevalgė, peralkusysis tiktai
užsikando tylu užkakalinėj troboj. Tokį įpratimą tu-
rėjo už didžiai didį daiktą, kaipogi nabaštikas mir-
damas visados vieną dalį savo pelno budynei pave-
dė, nesgi juo daugiau mirusysis turėjo sau budėtojų,
juo godingesniu ir garsesniu buvo. Nlgainiui atvejų
atvejais nugiedoję ir pakarčiui apgėrę, ant galo
kožnas vėl pakarčiui antgėrė patį nabaštiką, sudievu
jam sakydamas, ir lūgojo, idant jo tėvus, gentis,
bendrus ir pažįstamuosius pasveikintų aukštybėse
nuo jo pusės ir su jais maloniai elgtųsi, kaip jei čia
su juo ant žemės kad elgės. Paskui lydusonys ir ty-
lusonys išpasakojo gyvenimą mirusiojo ir į vardą jo
sakė sudievu paskutinį kartą jo gentims, bendrams
ir susiedams, kurį atsisveikinimą senu įpročiu atme-
namai dar Žemaičiuose sakė nabaštiką iš namų išne-
šant, bet ilgainiui kunigai šios gadynės, kad jiems
gėdos nedarytų, stipriai užgynė, Išnešę nabaštiką iš
trobos, įdėjo į ratus, kurį motriškosios lydėjo lig kie-
mo galo, o vyriškieji lig kapų visi raiti, plikus kar-
dus iškėlę švytruodami ir uidami šalin Pikulį ir pik-
tas dvasias nuo nabaštiko; vadinos lydėtojais, nuo

552

to, jog nabaštiką į kapus nuleido. Atvežus nabaštiką
ant kapus, padėjo į šiaudinę lovą ir pakėlė ant mal-
kinės, lygiai karės žirgą, seidoką, vylyčias, ragotinę,
kardą ar kalaviją, visų meilingąjį nabaštiko tarną,
pėdsekius ir sakalus, o vargdieniams — namų padar-
gą, ir, ugnį po malkine sukūrus, degino. Pradėjus
dūmams rūkti, tylusonys ir lydusonys ėmė vėl gie-
doti, garbindami darbus ir veikalus nabaštiko, beje,
jo karės žygius atliktus ir neprietelius pergalėtus;
tankiai žmona, savo vyriškio gailėdamos, lygiai su
savo nabaštiku deginos!. Tuo tarpų, kaip sakiau,
raudės vis raudojo ir ašaras lašino į kaušelius, kiti
mėčiojo į ugnį nagus meškos ir lūšies, idant nabašti-
kas, lipdamas į aukštybes per žiaurų kalną, galėtų
įsikibti, kiti, pūsdami į trimitus, trūbijo. Kad jau vie-
na liepsna malkinė tvaskėjo, staiga lydusonys, de-
gančias žvakes aukštyn keldami, sušuko: „Regim
nabaštiką ant balto žirgo, žibančiuose ginkluose, ant
peties sakalą sėdintį ir į dangų lekiantį didžioj drau-
gėj.“? Kiti lydėtojai, veizėdami į dangų, atsiliepė tais
žodžiais: „Keliauk, vargali, laimingai į antrą gyveni-
mą, kuriame nebnovys tavęs daugiau nei kraugerys
vokietis, nei pasalus gudas, bet tau. tenai abudu ver-
gaus amžinai.“ Sugruzdėjus nabaštikui, supylė pele-
nus į molinį, ar akmeninį indą ir, tenai segeles, aus-
karus, žiedus, karolius, aukso retežius, senovės pi-
nigus ir kitus brangius daiktus sudėję, ant galo
pastatė jį į kapus, tokiu būdu padirbtus.

Apsukurtinai padėjo ant žemės kelias eiles ak-
menų, it pačiame vidury to rinkio suskliautė keturis
plokščius akmenis, tarp kurių įstatė minavotą indą
su pelenais, kur ir lakanką su ašaromis įdėjo; jei na-

1 Procopius, 1. II, pag. 256.

2 Koialowicz, L. 1, p. 7.

553

baštikas buvo garsus kareivis, daug neprietelių per-
galėjęs, tad, ant geležies grandies sumovę, kaukoles
garsiųjų jo neprietelių po to indo apačia padėjo ir
visa tą uždengė penktuoju akmeniu. Kartais vietoje
tų plokščiųjų akmenų krovė krosnį, į kurią minavo-
tus daiktus, beje, indą su pelenais, lakankas su aša-
romis ir kitus molio stotkelius su gėralų, sudėjo ir
akmenimis užkrovė. Nuo to indo grindo akmenis ei-
lėmis į visas puses it žvaigždės spindulius arba, aiš-
kiau sakant, rindos akmenų taip buvo į krosnį su-
vestos, it kaip ratpėdžiai į stebulę sukalti. Ant galo
tą žvaigždę, akmenimis išgrįstą, ir krosnį apipylė
smilčių kalnų, į kiaušį pavėdžių, kurio didelumas
buvo pagal didumą garbės mirusiojo; vadino jį šven-
tu rogu todėl, jog nieksai negalėjo jo pakušinti, nesgi
viršiau regėjom, jog kapai jų buvo už šventą vietą
turimi. Tokį rogų, arba kapus, pylė visuotinai ne vie-
na diena, bet per kelerius metus, ką gal manyti nuo
kapų Parutės, arba Birutės, Palangoj, Živilės ir Lie-
tuvos karaliaus Mintauto, arba Mindaugo, pas Nau-
japilį, Gedimino, didžiojo kunigaikščio, panemunėj.
Supilti tą rogų, arba kapus, mirusiajam kožnas sau
turėjo už visų didžiausią godą, nesgi šiandien dar,
noris saujelę žemių ant nabaštiko laidojant antbėręs,
tarias jau tuo visa jam atlikęs, kuo kaltu yra buvęs;
ir taip šiandien dar yra tariama į neturtingą skoli-
ninką: „,„Užmokės,— sako, — su lopeta, kad bent ant
kapus benuskubėčiau“ arba: „Garbė dievui, dar ant
kapų užlenkiau nabaštiką“, ir daug už didesnį daiktą
turi sau smilčių saujelę ant nabaštiko antberti, ne-
kaip bažnyčioj už jį pasimelsti. Tokių kapų yra dar
šiandien visoj Lietuvoj didžios daugybės, ne visados
ypatingų, bet tankiai greta po kelis šimtus vienuose
laukuose, užvis didi daugybė jų yra Rogačiovo pilies

834

laukuose, paniperėj, kuriuos šiandien paprastai skitų,
arba kailinuočių, karalių kapais vadina; regis, jog
ir pilis pati Rogačiovo yra praminta nuo tų kapų,
rogu vadinamų; gudai arba lenkai vadina juos šian-
dien savo kalboj kurhany; girdėjau pasakojant, jog
apie Naujapilį vadinąs svietas tokius kapus lotewki,
tai yra lietuvių kapai. Paskesniuose dar laikuose, jau
krikščionimis tapę, nebdegino nabaštikų, bet į žemę
laidojo, pridėdami kardą ar kirvį, motriškosioms
varpstę ir kuodelį, midaus plėšką ir vakartį, ant galo
parišę po kaklu nabaštikui į raiščio kertę pinigų
įmezgė ant kelio!.

Lydėtojai, taip palaidoję nabaštiką, lig nepargrį-
žę dar namo, dalijos jo pelnu tokiu pragumu. Perda-
liję palaikus nabaštiko į tris dalis, išdėliojo juos tri-
jose vietose atstu nuo kita kitos; visų brangiausias
daiktas buvo padėtas visų tolimiausiai, juo blogesnis
arčiau, visų prastasis it arti, tad lydėtojai raiti no-
kės, ir, kurs pirmiau prijojo prie visų tolimesnės da-
lies, tam ji teko, antram — antroji dalis, o trečiam —
trečioji, pagal jų greitumą ir skudrumą. Nuo to Vulf-
stanas, buvęs 10 amžiuje Žemaičiuose, sako, mirdami
žemaičiai palikimą savo ne gentims, bet narsiesiems
išdalija. Paprastai pirmuoju ir visų geruoju palikimu
mirusiojo buvo ginklai, paskui drabužiai, ant galo
niekniekės. Jei nabaštikas buvo vargdienis, tad išdė-
liojo pinigus tokiu pat parėdymu, prie kurių lydėto-
Jai taip pat nokės, ir, kurs buvo pirmesnis, tas sau
pirmąjį pinigą gavo. Tokį noksenos vadino trėsena?,
nuo žodžio trėsti, arba bėgti. Šiandien dar mylimuo-
sius daiktus mirusios jaunuomenės tėvai parduoti

! Stryikowski, Kron., ks. 4, s. 143.
2 Kapamann, Herop. roc. , T. 1, c. 83,

555

svetimam už abydą sau turėtų, bet paprastai išdova-
noja jos bendrams, idant, dėvėdami juos, minavotų
nabaštikalį.

"Taip palaidoję nabaštiką ir pasidaliję jo pelnu,
lydėtojai pagrįžo į jo namus, kuriuose buvo patiektas
valgis su gėryne, stypa vadinamas, nuo žodžio stipti,
tai yra mirti; nesgi šiandien dar žemgalis arba kur-
šininkas senu įpročiu sako: „Mūsų Janis nuostipa“,
beje: mūsų Jonis nustipo, tai yra numirė. Čia reikėjo
nabaštiko karšinčiams ne vien lydėtojus, bet ir nu-
mirėlius vaišinti ir raginti, ką atlikdavo didžiai tyliai
tokiu parėdymu., Troboje grynoje stalus padengė,
taures ir kaušus pilnus midaus ir alaus pastatė. Ly-
dėtojai tuo tarpu rinkos tenai tyliai, kuriems suėjus,
gaspadinė padėjo valgius ant stalo, taip visiems nu-
liūdusiems bestovini, gaspadorius arba kas išmintin-
gesnis pratarė tuos žodžius lengvai: „Dūšelės miru-
siųjų, kurioms tie namai minavonę šiandien daro,
garbingų ūkininkų tų namų, garsių vyrų karėj ir
ūkėj, godingų gaspadorių namuose ir lauke už to na-
baštiko dūšią ir palaidotas dūšeles jo tėvų, genčių ir
visų tų, kurie pasirinko iš tų namų! Eikšenkit ant šio
pasistiprinimo tokia vaiše, kokią mūsų turtai išgalė-
jo, gėrėkitės tuo valgiu, kaip kad mes kad gėrimės
jūsų minavone, valgykit, malonios žemeliukės.“ Nu-
tylėjęs valandėlę, vėl toliau sakė: „Sėskit, valgykit,
kiek dievai jums leidžia.“ Tuo tarpu visi kiti lydėto-
jai, kaip sakiau, nuliūdę vis tylėjo it negyvi, akis į
stalą įdūrę, nekurie dievmeldžiai tarp jų tarės ga-
ruose valgių regintys šašuolėčius mirusiųjų, tenai
valgančius, ir girdintys jų šnabždesį. Jei tuo laiku
šuo lauke netyčiomis sulojo, tad tuojau tarė, jog ko-
kia noris dūšelė rūgoja ir nenori į trobą eiti, kuri
paskui baldysis po namus per visą metą, todėl liuo-

556

bėjo šunį uždaryti, idant, urzinamas nuo žavėtininko,
nepabaidytų kokios dūšelės, einančios stypos valgy-
ti. Gaspadorius, nutylėjęs valandėlę ir apsižvalgęs į
visas puses, vėl atsiliepė tais žodžiais: „„Prabočykit,
dvasios mirusiųjų.“ Vėl patylėjęs tarė: „Sudievu, ke-
liaukit sau sveikos, laiminkit mus gyvojančius ir
tiems mamams suteikit pakajų. Keliaukit, kur jūsų
laukia, tiktai grįždamos mūsų pievas, javus, daržus
negadinkit“ [39]. Visi žemai kloniojos į visas puses
ir sakė: ,,Nebėr nė dvasios.“ Paskui gaspadinė, surin-
kusi valgius, iš taurių ir kaušų sukošė į verpeles ir
visa tą iškėlė už langų, it būt mirusiesiems iškėlusi;
kas juos tenai suvalgė ir sugėrė, tuo nesirūpino, —
paprastai ubagai ir vargdieniai. Tuo tarpu troboje
perkeitė mazginius, antraip apvertė skotertes ant
stalo, padėjo antrus valgius ir tad lydėtojai suėję
užstalėj vėl meldės ir pirmuosius kaušus, pripiltus
midaus ir alaus, vėl iškėlė pro langus dūšelėms
trokštančioms, tad patys susėdę ėmė valgyti ir gerti,
amžiną atilsį mirusiesiems sakydami. Pabengus val-
gyti, vėl meldės už mirusiuosius, paskui, sušlavę
troboje ir priemenėje kaulus ir trupučius nuo valgių,
jei kurie buvo nubirę, sudėjo su likusiais valgiais į
pintinę ir nunešė ant kapus, kuriuos valgė kas norė-
damas; paeidami nuo kapų, taip pat sudievu sakė
numirėliams, o kaulus ir atlaikus valgių pakasę tenai
į žemę ar į kaulinyčią sukrovę, pagrįžo namo stypos,
arba numirėlių vaišės, bengti.

Nieko nėra taip didžiai garsaus ir garbingo seno-
vėj tarp lietuvių palikimų, kaip dabar minavoti jų
kapai, kurių nei žiaurus oras, nei visa gaišinąs laikas,
nei smarkumas neprietelių neveikė per tiek amžių
lig šiai dienai išnaikinti; noris vienus užaugo jau
traškančios girios, kitus išardė nuožmūs neprieteliai,

557

kitus patys lietuviai išgriovė ašarodami, kruviniems
savo valdymierams tenai aukso ieškodami, vienok
tiek jų dar liko, jog per ilgus amžius užteks minavo-
nei, kaipogi visur gal juos rasti, kur vien gyveno
senovėj lietuvių tauta, vienus dar su vardais numi-
rėlių, tenai palaidotų, kitus be vardų, kaipo išgaišu-
sių omene svieto nabaštikų. Veltui šiandien savinas
jais gudai arba lenkai ir teutonai, kaipo palaikais iš-
mirusios giminės, kurios karšinčiai nebsiskelbia dėl
to vien, jog jiems tinka ta minavonė, kaipo būt esan-
ti jų bočių probočių žilos senovės palikimu; bet vel-
tui tą daro, kaipogi patys lietuviai teturi davadus ant
tų savo senovės minavonių, nesgi nė vienas neparo-
dys nei gudas, nei teutonas, jog būt ikokį garsų savo
viešpatį ar valdymierą, ne vien atmenamuose am-
žiuose, bet ir gilioj senovėj tokiu būdu laidoję, kaip
kad lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, savo vyrus kad
laidojo atmenamuose dar laikuose; ir taip, kaip jau
viršiau minavojau, Mintauto, arba Mindaugo, Lietu-
vos karaliaus, ir Živilės pas Naujapilį, Gedimino pa-
nemunėj, Birutės Palangos pajūry visiems šiandien
yra žinomi. Ir taip, kur vien gyveno senovėj lietuvių
tauta, visur tenai paliko jų kapai minavonei, kurie
daugioj vietoj iki šiai dienai ištvėrė.

Senieji lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, nė tokiu
dar paminėjimu savo mirusiųjų nesikakino, nes, de-
vynioms dienoms sukakus nuo palaidojimo nabašti-
ko, darė jam vėl atminimą, kurį vadino devintinėmis,
minėdami, regis, devynias galybes Perūno; antrą
kartą paminėjo mirusįjį metams sukakus, kas vadinos
sukaktėmis. Ant abiedviejų tųdviejų atminimų gen-
tys ir pažįstamieji ėjo vėl į kapus nabaštiko lankyti
ir vaišinti, todėl, padirbę šėtrus, meldės ir vaišino
mirusiuosius, kaip viršiau minavojau, kuriose dieno-

558

se ir šiandien dar tą atminimą tebdaro: eina į bažny-
čią ubagus ir kunigus maldyti už nabaštikalį ir ka-
puose jį apraudoti, pargrįžę namo su gentimis ir pa-
žįstamaisiais, vaišina juos tyliai ir nuliūdusiai
minavodami gyvenimą nabaštiko ir mažne prie kiek
žodžio amžiną atilsį jam sakydami.

Dar nė to nebuvo jiems gana, nesgi artimieji
gentys pačiame apdare per visus metus, beje, lig su-
kakčių, savo nuliūdimą svietui reiškė. Ir taip motriš-
kosios nebalintų drobių rutulius ant galvų sau rutu-
lo, nebalintais nuometais klastės, iškilmėse ir išeigo-
se būdamos, kas vadinos mirusiųjų tėvų ir motinų
ar genčių žilavoti, arba raudoti, kaipogi toje dingsty
sekė barvą ir būdą paukščio, žyle vadinamo!, kursai
šiandien dar nelaimės paukščiu yra vadinamas, nesgi,
rudenį snigsiant, žiemą speiguosiant ar audrosiant,
tas paukštis, atlėkęs iš girios į kiemą, kabinėdamos
į langus dunksnoja ir cypčioja rūstai, skelbdamas
gaspadoriui didžius speigus, pusnis ir pūgas ar dar-
ganas ir it tarsi globos sau nuo žmogaus gedaudamas.
It tą patį darė ir senosios lietuvės: kaipogi, žylės bar-
va apsidariusios, vaidinos svietui, reikšdamos savo
rūstas dienas ir gorindamos, jog tas visiems nutiks,
kurios, noris puotas ir gėrynes savo artimų genčių
lankė, vienok tenai nesilinksmino ir netanciavojo; ir
taip ta minavonė jiems maloni buvo, jog senu įpročiu
lig šiai dienai tą senovės dabą tebsaugoja, ir taip,
mirus motinai ar tėvui, vargutės rutula ant galvos
noris trinytį nuometą [40].

Ne vienas rasi skaitydamas čia stebėsis, jog maž-
ne visa tas apie numirėlius šiandien dar yra sekamas,

! Neuste nordische Beytrūge, T. 1, S. 127, im 1793, S. Peters-
burg u. Leipzig.

559

bet jei primins sau viršiau minavotus žodžius krikš-
čionų kunigų, vieno pirm 900, antrojo pirm 700, tre-
čiojo pirm 500 metų parašytus, tas nebsistebės dau-
giau. Kaipogi pirmasis, gyvenąs metuose 1050, rašo:
„Žemaičiai, noris pagonys, visame vienaip su krikš-
čionimis elgias, tiktai krikščionų neleidžia į savo
šventas girias ir prie savo šventų upių artintis, krū-
paudami, idant jų nesumaitotų.“! Antrasis, gyvenąs
metuose 1200, rašo: „Žemaičiai pagonys taip didžiai
yra dori žmonės, jog vieno jiems vardo krikščionų
bereikia.“? Trečiasis, gyvenąs metuose 1300, sako:
„Už tą reikia lietuvius girti ir pagirti, jog, noris pa-
tys pagonys buvo ir daug dievų garbino, vienok pa-
ikajų su krikščionimis susiedais visados stangiai sau-
gojo ir jų dievo gyvojo garbinti negaišino ir nežu-
dė.“3

! Adamus Bremen., c, 227,

2 Helmoldus, in 1, c.

3 Petrus de Dusburg, Chron. Prus., edit. Hart., pars 2, cap. 1,
p. 29: Unum tum fuit in eis factum laudabile et multipliciter com-
mendandum, guod licet ipsi essent infideles et diversos Deos cole-
rent, pacem cum christianis vicinis nilominus habuerunt, nec e0s
in cultura Dei vivi impediebant, nęc aligualiter molestabant... [41].

RĖDA SENOVĖS LIETUVIŲ

Sunku šiandien yra aiškiai ką apie senovės lietu-
vių ūkės rėdą parašyti, nesgi kruvinos karės, smar-
kūs neprieteliai, dar užvis biauresnė žmonių skaugė
visa paspėjo išnaikinti. Tačiau ką galėjau dar rasti
lietuvių senovės senų dienų raštuose prašaleičių, čia
tą išrašiau.

Žinoma yra, jog rėda kožnos tautos visados kėlės
nuo kunigų, kaipo dievo ir svieto tarpininkų, nesgi
išminčiai svieto, regėdami, jog žmogus nuo pirmosios
dienos lig savo paskuojės karšaties turi visados drau-
gėj gyventi, kaipogi be draugės nieksai negalėtų ant
svieto patekti, o ir gimęs be jos ilgainiui pragaištų.
Antra, regėjom viršiau, jog kožnas žmogus, ir visų
paikiausiasis, turi širdy įgimtą nuomonę apie dievą,
kaipo savo geradėją, kurią jis reiškia įvairiais pra-
gumais, norėdamas jį garbinti. Trečia, jog žmogus
nori visados liuosu gyventi ir taip rėdytis, kaip tiktai
jam gerai geriausiai būtų. Tai išminčiai, matydami
tokį būdą žmogaus gamtoje, norėjo taip surėdyti
žmones jų draugėj, idant, ko jiems reikia ir ko patys
geidžia dėl savęs, galėtų pasiekti. To dėjęsi, tie ku-
nigai, arba išminčiai, sakės jiems nuo dievo esantys
leistais, idant žmones pamokytų, kas jiems yra geru
ir priderančių; žmonės, regėdami tokius kunigus
guvesniais ir buklesniais už save, tarė juos tikrai įsa-
kymu dievo rėdant, todėl klausė jų pamokslo it valios
dievo.

561

Tai taip kunigai, pasidarę tarpininkais tarp dievo
ir žmonių, mokė juos visų pirma, kaip jie turi dievą,
savo geradėją, garbinti ir jam dėkavoti, kaipo savo
viešpačiui, ant galo, kaip patys žmonės turi su viens
kitu elgtis, idant maloniai ir laimingai šiame pasauly
galėtų gyventi.

Kas buvo pradžioj kitų tautų, tas pats nutiko ir
su Lietuvos tauta, Pirmasis, kurs pasakė, jog dievas
savo šilima išgūžė Žmogų ir visą pasaulį, kurį jis ta
pačia šilima antturi, tas, sukūręs visų pirma ugnį,
pradėjo jam melstis ir dėkavoti už ugnį, taip didžią
jo dovaną, be kurios žmogus negalėtų gyvoti, Svie-
tas pats, regėdamas ir žinodamas per prityrimą, jog
be šilimos nieko šiame pasauly nebūt esą, turėjo tą
už tiesą ir klausės pasakojančio apie būseną dievo,
kurį svietas pats savo širdy jautė, noris negalėdamas
permanyti viso to, ką jam rodės žinąs ugnies kūrė-
jas. Paprastai, pirmajam kūrėjui mirus, kitas tuo už-
siėmė darbuotis, ilgainiui ir trečiasis tą patį darė, tuo
tarpu svietas, vis minėdamas pirmąjį, kurs buvo pra-
dėjęs apie tą jį mokyti, vadino jį kūrėjų kūrėju, ar-
ba kūrėtoju, nuo ko ilgainiui ir visus tuos, kurie ta-
me reikale tą darbą atliko, vadino kūrėjų kūrėjais,
kurie paskiau, paskyrę sau tarnus, arba pripadėto-
jus, paprastai žyniais, arba kunigais, vadinamus, at-
liko tą darbą,

Ilgainiui tasai kūrėjų kūrėjas, pasidaręs, kaip sa-
kiau, tokiu pragumu tarpininku tarp dievo ir žmonių,
reiškė jiems jo norą, ir, ką jis žmonėms sakė, to jie
klausė, kaipo žodžio siuntinio dievo savo, kurs vi-
sados pasakė pirma jam, ką svietas turi daryti, o ko
nedaryti, ir kaip su viens kitu elgtis, visados stiga-
vodamas žmonėms, jog toksai yra linkėjimas jų die-
vo. Ir taip padėjo jis dėl žmonių pirmuosius įstaty-

562

mus ir saugojo, idant pagal juos žmonės elgtųsi, o
kas pagal tuos įstatymus nesielgė, tas neklausė dievo
valios, ir tokį karojo. Ir taip pirmasis žynys pasidarė
ne vien tarpininkų, bet rėdytoju ir teisdariu tarp
žmonių: kaipogi svietas, ko vien norėjo nuo dievo
„gauti, vis to per įį prašė, arba kuomet dievas norėjo

svietui savo norą ir valią parodyti, taip pat per jį
jam reiškė; todėl svietas jį godojo kaipo pirmąjį savo
dievo tarną, kursai, norėdamas dar didžiau svietui
parodyti, jog tokiu tikrai yra, gyveno ypatingai, pra-
sišalinęs nuo svieto šventoje girioj, rodydamas tuo,
jog nė su kuo kitu, kaip tiktai su dievu, teturi darbo,
ir tad tiktai tepasirodė svietui, kad jam valią dievo
reikėjo apreikšti. Be to, pats jo amžius didino dar tą
jo orybę, nesgi senelis iškaršęs, 80 ar 90 metų turįs,
baltais rūbais apsidaręs, nuo ko paprastai jį balta
galva vadino, kaipogi šiandien dar senu įpročiu ne
vien jomylistą, bet ir patį karalių, noris it jaunitelį,
balta galva vadina nuo jo orumo ir godos ir taip sa-
ko: „Pas tavo baltą galvą atėjom guostis“ arba: „Prie
tavo baltos galvos glaustis." Tas kūrėjų kūrėjas sve-
timų siuntinių, nuo tolimų tolimesnių kraštų atėjusių
jo teirautis, neprileido prie savęs, bet per savo tar-
nus, arba kunigus, davė jiems atsaką, kurio siunti-
niai turėjo laukti girioj po lapine, tam reikalui pa-
dirbta. Vadinos jis viešpačiu, jog visa pats žinojo,
galėjo ir rėdė. Jo įsakymai buvo svietui kaip dievo

žodžiais, kuriuos skelbė jam savo lazda!, kurią kož-
nas pamatęs įo siuntinio rankoje tuojau klausė, kas

b įsakyta, it būt gromatą, j ą rašyt er-
skaitęs. Nuo ko kalnėnai ir žemaičiai iki šiai dienai
savo vyresnybės įsakymą lazda tebvadina ir taip sa-
ko: „Karūžasis parnešė lazdą“ arba „Kaip aš neklau-

! Rheza, Donaleitis, S. 159, Gesang. IV, vers. 153.

563

sysiu savo dvaro lazdos“, tai yra įsakymo, nuo ko
lenkai paskui tyčiodamies lietuvius vadino skurczy-
patka, tai yra sukurčiaus lazda, jog jie it būt lazdos
jo bijantys, ne įsakymo. To kūrėjų kūrėjo goda ir
orybė, kaip sakiau, taip didi buvo, jog tas, kurs ga-
lėjo jo rūbų žambą palytėti, už palaimintą save turė-

jo. Klausė jo ne vien lietuvių tautos žmonės, bet dar

prašaleičiai L biešiai krieviai ir mozūrai, kurį ne vien

viršiau minavojau, Prašaleičiai vadino | į krivę kri-
įsakymus davęs. Vadinos taip nat valdymieru, arba
valdžios vyru, nuo to, jog visų didžiausią valdžią
turėjo.

Tarnai jo, arba kunigai, kurie padėjo jam jo
darbą atlikti, vadinos vaideliotais, žygovais, viršai-
čiais, arba viršininkais, pagal tą, kaip kas kuo rūpi-

„nos; visi buvo bemoteriai arba našliai, vyrai regėję
šilto ir šalto, vilko nešti ir pamesti, apie kurių būdą
ir įsiėmimus viršiau jau minavojau, Tuos jo tarnus
svietas paprastai žyniais, arba kunigais, vadino, tarp
kurių vienu s kų itus rin-
ko pats svietas, į kuopas suėjęs, tarp savęs, vyrus
dorus, išmintingus, viso prityrusius, kuriems, kūrėjų
kūrėjo pasiteiraujant, ūkės lietą rėdyti reikėjo. Mi-
rus pačiam kūrėjų kūrėjui, tie kunigai pakėlė tarp
savęs vieną į senojo vietą, taip pat senelį, 70 ar 80
metų turintį, ir į tą jų darbą svietas nesikišo. Kokia
rėda Lietuvos tautoje, rodos, didžiai ilgai buvusi.
Pakajui esant, kunigai ūkę rėdė, bet, kėlusis di-
delėms karėms su. svetimomis tautomis, į kurias visai
tautai reikėjo traukti, žemlionys, arba kareiviai, pa-

564

kėlė tarp savęs visų narsųjį ir kantrųjį vyrą, kurį,
pakėlę ant savo pečių, nešiojo po rindas kareivių, ro-
dydami visiems, idant žinotų, ko turi klausyti, nesgi,
tą pakėlus, kožno ūkininko gyvyba ir smertis jo ran-
koje buvo, ikaipogi valdžia ir rėda kūrėjų kūrėjo toj
pačioj valandoj apsistojo, o pakeltojo karvedžio, ar-
ba atmono, prasidėjo, kurį vadino jau karvedžiu nuo
to, jog į karę svietą vedė, jau atmonu, jog ėjo atmo-
nyti neprieteliams sau žalas ir abydas padarytas. Va-
dino jį didžiuoju gaspadorium, arba didžiuoju ku-
nigaikščiu, beje, didžiuoju kunigu, arba rykiu, beje,
karalium, nuo žodžio lotyniško rex, regis — karalius,
Pasibengus karei, tas karvedys vėl paliko tokiu, ko-
kiu buvo pirma buvęs, o kūrėjų kūrėjas paėmė vėl
ūkės lazdą ir vienas pats valdė tautą, kaip jei pirma.
Ir taip kūrėjų kūrėjas rūpinos su savo kunigais dva-
siškais ir ūkiškais reikalais, o karvedys tuo, ko rei-
kėjo ūkės atvangai ir pakajui, taip pat su savo vy-
resniaisiais jautojos, nes parodyti katro noris val-
džios metą jųdviejų darbuose šiandien yra sunku, Re-
gis, jog, kėlusis tuoįtimpinėms karėms, kad ūkės rėda
be perglytos rankoje tokių karvedžių pateko, tad
jie ilgainiui pasavino tą valdžią ir nuo to, regis, jau
didžiaisiais kunigaikščiais, beje, aukštesniais už kuni-
gą, arba vyresnįjį, vadinos. Kas būdamas, vienok kū-
rėjų kūrėjai ir taip dar orūs buvo ir paskiau daug ga-
lėjo ūkėj, kaip tuojau regėsim. Tas tiktai yra aiškiai
žinoma, jog svietas, kaip pakajuje būdamas sau kuni-
gus skyrė, taip ir į karę traukdamas pats tarp savęs
narsiuosius ir kantriuosius vyrus kėlė į vyresniuosius,
kaipogi šiandien dar svietas vadina žmogų didžios gi-
minės kilties vyru, ne bajoru, norėdamas tuo paro-
dyti, jog jo bočių probočius yra buvęs nuo svieto pa-
keltu ir rėdęs visą tautą.

565

Nuo to čia kožnas gali manyti, jog kūrėjas su ry-
kiu, arba karvedžiu, turėjo kartais susivaržyti tarp
savęs ūkės valdžia; vienok to raštuose nė mažiausio
ženklo nėra randamo, tiktai tokia pasaka yra užrašy-
ta, jog būk sekmajame amžiuje gimus Kristui du bro-
liu, Brutenis ir Vaidovytis, arba, kaip kiti rašo, Vai-
devutis, norėdamu stipriau ūkės rėdą suvaržyti ir
tampriau tautos savo neprietelius ramdyti, suvadinu-
siu svietą į Parusnį ir tarusiu jam valdymierą sau,
arba rykį, pakelti, kurs galėtų stipriau jų ūkę val-
dyti; abejojančiam svietui būk taip Vaidovytis ta-
ręs: „Kokį noris ketėdami nuveikti darbą, imkitės —
sako,-- bičių protą, jei nenorit būtinai mulkiais būti;
pirm visa yra reikalinga kliautis, nesgi kas yra gas-
padorium, tas aiškiai žino, jog vienas pats bitinas
bičių spietlių valdo, pats prie darbo visas varo, kurios
plustėdamos jo klauso, pats darbą kiekvienai pave-
da, tingines ir rambiąsias iš aulio, it iš ūkės, varo
laukan, o paklusniosios ir veikliosios pavestą sau
darbą atidžiai nuveikia ir, lig nenubengusios jo, būti-
nai niekados neilsi. Jei tą kas dieną savo akimis re-
git, tai išmintingai galit ant savo naudos atversti,
beje, pakelti sau viešpatį ir į jo valdžią savo valią
pavesti. Jis jūsų netaikas taikins, abydas ir galžudės
nudraus, dorą ir teisingą globs ir kožną nuo visuo-
menio pavojaus paglemš. Tai, kad jis tą galėtų pa-
siekti, įduokit jam valdžią ant savo viso.“!

Būk paklausęs svietas tokio jo linkėjimo ir pakė-
lęs sau rykiu, arba aukščiausiu kunigu, Brutenį, jo
brolį, bet šis būk taip atsakęs svietui: „Aš negaliu
jūsų rykiu būti, nesgi pavedžiau mano gyvenimą
Perūno garbei. Šitai stovi mano brolis, išmintingas ir

1 Koialowicz, Histor. Lit., p. 1, pag. 6.

566

malonus (rodydamas į Vaidovytį), pakelkit jį sau ry-
kiu, jis jus apgins ir teisybę atties, o mane tuo tarpų
leiskit mano keliu keliauti ir dievo valią marūnims
skelbti, tas jus didžiau dievobaimingais ir doresniais
padarys, nekaip kad aš karvedžiu būčiau ir jūsų prie-
šaky kariaučiau.“ Būk paklausęs jo svietas ir pakėlęs
sau rykių Vaidovytį.

Noris ta pasaka vadina tuodu vyru broliumi, vie-
nok čia regimai yra, jog karvedys norėjo kunigo val-
džią įgauti ir į viešpačius išsikeldinti, bet gudraus
kunigo negalėjo nuvilti, kurs dievo valios niekaip
nuo savęs nepaleido, kurią turėdamas savo rankoj,
visą svietą galėjo kaip jei pirma valdyti, nesgi kož-
nas Žmogus nuo gimimo dievobaimingu yra ir klauso
veikiau dievo tarno, nekaip karvedžio, kurs liepia
jam visas sunkybes kentėti, o tankiai dar nepaklusnų
dėl savo labo galuoja žemyn.

Vaidovytis, naujasis rykys, nulenkęs galvą Bru-
teniui, dievo tarnui, būk lūgojęs sau jo užtarymo ir
padėjimo ūkės reikaluose ir lygiai įsakęs svietui,
idant nieko neužsiimtų be dievo valios, kurios kūrė-
jų kūrėjas Brutenis yra visados reiškėju. Ant ko būk
visas svietas vienu balsu atsiliepęs: „Visi liuosais
gyvensim, duoklės niekam neduosim ir mūsų dievų
tiktai teklausysim.“!

Ką drąsybė pamatavo, tą buklybė patvirtino,
Svietas pradėjęs tarpkrūmėse namus strūnyti ir pilis
ant ikalnų pilti, nuo neprietelių danguodamos; bet tarp
žmonių, kurių nelygus yra protas ir nelygi buklybė,
sunku tenai vienybę tarp visų antturėti, kaipogi Vai-
devutis, tapęs rykiu, būk padalijęs ūkės valdžią tarp
savo karvedžių, arba pulkorių, kiti rašo, tarp savo
sūnų, kurių vardai tie yra: Litvo, Samo, Sudo, Nadro,

! A. v. Kotzebue, Preuss. alter. Gesch., 1. B., 1. Kap., 38, S.

567

Šalauno, Notango, Barto, Galindo, Varmo, Ogo, Po-
mezo ir Kulno, Tie sūnūs, arba karvedžiai, gavę sau
kožnas į valdžią ir rėdą ypatingą krašto sritį, norėję,
kad jos gyventojai jų valios klausytų, kaip kad klau-
sė jų kareiviai karėje; to dėjęsi, sluogavę juos kas
dieną naujomis duoklėmis, naujomis rinkliavomis,
naujais darbais, ne vien jiems nė kokios atlydos ne-
duodami, bet dar prigėrę tyčiojęsi ir juokęsi iš vargs-
tančių. Toksai jų elgimos būk sukėlęs sviete apmau-
dą taip, jog, įkyrėjus svietui ilgiau bevergauti, staiga
antpuolęs juos ir išvaręs iš pilių, kaipo savo žudy-
tojus, ir jų rūmus sudeginęs,!

Veltui būk Vaidovytis norėjęs tą ermyderį nu-
ramdyti, bet svietas, it žvėris manelius nukratęs, pa-
žino savo stiprybę ir galią, todėl ne vien rykio val-
džios, bet ir paties jo vardo nebnorėjęs daugiau be-
girdėti.

Tam nutikus, pasirodęs būk ir Brutenis, kūrėjų
kūrėjas, su dievų rūstybe; tas liepęs svietui sueiti į
Enedos papilį. Suėjus tenai, būk jam pavykę dievų
baime svietą nuramdyti ir sugraudinti, kursai ilgai-
niui tokį sandarą tarp jų būk padaręs: „Nė vienas to-
liau nebsididžiuos savo kilčia ir kitą prie darbo varu
nesuoks, bet kožnas turi nuo antro sau pašalpą geru
žodžiu ar alga samdyti. Tas tebus godos vyru, kurs
tarp visų pasirodys teisiu ir doru savo elgimesi.
Atenčioj nė kokios perskyros kilty tarp vieno ir kito
nebebus." Dar tempęsi tūli didžturčiai ir nenorėję ant
tc sutikti, kuriuos ramdydamas kūrėjų kūrėjas tokį
įstatymą padėjęs, jog tarp trijų vyro pačių kilties
motriškė visados namuose vyro ves SEOBSIELA) ir ji
viena žmona tesivadins.2

1 a v. Kotzebue, Preuss. ėlter. Gesch., 1,

1 1. K., S. 38, 39.
Ž A. v. Kotzebue, Preuss. alter. Gesch., 1. 1. K.,.S.

B.,
B., 1. K., S. 39.

568

Bet ir taip dar žioravusi rūstybė visų širdy it ki-
birkštis pelene, visi rykiu niekinę ir maž jo teklausę,
kožnas elgęsis kaip tinkamas ir kas stipresnis, tas ir
teisesnis buvęs; kad niekaip negalima buvusi būtinai
svietą nudrausti, tad išmintingu broliu, numanydamu,
jog tiktai pati dievų baimė tegalės svietą nuramdyti
ir įstatymus pastiprinti, todėl ryžusiuos tokios gud-
rybos tai lietai naudoti.

Žaliajame pagiry stovėjęs ąžuolas, kursai savo
amžium, aukštybe ir platybe visų girių medžius pra-
nokęs; tenai liepęs kūrėjų kūrėjas Brutenis svietui
sueiti ir, jam suėjus, taip būk sakęs: „Dievai mūsų
maloningi nuo šiol tarp jūsų gyvens, kurie šį ąžuolą
paskyrė sau už buveinę.“ Ant tų žodžių nudengęs
jis tris dievų stabus, uoksuose to ąžuolo įstatytus,
kaip viršiau regėjom; svietas tuo būk prasidžiugęs
ir stebėjęs, nesgi iki šiolei svietas meldės dievus,
veizėdamas į saulę ir delčią, o dabar išvydęs jų vei-
dus. Tuo tarpu Vaidovytis pasirodęs ir pradėjęs svie-
tui brukti vienybę, minėdamas jam jo praėjusias
pergales, garbę ir grobį, lygiai gorindamas nepaklus-
niuosius dievų karone, smarkiais neprieteliais, bai-
siais nuopuoliais ir, kas pikčiau, amžina vergyba, jei
neklausysiantys įstatymų. Tuo svietas sugraudintas
būk pasiėmęs įstatymus kūrėjų kūrėjo pildyti ir savo
rykio klausyti,

Čia nuo to jau gal manyti, jog valdžia kūrėjų kū-
rėjo yra buvusi daug didesnė už valdžią rykio, kaipo-
gi raštininkas, viršiau minavotas, sako: „Vyriausias
kunigas visą valdžią turi, rykys maž ką tegali, nesgi
kūrėjų kūrėjas dievų teiraujas, įstatymus svietui
duoda, o šis jo klauso.“!

! Dusburg P., II, p. 5.

569

Tuo tarpu vakaras atėjęs, o dar nebuvusi visa at-
likta; tad kūrėjų kūrėjas prabilęs tais žodžiais:
„Džiaukitės, laukdami ryto, nesgi dievai nori jums
savo valią apreikšti.“ Tą pačią naktį oras apsikniau-
kęs, žiebai tvaskėti pradėję, o perkūnija ėmusi bai-
siai griauti, kriokdama begalinėse giriose. Svietui,
tuo nusiminusiam, rodės dievai šalip stovintys; bet
ryto metą skaisti saulė patekėjusi. Tuo tarpu kūrėjų
kūrėjas liepęs malkinę sukrauti, save antkelti ir, te-
nai svietą suvadinęs, taip sakęs: „Praėjusią naktį
girdėjot dievų balsą, kurie man liepė savo valią jums
apreikšti — klausykit ir įsidėkit ją. Jums reikia vie-
nybėj gyventi ir dievų įstatymus pildyti, kunigai
tarp jūsų tegyvena, jus temoko, teguodžia, tepataria,
mažus kerštus tetaikina, o didžiuosius kūrėjų kūrė-
jui tepalieka.“ Toliau išguldė svietui įstatymus, ku-
riuos idant tvirtai įsidėtų ir amžinai minėtų, paskui,
palipus ir Vaidovyčiui, seneliui rykiui, ant tos pačios
malkinės, liepęs Brutenis uždegti ją. Tad vėl ėmęs
pats svietui sakyti: „Dievai mudu pakvietė į puotą
linksmintis antrame gyvenime su mudviejų priete-
liais. Todėl skiriavos nuo jūsų ir linkiva lietos vy-
rams pakelti tarp savęs naują rykį, kurs jus rėdytų,
taikintų ir kliautį tarp visų saugotų, tokį rykį, kurs
dievams tinka ir kūrėjų kūrėjo klauso. Minėkit vi-
sados, jog mudu aukaujavos dėl jūsų laimės, tenai
už jus melsivos, kaip čia kad darėva; mylėkit viens
kitą ir neapleiskit varge, godokit kūrėjų kūrėją, kurį
kunigai jums pakels, idant kana kados jis mirdamas
šventu dievo žodžiu jus laimintų, kaip dabar kad aš
jus laiminu.“ Tad abudu seneliu susikibusiu, pragy-
dusiu ir giedodamu lygiai su malkine sugruzdėjusiu.!

! A. Kotzebue, Preuss. alter. Geschich., 1. B., 1. K., S. 48.

570

Nes visa tas, ką Čia išrašiau, yra yna pasaka, nekaip
būti daiktai.

Rodės, jog tą viršiau minavotą sutarimą bei įsta-
tymus, nuo dievo per burną kūrėjų kūrėjo visiems
apskelbtus ir smerčiu jo apžymėtus, visi pildys ir lai-
mingai gyvens, mindami ant to įsakymo — kas tau
netinka, to ir kitam nedaryk; bet kur dėsi svieto at-
kaklybę, kuri visados verčia laukan visų doriausią
padėjimą, kas ir nugis nutiko, kaipogi, mirus Paru-
teniui, arba Bruteniui, kunigai tuojau kitą sau pasky-
rė, noris įkandin ir didžturčiai taip pat pakėlė sau
rykį, arba didįjį kunigaikštį, už visuomenį valdymie-
rą, vienok kožnas sau pats savo bare valdymieru,
arba rykiu, norėjo būti, nuo ko ir kraštą tokio sau
pono vadino valstybe; kartais tą valdymierą vadino
ponu, nuo žodžio paats, arba pats, pans, arba pons,
pagal įvairią suoką, beje, nuo to, jog sau pats kaip
tinkamas savo bare rėdės ir nuo to sau ponu vadinos.
Prašaleičiai, nepermanydami lietuvių kalbos, vadino
tuos sau ponus žiuponais, kurie jau 9 amžiuje yra
randami Žemaičių krašte, kaipogi keleivis, gimimo
anglas, 890 metuose gimus Kristui buvęs Žemaičiuo-
se, taip rašo: „Žemaičiuose yra daugybė ypatingų
rykių, arba valdžionų, kurie pilyse gyvena ir tarp
savęs viens su kitu kariauja, patys geria nugeižėjusį
kumelės pieną, o svietas midų."“! Kitas raštininkas
sako: „Tie sau ponai, turėdami ne tiktai vieną sodą,
bet vieną patį vergą, vadinos rykiais, arba karaliais."
Todėl tūli raštininkai, kaip viršiau regėjom, lygina
Lietuvos ūkę į senąją Graikiją, kurioje taip pat dau-
gybė buvo tokių sau ponų, arba karalių, kurie, išsi-
daliję tarp savęs kraštu, varžės ūkės valdžia ir mu-

! Schlėzer, Geschichte von Littau., Kurl. und Liefland, S. 306,

571

šės su kits kitu.! Nesgi jau pradžioj 13 amžiaus san-
darose lietuvių su gudais, metuose 1215 padarytose,
tokių sau ponų, arba rykių, randam jau ir pačius jų
vardus ir pavardes išrašytas, beje*: vyriausias kuni-
gaikštis Živinbudas, Daugnaitis, Daugspruikis, jo bro-
lis Mintautas, Daugaliaus brolisš. Vienok tokie sau
ponai, arba kunigaikščiai, turėjo klausyti didžiojo ry-
kio, arba kunigaikščio, kurį sau už valdymierą buvo
pakėlę, kožnas sau ponas galėjo savo valsčiuje žemės
barą kam norint dovanoti, bet dovanotasis turėjo
pats meilauti, idant tą jo dovaną didysis kunigaikštis
patvirtintų, be kurio patvirtinimo dovana nieko ne-
lietojo. Kėlusis karei, tie sau ponai turėjo su savo
šeimyna lygiai traukti su didžiuoju kunigaikščiu į
„karę, jei kurs neištraukė, tad didysis kunigaikštis
atdavė jo valsčių kitam veldėti.

Pirma žemė, arba gruntas, visuomenis buvo, ir,
kurs kame buvo pragyvenęs, girios vidury namą sau
pastrūnijęs, dirvas apsukui praplėšęs ir pievas pra-
skynęs, tas tokį savo gyvenimą ir gruntą, tam gyve-
nimui priderantį, turėjo už savo veldėmę ir galėjo
kaip tinkamas dovanoti kaip kokį daiktą, kurį būt
savo nuopelnu įgijęs. Dar Zigmantas III DLK, Augus-
tu vadinamas, metuose 1557 savo valsčionų įstaty-
muose sako: „Lig šiol dar negal iš galvos lietuviams
to iškulti, kurie vis taria, jog žemė esanti jų veldėme,
kurios niekas nuo jų negalįs atimti neigi niekam do-

! Depping, Histoir. des expėditions maritimes des Normands,

Paris, 1826.

2 Kapamaug, HMcrop. roc. Poc., 7. III, $IV, <. 190.

3 Viligaila, Žemaičių kunigaikščiai: Erdvilas, Vykintas, Ruš-
kalius, Kintibutas, Vainibutas, Butavilis, Vyžeikis, jo sūnus Višlis,
Kitenis, Plikus, Asibutas, Vismantas, Eidvilas, Sprudeikis, Kuršo
kunig.: Suodkys, Pūkeikis, Bikšis, Lygeikis.

572

vanoti kaipo jų pelną.“!* Kožnas toksai gyvenimas
vadinos dėl minavonės vargų, tenai pritirtų prie jo
įkūrimo, nuo pirmojo įkūrėjo, jei jis buvo vardu
Miknius, tad jo buta vadinos Mikniškė, jei Raudys —.
Raudiškė dėl žinojimo, idant, jam mirus, jo genčiai
tektų. Ilgainiui, noris į svetimas rankas tokia buta
teko, vienok visados pirmojo įkūrėjo vardu vadinos.
Viršiau minavojau, jog vaikai ilgai prie tėvų buvo
ir vėlai pačią tevedė; vieni tarp jų vadinos pasėli-
ninkais, kiti auglininkais, kurie, dar prie tėvų bebū-
dami, netoli nuo tėvo kiemo sau namus įkūrė ir dir-
vas pataisė, tai tokie kiemai, kaip strazdai po girią
ištupyti aplink tėvo namus, vadinos taip pat nuo
tėvo vardo Mitkaičiai, Rumšaičiai, beje: Mitkaus
vaikai, Rumšos vaikai. Jei būt du ar trys broliai vie-
noj vietoj atsikieminėję pragyvenę, tad tie kiemai
taip pat vadinos nuo jų tėvo vardo, beje: Drupiai,
Žibininkai, Žadeikiai, nesgi jų tėvas buvo vadina-
mas Drupis, Žibininkas, Žadeikis, ką šiandien ne vien
apygardų ir sodų vardai rodo, bet ir raštai senovės
žemlionų stigavoja.

Paskui, radusis sau ponams, likusiąją žemę nuo
žemlionų valdymierai pasavino ir dalijo ją kaipo
savo daiktą kitiems, liepdami sau tarnauti su mokes-
niu arba duokle ar be mokesnio. Ilgainiui didieji ku-
nigaikščiai likusiąją žemę nuo tų sau ponų patys
pasavino, iš kurių gruntų paskui kėlės valsčiai, kara-
liškais vadinami, kuriuos didieji kunigaikščiai vėl
dalijo sau ponams jau amžinai, jau lig gyvos galvos.

Visa tauta buvo išsidalijusi ypatingais darbais: ir
taip, kurie javus sėjo, vadinos artojais, arba jungvil-
kiais; kiti girias ir medes saugojo nuo ugnies ir te-

* Originale išnašos nėra.
g

573

rionių, vadinos medsargiais; kiti sakalus augino gi-
riose sau ponui arba didžiajam kunigaikščiui, mokė
juos medžioklėn, sergėjo jų lizdus, kad niekas perint
nebaidytų ir pačių lizdų neplėšytų, vadinos sakali-
ninkais; tie, kurie didžiajam kunigaikščiui šunis au-
gino ir medžioklėn pratino, vadinos šunininkais; kiti
vebrus ganė ir saugojo, kad niekas nebaidytų jų
raistui esant, vadinos vebrininkais; kiti šieną piovė
pievose didžiojo kunigaikščio, vadinos šienininkais;
kiti jo žirgus ganė ir maitino, vadinos žirgininkais;
kurie bites po girias veisė, tie vadinos bitininkais,
kurie jo ežerus saugojo ir žuvį žvejojo, vadinos žve-
jais, kurie trobesius, stotkus ir ūkės padargą dirbo,
vadinos dailidėmis, kurie ginklus ir kitus karės įran-
kius ir pabūkles, beje, vylyčias, seidokus, svilksnis,
ragotines, tiekė, vadinos abažininkais, ir taip toliau.
Kožno tokio darbo buvo antveizas, arba pristovas,
kurį paprastai nuo vardo darbo vadino; ir taip: šie-
nininkas, sakalininkas, abažininkas ir taip toliau.
Vienok visi tie žmonės buvo liuosi, nesgi, atlikę sau
pavestąjį darbą, paskui galėjo kokį norintys darbą
įsiimti dėl savo labo. Vergais tiktai vadinos tie, kurie
buvo ar karėj paimti, arba jei, į tiesą ištikus, per sū-
dą už vergus buvo pripažinti, ir taip tokiu pragumu:
jei Kas kam ką stigavojo, o, ištikus į tiesą, pats pasi-
rodė neteisiu, tad tas paliko to vergu, kam jis buvo
užmetinėjęs neteisybę, jei negalėjo nuo abydytojo
išsipirkti turtais ar pinigais, nesgi tas, kam jis užme-
tinėjo neteisybę, negalint kaltajam išsipirkti, galėjo
jį užmušti; jei to šis nedarė, tad šiam kaltasis turėjo
vergauti, kaipo tam, kurs jam gyvybą buvo dovano-
jęs. Tapo dar vergais vėl per sūdą tie, kurie negalėjo
ant rako skolos atduoti savo skolininkui, tokius sūdas
pripažino vergais tų, nuo kurių pinigus buvo pasko-

574

liję, ir jiems turėjo vergauti lig atduodantys ar lig
atdirbantys, nes, atdavus ar atvergavus skolą, vėl
paliko liuosais, kaip pirma kad buvo. Paskiau didžiai
vėlai ir taip vokiečiai, atėję į Žemaičių pajūrius, kad
ėmė svietą krikštyti, tad lygiai pradėjo ir vergti. Vel-
tui popiežiai Inocentas III metuose 1213 ir Grigalius
IX metuose 1236 gyniojo vokiečiams perkrikštus
vergti, liepdamas juos liuosus laikyti, kaip kad buvo
pagonimis būdami, paskiau tas gi Grigalius plenipo-
tencijoj, duotoj metuose 1238 Vilhelmui, Sabinų
vyskupui, savo siuntiniui, atleistam į Rygą, taip sako:
„Tie latuviežiai, kurie priėmė kryžių šventą, turi gy-
venti be kokių sunkybių liuosais, kaip kad gyveno,
būdami sūnumis velnio.“ Ir visus tuos, kurie drįstų
juos verginti, tas pats popiežius ne vien iškeikė, bet
dar įstatė, jei kas ką vergtų, idant tas pats to vergu
paliktų, ketėdamas visus vokiečius per jūrą išvaryti,
jei anie tų jo įsakymų neklausytų.! Bet vokiečiai to
malonaus balso neklausė, kaipogi Mykolas, arkivys-
kupas Rygos, pirmasis žmones, paėjusius nuo sun-
kiojo pono prie lengvesniojo gyventi, liepė grąžinti
prie pirmojo, nuo ko tokie žmonės buvo vadinami
mužigais, nuo žodžio mužis arba umžis, amžius, tai
yra žmonės, amžinai vergaujantys. Todėl nemintą
žemaičiai per 300 metų nenorėjo krikštytis ir karia-
vo, galus graibstydami, dieną ir naktį su vokiečiais
ir kitais krikščionimis, norinčiais juos nuvergti, ku-
Tiuos mušė ir teriojo, kur vien galėjo užnikti, į visas
šalis siaubdami, lig ant galo tą jų narsybę kunigai
amžiais benuramdė. Pagonimis būdami, vergus laikė
namie ir vadino savo šeimyna, nes jų vaikai liuosais
tapo ir buvo lygiais kitiems Lietuvos ūkininkams.

V Joan Dan. Gruber, Orig. Livon., p. 241, 242; Joh. Gottf.
Arndt, II Theil, S, 32.

575

Visa Lietuvos ūkė buvo paskaidyta į mažas apy-
gardas, tėvūnijomis, arba pavietėmis, vadinamas,
nuo vardo vyresniojo, tėvūnu vadinamo, gudiškai
storasta, ar rasi nuo žodžio vieta, į kurią liuobėjo vy-
resnieji tos apygardos susirinkę sūdyti arba kitus
ūkės reikalus atlikti: todėl vadinos paviete, gudiškai
pavietu. Tokių tėvūnijų, arba pavietų, pačiuose Že-
maičiuose metuose dar 1568 buvo 24, beje: 1. Užven-
čio, 2. Guntino, 3. Dirvėnų Didžiųjų, 4. Dirvėnų Ma-
žųjų, 5. Pajūrio, 6. Ariogalos, 7. Viešvėnų, 8. Rietavo,
9. Biržėnų, 10. Biržinėnų, 11. Ventos galo, 12. Šedu-
vos, 13. Tverų, 14. Karšuvos, 15. Josvainių, 16. Vilki-
jos, 17. Jurbarko, 18. Žarėnų, 19. Telšių, arba Plate-
lių, 20. Veliuonos, 21. Kražių, 22. Raseinių, 23. Šiau-
lių, arba Šiaulėnų, 24. ir Viduklės.

Tos tėvūnijos dalijos į pagastus, kurių vyresniai-
siais buvo vaitai; tie pagastai dalijos į dešimtines,
jų vyresnieji vadinos pristovais. Kožnoj tėvūnijoj
buvo dar tie vyresnieji: raktininkas, kurs lobius di-
džiojo kunigaikščio už raktui laikė ir saugojo, jo pri-
padėtojas vadinos parakčia; buvo dar pilies ponas,
kurs pilį valdė, jo pripadėtoju buvo angininkas, kurs
raktus angos pilies saugojo; karūžasis, kurio žinioj
žemlionys buvo, prie kurio buvo karės vėliava, jo
pripadėtoju buvo šimtininkas, arba pulkorius, nuo
žodžio pulti, kurs šimtą vyrų į karę vedė, to paskuojo
pripadėtoju buvo dešimtininkas, kurs dešimtį vyrų
į karę vedė, ir tekūnas, arba vizius, gudiškai voznius.

Rūmuose didžiojo kunigaikščio tie buvo dar vy-
resnieji: ūkės marčelga, kurs parėdką ir viežlybumą
rūmuose saugojo, ūkės vaišintojas, ūkės riekėjas,
ūkės ragintojas, kurių darbas buvo, atėjus siunti-
niams svetimų tautų prie didžiojo kunigaikščio, juos
vaišinti ir godoti; buvo dar tenai ūkės medinčius,

576

kursai ūkės medes saugojo, ūkės žirgūnas, kurs žir-
ginyčias didžiojo kunigaikščio užveizėjo, ūkės 1o-
benas, kursai visą lobį didžiojo kunigaikščio saugo-
jo, ūkės žyminas, kursai ūkės žymę, arba pečiotį, sau-
gojo, bei ūkės paišoriai, kurie ūkės reikaluose rei-
kiant rašė.

Viršiau minavotiems vyresniesiems, kuriuos ūkės
reikalai trukino nuo namų darbo, tiems svietas metė
mezliavą, kaipo negalintiems patiems sau duonos
užpelnyti, kožnas pagal savo knebinį; ir taip kurie
javus sėjo, tie davė jiems duonos, o jų arkliams avi-
žų, kaipogi toj gadynėj vyresnieji raiti jodė po svie-
tą, ne važiojos. Zigmantas II, didysis Lietuvos kuni-
gaikštis, metuose dar 1522 savo įsakyme, žemaičiams
duotame, liepia jiems savo tėvūnams pagal seną da-
bą po duonos kūkulį duoti; šienininkai šieno davė,
medsargiai — kiaunių, sabalų, lapių ir kitų Žvėrių
kailius, vebrininkai — vebrų ikailius, žuvininkai —
žuvis, šunininkai — šunis ir taip toliau, nesgi pinigai
didžiai reti buvo ir jų niekam nereikėjo.

Kad noris kūrėjų kūrėjas taip viešpatavo ūkėj, o
didysis kunigaikštis ją rėdė, kaip viršiau regėjom,
vienok nei vienas, nei antras nieko negalėjo užsiimti
ir nuveikti be svieto žinios, nesgi turėjo kelti sueimą
ir tenai jautotis ir teirautis apie didžiuosius ūkės rei-
kalus visuotinai! su svietu, kaip viršiau regėjom.
Sueimavojo paprastai ne pilyse ir dvaruose, nesgi tų
senovėj neturėjo, bet laukuose ar giriose po visų di-
deliaisiais ąžuolais ar kitais medžiais ir vos paskuti-
niuose laikuose buvo pradėję pilyse sueimavoti, be-
je, eidami jau ant prapulties.

Sueimavojo tokiu būdu: kokioj noris ūkės noty
reikiant svietą į visuomenį sueimą kelti, visų pirma
V Lucas David, B. 1, S. 44, 54, 57, 79.

19. Raštai I t. 577

šau ponai arba tėvūnai suvadino senuosius savo apy-
gardos į kokią noris pavietę lauko ar girios, kas va-
dinos vyrus į kuopą kelti. Suėjus tenai seniesiems ir
vyresniesiems apygardos, susėdo po ąžuolais ir tris
dienas tenai rymojo, nė vienas nė žodžio nepratar-
damas, idant padūmoję tekalbėtų ir ką norint išmin-
tingai galėtų pasakyti, nuo ko toksai teiravimos va-
dinos ūkės dūma, arba roda, nesgi pirma turėjo kož-
nas padūmoti, o paskui kalbėti; ketvirtąją dieną te-
pradėjo teirautis apie savo apygardos ir visuomenės
ūkės reikalus.! Ryžęsi tenai ant ko norint, tad paskui
leido visų išmintinguosius į visuomenį sueimą į pa-
vietę paženklintą, į kurią susirinkę tokiu pat būdu
sueimavojo, kaip jei kuopose: pirma tylėjo, paskui
bylojo ir teiravos. Kokius tenai parėdymus įstatė, tų
visi turėjo klausyti. Tuose sueimuose visą parėdką
vedė kunigai, kurių tenai valdžia buvo didelė, nesgi,
su lazda jam mosterėjus, visi nutilo, Paskesniuose
laikuose marčelgos tuo rūpinos. Tokie sueimai yra
jau žinomi baltoj senovėj, ką patys žodžiai lietuviški
stigavoja — kuopa ir sueimas, nesgi paeina nuo žo-
džių su ir eimi?, kuopa nuo kopti.

Nuo to, kaip sakiau, regima yra, jog, noris kūrėjų
kūrėjas dvasiškais reikalais ūkės rūpinos, o didysis
kunigaikštis kare arba ūkės rėda, vienok negalima
yra jųdviejų veikimuose aiškios metos parodyti, ko-
kie katram darbai priderėjo; tačiau tas yra žinomu,
jog svietas buvo liuosas iki paskuojų gadynių, ir be
svieto pritarimo ir žinios ne vien didysis kunigaikštis,
bet ir pats kūrėjų kūrėjas nieko nedrįso veikti lietos
reikaluose. Kas yra teisingu, nesgi kas neša naštą,
tas turi žinoti, dėl ko ją neša.

V Dusburg, p. III, c. 4, c. 84.

2 Lucas David, B. 1, 15, 54,

578

Kožnos tautos pradžioje, lig neišlepus svietui, maž
tėra įstatymų, tai tas pats buvo su lietuvių tauta se-
novėj. Visų senieji lietuvių įstatymai yra Smulkio,
arba Zamolksio, kursai būk įstatęs, jog dūšia žmo-
gaus esanti nemari, ir mirštantieji ikarėj, gyniodami
savo liuosybę ir savo namus nuo neprietelių, einan-
tys už tą į dangų linksmintis ir džiaugtis tenai amži-
nai, kaip viršiau regėjom.

Antras įstatytojas buvęs Odinas, gyvenęs antra-
jame amžiuje pirm gimimo Kristaus, tas turėjęs savo
buveinę padaugavy, kurio pilis Asgardu vadinusis.
Tas Odinas nuveikęs žuvėdus ir visos šiaurės valdy-
mieru pasidaręs, pertaisęs visuomenę svieto draugę
naujais įstatymais, kuriais įsakęs svietui savo ne-
prietelius kariauti ir dievą garbinti. Pagal jo įstaty-
mus svietas vylęsis dangų, arba gyvenimą visų vieš-
paties, po smerčio įgyti. Pagal Odino mokslą ant ži-
bančio kalno sėdėjęs pasaulio Tėvūnas, arba Perūnas,
kuriam tarnavę devyni atmonai, arba karės vyrai,
aiškiau sakant, devynios galybės (pagal kitus dvy-
lika), kame prasidėjęs antras žmonių gyvenimas. Ant
to kalno buvęs dar skomis, arba stalas, atmainą žmo-
gaus gyvenimo rodąs. Odino gudrybės įstatymai mo-
kkę svietą, kaip ūkę savo rėdyti ir teisybę kožnam
attiesti. Kaipogi įsakęs svietui vaikščioti į kuopas bei
sueimus ir tenai apie ūkės savo reikalus teirautis,
Tikybos įstatymus liepęs nuo svieto slėpti, kuriuos
patys kunigai, arba dievo garbės vyresnieji, težinoję,
kurie, it taip pat, kaip jei danguje dievo tarnai, prie
apvalaus stalo sėdėdami, turėję teirautis apie visus
tautos reikalus, o ryžęsi patys ant ko norint, turėję
skelbti svietui tą, ką jam reikėjo tokioj dingsty veik-
ti. Visa tauta buvusi pasikliovusi savo dievu, kursai
įsakęs jai, idant jos vyrai ne namie pulėtų, bet po

19+ 579

visą pasaulį klajotų ir viso prityrusiais būtų, idant,
tenai prityrę šilto ir šalto, paskui galėtų namie rėdy-
tis, o ant galo ilsėti gyvenime Perūno ir tenai pasiek-
ti mokslą dorybės ir gudrybės. Pagal Odino įstatymus
visi vylės nukakti į dangų, jau mirdami karėj už
liuosybę ir namus savo, jau aukaudami patys save
dievams paskutinėj, idant per tokią savo kantrybę
pavėdautų savo įstatytojui Odinui, kursai pats jau
mirdamas dar sau devynias opas, arba ronas, savo
ragotine būk įžeidęs, idant tuo paliktų svietui pa-
veikslą savo kantrybės ir stangybės, kursai, sekda-
mas jį, idant niekintų savo vargais ir sopuliais!. Bū-
seną to Odino Lietuvoje ne vien senovės raštai rodo,
bet pačios pavardės Odinų, nuo neatmenamų amžių
kunigaikščių, žemlionų ir liuosų žmonių, iki šiai die-
nai Lietuvoj ir Žemaičiuose tebesančios, patvirtina,
kad tuo tarpu Odino pavardės nė kokioje kitoje tau-
toje nėra randamos.

Vaidevučio, trečiojo įstatytojo, tie buvę įstaty-
mai: svetmoteres ir svetmoterius gyvus deginę, o jų
pelenus ant skerskelių išbarstė, ir vaikai jų negalėjo
kunigais tapti. Kas mergaitę varu būt išžarginęs, tokį
žmogų, mergaitei apskundus, taip pat gyvą sudeginę.
Neprisileidžiant pačiai savo vyro ar skundžiantis
ant jo, pačią gyvą sudegino, dar jos sesuo buvo kal-
tinama, jog nepamokiusi vyro klausyti. Pačiai kei-
kiant savo vyriškį, keturis didelius akmenis ant kak-
lo pakabinę, su kuriais ją po artimuosius kiemus va-
rinėję, pako! kunigas pasakęs gana2. Uždaužus pačiai
savo vyriškį noris vieną kartą, nupiovę jai nosį ir
atėmę nuo jos namuose godos vietą, tai yra nebva-

! Journal de Catholigue, a Paris, 1826, tom 1, p. 477.
2 Lucas David, B. 1, S. 22,

580

dinę žmona, tiktai gulove; jei žmona savo vyrą ker-
nojusi, tad pirma su rykštėmis ją plakę, jei amžiuje
būdama tą dariusi, tad tokią ugny sudeginę, jei kas
daugiau nei tris pačias turėjęs, ir tokį gyvą sudegi-
nę. Tėvas, turėdamas nedorą sūnų, aklą, luošą ar li-
gotą, negalintį nei karėj, nei namuose nieko veikti,
tokį galėjęs sudeginti, nesgi pagal jų nuomone ta-
riama buvusi, jog žmonių nelaimė dievams ir žmo-
nėms esanti nuliūdimu!. Taip pat sūnums valna buvę
savo tėvus perkaršusius ir ligotus dėl numažinimo jų
sopulių ir patrumpinimo jų ligos deginti ant dievų
garbės. Kiekvieno gaspadoriaus pati, vaikai, šeimy-
na, broliai, seserys, įsiligoję ir kaipstantys, galėjo
dėl namų savo pakajaus patys save dievams ant gar-
bės* sudeginti, tardami: „Mūsų dievai neturi aičioti,
bet juoktis.“ Jei kas, ir sveikas būdamas, būt norėjęs
save ant dievų garbės deginti, taip pat negyniojama
buvusi, nesgi ėję per ugnį rodės pašvęsiais esantys
ir paskui laimingai juokuodami su dievais gyvensian-
tys. Todėl šiandien dar senu įpročiu suspaudime ar
rūpesny tariama yra: „Šitai, — sako, — noris šok į ug-
nį.“ Užmuštojo gentys turėję valią atmonyti, negalė-
dami paties užmušti, jo artimą gentį nugalavę.
Senovėj teisybę viens antram attiesė tokiu pra-
gumu: padarius antram iškadą javuose, pievose ar
giriose, tuojau abydytasis nugriebė tą, kurs jam
abydą, arba iškadą, buvo padaręs, beje, atėmė jam
gyvulį ar daiktą kokį pagal tą, kaip didi iškada buvo.
Jei nugriebtasis nebnorėjo savo gyvulio arba daikto
apent atgauti, tad iuo įtenkino abydytasis, ir kerštas

„1! Lucas David, B. i, S. 138; Hartknoch, Alt. u. Neu. Preuss.,
S. 178.

* Originale po šio žodžio pakariojama: save,

pasibengė, bet jei nugriebtasis apent norėjo savo
gyvulį ar daiktą atimti, tad turėjo, nuėjęs prie
abydytojo“, pasakyti, jog jis veda vyrus iška-
dos veizėti, idant abydytasis ant sutartos dienos
nuo savo pusės nusiųstų du arba tris vyrus į iškados
vietą, kurie atėję lygiai su nugriebtojo vyrais nu-
spręstų, kaip didi yra iškada. Nusprendus iškadą,
abydytasis nugriebtąjį daiktą ar gyvulį pagrąžino
nugriebtajam, o kas kaltu pasirodė, tas iškadą užka-
kinti gyvuliais, javais ar šienu turėjo!. Žemaičiuose
iki šiai dienai paprasta yra, iškadą nuo svetimo pri-
tyrus savo turtuose, vyrus kelti, idant nuspręstų iš-
kadą.

Teisybę senovėj attiesė ne sūdų namuose, bet
paprastai po ąžuolais ar po kitais dideliais medžiais
palaukėj ar pamedėj vyrai žemlionys su tėvūnu su-
joję; kaip sakiau, raiti jodė, ne važiojos, nesgi pagal
jų nuomonę ratuose vilktis vergo darbas buvo, ne
liuoso žmogaus. Jei katrai šaliai toksai sūdas tėvūno
su vyrais netiko, tad atjojęs didysis kunigaikštis į
girias medžioti persūdijo, ir, kaip jis nusprendė, taip
ir paliko. Tokiuose sūduose teisindamies niekados
neprisiekojo, nesgi prisieką už didžiai didelį daiktą
turėjo, ir tokio žmogaus, kurs buvo siekęs, visi neap-
kentė ir vengė, kaipo nuo nedoro ir bedievio?. Todėl
teisinimesi, stokodami aiškesnių davadų, ne siekė,
bet galvą savo dėjo, jei tas ne tiesa būt esąs, ką jis
antram stigavojo, kaipogi, jei to neparodė, ką stiga-
vojo, tad abydytasis galėjo skundėją užmušti ar už
vergą sau paturėti, kaip viršiau minavojau, Mesti

* Originale po šio žodžio pakartojama: turėjo.
! Einhorn, Historia Lettica, cap. 8, pag. 31.
2 Joh. Gottf. Arndt, II Theil, S. 32.

582

ant žemės kepurę buvo ženklu, jog duoda savo gal-
vą. Kokį būdą didžiai ilgai dar, krikščionimis būdami,
saugojo, kaipogi 16 amžiuje, susibarę apie ežias ir
rubas savo gruntų, paprastai vyrai, nebturėdami kito
davado nuteisinti savo rubos, tuojau metė žemyn
nuo galvos savo kepurę, rodydamas tuo, jog už tą, ką
jis sako, savo galvą deda, jei tas nebūt esąs tiesa,
kaipogi šiandien dar tariama yra ką norint stigavo-
jant: „Aš savo galvą dedu“ arba: „Aš savo galvą
duodu, jei tas bus ne tiesa." Vienok vokiečiai, nega-
lėdami niekaip latuviežių nuturėti, liepė jiems visa-
dos siekti, kurios prisiekos tokia yra skvarma įrašyta
senovės raštuose: „N. kalbu ir siekiu prie dievo, jog
visa tą, ko manęs godingas sūdas klaus ir ką žinau,
(pasakysiu yną tikrybę, nieko neskųsdamas nei tau-
pydamas, be baimės ir be paprakų, ir nieko neužslėp-
siu, 0 jei ynos tiesos nepasakyčiau, tad, dieve, pa-
versk mane į šią juodą anglį, išnaikink mane kaip
šią žemę, sukietink mane kaip šį akmenį, sudžiovink
kaip šią lazdą ir nukarok mane patį, mano pačią, ma-
no vaikus, mano gyvulius, mano visus javus še ir te-
nai per amžių amžius be galo, Amen.“!

Vargdienis, neturėdamas ašvienio arba javų, sa-
vo dirvą ar pievą kitam išnuomojo, už ką nuo antro
paskui pusę javų ar šieno gavo. Jei kas, galvijo ne-
turėdamas, gavo nuo antro veršį ar kumelį, paaugi-
nęs jį dėvėjo iki trijų veršių ar metų, (paskui grąžino
augybę tam, nuo kurio ją buvo gavęs; jei buvo jau-
tis, tad pamušus mėsa dalijos, jei ašvienis, pardavus
jį, — pinigais. Jei kas, radęs ar sugavęs bites, netu-
rėjo vietos, kur jas padėti, tad įdavė jas antram
gerbti, su kuriuo paskui dalijos medum, jei to jis

! Joh. Gottf. Arnat, II Theil, S. 33.

583

nenorėjo daryti, tad atentį metą pirmąjį spietlių tų
bičių jam už radybas grąžino!.

Tėvo palikimu vaikai dalijos tarp savęs tokiu
būdu. Didieji sūnūs niekados nebuvo karšinčiais sa-
vo tėvų ir nieko iš tėviškės negavo, tiktai žirgą ir
auglius, kuriuos, prie tėvo bebūdami, buvo nupelnę,
ir su tuo turėjo anie jūroj ar sviete laimės sau veizė-
ti. Nes jei vyresnieji sūnai buvo išrėdyti iš namų
viršiau minavotu pragumu, tad mažasis sūnus paliko
butoje tėvų karšinčium ir veldėjo tėviškę ir visą pa-
likimą; jam reikėjo seseris išrėdyti su tokia pasoga,
kokią tėvas mirdamas buvo joms padėjęs, jei nebuvo
padėta, mažasis brolis turėjo iš trečiosios dalies savo
tėviškės išrėdyti. Nes jei, tėvui mirštant, sūnai paliko
visi maži, tad dalijos tėviške tarp savęs po lygumo,
o seseriai vienai ar kelioms turėjo duoti pasogą iš
trečiosios dalies visos tėviškės. Jei tėvai bevaikiai
buvo, tad priėmė sau karšinčių, kurs, įstojęs į sūnaus
vietą, į karę turėjo traukti už tėvą, nuo ko ir karšin-
čium vadinos, priimti vardą savo geradėjų ir juos nu-
karšinti padoriai, kaip pridera sūnui savo tėvus, ku-
riems mirus, visa paveldėjo, it būt jų sūnus buvęs.

Mirdamas tėvas jei paliko mažus vaikus, tad
pavedė jų globą savo visų artimiausiam genčiai ar
visų didžiausiam prieteliui, ką darė tokiu būdu. Jus-
damos jau mirsiąs, nusiuntė jam savo seidoką, vyly-
čias, ragotinę ir karės žirgą, kas buvo ženklu pave-
dimo globos, idant jis gyniotų ir užtarytų jo kūdikius
jo paties ginklu kiekvienoj dingsty, kursai, paaugus
vaikams, visa turėjo grąžinti“,

Attekėjus pačiai į vyro namus, vyras turėjo jai
už vainiką tokią dalį savo tėviškės užrašyti, koksai
"T Einhorn, Histor. Lettica, cap. 8, p. 31.

2 Koialowicz, Histor. Lit., p. II, lib. V, p. 238,

584

buvo jos įnešimas, arba pasoga, paprastai užrašy-
davo jai trečiąją dalį visos savo tėviškės; ir taip, jei
vyras ilgainiui numirtų, vaikų nepalikęs, tad gentys
vyriškio turėjo marčią atrėdyti ir už vainiką atduo-
ti jai tą, ką nabaštikalis buvo užrašęs, kas šiandien
dar Žemaičiuose yra sekamas ir vadinas dalį prieš
dalį marčiai atduoti.

Jei viens antrą užmušė, tad užmuštojo gentims
valna buvo senovėj užmušti patį užmušėją ar jo
visų artimąjį gentį, kaip viršiau minavojau; jei
užmušėjas įuos numaldė, tad jis užmuštojo gentims
turėjo atguldyti pinigais už užmuštojo galvą, kurie
pinigai, arba mokesnis, vadinos vyrgalve, arba vyr-
gulda, kursai žodis paeina nuo vyro ir galvos arba
nuo vyro ir žodžio guldyti, arba nuo žodžio vokiško
geld — pinigai, beje, mokesnis už vyrišką galvą, nęes-
gi senovėj vyriška galva daug didžiau buvo brangi-
nama, nekaip motriškos, kaipo patarlė, viršiau mina-
vota, šiandien dar tą rodo: „Ožka, — sako, — ne gyvu-
lys, merga ne šeimyna.“ Nuo to, jog senovėj kožnas
vytiškas buvo kareiviu ir apgynėju savo namų,
nesgi, karei kėlusis, kožnas vyriškasis turėjo į karę
traukti ir neprietelius savo tautos kariauti. Senovėj
už vyrišką galvą paprastai mokėjo dešimtį ilgųjų
graižių, po svarą sveriančių, kuriuos graižius gudai
pirma grivinomis, paskui rubliais vadino. Be to, dar
paskuojuose laikuose turėjo ypatingai atguldyti di-
džiajam kunigaikščiui tris ar keturis tokius graižius
už nuokaliimę, sūdžioms antrus tris ar keturis grai-
žius už sūdą, kas vadinos persūdomis (peresud).

Kaltininkus taip kankino: vienus korė į sausą me-
dį, kaip šiandien dar tariama yra į paiką Žmogų:
„Tas, —sako,— pašoks į sausą medį“ arba: „Tas su-
lauks sausos šakos“; kitus dybavojo, prie dybo pri-

585

rišę, kitus į viežą sodino; vieža buvo duobė, per 3
ar 4 sieksnius žemėj iškasta, kartais išmūravota, kur
kaltininkus sodino nuspręstą laiką išsėdėti, kurios di-
džiai nekentė ir paskesniuose laikuose galėjo išsi-
pirkti nuo tos viežos pinigais. Vadinos vieža nuo to,
jog kaltininkas tenai kaip vėžys pakerėj turėjo lin-
doti. Tuos, kurie svetimas bites kieme ar girioj bar-
tis išlaužė, prikalus bambą prie aulio ar drevės, va-
rė apsukui pliekdami, lig žarnos neišėjo. Broliui su
seseria susigluosniavus, kasė gyvu į žemę ant skers-
kelės lig kaklo prieš viens antrą. Kas liuosą Žmogų
vergė, tą šunimis suplėšydino, kaip šiandien dar yra
sakoma į nedorą žmogų: „Šunies kąsnis“ arba: „Šu-
nys pamestą neėstų, šunkaklys"“; kursai neteisingai
buvo antrą įtaręs ar iškernojęs, jei to sūde neparodė,
tad pats, ten pat po suolu palindęs, turėjo atkaukti
arba atloti tais žodžiais: „Tai ne aš taip kalbėjau, bet
it šuo lojau."“ Jei kas nukalto mažesniuose darbuose,
tad mokėjo pinigus, kuriuos visi susiėję ant šventės
pragėrė.

Senovėj miera, arba saikas, ilgumo ir platumo tok-
sai buvo: nykštis, arba colis, pirštas, plaštaka, gniauž-
ta, sprindis, uolektis, žingsnis; kurpė turėjo saviep
12 nykščių, arba colių. Uolektis, arba mastas, tris
kurpes, sieksnis 3 uolektis, versta, nuo žodžio vers-
ti arba verpti, beje, ženklinti, kaip šiandien tebėr
sakoma: „Užversk akmenį, užverpk šmaikštį“; vers-
ta turėjo tūkstantį sieksnių, o penkios verstos darė
senų dienų Lietuvos mylią, 30 šniūrų darė vieną
margą, 0 30 margų vieną valaką |42].

Miera, ar saikas, storumo buvo: žiupsnis, riešku-
tės, gniūžtis, našta, klėbys, ašis, sauja, grįžtis, ke-
purė, rakanda, druskinė, dvolikis, sėtuvė, pūras,
bačka, vežimas. Miera, arba saikas, tekumo buvo: lą-

586

šas, tauragė, kaušas, krūžas, kipis, milžtuvė, legerė,
vogonas, verpelė, bačka, bosas ir taip toliau. Svaras,
arba voga: grūdas, svaras, stukas, pundas, birkova.

Laiką lykavo naktimis, ne dienomis, ir taip sako
dar šiandien: „Tris naktis išnakvojau“, „Naktį per-
nakvojęs, pagrįžau“ ir taip toliau. Metus dalijo į try-
lika mėnesių, kuriuos taip vadino: 1. siekis, 2. sau-
sis, 3. kovas, 4. karvelis, arba balandis, 5. gegužė,
6. kirmėšų, arba birželis, 7. liepos mėnuo, 8. rugpiū-
tis, 9. rugsėjis, 10. šilo mėnuo, 11. spalių mėnuo, 12.
lapkritis, 13. gruodis. Kožnas mėnuo turėjo saviep
27 dienas ir dalijos į tris dalis, arba taip vadinamas
devintines, nuo devintosios dienos, ikurioje svietas,
visuotinai susirinkęs, meldės arba linksminos [43].
Dieną su nakčia dalijo į 24 valandas, arba adynas,
kurias taip vadino: 1. sambrėškis arba brėkšta, 2.
santėmis arba sutemo, 3. vakaras, 4. nuovakarės, 5.
išvakarės, 6. naktovidas, 7. įmygis, 8. pirmieji gai-
džiai, 9. antrieji gaidžiai, 10. prieš aušrą, 11. aušta,
arba švinta, 12. mažoji pusrytėlė, 13. išaušo, 14. sau-
lėtekis, 15. didysis pusrytis, 16. priešpietis, 17. pietai,
arba pusdienis, 18. pakaitis, 19. po pakaičio, 20. po
pusdienio, 21. pavakarė, 22. mažoji pavakarėlė, 23.
vakarop, 24. saulėlydis.

Metus skaitė senovėj nuo didelių pasaulio nočių,
ir taip nuo saulės užtemimo, nuo marų, giedrų, spei-
gų, audrų, vėtrų, lytų ir krušų; ir taip sako: „Mano
bočius, pasibengus žuvėdų karei, 13 metų turėjęs“
(1660); „Mano matušė mirė 5 metuose po šaltosios
žiemos“ (1703); „Mano bobutė ištekėjusi vienuolik-
tuosiuose metuose po marų metų“ (1704)!

Kaip nerankiojant, vis dar maž tėra žinių, ran-
damų senovės raštuose apie jų ūkės rėdą, aiškiai iš-

! Notizen Preuss. Erst. Sammlung, S. 74.

587

guldytų. Nesgi kad pradėjo svetimos šalys apie lie-
tuvių tautą smailiau jautotis, tuo pačiu laiku sukilo
kruvinos karės su tais pačiais lietuviais, todėl dau-
giau yra žinomų išgalių apie jų karės būdą, nekaip
apie ūkės rėdą.

Orė Lietuvos tautoj jau gilioj senovėj buvo ži-
noma ir garsi per savo būdą. Jau penktajame am-
žiuje lig negimus Kristui, sako garsus raštininkas, ei-
nant toliau į šiaurę, giriose, viršiau minavotose, Juo-
dojoj ir Žaliojoj gyvena kailinuočiai artojai, kurie
vieni temoka sėti, kiti visi tyruose, viršiau minavo-
tuose, vienu savo piesu tesirūpina, beje, gano bandą,
avis ir arklius!. Taip pat Pitėjas, Marsilijos ūkinin-
kas, 4 amžiuje pirm gimimo Kristaus atkeliavęs į Že-
maičius gintarų jautotis, sako stebėdamos, jog gy-
ventojai javus džiovinantys rejose, taip vadinamuose
trobesiuose, dėl to, jog tame krašte saulė neilgai
tespindinti, kitaip javai supūtų nuo lytų, ant lauko
būdami; tarp javų pervis lęšius sėjantys, kitų derlin-
gų sėklų ir vaisių nežinantys. Svietas midų geriąs,
nuo to regimai, jog ir miežius buvo sėjantys?.

Šeštajame amžiuje gimus Kristui kitsai raštinin-
kas, minavodamas Lietuvos kraštą, sako: „Vieni gi-
ruliai, arba girionys (taip vadino toj gadynėj žemai-
čius ir kalnėnus), temoka linus auginti, kurių laukai
užsėti joriuoja it jūroje vilnys.“3 Ką ne vien minavo-
ti raštai to keleivio, bet ir pačioj lietuvių kalboj var-
dai javų, įrankių ir ašvienių rodo, ir taip: pūrai, ru-
giai, miežiai, vizgės, žirniai, sėmenys, lęšiai, atuodo-
giai, kviečiai ir linai yra ne svetimos, bet lietuvių
kalbos žodžiai, taip pat žambis, akėčios, ratai, vaIs-

1 Herodotus, lib. IV, c. 18.

2 Voigt, Geschichte Preussens, B. I, c. 1, S. 28.

3 Paulus Diaconus.

588

tienos, rugienos, pūdymai, lygia dalia vardai ašvie-
nių, kuriais arė dirvas, ir taip: dvylis, balnis, palšis,
šėmis, žalis, žilis, Margis, putris, škulis, šmulis, ker-
šis, šalnis, žalmargis, šėmmargis, dvylausis, juodau-
sis, balgalvis ir taip toliau taip pat yra lietuviški, ne
svetimi.

Antras rašytojas, gyvenąs pirmajame amžiuje gi-
mus Kristui, savo garbingame rašte „„Girionų būdas"
sako, tarp visų girionų žemaičiai, arba aušrėnai
(aestii), orę testeigę, kitiems slinkaujant, beje, ja-
vus ir vaisius steigiai veisiantys'. Kas didžiau, po
jūrą mauriojantys, ir jų vienų žemėj gintarai tesan-
tys randami; laukai jų ir dirvos, sako, ne sodomis yra,
bet kame kurs apsigyvenęs girioj pradyrė sau žemės
lopelį, tas to sau ponu buvo ir turėjo gynioti jį nuo
neprietelių. Nuo ko jau žemlionimis vadinos, jog že-
mę savo turėjo, jau vyčiais, kaip viršiau minavojau,
nuo to, jog turėjo vyti neprietelius gyniodamos, ar
nuo to, jog vietoje gyveno ir nebklajojo su gyvu-
liais po laukus ir girias, juos ganydami; ir taip patys
žemlionys, arba vyčiai, pradžioj tearė ir tesėjo. Jų
tėviškės mažne visų buvo lygios, nesgi laukų ir dir-
vų neplatino dėl įvairių priežasčių: jau idant, ar-
dami plačius laukus ir dirvas, nenutaustų nuo karės
ir, ilgainiui išlepę, kad būtinai ant orės neatsidėtų,
jau idant, praplatinę savo laukus, nesitartų didesniais
už kitus ir vargdienių nespaustų ir jiems žemės neuž-
imtų, o glemždamies nuo žiauraus oro, idant dvarų
ir rūmų nestrūnytų ir ilgainiui pinigų nepradėtų geis-
ti, nuo kurių, kaip žinoma yra, vaidai, barniai ir ne-
taikos tarp ūkininkų kilsta, kad tuo tarpu visi, vie-
nokius turtus turėdami, tarės su visagalinčiuoju ly-

! Tacitus, Germania, cap. X, 1. V, pag. 243, nota 6.

589

giais esantys. Koksai lygumas tėviškių pačiuose Že-
maičiuose didžiai vėlai dar yra regimas: kaipogi vei-
zint į reistrą vyčių, metuose 1528 surašytų, gal Te-
gėti, jog Žemaičių vyčiai it visi dar lygias tėviškes
yra tebturėję. Kas dar yra didžiau stebuklingesniu,
jog ne vien pačių žemlionų, arba vyčių, buvo lygios
tėviškės, bet dar ir visų pirmieji ūkės vyresnieji ne-
turėjo valsčių, kaip kad yra randama paskesnėse ga-
dynėse irstant Lietuvos ūkei, nes vos penkis, šešis
tarnus, arba, kaip šiandien vadina, padonuosius, te-
turėjo. Ir taip didysis Lietuvos marčelga Butrimas,
visų garsusis savo amžiaus ūkės ir lietos vyras, šešis
padonuosius teturėjo visoj savo tėviškėj, vienok pir-
muoju Lietuvos vyru buvo.

Jei priminsim patį didumą šeimynos Lietuvos
ūkės, tiktai 13 ir 14 amžiuje buvusį, tad aiškiau dar
regėsim jos klestinčią orę, nesgi toje gadynėj, karei
kėlusis, žemaičiai galėjo iš tų pačių apygardų po
500 joties o 10000 pėsčiųjų vyrų į karę išleisti, iš
kurių šiandien ne vien 500 joties, nes pėsčiųjų neb-
gali sukelti, ką dar senų dienų dirvos, giriomis ap-
augusios, šiandien patvirtina ir rodo, jog senovėj
daug daugiau tuose PiSŽEUSES yra svieto buvę,
nekaip šiandien.

KARYBA SENOVĖS LIETUVIŲ

Senovės kalnėnai ir žemaičiai, traukdami į karę,
du. tarnu lygiai turėjo, beje, šunį ir žirgą, nesgi, ko
kareivis jodamas negalėjo ant žirgo pakelti, tą jo
šuo, įkinkytas į mažas rogeles, po jo vilko, beje,
įkaištį ir karės padargą, grįžtant iš karės, pydė grobį,
nuo neprietelių sugrietą. Jo žirgas buvo dar artimes-
niu draugu. jo laimės ir nelaimės, nesgi jis nešė patį
kareivį ir lygiai su juo mirė. Todėl jaunuomenė kaip
kalnėnų, taip ir žemaičių senovėj nieku kitu nesirū-
pino, tiktai žirgų gražybe, kurių veislė visame pasau-
ly buvo garsi ir gedaujama ne vien nuo grekonų ir
rymionų dėl savo dailumo, čeklumo, greitumo ir stip-
rumo, bet dar ir paskesniuose laikuose yra garbina-
ma ir nuo senųjų minima. Nuo to gali manyti kiek-
vienas, dėl ko iki šiai dienai nėra tos dainos žemai-
čių ir kalnėnų, kurioje nebūtų garbinamas jo bėras
žirgelis. Nesgi senovėj tas tebuvo garsus jaunikaitis,
kurs gražesnį žirgą turėjo, todėl kožnas pirmiau
būt viso savo lobio išsižadėjęs, nekaip savo žirgą ligi
gyvas kitam atdavęs. Nesgi šiandien dar yra sakoma
į rūpesningą žmogų: „Ko nuliūdai, ar ne žirgą par-
davęs“ arba: „Benuliūdo, it žirgo nustojęs“, arba:
„Džiaugias, ar ne žirgą gavęs“; kaipogi senovėj kal-
nėnai ir žemaičiai taip didžiai mylėjo savo žirgus,
jog, pačiam mirus, lygiai degino ant rogo su pačiu
jo žirgą, paskiau, krikščionimis jau tapę, garsūs ka-
reiviai sirgdami liepė savo karės žirgą pas save at-
vesti ir taip, veizėdami į jį, kaipo į savo draugą lai-

591

mės ir nelaimės, numirė. Metuose į257 tarp atsiųstų-
jų dovanų Mindaugo, Lietuvos karaliaus, vokiečių
meldžionims į Rygą nė vienas daiktas jų raštuose nė-
ra taip didžiai garbinamas, kaip dovanotieji žirgai.
Todėl šiandien dar jaunas žemaitis, jei negali raitas
joti noris ir ant erkelės kumelėlės į bažnyčią ar į
mugę, tad velijas pėsčias beeinąs, nekaip bevažiuo-
jąs. Klausiamas, dėl ko nevažiuoja su motriškosio-
mis važiuotas, atsako: „Ar aš koksai vergas ratgaly
vilktis.“ Gaspadorius subatos vakarą, norėdamas pie-
vos kerię nubengti, stiprina savo jaunus piovėjus
būtinai nuvargusius tais žodžiais: „Vaikeliai, benkim
tą barą šiandien, aš jums rytoj duosiu arklius į baž-
nyčią joti.“ Šie, tais žodžiais pagaivinti, tarsi sylos
atsigėrę, nubengia dainuodami noris pusnakty!. Dar
vienas raštininkas, rašydamas apie lietuvių būdą me-
tuose 1792, sako: „Lietuviai pervis myli arklius, ir
retai teregėsi lietuvį pėsčią einantį, nesgi į baudžiavą,
bažnyčią, mugę, dvarą, susiedų ar prietelių lankyti
arti ar toli visados jis jotas keliauja."Ž Nuo to retoj
kalboj terasi tiek vardų arklių, kiek anų yra lietuvių
kalboj, ir taip: bėris, palšis, pilkis, juodis, keršis,
plesnis, raudis, dulis, žergštis, juodbėris, šviesbėris,
arba skaistbėris, briedplaukis, baltkojis, žvairakis,
pėdulkojis, laukkaktis, baltprusnis etc. etc.

Paprastai, traukdami į karę, apvyžo savo žirgus
plaušomis ne vien pačius, bet jų galvas ir ausis lig
narių pirmųjų kojų, o lig kenklių pastarųjų, idant ke-
lionėj nuo darganų ir lytų nepakriūštų ir nepagurtų.
Tokiu dar senovės būdu išjojo žemaičiai metuose
1794 kariauti paliepojy, pagruobinėj, pasalotėj, ant
žirgų, namie augusių, ne plaušomis nuvyžių, bet ge-

! Rhesa, Dainos Anmerk, etc.

? Lepner,

592

lumbėmis apsiūtų, ką dar tarp senųjų šiandien kiek-
vienas tebminavoja. Keliaudami senovėj sėdėjo ap-
žarga be balno ir be kilpų, bet taip stipriai, jog, gal-
vą pačiam nukirtus, dar arklys nunešė per kelis šim-
tus žingsnių sėdintį, lig išvirto. Patį arklį pirma ap-
nasriu ar brizgilais, paskesniuose laikuose kamano-
mis valdė.

Senovėj karės apdaras, arba karės įkapės, maž te-
įvairavo nuo namų apdaro; ir taip, ant tos pačios ser-
mėgos arba koboto antsimovęs meškena ar briede-
na, ar kito kokio žvėries kailiu, į kurį taip gebėjo
įsinerti, jog meškenos ar briedenos galvena apmovė
pats savo makaulę, ir irėdęs savo akis į meškos akis,
nosį į nosis, lūpas į lūpas, jojo į karę. Dėl didesnės
dar neprietelių nuogandos ant savo galvos tarp tau-
ro ar briedžio ragų arklio uodegą užkišo, o veidą sa-
vo dar mėlynėmis ar anglija nutepė. Jei tokių kailių
nepasitiko, tad tokiu pat būdu apsimovė tūbiniu ar
dembliniu kyriejum, kurio galvočium apvožęs savo
galvą ir veidą, paskui susiveržė su šikšniniu diržu, ant
kurio tiek buvo vario grandžių arba sagčių antmau-
tų, kiek buvo karėj neprietelių užmušęs; apsiavęs vy-
ženomis ar kojenomis, sieksninį kardą ar mietinį ka-
laviją pašonėj lunkų strikiu pajuosęs, viena ranka
turėdamos kestinę ragotinę, taip vadinamą kartinį,
ant kurio galo buvo landus ragas antmautas, nuo ko
ir vadinos ragotine, kaipogi gilioj senovėj geležies
nežinojo, todėl kirviai, bardišiai, kalavijai akmens
ar uolos buvo; antroj rankoj turėjo turčią, arba sky-
dą, kuria nuo neprietelių siūčių dangstės, buvo ji pa-
ilguotinai apvali, jau ištašyta, jau iš žilvičių nupinta.
Pirma pentinų nežinojo, bet, pradėję su vokiečių mel-
džionimis kariauti, įtiekė sau ir pentinus uolektinius,
kuriuos šiandien dar gal rasti tos gadynės karės ka-

593

puose. Ant galo seidoką ir vylyčių kurvį į pečius
įkabinęs, skraidė ant žirgo it paukštis neprietelių
žvalgydamos. Pėstieji daugiau kariavo rendėtais
brūkliais, kokius gal dar regėti paskuojųjų laikų Lie-
tuvos ūkės žymėj. Artinantis neprieteliui, laidė pėstie-
ji strypus ar akmenis iš svilksnių. Nesgi didžiai vėlai,
geležį pramanius, tepradėjo šarvuotis geležies lopais
ar mezginiais, taip pat geležies kardus ir ragotines
dėvėti, Tai taip aprėdytus kareivius vadino į mūšą
balsu trimitų, taip vadinamų ilgų medžio trūbų, ku-
rių rūstas balsas priminė kožnam giltinę šalip stovin-
čią. Karės žygius visados atlikdavo žiemą, kad visur
pašalusi buvo ir kėlė raitą per versmes ir upes, idant
niekame netruktų, Jei kuomet nutiko vasaros laiku
žygiuoti į ikarę, tad pėstieji kėlės per upes, po ketu-
ris, po penkis ant taurų kailių sustoję it ant pluostų,
o raitieji, įrišę į arklių uodegas ranką, plaukte per-
plaukė!. Karės įkaiščiui ėmės visados sausus valgius,
beje, džiūvusią mėsą ir žalius batvinius bei miltus,
kaip viršiau minavojau; viso negalėdami sunkose ant
arklių pakelti, likusįjį, sudėjus į mažas rogeles, šu-
nys dideli, tai lietai auginami, briciais vadinami, pa
pačių vežė, nuo ko lenkai lig šiai dienai, iš lietuvių
tyčiodamies, sako „Licwiaki bocwiaki“, tai yra lietu-
vėliai batvinėliai, iš apmaudo, jog, lietuvį karėj už-
mušęs, nieko gero negalėjo rasti, tiktai batvinių sun-
kas, nes ir tas pačias lig nuo jo įgaunant ne vieną
galvą reikėjo padėti.

Visų neturtingasis žemlionis jojo į karę visados
trisų, nesgi reikėjo atsargai turėti liekų arklį, idant,
vienam kritus ar užmušus, antras kad prie rankos bū-
tų. Didelėj ir baisioj karėj ir arklavedžiai stojo ly-
giai su pačiu karės vyru į trapą. Turtingieji po 5, 6 ir
1 Koialowiez, Histor. Lit., pars 1, lib. I, p. 58.

594

10 vyrų savo tarnų vedės, todėl senovės raštuose yra
randama, jog toks su savo pačtu išjojo, tai yra su
savo tarnais,

Kariavo pagal vietos būdą, kurioje patys pasitiko,
ir taip, kaip buvo įpratę su žvėrimis grumtis, dau-
giau būriais po kelis šimtus, kartais ir po kelis tūks-
tančius, retai kuomet teįsigavo į tokią rūmę, kurioje
šimtas tūkstančių joties būt susirėmusi su antru šim-
tu tūkstančių neprietelių, bet tankiau, kaip sakiau, po
kelis tūkstančius tesigrūmė dėl ankštimų ir girių;
vienok, ir tokiu būdu kariaudami, ilgainiui rados
taip nuogąsčiais savo neprieteliams, įog šimtas ne-
prietelių, vieną žemaitį pamatęs, muko šalin galvą
trūkęs!. Kariauną kėlė sau pagal tą, kaip reikėjo, jau
didžią, jau mažą; visados kariavo pagal būdą savo
tautos, minėdami pirma ant to, kaip ir su kuo turi
grumtis, nesgi įpratę buvo reikiant paskysti ir be-
veizint apent į vieną būrį nesuniukus susiblokšti, to-
lyn tolesniai siaubti ir grobį grieti, neprietelius veng-
dami; užvis gebėjo į mažus būrius išsiskaidę grumtis,
tuoįtimpos neprietelius gorinti, antpuldinėti ir skar-
dyti, kurie, nedrįsdami išsiskiesti, badu merėjo vie-
noje vietoje, kad tuo tarpu šie jiems karės padargą
ir padarynę grobstė, įkaištį ir mitalą graibydami, pa-
čius gandino, vienok patys nuo neprietelių neprigau-
nami ir nenusikratomi, nesgi kad vieni, užpakaly ne-
prieteliams vaidindamies, šurmuliavo, kiti tuo tarpu
juos priešaky skardė, jei vieni neprietelių priešaky
šmaižės, kiti, staiga iš užpakalio antpuolę, vienus
rito, kiti perbadę patys nuo baimės krito. Supūtus

1! Dusburg, c. 81.

2 Albertus Krantzius, Wandalia, lib. VII, cap. 13, pag. 155:

„non statariam (vt olim) pugnam agentes, sed incursionibus et
excursionibus omnia subruentes [44].

595

trimitus, patys beveizint vėl it žižilpos išnyko taip,
jog neprieteliai, vienoje vietoje susigūžę, ginklą pa-
kėlę darganotie ar speiguotie dieną ir naktį turėjo
kentėti, saugodamies, idant iš kurios norint pusės it
žiebai netvyksterėtų ir jų nepakrėstų, stovinčių be
duonos, be pastogės, kartais ir be vandens, nesgi lie-
tuviai visados buvo tarp savęs susimokę, ir jų trimi-
tų balsas rodė jiems, kaip ką daryti. Ir taip nužudę
savo neprietelius vargais, badu, alkiu, šalčiu, lytumi
ir darganomis, ant galo, antpuolę žiebų greitumu, iš-
klojo iki visų paskuojo visų kantriuosius ir narsiuo-
sius neprietelius, niekados patys į aiškią mūšą neiš-
tikdami, visados ir visur su atsarga būdami, kaipogi
šiandien dar yra sakoma: „Griovio neperšokęs, ne-
sakyk op“ arba: „Nepravėdinęs nesakyk šaltas“, ar-
ba: „Darydamas gudriai, veizėk į galą“, arba: „Gud-
raudamas kuomet noris prieisi lipto galą." Tokiu pra-
gumu metuose 1220 Erdvilas, žemaičių kunigaikštis,
baisiausią kariauną platburnių, arba totorių, paveikė,
kurie po to neveikiai bedrįso Lietuvą kabavoti; vie-
nok negal nuo to tarti, jog lietuviai, kalnėnai ir
žemaičiai, senovėj nuo didelių kovų vengė, nesgi ži-
noma yra, jog Metuose 1340, grumdamies su meldžio-
nimis, iš viso pasaulio nuo popiežiaus sukeltais, Rud-
laukių kovoj turėjo jau su savo talkėjais 100 000 jo-
ties, vokiečių meldžionys nuo savo pusės ne mažiau.

Sutikę netyčiomis neprietelių didesnę kariauną,
kurios regėdami nepaveiksią, o patys nebgalėdami
skubiai bepaskysti, tuojau tvėrė iš rogių tašką abejoj
šaly savo rindos, idant neprieteliai negalėtų apsiausti
savo daugiu; patys tuo tarpu susiskliautę puolė vie-
nu muntuliu ant neprietelių, kurių perlaužę rindą, su-
niukusius beveizint ant vietos pakrėtė. Taip žemai-
čiai metuose 1275 pergalėjo vokiečių meldžionis ant

596

jūros ledo tarp Rygos ir Runo salos. Taip pat tankiai
vietoje ragotinės patį jos kotą be rago ir ieties nau-
dojo, užvis kariaudami su vokiečių meldžionimis, ku-
rių negalėdami per geležies šarvus nudurti, tad pačiu
kestės galu dunksterėjo jam į krūtinę taip smarkiai,
jog vokietis, kėžterėjęs nuo arklio, daugiau nebsi-
kėlė.

Kaip kalnėnai, taip ir žemaičiai, noris visados joti

„tekariavo, tačiau turėjo lygiai ir pėsčiuosius paslėp-
tus, kuriuos dvisėdais jodino: susigrūmus pačiai jo-
čiai su neprieteliais, pėstieji anai pripadėjo. Taip me-
tuose 1320 Gediminas, didysis Lietuvos kunigaikštis,
pergalėjo gudus, kurioj kovoj žemaičių pėstieji, įsi-
spraudę į tarpus savo joties, padėjo neprietelių rin-
dą perlaužti.

Namie kariaudami ar ištraukę į svetimą kraštą
neprieteliams savo atmonyti, kurių krašte grobį grie-
dami ar į aiškią mūšą ištikdami, visados nereikalin-
gąją savo karės padargą užpakaly abaze laikė su ne-
daugiu sargų, kur ir sugautuosius neprietelius kaišė;
nes tankiai nutiko, jog kartais, vykstant grobį grieti
svetimame krašte, didžią daugybę imtinių tenai iš
visų pusių suvedus, o ilgainiui patiems į aiškią mūšą
ištikus, kaliniai užpakaly patrako ir, pagrobę tenai
liekųjį ginklą abaze, pačius nuo užpakalio antpuolė
ir taip padėjo saviesiems, priešaky kariaujantiems,
paveikti. Tokiu pragumu lenkai metuose 1270 perga-
lėjo lietuvius ties Liublino pilia, kurie ne vien savo
grobį atgavo, bet ir pačius išmušė. Lenkai iš džiaugs-
mo tos pergalės toje vietoj minavonei šv. Mykolo
mūro bažnyčią pastrūnijo, jog jiems tą dieną padėjo
jis lietuvius nuveikti, kuri bažnyčia iki šiai dienai dar
tebėra!,

"A Ranalkiė, Histor. nar. Pols., t. 1, str.

597

Sustoję į abažą, apsikasė grioviu ir vidaus pusėj
lo griovio supylė sau aukštą ežią, nuo ko ir abažų
vadinos, ir pilių pradžia ilgainiui paėjo; vidury to
abažo karės įrankius, pabūkles ir grobį laikė, apsu-
kui jo patys stovėjo, daugiau tarsi karės įrankius,
nekaip savo gyvybą nuo pavojaus glemždami. Žie-
mą, negalėdami grioviu apsikasti, rogėmis ir šlajomis
apsitaškavo, it pačiame vidury kalinius laikė, kaipo-
gi tokiame abaže gulinčius žemaičius metuose 1200
antpuolę iš Rygos meldžionų vokiečiai Padaugavy
ties Ašradės pilia išpiovė!.

Kad taip kalnėnai ir žemaičiai plynuose ant lau-
ko narsavo grumdamies su neprieteliais, lygia dalia
ir pily gyniodamies ar tenai lauždamies neguro.

Senų senovėj kalnėnai ir žemaičiai pilių neturėjo,
ikaipogi neišžengiamos girios jų pilimis, o pačių nar-
sybė ir kantrybė jų mūrais buvo, į kurias ir visų nar-
susis neprietelius nedrįso lįsti? bet ilgainiui, pra-
retėjus toms girioms, pradėjo tarpgiriuose nepriete-
liai, užvis žuvėdai, šmaižytis ir grobį grieti bei pačius
vergti; tą pritirdami, lietuviai ėmė tuos tarpgirius pi-
limis kamšyti, kuriomis ne vien kelią neprieteliams
užtaškavo, bet, kėlusis pavojui, ir patys tenai uždan-
gą rado, kurių pilių palaikus šiandien dar Žemaičiuo-
se pilies kalnais, arba nuo žuvėdų pilimis, tebvadina.

Vardas pats pilis, nuo žodžio pilti, rodo, ką jis
žymina, nesgi kalnėnai ir žemaičiai, norėdami savo
lobį nuo neprietelių paglemžti, strūnijo tas pilis to-
kiu būdu. Visų pirma lygioj vietoj, nuo dviejų, O
kartais nuo trijų pusių niekaip neprieinamoj, beje,
paežeriuose, papelkėse, kame būdas pačios vietos gy-

! Arndt, Liefland. Chron., S. 40,
2 Mart. Gallus, in L. c.

598

niotų nuo pavojaus ir glemžtų bei patiems tenai leng-
va būtų gintis. Ir taip pylė žemės sienas, į įketvirtainį
pailguotiną pavėdžias, it į itrobesį keliais sieksniais
aukštą ir mažne tiek pat storą; nuo neprieinamosios
pusės buvo anga, o visos to ketvirtainio sienos kaip
iš lauko, taip ir iš vidaus giliu grioviu apkastos, ku-
Tio griovio lauko pašalys buvo užtvertas statiniu
ąžuolo atbulų mietų, prie kits kito sudurtų. Ant tų
sienų viršaus toks pat buvo statinys. Ir taip neprie-
telius, prisiartinęs prie tokios pilies, turėjo visų pir-
ma jotas ar pėsčias, šokdamas per statinį, už augumą
aukštesnį, pasimauti ant galų mietų, jei peršoko ne-
užkliuvęs, tad griovy lygiai su arkliu galą gauti; jei
būt griovy dar gyvas palikęs, tad turėjo ropoti ant
sienų aukštų, ant kurių vėl buvo atbulų mietų stati-
nys, už kurio pilies gyniotojai stoję akmenaičius iš
svilksnių ant neprietelių svaidė it krušą bėrė, o vy-
lyčias iš seidokų it sniegą drėbė!.

Nes ilgainiui, pramanius taranus ir geležies šar-
vus, nebgalėjo tokiose pilyse išsiturėti, nesgi iš ta-
ranų laidydami neprieteliai akmenis, didelesnius gir-
nų akmenų, išlaužė tuos statinius ir tais gi akmeni-
mis užvertė paskui ir griovius, o patys, įsimovę į ge-
ležinius šarvus, nebebijojo nei akmenaičių, nei vy-
lyčių, kurios per geležį nesmego. Ilgainiui, kad vo-
kiečių meldžionys, krikščioniškos tikybos aitra pasi-
metę norėjo kalnėnų ir žemaičių tuo pragumu ne vien
lobį ir žemę pasavinti, bet dar pačius nuvergti ir į
gyvulius paversti, tada lietuviai vėl nuo savo pusės,
gyniodamies ir savo liuosybę nuo krikščionų kaip
įmaną taupydami, pradėjo strūnyti pilis neb jau lyg-
mėse, bet ant kalnų ir vietose taip pat neprieinamose;
jei kame kalno nepasitiko, tad tokį supylė upės vin-
1 Dusburg P., III, e. 20, 21, 22, 23, 100.

599

gyje ar viduryje versmių. Paskui tame kalnę palikę
ar iškasę gilią gilesnę duobę ketvirtainę, įdėjo tenai
rentinį jau medžio, jau akmenų, kursai daug tenai
turėjo kambarių, kuriuose jau patys reikiant gyve-
no, jau pelną ir turtus savo nuo pavojaus klėstė,
kartais ir pačius karės arklius laikė; visos tos pilys
apipiltos buvo žemėmis, ir nuo neprieinamosios pusės
viena anga tebuvo. Pusėj to kalno arba atkalnėj buvo
aplinkui taškas, idant neprietelius negalėtų vienu trū-
kiu antjoti ar anteiti ant pilies viršaus, ant kurio bu-
vo rąstai ir ronai sukelti, idant, lipant neprieteliui į
pilį, galėtų jį tais ronais, paritinus į pakalnę, nu-
blokšti. Pačiose tokiose pilyse, kaip šiandien kad gy-
vena taip vadinamuose miestuose, negyveno, bet pa-
piliuose. Gyventojai, atstu apie tas pilis gyvenantys,
turėjo eiti pakarčiui jų sergėti, nuo ko šiandien dar
tokio krašto sritis apygarda vadinas!. Žemlionys, su-
ėję tenai į sargybą, mokės ir pratinos į karę, beje,
kaip nuo neprietelių gintis ir kaip juos pergalėti. Ant
pilies viršaus buvo stiebas, derva aplipytas ir šiau-
dais aprištas, kurį sargtis, pamačiusi neprietelius ar-
tinantis ir nevildamos viena stengti, uždegė tą stiebą,
idant gyventojai apykartos, pamatę naktį gaisrą, O
dieną dūmus, skubėtų raiti ir pėsti, ginklą pagrobę,
pilį gelbėti ir neprietelius drausti. Tokios pilys kal-
nuose taip buvo ertos, jog kartais po kelis tūkstan-
čius svieto galėjo tenai susitalpinti, Žinoma yra, jog
Algirdas ir Kęstutis, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu,
metuose 1360 po kruvinos kovos Rudlaukių plynuo-
se su 159000 joties Aukaimio pily užsirakino, kurių
pilių iros šiandien dar, noris į žemę susmegusios,
mažne prie kiekvieno miestelio senu įpročiu pilies
kalnais yra vadinamos.

1 Koialowicz, Hist. Lit, t. 1, L. VIII.

600

mi

Paskiau, noris tos pačios pilys buvo kaip buvu-
sios, tačiau gyventojus, papily gyvenančius, lygiai su
pilia akmeninių plytų ar žemių zomatais aptvėrė,
nuo kurio laiko jau gyventojai, papily gyvenantys,
pilionimis vadinos taip, kaip kad buvo kitą kartą ap-
tvertas Vilnius, Kaunas, Plateliai, Balostekė, Žąslau-
kis, Biržai ir kitos, idani, neprieteliams norint jas ap-
gulti, reiktų daug kareivių su savim vesti.

Kaip kantriai tose pilyse kalnėnai ir žemaičiai gy-
nės senovėj, gana yra tiktai priminti kantrybę ir nar-
sybę Margerio, Punios pilies vyro, kursai, metuose
1278 tenai gindamos, velijos iki paskuojo irose pačios
pilies užsirausti, nekaip neprieteliams pasiduoti. Ly-
gia dalia metuose 1346 Vaidotas Kauno pilį nuo mel-
džionų, o Jurša 1434 metuose Lucko pilį nuo lenkų
gyniodamu, tūkstančius neprietelių iškrėtusiu, veli-
jos ugnies liepsnose užsirausti, nekaip neprieteliams
pasiduoti [45]. Kad taip kantriai kalnėnai ir žemai-
čiai mokėjo užsirakinę pily gintis, lygia dalia neguro
nė į neprietelių pilis griaudamies, nesgi ne vien kaip
drąsūs vyrai, bet it levai staipės ant uolinių ar akme-
ninių sienų, tūkstančiais graudindami ir trupindami
savo šarvuotus vergėjus!. Nesgi kas perskaitys lietu-
vių apgulimus Pernavos, Kesės, Nejermilės pilių, tas
stebėsis į jų narsybę ir kantrybę.

Norėdami į neprietelių pilį įsilaužti, visados ap-
stojo ją stipria kariauna taip, jog neprietelius niekur
nebgalėjo iš savo pilies beišeiti. Griovė ir ardė ne-
prietelių pilis taranais. Lig atėję pas pilį, supylė sau
pylas, kuriose apsikapėjo dėl savo atvangos, idant
neprietelius nedrįstų iš savo pilies jų antpuldinėti.
Taip užsitvėrę nuo neprietelių antpuolių, tad su to-

! Dusburg P., III, c. 89, 112, 113, 114.

601

kia smarkybe ėmė laužtis į pilį ir su tokia kantrybe
griautis, jog nė vieną dieną atlydos jiems nedavė.
Plačias sritis savo krašto, užvis giriotas, gyniodami
nuo neprieteliaus antpuolių, aptaškavo, už tų taškų
stovėdami, kareiviai laidė iš svilksnių akmenaičius
ar vylyčias iš seidokų ar strypais mušė neprietelius,
norinčius tenai įsigriauti.

Minavojant čia vyrų narsybę, nereikia užmiršti nė
motriškųjų, kurios ne vien namuose, kaip regėjom,
geidė vyrais vadintis, jog tenai jų darbus atlikdavo,
bet ir karėj vyrams lygintis norėjo. Čia gana bus tik-
tai priminti narsybę Naujapilės motriškųjų. Kad me-
tuose 1276 meldžionų vokiečiai, gudai ir totoriai su-
sitarę visą Lietuvą ir Žemaičius taip nusiaubė, jog
plėnys vienos ant degėsių tyruose jau lakstė, vienok,
ir tuo dar nesikakindami, norėjo į Naujapilę įsilauž-
ti, bet tenai motriškosios, nenusiminusios ta rūsta
diena savo ūkės, artinantis neprieteliams pilin, liepė
savo vyrams iš pilies išeiti ir lauke su neprieteliais
grumtis, kuriems išėjus, tuojau, pilies angas užra-
kinusios, lipo pačios ant pilies sienų ir nuo tenai
vylyčias ir akmenis svaidė ant neprietelių, pasieniuo-
se su vyrais kariaujančių, it krušą bėrė. Nepriete-
liai, nesivildami nuo dviejų pusių suremtais būti, ne
vien išguro, bet mažne visi galą gavo, likusieji kūl-
vertiniais tenkino beišsprukę nuo giltinės palikini
pilį, kurią narsybė ir stangybė motriškųjų išplėšė
jiems iš nagų. Nereikia taip pat užmiršti nė našlės
kunigaikštienės Lucko Anastazijos Alelkienės, kuri
metuose 1504, išgirdusi platburnius Lucko pilin arti-
nantis, kardą pagrobusi viena ranka, antroj sūnelį
tuo gimusį turėdamos, liepė sukeltiems žemlionims
ir vyrams visos apygardos ant lopšelio prisiekti, jog
pirmiau visi galvas savo padės ir irose pilies lygiai

602

su ikūdikėliu užsiraus, nekaip neprieteliams pasiduos;
kaipogi apgulę tenai platburniai minavotą pilį ne
vien neįsilaužė, bet patys pazomačiuose galą gavo
nuo vyrų, drąsinamų narsia žmona,

Lyčius tos didžios lietuvių narsybės lauke ir pi-
lyse tas būk buvęs, jog tikėję į įstatymus savo ūkės,
pagal kuriuos, kaip viršiau minavojau, tie tiktai dan-
gaus tegalėję viltis, kurie, kantriai gyniodami nuo
neprietelių savo namus ir savo liuosybę, savo galvas
padėjo, ir tie teradę kame tenai aukštybėse baltus
drabužius, minkštus patalus, saldų medų ir grakščias
žmonas, su kuriomis gerdami ir juokuodami linksmi-
nęsi ir miegoję tyliai kiauras naktis; kiti vėl rašo,
jog būk dėl to buvę narsiais, jog tikėję į tą, jog ko-
kiu žmogus esąs ant šio pasaulio, tokiu būsiąs ir po
smerčio: jei čia vergu —ir ten vergu, jei čia liuo-
"su — ir ten liuosu; užvis, sako, regėdami, kaip bai-
siai vokiečiai žudė perkrikštus Parusy ir Padaugavy
baudžiavomis, arba lažais, ir mokesniais, todėl kož-
nas velijos ant vietos liuosas mirti, nekaip ne vien
šiame pasauly, bet amžinai antrame gyvenime to-
kiems kraugeriams vergauti, todėl šio svieto gyve-
nimą už nieką turėję, ką patarlės šiandien dar vir-
šiau minavotos stigavoja; ir taip sako įsirūpinęs Že-
maitis: „Diena mano — amžius mano“ arba: „Diena
būtoji“, arba: „Ne saulės amžių gyvensiu“, arba:
„Pūsta tavęs ar manęs“, arba sako: „Nuo baimės mi-
rusiam bezdalai skambina.“ Taip latviežiai, arba, kaip
prašaleičiai kad rašo, jatviežiai, metuose 1250 veli-
jęsi iki paskuojo nuo lenkų išsipiaudinti, nekaip jiems
vergauti. Bet tiems gal aiškiai atsakyti, jog lietuviai
ne dėl to karėse narsavo, idant nevergautų danguje,
kaip kad ant žemės kad vergino juos neprieteliai, bet
idant, kantriai kariaudami, dangų įgytų, kaipogi da-

603

bar regėjom, jog tie tiktai dangaus tegalėjo viltis,
kurie drąsiai už namus ir liuosybę savo mirė; antra.
jei būt dėl baimės vergybos kariavę, tad, laidodami
savo nabaštikus, nebūt giedoję tais žodžiais: „Eik
sau, varguti, į antrą, laimingesnį, gyvenimą, kame
ne tu vokiečiams, bet tau vokiečiai amžinai vergaus.“!

Kartais, turėdami su daugiu nuožmių neprietelių
kariauti savo krašte, lig neištraukę ant jų į karę, pir-
ma savo pelnelį, beje, kubilėlį su drabužiais, iš namų
į neišžengiamas girias toli tolesniai išnešę ir tenai
pačias, vaikus ir gyvulius suvedę, javus į žemę įka-
sę, namus sudegino, idant neprieteliai atėję nei duo-
nos, nei pastogės, nei gyvulio niekame nerastų ir per
tą patį badu ir vargais išgaištų, ką metuose 1340 pa-
dirbo Algirdas ir Kęstutis, didžiuoju Lietuvos kuni-
gaikščiu, kuriuodu, regėdamu, jog sukeltas svietas
nuo popiežiaus atėjo į Parusnį lietuvių kariauti, tuo-
jau liepė visu panemuniu gyventojams per 10 mylių
savo pačias, vaikus su pajudinamuoju lobiu į Pa-
daugavio girias išdanginti, o namus tuščius sudegin-
ti. Ir taip paskui vokiečiai meldžionys, persikėlę per
Nemuną į Žemaičius, rado tenai vienus degėsius, ka-
me jiems pirma jų žvalgytojai, arba špiegai, sakė vi-
sa gausiant. Tuo tarpu, jiems po degėsius bevaikš-
čiojant ir beieškant lietuvių, Kęstutis, su 15 tūkstan-
čių joties išpuolęs iš Palangos girių, per Klaipėdą, o
Algirdas su antra tiek iš Žaliosios girios per Įstrupį
užsiautė užpakalį krikščionims, kurie nuo bado, var-
gų ir darganų visi galą gavo taip, jog per kelerius
metus kaukolės po laukus ir girias, upeliuose ir pie-
vose valkiojos nugaišusių neprietelių?.

! Stryikowski, in 1. c,
* Koialowicz, Histor Lit., t. II, p. 1, 1. VIII,

604

Tarp paimtųjų neprietelių karėje didžiuosius jų
vyresniuosius gyvus dievams savo aukavo tokiu bū-
du: sugautąjį neprietelių atmoną ar kitą karvedį, pri-
rišę žirgo kojas prie keturių stiebų, patį šarvuotą,
kaip buvo kariavęs, pasodino ant jo su visais jo gink-
lais, paskui, sukrovę malkinę po apačia, sudegino.
Jei buvo keletą vyresniųjų sugavę, tad lėmė, kurs
būt vertesnis dievams aukauti, tą, kurį nulėmė, taip
pat sudegino, kaip jei pirmąjį. Tiems neprietelių kar-
vedžiams ar atmonams, kuriuos kariaudami buvo už-
mušę, galvas nupiovė ir, iš jų kaukolių padirbę sau
ikaušus, gėrynėse linksmindamies gėrė iš jų minavo-
nei savo narsybės, jog visų smurčiausius savo neprie-
telius buvo pergalėję, kurių palaikus kaipo pergalė-
tojai dėvėjo!. Mirus garsiam karvedžiui, kaukoles
pergalėtųjų nuo jo neprietelių, ant vario ar gele-
žies rinkių sumovę, po apačia pelenų indo į kapus
laidojant padėjo, ką šiandien dar, kasant ikapus gar-
sių kareivių, daugioj vietoj gal rasti. Nubengę karę,
su neprieteliais derėjo tokiu pragumu: kunigai, nu-
jodę baltą žirgą lig nuvargstant, ant malkinės gyvą
sudegino, paskui pelenus jo išbarstė, ragotines tarp
savęs sukeitė, kurias laikė šventoje vietoje, žinyčią
vadinamoj, apie kurią viršiau regėjom, Atkaliai skel-
bė karę susiedams tokiu pragumu: kunigas, paėmęs
svetimąją ragotinę, nunešė į parubežį ir įmetė ją į
neprietelių kraštą su degančiu pagaliu, kas buvo
ženklu apskelbtos karės neprieteliui?,

Kėlusis karei, senovėj kalnėnai ir žemaičiai tokiu
būdu kėlė sau karvedį, arba atmoną, kurs juos turėjo
vesti prieš neprietelius. Suėję į kuopas, pakėlė sau
patys vyresniuosius, ne turtinguosius ir kilties vy-

! Koialowicz, Hist. Lit, t. 1, p. 1, 1. II, p. 40.
2 Arndt, Lieflėnd. Chron., S. 30.

605

rus, bet visų narsiuosius, kantriuosius ir guviuosius
vyrus, visų pirma dešimtininkus, taip vadinamus nuo
to, jog dešimtį kareivių vedė į karę, ir šimtininkus,
arba pulkorius, nuo žodžio pulti, kurie šimtą karei-
vių vedė, kuriuos paskui iš teutoniškumo ratmistrais
pramanė, ant galo karūžuosius, kurie vėliavas į karę
nešė ir įrašą, arba reistrą, kareivių savo apygardos
turėjo. Tie vyresnieji, taip pakelti nuo kareivių, vėl
pakėlė tarp savęs visų vyriausiąjį valdymierą, protu,
išminčia, narsybe ir kantrybe visus pranokiantį, at-
monu vadinamą, kursai vedė visus prieš nepriete-
lius atmonyti jiems savo žalas ir abydas, kurį pakėlę
ant pečių nešiojo po rindas, vaidindami visai kariau-
nai kaipo tą, kurio įsakymų reiks klausyti. Tas atmo-
nas taip pakeltas turėjo valdžią ant kiekvieno gy-
vybos ir giltinės, kurio įsakymas kožnam šventu bu-
vo, kurį jei kas peržengė, tas galvą savo turėjo pa-
dėti. Ta jo valdžia tepatvėrė iki karei pasibengiant,
nesgi, karei pasibengus, jis pagrįžo namo ir vėl buvo
ūkininku, kitiems lygiu, ir klausė su kitais visuome-
nių ūkės įstatymų, kad tuo tarpu, karei esant, pats
visiems įsakymus davė. Minavonę tos dabos vyres-
nybės skyrime žemgalėnai, arba kuržemininkai, iki
šiai dienai tebsaugoja, nesgi naują poną, valsčių jam
apimant po tėvų, genčių ar nupirkus, visados valsčio-
nys turi jį pakelti, ir tuo kartu tikrai tesivadina po-
nu, kad žmonės jį pakėlė; lig nepakėlus, nieksai jo
neturi už tokį ir negali vadintis, nei kitam to vals-
čiaus paduoti, noris raštus pirksenos būt turįs ir pini-
gus užmokėjęs.

Kritusį karėj savo karvedį turėjo pagrobti iš na-
gų neprietelių ir, gimtoje žemėj sudeginę, palaidoti,
kas buvo visų didžiausia goda, laime ir tikybos atli-
kimu, nesgi pagal jų nuomonę tas tiktai tegalėjo į

606

dangų eiti, kas buvo savo žemėj palaidotu, kitaip
klaidžiojo jo dūšia po medžius, namus ir tyrus, viso
pikto kentėdama ir pati daug pikio darydama savo
gentims ir žmonėms, jog jos nepalaidojo. Todėl visų
smarkiausioj mūšoj turėjo krilusiuosius nuo neprie-
teliaus panešti ir juos savo daba palaidoti, ką iki
šiol žemaičiai tebminavoja, kaipogi šiandien dar mo-
tina žemaitė, išgirdusi savo sūnų svečioj šaly mirusį,
pirmieji žodžiai jos širdgilo yra: „Vaikeli brangu-
sis, — sako, — svetima žemė tavo kaulus apraus.“

Jei būt pats atmonas kariaudamas kritęs, tad jo
minavonei visa tauta kasė jam kapus aukštus aukš-
tesnius pagal didumą jo garbės ir veikalų bei naudos,
ūkei padarytos, kokių kapų šiandien dar yra didi
daugybė, kaip viršiau minavojau, visiems žinomų,
kaip Kalne, taip ir Žemaičiuose. Paskui ant malki-
nės degino savo atmoną su karės žirgu, su pėdse-
kiais, su sakalų pora, su ginklais ir su kliautingiausiu
jo tarnu. Liepsnai tvaskant, kaip viršiau minavojau,
gentys ir bendrai mėčiojo į ugnį meškos ir lūšių na-
gus, raudodami ir garbindami jo karės darbus, idant,
ropodamas per žiaurų kalną į dangaus aukštybes, ga-
lėtų įsikibęs pasiilsėti, paskui sušluostę gruzdinius
numirėlio supylė į molio indą, ir lydėtojai, nešdami
į kapus, sušuko regintys keliaujantį nabaštiką debe-
syse ant balto žirgo ir sakalą besklendžiantį lygiai;
įdėję indą į kapus ir kaukoles neprietelių pergalė-
tųjų ant grandies suvėrę, padėjo po indo apačia ir
žemėmis aprausė; minavonei vadino tuos kapus var-
du to, kas tenai buvo palaidotas.

Ne vien pačius karvedžius taip didžiai garbino
dėl jų narsybės ir kantrybės, bet dar pačias kovų vie-
tas, ant kurių kareiviai ar kiti nabaštikai buvo palai-
doti: kokius kapus už šventas vietas turėjo, į kurias

607

žambį smeginti, perkasų kasti ir velėnų plėšti nega-
lėjo dėl garbės ir amžinos minavonės tų vyrų, kurie
savo narsybe ir kantrybe likusiesiems vientaučiams
liuosybę išvadavo, kurie jei nebūt ryžęsi karėj mirti,
visi būt neprietelių vergais tapę.

Kartais pakėlė sau karvedžiu, arba atmonu, sve-
timos tautos vyrą, kursai visą valdžią turėjo, ir nėra
randama raštuose, idant kūrėjų kūrėjas būt jo val-
džią mažinęs arba varžęs karei esant!. Vienok tas vėl
visiems yra žinoma, jog vyresnieji kunigai kišos į ka-
rės dūmą ir rodą, tenai pritarė ir patys lygiai traukė
į karę bei priešakinėj rindoj kariavo, rodydami savo
kareiviams, kaip reikia už savo liuosybę mirti?. Kai-
pogi pats kūrėjų kūrėjas, išleisdamas kariauną į ka-
rę, laimino ją tokiu būdu: visų pirma pasimeldęs iš-
vyturo raudoną vėliavą ir kareiviams padavė, pas-
kui, nešiojamas po rindas, barstė, regis, druską ant
kareivių.

Kiekvienos pavietės savo karūžasis, kurs turėjo
visus žemlionis, arba vyčius, surašytus ir kas metą,
sujojus visiems į pavietę ant įsakytos dienos, papras-
tai rudenį, visus perskaitė ir perveizėjo kožno žem-
lionies ginklą ir arklį, jei nerado kaip reikiant, tokį
iš Teistro išpaišė. Atlikusysis arba išmestasis ir ne-
vaidinusysis ant tos perveizos vėl duoklę turėjo duo-
ti su kitais valsčionimis; prie jo buvo laikoma karės
vėliava tos apykartos; kėlė į tą godą ne dėl didelu-
mo turtų, kaip paskesnėse gadynėse kad darė, bet,
kaip sakiau, visų narsųjį ir guvųjį vyrą tarp pačių
žemlionų, ką gal regėti reistre Lietuvos ūkės karei-

vių, surašytų metuose 1528, kuriame karūžieji yra

! Dusburg P., III, c. 34.
2 Prūėtorius, Schaubūhne, S. 1203,
3 Teod. Narbutt, t. 1, s. 250.

608

minavojami tarp tų pačių žemlionų, arba vyčių. Pas-
kui Lenkų karaliai pasavino ir pradėjo patys kelti
pačius didžturčius į karės vyresniuosius; atmonas, ar-
ba didysis karvedys, regėdamas juos didžiai narsius
ir guvius, davė jiems kartais vieną dalį kariaunos val-
dyti ir, ypačiai kame reikiant, su neprieteliais ka-
riauti it pats didysis atmonas, kuriam tiktai žinią
davė, kas čia su ta dalia kariaunos dedas!. Tankiai
kariaudami ypačiai gyniojo nuo neprietelių vieną
apygardą, blaškydami neprietelius, badu marindami
ar mušdami, kaip kame galėjo ir sumanė, arba pul-
dinėjo į svetimus kraštus plėšdami, grobį griedami,
degindami ir visa teriodami. Noris visi tie karvedžiai
nedidį karės įprotį ir mokslą teturėjo, vienok jų drą-
sybė, narsybė ir kantrybė bei vinkrumas ir guvumas
darė juos oriais ir godingais tarp savųjų, 0 garsiais
ir nuogąsčiais tarp neprietelių. Ir taip Pipsa, Varmi-
jos atmonas, būdamas visų vyriausiu ant visų karei-
vių, norėdamas pasirodyti, kaip didžiai drąsiu yra,
pirmasis puolė ant neprietelių?. Tokių atmonų visi,
kaip sakiau, turėjo klausyti ir ant sutartos dienos į
paženklintą vietą su savo tuntais sueiti.

Karės vyresnieji tie buvo: atmonas, nuo žodžio
atmonyti, dešimtininkas, šimtininkas, arba pulkorius,
nuo žodžio pulti, ir karūžasis, kuriuos viršiau mina-
vojau; buvo dar vytūnas, kurs visą kariauną vedė į
karę nesant atmono, sargūnas, kursai rūpinos kariau-
nos mitalu ir pavojumu, abažūnas, kurs priegule ka-
riaunos rūpinos. Lygia dalia pilies vyras, arba pilies
ponas, turėjo sau pripadėtoją vyresnįjį, anginu va-
dinamą, kurs angas pilies saugojo ir uždarius jų rak-

! Dusburg P., III, c. 7.
2 Dusburg P., III, <. 20.

20. Raštai I t. 609

tus pas save laikė, be jo žinios, karei esant, niekas
negalėjo įeiti į pilį nei išeiti.

Kad patys atmonai nuo kitų kareivių tiktai narsu-
mu, kantrybe ir bukiumu tesižymino, tad ir kareiviai
tais pačiais privalumais tenkinos ir buvo vyrai ne į
kelnes kišami, nesgi pradžioj it taip kariavo su ne-
prieteliais, kaip jei namie po girias su žvėrimis. Kiek-
vieno įgimtas protas ir buklumas bei guvumas rėdė
jo spėką. Nes ilgainiui, taip kariaudami ir didžius
ojus pritirdami, įsitaisė į stiprius kareivius, kurių
gauja vadinos kariauna, arba vaisku, noris lig į vieną
vietą nesusirinkusi!,

Kaip ilgai tiems žemlionims, arba vyčiams, rei-
kėjo karėj būti ar visados ginkluotiems rubežius sa-
vo ūkės saugoti, negal aiškiai šiandien bepasakyti,
tas tiktai yra žinomas, jog pilių saugoti tie žemlionys
pakarčiui ėjo. Taip pat ir tas yra žinomas, jog kož-
nam, žemę turinčiam, reikėjo į karę traukti, bet ne-
gal žinoti, kaip didį lomą reikėjo turėti traukiant ir
savo lobį, namus ir gimtuvę nuo neprietelių gynio-
jant, tariama yra, jog nuo dviejų valakų. Tų žemlio-
nų, arba vyčių, senovėj Lietuvos ūkėj didi daugybė
buvo, visi Žemaičių gyventojai žemlionimis vadinos
ir turėjo ypatingas liecybas, arba privilijas, savo
krašto, kuriame nieksai baudžiavos, arba lažo, ne-
žinojo, tiktai kožnas gyventojas karės žirgą laikė,
idant rangus būtų kuomet reikiant jotą į karę išleis-
ti, bet ilgainiui, noris didieji Lietuvos kunigaikščiai,
keldindamies į Lenkų karalius, metuose 1387, 1501 ir
1569 apsirašė, jog visus tuos, kurie savo žemę turi,
noris ir privilijų ant anos neparodytų, jau tuo pačiu
bus sau ponais, arba žemlionimis, iš gudiškumo ba-

" Dusburg P., III, c. 20.
2 Koialowicz, Hist. Lit., t. 1, p. 1, 1. VII,

610

jorais pagal senovės lietuvių įstatymus vadinsis; vie-
nok tuo tarpu palengvai vedė į Lietuvą lenkų rėdą,
teisiau sakant, sauvalę, ir ne vien nuo žmonių pasa-
vino žemę, arba gruntą, ir juos pačius ėmė vergti,
bet pradėjo ir žemlionis pačius taip pat verginti ir
didžturčiams į amžinus vergus dovanoti, nesgi lig šio-
lei, kurs kame praskynęs buvo ir pragyvenęs girios
kerčioj, tas to lopelio sau ponu vadinos, tiktai gy-
nioti jį turėjo nuo neprietelių, kaipo savo daiktą;
bet paskui, kurs tiktai žemlionis neparodė, nuo kokio
kunigaikščio buvo gavęs tą žemės lopelį, ant kurio
gyveno, tas turėjo amžinai vergauti tam, kam jį su
jo žeme buvo kunigaikštis atdavęs, nemindamas nei
ant dievo, kurio įsakymas yra: mylėk artimą savo
kaipo pats save. Ką raštai penkioliktojo ir šešiolik-
tojo amžiaus aiškiai rodo. Nuo ko gal manyti, jog,
visiems žemlionims traukiant į karę, didi kariauna
turėjo būti, ką ir senovės raštai rodo, nesgi patys
parusėnai, kariaudami metuose 1250 su vokiečių
meldžionimis, 4000 joties o 40000 pėsčiųjų galėjo
pastatyti į kovą, abelnai sakant, kožna apygarda ga-
lėjo išleisti ginkluotų vyrų į karę po 500 jotų, kar-
tais po 5000 arba 6000 pagal didumą šeimynos tos
apygardos, dešimtį kartų daugiau pėsčiųjų. Visų ne-
šeimingoji apygarda galėjo 2000 joties reikiant sta-
tyti karėn.

Kariaujant su lenkais ir gudais, senosiose gady-
nėse viena apygarda tekariavo, save gyniodama.
Tankiai nutiko ir tas, jog žemlionys, iš kelių sričių
susitraukę, paskydo į būrius ir sutartinai kariavo, su-
sižinodami su kitu ir norėdami vieną galą pasiekti,
beje, neprietelių pergalėti!. Kaip stiprų regėjo ne-

! Dusburg P., III, c. 5,

prietelių, taip pagal tą daugiau ar mažiau apygardų
vyčiai, arba žemlionys, susibloškė į vieną būrį, vy-
dami neprietelių, idant, ištikus su juo į aiškią mūšą,
galėtų stengti.

Kariauna jų buvo sukelta iš raitųjų ir pėsčiųjų,
tie paskuojieji visados stiprino jotį apgulimuose ar
apstojimuose pilių, taip pat didžiose visuotinėse ko-
vose. Jotį savo laikė paprastai grobiui grieti, sarioti,
siaubti po svetimus kraštus ir dėl staigių antpuolių,
kaipogi gudų raštininkas, gyvenąs metuose 1180, tais
žodžiais jau guodžias, sakydamas: šį metą nuožmūs
lietuviai, baltais maišais apsimovę, ant greitų žirgų
su ilgais medžio trūbais įpuolė į Mugapilio apygardą,
kurie tenai, jau paskysdami, jau apent ant balso savo
trūbų susiblokšdami, didžiai baisiai nusiaubė ir nu-
teriojo!.

Kam reikėjo pėsčiam pagal įstatymus kariauti, o
ikam jotam, negal aiškiai to šiandien raštuose rasti:
tą perskyrą, rodos, darė turtai, nesgi turtingasis jo-
tas, o neturtingasis pėsčias turėjo kariauti.

Ginklai jų buvo įvairūs pagal įvairią gadynę: vi-
sų giliojoj senovėj pėsčiųjų buvo ginklais rendėti-
niai brūkliai, o raitųjų kestės, taurų ragais apmaus-
tytos, nuo ko ragotinėmis buvo vadinamos?.

Paskesnėse gadynėse ginklais buvo: kalavijai,
kardai ir kirviai, iš akmens dirbti, turėjo taip pat
skydus, kuriais dangstės nuo neprieteliaus siūčių,
kurie buvo pailguotinai apvalūs, jau iš žilvičių nu-
pinti, jau iš lentos ištašyti. Lietuviai, tokiu ginklu
ginkluodamies, ilgą laiką gynės nuo neprietelių. II-
gainiui tų brūklių drūktieji galai buvo švinu pripil-

! Kapamzu, HcTop. roc Poc., T. III, c. 40,

2 Tacitus, Germanorum..., c. 45.

612

ti dėl svarumo, idant tuo siūtį pasmarkintų, vieni su-
lig žmogaus augumu, kiti trumpesni, stripiniais, arba
strypais, vadinami, kurių kožnas turėjo po penkis,
šešis padiržėj užkištus. Visų pirma, lig neprisiartinus
neprieteliams, pėstieji laidė ant jų akmenaičius iš
savo svilksnių, o jotis — vylyčias iš savo seidokų, ar-
ba temptinių, prisiartinus neprieteliui, mušė jį savo
strypais, arba stripiniais!. It arti susirėmus, kibo į
brūklius rendėtinius, ant galo puolė ant nepriete-
liaus su akmeniniais kirviais arba, aiškiau sakant,
kūjais ir kalavijais bei akstimis, kurių galuose taip
pat buvo įtaisyti aštrūs akmenys iečių vietoje. To-
kias akstis dėvėjo dar 10 amžiuje, nesgi šv. Vaitie-
kų, Parusy krikščionų mokslą skelbiantį, žynys ta
aksčia permovė, Paskui dėvėjo geležies ginklus, be-
je, kalavijus, abiem pusėm kertamus, ir svilksnis, iš
kurių akmenaičius svaidė.

Jotis, kaip sakiau, turėjo seidokus, ragotines ir
skydus, kuriais nuo neprieteliaus siūčių dangstės. Iš
seidokų laidė vylyčias užtručytas, užvis kariaudami
su krikščionimis. Jojo ir grūmės su neprieteliais, ant
arklių apžarga sėdėdami, ilgainiui, jei dėvėjo balnus,
tad būtinai iš vieno medžio dirbtus, be šikšnų, be ge-
ležies, medžio kilpomis, ant virbgalių pasietomis, iko-
kius balnus gal regėti šiandien dar krievių ir lybie-
šių žemėj. Šarvus vos paskiau teįtiekė, nesgi kaip ge-
ležis buvo didžiai reta, taip ir ginklai buvo brangūs,
todėl tankiai noragus, nuo žagrių numovę, kalė į ra-
gotinių ietis ir kardus, užvis užgulus vokiečiams Že-
maičių pajūrius. Neturtingieji šarvų vietoj meškena
ar taurena apsimovę kariavo, tų stokojant, apsimovė
tūbiniais ar plaušiniais it gelžiniais šarvais, kokiais

! Lucas David, B. 3, S. 44,

613

ne vien save mokėjo apvyžti, bet ir savo karės žir-
gus, jų galvas ir kojas lig pirmųjų narių ir kenklių,
glemždami juos nuo lytų ir darganų, kurie šarvai pa-
tiems buvo kyriejų vietoje, o arkliams — gūnių. Ant
tokio savo apdaro tankiai patys antsimovė baltą tri-
nytinį maišą su rankovėmis!.

Kad jau visi buvo susirinkę į vieną vietą ir Tan-
gūs prieš neprietelių traukti, tad pirma teiravos ir
jautojos per savo žynius, arba kunigus, kokią laimę
turėsiantys toje karėj, nesgi garbingą įprotį turėjo
nieko didžio neužsiimti, nepasiteiravus pirmiau savo
dievų valios apie atenčią laimę, todėl, lig nepradėję
kariauti, nutvėrė pirmąjį žvalgytoją, arba špiegą,
tad, pririšę jį prie medžio, tiktai ne prie ąžuolo, per-
vėrė jam vylyčia arba aksčia širdį ir veizėjo: jei
kraujas čiurkšliu tekėjo, tad toj karėj vylės laimės,
nesgi tas buvo ženklu, jog dievai suteiks jiems per-
galę, bet jei kraujas sulojo, tad reiškė sau atenčioj
karėj nelaimę. Lygia dalia traukdami į karę kad iš-
vydo žaltį, slenkantį per kelią, taip pat tarės laimė-
siantys.

Kariauna, stodama į kovą, turėjo priešaky dide-
lę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau
perdalytas, viršutinėje pusėj geltoni, o apatinėje mė-
lyni laukai, geltonuosiuose laukuose karūna buvusi
stati, 0 mėlynuosiuose aukštynoka. Kartais turėję
baltą vėliavą, kurios skyde buvęs žmogus besėdįs
meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti tie
žodžiai: „Dieve kūrėjau, supyk ani pūstytojų, užtik
juos.“

Atsiartinusi kariauna prie neprieteliaus laukė jo
antpuolio, o būdama nuo jo antgulta, didžiai kantriai

! Kapamana, in |. c.

614

turėjos, noris regėdama nepergalėsianti, vienok nar-
savo lig paskuojo, kaipogi, jei stiprus neprietelius su
didele smarkybe vis lauždamas tratino po savim, tad
veikiai sukos šalin, nesgi pasitraukti nuo nepriete-
liaus nebuvo už gėdą turima, jei tą darė, vildamos,
jog tuo apgausiantys neprietelių ir paskiau jį nu-
veiksiantys. Aiškių mūšų daugiau vengė, nekaip gei-
dė. Todėl, sustoję į aiškią kovą, nekibo pirma patys
grumtis, bet tykojo pobūdo pragumo staiga antpulti
nerangų neprietelių, patys tuo tarpu slapstydamos
Ikirbose, balose ar giriose, niekados nuo neprietelių
neprigaunami, visados tykodami į versmes ir balas
juos įvilioti ir tenai, staiga iš nežinių antpuolę, su-
murdyti ar sugauti; todėl nuo visų buvo garbinami
per savo buklumą ir kantrumą.

Tankiai susirinko didi gauja dėl pačios grobio
griesenos arba dėl terionės neprietelių krašto. Ir taip
karės vyras, sukėlęs vyčius kokios apygardos, traukė
sarioti į neprietelių kraštą, kurį nuterioję ugnia ir
kardu grįžo namo grobiu nusluoguoti!. To pirma lie-
tuviai, kalnėnai ir žemaičiai, nedarė, nes įsimetus
vokiečiams į Žemaičių pajūrius, kurie visaip norėjo
juos nuvergti, tad ir šie atkaliai, norėdami juos iš-
naikinti, į akmenį ir vandenį vertė tą kraštą, Ikuria-
me vokiečiai norėjo įsikurti,

Tuo tarpu paimtuosius neprietelius karėj, užvis
vokiečius krikščionis, smarkiai smarkesniai galavo
žemyn ar sunkiais darbais lig smerčio novijo: kaipo-
gi, prie girnų prikalę, liepė jiems tuoįtimpos malti,
kartais, daug jų paėmę ir nežinodami kur dėti, par-
davojo į vergus gudams ir totoriams, gieždami ap-

! Annal. Monaster. Olivens, p. 11; Dusburg P., II, c. 3, p. III,
c. 72, 119.

615

maudą už savo brolius, kuriuos taip pat vokiečiai
žudė ir novijo Parusy, liepdami jiems maneliuose jau
griovius kasti ir versmes džiovinti bei pilis dirbti, į
kurių bokštus pusgyviams reikėjo tąsyti kalkės nu-
graužtomis rankomis; bet pervis smarkiau žudė
krikščionų kunigus, kaipo melagius ir kropėjus, ku-
rie buvo priežasčia visų tų kruvinų karių ir nelaimių,
kuriose lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, žuvo dieną
ir naktį, nenorėdami jiems vergauti ir jų gyvuliais
būti taip, kaip jau vergavo jų broliai kraugeriams
vokiečiams Parusy, Žemgaliuose, arba Kurše, ir Pa-
daugavy, kruviną prakaitą dieną naktį braukdami;
todėl tankiai, krikščionų kunigą sugavę, perskėlė
aukštai dvišakį medį augantį ir tenai kunigo kaklą
įdėjo į spraskilą, kursai svimburdamas tenai nusiga-
lavo!. Vienok jų nė tuo negalėjo nugrėsti.

Sugrietąjį nuo neprietelių grobį karėj visados į
keturias dalis dalijo. Visų gerąją atdavė savo die-
vams. Antroji teko kūrėjų kūrėjui ar kunigaikščiui ir
jo tarnams arba kunigams. Trečiąją gavo kareiviai,
kurie buvo neprietelius pergalėję?. Ketvirtoji būk te-
kusi gentims tų, kurie karėj buvo kritę ir per kurių
narsybę ir kantrybę nmeprieteliai buvo pergalėti ir
liuosybė nuo vergybos paglemžtaš,

! Dusburg P., III, c. 85.
2 Dusburg P., III, c. 5.
3 Lucas David, B. [3], S. 46.

7

PREKYBA SENOVĖS LIETUVIŲ

Platumas ir didumas prekybos rodo didumą ir
platumą pačios tautos, kuri prekioja. It tą patį kožnas
lietuvis, kalnėnas ir žemaitis, regi savo tautoje, kad
jis apsižvalgęs primena sau apkerpėjusios senovės
vardus artimųjų tautų, upių, pilių ir kraštų, 0 nuo
to sekas, kaip didžiai plati yra buvusi senovėj jo
tautos prekyba ir kaip tolimas pažines yra ana turė-
jusi, jei visus tuos vardus randa žemaitiškus, nė kko-
kioj kitoj kalboj neišguldomus, kaip tiktai pačioj lie-
tuvių kalboj aiškiai permanomus, apie nekuriuos pra-
džioj šio rašto išguldėm. Kas dar aiškiau rodysis, jei
priminsim sau, jog svietas pirma šiltesniajame kraš-
te gyveno, nes ilgainiui, ermyderiais ir nelaimėmis
remiamas, traukės amžiais į šiaurę, norėdamas tenai
savo liuosybą glemžti, tad regima bus, jog žemaičiai
šiapus jūros, kaipo šiltesniajame krašte gyvenantys,
pirmaisiais yra buvę, kurie anapus jūros šiaurės kraš-
tus turėjo lankyti ir juos savo vardais praminti. Nesgi
visi žino, jog lietuvių tauta mažne atmenamai dar
daugiau nei per du šimtu mylių pačiais Žemaičių pa-
jūriais tęsės be perglytos, ką raštininkai dar praėju-
siojo amžiaus aiškiai rodo!, o palaikai jos kalbos
tuose kraštuose, iki šiai dienai tebesantys, tą stiga-

! Vendi, gui sunt in Linieburgensi, totum ad huc Prutenicum
sermonem, guasi Lituanicum et Curonicum servant [46j. Bayer in
Comment. Academ. soc, Petropolit, t. VIII, p. 360, 361.

617

voja!. Tas dar aiškiau tą rodo, jog visų kitų tautų at-
kilimas į Žemaičių pajūrius nuo pat Travės upės lig
pat Gaujos upės visu pajūriu Žemaičių yra žinomas,
kuomet kurios tenai atsidangino ir įsikūrė, pačių tik-
tai žemaičių atėjimo visų senieji raštai ne-
minavoja, ką dar nuomonė, pačioje tautoje tebesan-
ti, patvirtina. Nesgi šiandien žemgalis, arba latvis,
pasakodamas prašaleičiui, jis vienas sakos vieciny-
ku, arba vietininku, esąs, beje, pirmuoju ir tikruoju
tos žemės gyventoju, o kiti visi esantys šaldros ir
prašaleičiai. Jei perskleisim dar pirmuosius raštus
šiaurės raštininkų, tą pačią teisybę rasim, nesgi pa-
gal jų žinią Odinas, pirmasis visos šiaurės valdymie-
ras, buvęs iš Žemaičių kilimo ir savo buveinę Asgar-
do pily padaugavy turėjęs. Patys vardai jūrinių vė-
jų, žemaičių kalboje šiandien minavojami ir žinomi,
rodo, jog žemaičiai tolimus tolimesnius šiaurės kraš-
tus yra per jūrą lankę.

Gilioj senovėj pirmiau buvo žinoma Lietuvos
krašto prekė, arba tavoras, nekaip pati jos tauta. Ir
taip žemaičių gintaras buvo ne vien patiems gre-
konims, bet ir penicijonims žinomas ir kaip auksas
branginamas, ir niekur kitur, kaip pačių Žemaičių
krašte, iki šiai dienai tegaunamas: kaipogi Maižie-
šius ir Aronas jau metuose 1475 pirm gimimo Kris-
taus ant aukurų kūrino gintarus, kuriuos egipčionys
vadino sakal. Paskiau žinoma yra, jog penicijonys
statė gintarus Saliamonui į jo bažnyčią smilkalui,
Grekonys Ajaksą, savo garbingą vytį, mirusį metuo-
se 1209 pirm gimimo Kristaus, sudegino ant gintarų

! M. Joh. Elias Hederi Schediasma de lingua Herulica s.
Lithuanica etc. in Miscellan. Berlinen., t. IV,
2 Joh. Voigt, Gęschich. Preus., 1. B., 2. K., S. 198,

618

krosnies, kuriuos anie vadino elektron. Menelajas,
grekonų viešpats, metuose 950 pirm gimimo Kris-
taus turėjo savo rūmus gintarais pėrytus!. Herodo-
tas, grekonų raštininkas, gyvenąs penktajame amžiu-
je pirm gimimo Kristaus, pasakodamas apie gintarą,
kaipo apie visų brangiausią daiktą, sako, jog greko-
nys gauną jį nuo šiaurės kailinuočių, ir guodžias, jog,
keliaudamas po Lietuvos tyrus, noris jautojęsis nuo
grekonų prekių apie jo vietą, kurioje jis būt esąs
gaunamas, nes prekėjai, skaugėdami išreikšti ją, ne-
pasakę jam tiesos.

Ketvirtajame amžiuje lig negimus Kristui Pitėjas,
Marsilijos ūkininkas, tyčiomis ėjęs į šiaurę jautotis
gintarų krašto, regis, nuo savo vyresnybės išsiųstas.
Tas mokytas vyras ir žvaigždžinys būk atkeliavęs
ant penicijonų laivo į Žemaičių pajūrius. Jis pasa-
koja, jog esąs aušrinis pajūris, per 150 mylių ilgas,
iš jūros vilnimis išgraužtas, daug marangių turįs,
kuriame gyvenanti tauta, vadinama aušrėnais (aes-
tuarii), it prieš kailinuočių kraštą esanti sala Abalos,
arba Basilėja, arba Raumonija vadinama, ant kurios
pavasariais jūros vilnys išmetančios su maurais gin-
tarus, kuriuos žmonės Kkūrinantys medžių vietoj ar
pardavojantys artimiems teutonams (čia reikia mi-
nėti, jei kūrino, tad dievus garbindami). Tame šalta-
me krašie, pasakoja Pitėjas toliau, žmonės nežinan-
tys derlingų javų ir maž teturintys galvijų, patys min-
tą lęšiais ir kitomis žalesomis bei vaisiais. Tie, kurie
turintys medaus ir javų, daro iš to sau gėrimą. Javus
savo kulią rejose, taip vadinamuose trobesiuose, pir-
ma duobose išdžiovinę, be kurių trobesių jų javai

! Siestrzencewicz, Precis des recherch, historigues sur V'origine
des esclavons ou slaves et des sarmates, chap. XXII, 1824, a St.
Petersbourg.

619

ant lauko nuo lytų ir darganų supūtų, nesgi tenai
kaitrų ir giedrų nesą!.

It prieš gimimą Kristaus taip pat Diodoras, sicili-
jonis, didis raštininkas, pasakoja, jog niekur kitur,
tiktai vienoje saloje, Basilėja, tai yra šventa, vadi-
namoj, prieš kailinuočių kraštą esančioj, tesą gau-
nami gintarai“.

Ant galo nuo to vien gal dar minėti, jog gintaras
senovėj yra buvęs brangiu daiktu, nesgi daug išmin-
čių ir mokytų vyrų norėjo išreikšti jo gamtos būdą ir
pradžią. Ir taip penicijonys tarė gintarus esančius
sakų spuogais, grekonys vieni tarė medžių syvais, ki-
ti saulės akmeniu, kiti Apolono dievo ašaromis, kiti
topolių ar pušų taip pat iškoriavusiomis ašaromis?,

Pirmajame amžiuje gimus Kristui rymionys, pra-
dėję kariauti su girionais (germani), šiaurėj gyve-
nančiais, grūsdamies tenai tolyn vien, ilgainiui išsi-
jautojo gintarų kraštą; norėdami tuo padidinti savo
lepumą, išsiuntė tyčiomis iš Rymo savo vytį į Že-
maičių pajūrius gintarų pirkti, kursai, toje kelionėj
metus sutrukęs, pagrįžo į Rymą su tokia daugybe
gintarų, jog visas Rymas stebėjos užvis į vieną luitą,
kurs 13 svarų svėręs. Nujau rymionys ėmė ne vien
savo išeigą ir iškilmę puošti ir didinti, bet dar ragoti-
nes, lazdas ir brūklius savo gintarais gražinti. Ilgai-
niui taip įsmilo į tą prekę, jog už gintaro menką
šmotelį vergą davė. Trumpai sakant, rymionys svei-
kieji sau gašumą ir gražinį, o ligoniai sveikatą gin-
taruose iš Žemaičių gabeno: kaipogi nuo tos gady-
nės šiandien dar Žemaičiuose tankiai yra randami že-
mėj Nerono ciesoriaus pinigai, o kapuose Valakų

! Plinius, K. n., L. XXXVII, c. 2.
2 Diodorus Sicul., L. V, p. 23.
3 Tacitus, Germania, cap. XLV, pag. 245.

620

žemėje — gintarų karoliai. Kas aiškiai stigavoja, jog
gintarų prekyba tarp Valakų žemės ir Žemaičių yra
buvusi senovėj perdaug didi, nesgi kelias, kuriuo
gintarai iš Žemaičių ėjo į Rymą, yra žinomas.
Žemaičiai senovėj leido tą garsią prekę savo į
svečias šalis ne vien žeme pagal, bet ir per vandenį.
Žeme pagal negalėjo stačiai leisti užvis vasarą, kaip
viršiau regėjom, dėl didelumo ir tankumo bei bai-
sumo girių ir versmių, nes pašalus žiemos laiku ve-
žė didžiomis upėmis, beje: Isla, Nemunu, Daugava,
Niperiu, Tripente, Tyrule, savo prekę į svečias ša-
lis, vienok sako buvus ir žemės kelią į Rymą per tas
pilis: Askaukalį (Osielską), Setidavą (Cydovą gret
Gniezno), Kalisiją (Kališą), Arsenijų (Marseniną ties
Seradze), Karhoduną (Čarnovicą ties Krokuva), Asan-
ką (Senąjį Sandeką), Setują (Čyche), Singonę (Schin-
tau), Kelemantiją ir Karnuntą — pilį padunojėj, kurio-
je rymionys savo ginklinyčią turėjo ir tenai atgaben-
ti gintarai teko jau į rymionų rankas, kurie patys
vežė į Rymą ir kitas pietų šalis leido. Tas kelias, re-
gis, tenai nuo neatmenamų laikų yra buvęs paties
Herodoto amžiuje, nesgi tuo gi keliu ir rymionų vy-
tis, nuo viešpaties Nerono išsiųstas, atkeliavo į Že-
maičių kraštą gintarų pirkti, kuriuo žemaičiai ne vien
gintarus savo, bet ir kailius brangių brangesnių žvė-
rių, beje, sabalų, kiaunių, lapių, ūdrų, tenai leido.
Taip pat nuo senų laikų žemaičiai prekiojo su vala-
kais, arba rymionimis, šiaurės žvėrimis ir gyvuliais,
beje, leido tenai gyvus taurus, briedžius ir žirgus!
Kaip plati turėjo būti prekyba tų daiktų tarp lietuvių
ir rymionų, gal manyti ne vien nuo daugybės rymio-
nų pinigų Žemaičiuose ir Parusy, žemėje randamų,

1 Voigt, Gesch, Preus., B. 1, K. 1, S. 36.
621

bet dar nuo gašybos lietų, beje, auskarų, segelių, žie-
dų, kapuose iškasamų, kurie savo dailumu ir gražu-
mu būtinai yra pavėdžiais į auskarus ir segeles, Va-
lakų žemėje senovės kapuose randamas.

Antrasis kelias, kuriuo žemaičiai ir kalnėnai leido
gintarus į vakarus, nėra taip aiškiai aprašytas, nes
jog marsilionys prekiojo iš Žemaičių žemės gautais
gintarais, tą mums aiškiai raštai senovės rodo!. Nes-
gi pats Pitėjas, marsilionų ūkininkas, tyčiomis buvo
per jūrą atkilęs į Žemaičių kraštą gintarų jautotis,
kaip viršiau minavojau. Tai regimai yra, jog žemai-
čiai leido juos laivais į įtakas Oterės, Travės ir kitų
upių Teutonų žemės, kurie, gavę juos nuo žemaičių,
leido toliau žemės keliais į Galiją ir Marsiliją, nuo
tenai kartagionys ir penicijonys atpirkę pardavojo to-
liau po visą pasaulį?

Trečiasis kelias, kuriuo žemaičiai leido gintarus
į rytus, arba saulėtekį, buvo? upės Daugava, Niperis,
Tripentė, Pina ir Tyrulė, tos paskuojosios, tekėdamos
į Uksinę, arba Juodąją jūrą, bogino gintarus į pilis
Albiją, Salgotę, kuriose pardavojo grekonims ir ki-
toms rytų tautoms, o lig tų upių leido žemaičiai žeme
pagal Juodąja trakčia, nesgi visi žemaičiai žino, jog
jų krašte nuo senovių senovės lig pat paskuojų laikų
dvi trakti tebuvo į svetimas šalis, beje: Juodoji trak-
tis, taip vadinama nuo Juodosios girios, per kurią
leido prekę į Kijevą, nuo ko ir gyventojai, gyve-
nantys už tos girios, juodaisiais gudais buvo vadina-
mi“. Antroji traktis vadinos Žaliąja trakčia, kuri į

! Pytheas.

2 Joh. Voigt, Geschichte Preussens, B. 1, K. t, S. 89.

3 Herodotus, 1. IV, c. 58; Joh. Voigt, B. 1, K. 1, S. 91.

* Montfaucon, Antiguitė expliguėe, sect. III, chap. 1, pag. 340,
Scythes.

622

Krokuvą ėjo per Žaliąją girią!. Gyventojai, toje gi-
rioj gyvenantys, žalgirėnais vadinos, kuriuos gudai
jazyci, arba jazigi, beje, pagonimis, vadino.

Žemaičiai ne vien pačius gintarus leido į tolimus
kraštus, kaip dabar regėjom, bet dar prekiojo su ar-
timosiomis tautomis per jūrą, beje, javais, vašku ir
žvėrių kailiais, užvis su žuvėdais, arba žvejonimis
(sueones), taip vadinamais nuo to, jog žiemą ir vasa-
rą žuvimis mito ir visą kiaurą metą žvejyba darba-
vos, nesgi jų krašte, kaipo didžiai šaltame, uolotame
ir versmėtame, javai neauga, todėl žemaičiai leido
tenai savo javus, o nuo jų gavo geležį, varį, druską ir
kailius, kuriuos paskui pardavojo tolimesnėms tau-
toms, užvis Odinui valdant visą šiaurę?.

Nes paskiau, įnikus šiaurės tautoms į kares su ry-
mionų viešpačiais, beje, su Maksimu, Trajanu, Deci-
jum, Galum, Aurelijum ir Klaudijum, prieš tą paskuo-
jį šiaurės girionys 320 000 savo kareivių pastatė į
mūšą, kuri nutiko metuose 260 gimus Kristui, todėl
prekyba su gintarais į tolimus kraštus liovės, nesgi,
suniukus tautoms, tolimi keliai rados pavojūs, kad
kožnas dūmojo ne turtus savo didinti, bet kaip save
apginti, idant rymionų vergu netaptų“. Nes ilgainiui,
nutilus tai karės audrai, gale penktojo amžiaus vėl
tvyksterėjo spindulėlis ant Lietuvos krašto, nesgi to-
je gadynėj žemaičiai nusiuntė dovanas gintarų per
savo siuntinius į Rymą Teodorikui viešpačiui, kurs
didžiai garsiai tenai rėdės; tas, girdamas jų gerą šir-
dį ir dėkavodamas, gromatoje prašo siuntinius, idant
tankiau lankytų jį tais pačiais keliais, kuriais nugis
pas jį buvo atkeliavę. Nuo ko gal manyti, jog Lietu-

! Joh. Voigt, Geschichte Preus., 1. B, K. 2, S. 196.

2 Joh. Voigt, Geschichte Preuss., B. 1, K. 2, S. 498.
š Joh. Voigt, Geschichte Preuss., B. 1, K. 1, S. 107.

623

vos tauta tame laike vėl buvo pradėjusi platinti savo
pažines su tolimais tolimesniais kraštais! Kad tuo
tarpu šeštajame amžiuje vėl suniuko tautos grūs-
damos ant kita kitos, ir vėl pavoju rados prekėjams
į tolimus kraštus keliauti, nesgi tame amžiuje antsi-
grūdo iš Azijos tauta, jau gudais, jau lenkais vadi-
nama, kuri pirma užgulė Lietuvos tyrus, šiandien Po-
dolijomis vadinamus, ir taip būtinai atskiedė lietu-
vius nuo Uksinės, arba Juodosios, jūros ir nuo upės
Dunojaus. Ilgainiui, verždamies paisliais ir palabiais,
užgulė visus tuos kraštus Žemaičių pajūrių, kuriuos
šiandien Pomeranija, arba Pamariu, vadina, iš kurio,
reikia žinoti, jog pirm to, šeimyna lietuvių girionų,
eruliais, arba giruliais, vadinama, buvo ištraukusi į
Rymą kariauti Augustulį, jo viešpatį, kurį metuose
446 gimus Kristui nukėlę nuo sosto, ėmė patys Rymą
valdyti. Tuo tarpu lenkai ir kiti gudai erulių kraštą,
pustuštį paliktą, šiandien Pamariu (Pomorze) vadi-
namą, užėmę, į pat Žemaičių jūrą atsirėmė ir tuo at-
skiedė Lietuvos tautos dalį, į vakarus pajūriais gy-
venančią, nuo tos dalies, kuri gyveno į rytus taip
pat pajūriais, šiandien Žemaičiais vadinamos, taip,
jog, pargrįždami iš Rymo po kruvinų kovų su gudais,
nebgalėjo jau beparsigrūsti per tuos lenkus arba gu-
dus į savo namus, nes turėjo apsigyventi krašte,
šiandien Meklenburgųu vadinamame, Toje dingsty
niekas nebgalėjo bedūmoti apie prekybą, bet reikėjo
kožnam savo gimtuvę ir savo namus gynioti, idant
juos svetimos tautos neužimtų.

Šiaurėj, Odinui mirus, nebepasitiko tokio, kurs
būt galėjęs visą šiaurę valdyti ir kurio būt klausiu-
sios tautos, šiapus ir anapus Žemaičių jūros gyvėe-

! Joh. Voigt, Geschichte Preuss., B. 1, K. 2, S. 127.

624

nančios. Todėl sukilo ilgainiui karės ir ant Žemaičių
jūrų!. Jau metuose 880 Frotas, saulėlydinių žuvėdų
viešpats, kuriuos šiandien danais vadina, norėdamas
nuvergti tuos žemaičių kraštus, kuriuos gudai buvo
it dabar užgulę, kariavo su jais ant jūros, kuriuos
noris ir nuveikė, vienok nuo karės nesiliovė: kaipogi
jo karvedys ir tarnas Starkoderis, garsus jūrinas,
mauriojo po visą Žemaičių jūrą, sau. grobį griedamas,
ir, kame norint užnikdamas, tenai laivus vienus kra-
tė, kitus griebė ir, kur įpuolęs į Žemaičių kraštą, te-
nai būk vis teriojęs ir deginęs. Rašo, jog būk Žemai-
čių, parusiais ir žemgaliais šiandien vadinamus,
gyventojus keliose kruvinose kovose paveikęs. Rei-
kia žinoti, jog tos karės daugiau kilo nuo badų Žu-
vėdų žemės, nekaip nuo jų atkaklybės, nesgi jų
kraštas, kaip viršiau regėjom, didžiai yra šaltas ir ak-
menuotas, ir tas pats dar traškančiomis giriomis
apaugęs, vandenimis, balomis, pelkėmis ir ežerais
aptekęs, retai kame tenai ant uolų kuprų pradirti že-
mės lopeliai, dirvomis vadinami, kuriuose avižos
tiktai teaugo, mes ir tas dar tankiai ankstybos šalnos
nukanda, kaipogi šiandien dar mažne visi žuvėdai
avižine duona minta. Todėl tenai žmonės, badu mir-
dami, tankiai, į valtis susėdę, leidos per jūrą į šiapus,
vaisingesnį ir turtingesnį Žemaičių kraštą, sau duo-
nos tenai jei ne pirkti, bent vogti ar sau galą jūroj
gauti; jog tokie žuvėdų antpuoliai į Žemaičių žemę
yra buvę tankūs, tą mums stigavoja šiandien dar Že-
maičiuose pilių palaikai, kurie, noris į kalnus pavir-
tę, vienok iki šiai dienai vis dar pilimis nuo žuvėdų
yra vadinamos; bet ir žemaičiai nuo savo pusės ne-
vėpsojo, bet tankiai, atrėmę nuo savo krašto jų ant-

! Al. Gebhardi, Geschichte von Lief., Estland und Kurland.

625

puolius, ėjo per jūrą į jų žemę patiems atmonyti,
kuriuos ne vien metuose 1087 pergalėjo, bet ir pačią
jų buveinę, Sigtune vadinamą, išvertę, su žeme su-
lygino!

Kad taip šiaurėj ir Žemaičių jūroje audras vertė
Ikariaudami, vienok nuo pietų, nurimus tautoms kita
kitą stumdyti, rados pakajus, ir prekyba vėl pradėjo
plėstis, Dioskuras, arba Salpilė, Uksinėj pajūry buvo
abelnąja mugės pilia, nesgi žinoma yra iš raštų, jog
tenai trys šimtai giminių liuobėjusių sueiti įvairiai
kalbančių ant mugių su savo prekėmis?. Lygia dalia
arabų raštininkas, gyvenąs 10 amžiuje gimus Kristui,
pasakoja, jog per Uksinę ir Kaspinę jūrą einančios
prekės iš šiaurės, beje, kailiai sabalų, kiaunių, vebrų
ir kitų brangių brangesnių žvėrių, į Arabiją ir Persi-
ją?. Taip pat lietuviai leido savo prekę į rytus per
Muganpilį į Biarmiją ir Ugriją ir turėjo pažines su to-
limesnėmis dar tautomis Siberijos, nuo kur gavo
auksą ir sidabrą, nesgi žinoma yra, jog Mugapily
buvo gatvė, arba ūlyčia, kurioje patys lietuviai pa-
rusėnai tegyveno, nuo ko Parusių, arba Prūsų, gatve
vadinos.

Pačioje šiaurėj, nurimus karėms ant Žemaičių
jūros, vėl ėmė prekė plėstis toje pusėj, nesgi žino-
ma yra, jog Alfredas Didysis, anglų viešpats, 10 am-
žiuje gimus Kristui atsiuntė Vulfstaną, garsų jūriną,
į Žemaičių pajūrius prekybos jautotis tuose kraštuo-
se, kursai radęs tenai tarp marangių pilį, vadinamą
Trusu, prekių vietą, kurioje žemaičiai pardavoję savo

'! Lehrbergs Untersuch., S. 137.

2 Xawiery Bohusz, O początk. narod. i języka litew., Warsza-
wa, 1808, str. 20 etc.

3 Joh. Voigt, B. 1, K. [1], S. 51.

626

prekę svetimiems, o pirkinėję svetimąją tenai at-
vežtą!.

Paskui vienuoliktojo amžiaus pradžioje gyvenąs
raštininkas taip pat rašo“, jog žemaičiai didžiai pla-
čiai prekioję po visą šiaurę, leisdami tenai brangių
brangesnių žvėrių kailius, beje: sabalų, kiaunių, ūd-
rų, vebrų, audinių, juodųjų lapių, kurių būk teutonai
didžiai tenai gedavę, taip pat leidę gi tenai javus ir
didžią daugybę vaško ir gintarų, kurių tenai reikala-
vę krikščionys ne taip dėl gražinio, kaip grekonys
ir rymionys angis kad reikalavo, bet smilkalui jų
bažnyčiose. Lygia dalia vertęsi karės nevalninkais ir
skolininkais, vienus nutvėrę karėj, neturėdami namie
kur dėti, pardavoję svetimoms tautoms į vergus. Ži-
noma yra, jog dešimtajame amžiuje Žemaičiai, ka-
riaudami su žuvėdais, buvo sugavę jų karalienę, ku-
rią paskui žuvėdų prekėjas, atpirkęs nuo jų, nebgrą-
žino jos karaliui, nes pats sau už žmoną paturėjo;
garsus taip pat tos žmonos sūnus Olafas, paskui Žu-
vėdų karalius ir šventas, paimtas į nevalę nuo žemai-
čių atvejų atvejais, tris kartus buvo išvaduotas: vie-
ną kartą už sermėgą, antrą kartą už ožką, trečią kartą
už pinigus. Šventas Ansgaras, pirmasis krikščioniš-
kas apaštalas Žuvėdų žemėj, supirkęs tenai vaikus
nuo tėvų, pirmąją krikščionišką draugybę įkūrė. Ly-
gia dalia skolininkus, kurie neužmokėjo ant rako
savo skolos, paliko vergais tų, kuriems skolos nega-
lėjo užmokėti; ir taip paskolėjai, patys nereikalau-
dami pačių skolininkų, pardavojo juos kitiems į ver-
gus, O patys už tas savo prekes ėmę nuo ieutonų ge-

! Lud, Alb. Gebhardi, Geschichte von Littauen, Kurland u.

Liefland, 1. ab. 5310.
2 Adamus Bremensis, De situ Daniae, cap. 229 etc,

627

lumbes, milus, geležį, druską ir kitus gražinio daiktus,
beje, auskarus, segeles, retežius, karolius ir kitas
motriškųjų niekniekes, kurias šiandien dar senovės
kapuose gal rasti. Ne vien patys žemaičiai leido te-
nai dabar minavotas savo prekes, bet pačių žuvėdų
prekėjai, atsidangindamos į Žemaičių pajūrius, gy-
veno ir tenai nuo jų pirkinėjo ir atkaliai savo prekę
jiems pardavojo, kurie turėjo būti turtingais, jei
koplyčias savo kieme turėjo ir kunigus krikščionis
tenai laikė, kurie tankiai norėjo žemaičiams savo ti-
kybą įbrukti!. Rygos pačios vokiečiai prasidėjo nuo
tokių svečių, kurie pagal vienus raštus metuose 1111
gimus Kristui, pagal kitus metuose 1140, atėję tenai
prekioti, būtinai apsigyveno?.

Jei pažvelgsim dar į patį Lietuvos kraštą, taip že-
maičių, kaip ir kalnėnų, aiškiai matysim, jog tenai
tūlos upės yra ištiestos dėl vytinių varymo, užvis
Nevėžis Žemaičiuose, o Emba Letgaliuose, noris nė
kokie raštai senovės mums to neminavoja, vienok
regima yra, jog senovių senovėj didžiai plačiai pre-
kyba yra buvusi tuose kraštuose, jei tūlos jų upės
yra patiestos.

Nes galan dvyliktojo amžiaus žemaičių prekyba
jų pajūriuose pradėjo možėti, kaipogi tuo pačiu laiku
atėję iš Teutonijos vokiečiai į Daugavos įtaką pirma
'prekiojo, paskui ėmė kardu versti gyventojus krikš-
tytis ir, to dėjęsi, užgulė įtakas upių Daugavos, Liel-
upės, Gaujos ir Ventos, kas šiandien dar po akimis
visų tebėra, ir kožnas gali tą regėti, neperskleidęs
senovės raštų, taip jog tose upių įtakose nebgalėjo
jau patys žemaičiai svetimoms tautoms savo prekės

1 Gebhardi, in loc, cit.
2 Arndt, Lieflšnd. Chron., S. 2.

626

beparduoti, bet turėjo tenai įsimetusiems vokiečiams
parduoti už tiek, kiek jiems patiko duoti, ir su jais
tuoįtimpos kariauti, idant pačių neapvergtų. Tam nu-
tikus Padaugavy, nuo vakarų vėl lenkai, norėdami
Islos įtaką užgulti, geidė Parusius nuveikti ir pačią
Rusnę užimti. To dėjęsi, atvejų atvejais antpuldinėjo
parusėnus, vieną atvejį taip toli buvo įsigrūdę į Že-
maičių pajūrius, jog Rusnę pačią išteriojo ir jos gar-
sią žinyčią išvertė. Parusėnai atkaliai, atmonydami
tą lenkams, ėmė terioti jų pačių kraštą ir taip tenai
juos įgrobė, jog lenkai, nesivildami parusėnų benu-
veikti nei benudrausti patys savo galia, patelkė sau
iš Teutonijos karės brostvininkus vokiečius, kryžei-
viais vadinamus, kurie, susinėrę su lenkais, ne vien
užėmė lietuviams kraštus, vadinamus Pamedžionys,
arba Pamezonija, Pagirionys (Pagezonija), Galindija,
Varmija, ir tų kraštų pilis, bet dar įtakas Islos, Pra-
garo ir Nemuno užgulė, ir vos vienas jūros pašalys
tarp Liepojos ir Klaipėdos, giriomis užaugęs, medi-
minkams žemaičiams beužliko. Reikia žinoti, jog tų
vokiečių, arba karės brostvininkų, visas darbas buvo
pagonis krikštyti, o nenorinčius krikštytis kardu
suokti; jau dėl to paties buvo popiežiaus kareiviais,
kursai juos globė ir pagalbą visados davė, kurie, tuo
pasikliovę, maldavo popiežiaus, idant užgintų krikš-
čionims, šiaurėj gyvenantiems, pardavoti ginklus ir
geležį žemaičiams pagonims. To dėjęsis, Honorijus
ipopiežius 16 dienoj sausio mėnesio metuose 1229
įsakė Linkopingo vyskupui, Gotlando salos opatui ir
Visbio pilies prabaščiui drausti svietą, idant nepar-
davotų per jūrą pagonims žemaičiams ginklų, arklių
mitalo ir kitos padargos. Lygia dalia popiežius Gri-
galius devintasis metuose 1230 liepė arkivyskupui
Upsalos ir vyskupui Linkopingo iškeikti visus tuos

629

krikščionis, kurie geležį, ginklą per jūrą žemaičiams
pagonims pardavotų. Trumpai sakant, vokiečiai, no-
rėdami žemaičius nuvergti, kaip įmaną norėjo jiems
jūrą užrakinti, idant nieko nebžinotų, kas už jūros
dingos, ir, reikalaudami kokio svetimo daikto, nuo
vokiečių brangiai brangesniai pirktų, beje, geležį,
druską, o savo daiktus tiems gi vokiečiams pigiai pi-
gesniai pardavotų, kurie, pardavodami tuos pačius
daiktus brangiai brangesniai per jūrą svetimoms tau-
toms, patys turtintųsi, įkūrę sau tenai pilis Rygos,
Ventspilio, Liepojos, Klaipėdos, Karaliaučiaus, Elbin-
g0, Dansko užimtuosiuose nuo žemaičių kraštuose.
Ilgainiui vokiečiai taip buvo suspaudę lietuvius,
kalnėnus ir žemaičius, jog Mindaugas, arba Mintau-
tas, jų karalius, persikrikštijęs išdavė, gerindamos
vokiečiams, metuose 1253 liecybą Rygos vokiečiams
po visą Lietuvą ir Žemaičius be muito iprekioti. Vieni
tiktai Žemaičių medininkai, arba šios dienos žemai-
čiai, nesikrikštijo ir nuo vokiečių gynės, nebgaudami
nė nuo kur geležies, noragus gelžinius nuo savo
žambių sukalę į ragotines, o laukus savo arė medžio
noragais, ką dar didžiai vėlai tebdarę, kaip raštinin-
kas sako!, jog Kęsgaila, storasta Žemaičių, metuose
1520 liepęs gelžiniais noragais arti, nes, ant nelai-
mės nevykus javams, svietas pradėjęs ant jo tūžti,
jog jis taupąs vokiečius, kurie, negalėdami žemaičių
nuvergti, norėję juos badu išmarinti, parduodami
jiems tokią geležį, kuri javus jų gadinanti. Storasta,
krūpaudamas, idant svietas, badą kentėdamas, į rū-
pesnį įpuolęs, nepatraktų ir ermyderį nepakeltų, būk
leidęs kaip tinkamiems savo laukus arti. Kitas vokie-
čių raštininkas, metuose 1680 gyvenąs, rūgodamas

! Alexander Gvagnini, in Saromatia Europea, 1. II, p. 273.

630

ant lietuvių, jog nieko neperka nuo vokiečių, bet vis
patys sau tiekia, sako: „Lietuvis į medę raitas išjoja,
o tenai ratus sau padirbęs, važiuotas namo parva-
žiuoja.“!

Nes vokiečiai, tuo dar nekakindamos, pradėjo
griebti lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, leidžiamą pre-
kę į dabar minavotas pilis, ir kad Mindaugas, Lietu-
vos karalius, reikalavo tame daikte teisybės nuo
Rygos vokiečių, kurie kad jos nenorėjo jam attiesti,
kėlės vėl Lietuvoj karė, nesgi Mindaugas ilgiau krikš-
čioniu bebūti išsižadėjo ir, savo karališką karūną,
nuo popiežiaus“ įduotą, metęs žemyn, ėmė į visas
puses krikščionis kariauti. Vokiečiai, krūpaudami,
idant kurią dieną žemaičiai, susibaudę su savo bro-
liais parusėnais ir žemgaliais, neišvarytų jų laukan
per jūrą, to dėjęsi, metuose 1300 užgynė gyventi lie-
tuviams, kalnėnams ir žemaičiams, pilyse ir tenai
dailidauti, čebatorauti, siūti ir ką norint knebinėti,
ne vien pačiose pilyse, bet gaspadose, arba karče-
mose, gaspadoriais būti neleido visiems tiems, kurie
žemaitiškai kalbėjo. Ir taip žemaičiai paliko nuo to-
limojo svieto ir nuo akylumo atskiesti, su vienomis
savo meškomis ir briedžiais neišžengiamose giriose
begyvenantys ir taip dar dieną ir naktį nuo vokiečių
kariaujami ir vergiami. Todėl nemintąs Gediminas,
didysis Lietuvos kunigaikštis, rėdydamas Lietuvos
ūkę, metuose 1323 nuleido raštą prie popiežiaus ir į
Teutonijos didžiąsias pilis, kviesdamas nuo tenai
dailides, kalvius, čebatorius, puodžius, plytninkus,
balnininkus, odininkus ir kitus amatninkus, idant į
Lietuvą dangintųsi ir tenai sau knebinį įsiimtų, žadė-

! Lepner, in lib. cit.
* Originale: popiaus,

631

damas jiems didžias liecybas suteikti Lietuvos žemėj
ir jų krikščionišką tikybą užlaikyti dėl to vien, idant
patys lietuviai nuo vokiečių brostvininkų nieko ne-
reikalautų. Vienok Žemaičių medininkai ir tose kru-
vinose dienose niekaip nenorėjo būtinai nuo pajūrio
atstoti ir paskuoją savo įtaką, arba uostą, upės Šven-
tosios ties Palanga, kuri jiems buvo dar likusi, gy-
niojo ir, noris kaulais savo taškuodami, niekaip jos
vokiečiams neįdavė. Ant galų galo, nebgalėdami nė
nuo ko geležies gauti, nemintą metuose 1340 Kęstu-
čiui, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, ūkę valdant,
išleido siuntinius į Anglijos žemę, kurie tenai su
anglais padarė sandarą, kurioje sutarė, jog lietuviai,
kalnėnai ir žemaičiai, galės Anglijos žemėj prekioti
ir gyventi, lygia dalia anglai galės Žemaičiuose ir
Kalne gyventi ir prekioti.

Kad taip vokiečiai nuo šiaurės mažne būtinai pa-
savino žemaičių jūrinę prekybą, vienok nuo pietų
vis dar tebebuvo, užvis nuo metų 1215, Erdvilui, Lie-
tuvos didžiajam kunigaikščiui, ūkę valdant, platinos:
kaipogi padarius sandaras su gudų kunigaikščiais,
prekyba lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, prasiplatino,
nesgi žinoma yra, jog pilys Vitesbės, Medininkų,
Merkinės, Vilkmergės, Kauno ir Raigardo pakelėmis
buvo tų prekių, kurios ėjo iš Mugapilio į lenkus ir
tolimesnes saulėlydžio tautas. Žinoma yra taip pat,
jog jau metuose 1300, Vyteniui Lietuvos ūkę valdant,
patys gudai Vilniuje dvejas klėtkas turėjo, o trečią-
sias metuose 1320 įkūrė tenai parvestieji žydai iš
Lenkų į nevalę!.

Prekyba toje šaly didžiau dar platinos, jog vokie-
čiai it veltui norėjo nuo žemaičių pirkti, kurie, ne-

! Teod. Narbutt, Tygod. WileA. na rok 1817, Nr. 77.

632

norėdami pusvelčiui jiems atduoti, leido savo prekę
per gudus jau į Maskoliją, jau į Uksinį pajūrį ir te-
nai pardavojo į Azijos kraštus. Užvis Gediminui
valdant Lietuvos ūkę, kad jis, metuose 1320 užėmęs
gudų buveinę Kijevą, išvarė totorius iš vienų ir antrų
Podolijų, arba Lietuvos tyrų, apgalėjo Krymą, arba
senovės Kimeriją, Mažąją Gudiją ir, visus tuos kraš-
tus sunėręs su Lietuvos ūke, išplėtė jos rubežių į pie-
tus lig Uksinės, arba Juodosios, jūros, upės Duno-
jaus ir Vengrų žemės, į rytus lig Možaisko ir Putivlio
pilių, tad Lietuvos prekyba, kaip sakiau, tuose kraš-
tuose prasiplatino. Druską pačią lietuviai iš Kimeri-
jos sau ėmė.

Pačiuose Žemaičiuosė, rodos, buvusios tuose am-
žiuose didžios mugės pilyse Plungėj ir Luokėj, nesgi
iki šiai dienai senu įpratimu Plungės ir Luokės jomar-
kus mugėmis vadina, kad kitų pilių mugės yra jo-
markais vadinamos, į kurias turėjo vokiečiai važiuoti
žiemos laiku iš Karaliaučiaus, Rygos ir Klaipėdos,
norėdami ką norint tenai pirkti ar parduoti.

Paskui, valdant Lietuvos ūkę Algirdui ir Kęstu-
čiui, padarius sandaras metuose 1364 su Kazimieru,
Lenkų karalium, leido ne vien savo prekę, bet ir gau-
tąją per Uksinę jūrą iš Azijos į Lenkus ir tolimesnius
Vakarų kraštus. Prekės daiktais buvo visados kailiai
brangių brangesnių žvėrių, gintarai, drobės, gelum-
bės, ginklai, šarvai, šikšnos, dažytos irkos, geležis,
druska, medus, vaškas, midus, apyniai, javai, žuvis
džiūvusi ir gyvuliai. Druską noris savo žemėj patys
sau džiovino, kaipogi turėjo druskinyčias kalne ties
Bresto pilia, šiandien dar Druskininkais vadinamas,
beje, šulines sūraus vandens, kurį išsėmę džiovino
saulėj į druską, nesgi dar didžiai vėlai, metuose 1566
ir 1595, Lietuvos didieji kunigaikščiai išnuomodino

633

tas druskinyčias. Netekus tos savo druskos, ėmė ją,
kaip sakiau, iš Uksinių pajūrių.

Ilgainiui Vytautas, tapęs Lietuvos ūkės valdymie-
ru, užėmė garsią pilį Mugapilio ir Pleskavo ir sunėrė
su Lietuvos ūke, ir per tą didžiau praplatino Lietuvos
rubežius taip, jog tame amžiuje Lietuvos ūkė turėjo
savo šeimynos daugiau nei 25 milijonus. Užvis per-
laužus metuose 1410 galybę vokiečių kryžeivių Žal-
Ikrūmio kovoj ir nudraudus platburnius šiapus ir ana-
pus ltilio upės, šiandien Volga vadinamos, prekyba
lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, niekame nė kokio
ojaus neigi neprieteliaus nebsutikdama, visur klestė-
jo, kaipogi Mikalojus [47], lietuvių raštininkas, ke-
liaudamas metuose 1556 po Kimerinę salą, šiandien
Krymu vadinamą, sakos regėjęs tenai andymus Cher-
sono pilies mūruose, pačioj saloj šulines ir pylas,
kurios Gedimino ir Vytauto pylomis, ardymais ir šu-
linėmis vadinusios!. Tas pats Vytautas, norėdamas
įkurti knebinį pilyse Kaune, Breste, Trakuose, davė
jiems ypatingus įstatymus, magdeburijomis vadina-
mus, idant pačios pilys rėdytųsi ir steigtų visa tą,
kas gali didinti ir platinti prekybą. Vilniuje pačiame,
kuriame brosis jo Jogaila buvo tuos įstatymus me-
tuose 1388 įdavęs, šis tenai dar įkūrė prašaleičiams
mūro gaspadą, kurioje galėtų patys prekėjai gaspa-
dytis ir prekę savo be ojaus laikyti lis parduodami,
tenai gi jis įkūrė pūškarnę, kurioje pūškas liejo, ku-
rios grioviai ir tvankos, noris į žemę susmegusios ir
krūmeliais apžėlusios, šiandien dar yra regimos pa-
vilny. Leido visados savo prekę paprastai į tolimus
tolimesnius kraštus žiemos laiku, kad upės, ežerai ir
versmės buvo pašalusios, idant stačiai galėtų keliau-
ti su šunimis ar ašvieniais, kaip kame galima buvo,
| Michalonis Litv., fr. VIII,

634

nesgi kelių piltų ir tiltų per upes, kokius šiandien
matom, toje gadynėj nemokėjo dar dirbti; kaipogi
vasaros laiku tiktai didžiuose ūkės reikaluose ant
paramų, kartimis pasiremdami, stūmės per upę nuo
vieno pašalio iki antro arba ant pluostų, kurie, ant
virvės pakabinti, plūduro ant vandens, kurią, nuo
vieno kočėlo riesdami ant antro, pertraukė nuo vie-
no pašalio upės iki antro.

Noris pradžioj 15 amžiaus namų ermyderiai ir
svetimos karės trukino lietuvius ir žemaičius nuo
prekybos, vienok Zigmantui Kęstutaičiui paėmus ūkę
valdyti ir patvirtinus sandaras su mozūrais, valakais,
totoriais ir vokiečiais, po nedidžios perglytos prekė
kas kartą didinos. Nesgi Lietuvos galybė visiems dar
nuogąsti tebebuvo. Taip pat paskui, Kazimierui pa-
ėmus Lietuvos ūkės valdžią ir atėmus vokiečiams pi-
lis Dansko, Elbingo, Torunės, Lietuvos prekyba vis
dar plėtės, kaipogi metuose 1470 paties vaško parda-
vė į svečias žemes už 10000 kapų Lietuvos grašių.
Iš pačios Lucko vaškinyčios tą patį metą išleido per
rubežių daugiau nei tūkstantį pundų vaško. Lygia
dalia dar metuose 1506 iš Balostekės vaškinyčios iš-
leido per rubežių taip pat tūkstantį pundų vaško.
Dar metuose 1561, pasidavus Padaugavio vokiečiams
į lietuvių globą, jų prekyba per jūrą dar didinos taip,
jog Lietuvos ūkės rėda ketėjo jau laivynę Žemaičių
jūroj įkurti, nesgi nuo Narvos upės lig pat mažne
Oderio upės į valdžią visas pašalys Žemaičių jūros
vėl pagrįžo lietuvių, kaip pirm 300 metų buvo bu-
vęs; todėl prekyba per Žemaičių jūrą pasididino:
kaipogi leido tenai linus, javus, kanapes, kailius, mė-
są, sviestą, medų, vašką, gintarus, apynius, pelenus
ir laivams medžiagą į Anglų ir Olanderių žemę, o
nuo tenai gabeno sau skaninius ir gražinius.

635

Bet tas neilgai tepatvėrė, nesgi, paveikus vokie-
čių karės brostvininkus, kryžeiviais vadinamus, kaip
viršiau regėjom, vakaruose, 0 platburnius, arba toto-
rius, rytuose, lietuviai tarės nė kokių neprietelių
daugiau sviete nebturintys, kaipogi tuo buvo parodę
visam pasauliui, jog lietuviams niekas negali per
lūpas braukyti, ir, tuo pasikliovę, ne vien į karę ne-
besipratino, bet būtinai užmiršo ginklą dėvėti. Kad
kitos tautos, kariaudamos tarp savęs, kas kartą stip-
rinos, ilgainiui pramanė sau naujus naudingesnius
ginklus, o senuosius, kaipo nepatogius, atmetė, Kai-
pogi maskolių didieji kunigaikščiai Ugriją, plačią
valstybę, saulėteky esančią, metuose 1499! nuveikę,
sunėrė su savo ūke ir savo urėdus tenai perdėjo. Ly-
gia dalia paveikę metuose 1554 totorių chaną, jo bu-
veinę Kazanę užėmė, metuose 1570 antrą chaną to-
torių pergalėję, jo buveinę Astrachanę užėmė ir te-
nai savo urėdus įdėjo, Veltui minavoti chanai klūkė
pagalbos nuo lietuvių, mindami senų dienų pažines
ir talkas, kuriose buvo angis, lietuviams kruvinose
dienose esant, talkinėję, nes lietuvių diduomenė,
kurčia ant šiųdviejų maldos, nėmaž tuo nesirūpino ir
žūnančių savo bendrų ne vien negelbėjo, bet sau
naujų ginklų netiekė, o senieji nedėvimi surūdėjo.
Diduomenė, viso pertekusi, nebnorėjo vargų beken-
tėti; kas pikčiau, ilgainiui slinkaudama išlepo valgy,
gėry ir apdare, nesgi įprotis jos tėvų, bočių, probo-
čių niekam nebtiko, kaipogi jų valgis ir gėrimas
nebskanus, o drabužis nepadorus bebuvo, rūgštą su-
lą ir girą šeimyna begėrė, o vergai jų putrą besrėbė.
Kas kokį šaldrą kame pamatė, tas jam tuojau apdaru

! Lehrbergs Untersuchungen zu Erlėuterung der šlteren
Geschichte des Russlands, S. 18, St. Petersburg, 1816,

636

pavėdauti norėjo; ir taip, rankoves savo koboto
perskėlę, ant pečių susvarstė, galvą sau nuskuto it
bepročiai, kelnes it dumples antsimovę, dažytais ba-
tais apsiavė, it tarsi ketėdami iš trobos neišeiti, o
idant prikimštas jų skilvis visokiais skaniniais ne-
perplyštų, minkšta šilkų juostele pajuosė, nesgi brie-
dinis diržas su vario sagčiais, pirma goda ir gašumas
senovės Lietuvos vyro, nugis išjuoktas ir lauko žmo-
gui paliktas, o meškena, taurena ar briedena neb
kyriejum bebuvo. Lietuvos senovės kardas, kalavijas
ir ragotinė sunkiomis rodės tiems vyrams, kurie šob-
lelę it skalelį ant šilkelio pajuosę, vieni tarškino po
pilių gasus, žvirblius ūlyčioj gandindami, kiti midau-
nyčių užstalėse sirpo, uostus sukdami, it tarsi minė-
dami savo senovę ir norėdami dar vyrais, ne mergo-
mis būti, į kuriuos prašaleičiai veizėdami vypsojo,
'0 pačių žmonės antžvelgę mielių verpelėmis vadino;
nesgi iki šiolei, kaip viršiau regėjom, ne valgis, ne
gėrimas, ne apdaras skiedė kilties vyrą nuo kitų ūki-
ninkų, nes pritirta nuo visų išmintis ir dorybė ūkėj,
o kantrybė ir narsybė karėj kiekvieną į vyresnybę
kėlė. Todėl didis Lietuvos raštininkas Mingailius,
metuose 1555 gyvenąs, sako: „Lietuvos diduomenė
apdarą ir ginklą pasavino platburnių, o savo narsybę
ir kantrybę atdavė maskoliams.“! Iki šiolei žemlionys
kits kitą raiti lankė, polubių, ratų ant suopynių ne-
žinojo, nesgi tas gi Mingailius dejuodamas sako, jog
lietuviai jo amžiuje neregėtu negirdėtu pragumu ta-
me krašte šešis arklius pagymais kinkantys į ratus
kits kitą lankydami. Vieni dar žemaičiai sekė seno-
vės būdą, ir taip Lasickis rašo tyčiodamos, jog Že-
maičių jomylistos metuose 1564 sėtinius kepę savo
namuose ir už visų didžiausią skaninį turėję. Lygia
1 Michalonis Litvani fragmen. VIII, p. 34.
637

dalia motriškosios nenorėjo dar niekaip senovės
nuometų nuo galvos savo mesti, noris kitą apdarą
kaitė kaip tinkamos, todėl didžiai vėlai dar baltomis
galvomis vadinos nuo savo baltų nuometų, ir kad
vyrams nebtiko toks jų apdaras, jos vis jiems tarė:
„Tai, mūsų nuometus regėdami, varnai nelekia į jū-
sų pūrus, tardami, jog čia dar senovės lietuviai teb-
gyvena, nes kad nukris nuometai nuo mūsų galvų,
tad jūs nebatginsit jų su savo skaleliais nuo savo
ipūrų ir sėsit juos ne sau, bet varnams."“ Taip išlepus
lietuviams, grūdos į Lietuvą nuo visų pusių jau sve-
timi prekėjai, jau dailidės ir kiti amatninkai naujus
daiktus dirbti ir tiekti, už kuriuos reikėjo brangiai
brangesniai mokėti, ką rodo šiandien dar vardai
ūlyčių, arba gatvių, pilyse ir pilelėse, Vokiečių gat-
vėmis, arba ūlyčiomis, vadinamos. Visiems išlepu-
siems pinigų reikėjo, o jų niekur negalėjo gauti, to-
dėl kirtino girias, angis nuo bočių probočių švento-
mis vadinamas, ir leido į svetimus kraštus vienus
medžius laivų medžiagai, kitus čia pat giriose degino
į pelenus, kuriuos pardavojo per jūrą į stiklinyčias,
pirkdami atkaliai svetimas mieles savo kailiams rau-
ginti. Užvis atradus ketvirtąją dalį pasaulio — Ame-
riką, kad visos tautos, gyvenančios pajūriuose, pa-
metinos arti ir sėti ėjo tenai aukso sidabro rinkti,
todėl reikėjo ne vien laivams medžiagą iš Lietuvos
pirkti, bet ir pačią duoną nuo tenai imti. Ir taip lie-
tuviams, kalnėnams ir žemaičiams, reikėjo, kruviną
prakaitą braukiant, duoną ir mitalą tiekti, kaipogi
Lietuvos didžturčiai nebsikakino lig šiol mokamomis
donimis, bet, norėdami javų gausą didinti, pradėjo
svietą vergti lažais, arba baudžiavomis, liepdami
jiems laukus platinti ir medes skinti, per tą išbaidė
iš savo girių brangius brangesnius žvėris, bitės kas

638

metą po medes ėmė možėti; to dar negana buvo, kirs-
dami girias, atidarė kelius nuo visų pusių į savo ūkę,
o į girių vietą ne vien neįkūrė pilių, kuriose galėję
būt nuo neprietelių gintis, bet ir senųjų nebtaisė,
nesgi pinigus, kuriuos gavo už savo prekes, kleidė,
kaip viršiau minavojau, ant lepumų ir lėbausenos.
Kas dar didžiau, ne vien pilių, bet ir dirbinyčių, arba
fabrikų, nesteigė į savo kraštą, idant tų daiktų, kurių
turtingieji geidė, galėtų čia pat gauti ir iš svetimų
kraštų nereiktų jų gabenti ir pirkti ir per tą savo
pinigus iš namų svetimiems atduoti. Vienok tuo dar
turėjos, jog daugybė tarp pačių lietuvių prekyba
vertės ir tuo kokį tokį akylumą savo tautoje anttu-
rėjo. Nesgi žydai, iš Lenkų atėję į Lietuvą, noris plė-
tės tenai ir jau nuomojo jos muitus, vienok smulk-
mėmis vis dar krikščionys vertės, o žydams nevalna
buvo pirkinėti už pilių įvežamas į pilį prekes, kaipogi
ir pačioje pily pirm krikščionų, jau lig didžiosios
pusrytės, jau lig pietų, žydai pirkti negalėjo.

Nuo to regimai Lietuvos ūkė pradėjo irti; lig šiol
totoriai, talkininkai ir tarnai lietuvių, nugis atstoję
nuo jų, pasidavė turkams ir pradėjo pačius lietuvius
kariauti, užgulė Uksinę jūrą ir Dunojų, arba Istrupį.
Maskoliai nuo rytų užėmė plačias sritis Lietuvos
krašto ir lig pat Niperio ir Daugavos upių atsigrūdo.
Žuvėdai taip pat nuo šiaurės grūdos į Žemaičių pa-
jūrius; vienok lietuviai ir tokioje rūstoje dienoje nei
pilių strūnijo, nei patys į ginklą pratinos, nei karei-
vių samdė neprieteliams ramdyti, nesgi, ištižę lepu-
muose, nebturėjo nei dvasios tamiprybės, nei aitros
liuosybės, goda jų širdy buvo išdilusi, kūno geidu-
liai, ne dvasios tamprybė, rėdė jų darbus; ant dides-
nės dar nelaimės metuose 1569 per kebeles pasidavė
į lenkų valdžią ir nuo to laiko, nepaslinkdami patys

639

nė kokiu lietos daiktu užsiimti vieni tižo lepumuose
svetimų pramonių, kiti išsirpę po medaunyčias, ba-
jorystomis savo girdamies, vis į lenkų spunką veizė-
jo ir nuo jos sau laimės laukė, kurie, įsiveržę į Lie-
tuvą, norėjo lietuvius būtinai paniekti ir vergais sa-
vo padaryti ir taip išlepino jų diduomenę, kuri neb
goda, neb garbe, neb didybe ir stiprybe savo ūkės,
kaip senovėj kad rūpinos, nes tiktai skaniai valgyti
ir nieko nedirbti už didybę ir godą sau turėjo. Val-
dymierai ir vyresnieji, kurie iki šiolei mezliava javų
ar pinigų, nuo svieto duodamų, kakinos, nugis tos.
nebkako ant skaninių ir lepumų, tad prasimanė lau-
ikus prie savo dvarų tiekti, kuriuos liepė Žmonėms
veltui savo duoną nudirbti, kurį darbą, iki šiol Lie-
tuvoj negirdėtą neregėtą, nuo lenkų įvestą, lažu va-
dinamą, kurį lietuviai iš apmaudo baudžiava prama-
nė; trumpai sakant, didžturčiai pasidarė gaspadoriais,
o jų gyventojai nudriskusia šeimyna; ir taip, kaip
kad buvo Lenkų žemėj, kame visas svietas vergavo
dieną ir naktį savo ponams, tą patį dabar ir Lietuvoj
(padarė atėję lenkai, kurie, patys būdami ištižę lepu-
muose, ne tiktai kitų, nes nė savęs nebgalėjo pa-
glemžti nuo goslybos. Ir taip Lietuvos ūkė pasijuto
nuo visur neprieteliais apgulta, viso reikalaujanti, o
mieko savo namuose neturinti. Todėl prekyba kas
kartą možėjo, nesgi pinigai vis į svetimą kraštą ėjo.
Veltui dar Abromaitis apskelbė raštą metuose 1595,
mokydamas, kaip reikia, javais vartavodamos, pigiai
juos pirkti, o brangiai parduoti. Tuo tarpu žemaičiai
vis dar norėjo per jūrą pažines su svetimomis tau-
tomis antturėti ir bičiulautis, to dėjęsi, dar metuose
1589 savo Šventąją upę vokė, ketėdami tenai savo
senovės įtaką, arba uostą, atnaujinti!

UT Czacki, O praw. polsk, i litews., t. 1, 210, Nr. 1075,

640

Septynioliktajame amžiuje Lietuvos ūkė mažne
būtinai suiro ir vos pats jos vardas beliko, kaipogi
liuosi kazokai, Paniperiuose gyvenantys, kurie lig
šiolei buvo rubežių sargais Lietuvos ūkės nuo totorių,
dabar, vergiami nuo didžturčių lenkų, patrako ir atsi-
davė į globą maskoliams. It tuo pačiu laiku kėlės
karės su žuvėdais, maskoliais, turkais ir valakais, na-
muose taip pat tarp pačių netaikos sukilo; ant galo
jezavitai sušyžino visus atskalūnus, norėdami juos į
katalikus atversti. Tokioje rūstoje dienoje visur rei-
kėjo tamprybės ir aitros, bet svietas nuvergtas neb-
turėjo nei meilės dėl savo rėdos, nuo kurios nė nuo
ikur nė kokios pagalbos nebgavo, neigi saviep stip-
rybės: nesgi, dieną ir naktį dvaruose dirbdami, ir
taip nenudirbo ir nieko sau tuo nenupelnė, tiktai
nuogį, alkį ir vargą nepabengtą atentėj sau regėjo,
todėl išguręs, be vilties, laimingesnės sau atentės il-
gėdamos, sau smerčio laukė. Kas Lietuvoj lenkiškai
nekalbėjo, tas neb žmogum bebuvo, nes vergu to,
kurs lenkiškai kalbėjo; kaipogi lenkai, įsiveržę į
Lietuvą, piktino lietuvių diduomenę savo darbais ir
rėdės savo daba, kaip jei Lenkuose; ir taip, kaip
jei Lenkų žemėj, nebleido Lietuvoj artojui pagal lie-
tuvių būdą namų savo beparduoti ir kokį norint tin-
kamą sau amatą įsiimti ir verstis, bet laikė it jautį
ant sieto pririštą vienoj vietoj it mėšlui minti, taip
ir šį vieną dirvai arti ne dėl savęs, bet dėl svetimo,
ką šiandien žodžiai patys rodo: pavynastis, lažas,
donis yra lenkiški žodžiai, nę lietuviški,

Tas pats buvo ir pilyse, kurios ypatingais įstaty-
mais rėdės, magdeburijomis vadinamomis, kurių gy-
ventojus taip pat storastos, savindamies neteisingai
sau ant jų vyresnybę, įvairiais pragumais novijo,
jau naujus mokesnius antmesdami, jau gruntą jų sa-

21. Raštai I t. 641

vindamies, amžinai po sūdus žudė, su jais provoda-
mies, ir tuo ne vien trukino juos nuo amato, bet
paskuojį skatiką išplėšė jiems, kurie, būdami išsišylę
'provomis, nebgalėjo nieko gero savo pilyse beįsteigti,
nesgi storastos to vien norėjo ir steigė, kad pilys į
šeimyną neįsigautų ir nepraturtėtų, todėl visų seno-
siose pilyse neregim šiandien nei namų, nei bažny-
čių, nei rotušių mūro, ko beklausi kitų patogių ir
reikalingų kiekvienoj pily trobesių. Čia dėl patvirti-
mimo viso to viršiau išrašyto gana bus priminti žo-
džius vyskupo Naruševičiaus, kuriuos vienoj dingsty
'paskuojam Lenkų karaliui ir Lietuvos didžiajam ku-
nigaikščiui Stanislovui Augustui ištarė. Karalius,
skaitydamas prancūzų gazetas apie jų ermyderį, antsi-
skaitęs, jog prancūzai savo ūkės sueime ryžęsi Bas-
tiliją, taip vadinamą Paryžiuje kalinyčią, griauti, su-
šuko: „E viešpatie, ką tie žmonės padarys tam trO-
besiui!“ Naruševičius, šalip stovėdamas, atsiliepė:
„Viešpatie, nuleisk tenai savo du, storastu, bus gana."

Tuo tarpu žuvėdai, kaip sakiau, metuose 1620
pradėjo iš šiaurės per jūrą į Žemaičius grūstis, ne-
trukdami užėmė visą Padaugavį ir Lybiešių kraštą,
lygia dalia įsilaužė į pilis Rygos, Pernavos, Lindės,
arba Revelio, Narvos, Tarapato ir Kesės, noris dar
lietuviai ilgiau nei per 10 metų su žuvėdais varžės
tuo kraštu, ant galo ir su lenkų pagalba nieko nenu-
veikė; ir taip nuo metų 1622 teko visas Padaugavys
į žuvėdų valdžią. Nuo to laiko gyventojai jo, maty-
dami iš lietuvių nieko lietos nesant, pradėjo pikčiau
juos smaugti, norėdami jiems paskuojį skatiką iš-
plėšti, perdėjo naujus muitus ant prekių tose pilyse
parduodamų daiktų, kas pikčiau, dar padėjo įstaty-
mą, jog, kas įveža į Rygą savo prekę, tas jos išvežti
negali, nes turi atduoti už tiek, kiek jam vokiečiai

642

pasiūlos. Į pietus taip pat gi nebgalėjo beleisti lie-
tuviai savo prekių, nesgi tenai turkai ne vien būtinai
užgulė Uksinius pajūrius, bet dar didžias sritis paties
Lietuvos krašto užėmė ir būtinai lietuviams į pietus
prekybą uždarė; vienok Lietuvos didžturčiai, ištižę
lepume, nei godos beturėjo, nei gėdos besibijojo, ir
visa tas pakenčiamu dar jiems rodės. Nesgi probočių
savo veikalus seniai buvo užmiršę ir nebsirūpino dau-
giau nei žuvėdų, nei turkų nuo savo rubežių attolinti
ir liuosą kelią savo prekybai atdaryti, vis, kaip sa-
kiau, į lenkų spunką veizėdami, kurie apie šiuos
vampsančius nėmaž nebatbojo ir pikčiau dar oliavos,
žinodami, jog daug platesnė yra Lietuva už Lenkų
žemę ir daug darbo neprieteliai turės, lig prie lenkų
prisiartins. Ir taip lietuviai noris ir brangią geležį ir
druską turėjo ant galo nuo tų pačių vokiečių iš Že-
maičių pajūrių pirkti ir kiek norint mokėti. Niekas
tuo tarpu nesteigė, idant namie dalgį, piūklą, grąžtą,
balną ir ginklą tiektų, ne nuo svetimų pirktų, nesgi
senovės lietuvių ginklinyčios ir pūškarnės buvo jau
suirusios ir veja užžėlusios.

Vladislovas IV, didysis Lietuvos kunigaikštis ir
Lenkų karalius, norėdamas“ vokiečius taip didžią
neteisybę lietuviams darančius, ryžos nebleisti vyti-
nių Daugava pagal į Rygą ir ketėdamas jas atgręžti
į Kauną, todėl metuose 1631 sukėlė dūmą, arba rodą,
teirautis apie pragumą, kuriuo galėtų Beržinę upę su
Nerim, arba Vilija, sunerti!; to dėjęsis, tas pats Vla-
dislovas užgynė vežti prekę į vokiečių pilis, 0 į savo
pilis liepė ją krauti, beje: Daugavos pily (Dinabur-
ge), Merkinėj, Vilkmergėj ir Kaune, idant tenai vo-
kiečiai patys ateitų pirkti ir mokėtų vertai, ne pus-

* Pagal reikšmę turėtų būti: matydamas.

! Volumen legum, III, Konstit. Litewsk., fol. 693,

21* 643

velčiui imtų; nes sunku yra išlepusiam žmogui ska-
ninių pakentėti, jis tarias mirsiąs, jei nepaskomė-
siąs, todėl pirma slapta pradėjo savo prekę į Rygą
laidyti, ilgainiui, Vladislovui mirus, ir regimai vežti,
nemindami ant to, jog tas įstatymas dėl jų pačių nau-
dos gyniojo jiems tą daryti. Tuo tarpu prekyba vis
gaišo kas dieną didžiau, o pilys iro, būdamos tuščios,
noris metuose 1668 sueime buvo ketėję pilis globti,
bet, pasibengus sueimui, niekas tuo nebsirūpino!.
Žemaičiai dar vėl norėjo savo Šventosios įtaką arba
Palangą, kurią žuvėdai buvo sugriovę, atnaujinti ir
minavonei savo nuo jų išsiliuosavimo tenai naują
pilį, vadinamą Marijoninę pilį (Janmarienburg), įkur-
ti, ant ko metuose 1688 sueime gavo ir priviliją.
Atentį metą anglai buvo įkūrę tenai prekės draugy-
bą. Tuo pačiu laiku iš Kauno dar išleido už rubežiaus
paties midaus už pusantro milijono auksinų į dvarus
popiežiaus, ispanų ir anglų. Toje pačioj gadynėj ta
dar minavotina notis nutiko Lietuvos tautoj, jog dau-
gybė lietuviško svieto išsidangino į Ameriką, nesgi
viršiau minavojau, jog didžturčiai Lietuvoj svietą
vergė, kursai, vengdamas nuo tos vergybos, muko į
Kuršą, kuriame kunigaikščiai didžiai išmintingai rė-
dės ir savo valsčiuose žmonių nei baudžiavomis, nei
didžiomis donimis nesunkino; nuo to radusis tenai di-
džiai daugybei svieto, kunigaikštis Jokūbas nupirko
salą, Tobagu vadinamą, nuo ispanų karaliaus ir tenai
išleido atėjūnus naujukynui įkurti ir tuo pačiu pre-
kybą praplatinti, kurį naujukyną paskui anglai iš-
griovė, o likusįjį svietą išvedė į Naujorką; ir taip
lietuvių giminės yra jau ir Amerikos svieto. Lietuvoj
tuo tarpu pilys vis gaišo, kaip viršiau minavojau, no-
vijamos nuo storastų, o nuo to paties ir prekyba tenai
UA T. Czacki, O pol. i litews. praw., t. I, fol. 2891, not. 161.

644

možėjo. Nuo senų dar laikų didieji Lietuvos kuni-
gaikščiai, paskui Lenkų karaliai liuobėjo didžturčius
ir jomylistas, turinčius savo namus pilyse, atleisti
nuo visokių ne vien pilies mokesnių, bet ir nuo pačių
sūdų pilių vyresnybės; tas sunkino pilionis, ne vien
mažindamas jų skarbą, bet trukindamas jų sūdus; ir
taip, kad ponas kokį norint pilionį abydijo, šis nega-
lėjo jo į savo magistratą apskųsti, bet turėjo žemės
sūde arba galvos sūde ant jo skųstis ir per 10 metų
veltui teisybės laukti. To dar negana buvo, kožnam
vyresniajam valna buvo, atvažiavus į pilį, tinkamuo-
se namuose veltui gaspadytis, svečiu vadindamos,
visų gerosiose trobose, noris per visus metus, ir nuo-
mos už tą gaspadoriui nemokėti. Pilionys, neįmany-
dami, kaip nuo tokių svečių nusikratyti, vieni bran-
giai brangesniai išsipirko pas karalius, kiti už savo di-
džias užslūgas gavo privilijas, atleidžiančias juos nuo
tokių svečių, kiti vargšai, negalėdami tokių liecybų,
arba privilijų, sau įgyti ir nuo tokių svečių nusikra-
tyti, dirbo sau namus didžiai žemomis angomis, idant
pro vartus su aukštais vežimais ir karietomis negalė-
tų įvažiuoti, kokius namus šiandien dar Vilniuje ir
Kaune gal regėti, pro kurių angas augalotas vyras
su brylium nepasilenkęs negali įlįsti.

Ir taip novijamos pilys nuo storastų ir didžturčių
svečių vienok tuo dar kūturo, jog iki šiolei medau-
nyčiose ir gaspadose krikščionys midum ir alum ver-
tės, nesgi turtingieji, būdami išlepę, kaipo sakiau,
baisiai gėrė, taip jog daugis tarp žemlionų, kurie toj
gadynėj jau bajorais iš gudiškumo, neb žemlionimis,
vadintis prasimanė, viso meto pelną, kurį buvo iš-
aręs, pragėrė, todėl vis dar pilyse pinigų buvo ir aky-
lumas turėjos, nesgi patys žemlionys, kuriems jomy-
listos buvo tėviškes užgriebę, glaudės prie pilių ir,

645

tenai preke versdamos, kūturo ir storastoms nepasi-
davė, nesgi su tokiais žemlionimis, pilyse gyvenan-
čiais, patiems storastoms reikėjo žemės sūduose pro-
votis, todėl didžturčiai, norėdami juos nuo pilių at-
skiesti, padėjo įstatymą seime metuose 1677!, jog
kožnas žemlionis, pardavojąs daiktus uolekčia, sai-
ku, svaru, taure, arba kiličku, savo bajorystos nu-
stoja; ir taip kurs žemlionis iki šiolei padoriai galėjo
pilyje gyventi ir skatiką sau pelnyti, prekyba vers-
damos, tas dabar, norėdamas bajoru vadintis, turėjo
pilį palikinas ant žemės krumšlelio grįžti ir tenai
pats žemę rauslioti, jei to neturėjo, tad reikėjo eiti
prie didžturčio meilauti jo, idant priimtų į savo dva-
ro bernus. Tuo pačiu, laiku jezavitai šyžino įkandin
vokiečius jų dievo garbėj, norėdami juos į katali-
kus atversti, kurie nebsitverdami iš Lietuvos išsidan-
gino; ir taip paliko tuščios gatvės, šiandien Vokiečių
gatvėmis, arba ūlyčiomis, vadinamos, noris tenai pa-
čių vokiečių nė seniai jau nė raugo nebėra. Nuo to
laiko medaunyčios ir gaspados pilyse kliuvo žydams
į nagą, ir taip akylumas būtinai užgeso, o pačios pi-
lys į sodas pavirto.

Ant galo, kad svetimos tautos ėmė maurioti Lie-
tuvos ūkėj, jos vyresnybė atsibudusi suskato rėdytis
kaip reikiant ir ėmė pilis globti; tuojau paniekė me-
tuose 1775 tą įstatymą, kurs gyniojo bajorams pre-
kioti, patvirtino pilių senovės privilijas, išvokė Ne-
muno krantis, idant vytines kožname laike galėtų
varyti, ir kitas upes ketino vokti, bet jau nebebuvo
laiko, kaipogi susiedai antpuolę išsidalijo Lietuvos
ūkę; svietas tuo tarpu nuvargęs vampsojo tam de-
dantis, vildamos naujus ponus malonesnius dėl sa-
vęs rasiąs.

! Volumen legum, tom V, fol. 643.

LIETUVIŲ PINIGAI SENOVĖJ

Tuo yra pinigai prekyboj, kuo kraujas žmogaus
kūne, nesgi, nuleidus žmogui kraują, numiršta, taip
pat, ištraukus pinigus iš kokio krašto, prekyba apsi-
stoja, kaipogi žinoma yra, jog viens pats žmogus, be
kitų pagalbos, negali pakakinti savo reikalų, nes turi
nuo kits kito reikalauti ir viens antrą šelpti įvairiais
daiktais. Todėl gilioj senovėj, lis neradus aukso ir
sidabro, pačiais mainais kakinos, ir taip, neturint pi-
nigų, reikėjo daiktą į daiktą keisti, beje, norėdamas
žmogus gauti arklį turėjo antram duoti tris, keturis
jaučius ir atkaliai, arba, norint sau įsteigti kirvį ar
dalgį, reikėjo duoti tris, keturias avis tam, kurs tu-
rėjo dalgį ar kirvį, ir atkaliai, norėdamas sau įgyti
tris ar keturias avis, turėjo antram atduoti savo
dalgį ar kirvį. Ilgainiui keitė daiktus į kailius bran-
gių brangesnių žvėrių, beje: sabalų, kiaunių, vebrų,
juodųjų lapių ir taip toliau; norėdamas kas norint
druskos pūrą gauti davė antram sabalo kailį arba
penkis, šešis kiaunių kailius ir taip toliau; brangų
daiktą keitė į brangaus žvėries kailį, pigų daiktą kei-
tė į pigaus žvėries kailį, lig ant galo svietas pramanė
pinigus, kurie buvo aukso, sidabro ir vario,

Paskiau, radus auksą ir sidabrą, pirmieji pinigai
buvo prasti luitai, ar šmotai, aukso ar sidabro, ku-
riuos ne skaitė, bet svaru svėrė; ir taip viens antram
už kokį norint daiktą ar gyvulį davė aukso ar sidab-
ro svarais ar latais, pagal brangumą arba retumą to
daikto, nesgi mpaskesniuose amžiuose tepramanė pini-

647

gų įvairias skvarmas ir vardus, kuriuos, kaip šiandien
kad regim, skaitė, neb svarstė!.

Kas kitose tautose senovėj tikos, tas pats yra bu-
vęs ir lietuvių tautoj, nesgi gilioj senovėj ir pas lie-
tuvius nebuvo pinigų irgi jų niekam nereikėjo, todėl,
kas ko reikalaudamas, kaitė daiktus arba galvijus į
galvijus arba daiktus į galvijus ir atkaliai, paskui į
žvėrių kailius, ant galo ir į pinigus; bet kuo metu si-
dabro pinigai atsirado Lietuvoj, to dar negal aiškiai
šiandien žinoti, nes, sidabrui atsiradus, taip pat ir
lietuviai savo pinigus senovėj ne skaitė, bet svaru
svėrė, kaip tuojau regėsim [48].

Senovės raštuose randama yra, jog žuvėdų kara-
lius, vardu Frotas, kuriuos šiandien danais vadina,
būk atėjęs per Žemaičių jūrą metuose 853 gimus
Kristui kariauti į Žemaičių apygardą, kurioje buvu-
sios penkios pilys. Visų pirma apgulęs pajūrinę pilį,
Zeeburgu vadinamą (rasi Liepoja), kurią ibūk 7000
žemaičių vyrų gynioję, kuriuos būk tas karalius nu-
veikęs, bet ką jis yra su ta pilia daręs, nėra para-
šyta. Paskui nuirklavęs į kitos upės įtaką, arba uostą,
kurios vardo taip pat nėra įrašyta, tenai laivus savo
sutraukęs ant krašto, pats būk žemės keliais ėjęs į
antrą didesnę pilį, Aipuole vadinamą, kuri buvusi per
penkias dienas kelionės nuo pajūrio. Vienuolika
tūkstančių žemaičių gynioję pilį Apuolę per 8 die-
nas nepasiduodami, nes devintąją dieną nestengdami
būk pasidavę karaliui ir pasiėmę grobį, sugrietą Žu-
vėdų žemėj, pagrąžinti, donį jam po seno mokėti ir
nuo kožno ipilionies galvos pusę svaro sidabro duoti
už tą, jog pačius gyvus paliko. Čia jau regim, jog

! P. H. Mallet, Les anciens Danois, a Geneve, a. 1790, chap.
XIII, pag. 313.

648

lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, devintajame/amžiujė
turėję pinigus ir svaru juos svėrę. Antras raštinin-
kas pradžioj dešimtojo amžiaus tokią notį įrašė. Du
šaldru žuvėdų, šiandien norvegais vadinamų, vienas
vardu Torolias, antras Figilis“ metuose 916 gimūs
Kristui atsikūlusiu jūromis į Žemaičių pajūrius ir ra-
dušiu tenai pajūry didelę mugę (regis, toje vietoje,
kurioje šiandien Liepoja yra), per 14 dienų tenai bū-
damu tyliai elgusiuos, krūpaudamu daugybės tenai
svieto susirinkusio prašaleičių ir namiškių, idant, šie-
dviem pradėjus oliuotis ir lėbauti, kad kas norint iš
apmaudo nenublokštų: bet, pasibengus mugei, bu-
vusiu pradėjusiu griebti ūkininkus, nuo kurių būk ne
vieno gumbą gavusiu, išsprukusiu ir prie savo laivų
pagrįžusiu ir. nuirklavusiu į kitos upės įtaką, kurios
vardas taip pat nėra minavojamas. Tenai su Figiliu
padalijusiu savo šeimyną į du mažu tuntuų, arba bū-
riu, ir lindusiu į girią, kuria eidamu antštikusiu kie-
mus, kurių gyventojus išmušusiu, o gyvenimus jų iš-
drevėjusiu. Toliau eidamas Figilis su savo būriu su-
tikęs ginkluotą tuntą žemaičių, kurie, lig pavydę
viens antrus, tuojau ir susigrūmę; pirma svilksnimis
ir vylyčiomis šaudęsi, paskui akstimis ir strypais svai-
dęsi, žuvėdai paveikti, o žemaičiai atsiturėti norėda-
mi; "jau it buvuši abi pusi susiartinusi mušdamies, tą
matydami, žemaičiai metę savo drabužius ant žuvėdų
kalavijų ir tokiu pragumu nuginkluotus žuvėdus ne
vien pergalėję žemaičiai, bet ir patį Figilį nūtvėrę,
kurį būt užmušę, jei nebūt vėlu. bebuvusi, todėl,
idant svietas susirinktų, lig ryto artimoje sodoj įdė-
ję jį į šiekštą, iš kurio ne vien Pigilis išsiliuosavęs,
bet dar ir savo tarnus paleidęs, su kuriais išlaužęs tro-
besį ir tenai radęs ginklų ir pinigų irką prikrautą,
kurią nunešęs į girią ir paslėpęs, bet tuo dar nesika-

649

kinęs, kaipogi, pagrįžęs į kaimą, trobesius nudegi-
nęs, o svietą išmušęs!.

Įsimetus teutonų vokiečiams į Žemaičių pajūrius,
randam įrašytą tų gadynių raštuose, beje, metuose
1204, jog Rygos vokiečiai reikalavę nuo latuviežių,
arba letgalių, 90 talentų ugadų už tavorus, kuriuos
latuviežiai, arba letgaliai, pirm 20 metų buvę jiems
nugriebę, siunčiamus į Mugapilį, arba Didįjį Nau-
gardą?,

Paskiau taip pat randam įrašytą, jog Henrikas,
Kuršo vyskupas, krūpaudamas, kad jo ikuržemiai ne-
išvarytų iš vyskupijos, sutaręs būk su teutonų mel-
džionimis Klaipėdoj pilį strūnyti, dėl kurios įkūrimo
būk pasiėmęs jiems kas metą po tūkstantį letonų per
5 metus mokėti dėl pašelpimo tų meldžionų, kurie
tuo pačiu laiku buvo žemaičiams Parusius užėmęs.

Taip pat vokiečiai, aprašydami didįjį Vilniaus
gaisrą, nutikusį metuose 1399 kovo mėnesy, kuriame
sudegė ne vien visas miestas, bet katedra, Aukštoji
ir Žemoji pilis su didžiojo kunigaikščio rūmais, sa-
ko, tarp kitų brangių brangesnių daiktų didžiojo Lie-
tuvos kunigaikščio Vytauto sudegusios keturios de-
šimtys tūkstančių ir trys šmotai sidabro kapų Lietu-
vos graižių*.

Žinoma yra, jog senovėj sidabro arba aukso sva-
Tą teutonai vadino marka, gudai grivina, o lietuviai
graižiu, nuo žodžio graižyti, arba piaustyti: kaipogi
lietuviai nulietą ar nukaltą sidabro vienmulinę laz-
delę, storą mažne per pirštą, svarą sveriančią, įka-
pojo dešimtį kirčių po lygumo neperkirsdami, Kož-

! Schlėzer, Geschichte v. Lit., Kur. u. Lief., S. 308.
2 Joh, Gottf. Arndt, Lief. Chron., 1. T., S. 52.

3 Joh. Voigt, Gesch. Preus., 3. B., 1. K., S. 69,

* Joh, Voigt, Gesch. Preus., [6.] B., 2. K., S. 168.

650 |

nas toksai kirtis vadinos kapa, nuo žodžio kapoti,
nes jog tokia lazdelė nepatogi buvo dėvėti, tad tą
įkapotą lazdelę sugraižė į penkis graižinius, o dvi
kapi turinčius, kožnas toksai šmotelis tos lazdelės,
turis saviep dvi kapi, arba du kirčiu, vadinos grašiu,
lotyniškai syclus, tankiai ilguoju grašiu dėl išskyri-
mo nuo prašaleičių pinigų, grašiais vadinamų!. Lie-
tuviai liekavo ir skaitė savo pinigus nuo tų kirčių,
lazdelėj esančių, ir taip sakė: tiak dešimtų arba tiek
šimtų kapų Lietuvos grašių dėl atskiedimo nuo sve-
čios šalies pinigų, kurių svaras buvo į mažesnius ar
didesnius šmotelius iškapotas, ne kaip Lietuvos, o
rasi ir sidabras ne taip grynas. Dar metuose 1526 lie-
kavo, arba rokavo, tris šimtus kapų Lietuvos grašių
į tris dešimtis grivinų, tai yra dešimtį kapų Lietuvos
grašių į vieną griviną. Taip pat metuose 1524 du šim-
tu ir aštuonias kapas Lietuvos grašių lykavo, arba
rokavo, į šimtą vengrų raudonųjų, tai yra dvi kapi
Lietuvos grašių su truputėliu į vieną vengrų raudo-
nąjį. Kunigas Daukša, žemaičių kanauninkas, dar

! Metuose 1496 Vilniaus vyskupas Vaitiekus, įkurdamas Vil-
niaus katedroj kursą, savo pamatinėj liecyboj liepia Šypenų vals-
čionims tarp kitų duoklių kurstininkams duoti „decem syclos
grossorum latorum, in unumguemgue syclum centum gIrossos nu-
merando guos ipsi tribuiarii et censitae praedicti contribuebanF.
Tame pačiame rašte kitoj vietoj sako: „Seplem sexagenas (ka-
pas) grossorum laiorum in gualibeti sexagena sexaginia grossos
computando,“ Act. Lith., lib. inscr. 116, fol. 79 [49].

Metuose 1497 Lietuvos Didysis kunigaikštis Aleksandras,
įkurdamas Pasvaly bažnyčią, savo pamatinėj liecyboj gorina stro-
pe tuos, kurie neklausytų tokio jo parėdymo, tais žodžiais: „Sub
poena Ducali sexaginta syclorum pro Pallatino vero Trocensi tunc
existenti triginta sycli poenae et pro plebano decem sycli poena-
rum irremissibiliter solvendarum.' Act. Lith., lib. inser. 115, fol.
160 [50].

651

metuose 1598, sakydamas pamokslą ant šv. Mikalo-
jaus, talentus, tos dienos evangelijoj randamus, va-
dina ilgaisiais grašiais ir lygina vieną ilgąjį į grivi-
ną, ir taip sako: „ilgasis, arba pgrivina“. Kunigas
Kojalas, jezavitas, metuose dar 1654 Lietuvos kapą
lygina į teutonų muštinį!. Tą kapą angis kapojo į pen-
kias dešimtis smulkių šmotelių, kuriuos šmotelius va-
dino skatikais nuo to, jog juos skaitė, ne svėrė, kaip
kad svėrė grašius ir kapas, nes jog kkaštavo darbas
lig susmulkinant, o rasi tuose skatikuose buvo pras-
tesnis sidabras, todėl tokių skatikų skaitė šešias de-
šimtis į vieną kapą. Kartais tuos kapos šmotelius su-
kalė po du, tris į vieną, nuo ko vadinos dvylekiais,
patreiniais etc.

>

2 7 '
4 Ke iijs Lišaps

/ P/4
Kkrišni Anosita

Dėl aiškesnio supratimo, koksai tas buvo ilgasis
graižis, arba grašis, čia dėl paveikslo vieną, rastą
Žemaičiuose, išmaliavodinau, kaipogi tas, kurį regi
čia skaitytojas išmaliavotą, sveria šios dienos ketu-
ris mMuštus arba penkis gudų rublius, yra lietas ir

! Koialowicz, Hist. Lit., t. II, lib.

652

įkapotas dvejoj vietoj, kurie kirčiai rodo, jog jis tu-
ri dvi kapi, yra 28 prabos sidabro, abu galu truputį
suplokštintu abiem pusėm, kurioj norint pusėj kar-
tais pasitinka literos, arba balsės, arba žymė to jo-
mylistos, kursai jį nuliedino, idant palčiaus sidabre
nebūtų. Išmaliavodinau dėl to vien, idant kožnas ar-
tojas, laidė ar griovkasys, radęs žemėj, galėtų numa-
nyti ir išmintingam savo žemės vyrui parodyti, kad
jis galėtų išreikšti, kurio amžiaus būt esąs rastasis
pinigas, nesgi jų vardai, noris visados vienoki buvo,
beje, graižis ir kapa, bet svarumas jų didžiai įvairus
pagal tą, kaip svaras sidabro buvo dalijamas į 8, 10
ar 12 ir daugiau dalių, kurios, noris pirmaisiais var-
dais vadino, tačiau nebturėjo pirmosios vertės pagal!
savo pirmąjį vardą, Ikaipogi į pačią kapą jau metuo-
se 1534 vieną kartą skaitė, arba lykavo, dešimtį pini-
gų, antrą kartą vėl į kapą lykavo keturiolika pinigų
(pagal tą, kaip svaras sidabro buvo padalytas į 8 ar
10 dalių, nesgi tas lykis, arba skaitlius, kuriuo lyka-
vo į kapą dešimtį pinigų, vadinos siauruoju lykiu, o
tas, kuriuo lykavo į kapą keturiolika pinigų, vadinos
plačiuoju lykiu.

Ilgainiui, kaip dabar regėjom, tą kapą dėl dides-
nio taikumo prekyboj padalijo į dešimtį pinigų ar
daugiau apvalių, kaip šios dienos, kurie vėl turėjo
tris, keturis, penkis ar šešis saviep mažesnius pinigė-
lius, vadinamus skatikais nuo žodžio skaityti dėl to,
jog tuos pinigus reikėjo, kaip sakiau, skaityti, ne
sverti, kaip senovėj kad darė; nuo tokių pinigų kė-
lės vardai dvylekių, patreinių ir taip toliau, tai yra
turintys po du, tris ar šešis saviep mažesnius pinigė-
lius, kaipogi lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, lig šiai
dienai smulkų pinigą vadina skatikų, ir taip sako:
„Neturiu nė skatiko“, beje, nė visų mažojo pinigėlio.

653

Lietuviai taip pat kalė ir aukso pinigus, arba rau-
donuosius, lig šešioliktojo amžiaus nėra žinomi, ko-
kie buvo Lietuvos raudonieji, nes to amžiaus yra ži-
nomi, ir taip metuose 1560 kaltas Lietuvos raudona-
sis turėjo 10 r. Lietuviai kalė pinigus savo ūkės lig
metų 1697, ir nuo to laiko, noris lenkai savo pinigus
lietuviams antmetė, vienok šie vis savotiškai lykavo
juos į graižius ir kapas kaip sūduose, taip ir gasuose.

Lietuvos pinigus it spėriai gal pažinti nuo jų žy-
mės: kaipogi ant visų mažiausiojo pinigėlio, arba
skatikėlio, yra jotas, tai yra kareivis šarvuotas, kala-
viją iškėlęs, zovada per laukus ant žirgo belekiąs.

Kas nori aiškiau žinoti apie lietuvių pinigus pas-
kesnių amžių, tas turi skaityti Tadeušo Čackio raštus
apie lietuvių ir lenkų įstatymus, aš čia tiktai truputį
tegalėjau paminavoti apie senovės lietuvių pinigus!,
kuriuos šiandien paklausais nebgal antsiteirauti.

! Tad. Czacki, O litewsk, i pol. prawach, t. 1, str. III,

SMULKIEJI RAŠTAI

DAINĖS ŽEMAIČIŲ
Pratarmė

Kožnas žino, jog žmogus, ką junta savo širdy, tą
ir balsu reiškia, ir taip junta jo širdis linksmybę, jo
balsas taip pat skelbia linksmybę, junta jo širdis nu-
liūdimą, tai ir jo balsas gaudžia nuliūdimu. Paprastai
juntantysis žmogus taigoja savo balso gaudimą, tam-
pydamas ar raukydamas jo posmus, arba dalis, taip,
idant girdėjimu to balso prabudintų širdyje savo ar-
timo tą, ką jis savoje junta, beje, linksmybę ar nu-
liūdimą, ir kad girdintysis tą minėtų ir atkartodamas
kitiems paduotų. Kaip jutimas yra įvairus, pagal tą
ir balsas įvairauja, todėl gaudimą balso linksmybės
vadina daina, arba auda, gaudimą liūdno balso va-
dina giesme, arba rauda, ir pagal tą, kaip džiaugsmas
ar liūdnumas yra ilgas ar trumpas, tai ir gaudimas.
balso yra trumpas arba ilgas: kaipogi trumpą gaudi-
mą. linksmo balso mes vadinam lig šiol auda, arba
alda, ir taip sakoma tebėr: „Mūsų vyrai, šieną piau-
dami, audoja, arba aldoja.“ Jei ilgesnis yra gaudi-.
mas balso, tad vadinam daina, giesme arba rauda, pa-
gal tą, kaip mums reiškia jis džiaugsmą ar nuliūdimą..
Didumas džiaugsmo yra pagal didumą laimės, lygia
dalia liūdnumo didumas pagal didumą nelaimės. Ant
galo neaiškiais žodžiais dainuoti vadinas niūniuoti, o
daina, rauda, auda ar giesmė neaiški — niūne.

Lig nepramanius šiame pasauly rašto, daina buvo
vienutinis pragumas paduoti atenčioms giminėms bu-

657

vusias nelaimes, beje: karės ar marus, kovas, didelius
tvanus ir toms pavėdžias notis, lygia dalia ir links-
mybes, beje: pergales neprietelių, didžias brandas ir
toms pavėdžias leliones, idant žinotų palikuonys ir
įpėdiniai, kas buvo nutikęs jų tėvams, bočiams ar
probočiams; ir taip kiekviena tauta gilioj senovėj sa-
vo veikalus ir laimingas ar nelaimingas notis daino-
se ar raudose saugojo, o jos kartos jas perkartojo
savo atenčioms giminėms.

Kas buvo kitose tautose, tas pats nutiko ir lietu-
vių tautoj: kaipogi žinoma yra, jog metuose 1351
Rykselis, garsus dainininkas nuo Parusio gimimo, pa-
sitikęs Marienburgo pily, tyčiomis atėjęs ar pakvies-
tas ant keltuvių Kniprodės, didžiojo vokiečių mistro,
girdėdamas jis toje skalsingoj puotoj daug daininin-
kų vokiečių ir regėdamas, jog nė vienas tarp jų ne-
gali su juo lygintis, lūgojęs būk vyresnybės, idant
leistų jį svečiams savotiškai padainuoti (nesgi vo-
kiečiai buvo užgynę lietuviškai kalbėti). Pazvalijus
Rykselis būk ryliojęs savo dainoj veikalus kokio te-
nai lietuvių vyčio ar didžio kariautojo, Vaidevučiu
vadinamo. Mums šiandien tos dainos vienas pats žo-
dis teatėjo raštais, beje, „vai dievūuti“, ir tas, jog,
pabengus jam dainuoti, didysis mistras Kniprodė pa-
davęs jam tyčiomis apdengtą sklidiną palmiską kiau-
rų riešutų, it būt dėkavodamas!,

Aš niekaip negalėjau rasti tų gadynių dainų, vie-
nok ir tose pačiose, kurias čia išrašiau, rasi raštinin-
kas, kad ir keliuose posmeliuose, regės šašuolėtį gi-
lios senovės irgi patvirtinimą būdo ir dabos tos tau-
tos; taigi ir dėl to dar surašiau, idant tas, kurs po 5

! Aug. v. Kotzebue, Preuss. ūltere Gesch., 1, B., 28. K., S. 195,
1808, Riga.

658

ar 6 šimtų metų perveizės mūsų tautos veikalus, kad
žinotų, kokios buvo dainos mūsų gadynėj dainuoja-
mos, užvis jog senų dienų dainos nebėr taip taigoja-
mos, kaip pirmiau kad buvo: juo tolyn, juo eina re-
tyn; kaipogi senasis Kiauleikis, medinčius Laukžemės
pušyno, 137 metus turįs amžiaus savo [1], pirm kele-
rių metų miręs, metuosę 1834 pasakojo man, jog dar
jam atmenamai liuobėjusi jaunuomenė kiek suba-
tos vakarą, susirinkusi į vieną kiemą, nuo saulės už-
sileidimo lig saulės patekėjimo dainuoti dainas, kurių
vieną posmą mediniais trūbais, vadinamais trimitais,
pūtę, antrą posmą dainavę. Tas yra dar stebuklingu,
jog pagal jo (amžiną atilsį) pasakojimą motriškosios
į trūbus pūtusios, o vyriškieji dainavę. Šiandien pa-
čios motriškosios bedainuoja, ir jos vienos, noris ap-
rūkusiuose savo namuose, niekaip senos dabos ne-
paleidžia, kaipogi atsiranda tokių tarp žmonų, jog
viena pati kelias dešimtis dainų moka padainuoti.
Pirmasis pradėjo rankioti lietuvių dainas Pilypas
Ruigys (Ruhig), kunigas klebonas iš Paguobinio ana-
pus Nemuno. Jis metuose 1698, būdamas Kaune dėl
bažnyčios reikalų, įsiklausęs Kauno burmistro dukte-
ris dainuojančias, kurios verpdamos dainavusios tas
dainas, Nr. 96 ir 94 čia įrašytas, kurias Ruigys išra-
šęs, apskelbdamas svietui savo raštą apie Lietuvos
kalbą, tas dainas tenai patalpino!. Pats būk burmist-
ras dainavęs jam „Apynėlį“. Tas yra dar minėtinu, jis
rašo, jog toj gadynėj jomylistos. visoj Lietuvoj savo
dvaruose visur lietuviškai kalbėję. Paskiau mūsų am-
žiuje L. G. Rėza, vicerektorius Karaliaučiaus univer-
siteto, surinkęs 85 dainas lietuvių, kalnėnų ir žemai-

! Philipp Ruhig, Betrachtung der littauischen Sprache etc.,
1745, Konigsberg.

659

čių, apskelbė svietui metuose 1825 Karaliaučiuje pas
Hartungą, kurio tris dainas dėl palyginimo į tą surin-
kimą įdėjau. Tas pačias dainas Pridr. Kuršaitis iš-
spaudino Berlyne m. 1843 ant daug gražesnio popie-
riaus ir švelnesnėmis rodbalsėmis. Po jo Vilniaus uni-
versiteto kandidatas Simonas Stanevičius, taip pat
surinkęs po Žemaičius, 30 dainų apskelbė svietui me-
tuose 1829 Vilniuje, o tų paskesniųjų natis, arba niū-
nes, garsingas jomylista Jurgis Plioteris išspaudino
Rygoj metuose 1832, Girdėjau, būk kunigas Strazde-
lis (Drozdowski) apskelbęs lietuviškas dainas. tarp
metų 1824—29 [2], bet man jų neteko regėti.

Tame mano surinkime ne visos tėra senovės dai-
nos, kaip taikus skaitytojas regės tą, patsai skaityda-
mas, tai nekurių raštininkų ir pavardes padėjau, nuo
kurių yra pramanytos. Tas yra nenugailimu, jog, ne-
mokėdami nei kalbos kaip reikiant, nei permanydami
būdą dainos, taigoja lietuviškas dainas į lenkiškas,
bengdami eilių galus vienmalinėmis balsėmis it len-
kiškai, kad tuo tarpu būdas lietuvių kalbos ir dainų
būtinai pavėdus yra į būdą kalbos grekonų ir rymio-
nų, ne lenkų, ir tuo gadina anie senovės dainas per-
taisydami.

Kas nori tarp raštininkų žinoti būdą ir privalumus
tų dainų, tas teperskaito pratarmę viršiau minavotų
dainų, nuo Rėzos apskelbtųjų, tenai ras jų gražybę
ir privalumus aiškiai išguldytus, kurių trumpumas
mano rašto neleido man čia jų atkartoti, Tas yra ne-
nugailėtinas daiktas, jog tos dainos mažne visos yra
nepilnos, o kartais dvi į vieną sunerti, nuo ko gal
manyti, jog anos yra palaikais senovės.

Taigojau čia išreikšti kalbos suoką Guntino tėvū-
nijos (Tivunatus Gondingensis), kurioje anos yra
šiandien dainuojamos, užvis pagastuose, arba parak-

660

vijose, Krečių, arba Kretingos, Gargždų, Plungės,
Truikinų ir Gaurių, nes, stokodamas abelnųjų rod-
balsių, arba litarų, turėjau tūlas ženklinti, bet jei ta-
me daikte galėjau kame-ne4kame apsirikti, tai viliuos,
jog taikus skaitytojas man dovanos, o išmintingas
raštininkas pataisys.

KORNELIJUS NEPOTAS. GYVATOS DIDŽIŲJŲ
KARVAIDŲ SENOVĖS

Pratarmė išguldytojo

Išguldžiau jaunuomenei gyvatas garbingų vyrų
senovės, kurias jei kas skaitys nemėklindamos, nieko
tenai sau naudingo neregės, bet jei rymodamas jas
lasys, ras tenai sau daug didžiai naudingų pamokslų,
beje: kaip doru ir teisiu ūkėju būti, kaip narsiu ir
kantriu kareiviu tapti, kaip ūkėj ir karėj elgtis, kaip
nuo neprietelių tėvainę ir liuosybę gynioti, sau am-
žiną garbę gerais darbais nupelnyti, trumpai sakant,
žinos, kas yra godingu, o kas nepadoriu kiekvienam
ūkininkui. Džiaugsiuos, jei ta mano knygelė bent
viename skaitytojuje padidins norą dorybės ir gar-
bės, uždegs malonę teisybės ir tėvainės bei akylumą
praplatins. Daug bus tokių, kurie skaitydami ras ne
suvisu attinkantį į lotynų raštą bei rasi matys daug
įjaugtų svetimų žodžių į lietuvių Ikalbą; bet tie vy-
rai, žinau, manęs nekernos ir, radę neaiškų išguldymą
ar svetimą žodį įbrauktą, man prabočys, kaipo tam,
kuriam, per 30 metų klajojančiam svetimose tautose,
buvo jau išdilę iš omeno tūli žodžiai tėvų kalbos, vie-
nok negalėjo jis dar būtinai nutausti savo namų ir
norėjo dar kalbėti bei rašyti gražia lietuvių ir žemai-
čių kalba. Todėl jei kas geriau manęs išguldys, tad
aš gėrėsiuos priežasčia buvęs įsteigimo lietuviams ir
žemaičiams tos naudingos knygelės,

662

PASAKOS FEDRO
Pratarmė

Žinau, jog žemaičiai senovės pasakas geba pasa-
koti ir jomis mokyti savo jaunuomenę, kaip sviete
elgtis ir ikaip gudriu ir bukliu vyru tapti; aš, norė-
damas, idant jie ne vien ką pasakoti, bet ir skaityti
turėtų, išguldžiau lietuviškai rymionų pasakas, tas,
kurios mums raštuose iki šiol užliko, kurias brangu
žinoti ne vien paaugusiems, bet ir mažiesiems, tarp
kurių rasi rasis ir tokių bernelių, kurie, gindami ave-
les ganyti, kiš į antį tą mano mažą knygelę ir tenai,
ant akmenėlio sėdę, skaitys, kaip rymionų vilkai,
avys ir šunys tarp savęs bylojo; tie aiškiai ras sau
tenai pamokslą, kaip sviete elgtis, kaip doru ir iš-
mintingu pastoti, ko žinojimas kiekvienam yra nau-
dingu ir reikalingų, kaipogi tankiai nutinka šiame
sviete, jog piemenėlis, pirma aveles pas tetušį ganęs,
paskui per savo gudrybę ir išmintį įgauna milijonus
svieto valdyti. Bet, lig nepradėjęs pasakoti, visų pir-
ma noris apgraibu papasakosiu apie būdą ir privalu-
mus pasakos.

Pasakos būdas

Pasaka vadinas ta kalba apie kokį daiktą, kuri
yra ne raštais saugojama, bet žmonių minėsena ir mi-
navojimu užlaikoma, nesgi, vienam pasakojant apie
kokią notį, kitas, ją girdėjęs, kitam pasakoja, ir taip

603

toliau. Tokiu pragumu jeib kokia notis omene žmo-
nių ištveria ne vien kelis šimtus, bet ir kelis tūks-
tančius metų, kurias (paskui tankiai išminčiai ir kiti
mokyti vyrai įrašo į knygas, ir tuo kartu vadinas jau
padavimu, lotyniškai tradicija.

Visa, kas yra nuo žmonių pasakojamas apie būtus
ir nebūtus daiktus bei notis, vadinas pasaka,

Pasaka apie būtus veikalus ir garsius darbus bei
godingus kokio noris Žmogaus arba apie būseną ko-
kios praėjusios noties vadinas veikaline pasaka, arba
istorija,

Pasaka apie tokius veikalus ar notis, apie kuriuos
yra abejojama, galėjo tas būti ar nebūti, vienok te-
nai darbai ir elgimos kokio žmogaus yra pavaizdu.
kitiems žmonėms, tokia pasaka vadinas moksline, jog
moko svietą, kaip elgtis.

Jei apie nebūtus daiktus yra pasakojama taip, jog
antram klausantis rodos ynais niekais, ir taip jei kas
pasakoja: vilkas su ėraičiuų, lapė su gaidžiu kana
kados byloję — vadinas žebele, arba zauna. Vienok
jei mes ilgainiui klausydamos į tų žvėrių vietą pasta-
tysim žmones pagal jų būdą, tad tuojau regėsim
pačių žmonių darbus, kurie, pradžioje noris rodos
niekais, vienok ilgainiui įsimėklinus galės sau perser-
gėjimą ir pamokslą matyti, kaip tarp žmonių šiame
pasaulyjė tinkas. Tokio menciaus pasakas aš toje
mano knygelėj išguldžiau; nepraminiau jas Zauno-
mis, ar žebelėmis, kaip pagal būdą jų būt buvusi rei-
kalinga, bet pasakomis, idant nesirodyčiau skaityto-
jui mano keistu. Ant galo yra ir tokių zaunų, kurios
skaitytoją nėmaž nemoko, bet savo monais Ji džiu-
gina, kaip tuojau regėsim. “

Pasaka arba žebelė, arba zauna, yra gimusi žiloj
senovėj, kad svietas dar nebuvo. taip jaukus ir ne-

664

turėjo tiek pragumų dorintis savo elgimesi ir gudin-
tis į žmonystą, kaip kad šiandien turi sau visus pra-
gumus akylintis; tada, mokydami viens kitą pasa-
komis; lygino žvėrių darbus į savuosius, užvis sau-
lėtekio kraštuose, kame dauggalis rėdos ir elgias su
kitais Kaip tinkamas, ten visi dreba prieš jį ir niekas
nedrįsta jam jo neteisybių išmetinėti, vienok jo 1e-
cintiniai ir tarnai, pasikliovę jo pataika, reiškia kar-
tais jo elgimos monais, į kuriuos stato žvėris, ne žmo-
nes, ir tokius dar, kurie savo būdu ir elgimos pavė-
dautų į to būdą, kurį jie norėjo svietui parodyti. Pats
dauggalis, mėklindamos į tuos monus, regėjo savo
darbus ir nedorą elgimos, kas kartais visų nuožmiau-
sią taip draudino, jog daug kartų metavojos savo
elgimesi; svietas, gėrėdamos tuo, minavojo pačią pa-
saką, o tą, kurs buvo ją pramanęs, užmiršo.

Senovėj pirmasis Ezopas sulasė po svietą daug pa-
sakų pasakojamų, daug pats pramanė, nuo ko šian-
dien yra pirmuoju pramanytoju pasakų vadinamas.
Toksai pragumas mokymo svieto pasakomis kiekvie-
noje tautoj, iki neįsteigus raštą, buvo didžiai naudin-
gu ir reikalingu, bet ilgainiui, įsteigus raštą ir išmin-
ties bei dorybės mokslą, tad pasaka išvirto į masini-
mą, arba zabovą, kurioje vienok pasakojant reikia
užlaikyti tūlas regulas, apie kurias čia apgraibu iš-
guldysiu.

To menciaus pasaką gal aiškiai palyginti į monus,
kaipogi turi ji savo monininkus, turi sumezgimą ir
išsimezgimą bei sau priderančią kalbą.

Monininkais zaunos, arba žebelės, jeib kas gali
būti: žmonės, žvėrys, paukščiai, gyvis, žuvys; ne vien
gyvi daiktai, bet ir negyvieji, beje: vandenys, kalnai,
medžiai, akmenys; ant galo daiktai įsitėpiami, beje:
asaba smerčio, dorybės, nedorybės, nuodėmės, vienok

665

tos paskuojosios didžiai retai teatsitinka. Noris žmo-
nės gerai gali atlikti savo darbą tuose monuose, vie-
nok labiau žvėrys, kaipogi sykis, arba cielius, pasa-
kos yra ką noris papeikti, pamokyti; jei tą daro žmo-
nės, tai daro regimai, kaipogi žmonės yra pripratę
aiškiai mokyti kitus žmones, kurie, kaip žinoma yra,
velijas persergimi ir draudžiami slapta, nekaip re-
gimai, todėl žvėrys, kurie pavėdžiausiais yra pagal
savo būdą žmogui, patogiau gali tą darbą atlikti, kai-
pogi kiekvienas būdas žmogaus regimai yra išdaly-
tas įvairioms žvėrių ir paukščių veislėms. Ir taip liū-
tas rodo žmogų dauggalintį, vilkas gobšą, asilas mul-
kį, lapė vinkrų, kuri didžiai tankiai tame klajume ro-
dos ir priprastai yra jai duodamos pinklės ir kebelės
monioti, kaipo monininkei guviai ir sumančiai.

Norint Ikokį noris darbą tais monais vaidinti, rei-
kia paskirti į monininkus tokius žvėris ar žmones,
kurie savo privalumais ko jiems reikiant priderančiai
atliktų, idant tie jų privalumai būtų priskirti darbui,
nuo jų atliekamam. Skaitytojas viso to turi pavaizdą
šioje pasakoje.

Šikšnosparnis, tilvikas ir varnalėša įsipažinę sutarė
prekioti iš vieno per vandenis. Šikšnosparnis, norė-
damas pargabenti prekę iš antrapus jūros, paskolijo
sau pinigų, tilvikas sulasė daug akmenaičių, ketėda-
mas juos parduoti, o varnalėša prikrovė vieną dalį
laivo gelumbėmis, idant jas parduotų už jūros. To dė-
jęsi, mūsų naujieji prekėjai susėdo į laivą, bet nepa-
togiu laiku, kaipogi, pakilus audrai ant jūros, viso
nustojo — laivo ir prekės, patys vos gyvi liko. Tai
nuo to laiko šikšnosparnis dieną slapstos iki šiolei
nuo skolininkų, nuo kurių buvo prekybai pinigus pa-
skolijęs. Tilvikas vis tiknoja vandenų pamaliais, da-
bodamas, bene išmetė vanduo jo akmenaičius, nuo

666

audros ipragaišusius, o varnalėša kimba į drabužius
kiekvieno, einančio pro šalį, žiūrėti, bene iš jos ge-
lumbių yra rūbai.

Čia regima yra, kaip privalumai priderančiai yra
monininkams priskirti, kurie visą lietą tos pasakos
daro: Ikaipogi atimk vieną norą prekybos, kurs nieku
nėra paremtas, tai nė kokios nuomonės pasakoje neb-
rasi.

Sumezgimas ir išsimezgimas pasakos

Nei be vieno, nei be antro pasaka niekaip negali
būti, ir juo tuodu bus geresniu, juo pasaka bus smai-
lesne. Tie yra sumezgimo ir išsimezgimo privalumai:
pirma, idant iš pat reikalo būtų paeinančiu, antra,
idant būtų nepriprastu, trečia, idant būtų pagal gymę
ir turėtų saviep pamokslą.

Sumezgimas ir išsimezgimas pasakos bus paeinan-
čiu iš paties jos įnamo, arba gymės, jei tiktai patys
monininkai vienoje ir toje pačioje materijoj mokės
susipainioti ir išsipainioti. Nebus priprastu, jei klau-
sytojas nuo pradžios negalės jųdviejų prajausti, Bus
pagal gymę, jei moniojant dabotojas* nusitikės, jog
tas taip nutiko arba galėjo nutikti, kaipogi, noris pa-
sakoje arba žebelėj visa yra regimai pramanyta, vie-
nok reikia, idant skaitytojas ar klausytojas galėtų
bent padūmoti, jog ynai taip liūtas, lapė, ąžuolas,
nendrė tokiose dingstyse pagal savo privalumus darė
ar sakė arba galėjo daryti ar sakyti, noris pirmieji
teturėjo nuomonę, o antrieji — gyvybą.

Ant galo turi rodyti kokį noris pamokslą, kaipogi
pamokslas yra ynasis sykis pasakos. Pamokslas liuo-

* Originale: dabatos.

667

bėja būti regimas, vienok labiau yra, kad skaitytojas
ar klausytojas pats jo seksis; bus regimu, jei jis yra
įduotas į burną vienam monininkui. Tai čia pavaiz-
dan parodysiu tuos privalumus susimezgimo ir išsi-
mezgimo pasakos.

Vambolė ir erelis

Spruko kiškis, erelio vejamas, ir pamatė vambolę,
kaip tariama yra, skęsdamas ir į britvą kimba: šaukė
kiškis vambolės, idant kaip noris jį gelbėtų, kad bent
meilavimu ir gerinimos ereliui. Paklausė vambolė jo
meilavimo, bet veltui vambolė bruko savo lietas ere-
liui. Erelis jos neklausė ir kiškį suplėšė, o pačią vam-
bolę paspyrė sparnu niekindamas. „Palauk tu,— at-
sakė vambolė užsirūstinusi, — aš tau atmonysiu ir pa-
rodysiu, jog nieku nereikia niekinti.“

Čia pasidarė užsimezgimas pasakos, beje, vambo-
lės noras aimonyti sumezgė įį, kaipogi smailus daik-
tas rodos kiekvienam žinoti, kaip menka vambolė ga-
li ką padaryti nuožmiam ereliui. Nugis dabokim į jos
išsimezgimą.

Erelis, niekindamas drumzdimą vambolės, nu-
sklendė drąsiai į savo lizdą; 'bet ir vambolė lėkė po
jo iš tolo. Erelis įtūpė į lizdą, vambolė tą įsimėklino;
ilgainiui erelis palėkė nuo lizdo, o vambolė tuo
tarpu, palėkusi į jo lizdą, kiaušius erelio iš lizdo
išrito, Erelis, užrūstintas ta nočia, nesitveria iš ap-
maudo, nežinodamas, kas tą padarė, todėl neša kitą
lizdą aukščiau, bet vambolė ir ten jam tą patį ištaiso.
Erelis, širdies geliamas, lekia pas Perūną, kaipo gū-
žėją visos gymės, guostis. Aukštybių bočius pasigai-
lęs leidžia ereliui, kaipo savo lecintiniui, ant savo žam-
bų kkiaušius dėti. Tenai erelis padėjo juos, nevildamos

668

nė kokio pavojumo, bet vambolės rūstybė ir ten jį
pasiekė. Tai ką čia ji galėjo padaryti kiaušiams ere-
lio, esantiems ant skreito Perūno? Juk gavo pragu-
mą; kaip tariama yra, rūstybė galanda protą. Štai
taip: vambolė paėmė žiupsnelį šapų ir, tylu pasikėlu-
si ant Perūno, nuberia juos ant jo žambų. Aukštybių
valdymieras, pamatęs ant savęs šapus, sipurtino žam-
bus ir taip išmetė kiaušius erelio. Perūnas, jutęs tokį
guvumą vambolės, rymojo, erelis rūpinos, vambolė
džiaugės apmaudą nugiežusi. Vienok debesų valdy-
mieras, pasigailęs erelio, idant jo veislė neišgaištų,
įsakė ereliui perėti iki vambolėms neatgijus, tai nuo
to laiko ereliai visados vaikuojas iki vambolėms ne-
sukilus.

Čia kiekvienas regi sumezgimą ir išsimezgimą pa-
sakos, priderančius privalumus monininkų, daiktus
nepriprastus, vienok pagal gymę, ant galo didį pa-
mokslą, žadamą pradžioje nuo vambolės.

To menciaus pasaka turi dar sau privalų kalbos
būdą. Jis turi būti sukrus ir prastas, kaipogi orumas
ir gražumas lielio nepridera pasakai, nesgi tuodu rei-
kalauja materijos ilgos ir kilios, čia trumpas daiktas
reikalauja trumpos ir sukrios kalbos. Prastas turi bū-
ti pasakojimas, bet sekąs gymę; tam prastumui pri-
dera patarlės ir žodžiai, imti iš priprastos kalbos, ku-
rią pasakodami kiek dieną naudojam.

Pradžioje pasaka buvo pasakojama ŠtoadiaS
kalba, paskui dainine įvairiais posmais, šiandien raš-
tininkai įvairiai jas posmuoja, daugiau pagal būdą
monininkų.

Pirmasis, kursai pasakas, po svietą pasakojamas,
surašė, yra Ezopas, gimimo frigionis, pirma vergas,
ilgainiui išsiliuosavo, paskui didžiai godojamas ir ger-
biamas buvo nuo rykių ir didžių pilių dėl savo išmin-

669

ties; sako, būk delfionys jį užmušę. Gyvojo jis 570
metuose pirm gimimo Kristaus. Įpročiu senovės dau-
giau jis pasakojo, nei rašė, savo pasakas. Maksimas
Planudes, zokaninkas Carogrado, 14 amžiuje sulasė
pasakas Ezopo į vieną pluokštą.

Antrasis pasakų rašytojas arba, aiškiau sakant,
išguldytojas Ezopo pasakų yra Fedras, kurio pasakas
čia perguldžiau iš lotyniškos į žemaitišką kalbą. Bu-
vo jis gimimo trakionis, taip pat vergas, jaunose
dienose nukako į Rymą, tenai besimokydamas ilgai-
niui teko į rūmus valdymiero Augusto, kurs jį išliuo-
savo ir pataikomis apveizėjo. Tiberijui, palikuoniui
Augusto, viešpataujant, daug jis nukentėjo nuo įo
urėdo Sejano. Rašė pasakas jau senatvėje, kurios per
ilgus amžius buvo užmirštos ir dabar metuose 1590
Prancijoj Pitu jo rankraštį pasakų rado ir išspausdi-
no; čėsas, visa gadinąs, daug tų pasakų pagaišino,
vienok gal dar viltis, jog daug dar ir atsiras, kaip nu.
jų atsirado Neapoly.

Trečiasis pasakų rašytojas yra de la Fontenas, gi-
mimo prancūzas, visų garsusis raštininkas to men-
ciaus raštų mūsų gadynės, mandagus, pagal mūsų
dabą ir būdą pagražino senovės pasakas ir naujomis
jų skaitlių padidino.

Fedro pasakas išguldžiau žemaitiškai dėl to vien,
idant rastųsi koksai vyras, kaip kad rados senovėj
Ezopas, pas rymionis Fedras, kurie sulasė pasakas
savo tautos, kursai, brūzdamas tarp žmonių mūsų
tautos, sulasytų jų pasakas, po Lietuvos svietą nuo
kalnėnų ir žemaičių pasakojamas, kaipogi žinoma
yra, jog angis ir žemaičių vilkai, meškos, lapės kalbė-
jo tarp savęs, tai bent dėl žinojimo, kokios tenai yra
buvusios senovėj toje tautoj pasakos, kuriomis senie-
ji mokė savo jaunuomenę ir kurios dėl savo gražu-

670

mo ir įvairumo šiandien dar yra po svietą nuo iš-
mintingų žmonių minimos. Žinau, jog rasis ir tokių
skaugių, kurie, patys tingėdami naujų lasyti ir senų-
jų skaityti, kernos ir peiks mano išguldymą, bet aš
tiems visiems lig laiku taip atsakau: „Parodykit pa-
tys savąsias, tad regėsim, kieno bus laibesnės.“ Ne-
skaugiu nė vienam garbės, jei kitam manęs geriau
pavyks, man ir to pakaks, jog aš pirmasis pradėjau
apie tą dūmoti.

JOHANAS HERMANAS CIGRA. PAMOKSLAS APIE
SODNUS ARBA DAIGYNUS VAISINGŲ MEDŽIŲ

Pratarmė

Kiekvienam yra žinoma, kaip naudingu daiktu
yra gaspadoriui medžio vaisiai: kaipogi ne vien duo-
da lepnų ir sveiką peną, bet dar ir skanų gėrimą. Tą
naudą didžiai, regis, permaną svetimuose kraštuose,
nesang ne vien kiekvienas ypatingai skotojas tuo, bet
dar, sueidami į bursą, viens kitą moko ir raštus skel-
bina, tai lietai praverinčius, rodydami visų lengvai-
siais pragumais visų derlingųjų medžių veisles įveis-
ti. Jog kitą kartą ir mūsų krašte vaismedžiai ir bran-
dės buvo gerbiami, tą dar šiandien žodžiai kalboj
rodo: kaipogi daigynas, sodnas, daržas, uogynas,
obelynas, grūšynas, vyšnynas, slyvynas, ašoklynas,
avietynas, serbentynas ir t.t. Noris visi tie vardai te-
bėra šiandien permanomi, vienok pačių medžių ka-
me-ne-kame ir taip didžiai retai ir tų pačių nusususių
tegal regėti. Kas rodos esąs daugiau veiklumu ne-
persimanymo, nekaip tingėjimo. Todėl, norėdamas
ton lieton paskatinti žemaičius ir lietuvius, išguldžiau
vieną knygą daigmokslės Cigros, rodančią pragumus,
kaip įveisti ir gerbti vaismedžius dėl įgijimo gau-
sios ir derlingos jų brandos. Rasi daugiam mokytų
vyrų Irodysis ne visai teaiškiu mano išguldymas, tad
džiaugsiuos nemažai, jei kas tarp jų aiškiau ir per-
maningiau išguldys tą knygą ar pats kitą geresnę pa-
rašys.

672

JOACHIMAS HEINRICHAS KAMPĖ.
RUBINAIČIO PELIUZĖS GYVENIMAS

Pratarmė

Notis Peliūzės Rubinaičio, žinomas ir išrašytas
visose kalbose, perguldžiau iš teutonų kalbos į lie-
tuvišką Žemaičių ir Lietuvos jaunuomenei, užvis tai,
kuri, lydima į iškalas, arba mokslinę, zurnija ir ne-
nori iš trobos lįsti, kas pikčiau, nulydėti skrieja iš
iškalų namo, idant tenai tinginėtų. Kiekvienas ber-
nelis, skaitydamas tą knygelę, regės aiškiai, į kokį
vargą ir nelaimes gali įkristi jaunas vaikas, atkaklus
ir tinginys, nepaklausąs savo tėvų ir savo jaunose
dienose nieku kitu neskotojąs, tiktai vienu slinkavi-
mu. Čia jis matys, kaip didžia nelaime yra žmogui be
draugės gyventi ir kaip tą jo nelaimingą būseną, var-
gu vargą remiant, vienas jo rymojimas ir protas te-
gali palengvinti, jei jis savo veikaluose stropiai ir
bukliai elgsis ir dievo apveizu pasikliaus, regės vėl,
kaip laimingu yra žmogui gyventi draugybėj, kiek-
vienoj noty globą nuo kitų gaunančiam, dėl ko daug
žmonių yra nedūmojančių ir nerymančių apie daug
daiktų, didžiai naudingų žmogaus gyvenime ir su di-
džiu vargu įsteigtų, kurie jiems niekas rodos esant,
kaipogi daug šimtų metų prašoko, lig išmintingas
žmogus išmanė pirmąjį žambį, lig vieną antrą gyvu-
li ir ašvienį prijaukino, ant galo lig verpti ir austi

22. Raštai I t. 673

išmanė, Kokiais tie pirmieji mokytojai turėjo būti
geradėjais, kurių vienok pramonys, šiandien dėvi-
mos, retam į širdį tedingterėjo. Džiaugsiuos, jei bent
vienas, perskaitęs tą mano knygelę, taps doresniu ir
gudresniu.

B. A. GRUNARDAS. PARODYMAS, KAIP APYNIUS
AUGINTI

Pratarmė

Tarp naudingų žolių, mėgstančių Lietuvos gruntą,
yra visiems žinoma dar šiandien auganti ir auginama
žolė apynys, kursai jau gilioje senovėj mūsų žemėj
yra minavojamas: kaipogi Vulfstanas, garsus jūri-
ninkas, savo kelionės rašte, kurią atbuvo Žemaičių
pajūriuose metuose 989 gimus Kristui, tarp kitų daik-
tų sako: „Gyventojai to krašto (Žemaičių) laukėnai
ar kaiminėnai geria midų, o galiūnai, arba didžtur-
čiai, kumelės pieną rūgusį.“ Paskesniuose amžiuose
dar randam, jog ne vien midų, bet ir alų mokėję pa-
daryti. Nuo prityrimo visi žinom, jog nei midaus, nei
alaus be apynių negal padaryti.

Angis, kad pas mus dar tebebuvo neišžengiamos
bei traškančios girios, tad ir apyniai augo tenai ne-
diegiami po daubas ir ant upelių skardžių, turim to
davadą, noris didžiai vėlai: kaipogi metuose 1440 yra
dar minavojami to amžiaus raštuose kaipo garsūs gi-
rių apynojai, beje: Skirsnemunės, Gelgudėnų ir Pa-
šušvio apygardose, Išteriojus girias, kad jau apynojai
pradėjo tenai možėti, svietas ėmė apynius, kaipo rei-
kalingą žolę, diegti ir auginti kiemuose, ne vien dėl
savo naudos, bet ir dėl prekybos. Tarp apygardų, ku-
rios atmenamuose dar amžiuose apyniais prekiojo,
yra visų garsioji Joniškio apygarda.

224 675

Kaip ta žolė yra buvusi mūsų krašte mylima ir
gerbiama, tą mums rodo senų dienų dainos, kurios
ją iki šios dienos tebgarbina.

Šiandien dar žinoma yra visiems, jog kaip turtin-
gas nei pusryčioja, nei pietuoja be midaus ir alaus,
taip pat ir vargdienis, kas dieną žūdamas savo var-
guose, negali tuojtimpos verkti, bet turi bent kartą
metuose prasijuokti ir pasilinksminti, bent alaus at-
sigėręs, kaipo visų pigiojo ir visų sveikojo gėrimo,
noris ir avižinio. Abelnai, nėra tos puotos, kurią be
alaus ar midaus galėtų atlikti, kaip kunigaikščio rū-
muose, taip ir vargdienio trobelėj: ir taip visur visus
apynys linksmina, todėl nuo visų yra auginamas ir
gerbiamas, kaip sodnuose, taip ir giriose, noris ne
visados laimingai, per nežinojimą, kaip reikia jį au-
ginti. Todėl, norėdamas kiekvieną ūkininką pamoky-
ti, kaip tą žolę, taip didžiai reikalingą ir naudingą,
reikia auginti ir gerbti, kaip ypatinguose sodnuose,
taip ir namų patvoriuose, išguldžiau čia iš teutonų
kalbos raštą apie apynių auginimą į žemaičių kalbą,
idant kožnas perskaitęs žinotų, kaip reikia kutinti tą
žolę. Čia pervis linkiu įsiimti tą darbą tiems, kurie gy-
vena pilyse ar pilelėse, arba, kaip kad sakom šiandien,
miestuose ir miesteliuose, kur yra apsčiai mėšlų, jeib
tiktai kas sušluotų nuo gasų ir gatvių, arba ūlyčių,
kur svietas tūkstančiais sueina tankiai ant švenčių ir
jomarkų, kame pirmiau lytus suplaka į žemę ar saulė
į dulkes sudegina, nekaip išmintingas žmogus ran-
das, kurs juos į kupetas sukastų ir rudenį perdegu-
sius į daržą ar dirvą išvežtų, pervis tiems, kurie netu-
ri daug grunto, o nori nę vien save pramaitinti, bet
ir praturtėti. Nesgi ne tas yra geras gaspadorius, kurs
plačias dirvas turi, o neįkrėstas, bet tas, kurio noris
yra siauros dirvos, bei gerai įkrėstos, toksai nedaug

676

teturi darbo, o didžią brandą gauna. Ant galo, jei dar-
žininkai tą mano raštą peiktų ir geresnius spasabus
dėl auginimo apynių paduotų, tai aš ir tuo džiaug-
siuos, jog būsiu buvęs priežasčia geresnio ir aiškes-
nio rašto apie tą žolę.

SĖJAMOSIOS PAŠARO ŽOLĖS
Pratarmė

Nereikia čia plačiai platesniai visų išgalių išrašy-
ti, dėl ko yra šiandien pašaro žolės visame akylame
sviete sėjamos. Gana bus tiktai žvilgterėti ant mūsų
galvijų: dėl ko pas mus šiandien arkliai apskurdo, o
žirgų nė regėti nebgaunam, o mūsų karvės pačiu pie-
no laiku mažne užtrūksta ir vos atsigauna, ir būtinai
tenusišeria tad, kad pradeda vasaros gale į atolus
eiti. Tai kiekvienas regi, jog ne kita kokia priežastis
viso to yra, kaip tiktai prastos ir ankštos ganyklos
mūsų krašte, nesgi svietas iškirto girias, praplatino
dirvas, o tuo pačiu susiaurino ganyklas dėl gyvulių.
Todėl akyli žmonės, vengdami tokį ganyklų stokoji-
mą, paprastai pasiaurino trejus laukus ariamuosius,
beje: pūdymus, varstienas ir rugienas, ir įsteigė ket-
virtąjį pašarinį lauką arba pievyną, į kurį sėja pa-
karčiui žoles, pašarui derančias, apie kurias čia, bent
pas mus žinomas, trumpai išguldžiau. Norintysis
įgauti suičiai sau pašaro galės mandyti po truputėlį
iki įprantąs, kaip su jomis reikia darbuotis, kaipogi
kiekvienas nepirkinėdamas nuo tolo sėklų, gali pats,
piaudamas parugius ar pavarstes, sulasyti bei suran-
kioti išbrendusių sėklininkų, kaip dobilų, taip ir sė-
jamojo rulio; dėl pirmo karto gana bus poros riešku-
čių sėklos, tas pasėjus, ateinantį metą gaus daugiau
ir taip be skatiko įveis sau pašaro žoles. Nesgi re-
gima yra, jog turėdamas gaspadorius suičiai pašaro

678

galės ilgiau laikyti gyvulius tvarte, arba kūtėje, Pir-
ma vienkiemiai naudingai tokį pragumą, arba spa-
sabą, pagausinimo pašaro gali mandyti, arba, kaip
šiandien kad sakom, prabavoti, kurių laukai yra ypa-
čiai, kaipogi jie ne tiek turės vargų ir kašto, kiek
sodžionys, arba kaimėnai. Tai dar dėl aiškesnės nuo-
monės ir pačius paveikslus išspaustus naudingesnių
pašaro žolių galop tos knygelės pridūriau [1] ant
naudos kiekvienam ūkininkui.

D. STRUKOVAS. PAMOKYMAS APIE AUGINIMĄ
TABOKŲ

Pratarmė

Kolumbas, keliaudamas į saulėlydį, pirmoje savo
kelionėj metuose 1492 antštiko salą Kubą Amerikos
krašte ir visų pirma rado tenai žolę taboko, kurią gy-
ventojai tos salos rūkę. Vardą savo tabokas gavo
nuo krašto Naujosios Ispanijos, Tabakko vadinamo.
Gyventojai to krašto vadinę taboką savotiškai — pe-
tum.

Tikroji gimtuvė taboko nėra žinoma. Kinuose
daug pirmiau buvo žinomas tabokas, nekaip Euro-
poje.

Pagal nekuriuos raštus visų pirma iš Amerikos
parvežė taboką portugalai į Lisaboną metuose 1590,
nuo tenai neišsakytu veikumuų visoje Europoje pa-
skydo.

Į Prancūzų žemę visų pirma parvežė iš Lisabonos
jų siuntinys Jonas Niko de Nilemenas (Jean Nicot
de Nilemain) metuose 1560. Tuo pačiu laiku anglų
jūrininkai parvežė taboką į Anglijos žemę.

Pirma ta žolė buvo tariama už visų didžiausią
vaistą nuo visų ligų ir vadinos dievo žole, šventa ir
sveikatos žole, bet neilgai trukus, kad svietas pradė-
jo per daug rūkyti ir uostyti, nuo ko įgavo daug li-
gų: vieniems pajuodavę dantys ištrupėjo, kiti džio-
vos liga išmirė, kiti apkluiko. Dėl to vyresnybės pra-

680

1

dėjo ilgainiui grėsti svietą nuo taboko, kaipo nuo
žolės didžiai piktos.

Visų pirma Urbonas popiežius metuose 1614 iškei-
kė žmones, tą žolę naudojančius, kaipo naikinančią
žmogaus sveikatą.

Karaliai, sekdamies popiežių, taip pat pradėjo
grėsti svietą nuo taboko savo valstybėse, arba kara-
lyčiose: anglų karalienė Elžbieta savo užginamajame
įsakyme vadina jau taboką velnio žole. Žuvėdų že-
mėje taip pat buvo neapvežamas, ir, kas jį rūkė ar
uostė, tas galvą savo turėjo duoti, kaip jei galžudys.
Amuratas IV, turkų ciesorius, liepė vadžioti po ūly-
čias naudojančius taboką, o nukirtus juos, galvą su
pypke išstatyti dėl parodymo svietui. Abbas, persų
šachas, liepė kūrinančius taboką gyvus deginti. Pran-
cūzų žemėj padėjo muitą nuo svaro po aštuonis muš-
tus mokėti, Tą patį darė Austrija ir Venecija, kuri iš-
nuomojo savo mMuitą ant vienų metų už 40 000 rau-
donųjų metuose 1657. Vengrai padėjo metuose 1670
po 200 muštų stropės ant naudojančių taboką.

Visos tos taip didžiai smarkios karonės ir stropės
niekaip neįgalėjo nugrėsti svietą nuo taboko, kurį vi-
same pasaulyje naudojo. Tą regėdamas, popiežius
Benediktas XIV metuose 1742 išliuosavo visus nau-
dojančius taboką nuo iškeikimo, lygia dalia ir ka-
raliai turėjo naikinti karones ir stropes.

Kuo metu ir kas tą žolę pirmasis parnešė į Lietu-
vos žemę, nėra raštuose randama; veizint į veislę,
kokia nuo senų laikų yra Lietuvoje auginama, rodos,
jog ji yra gauta iš Vengrų žemės.

Mūsų gadynėje ta žolė ne vien visuose kraštuose
yra naudojama, bet ir auginama: kaipogi didžturtis,
taboką rūkydamas ar uostydamas, tarias padidinąs
savo lepumą, o vargdienis, žūdamas kas dieną var-

681

guose ir rūpesniuose, tarias taboku lengvinąs savo
vargus ir tildąs rūpesnius, ir taip abiedviem tabokas..
rodos reikalingu daiktu. Todėl turtingas perka jį
brangiai brangesniai auksu sverdamas. Varguta, ne-
turėdamas kuo jį pirkti, pats nori jį po savo pastoge
auginti dėl savęs. Kitas vėl, norėdamas verstis ir pel-
nytis, augina taip pat taboką; bet vieni ir antri, ne-
žinodami, kaip tą žolę reikia taupyti ir gerbti bei pa-
tiekti, kad ją galima būtų naudoti, tankiai nustoja
ne vien kašto, bet ir darbas per veltui prapuola. No-
rėdamas tame daikte vieniems ir antriems pripadėti,
taip pat minėdamas ir ant to, jog lietuvis, kalnėnas
ar žemaitis, sekdamos savo senovės būdą, nieko ne-
nori nuo svetimo reikalauti, bet vis pats dėl savęs
išmanyti, todėl, kaip su ta žole reikia elgtis, norint
ją auginti, išguldžiau trumpą pamokymą, kurį per-
skaitęs kožnas galės naudingiau taigoti savo taboky-
ną pagal orą, gruntą ir vietą ant didesnės savo nau-
dos.

Kokiose apygardose Lietuvoje atsidėję augintų
šiandien tabokus, negaliu aiškiai pasakyti, Žemai-
čiuose iki šiolei Kelmės tabokynai yra žinomi.

G. D. ZETEGASTAS. NAUDINGA BIČIŲ KNYGELĖ

Pratarmė

Senovės raštuose yra randama, jog nuo senų lai-
kų Žemaičiuose ir visoj Lietuvoj bitės yra minavo-
jamos kaipo abelnasis gyvulys to krašto, kurios ne
vien kiemų daržuose arba ypatingose bitinyčioseę
buvo laikomos, bet dar pačios girios to krašto maž-
ne, sakau, vasaros laiku nuo bičių ūžė, kuriose pa-
laidos po uoksus ir išdurbusius medžius arba po
bartis, dėl jų tyčiomis išdirbtas, veisės. Nesgi buvo
žmonės, nuo vyresnybės perdėti, kurie už gruntą,
ant kurio gyveno, nieko nemokėjo, tiktai pačiomis
bitėmis, giriose siuvančiomis, turėjo rūpintis, nuo ko
ir vadinami buvo bitininkais, o jų antveizai — bitko-
piais.

Prašaleičiai, devintajame amžiuje keliavę po mū-
sų kraštą, savo raštuose sako, jog svietas midų ge-
riąs, o diduomenė kumelės pieną rūgusį. Senovėj po
mūsų pilis, arba miestus, gaspados nesivadino kar-
čemomis, šimkomis, kaip kad šiandien vadina, bet
abelnai medaunyčiomis, o retai puotinyčiomis buvo
vadinamos nuo to, jog tenai svietas susirinkdamas
midų gėrė; nesgi tarp visų didžiausių turtų mūsų
krašte buvo turimas medus ir žvėrių kailiai.

Penkioliktajame amžiuje regim apstybę bičių Lie-
tuvos žemėj, nesgi randam užlikusiuose reistruose
tūlų muitinyčių, jog metuose 1500 iš vienos Lucko
muitinyčios tūkstantį pundų vaško per muitą į svečią

683

šalį buvo išleista, o antra tiek be muito; lygia dalia
iš muitinyčios Balostekės taip pat tūkstantį pundų
tokio pat vaško, o antra tiek be muito. Ne mažiau tu-
Tėjo išleisti ir iš kitų muitinyčių, beje: Bresto, Kauno,
Jurbarko, Putivlio ir iš kitų. Šešioliktojo dar amžiaus
raštuose randam, jog Micutos tėviškėj ne visai tur-
tingojo žemlionies buvo du. šimtu pilnų, o trys šimtai
tuščių drevių. Kiek tenai turėjo būti barčių tėviškėse
tų jomylistų, kurių tėviškės po kelias dešimtis mylių
ilgumo bei skersumo turėjo! Gvaninis, Žemaičiuose
buvęs gale to paties amžiaus, sako, jog visame pasau-
lyj nėr taip balto medaus, kaip Žemaičiuose. Žinoma
taip pat visiems yra, jog gale septynioliktojo amžiaus
iš paties Kauno leido dar į dvarus Anglijos, Ispanijos
ir Rymo už pusantro milijono auksinų midaus,

Kaip didžiai buvo gerbiamos bitės mūsų krašte,
rodo mums įstatymai, apie jas padėti; kaipogi Alek-
sandras, didysis Lietuvos kunigaikštis, metuose 1501
įstatė: kas turi bites savo kieme arba darže, tas
spietlių savo turi nutverti ant savo grunto. Jei medis,
ąžuolas ar pušis, palūžtų aukščiau aulio arba drevės,
to stuobrio niekas negali kušinti; jei žemiau aulio
būtų palūžęs medis, tad jo kelmą gali kitas naudoti.
Jei bartis su bitėmis iš kero išvirstų, radusysis tokį
medį pavirtusį turi apsakyti tam, kieno medis yra.
Gal aulį svetimame liekne dirbti ir galūnės sau pa-
turėti. Tas, kurio yra lieknas, turi apžymėti medžius,
derančius bartims, bet apžymėtas medis tegali sto-
vėti iki trejų metų, jei per trejus metus neįdirbo bar-
čių, tad svetimas tą medį gali naudoti. Jei kas antram
bartį padžiovinių ar padegintų, toksai apskųstas turė-
jo prisiekti už save ir už savo šeimyną, jog to nedarė.
Jei kas trečią kartą būtų apskųstas dėl padžiovinimo
ar padeginimo, toksai turėjo užmokėti stropę po seno.

684

Skųsti turėjo kaltininką ne prie bitkopio, bet į tiesą,
arba sūdą. Tas pats Lietuvos didysis kunigaikštis
paskiau padėjo: jei kas pavytų savo spietlių į sveti-
mą bartį, tas, jei nori, kad jo bitės ten paliktų, tas
pusiau turi dalytis medumi su tuo, kieno bartis, jei
to nenori daryti, tad bites gal atimti. Dar paskiau
Zigmantas Antrasis, didysis Lietuvos kunigaikštis,
įstatė, jog nieksai į svetimus medžius įkilų negali
kelti, jei tą kas darytų, tas tris rublius Lietuvos gra-
šių stropės turėjo tam užmokėti, kieno medis buvo.
Kas nori daugiau įstatymų apie bites žinoti, tas te-
skaito Lietuvos įstatymus, metuose 1529, 1566 ir
1588 padėtus, abelnai statutais vadinamus, tenai ras
visus išgalius,

Išteriojus girias, nuvergus svietą, ir bitės mūsų
krašte pragaišo, šiandien paklausais kame pamedėj
bartį ar kieme bites berasi. Visi dejuoja, jog medžia-
gos nebėra, iš kurios aulius ar bartis galėtų dirbti.
Jei pirma nebuvo gana išminties auginti, taupyti bei
saugoti girias, bent dabar reikia imtis proto ir veizė-
ti bei dabotis, kaip tose tautose antturi bei platina
bites, kuriose nėr girių. Čia, tarsi it mūsų tokius rei-
kalus regėdamas, garsus vyras ir mylėtojas Lietuvos
tautos ponas Zetegastas apskelbė savo raštą apie bi-
tes Karaliaučiuje metuose 1820 it dėl mūsų gadynės,
kurį aš čia, antrą kartą atspaudęs pagal mūsų suoką,
skelbiu ir linkiu norinčiam platinti savo namuose bi-
tes tankiai tankesniai skaityti, nesgi čia ras visus
išgalius, kaip Teikia mūsų gadynėj su bitėmis elgtis.

S. D.

PAMOKYMAS, KAIP RINKTI MEDINES SĖKLAS
Pratarmė

Ne vienas, skaitydamas tą mano knygelę, sakys:
„Buvęs žmogus, kurs, darbo neturėdamas, parašęs
apie rinkimą medžių sėklų; mes regim kas dieną ir
geriau žinom, jog javus reikia sėti, o medžiai girioj
patys nesėjami auga.“ Bet aš, rašytojas, atsakau:
„Javai per vienus metus paauga, o medžiai ne vien
per penkias dešimtis metų, bet ir per šimtą metų ne-
paaugs ir neįdrūktės, kad tamista, skaitytojau, galė-
tum kirsti juos pamatui savo trobos, ar grinyčios,
ar savo melnyčios volui, ar savo duonos minkytu-
viui.“ Tamista, skaitytojau, man atsakai: „Tiesa, taip
yra.“ Nugis mudu esava abu geru žmogu: ir skaity-
tojas, ir rašytojas pripažįstava vienas antram teisy-
bę. Dabar reikia mudviem veizėti, dėl ko žmonės kas
metą sėja javus. Regimas daiktas, dėl to, kad turėtų
kuo misti ir badu nemirtų. Vienok tamista, skaityto-
jau, sakysi: „Juk ir medžius kerta kas metą jauku-
rams, kad javus išdžiovintų ir kad patys Žmonės per
žiemą neiššalių."—,,Taip yra;,— atsako rašytojas —
mielas skaitytojau, tiesa, kerta, bet ką kirsdami dū-
moja? Jie dūmoja šimtą metų gyvensiantys ir su-
lauksiantys jaunų ataugų, bet to nepadūmoja, jog
rytoj porytoj gali mirti ir ataugų nebregėti, kas tan-
kiai tankesniai ir nutinka; tam mirus, kitas vėl kirs-
damas tarias šimtą metų gyvensiąs ir jaunų ataugų
sulauksiąs, tuo tarpu ir tas numiršta, ir taip toliau;

686

trys, keturi kirtę viens po kito išmirė, noris tuo tarpu
keturios, penkios dešimtys metų praėjo, vienok me-
džiai, kokie buvo, dar neataugo. Vis kas kitas būtų,
kad svietas, eidamas kirsti, padūmotų: aš, tą medį
pakirtęs, rytoj porytoj galiu mirti, ką mano vaikas
palikęs darys, nebturėdamas tokio medžio? Regimai
nebkirstų ir tartų: teauga mano vaikui dėl didesnio
reikalo, aš iš molio stoginę ir reją nudrėbsiu, o velė-
nomis šildysiuos. Jei jo vaikas paaugęs, eidamas kirs-
ti, tą patį padūmotų, ką jo tėvas dūmojo, tai tą patį
darytų — kūtes molio nudrėbtų, o šildytųsi velėno-
mis. Kad taip mūsų ūkininkai būtų dūmoję pirm
dviejų šimtų metų ir taip elgęsi, ne vienas pušynas,
eglynas, ąžuolynas, beržynas muštųsi šiandien į pa-
debesius, o mes džiaugtumėmės, girdami jų didelę
išmintį.“ Mielas skaitytojau, man atsakai: „Aš to ne-
galiu numanyti, man vis regis, medžiai patys auga,
vienok girios ir lieknai vis mažyn eina, daugioj vie-
toj būtinai nebėr, pievos ir dirvos girių vietoj; aš
norėčiau žinoti, dėl ko tai yra. Man vis rodos, jog
daugiau yra krūmų, ne javų.“ Rašytojas atsako:
„Mielas skaitytojau, vedu viens antro nesuprantava;
aš rašau ir kalbu apie medžius, kurie auga giriose ir
lieknuose, iš kurių mes kertam trobai, ar grinyčiai,
rąstus ir ronus, piaunam luboms ir grindims lentas,
tekiniams zvanus ir stebules, rogėms ir šlajoms pava-
žas ir linkstis, trumpai sakant, aš mokau rinkti sėk-
las smalkos medžių. Ar tamista, skaitytojau, regėjai
kuo metu iš karklų ratus padirbtus ar iš kadagių gri-
nyčias pastrūnytas?“ Tamista man atsakai: „Tas ne-
gali būti.“ Aš vėl tamistai, skaitytojau, atsakau, jog
karklynai, kadagynai ir alksnynai yra ne medžiai,
bet žarynai ir žiurkštynai, kuriais žiemą seklyčiose
arba trobose pečius kūrina vietoje šiaudų. Todėl,

687

mielas skaitytojau, sakyk geriau, jog daugiau yra
žarynų nekaip javų, bet ne medžių, arba miškų, nes-
gi, mielas skaitytojau, man neparodysi tiek eglynų
ir pušynų išaugusių į ronus ir volus, kurie, viens
prie kito trakšodami, debesis ramsiytų, kiek laukų
niūkso, javais apaugusių. Mielas skaitytojas atsako:
„Tokio pušyno ar eglyno mūsų parakvijoje nė girdė-
ti nebėra, aš tris dešimtis metų jau turiu, tačiau tokio
ąžuolyno ar pušyno dar neregėjau. Argi galėjo būti
tokios girios mūsų kraštuose?“ Rašytojas atsako: „Bu-
vo, kaip nebuvo; juk regim šiska kaimus, sodas, dva-
rus, miestelius ir bažnyčias išdirbtas, į kurias įėjęs,
atsivertęs lubas teregėsi, juk iš mūsų girių yra pa-
dirbtos.“ Skaitytojas atsako: „Tas gali būti.“ —,„Tai
jei dar abejoji,— rašytojas sako, — apie tą, tad per-
skaityk knygelę Jokūbo Laukio apie būdą lietuvių,
tenai regėsi, kokios yra buvusios senovėj girios mū-
sų krašte, tad toliau nebabejosi.“ Rašytojas toliau
sako: „Mielas skaitytojau, aš regiu, jog tamistai rei-
kia išpasakoti visus išgalius, kaip čia nutiko su mūsų
giriomis ir lieknais, jog šiandien palikom šiušynuose
begyvenantys, kaip kiškiai kadagynuose bekiūtan-
tys.

Visų pirma stokivos mudu už Gargždų ant pat
Prūsų rubežiaus ir eikiva stačiai į Telšius, nuo tenai
vėl stačiai į Viekšnius, o nuo tenai stačiai į Kuršą.
Tad dabokiva tame Žemaičių kampe ar lenkėįj tarp
Kuršo, Žemaičių jūros, Prūsų ir tos linijos, arba ru-
bos, kuria dabar ėjova, kokios yra buvusios girios
ir kaip jos pragaišo,

Juk, mielas skaitytojau, turi žinoti knygą kunigo
Motiejaus Valančiauskio, kurioje jis aprašė, kuomet
yra įkurtos bažnyčios Žemaičių vyskupijos. Iš tos
knygos mes visi dabar žinom, jog metuose 1550 visa-

688

me tame krašte, dabar minavotame, dvi bažnyči te-
buvo: Alsėdžių, metuose 1467 pastrūnyta, o Sedos
m. 1538; svietas gyveno po tas girias išsiskaidęs sa-
vo kiemuosę, kaip ereliai savo lizduose, vieną dievą
garbindami, kito nieko nežinodami, miestų arba
miestelių nebuvo neigi žydų niekas nė raugo nejau-
tė. Nes šešioliktame amžiuj, tai yra sukakus 1600 me-
tų, buvo jau toje kerčioj septynios bažnyčios, beje:
Alsėdžių ir Sedos, kaip viršiau regėjova, Mosėdžio
m. 1551, Platelių 1564, Skuodo m. 1577, Palangos
1597 ir Gargždų taip pat metuose 1597 įkurtos. Sep-
tynioliktame amžiuje, tai yra sukakus 1700 metų,
prie tų septynių senųjų bažnyčių pribuvo vienuolika
naujų. Ilgainiui per aštuonioliktąjį amžių pribuvo
toj kerčioj 13 naujų bažnyčių, ir taip, sukakus 1800
metų, skaitant ir Telšių dvi bažnyči, buvo toj kerčioj
Žemaičių 35 bažnyčios, tarp kurių 3 ar keturios mū-
ro, kitos visos medžio, vienok ir tos trys mūrinės
pirma medžio buvo.

Metuose 1550, kad dvi bažnyči tame kampe tebu-
vo, Palangos giria, vienu galu susikišusi su Kuršo
giria, Žemaičių pajūry trakšojo, antru galu įsidūrė
į Plungės girią, užimdama Kretingą, Darbėnus, Lauk-
žemę, Grūšlaukę, Kalnalį, Karteną ir pačią Plungę,
kurių visų vardų nė girdėti tame amžiuje nebuvo, nes
viena giria kaip jūra niūksojo, kuri vėl per upę Mini-
ją ir Mituvą nėrės su Gaižių giria, taip garbinga nuo
senų amžių visuose Žemaičiuose, kuri vėl, mažais
pertrūkiais susinėrusi su Šventąja giria apie Rasei-
nius, eidama panemuniais, po Kaunu įsidūrė į Alek-
soto garsų liepyną ir į Žaliąją girią. Antra šaka Pa-
langos girios, eidama per Salantus, Mosėdį, Lenki-
mus, Šates, Ylakius, Barstyčius, Kalvariją, mažne be
perskyros nuo Kuršo girios, įsidūrė į Sedos, arba

689

Skliaustės, girią, kuri vėl, įsikišusi į Telšių, arba Juo-
zapavo, girią, susinėrė su Tryškių giria, kuri, išsiša-
kojusi visoj Šiaulių pavietoj, nėrės vėl su giriomis
Panevėžio ir Vilkmergės, o tos paskuojosios įsirėmė
už Vilniaus į Juodąją girią. Regis, jog tos girios dau-
giau buvo pramintos nuo tų bažnyčių, kurios šešio-
liktame amžiuje buvo pastrūnytos, nesgi senieji gi-
rių vardai ne visi tėra žinomi. Vienok sodos, arba
kiemai, ne vien šešioliktame, bet ir penkioliktajame
amžiuje jau yra tose giriose surašytos tais pačiais
vardais, kuriais šiandien yra vadinamos.

Čia reikia dar priminti, jog mažne pusėj 17 am-
žiaus užėjo didesnė kandis dėl mūsų girių, nekaip
dabar minavotos bažnyčios, kurios buvo jas pareti-
nusios: kaipogi gavo žydai priviliją, arba liecybą, nuo
Vladislovo, didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkų
karaliaus, kursai m. 1639 ne vien leido jiems gyventi
miesteliuose Palangos ir Gargždų (kame jomarkai,
arba mugės, buvo jau įvestos), bet dar klėtkas, šuo-
les sau strūnyti, iš tų dviejų miestelių išsiplėtė visa-
me krašte it piktoji liga taip veikiai, jog, bengiantis
aštuonioliktam amžiui, mažai mažai žydai turėjo 28
šuoles toj kerčioj Žemaičių, iš tų pačių girių padirb-
tas. Kas dar pikčiau, prie kožnos tokios šuolės pasi-
darė miesteliai po kelias dešimtis trobelių, o kartais
ir iki šimto, Tokie miesteliai per dvi ar tris dešimtis
metų po kelis kartus būtinai nudegė ir vėl įsikūrė.
Ant didesnės nelaimės tie patys žydai per nesaugoji-
mos ir nesergėjimą ugnies per 100 metų ne vien savo
šuoles sudegino, bet ir bažnyčias, taip jog aštuonio-
liktajame amžiuje rasi reikėjo atstrūnyti ne vien 20
šuolių, bet ir 20 bažnyčių, kurias buvo žydai sude-
ginę. Kas dar pikčiau, turėdami savo rankose brava-
rus it karčemas vienoje sodoje po tris, keturias, ir

650

tokioj, kurioj nebuvo 15 kiemų, dieną ir naktį pečius
kūrino ir laikė gyvą ugnį, kuriems girtuokliai ir pli-
kacijos, pavogę iš svetimo liekno, darganai dergiant
ar pūgoms pustant, nepasergimi vežė medžius žy-
dams ir už orielkos kvartelę ar druskos rankovėlę
pardavė. Tatai ta buvo visų didžioji priežastis, kuri
išvarė mus iš girių.

Nė to dar nereikia užmiršti, jog senovėj mūsų
žmonės kitokiu būdu elgės savo namuose, nekaip
šiandien: kaipogi vaikai tėvų namuose didžiai vėlai
tesipačiavo ir, pačią sau parvedę, nesiskiedė nuo tė-
vų, bet gyveno kupetoj, iki patys jaunieji savo vai-
kus tėvo namuose paaugino, kame gyvendami, tėvų
darbus atliko, paskui sau dirbo tėvų duona ir drabu-
žiu. Paaugusieji skynė skynimus ir taisė sau ypatin-
gas dirvas ir pievas giriose dėl savo labo ir vadinos
pasėlininkais, Jaunesnieji sėjo auglius tėvo žemėje
taip pat dėl savo labo, dėl to nieko nuo tėvų negavo,
kaip tiktai duoną ir apdarą, trumpai sakant, tėvai pa-
tiems vaikams liepė pelnytis. Tokioje butoje tankiai
pasitiko aštuoni ar devyni vyrai žaliūkai, bandos buvo
po 30, po 40 galvijų, todėl senovės dainose tokius kie-
mus dvarais vadina. Nėra ko stebėtis, jei senovės raš-
tuose randam, jog pats bočius su savo sūnum ir sū-
naičiu, tai yra su sūnaus sūnum, išjojo į karę iš vieno
kiemo. Sūnus, paauginęs savo vaikus tėvo namuose,
kad skyrės nuo tėvų, tad turėjo kelias dešimtis pūrų
javų savo, kelis žirgus ir mažai dešimtį bandos išsi-
varė. Kožnas čia regi, jog tokiam būriui vienų trobų
ar seklyčių, vienų namų, vienų klėčių, vienų kūčių
ir rejų bei jaujų tereikėjo, o tuo pačiu ir medis ne
taip didžiai naikinos. Kas dar didžiau, nuo amžių pas
kiemą buvo lieknas laikomas, kurio niekados neku-
šino ir augino, tarsi džiaugdamos, jog eglynai, klevy-

691

nai, ąžuolynai, kuokštais sukdamies, į padebesius
ramstės; patys jaukurus ar kitą reikalingą butai me-
džiagą iš tolimesnių girių sau vežė.

Ilgainiui vyresnybė nebsikakino duokle, kurią
kas metą svietas, tose giriose gyvenąs, mokėjo, bet
septynioliktame jau amžiuje Zigmantas III, Lietuvos
didysis kunigaikštis, paskui Lenkų karalius, Augustu
vadinamas, liepė svietą iš girių vadžioti ir prie kits
kito sodinti, nuo ko sodos vardas mūsų krašte atsira-
do, dėl to, kad svietas vienkartu galėtų prie darbo
sueiti iš tos sodos, nesgi prie tos sodos padirbo dva-
relį, ir tam dvareliui ta soda turėjo dirvas ir pievas
girioj praskinti, nuo ko atsirado lažas nuo lenkiško
žodžio ložyč, kurį lažą svietas keikdamas pramanė
baudžiava, tai yra karone. Kas kartą tokiems dva-
rams platino dirvas ir pievas, nesgi vyresnieji tų
dvarų tarė, jog juo platesnės bus dirvos, juo daugiau
gaus javų, todėl svietas, dirbdamas dvaro laukuose,
nebgalėjo savo namų darbų benudirbti neigi duonos
sau beįsteigti, o dvaro laukuose šimtą pūrų pasėjus,
vos šimtą pūrų beiškūlė, ir.taip nei sodoj, nei dvare
nebebuvo duonos, Vyresnybė neturėjo dar to proto,
kursai rodo, jog ne platumas dirvų duoda daug javų,
bet riebumas: kaipogi gaspadorius, į žemę įkrėstą
įsėjęs 10 pūrų, gauna šimtą. Vienu žodžių, senovės
parėdymą panaikino, o naujo gero nieko neįsteigė,
tiktai girias ir palaiką būtinai veltui išteriojo; noris
šiandien dejuoja, aičioja ir peizoja tos gadynės rė-
dytojus, vienok girios neblenda iš žemės.

Ir taip per du šimtu metų atlaikėm tokias girias,
kokias mūsų bočiai probočiai savo išmintingų rėdy-
mos per tūkstantį metų mums buvo užlaikę.

Kas dar pikčiau nutiko mūsų gadynėj tame kraš-
te, upės, kurios nė pasakomis niekas nepasakojo, kad

692

|

27 IL TT:

jog gyvuliai gerti nebgauna! Visų gerosios pievos
nebželia ar būtinai giedromis išdega, ar pavasarį
sausieji rytų vėjai ištraukia žolių šaknis ir iššaldina.
Tas pats ir su javais nutinka. Vis tatai rados nuo to,
jog, girias išteriojus, žemė nebgali užturėti savyje
drėgmės, nesgi vėjai pavasario, 0 vasarą saulė iš-
traukia paskutinį vandens lašą iš žemės, Dieve sau-
gok tą kraštą nuo didelės giedros, jei ta kuo metu
užeis, tad pirma iškris visi gyvuliai, o paskui svietas
išmirs be vandens. Vis kas kitas buvo, kad girios te-
bebuvo: pavasario vėjai per medes negalėjo užgauti
nei pievų, nei javų, vasaros laiku saulė vieną ar
antrą valandą tespindėjo, ir tuojau medžių ūksmė
užstojo taip, jog saulė tiek tiktai tespindėjo, kiek rei-
kėjo paskubinti žolės ar javo ūglių, bet nei vieną,
nei antrą nepavaitino. Visi šiandien rūpinas ir de-
juoja, o niekas nenumano ynos priežasties tų visų
nelaimių, neseniai atėjusių į mūsų kraštą. Kas nežino
tarp mūsų, kas nutiko pirm kelių metų Kazokijoj,
taip pat be medžio krašte: vienai giedrai didžiai už-
ėjus, tenai nei javai, nei žolė nebišdygo, kokia ten
rūsta diena buvo! Visų geruosius žirgus, ne arklius,
po rublį pardavojo, ir taip prekėjų nerado, gyvulius
veltui davinėjo, bet nebuvo kas imąs. Drabužius savo
pardavę, važiavo, badu mirdami, per 40 ar 50 mylių
duonos pirkti. Neduok dieve mūsų krašte to sulauk-
ti)

Dabar regi, mano mielas skaitytojau, jog aš ne
niekus rašiau, bet kad, man rymojant apie tokį sto-
kojimą medžių mūsų krašte, įkrito į ranką knygelė
apie rinkimą medžių sėklų, kurią čia, išguldęs į mū-
sų kalbą, skelbiu, norėdamas patarti mūsų ūkinin-
kams, kad senu įpročiu rėdytųsi ir kad lieknus sau

693

prie savo kiemų sėtų. Nemokau čia rankioti sėklas
žarynų ar šiušynų, bet padarynės medžių, iš kurių
zali būti kubilui šulas, ratams zvanas ar siebulė, ro-
gėms pavažos, trobesiui rąstai, arba žaliajai, tai yra
augančiajai, tvorai kad parodyčiau medį, kurio mū-
sų krašte niekas dar nenaudoja dėl tvorų sėjimo,
kurios, vieną kartą pasėtos, gali šimtą metų ištver-
ti. Todėl, mielas skaitytojau, taupyk savo ir svetimą
medį, nevok nei sau, nei žydams, nesgi vogti iš svę-
timos girios yra toks pats griekas, kaip kad, pro lan-
gą ilindęs, iš svetimos skrynios svetimus pinigus pa-
vogtų, jei to netiki, tai pasiteirauk išmintingo spa-
viedninko, tas tau aiškiau išguldys apie tą daiktą.“

UGNIES KNYGELĖ
Praiarmė

Kiekvienas tarp mūsų mato, jog ugnis yra di-
delė dovana, nuo dievo mums duota: kaipogi su
ugnimi sau valgį tiekiam, arba kaip galėtumėm be
ugnies grūdus džiovinti, paskui juos virti ir kepti;
su ugnimi sau tamsybę apšviečiam, nesgi teminėja
sau kožnas, kiek žmogus darbų atlieka naktį prie ži-
burio. Ugnis mus šildo žiemą ir speiguotie bei džio-
vina šlapjurgiui atėjus. Nesgi kas galėtų be ugnies
ištverti žiemos speigus? Trumpai sakant, ugnis yra
visų didžiausiu ženklu pono dievo malonės, kurį pa-
liko žmogui, vargstančiam šiame pasaulyj, kad jis čia
nepražūtų. Bet vėl atgaliai, kas nemoka jautriai ir
saugiai su ugnimi elgtis, tas ne vien tankiai tankes-
niai pritiria dideles nelaimes ir iškadas, bet ir pačios
gyvybos nustoja: kaipogi atsitinka daugiam tarp mū-
sų regėti, jog viena valanda visų didžiausią trobesį
į pelenus paverčia, ne vien trobesį, bet sodas, mies-
tus, visų gražiausius rūmus ir bažnyčias su visais tur-
tais ir pelnais į plėnis palekina, taip jog iš turtingos
butos kartais nelieka žmogui nė mieto, arba baslio,
įsikibti. Trumpai sakant, pirm kelių valandų ūkinin-
kas ar didžturtis savo turtų galo nežinojo, ugniai pa-
sikėlus, palieka paskui varguta ir ubagu. Dieve sau-
gok kiekvieną nuo tokios nelaimės! Kas dar didžiau,
ant lauko javų, girių ir medžių nelenkia. Du tiktai su-
tvėrimu tegali raminti ugnį, beje, vanduo ir žemė.

695

Nuo to kiekvienas regi čia aiškiai, kaip didelis yra
reikalas kožham žmogui saugotis nuo ugnies ir elg-
tis su ja jautriai ir bukliai,

Skaitydamas raštus apie ugnį, radau naudingą
ugnies knygelę, nuo Prūsų vyresnybės svietui ap-
skelbtą metuose 1802, kaip rodos, Karaliaučiuje, ku-
rią Čia pagal mūsų krašto suoką perrašęs skelbiu ant-
rą atvejį ir linkiu kožnam vienam, senam ir jaunam,
gaspadoriui ar algočiui, vyriškam ar motriškai, kad
ją skaitytų. Gaspadorius perskaitęs nepaves ugnį sau-
goti kokiam snudžiui algočiui, kursai ir dirba, ir
vaikščioja it snausdamas, arba kokiam kluikiui, kur-
sai dirba ir vaikščioja it sapne, arba aklam žmogui,
kurs sau taką vos numano, nes jautriam ir bukliam
tarnui, kursai supranta didelumą savo apsiėmimo. Al-
gočius perskaitęs ras sau persergėjimą, kaip su ug-
nimi elgtis, kaipogi toje knygelėj yra išguldyta, kaip
reikia pasirėdyti pirm gaisro, radusis gaisrui ir po
gaisro. Tai viliuos, jog kožnas skaitys tą knygelę, nes-
gi persergėjimai, joje išrašyti, yra ant naudos kiek-
vieno ūkininko, tarno ar algočiaus, kurie, jei įsitė-
mys labai tuos persergėjimus, nepritirs nuo ugnies
nelaimės ir iškados savo gyvenime.

5. D.

PAMOKSLAS, KAIP GIRIAS KIRSTI, SĖTI IR DIEGTI
Pratarmė

Kas yra skaitęs knygelę Jokūbo Laukio apie būdą
senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, tas turi labai
aiškią nuomonę apie senovės girias, mūsų krašte bu-
vusias. Čia tiktai paminėdinsiu skaitytojui apie nau-
dą, kokią mums girios, mažos ar didžios, duoda.
Kiekvienas nuo prityrimo žino, jog girios užturi že-
mėje drėgmę, duoda ūksmę pievoms ir javams bei
gyvuliams, duoda šilimą bei žiburį žmonėms žiemos
laiku ir augina savyje visokius žvėris ir paukščius,
kurie mums duoda ne vien skanų peną, bet dar gra-
žų ir šiltą apdarą iš savo kailių, už kuriuos tankiai
gaunam brangų skatiką, jei patys nenorim jų dėvėti:
kaipogi Kuršo gyventojai, kame dar senų dienų girios
tebėra, šiandien parduoda kas metą Rygoje prekė-
jams už dešimtį tūkstančių rublių lapės kailių, kaip
man klausinėjančiam patys prekėjai pasakojo. Tai
angis, girioms tebesant, tuojtimpos tekėjo upės ir vi-
sokių žuvų tenai žiemą ir vasarą galėjo gauti, gyvu-
liai, kaip galvijai, taip ir plunksniniai, turėjo kiek
reikiant visur pašaro ir vandens: žąsys, antys būriais
po vandenis ganės be piemenų, galvijai vasaros lai-
ku gavo nuo bimbalų uždangą, po girias landžiodami,
niekados nestokojo nei žolių, nei lapų ir galėjo ūks-
mėje maitintis bei parėjo į tvartą pieningos karvės
bei ožkos. Girios davė ūksmę pievoms ir javams, to-
dėl pavasarį sausi ir šalti vėjai negalėjo išpūsti“

592

ištrauktų šalnomis šaknų nei žolių, nei javų, užturėjo
saviesp didžiai ilgai drėgmę, nesgi žiemos sniegai gi-
rių ūksmėse palengvai tirpo ir davė drėgmę žemei,
o upėms vandenį, taip jog visų didžiosios vasaros
giedros neišdegino nei javų, nei pievų išdžiovino, bei
saulės spinduliai vėliau tesugėrė nakties rasą, už-
dengtą girių ir medžių ūksme. Bitės pačios žiemavo-
damos giriose siuvo, ūždamos į uoksus ir durbius me-
džių, kas kame tinkamas bartį, arba drevę, sau iš-
dirbo ir savo žyme apžymėjo, tas medų ir vašką iš
jos drevėjo, niekam nieko neduodamas nei mokėda-
mas, nesgi savo veldėme vadino; visi, maži ir didi,
pertekę buvo medaus ir midaus, Kiekvienas, vidury-
je girių gyvendamas, tarės veldėju ir ponu viso pa-
saulio esąs ir tiktai garsiomis naktimis rudens laiku
ar žiemą, girdėdamas sklydurantį gaidžių balsą ar
šunų lojančių, teprajautė tengi giriose saviškius gy-
venančius, Nė vienas nekrūpavo nei badų, nei marų,
nesgi jų girios buvo jiems vaistais ir klėtimis viso-
kio peno ir apdaro, Kas nežino, jog ir šiandien vais-
tėtojai silpnus ligonius siunčia į girią gyventi, o ma-
rams užėjus, liepia giriose slapstytis. Patys žmonės
buvo linksmi, sveiki, grakštūs, liemeningi ir rimti
vyrai, kurie sulaukė 100 bei 150 metų amžiaus savo.
Todėl nėr ko stebėtis, jei senovėje mūsų probočiai
girias taupė ir it šventas laikė, nė rykštelės neleisda-
mi veltui nulaužti, todėl joms užveizdus statė ir kuni-
gais juos vadino. Paskui visa kitaip dingos mūsų
krašte: kiekvienas ūkininkas tarės esąs dideliu gas-
padorium, jei girias ir miškus bei lieknus taip gar-
bingus, kurie neseniai dar puošė Žemaičių vienkie-
mius, kirto ir skynė, tarsi susibaudę iki paskuojo
medžio išnaikinti, neminėdami nei ant butos, nei ant
ūkės reikalų, be skirliaus padarynės ar malkos medį

698

kirto jaukurams ir šakaliams, jei tuo nepaspėjo nu-
veikti, tad jas degino, pasimetę dirvas ar pievas tai-
syti; kaipogi vieni kirto ąžuolynus ir pušynus, kaip
nendrynus amžiais suaugusius, ir mažne veltui leido
į svečias šalis. Kiti, girioje padirbę pūnes, kirto ir
degino į pelenus vėl už rubežiaus leisti. Kiti prasi-
manė plačius platesnius laukus didinti, vildamos, jog
juo platesnes dirvas turės, juo daugiau javų piaus,
užmiršę pirmąją regulą orės, jog ne platumas dirvos,
bet jos riebumas duoda derlingą ir skalsų javą. Kiti,
nebstengdami beiškirsti, degino, kaip sakiau, jaunas ir
linksmas linksmesnes ataugas, it tardami, jog antrą
metą kitoje vietoje tokios pat paaugs. Šiandien jau ne
vienas tarp tokių gaspadorių širdingai linkėtų, kad jo
dirvose ar pievose išlįstų toksai eglynas ar pušynas,
koksai pirma tose vietose yra buvęs; bet veltui. To-
kia aitra gaspadoravimo ilgainiui nuo didžiūnų pa-
ėjo į mažuosius žemlionis. Ir taip ne vienas tarp jų,
kurs iki šiol teturėjo du tarnu, arba, kaip šiandien
kad sakom, dvi padoniški, bei gražų ir suaugusį liek-
ną savo tėviškėje, pats ir jo tarnai iki šiolei buvo
turtingi ir viso pertekę, kaipogi kiekvienoje padoniš-
kėj buvo 5, 6 žaliūkai vyrai, todėl visados dvare ir
namuose atliko darbus savo laiku; vienu žodžiu, visi
laimingai gyveno — ponas ir jo padonuoju. Ilgainiui
veldėjas tos tėviškės, veizėdamas į kitus, tarės ir jis
negerai gaspadoraująs, jog leidžiąs augti ir platintis
medžiams ant savo grunto. Tai ėmė kirsti laukan sa-
vo liekną; vieną metą kirtęs, pastaiė tame skynime
ne trobelę, bet pūnelę, ir virbine tvora ją apipynė
bei įstatė tenai vieną vyrą su moteria gyventi; antrą
metą kirtęs, pastatė jau dvi trobeli, arba seklyči, ir
po vieną vyrą ir moterį tenai gyventi įtupė, ir taip,
per kelis metus iškirtęs liekną, pastatė tokių trobelių,

699

kuriose gyveno vienas vyras ir viena motriškė; vie-
ną medį iškirstą pardavė, o iš kito sau dvarą padir-
bo, dirvas padoniškėms prie savo dirvų privertė ir
dabar, sėdėdamas savo naujame dvare, regėjo pro
langą savo 10 padonųjų ir galėjo juos su trūbu į lažą
pavaryti iš jų butų, kaip laužų skynime kiūksančių,
pro kurių laukus važiuodamas keleivis regėjo gerą
metą po dvi ar tris tupeles javų kiekvieno padonojo
laukuose. Nu tarės veldėjas išmintį parodęs, jog iš
dviejų padoniškių 10 padoniškių mokėjo įkurti ir
laukus savo praplatinti, bet nei pats, nei jo padonieji
netapo turtingesniais, atgaliai, visi nupliko, kaipogi,
laukams dvaro prasiplatinus, padonieji, kas dieną
dvare žūdami, patys neturėjo nei gyvulių, nei padar-
g05s, nei padarynės ir maž ką sau teįsėjo, o mito iš
dvaro ir taip paliko neb gyventojais, bet dvaro ber-
nais, lauke gyvenančiais; nevykus javams dvaro lau-
ke, veldėjas turėjo pirkti duoną sau ir savo padonie-
siems, o ilgainiui, pasigedęs medės savo tėviškėje,
turėjo save ir savo padonuosius velėnomis smilkyti.
Šiandien jo sūnus džiaugdamos vėl sutrauktų tą savo
10 padonųjų į dvi padoniški, kaip kad pirma buvo,
jeib tiktai jam tas lieknas apent iš žemės išlįstų, ir vėl
su medžiu gyventų, bet veltui, ir, sugriovęs 8 pado-
niškes, per 3, 4 amžius nepaaugins dar tokio liekno,
koksai jo tėviškėje yra buvęs. Jog tas yra nutikęs
praėjusiame amžiuje, tą šiandien savom akim regim,
nesgi kame mums raštai rodo girias buvusias, ten
šiandien regim neapregimus laukus ir kame-ne-kame
išmėčiotas trobeles, arba seklyčias, ir gyventojus te-
nai vargstančius. Tai toksai mūsų krašte gaspadora-
vimas atdengė javus ir pievas kaip pavasario vėjams,
taip ir vasaros giedroms, kurie vienus ir antrus iš-
naikina, neleisdami jiems išaugti; perdžiūna jau šian-

700

dien tokios upės, kurios pirma niekados neperstojo
tekėti, tankiai jau vasarą reikia varyti galvijus gir-
dyti toliau nei per 'pusę mylios tolesniai, o žiemos
laiku sniegus tirpyti, daugioj vietoj žąsų ir ančių, ar-
ba pylių, neblaiko dėl nebuvimo vandens. Gyliavos
laiku galvijai neturi nei ūksmės, nei krūmo, kame
galėtų nuo skaudaus gyvio pasislėpti, ganyklos pli-
kos kaip grindys, nuo kaitrų išsvilintos, todėl pus-
rytyje alkanos karvės grįžta namo ir daugiau žiemą,
šiaudais misdamos, duoda pieno, nekaip į tokią ga-
nyklą eidamos, ir paprastai tokių ganyklų gyvuliai
rudenį tenusišeria. Apie bites, girioje gyvenančias,
šiandien mūsų krašte niekas nežino, nesgi paklau-
sais kame-ne-kame po kelis aulelius pastogėse bera-
si dėl vaisto, ne dėl pavalgos ar prekės; vienok Kur-
šo giriose nuo amžių iki šios dienos bartis augančiuo-
se medžiuose teblaiko su didele nauda, kame išmin-
tinga gaspadorystė tebėra, o mūsų palikuonys ir var-
dus barčių užmirš. Todėl šiandien mūsų bažnyčiose
vietoje vaško žvakių regim nutekintus medžius su
degančiu knateliu, kaip vilko akia spygsančia. Iškir-
tus girias, ir sveikata žmonių sumožėjo, paklausais
kas 90 metų amžiaus savo besulaukia, o jei kas kame
atsirastų 100 metų turįs, tą gazetomis skelbina tarp
kitų naujienų. Angis vis kitaip buvo: tas ne vyru va-
dinos, kas 100 metų neišmito. Žvėrių mūsų krašte
šiandien nėr ko ir beklausti, neilgai buvus jaunuo-
menė nė kiškių, arba zuikių, nebgaus bevajoti; ka-
me-ne-kame tiktai vilkai, iš balų ir kirbų išpuldamies,
gyvulius vaginėja, o padorių ir naudingų žvėrių
paklausais nebgal begirdėti. Tas pats ir su paukščiais
nutiko. Šiandien jau mūsų krašte pusė svieto velė-
nomis smilkos ir šildos, neilgai buvus, ims dirbti ir
namus, arba seklyčias, iš velėnų, jei nesiims proto

201

esančias girias taupyti, o naujas sėti ir platinti. Čia
rasi kas sakys: „Svietas platindamos girias išnaiki-
no“, bet tam gal atsakyti: „Dėl ko Kurše tebėr girios,
juk ir ten svietas lygia dalia platinos.“

Iki šiol abelnu pažvelgimu regėjom jau, kiek nau-
dos daro svietui girios, dabar pažvelkim ant kiek-
vieno medžio ypačiai, ar jis yra naudingas ir reika-
lingas kaip ūkėje, taip butoje kiekvieno gyventojo.

Pažvelkim visų pirma ant ąžuolo, kaipo padary-
nės medžio, kursai, iki neišradus geležį, vietoje ge-
ležies buvo, tai ir išradus ją, kad užgulė atėjūnai
vokiečiai pilis Rygos, Liepojos ir Klaipėdos bei kitas
pilis, Žemaičių pajūryje esančias, lietuviai, pervis
žemaičiai, turėjo per ilgą čėsą ąžuolo noragais arti,
kaipogi daug yra įsakymų krikščioniškos vyresnybės,
idant žemaičiams nepardavotų geležies ir neleistų
jos į jų kraštą. Vienok toje gadynėj reikėio žemaičiui
mokėti ir be geležies gyventi. Tai nuo tos gadynės
iki šios dienos užliko patarlė, sako: „Lietuvis išjoja
raitas į girią, o parvažiuoja ratuose iš girios“, tai yra
jog moka sau ratus padirbti be gelžgalio. Šiandien
kiekvienas gaspadorius steigia, kad ūkiškuose ra-
tuose būtų ašys, ratpėdžiai, įvalai ir treinijis ąžuo-
lo medžio, taip pat rogėse ar šlajose pavažos, stipi-
nai ąžuolo medžio, visi stotkai gerieji ir brangieji
butoje yra ažuolo medžio, beje: verpelės, bačkos, bo-
sai ir legerės; šiandien nei vieno laivo, nei valties,
nei eldijos, negali padirbti be ąžuolo medžio, kurs
galėtų svečias šalis ir tautas lankyti bei jų vaisius ir
nuodarbes pargabenti, nė vieno rimto trobesio negal
įkurti be ąžuolo pamatų, nė vienos patmalos, arba
melnyčios, pastrūnyti be ąžuolo medžio. Žievė pati
to medžio yra branginama, nesgi iš jo žievės dirba
juodes, arba atramentą, taip pat odininkai išdirba

702

kailius į šikšną ąžuolo žievėmis. Ne vien jo kamienas
it žievė yra taip didžiai naudinga, bet dar jo vaisium,
arba gilėmis, nubarioja paršus ir prielaidus spėriau,
nekaip grūdais. Ant galo pačios anglys daug skalses-
nės yta kalvėse, nekaip kitų medžių, nesgi trigubai
duoda didesnę kaitrą, nekaip kitų medžių anglys.
Vandenyje ar šlapioje vietoje ir pakirstas niekados
nepūna.

Jei antžvelgsim ir kitos veislės medi, taip pat ne-
mažą iš jo naudą regėsim dėl kiekvieno gaspado-
riaus, Beržą taip pat gal vadinti padarynės medžiu,
kaipogi be zvano, stebulės, be žagrės ir skersplautės
kiekvienas ūkininkas negali gyventi; tekorius iš ber-
žo ruoplio ar iš šaknų tekina taures, vogonus, bliū-
dus, torielius, pypkes, drožia šaukštus. Pavasariui
atėjus, duoda sulą, visų gerąjį ir sveikąjį gėrimą,
geresnį nekaip kokį vyną, kurią sulą suvirinus gal
gauti visų gerąjį ir grynąjį sirupą, o pridėjus truputį
sukraus ar medaus, gal apturėti visų gerąjį vyną; iš
pačių beržo ražų turim taip reikalingas butoje šluo-
tas, pavasarį, medžiams sprogstant, beržo pumpurai,
nuskabyti ir į seną orielką sumerkti bei saulėkaitoj
kelias nedėlias palaikyti, duoda visų gerąjį vaistą,
nesgi, visų baisųjį įkirtimą ar įpiovimą užpylus kelis
atvejus tuo syvu, rona keliomis dienomis užgyna. Įla-
pojusios jo šakos duoda gražias vantas, pirtyje dė-
vimas, kaipo visų didžiausią vaistą dėl antturėjimo
sveikatos, reikalingiausios kiekvienam žmogui. Dau-
giame krašte, stokodami pašaro, paprastai avis ir 0Ž-
kas vantomis maitina. Iš beržo tošies turim visų ge-
rąjį degutą, kuriuo ne vien ratus tepam, bet dar odi-
ninkai be deguto negali juktų išdirbti. Iš jaunų tošių
mezga tabokerkas, vytura puodus ir kitus indus. Pati
žievė jo praveri dažyvėms, kuriomis dažyvininkai

703

gijas dažo, Iš beržo anglių dirba paraką, taip pat juo-
des, kuriomis drukavoja knygas. Virinant žalius jo
lapus su. kvosu ir kreida, gal gauti geltoną barvą, vi-
rinant be kreidos, gal gauti žalią barvą.

Ne mažiau yra naudingas ir liepos medis, kaipogi
liepa duoda plaušus, iš kurių dirba šniūrus padargai,
audžia dangčius, dembliais, arba ragažiais, vadina-
mus, siuva iš jų maišus grūdams ir miltams pilti, taip
pat yra didžiai patogūs prekėms vyturti. Gudai, ku-
rių giriose dar daug yra liepynų, parduoda tokių
maišų ir dangčių, austų iš plaušų, už penkis šimtus
tūkstančių rublių. Iš žievės vyža avalus, vyženomis
vadinamus. Ne vien pati žievė taip yra naudinga
gaspadoriui butoje dėl padargos, bet jos žiedai ne
vien maloniai kvepia, bet duoda bitėms peną, iš ku-
rių visų brangųjį ir skanųjį medų neša, taip jog kame
liepų nėra, ten ir bičių maž tėra, iš kurio medaus
angis pas mus dirbo midų visų skanųjį ir visų bran-
gųjį. Todėl ne be priežasties mūsų bočiai probočiai
po kiemą ir apsukui kiemo daigstė liepas ne vien dėl
peno bitėms, bet ir dėl vaisto, nesgi liepų žiedai yra
perkami į aptiekas. Kamienas patsai nė vieno medžio
nėra taip minkštas, kaip liepos, todėl dailidei ir dro-
žėjui didžiai patogus, iš kurio drožia ir skobia sta-
bus, stuomenis ir paveikslus. Šiandien bažnyčiose
paveikslai šventųjų ir aniolų yra iš liepos medžio iš-
drožti bei išskobti. Iš liepos anglių dirba oluvkas ir
paraką.

Buko, arba eskulo, medis taip pat yra naudingas
ne vien dėl jaukurų, bet dar dailidės ir tekoriai dirba
iš jo įvairius indus, butoje reikalingus, iš jo pelenų
dirba muilą, iš jo vaisiaus, išbrendusio spalių mėne-
syje, sunkia aliejų, kurį iki šviežią į valgius deda ir
žiburiui naudoja. Tuo gi vaisium barioja paršus ir

704

prielaidus bei žąsis; iš šimto svarų vaisiaus gal gauti
13 svarų gryno aliejaus ir 5 svarus aliejinių syvų.

Juodalksnio medis ne vien duoda gerus jaukurus,
vandenyje nepūna, todėl naudoja jį tiltams dirbti per
versmes ir balas, lapai jo dažo juodai bei yra geru
pašaru galvijams, o nubirę lapai yra geru mėšlu dėl
įkrėtimo dirvų.

Klevas, uosis, skroblas bei guoba ir vinkšna taip
pat yra didžiai naudingi medžiai, kuriuos naudoja ne
vien gaspadorius butoje, bet ir dailidės stalams, arba
skomiams, tekiniams bei važiams dirbti.

Eglės, pušys, jeglės, arba cisai, kokios naudos
yra butoje, kiekvienas žino, todėl neregiu čia reika-
lo rašyti plačiai apie tas veisles medžių.

Taip aš čia galėčiau išreikšti naudą kiekvieno
medžio, bet jog ji kiekvienam senam gaspadoriui yra
žinoma, ir jei viršiau apie tūlus medžius paminėjau
plačiau, tai dėl jaunuomenės, kad žinotų naudą ir
brangumą medžio bei vargą ir kaštą, su kokiu jį rei-
kia veisti ir platinti bei esantį ir augantį taupyti ir
gerbti. Nes jei kas tarp jaunuomenės norėtų plačiau
apie naudą kitų medžių žinoti, tas tepasiteirauja ve-
čųjų vyrų, jie aiškiau jiems apipasakos, o aš beng-
damas trumpai sakau, jog visų prastasis medis, pati
kervėža, nesakysiu, pasausė šakelė nubirusi yra visų
brangiausiu daiktu gaspadoriui butoje, kaipogi vi-
soks medis duoda didesnę ar mažesnę šilimą, be ku-
rios nieksai negalėtų gyvoti šiame pasaulyje ne vien
dėl šalčio, bet neturėtų kuo sau valgyti išvirti. Todėl
senovės lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, išmintingi ir
gudrūs gaspadoriai, ne vien tūlus medžius dievams
savo už pavestus turėjo, bet dar tarė juos pačius gi-
riose gyvenančius, todėl girias ir lieknus gerbė ir
taupė, kaipo šventus, ir tenai meldės.

23. Raštai I t. 705

Tai, radęs knygelę, teutoniškoje kalboje išrašytą,
apie girias, kuri moko, kaip senas girias kirsti, jau-
nas jų ataugas auginti ar jas sėti, perguldžiau į lie-
tuvių kalbą, tardamas, jog ji bus naudinga dėl kiek-
vieno ūkininko, kursai norės užlaikyti dar esančiuo-
sius savo lieknus ar naujus įveisti, to vien vildamos,
rasi koksai girių mylėtojas rasis labiausiai manęs per-
manąs ir apie tą daug naudingesnę knygą plačiau iš-
rašęs apskelbs.*

* Tolimesnė pastraipa išbraukta: Šviesus jomylistal Tai nie-
kam kitam negaliu naudingiau ir verčiau pavesti į globą tos mano
menkos knygelės, kaip tiktai tamistos garsiam vardui, kursai šir-
dingai geidi, kad mūsų irba, arba gaspadorystė, klestėtų, kaipo
pirmasis pamatas visokios laimės dėl kiekvieno žmogaus, šiame
pasaulyję gyvojančio, ir taip pat aiškiai regi, jog geros gaspado-
rystės niekaip negal įsteigti mūsų gadynėje be pagalbos rašto.
Šviesus jomylista, jei rasi toje knygelėje taip boterę naudą, kaip
ji man perguldant rodės, noris netobulai permanančiam, tai aukš-
čiausias dievas palaimins tamistos norą, 0 man [...]

ISTORIJA JUSTINAUS,
Pratarmė

Kas nenorėtų tarp žmonių žinoti, kuomet, kame ir
kaip žmogaus veislė, išskilusi ant žemės, rietėjo apy-
gardose šio pasaulio? Kaip žmogaus kalba išsiskaidė
ir išsitaisė į šio pasaulio giminių kalbas? Kaip žmo-
gus grūmės su gyme, lig ją paveikiąs, ir, ilgainiui
paveikęs ją, kaip savo gyvybą nuo jos žiaudumo pa-
glemžė? Kuo metu suėjo į bursą ir pradėjo sampro-
tauti apie dievybę, globiančią ir gūžiančią visą gyvį
šio pasaulio? Kaip ir kuomet ėmė ją garbinti? Trum-
pai sakant, kas gi, protingas ir nenorįs gyvulių būdu
gyventi tarp šio svieto, negeistų Žinoti visus tuos
veikalus žmogaus nuo pat pradžios jo atsiradimo ant
žemės iki šios dienos. Tai pasakojimas visų tų žmo-
gaus veikalų vadinas grekoniškai istorija, mūsiš-
kai — veikaline, kuri pasakoja įpėdin žmogaus atlik-
tus veikalus jo palikuonims, šiame (pasauly gyvenan-
tiems. Nuo to trumpo antžvelgimo kiek[vienas| gali
manyti, kokiu vyru reikėjo būti norinčiam visa tą
aprašyti, idant žinotų visų tautų būdą, jų dabą, apsi-
ėjimus, įstatymus bei veikalus. Kokį omeną ir išmin-
tį bei protą reikėjo jam turėti, idant visa tą permany-
tų ir išguldytų, kad tuo tarpu visa tą nuveikti, rodos,
ne žmogaus lietas ir privalumus, bet dievo, reikėjo
turėti, idant visa tą galėtų pasiekti.

Tarp grekonų Herodotas daug mums viso to sa-
vo raštuose užlaikė, vienok nė dešimtosios dalies ne-

23+ 707

surašė. Antrasis paskui jį Teopompas, taip pat greko-
nis, 58 knygas buvo prirašęs veikalų, kurios vienok
visos nenugailimai pragaišo ir lig mūsų nebatėjo, ku-
rias tiktai Diodoras ir Atenajas savo raštuose mina-
voja.

It prieš gemant Kristui rados taip pat tarp rymio-
nų didelis veikalų žinovas Trogas Pompėjus, jis buvo
taip pat surašęs veikalus visų tautų šio pasaulio į
44 knygas, Pirmosiose septyniosiose buvo aprašyta
pradžia pasaulio ir žmogaus veikalai pirmųjų amžių,
ką tenai jis buvo prityręs. Trumpai sakant, veikalus
visų tautų, gyvenančių šiame pasaulyje nuo pat jų
pradžios, jų kilimo, jų plėtimos, jų įstatymus, jų aky-
rašęs. Taip jis vedė nuomonę skaitytojo tose knygo-
se nuo amžiaus į amžių, rodydamas jam tą, kas yra
visų Teikalingiausiu žinoti, bet ir tos knygos nenu-
gailimai pragaišo ermyderiuose tautų ir lig mūsų ne-
atėjo,

Justinus, gyvenąs antrajame amžiuj nuo gimimo
Kri[staus plataisė trumpą išrašą iš tų knygų, kursai
taip atsiliepia savo pratarmėj apie Trogą Pompėjų:
„Daug,— sako, — rymionų, navet ūkės tarnų, tarp ki-
tų Postumas Albinas ir Rutilijus Rufas, parašė gre-
koniškai Rymionų veikalinę, Trogas Pompėjus, by-
lus, kaip jei senieji geisdamas garbės ar gėrėdamos
savo žinosena, norėjo įsteigti keistą raštą savo įvai-
rumu ir savo naujumu, beje, parašė lotyniškai Greko-
nų ir viso pasaulio veikalinę, idant galėtų kiekvie-
nas skaityti grekonų veikalus lotynų kalboje, kaip
kad skaitė rymionų veikalus grekonų kalboje.“ To-
kiame užsikėtime reikėjo didžio guvumo ir didžio
darbo, kaipogi tas pats Justinus sako: „Jei daugybė
rašytojų turi už sunkų darbą rašyti veikalus vieno

708

kunigaikščio ir vienos tautos, ar nereikia tad sakyti,
jog Trogui Pompėjui tame daikte reikėjo milžino
stangybę ir drąsybę turėti. Nesgi, mėklindamos į pa-
saulį, turėjo minėti notis visų gadynių, veikalus vi-
sų kunigaikščių ir visų tautų ir surėdyti tas notis pa-
gal laiką kiekvieno nutikimo, nepraleisdamas, kaip
tiktai niekų daiktus. Beje, jis ryžos visa tą papasa-
koti, ką grekonų rašytojai buvo į dalis išskaidę pa-
gal tą, kaip kuriam patogiau rodės rašyti, šis visa tą
į vieną norėjo sunerti. Aš, — sako Justinus,— gyven-
damas Ryme ir atidės turėdamas, pataisiau trumpą
išrašą iš tų 44 knygų, užlaikydamas tą, kas buvo te-
nai įvairiu ir reikalingu bei naudingu žinojimui; it
tarsi iš [..]* pataisiau kvietkelę, primindamas vei-
kalus grekonjų tiems], kurie žino, ir mokydamas
tuos, kurie jų nežino.“ Vienok tame Justinaus trum-
pame išraše skaitytojas neras to, ką būt galėjęs rasti
paties Trogo Pompėjaus raštuose: kaipogi veltui Jus-
tinaus sutrumpinime veizės skaitytojas, kurioje apy-
kartoje žmogus išskilęs ant žemės pradėjo gyventi,
kuo metu žvėrių kailiais dangavos, o tų netekus, lun-
kų mačiais, arba ragažiais, darės. Kokia buvo pirmoji
žmogaus ūkiška būsena? Kame pirma pradėjo sėti ir
kas pirmasis šiame pasaulyje žambį pramanė? Kuo-
met pradėjo tūbus velti, milus ir gelumbes bei dro-
bes austi ir jomis darytis? Kuo metu žmogus, gyven-
damas bursoj, pradėjo įstatymų reikalauti? Kaipogi
pradžioj draugybos žmonės, suėję į būrį, klausė vie-
no visų drąsiojo ir išmintingojo tarp savęs vyro, kurį
vadino savo kunigaikščiu, valdvyriu, valdžioniu, kur-
sai pradžioje savo valstybės taip juos rėdė, kaip kad
rėdo šiandien gaspadorius savo butoj šeimyną, netu-

* Išplėšias maždaug vienas žodis,

709

rėdamas nė kokių įstatymų, bet pagal dabą ir įprotį.
Ilgainiui, gyvenant toje bursoje, rados tūli žmonės
gudresniais ir guvesniais kitų, kunigais, arba tarpi-
ninkais ir derintojais, tarp žmonių ir dievų vadina-
mi; kaipogi jie sakės svietui esą permanytojais ir
išguldytojais dievų valios, ilgainiui, susitarę su kuni-
gaikščiais arba valdžionimis, pramanė raštą ir, tar-
damos didesniais esą už kitus žmones, paskyrė dėl
savo sargties ir orumo vieną dalį tų pačių Žmonių,
ku[riems] duodami liecybas, arba privilijas, prami-
nė juos savo sar[gais arba] kareiviais, padėjo vyres-
niaisiais ir diduomiais, su kuriais paskui iš vieno tu-
rėdamos, nuvergė likusįjį svietą ir visą jo lobį ir tur-
tus pasavino, lig ilgainiui svietas, taip nuo jų spau-
džiamas, įgavęs paskui akylumą, vienus ir antrus nuo
rėdos ūkės attolino, o jos valdžią vyresniesiems, tarp
savęs paskirtiems, įdavė. Vienok visa tas be skaugės
ir kerštų nenutiko, kurie visados bengės kruvinomis
karėmis ir baisiais ermyderiais. Kuriam gi skaityto-
jui netiktų regėti visa tą knygoje kaip zelkoriuj, bet
jis neras viso to Justinaus išraše, kaipogi jis 7 kny-
gas apie pradžią pasaulio ir apie pirmuosius žmo-
gaus amžius Trogo Pompėjaus būtinai apleido ir, pra-
dėjęs nuo asirijonų tautos, daėjo rymionų veikaluose
lig gimimo Kristaus, beje, apgraibu tesurašė notis,
per du tūkstančių metų nutikusias, ir taip dar su di-
delėmis perglytomis, Noris skaitytojas neregės tame
sutrumpinime Justinaus visų nočių kiekvienos tau-
tos, vienu retežiu papasakotų, tačiau ras apgraibu su-
rašytus visų baisiausius ermyderius, o tarp jų matys
kartais sriuogas jos akylumo, jos dabos ir įstatymų,
nuo kurių galės spręstį apie jos būdą ir galybę kiek-
vienos tautos. Nes jog to menciaus rašto neatsirado
iki šiolei geresnio, todėl rodės man naudingu jį per-

710

guldyti į žemaičių kalbą, kurios rasi ir neišguldžiau
kaip reikiant, tačiau rasi kitą įgundinsiu iš naujo aiš-
kiau savo ūkininkams perguldyti, o aš ir tuo džiaug-
siuos, jog mano ketėjimas įtieks lietuviams ir žemai-
čiams tą naudingą raštą.

Mūsų gadynės raštininkai sakos atsisenką, iš ku-
rių raštų Trogas Pompėjus buvęs surašęs savo kny-
gas, kuriuos čia trumpai paminėsiu.

I. Knyga — veikalai valstybių asirijonų, medų ir
persų lig Darijo, sūnaus Histaspo.

II. Pažvelgimas ant skitų, amazonų ir Atėnų, ant
jų rykių, ant Solono įstatymų, ant Pisistrato tironi-
jos, ant jo pavarymo, kas sukėlė karę tarp atėnionų
ir persų, ant Maratono mūšos, ant veikalų Kserkso,
Darijo karšinčiaus ir ant jo karės prieš mesenus bei
ant pradžios Peloponeso karės.

II. Įstojimas Artakserkso. Pažvelgimas ant lake-
demonių, ant statutų Likurgo ir ant pirmosios karės
prieš mesenus. Pradžia Peloponeso karės.

IV. Tęsimos Peloponeso karės. Žygis į Siciliją;
pažvelgimas ant tos salos.

V. Pabanga Peloponeso karės. Trys dešimtys ti-
ronų ir jų išvarymas nuo Trasibulo. Žygis Kyro ir su-
grįžimas dešimties tūkstančių grekonų.

VI. Žygiai Derkilido ir Agesilajo į Aziją. Karė
tebanų. Pakajus Antabidos. Veikalai Epaminondo.
Pilypas, Makedonijos viešpats, pradeda kištis į Grai-
kijos reikalus.

Tos šešios knygos yra įžengimu į Makedonų vals-
tybę, beje, ynu sykiu Trogo Pompėjaus, kursai išra-
šė jas, papildydamas iš Herodoto ir Ktesijo bei kitų
rašytojų.

VII. Pažvelgimas ant Makedonijos Pilypo linkan.

VIII. Veikalai Pilypo ir karės šventosios.

711

IX. Galas veikalų Pilypo.

X. Veiklumas ir pabanga veikalų persų, valdant
Artakserksui Mnemonui, Ochui ir Darijui Kodo-
manui.

Tose keturiose knygose Trogas Pompėjus rodos
tiktai išguldęs Teopompo žinias.

XI. Veikalai Aleksandro Didžiojo, nuo jo į sostą
įlipimo lig Darijo giltinės.

XII. Notys Graikijoj užšokusios, nesant Alek-
sandrui Graikijoj, žygis to valdvyrio į Hirkaniją ir
Indus, jo giltinė.

Tose knygose nieko nėra, kas nebūt žinomas iš
kitų raštų, mūsų gadynės daėjusių.

XIII-XV. Karės tarp karvaidų, arba etmonų,
Aleksandro Didžiojo lig Kasandro giltinei.

XVI. Tęsimos Makedonijos veikalų lig įstojimo
Lisimacho.

Ta dalis Istorijos Justinaus taip yra perglytota,
jog negal numanyti, kame juos Trogas Pompėjus ra-
do, raštininkai samprotauja, jog pažvelgimas ant Ki-
reno ir Heraklėjos yra imtas iš Teopompo, o pasaka
apie indus iš Megasteno.

XVII. Veikalai Lisimacho. Pažvelgimas ant Epiro
pirm Pyro. Kaip toje knygoje Justinus didžiai giria
Seleuką, o peikia neteisingai Lisimachą, tad sako jį
išrašius iš rašto Jeronimo iš Kardijos.

XVIII. Karė Pyro Italijoj ir Sicilijoj. pažvelgimas
ant senųjų veikalų Kartaginos,

XIX, Karė kartagų Sicilijoj.

XX. Dionizijus iš Sirakūzų perkelia karę į Dide-
liąją Graikiją, arba Italiją. Pažvelgimas ant Meta-
ponto.

XXI. Veikalai Dionizijaus Jaunojo,

XXII-XXIII. Veikalai Agatoklio.

712

Tos šešios knygos Justinaus yra didžiai orios, jos
mums paduoda visa tą, ką mes žinom apie kartagus
lig nesukerštus jiems su rymionimis. Tą, ką jis pasa-
koja apie Sirakūzus ir Dideliąją Graikiją, Trogas
Pompėjus išrašė iš Teopompo, kurį jis dar papildė iš
Timajo, kursai, kaip žinoma, rašė veikalus Agatoklio.

XXIV. Tęsimos Makedonijos veikalų. Antėjimas
galų Brenui rykaujant.

XXV. Antigonas Gonatas Makedonijos rykys.
Įsikūrimas galų Bitinijoj.

XXVI. Tesimos Makedonijos veikalų.

XXVII. Seleukas Sirijos rykys.

XXVIII. Tęsimos Makedonijos veikalų lig įstoji-
mo Pilypo.

XXIX. Karė Pilypo prieš rymionis.

Trogas Pompėjus išrašė tas šešias knygas iš Fi-
larcho.

XXX, Tęsimos Makedonijos karės. Sandaros eto-
- lonų su Antiochu Didžiuoju.

XXXI. Hanibalas įgundina Antiochą kariauti
prieš rymionis Sirijos karę. |

XXXII. Filopoimeno giltinė. Karė rymionų prieš
Persėją. Smertis Hanibalo.

XXXIII. Pabanga Makedonijos rykės. |

XXXIV. Achajų karė. Tęsimos Sirijos veikalų.

XXXV. Demetrijus I ir II Sirijos rykiu.

Trogas Pompėjus išrašė tas knygas iš Polibijo.

XXXVI. Tęsimos veikalų Sirijos rykių. Pažvelgi-
mas ant žydų. Valstybė Pergamo tapsta sričia ry-
mionų.

XXXVII. Tęsimos veikalų Mitridato Didžiojo, Pio-
lomėjus Piskonas ispanų rykys. Tęsimos veikalų De-
metrijaus, Sirijos rykio.“

* Rankraštyje XXXVIII nėra.

713

XXXIX, Tesimos Sirijos ir Egipto veikalų.

XL. Pabanga Sirijos valstybės.

XLI. Veikalai partų.

XLII. Tęsimos veikalų partų. Veikalai Armėnijos.

Justinus tose septyniose knygose yra vienutiniu
žinovu tų veikalų, Lyginant tas žinias su atgaliais Po-
„ sidonijaus iš Rodoso salos, kuriuos mums užlaikė
Atenajas, gal regėti, jog Trogas Pompėjus išrašė juos
iš jo knygų, Posidonijus, kursai buvo įsipažinęs su
Pompėjum Didžiuoju, buvo parašęs užrašus 82 metų,
kurie buvo praėję tarp išgriovimo Korinto ir panai-
kinimo Sirijos valstybės, į 52 knygi, Pažvelgimas ant
žydų yra neaiškus.

XLII. Senieji veikalai Rymo ir Marsilijos, kurių
pirmąją dalį Trogas Pompėjus išrašė iš Dioklo iš Pa-
parete.

XLIV, Žinia apie Ispaniją, regis, iš Posidonijaus
raštų išrašyta.

Toksai yra valumas žinių, surinktųjų nuo Trogo '
Pompėjaus ir jo sutrumpintojo Justinaus. Reikia dar
išpažinti, jog tuose veikaluose yra gadynės didžiai
sujaugtos, kas ne reta yra yda senovės rašytojų. Jus-
tinus savo sprendime yra neguvus. Jo bylumas yra
prastas, bet gražus, tiktai nevienoks, jis yra geresnis
paskesniųjų rašytojų,

[PASTABOS DĖL L. IVINSKIO KALENDORIŲ, ARBA
METSKAITLIŲ, KALBOS]

Iki šiol niekas iš mokslininkų nekreipė dėmesio į
einantį kartą per metus lietuvišką leidinį, vardu „„Ka-
Iendorius ukiszkas"* [1], kuris buvo protingo pono su-
manytas ir jau kelinti metai leidžiamas. Turėdamas
kasmet jį savo rankose, aš visuomet piktindavausi
jo redaktoriaus nerūpestingumu tiek kalbos, tiek tu-
rinio atžvilgiu. Aš ilgai laukiau, ar neatsilieps dėl to
kas nors iš mokytesnių, bet pagaliau pritrūko man
kantrybės. Taigi esu priverstas pareikšti savo nuo-
monę, pavesdamas ją malonaus gerai mokančio lie-
tuvių kalbą skaitytojo sprendimui,-— tegul jis nutars,
ar aš klystu, ar sakau teisybę.

Pirmajame puslapyje keistas žodis „meitskajtlus“,
kai liaudies kalboje sakoma metu skajtlus. Lotynų
kalbos žodį index — rodykla ponas Ivinskis verčia
Rodiklas, daugiskaita, tartum daug būtų nurodymų,
kai jis yra tiktai vienas, rodantis, kuriuo metu kada
saulė teka ir leidžias. Antrame** puslapyje jis rašo
Nowena, užmiršdamas, kad tai turi reikšti keletą no-
venų, kurių jis pats priskaito 8, duodamas antraštę
vienaskaitoje, bet aprašydamas jų keletą. „ira taj
maldibe lajkowa“ — tegul kas nors paaiškina, ką tai
reiškia! Priminsiu ir tai, kad ponas Ivinskis vartoja
tiktai trumpąją i; graikiškąją y visai iš savo raštų

* Čia ir toliau kursyvu pateikiami originalo lietuviški ir kiti
neversti žodžiai arba nekeistos raidės.

** Turėtų būti: trečiame.

715

pašalino. O tuo tarpu graikiškoji y vaidina lietuvių
kalboje svarbų vaidmenį: visose triskiemenėse bend-
ratyse prieš raidę + yra rašoma graikiškoji y, pvz.:
sakyti, raszyti, waryti; taip pat daiktavardžiuose su
galūnėmis -yba arba -ybe yra rašoma graikiškoji y,
pvz., saldybe, gražybe, walstybe, sargyba ir t.t.; Čia
i tariama ilgai.

Jis tarp galininko ir kilmininko linksnio visai ne-
daro skirtumo; tame pačiame puslapyje jis rašo:
idant par užtarima to szwentoja. Bet pavyzdinguose
nemirtingojo kanauninko Daukšos ir Širvydo raštuo-
se visur galininke a rašoma kaip lenkų 4, bet tariama
ne taip, kaip lenkų, pvz.: turem gėrą Poną.

Panašiai ponas Ivinskis pašalino iš lietuvių kalbos
ir raidę ę, bet anksčiau nurodytuose pavyzdinguose
raštuose randame šitą raidę; jos pagalba atskiriamas
vienaskaitos antrasis linksnis nuo daugiskaitos pir-
mojo linksnio. Tame pačiame puslapyje jis rašo: Pri
Szwencziauses Szirdies Jezaus, — tegul kas atspėja, ar
Szwencziauses yra daugiskaitos 1-asis linksnis, ar
vienaskaitos 2-asis! Taip pat trečiame puslapyje ra-
šo: Senowes Gadines, naujoses Gadines,— tegul kas
atspėja, af Čia yra daugiskaitos 1-asis, ar vienaskai-
tos -2-asis linksnis. Ketvirtame puslapyje rašo: Atsi-
tikimaj giarsesniejej. Ką čia žodis giarsesniejej reiš-
kia, tegul p. Ivinskis pats paaiškina; giaras — lenkiš-
kai: dobry, bet čia tas žodis netinka, o kito nežinau.

* Ponas Ivinskis prie daugiskaitos antrojo linksnio,
turinčio galūnę -ū su cirkumfleksu,— norint parody-
ti, kad n skamba lyg ir kurčiai, kaip aiškina p. Mil-
kus savo lietuvių kalbos gramatikoje, kuri iki šiol
yra kuo geriausia (tokį tarimą patvirtina ir liaudies
kalba), — visur prideda raidę n. Matyt, kad jis labai
mėgsta prancūzų paprotį. Tačiau žydams ir graikams

716

jis n nepripažįsta ir daugiskaitos antrąjį linksnį rašo:
Žydu, Greku. Tai rodo, kad jis pats nėra tilšras;. ar
reikalinga čia n raidė, ar ne.

P. Ivinskis labai mėgsta priesagą -iszkas, pvz.:
Egiptiszkas, Spartaniszkas, Izraeliszkas, ko lietuviai
savo kalboje vengia ir vartoja čia daugiskaitos 2-ąjį
linksnį, pvz.: Dowidas Izraelitū karalūs, Egypiū žia-
me, Izraelitū karalienęs Atalijos. Tikrinius vardus jis
be reikalo iškraipo, pavyzdžiui, rašo: Eneoszius (ro-
do, kad tai vienaskaitos 1-asis linksnis), geriau būtų
parašius Eneas; tada kiekvienas lietuvis suprastų,
kad tai ne lietuvių, o svetimos tautos vardas. Taip
pat rašo: paraszi istatimus Spartaniszkiems, o galėjo
parašyti suprantamiau: Sparianams. Rašo taip pat
Szwentostaus, Szwentope/ka — kame tie iškraipymai?
Visai dailiai galima pasakyti: Swiatoslaus, Swiatopet-
kas, nes nežinia, ar tas swiat reiškia šventąjį (juk tie
kunigaikščiai buvo pagonys).

Visos gramatikos pataria tikrinių vardų, kiek ga-
lima, nekraipyti, o palikti jų pirmykščią formą. Taip
pat lotynų kalboje rašomi ir tariami tikriniai vardai
Asia, Assiria, Macedonia, lenkų kalboje jie taip pat
baigiasi -d, o ponas Ivinskis juos Tašo su -e: Azie,
Assirie, Macedonije, vienaskaitos antrajame links-
nyje — Azijes, Asirijes, Macedonijes. Kiekvienas pa-
sakys, kad tai yra daugiskaitos pirmieji linksniai; ar
ne geriau būtų buvę parašius Azijos, Asirijos, Mace-
donijos. Tiktai ponas Ivinskis pradėjo rašyti tiesio-
ginės nuosakos būtojo laiko trečiojo asmens galū-
nėje i trumpą, pvz.: Nuog pradzios karalisies Mace-
donijes kurė twieri par 646 metus, Pirmiausia, žodis
kurė su ženklu reiškia vienaskaitos 3-ąjį linksnį ku-
rė arba kurei; paskui, žodžio twerti būtojo laiko da-
lyvis Lietuvoje šioje Nemuno pusėje yra vienaskai-

717

toje Iwieris ir daugiskaitoje iwieri. Taigi klausiu
poną redaktorių, ar čia yra būtojo laiko dalyvio dau-
giskaita, ar ne, nes čia aš visai nematau prasmės.
Nemirtingasis Daukša ir Širvydas tiesioginės nuosa-
kos būtojo laiko trečiąjį vienaskaitos asmenį rašo:
Iwieria, raszia, praszia; o už Nemuno rašo ę, kaip
lenkai, bet taria kaip minkštą ir duslią a. Nurodysiu.
čia ir barbarizmus. 4-me* puslapyje jis rašo: „Nu
paszwentinima Bažniczes Salamona, tuo tarpu kiek-
vienas lietuvis sako: paszwętimas bažniczęs,— tegul
pasiklausia bet kurios davatkos, ji jam pasakys. Lie-
tuviškai sakoma tikiejimas, o ne itikiejimas (nuo žo-
džio tikieti, o ne itikieti). Lietuviškai nesakoma už-
diejimas, bet pamatauwimas (nuo žodžio pamatas, pa-
mataj). Reikia sakyti: nudurimas — ne nuodurimas,
tajwas — ne lajwe, jura — ne jure, po iszgriowima
Trojos — ne po iszplieszima Trojes, isz saios Kre-
tos — ne isz salos Kretosk (čia k kaip penktas ratas
vežimui), Žodis Iszradimas yra paimtas iš lenkų kal-
bos; lietuviškai reikia sakyti pramania, ne iszrada.
Ne auksa witnu, bet auksa wilnos (vienas buvo kir-
pimas, ne keli); ne pabukla— tai niekam nesupran-
tama,— bet pabukle, kuri reiškia instrumentą, prie-
monę; ne laiwoms, bet /aj/wajs, nes 1-asis linksnis
yra lajwas (matyti, kad nemokama linksniuoti); ne
inkarą, bet unkurį; ne karione, bet karia (tegul pa-
skaito švenčiausios dievo motinos giesmę ir tenai
ras: Karielene maloninga Katworijoj stebuklinka,
saugok nu kariū); ne Ka/warije, bet Kalworija, Kal-
warya; ne karione, bet karone „bausmė“; ne Juoza-
pas, bet Juzupas, Lietuviškai smakas yra ne žaltys,
bet slikunas (taip jį vadina Daukša). Žodžiu rodykla

* Turėtų būti: šeštame.

718

jis vieną kartą pavadino lotynų index, o kitur jau sa-
ko olinpiszkoses Rodyklas; čia geriau būtų pasakyti
Olimpinej Lenktinaj“. Ką reiškia žodis pagarsenė, to,
tur būt, niekas nežino; yra žodis garsinti, pagarsinti,
bet joks to žodžio asmuo neatitinka pagarsenė; jis
rašo: apej kures Anan (ar tai tikrinis vardas, jei ra-
šoma didžioji raidė?) gadine buwa pagarsenė?,— gud-
rus bus, jei kas atspės, ką tai reiškia. Ne Totorej, bet
Tautoriai; ne Szwiedaj, bet Žwiedaj,-- kiekvienas taip
pasakys, kas nemoka lenkiškai. Žodžio Cziukczej
niekas nesupranta. Taip pat kursay lietuvių kalboje
reiškia „kuris“.

Kaip jau sakiau, Ivinskis labai mėgsta būdvar-
džius su galūnėmis -iszkas ir rašo: Totoriszkas, Tur-
kiszkas, Kantabriszkas, Grekiszkas, bet daug gražiau
būtų buvę pasakius: Tautozinis, Turkinis, Kantabri-
nis, Grekinis, panašiai kaip sakoma: warinis, gelžinis,
molinis, ūlinis. Jis rašo: Stawiklos miesta; ką reiškia
Stawiklos,— taip pat niekam nežinomas žodis; pagal
turinį, rodos, reikėjo pasakyti wardaj didelujū mies-
tū. Ne Wokiecziu žiame, bet Teutonū; tą žodį mums
paliko Pretorius savo Preusche Schaubine. Woki-
czei — tai tie, kurie pas mus iš užjūrio gyvena, ku-
rie atvyko pas mus. Žodis priszpilis netinka, nes žmo-
nes sako priszpilnis (nuo žodžio pilnija „pilnatis“).
Ne parajža, bet parajžas ir t.t. Prisipažinsiu, kad tie-
siog yra negalima išskaičiuoti visų klaidų; jų visų
neminėdamas, nurodysiu klaidingus kai kurių mies-
telių pavadinimus. Ivinskis rašo: Andriejawas vieto-
je Endriejawas; Bejsogala v-je Bejsogalas; Iwonisz-
kiej v-je Iwoniszkė; Kalnelej v-je Kalnalis, Kalwarije

* Paraštėje prierašas: arba olinpinę barakata, albo Olimpa
wieszaj.

719

v-je Kalworija; Kantautej v-je Kątautej (tikriniuose
varduose nė vienos raidės negalima pakeisti!); Kar-
tienaj —ir supraskite, kad tai yra Kartina; Ledawie-
naj.v-je Lyduwienaj; £uke — tegul kas atspėja, kad
tai yra Žoukė; Mosiedej v-je Mosiedis; Pakražantis
v-je Pakražentis; Palanga v-je Patąga; Paszalatis v-je
Paszatotis; Plotelej v-je Platelej; Resejnej — kas čia
supras, kad tai yra Rasejnej; ne Ritawas, bet Rieta-
was; Skauwile v-je Skaudwyle; Skirstnemanis v-je
Skersnemunis; ne Szaduwa, bet Szeduwa; Szakinuwa
v-je Szakinawas; Szataj v-je Szates; ir antrą kartą Sza-
tajv-je Szates; ne Szaukotej, bet Szaukota; ne Szitalej,
bet Szilalis; Szkudaj, tarsi ispanų muštiniai, — kas čia
supras, kad tai yra Skoudas; ne Tauragie, bet Taura-
gė; Titawienaj v-je Tituwienaj; ne Triszkėj, bet Trisz-
ke; ne Tubines, bet Tubinas; Užlieknej v-je Užlieknis;
ne Užwentis, bet Užwente; ne Wajnutas, bet Waj-
nuta; ne Weiuna, bet Wiluna; Wiszwiejnaj v-je
Wieszwienai; ne Wiksznej, bet Wieksznej; ne Žej-
mis, bet Žejmej; ne Židikej, bet Židikaj; ne Legumaj,
bet Ligumaj; ne Lenkimi, bet Lenkimaj.

Dabar gerbiamas skaitytojas tegul atkreipia dė-
mesį į tai, kad jeigu ponas Ivinskis tokias klaidas da-
ro miestelių ir parapijų varduose, būdamas tos pa-
čios tautos, tai ką ir bekalbėti apie tolimesnes jo
klaidas bei apsirikimus, pats skaitytojas nuspręs. Aš
čia nekalbu apie polonizmus, kurių galima rasti kiek-
vienoje eilutėje; norint juos išskaičiuoti, reiktų ant-
1ą tokį kalendorių parašyti.

Pagaliau atkreipiu skaitytojų dėmesį į kalendo-
riaus priedą. Ivinskis rašo Pridiejimą; kuris tai links-
nis, tai jis pats tiktai žino. Kalendoriaus titule
nurodyti 1858 metai; matyt, kad vargšas autorius už-
miršo rašąs kalendorių 1859 metams. Tikrai malonu-

720

sis skaitytojas mano, kad priede ras apsakymėlių ar-
ba nurodymų, kaip kovoti su prietarais ir netinkamu
elgesiu, tačiau yra visai priešingai. Apie to priedo
kalbą, apie jos grynumą, barbarizmus ir gramatiš-
kumą nėra ko kalbėti, — ji tokia pat, kaip ir kitose
dalyse. Čia trumpai apžvelgsiu to priedo turinį.

Pirmasis apsakymėlis yra Salamonas. Ponas Ivins-
kis sodina tą Saliamoną ant paukščio, vadinamo Gri-
fu, kurio gamtoje visai nėra ir kurį randame tiktai
heraldininkų vaizduotėje. Autorius duoda Saliamo-
nui į rankas ilgą iešmą su užmautu keptos mėsos
gabalu. Laikydamas iešmą, Saliamonas skrenda ir
skrenda, o žemė po juo atrodo kaip aguonos grūdas.
Pakilęs dar aukščiau, Grifas pradeda svilti; matyti, ir
Saliamonui pasidarė karšta. (Vargšas redaktorius,
matyti, ir to nežino, kad ten labai šalta, ne šilta.) Taigi
Saliamonas palenkė žemyn iešmą, paukštis ėmė leis-
tis ir nusileido ant septynių karalysčių. Saliamonas
buvo neapsvilęs, o Grifas apsvilęs. Taip Saliamonas:
dangaus aukštumo neišmatavo, |

Paskui autorius sodina Saliamoną į stiklinę dėžę,
kad išmatuotų jūros gilumą. Vos tik Saliamonas pasi-
nėrė į vandenį, vėžys nugnybė tris jo dėžės kampus.
(Čia autorius nepaaiškina, kodėl vanduo neužliejo
Saliamono, kai dėžėje atsirado trys skylės.) Neatsi-
žvelgdamas į tai, Saliamonas leidžiasi gilyn; bet, pa-
matęs baisias bestijas, jis iškyla į paviršių, neišma-
tavęs jūros gilumo.

Kitas apsakymėlis vardu Pramzinas. Tokio žodžio
lietuvių kalboje nėra; yra į jį panašus praamžinas,
t.y. amžinasis. Iš čia matyti, kad bus kalbama apie
dievą. Apibūdinęs jį nesuprantamais žodžiais, duoda
jam dar kitą vardą — Prokorimas. Ir tokio žodžio lie-
tuvių kalboje nėra; yra žodis prakurti, kuris reiškia

721

„užkurti krosnį", pvz., prakurk pecziu; prakurimas -—
„krosnies užkūrimas pirmą kartą“. Taigi, mielas skai-
tytojau, tur būt, sutiksi, kad jeigu kurioje kalboje
nėra atitinkamo žodžio, tai to daikto, apie kurį kal-
bama, visai nebuvo.

Nežinau, iš kur jis paėmė ar pats sugalvojo pir-
mąjį apsakymėlį; antrąjį apsakymėlį tai jis, rodos,
yra nusirašęs iš pono Narbuto lietuvių mitologijos
[2]. Poną Narbutą aš labai gerbiu už jo didelius dar-
bus. Galima jam dovanoti, kad jis rašė apie lietuvių
mitologiją, nemokėdamas lietuvių kalbos, nes jis tu-
rėjo geriausius norus, Bet kada p. Ivinskis rašo to-
kius niekus, mokėdamas lietuvių kalbą ir būdamas
viešo leidinio redaktorium, tai to dovanoti negalima,
juo labiau kad jis tokias klaidingas pasakas leidžia
į liaudį.

Tai toks yra ūkiško kalendoriaus turinys, Tačiau
nelaimingasis lietuvis, kad ir tokį mokytoją turėda-
mas, skaito tą leidiniūkštį, tikėdamasis rasiąs jame
ką nors naudingo ir pamokomo.

PAAIŠKINIMAI

SUTRUMPINIMAI

išnašose ir paaiškinimuose

A. Janulaitis — A. Janulaitis, Daukanto laiškai. —, „Mūsų seno-
vė“, t. 1, kn. 4/5, Tilžė, 1922.

Anmerk.— Anmerkung, pastaba (vok.).

ar.— artyku), straipsnis, paragrafas (Ienk.).

b.— byla.

B., Bd.— Band, tomas (vok.).

C., Cap.— caput, skyrius, paragrafas (Iot.).

chap.— chapitre, skyrius (pranc.).

Cz., CZę.— Częsč, dalis (Ienk.).

f.— fondas,

fol.— folium, lapas (1o0it.).

fr., fragmen.— fragmentum, fragmentas (I0t.).

Gesang — giesmė (vok.).

Ibidem — ten pat (Ioi.).

Idem — tas pats (Iot.).

in L. c.-— in loco citato, cituotoje vietoje (10i.).

K., Kap.— Kapitel, skyrius (vok.).

k., kar.— karta, lapas, puslapis (Ienk.).

ks.— księga, knyga (Ienk.).

1.— lapas,

L, lib.— liber, knyga, skyrius (Iot.).

liv.— livre, knyga (pranc.).

LKLI — Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir
literatūros instituto bibliotekos rankraštynas.

LRB — Lietuvos TSR Respublikinės bibliotekos rankraščių
skyrius,

MAB — Lietuvos TSR Mokslų akademijos Centrinės bibliote-
kos rankraščių skyrius.

not.— nota, pastaba (lenk,).

pP.— pars, dalis (Iot.).

P., pag.— pagina, puslapis (Iot.).

I., TOZd.— rozdzia!, skyrius (Ienk.),

785

S.— Seite, puslapis (vok.).

s., str. — stronica, puslapis (Ienk.).

supl.— suplement, priedas (Iot.).

vers.— versus, eilutė (lol.).

VUB — Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto Moks-
linės bibliotekos rankraščių skyrius.

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS, PAMINĖTŲ S. DAUKANTO
VEIKALŲ IŠNAŠOSE, SĄRASAS

Publikuojamuose trijuose S. Daukanto istorijos darbuose iš
viso paminėta 114 pavadinimų šaltinių ir literatūros. Savo išnašose
S. Daukantas didelio tikslumo nesiekė, kartais vien iš atminties
nurodinėjo panaudoto veikalo pavadinimą, jo autorių ir t. t.
Dabar, norėdami skaitytoją bent kiek geriau orientuoti, kokie šal-
tiniai ir literatūra S. Daukantui buvo žinomi, pateikiame tikslesnį
jų sąrašą.

Ne visada iš S. Daukanto išnašų įmanoma nustatyti, kurį vei-
kalo leidimą, kurį šaltinių rinkinį autorius panaudojo. Šiuo atveju
nurodomi tie spausdinti veikalai, kurie yra S. Daukanto turėtų
knygų sąraše ir pačiame autoriaus knygų rinkinyje, dabar atskirai
saugomame Lietuvos TSR MA Lietuvių kalbos ir literatūros insti-
tuto bibliotekoje.

Dalies panaudotų retų veikalų tikslesnius duomenis nustatant,
pasikliauta vien bibliografiniais leidiniais.

Acta Lithuanorum žr. Lietuvos Metrika,

Adamus [Bremensis], Historia ecclesiastica... eivsdem avctoris
libellvs de sitv Daniae.-—-Scriptores rervm Germanicarvm,
Francofvrti, 1609, p. 1—76.

Alnpeke (von) Ditleb, Livlėndische Reimchronik, Reval,
1848,

Annales olivenses. Atrodo, kad pirmą kartą šis šaltinis buvo pa-
skelbtas tik 1874 m. (Scriptores rerum Prussicarum, t. 5,
Leipzig, 1874, p. 624—644). XIX a. viduryje Olivos metraščio
nuorašas, padarytas 1545 m., buvo Karaliaučiaus archyvę.

Arndt J. G. žr. Der Lieflaendischen Chronik,

Arnoldus žr. Helmoldus et Arnoldus.

Bayer Theophile Siegfried, De origine et priscis
sedibvs Scytharvm.— Commentarii Academiae scientiarvm
imperialis Petropolitanae, t. 1, Petropoli, 1728, p. 385—399.

727

Bayer T. S., De Venedis et Eridano flvvio.— Commentarii Aca-
demiae scientiarvm imperialis Petropolitanae, t. VII, Petro-
poli, 1740, p. 346—361,

Bandtkie Jerzy Samuel, Dzieje narodu polskiego,
Wroctaw, t. 1—2, wyd. 2, 1820, wyd, 3, 1835,

Bock Friedrich Samuel, Versuch einer wirtschaftlichen
Naturgeschichte von dem Kėnigreich Ost- und Westpreussen,
Bd. 2, Dessau, 1783,

Bohlen (von) Peter, Ūber die Verwandtschaft zwischen der
Lithauischen und Sanskritsprache. Vorgetragen am 6 Nov,
1828.— Historische und literarische Abhandlungen der Kė-
niglichen Deutschen Gesellschaft zu Kėnigsberg, Kėnigsberg,
1830, p. 111—140.

Bohusz Xawiery, O początkach narodu i įęzyka litewskie-
go, Warszawa, 1808.

B[ray] L. C. D., Essai critigue sur Vhistoire de la Livoniae, t. 1,
Dorpat, 1817.

Le Catholigue Journal, t. 1, Paris, 1826 (šio leidinio bibliografijose
ar bibliotekose nepavyko rasti),

Chronicon Saxonvm Gvedlinbvrgense.— Scriptorum Brunsvicensia
illustrantium, t. 2, Hanoverae, 1710, p. 272—296,

Cluverius Philipp, Introductio in universam geographiam
tam veterem, guam novam, Amstelaedami, 1683.

Cromer Martinus, Polonia, siue de origine et rebus gestis
Polonorum, libri XXX, Coloniae Agrippinae, 1589.

Czacki Tadeusz, O litewskich i polskich prawach, t. 1,
Warszawa, 1800.

Daukša Mikalojus (Vujekas Jakubas), Postilla katholicka,
V., 1599,

David Lucas, Preussische Chronik, Kėnigsberg, Bd. 1, 1812,
Bd., 3, 1813, Bd, 7, 1815.

Depping M., Histoire des expėditions maritimes dės Normands
et de leur ėtablissement en France au Xme siėcle, Paris, 1844,

Diodorus Siculus, Bibliothecae historicae libri gui super-
sunt, t. 1—2, Amsterdami, 1746.

Dionysius Halicarnasseus, Opera omnia, Lipsiae,
b. m.

Dithmarus Just. Christ. žr. Tacitus Caius Cornelius.

Dlugoss Joannes, Historiae pOIBmiCĖS NR XII, t. 1, Fran-
cofuiti; 1709. .

728

Donaleitis Christian, Das Jahr in vier Gesėngen, ein
ldndliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donalei-
tis... ins Deutsche ūbertragen von D. L. J. Rhesa, Kėnigsberg,
1818,

Dusburg (de) Petrus, Chronicon Prussiae..., collect Chris-
tophor Hartknoch, Jenae, 1679,

„Dziennik Warszawski“ žr. Poška D.

„Dziennik Wilenski“ žr. Wynalazki...

Einhorn Paul, Historya Lettica, Dorpt in Liefland, 1649,

Essai critigue... žr. Bray.

Gallus Martinus, Chronicon ad fidem codicum, Varsaviae,
1824.

Gebhardi Ludwik Albrecht, Geschichte des Herzog-
thums Kurland und Semgallen, oder der Lieflandischen
Geschichte zweiter Abschnitt, Halle, 1789.

Gebhardi L. A, žr. Schlėzer A. L,

Gervais Johann Friedrich, Notizen von Preussen mit
besonderer Rūcksicht auf die Provinz Littauen, 1. Sammlung,
Kėonigsberg, 1795.

Giesebrecht Ludwig, Wendische Geschichte aus den
Jahren 780 bis 1182, Bd. 3, Berlin, 1843.

Goldast (von Haiminsfeld) Melchior, Suevicarum
rerum scriptores, ed. II, Ulmae, 1727.

Groddeck Gotfryd Ernest, Disputatio Getae AOANA-
TIZONTEŽ, sive de immortalitatis, guam Getis persuasisse
dicitur Zamolxis, ratione.— Praelectiones in Univ, Litterarum
Caesarea Vilnensi 1818/19.

Gruber Joan Daniel, Origines Livoniae sacrae et civilis,
A. B. Francofvrti et Lipsae, 1740,

Grunau Simon, Chronica.. Gdanskas, apie 1517—1526 m,
(rankraštis, du jo nuorašai XIX a, pradžioje buvo Karaliau-
čiuje).

Gwagnini Alexander, Sarmatiae Europe descriptio, guae
Regnum Poloniae, Lituaniam, Samogitiam, Russiam, Masoviam,
Prussiam, Pomeraniam, Livoniam et Maschoviae, Tartariaegue
partem complectitur, [Cracoviae], 1578.

Hardt (von der) Hermann, Magnum oecumenicum
Constantiense concilium, t. II, Francofurti et Lipsiae, 1700.

729

Hartknoch Christophotus, Alt- und Neues Preussen
oder Preusischer Historien zwey Theile, Frankfurt-Leipzig,
1684,

Hederus Johan. El. De lingua herulica seu lithuanica et
samogitica tum prussica,..-—— Miscelanea Berlinensia, contin,
II, t. IV, p, 311—325,

Heeren A[rnold|, Ideen ūber die Politik, den Verkehr und den
Handel der vornehmsten Vėlker der alten Welt, Gėttingen,
1793,

Helmoldus et Arnoldus, Chronica Slavorum, Lubecae,
1760.

Hennenberger Caspar, Erclerung der Preussischen
grossern Landtaffel oder Mappen, Kėnigsberg in Pr., 1595.

Henricus Letticus, Henrich der Lette žr. Gruber
J. D.

Herburt de Fulstin, Chronica sive historiae polonicae
compendiosa..., Dantisci, 1609,

Herodotus Halicarnasseus, Histoviarum libri IX,
Francofurti, 1608.

Hiėūrn Thomas, Ehst-, Lyf- und Lettlaendische Geschichte,
Riga, Dorpat und Leipzig, 1835.

Hlebowicz Antoni Bolestaw, Krotki rys žycia Witol-
da, w. x. litewskiego, Wilno, 1821.

Jahrbūcher des Vereins fur mecklenburgischen Geschichte und
Altertumskunde, Schwerin, 1836,

Jaroszewicz Jozef, O Herulach, pobratymcach Litwinėw,
Wilno, 1840.

Jordanes, De origine actvgve getarvm liber.— Procopius
Caesarensis, De rebvs Gothorum, Persarvm ac Vanda-
lorum libri VII, Basileae, 1531, p. 593--641.

Journal de Catholigue žr. Le Catholigue Journal.

Jucewicz Ludwik Adam, Kamienie litewskich bogih.—
„Tygodnik Petersburski“, 1836, cz. XIII, Nr. 17, p. 105—106.

Justinus, Historiarum libri XLIV, Halae et Berolini, 1815.

Kadtubek Vincentius, Res gestae principum et regnum
Poloniae, p. 1—2, Varsaviae, 1824 (naudojosi, matyt, ir 1749
ar 1769 m. leidimų).

Karamzin N. žr. Kapamsuu H.

730

Koeppen (von) Peter, Der litauische Volksstamm. Aus-
breitung und Starke desselben in der Mitte des XIX. Jahrhun-
derts.— Mėlanges russes tirės du Bulletin historico — philo-
logigue de I'Academie impėriale des sciences de St. Pėters-
bourg, t. II, St.-Pėtersbourg, 1851, p. 1—22.

Koialowicz Wiivk Albert, Historiae Litvanae, pars
I, Dantisci, 1650, pars II, Antverpiae, 1669.

Kotzebue (von) August, Preussens aeltere Geschichte,
Bd. 1—3, Riga, 1808.

Krantzius Albertus, Wandalia, Francofvrtii, 1575.

Kraszewski J. I, Wspomnienia Wolynia, Polesia i Litwy,
t. 1, Wilno, 1840.

Kronika Kwedlinburska žr. Chronicon Saxonum Gvedlinbvrgense.

Kronika Villehardouin žr. Ville-Hardouin.

Krėtki rys žycia Witolda žr. Hlebowicz A. B.

Kruse Friedrich, Erlauterung zu den Necrolivonicis zur
festeren Begrūndung und Erweiterung mehrerer darin mitgę-
theilten, fur die Geschichte der Ostseeprovinzen wichtigen
Entdeckungen, Dorpat und Leipzig, 1845,

Langebeck Jacgues et Suhm Petrus-Frid, Scrip-
tores rerum danicarum, t. 1, Hafniae, 1772,

Lasicius Polonus Johannes, De dis Samagitarvm
caeterorvmgve Sarmatarvm et falsorvm christianorum, Basi-
leae, 1615.

Le Bas Philippe, L'univers pittoresgąue, Europe, t. 1, Paris,
1840.

Lehrberg Aron Christian, Untersuchungen zu Erlėūute-
rung der alteren Geschichte Russlands, St. Petersburg, 1816.

Lelewel Joachim, Badania starožytnošci w względzie
geografji, Wilno i Warszawa, 1818.

Lelewel Joachim, Pytheas und die Geographie seiner Zeit,
Leipzig, 1838,

Leo, Einige bemerkungen ūber die sprache der Geten.— Zeit-
schrift fūr vergleichende sprachforschung auf dem gebiete des
Deutschen, Griechischen und Lateinischen, dritter jahrgang,
Berlin, 1854, p. 176—194,

Leo Joannes, Historia Prussiae, Brunsbergae, 1725.

Lepner Theodor, Der Preusche Littauer..., Danzig, 1744.

Der Lieflėndischen Chronik, Th. 1—2, in deutsche uebersetzt von
Johann Gotfried Arndt, Halle im Magdeburg, 1747—1753,

731

Lietuvos Metrika, Acta Lithuanorum, Libri inscriptionum — įrašų
knygos; Libri publicorum negotiorum — viešųjų reikalų
knygos.

Lucas David žr. David Lucas.

Maciejowski Waclaw Aleksander, Pierwotne
dzieje Polski i Litwy zewnetrzne i wewnetrzne, Warszawa,
1846.

Mallet P, H., Histoire de Dannemarc, t. 3, Genėve, 1768,

Mallet P. H., Les anciens Danois, Genėve, 1790.

Malte-Brun [Conrad], Tableau de Ja Pologne ancienne et mo-
derne, Paris, 1807.

Merkel G, Die Vorzeit Lieflands, B. 1, Berlin, 1798,

Michalo Litvanvs, De moribvs Tartarorvm, Litvanorvm
et Moschorvm, Basileae, 1615.

[Mickiewicz Adam] P. S. F. Ž, Žywila. Powiastka. Z dziejėw li-
tewskich.—,,„Tygodnik Wilenski“, 1819, Nr. 133, p. 113—121
(„Darbų“ išnašoje leidimo metai klaidingi— 1817).

Montfaucon (de) Bernard, L'antigute expliguėe et
reprėsentėe en figures, Paris, 1722,

Narbutt Teodor, Badania starožytnošci litewskich.—,Ty-
godnik Wilenski“, t, 3, 1817, Nr. 71, p. 273—282, Nr. 77,
p. 369—373.

Narbuti Teodor, Dzieje starožytne narodu litewskiego, t. 1,
3, 4, Wilno, 1835—1838,

Neueste nordische Beytraege zur physikalischen und geographi-
scheh Erd- und Voelkerbeschreibrung, Naturgeschichte und
Oekonomie, Bd. 1 (Neue nordische Beytraege..., Bd. 5), St. Pe-

į tersburg und Leipzig, 1793.

Notizen von Preussen... žr. Gervais J, F.

Nougorod, liet. žr. Aeronuceų Hosroponcknd.

Olaus Petrus žr. Langebeck J.

Olearius Adamus, Oiit begehrte Beschreibung der newen
orientalischen Reise, so durch Gelegenheit einer hollsteini-
schen Legation an den Kėnig in Persien geschehen, Schleswig,
1663,

Ovidius Naso Publius, Opera, t. UI, Berolini, 1757.

Paulus Diaconus, De. origine et gestis regum Langobardo-

rum libri VI, Paris, 1514.

732

Pisanski Georg Hristoph, De montibus regni Prussiae
notabilioribus commentationem geographicam, Regiomonti,
1769.

Piteas.. žr. Lelewel Joachim,

Plinius Secundus Caius Maior, Historiae naturalis
libri XXXVII, t. 1—4, Parisiis, 1779.

Pomponius Mela, De situ orbis libri tres, Lipsiae, 1816.

[Poška D.], O dębie mającym przeszto lat tysiąc zwanym Baublis,
ktėry ros! na Žmudzi w majętnošci Bardzie nalęžącego do
Dyonizego Paszkiewicza.—,,Dziennik Warszawski", 1826, t. IV,
Nr. 11, p. 37—46.

Praeletiones... žr. Groddeck.

Praetorius Matthaeus, Deliciae Prussicae oder Preussi-
sche Schaubihne, 1690, (rankraštis, nuorašas — MAB, f. 129,
b. 1338—1339).

Praetorius Matthaeus, Orbis Gothicus, [liber 1], Oliva,
1688. '

Prawa, konstytucye y przywileie Krolestwa Polskiego y Wielkiego
Xiestwa Litewskiego y wszystkich prowincyi naležących, t. III,
V, Warszawa, 1735, 1738,

Procopivs Caesariensis, De rebvs Gothorvm, Persvm
ac Vandalorvm libri VII, Basileae, 1531.

Ptolomaeus Claudius, Geographia, Romae, 1508,

Raczyūski Edward, Kodex dyplomatyczny Litwy, "Wroc-
taw, 1845,

Rask Rasmus Kristian, Untersuchung ūber den Ursprung
der alten nordichen oder islėndischen Sprache, (po 1818j.
Rhesa Lliudvikas] J[Gediminas|, Dainos oder litthauische

Volkslieder, Kėnigsberg, 1825.

Rhesa L. J. žr. Donaleitis Ch.

Robertson William, Histoire du rėgne de Vempereur
Charles — Guint, t, 1, Paris, 1822.

Ruhig Philipp, Betrachtung der littauischen Sprache in
ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften, Koenigsberg,
1745,

Saxo Grammaticus, Historiae danicae lib. XVI, Lipsiae,
1771.

Schloezer August Ludewig, Gebhardi Ludewig
Albrecht, Geschichte von Littauen, Kurland und Liefland,
Halle, 1785.

Schūtz Caspar, Rerum Prussicarum historia, Gedani, 1769.

733

Siestrzencewic4 de Bohusz Stanislav, Precis des
recherches historigues sur Vorigine des slaves ou esclavons
et des sarmates, St. Petersbourg, 1824.

Statut Wielkiego Księstwa Litewskiego... roku 1588, Wilno, 1819.

Storch Henri, Historisch-statistisches Gemėlde des Russi-
schen Reichs an Ende des achtzenten Jahrhunderts, t. 1—8,
Riga — Leipzig, 1796—1803.

Strabo, Geographie, Bd. 6, Stuttgart, 1832.

Stryikowski Osostewiciusz Maciei, Kronika Pols-
ka, Litewska, Zmodzka y wszystkiey Rusi, Krolewec, 1582
[1766].

Suhm P. žr. Langebeck J.

Tacitus Caius Cornelius, De sitv, moribvs et popvlis
Germaniae libellus, exposvit Ivst. Christoph. Dithmarvs, Eran-
cofvrti ad Viadrvm, 1766.

„Tygodnik Petersburski" žr. Jucewicz L. A.

„Tygodnik Wilenski“, 1817, Nr. 71, 77 žr. Narbutt T., Badania...

Vater Johann Severin, Vergleichungstafeln der europ.
Stammsprachen, Halle, 1822.

Wigand z Marburga, Kronika, wyd. Jana Voigta i Ed-
warda hr. Raczynskiego, Poznan, 1842. |

Ville-Hardouin (de) Geoffr, De la Congueste de
Constantinoble..., ėd. par M. Paulin Paris, Paris, 1838.

Wynalazki, odkrycia i rozmaitošci.—,Dziennik Wilenski“, t. 3,
1822, p. 126—137.

Windecke Eberhard, Historia Sigismundi imperatoris
1386—1442 w Denkwūrdigkeiten...— Scriptores rerum germa-
nicarum, t. 1, 1782.

Wizerunki i rostrząsania naukowe. Poczet nowy drugi, t. 22,
Wilno, 1841.

Voigt Johann, Geschichte Preussens, Bd. 1—6, Kėnigsberg,
1827--1834.

Volumina legum žr. Prawa, konstytucye y przywileie...

>Kypnan MBA cm. Cesepo-sariaAHBTA Kpak...

KapaMaus Hukonah, Hcropna rocyAapcTBa Poccnžcxoro,
H3Ą. II, T. 1—5, CIJ6, 1818—1819,

Aeronnceų HoBropockui, HaunHamNuKca 07 1017 1 KoHva-
mHždca 1352 roĄ0M, M., 1781.

Cesepo-3aaAHbIž Kkpaži VlMNepuu B INP6xKHeM MH HACTOAINEM. —-
>Kypuan MunucTepcTBa BHYTPEHHBIX AeA, KH. 2, CI6, 1843,
p. 207—241.

734

REDAKCINĖS PASTABOS

S. Daukantas rašė savo gimtąja pajūrio žemaičių dounininkų
(kretingiškių) tarme. Tos tarmės fonetinės, morfologinės, leksinės
ir sintaksinės ypatybės jo raštuose vyrauja. Tačiau savo darbus
jis skyrė ne vien žemaičiams, bet visiems lietuviams. Tai matyti
iš „Pasakojimo“ pratarmės, kur sakoma: „Tawęs milas Letuwi
skajtytojau meidu, kad ne tužtumi ant manęs, jog ne tawa parak-
wijos katbū rasziau, gali pats wiena karta parskajtis antra karta
skajtydamas nusoukti žodius pagal soukos sawa parakwijos. Jr tejp
kami randi paraszyta, kantri ir narsi karejwej, skajtyk kantrus ir
narsus karejwej, kami randi kantri wirą, skajtyk kantru wiru ir
tejp tolaus."“ Taigi, tur būt, pirmiausia dėl noro, kad suprastų ne
vien žemaičiai skaitytojai, taip pat ir dėl spausdintų lietuviškų
raštų įtakos S. Daukanto kalboj atsirado ir nebūdingų jo gimtajai
tarmei ypatybių: dvibalsiai ai, ei galūnėje (wargaj, kajlej, mer-
gelej), galūninis balsis 0 (gaudesio vns. kilm, rado, suwadino),
dvibalsiai ie (wienas, wietoie, kurie) ir uo (duonos, duos), daikta-
vardžių vyr. g. vns, naud. ir kai kurių prieveiksmių galūnė ui
(daktuj, sunuj, paskuj), nesutrumpėjusios galūnės (wadinamas,
wienas, narsybieie). ,Nežemaitiškų“ dalykų gausėjo palaipsniui,
daugiausia jų yra vėliausiuose darbuose, kartu ir „Pasakojime“".

Rašyboje S. Daukantas laikėsi ir fonetinio (dirpti, isztauszti),
ir kilminio (aigiežti, dziaugsmą) principo. Kaip ir dauguma ano
meto Mūsų rašto žmonių, jis vartoja kai kuriuos lenkų rašmenis:
cz (=ė), sz (=š), L, w, ž, Ž, jų pavyzdžiu žymi j vietoj dabartinio
i dvibalsiuose (buriuj, trumpaj). Vartoja nosines g, 4:4 vns. gal.
ir dvigarsiuose su m, n, (iaužą, gmžina, ąni), ę vas. kilm. ir gal.
(senowęs, karę), būtojo laiko III asm. (wedę), kartais dvigarsiuose
su m, n (szwęntino). Iš ilgųjų balsių skiria ilgąjį i, kurį žymi y,
nors nenuosekliai (gyweno, tejsybę). Vartoja keletą raidžių su
diakritiniais ženklais, kuriomis stengiasi tiksliau išreikšti tarmės
garsus arba žymi morfologines formas: d, ė (greta aj, ej) žymi ga-
lūninius dvibalsius ai, ei (pernd, skaugė), taip pat skiria mot. g.
dgs. gal. (wijtūs, girzės) nuo vard, (wijias, girres); d kartais rašo
vietoj dabartinės Ik. e (ždūmaj); ė pasitaiko vietoj ie (Lėtuwius); i“,

* Dėl techninių kliūčių kitur šis ženklas nevartojamas.

735

ė(ū) būna vietoj i, u (sėtikėsi, skaugūs); 6, nors retai ir labai ne-
nuosekliai, atrodo, rašo vietoj žemaitiško uo (6ro, ryžos, taip pat
kirčiuotoje vns. kilm. galūnėje — brandos), ū — dgs. kilm.
(spejgū); i — vns. gal. (ugni); dvibalsį uo (jo tarmės ou) žymi ir
ū (kūkszią). Gausiai raidžių su diakritiniais ženklais yra „Būde“,
„Pasakojime“ jų mažiau. S. Daukantas beveik nevartoja priebalsių
ch, f, juos kartais teparašo svetimuose varduose, bet dažniausiai
lietuvina — keičia į k, p. Vardai, prasidedantys priebalsiu A, ra-
šomi be jo (Erodotas). Po trumpojo balsio, nors labai nenuosekliai,
vartojami dvigubi priebalsiai (kitta). Didžiosiomis raidėmis, be sa-
kinio pradžios, S. Daukantas rašo tikrinius daiktavardžius (Witau-
tas, Kiajpieda), genčių ir tautybių vardus (Parusej, Lanks), gyven-
tojų pavadinimus pagal kilimo vietą (Naugardionis dgs. vard.),
pareigybių pavadinimus (Sarguns), šventes (nors ne visada). Sve-
timų vardų rašyba nenuosekli — vienais atvejais išlaikomos origi-
nalios jų formos, kitais transliteruojama pagal tarimą, vienais at-
vejais jie linksniuojami, kitais — ne.

S. Daukanto skyryba taip pat nėra nuosekli: kartais skyrybos
ženklas dedamas kur nereikia, arba atvirkščiai — nepadedamas,
kur turėtų būti. Skyrybai S. Daukantas vartoja visus šiuo metu
turimus jos ženklus: tašką, kablelį, kabliataškį, dvitaškį, brūkšnį,
brūkšnelį, klaustuką, šauktuką, kabutes, skliaustelius, Paprastai
jo raštuose jie atlieka tas pačias funkcijas, kaip ir dabartinėje
mūsų skyryboje, tačiau ne visada. Taškas dedamas sakinio gale;
po santrumpų ir po skaičiumi rašomų kelintinių skaitvardžių. Kab-
lelis vartojamas vienarūšėms ir išskirtinėms sakinio dalims, įter-
piniams bei sudėtiniams sakiniams skirti. Mėgsta kabliataškį. Pe-
riode jį dažnai rašo ten, kur reikėtų dėti tašką arba pakaktų kable-
lio. Dvitaškį dažniausiai deda po žodžių (paprastai po beje, tai
yra), po kurių seka išskaičiavimas ar paaiškinimas, rečiau prieš
tiesioginę kalbą. Brūkšnį vartoja retai, juo kartais pažymėdamas
sakinio pabaigą ir naują pastraipą. Brūkšnelis dėliojamas tarp
dviejų žodžių, sudarančių vieną sąvoką (ukęs-wirs, Kuriejū-Ku-
riejis, pilęs-Kalnajs),. Klaustuku baigia klausiamąjį sakinį, jį rašo
it po šalutinio sakinio su klausiamaisiais žodeliais (Dabar rejk
modėm wejzieti diel ko žmones kas mela sie jawus?). Po retorinio
sakinio deda šauktuką, kurį, nors ne visada, vartoja taip pat po
kreipinio su jaustuku (Ej Wieszpatie!) ir po jaustuko (Ajf!). Kabu-
tėmis skiria tiesioginę kalbą ir perteikiamus kito žodžius. Į skliaus-
telius ima įvairius paaiškinimus, kartais sinoniminius žodžius.

Pabrėžtina, jog šios pastabos apie S. Daukanto kalbą, rašybą.

736

bei skyrybą pateikiamos, remiantis spausdintų jo kūrinių tekstais
ir jo paties ranka rašytais rankraščiais. Į kitų žmonių darytus nuo-
rašus neatsižvelgta, kadangi kai kuriomis ypatybėmis jų rašyba
skiriasi.

Iki šiol skelbtus ir perspausdintus S. Daukanto darbus (žr.
„Teksto komentarai“, I, II t), dedamus į šiuos „Raštus“, reda-
guota įvairiai. Antrasis „Būdo“ leidimas, pasirodęs XIX a. pa-
baigoje JAV, buvo pateiktas ano meto spaudoje bei knygose įsi-
galėjusia kalba ir rašyba, nors išlaikant ir kai kuriuos S. Daukanto
kalbos dalykus, Redaguojant čia neretai pakeistos žodžių formos
bei patys žodžiai, jie praleisti arba prirašyti nesami, retesni dažnai
aiškinti skliausteliuose, kartais sukeista sakinio žodžių tvarka. Pa-
našiu būdu yra suredaguota ir „Pasakojimo“ pradinės dalies pir-
moji publikacija, išleista XIX a. pabaigoje Rytų Prūsijoje. Tre-
čiojo „Būdo“ leidimo redaktorius J. Talmantas S. Daukanto žemai-
tiškas fonetines ypatybes transponavo į Ik. Žemaitiškų linksnių ir
asmenų galūnių jis nekeitė, o į Ik. jas teatstatė paraidžiui. S. Dau-
kanto „Rinktinių raštų“ tekstus redagavęs Z. Zinkevičius aukš-
taitino fonetiką, dabartinės Ik. formomis keitė žemaitiškas linksnių
ir asmenų galūnes, žodžių kamienus, kai kurias priesagas, prie-
veiksmius, vietomis pakoregavo žodžių tvarką, aukštaitino prie-
linksnines konstrukcijas, dviskaitą, dabartino asmenų ir vietų var-
dų formas.

Šiam S. Daukanto „Raštų“ leidimui imami pirminiai, autentiš-
kiausi jo veikalų tekstai: „Darbų“— V. ir M. Biržiškų paruošta
1929 m. publikacija, sutikrinant ją su pačiu nuorašų, buvusiu tos
publikacijos pagrindu, ir antrų, vadinamuoju Uvainio nuorašų;
„Būdo“-- pirmasis jo leidimas; mažesniųjų S. Daukanto leidinių
pratarmių — autografai ar pirmosios publikacijos; „Pasakojimo“
I dalies — Vilniaus universiteto Mokslinės bibliotekos rankraščių
skyriuje esantis autografas, o II dalies — nuorašas, saugomas Lie-
tuvių kalbos ir literatūros instituto rankraštyne, sutikrinant jį su
tame pat rankraštyne esančiu kitu nuorašu.

S. Daukanto „Raštų“ tekstai redaguojami laikantis šių prin-
cipų.

1. S. Daukanto rašyba pakeičiama dabartine. Jo k, p, vartotos
vietoj ch, f, keičiamos ch, + (pvz, Kanas, Plarencyio vns. vt.—
chanas, Florencijoj). Sudabartinama taip pat S. Daukanto skyryba,
išlaikant, be vieno kito atvejo, jo sakinį periodą ir pastraipas.
Tiesioginė kalba, kaip ir S. Daukanto, skiriama kabutėmis. Rank-
raščiuose ar pirmose publikacijose pabraukti ar kursyvu duoti žo-

24. Raštai I t. 737

džiai bei posakiai išskiriami kursyvu. Šis principas ne visais atve-
jais taikomas „Darbuose“, kurių nuoraše daug pabraukimų bei
išretinimų neturi prasmės. .

2. Žemaitiški S. Daukanto garsai verčiami į Ik. garsus, pvz.,
vietoj medio, žodi6o, Zūmajiej, mediū, ajtioti, akmou, douną, kijle,
niera, ouszės, roustė, iszrenstosi, tijws, daktuj, wakaj, skaugė yns.
naud. rašoma medžio, žodžiū, žemaičiai, medžių, aičioti, akmuo,
duoną, kielė, nėra, vąšas, rąstu, išręstose, tevas, daiktui, vaikai,
skaugei.

3. Sutrumpėjusios galūnės (tokius linksnių galūnių sutrumpė-
jimus S. Daukantas kartais žymi apostrofu wir's) atstatomos, vietoj
apdars, darom's, senowie, kraun, ierio ir kt, rašoma apdaras, da-
romas, senovėj, krauna, terioja ir kt. Paliekamos sutrumpėjusios
galūnės, pasitaikančios ir literatūrinėje kalboje, kaip: matisem
„Matysim“, regieiom „regėjom“, ryžos „ryžos“. -

4, Pagal Ik. normą keičiami nedėsningi fonetiniai variantai
ir šiaip kai kurios žemaitybės, pvz., gmbole, apažos, dajniou, dė-
winoti, dwyleką vns. gal., ekietes, erželas, gėlžijs, gywolus, ka-
muli, kopa, kunegaj, topiszie, matagi, medigaj, mesą, mitas,
nauinė, obulus, olunges, parkijię, piedsūkeys, piningaj, plezdinga,
ragiū, wepsojy, Wokytis, žwajsdės ir kt. keičiama į vambolė,
apvalus, dainuoja, dovanoti, dvylika, akėčios, eržilas, geležies,
gyvulius, kamuolį, kuopa, kunigai, Iopšy, melagį, medžiagai, mėsą,
mielas, naujiena, obuolius, volungės, perkeitė, pėdsekiais, pinigai,
blezdinga, rogių, vėpsojo, vokietis, žvaigždes ir kt. Tokiu pat prin-
cipu redaguojami tarptautiniai žodžiai ir svetimybės (daugiausia
istoriniai terminai), pvz., vietoj Koncilium, konturas, prawincijo-
lams, ciecorius, Jomilesia, posnika vns. kilm, szaliyžej ir kt.
rašoma konsiliumas, komtūras, provinciolams, ciesorius, jomylista,
pasninko, šaliyšiai ir kt. Retesnių, turinčių kokį nors niuansinį at-
spalvį ar susijusių su S. Daukanto etimologija šios rūšies žodžių
paliekamos autoriaus formos, pvz., aimonas „etmonas“, deputotai
„deputatai“, kūmendotas, taborius „stovykla“.

5. Dvejopos ar keleriopos to paties žodžio formos suvienodi-
namos, paprastai pasirenkant Ik. ar S. Daukanto dažniau vartojamą
formą, pvz,, akiwajzda, akiwejzda ir akiuwajzdo vns. vt., jodas ir
jotas „raitelis“, pragumas ir progumas, dgs. gal. trimittus, trimi-
ttius ir trimijlius, ewangelije ir ewanelije, gromaia ir grometa,
marczelga ir marszelga, zdrada ir zdroda suvienodinama į akivaiz-
da, jotas, pragumas, trimitus, evangelija, gromata, marčelga, zdro-
da. Nevienodos to paties žodžio formos paliekamos, jeigu jos var-

738

tojemos beveik lygiagrečiai arba žodis yra retas, taip pat jei
S. Laukantas tuos žodžius etimologizuoja, pvz., abazas ir abažas,
darai ir darbai, į ir ing, karonė ir koronė, Kluokti ir klūkti, pavie-
ta, pavietas ir pavietė, prabočiai ir probočiai, suėjimas ir sueimas,
išzurdoti ir išžurdoti, tuojtimpos ir tuointimpos.

6. Tarminės priesagos -alis, -ė, -elis, -ė, -inykas, -ė keičiamos
atitinkamomis Ik. priesagomis, pvz., vietoj ląngalis, uppalej, ku-
dikėli, rasztinikaj, sakalinikas rašoma langelis, upeliai, kūdikėlį,
raštininkai, sakalininkas. Priesaga -alė, -elis paliekama pavardėse
(Bucaly vns. įn. „Bučale“, Algimuntalys vns. kilm. „„Algimantalės“,
Narimontelis ,Narimantelis"), taip pat priesaga -alis, -ė paliekama
žodžiuose, kuriuose ji neturi deminutyvinės reikšmės ar kuriems
suteikia specifinę reikšmę, ir hibriduose (dievalis, kunigaikštalė,
medalė „nedidelė giria“, muižalė, nabaštikalis, vargalis „vargšas“,
vietovalės „miesteliai“, žmonalės).

7. S. Daukanto vartojami kitos giminės ar kamieno negu Ik.
žodžiai norminami pagal Ik, pvz., vietoj dainie, ejiomis, girres,
gėlbej, katkajs, kanapius, tajma, tuomas dgs. vard., majszty, pa-
saulęs, pile, rutaj, sosto vns, vt.,tukstąntės, wajst4 ir kt. rašoma
daina (dainė palikta tik pavadinime „Dainės žemaičių“), eilėmis,
girios, gulbės, kalkėmis, kanapes, laimė, luomai, maištą, pasaulio,
pilis, rūtos, soste, tūkstančius, vaistą ir kt, S. Daukanto formos
paliekamos, kai žodis turi kitą reikšmę, negu Ik. (buta „ūkis“,
„ūkė „valstybė; ūkis"), o kartais dėl tam tikro niuanso (įgulė „įgu-
la“, karė, rūsias „rūstus“). '

8. Žodžių tarminės lytys (dažniausiai kaitomųjų žodžių ga-
lūnės) pakeičiamos atitinkamomis Ik. lytimis, pvz.: a) daiktavar-
džių linksnių formos dukteries, jotij, walgiou, gmžiouie, dingstieie,
pirtiesi, žodiusi keičiamos į dukters, jočiai, valgiu, amžiuje,
dingstyje, pirtyse, žodžiuose; b) būdvardžių ir skaitvardžių formos
garsio, drousi, jaunoujou, narsiji, deszimiamiję, rangi dgs. vard.
wiresnije, didiosės dgs. gal.— į garsaus, drąsų, jaunajam, narsųjį,
dešimtajame, rangūs, vyresnieji, didžiąsias; c) įvardžių formos
koriė, toumi, jumis dgs. gal., korius, tus — į kuriuo, tuo, jus, ku-
riuos, tuos; d) veiksmažodžių, dalyvių, pusdalyvių formos jauto-
tijs, grudies, regam, seket, taraj, žwelgsem, mieklinsemos, butio
(buczio), saugoiumi, stebietumes, sosirinktum, drensaj, eję bt. Ik.
HI a., mijktąntys, palijkt, pakwijiusis, lyginamis, remdamis — į
jautotis, grūdos, regim, sekit, taria, žvelgsim, mėklinsimės, būčiau,
saugotum, stebėtųsi, susirinktų, drįsta, ėjo, miegantys, palieka, pa-
kvietę, lyginami, remdami; e) prieveiksmiai, jungtukai, prielinks-

739

niai (priešdėliai) gntrejp, artiaus, numij (krypčiai žymėti), paskou,
rita porita, tejp, lyisiau, tolesnej (šios darybos prieveiksmiai pa-
liekami sudėtinėse aukščiausio laipsnio formose, kaip piatej pita-
tesnej „plačiai platesniai“), tolij, tujau(s), tecziaus, ape (aple rt.),
nu, par, pri, prisz — į antraip, arčiau, namo, paskui, rytoj porytoj,
taip, tiesiai, toliau, toli, tuojau, tačiau, apie, nuo, per, prie, prieš.
Paliekamos veiksmažodžių formos gema, irsta, kilsta, skadusta, ka-
vo, nušavo, nekaitoma sangrąžinių pusdalyvių forma su galūne
-0s (dziaugdamos „džiaugdamasis“, gailėdamos „gailėdamasi“,
melsdamos „melsdamiesi“), taip pat nekaitomi sangrąžinių daikta-
vardžių vediniai, kaip elgimos „elgimesi“, noksenos „lenktynės“.
Taip pat paliekami žemaitiški laiko prieveiksmiai, nusakantys oro
būvį (darganotie, speiguotie), kurie Ik. neturi tikslaus atitikmens,
o vienas kitas pateikiamas ir „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“.

9, Priešdėlėtųjų veiksmažodžių formų sangrąžos dalelytė ra-
šoma po priešdėlio, pvz., vietoj nebstebieses, nelepinos, 6žkąndos
rašoma nebsistebės, nesilepino, užsikando.

10. Dviskaita paliekama, tik vietoj žemaitiškų formų rašomos
aukštaitiškos, pvz, jaunoujum, judums, linkiau, szioudom, tijdwi
skėrsini sijni buo so junkti sijnė, lijlo lejdimas yra wissodidiau-
sim idim motriszkujū, [...] kartajs wėnsaj dum trubom pusdamas
sėlajkėn judėms balsą daroma jauniejiem, judviejų, linkiva, šie-
dviem, liedvi skersini sieni buvo sujungti siena, lielio leidimas
yra visų didžiausiom ydom motriškųjų, kartais viensai, dviem trū-
bais pūsdamas, sutaikina jųdviejų balsą.

11. S, Daukanto sintaksė — sakinio žodžių tvarka, linksnių
vartojimas bei valdymas — paprastai išlaikoma. Redaguojami tik-
tai tokie dalykai: a) Kai kurių prielinksnių vartojimas su neįpras-
tais tam tikrais atvejais Ik. linksniais, būtent: konstrukcija ant su
naudininku, galininku ir įnagininku keičiama į to paties prielinks-
nio konstrukciją su kilmininku (ant wyita iszkloiy, ant eilas Letu-
wiu guly, Ąnt galwomis sklastaj [...| taukszoię — ant vietos išklo-
jo, ant eilių lietuvių gulė, Ant galvų sklastai taukšojo); už su
naudininku ir galininku —į už su kilmininku (už tims taszkams
stowiedamis, issikulusis 6ž reję, už io sunu Szwarna iszpyIsZOo —
už tų taškų stovėdami, išsikūlę už rejos, už jo sūnaus Švarno iš-
piršo); po su naudininku ir galininku —į po su kilmininku ir įna-
gininku (po toke pargale, pawežęs po irobos ąngą — po tokios
pergalės, pavežęs po trobos anga); pagal, pas, paskui, prieš su kil-
mininku — į šiuos prielinksnius su galininkų (Kariawo pagat vij-
tos budo, pas anų, paskou ju iszeiy, prisz trobos duru buo —

740

Kariavo pagal vietos būdą, pas anuos, paskui juos išėjo, prieš tro-
bos duris buvo); be, dėl, iš, nuo, prie, tarp su naudininkų — į
šiuos prielinksnius su kilmininku (be pargliia warginty, diel sawyi
gawa paszalpa, Jaunoiy isz sawa puse tyikies, wos beiszspruda
nu giliyne, pri galotinėj nėmo sijnaj, idrp dydoumene — be per-
glytos varginti, dėl savęs gavo pašalpą, Jaunoji iš savo pusės tie-
kės, vos beišsprūdo nuo giltinės, prie galutinės namo sienos, tarp
diduomenės). Autoriaus konstrukcijos nekeičiamos tais atvejais,
kai minėtieji prielinksniai būna pavartoti kito prielinksnio reikš-
me, pvz., ant — į, už — po (Atvežus nabaštiką ant kapus „„Atvežus
nabaštiką į kapus“, Raktininkas, kurs lobius didžiojo kunigaikščio
už raktui laikė „Raktininkas, kurs lobius didžiojo kunigaikščio po
raktu laikė“). b) Su žodžiu vadinamas ir jo formomis vartojamas
vardininko linksnis paprastai pakeičiamas įnagininku, pvz., vietoj
atwadyna [..] zakanikus wadynamus Kryžeiwey rašoma aivadino
zokaninkus, vadinamus kryžeiviais.

12. Baltų genčių ir sričių vardų paliktos S. Daukanto formos,
tik jos apvienodintos, pasirenkant vieną dažniau vartojamą, pvz.
„Darbų“ Jodwiežej, Joudwiežej, Jadwiežej ir kt.— jodviežiai,
„Pasakojimo“ Jatwiežaj, Jotwiežej, Jadwiežaj — jatviežiai ir t. t.
Kitų tautų bei genčių vardų formos paliekamos nekeistos, pagal
Ik. normą padaryta tiktai anglas, mongolas, totorius ir graikas
(S. Daukanto yra Anglis, Inglis, Mogulu dgs. kilm., Totorej, Ta-
torej, Tautorej, Grekas). Kita graiko forma — grekonis — palikta.

13. Nenuosekliai (laikantis originalo rašybos, pagal tarimą,
mišriai) S. Daukanto rašomi vietų ir žmonių vardai paprastai trans-
literuojami šiuo metu lietuvių kalboje įsigalėjusiu fonetiniu prin-
cipu. Suslavintos ar lotynizuotos lietuvių kunigaikščių vardų for-
mos, jo paimtos iš istorinių šaltinių, sudabartinamos. S. Daukanto
aplietuvinti kai kurie slaviški vardai paliekami (Jurgis Sviatosla-
vičius, Semionas I Jonavičius). Įvairuojančias vietų bei žmonių
vardų formas apvienodinant ir jų autentiškumą nustatant, remtasi
paties S. Daukanto naudotais šaltiniais (J. Poigto, Kocebu, A. Ko-
jelavičiaus knygomis) ir šiuolaikinių istorikų veikalais,

14. Apsirikimai bei korektūros klaidos ištaisomos, specialiai
jų niekur nenurodant. „Darbuose“ ir „Pasakojimo“ II dalyje pa-
sitaikančios neaiškios teksto vietos, kurioms suprasti ar išskaityti
buvo pasiremta kitais jų nuorašais, pažymimos žvaigždute, o išna-
šose nurodoma, kokie žodžiai ar frazės yra tose vietose viename
arba kitame rankraštyje. S. Daukanto žodžiai čia duodami kaip ir
pagrindiniame iekste — suredaguoti, tačiau neaiškiais ar abejoti-

741

nais atvejais nesuredaguoti. Išnašosę su žvaigždute pateikiamos
taip'pat „Darbų“ rankraštyje esančios D. Poškos bei S. Stanevi-
čiaus pastabos, įrašytos skliausteliuose.

15. S. Daukanto tekste pasitaikantys nurodomi šaltiniai iš
teksto nukeliami į išnašas,

TEKSTO KOMENTARAI

DARBAI SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Šio veikalo yra du rankraštiniai variantai: Darbay sėnuju
žiiuwiu yr Žemaycziu (VUB, f. D 104, 885 p.), iš kurio veikalas
dabar publikuojamas, ir Darus Letuwiu er Žiamaitiu suraszy S, Tie-
welis u. Z. metusy 1833 (VUB, f. D 66, 549 p.). Pirmasis rankraštis
skelbtas visas — Simanas Daukantas, Darbay senuju Li-
tuwiu yr Žemaycziu 1822, spaudai paruošė Vaclovas ir Mykolas
Biržiškai, K., 1929, o jo ištraukos — S. Daukantas, Rinktiniai
raštai, V,, 1955, p. 39—75,

Pirmasis „Darbų“ autorių 1920 m. išaiškino E. Volteris.
1919 m. Kauno centrinis knygynas (biblioteka) buvo gavęs Veprių
dvarininko Marijono Plioterio biblioteką, kurioje buvo ir „Darbų“
rankraštis. E. Volteris, palyginęs „Darbų“ tekstą su kitų S. Dau-
kanto istorijos veikalų tekstais, iš pasikartojančių vietų, pasako-
jimo tendencijos, kalbos, stiliaus nustatė, jog ir „Darbus“ yra pa-
rašęs S. Daukantas. E. Volterio išvadas visiškai patvirtino Vaclo-
vas Biržiška, 1929 m. Universiteto biblioteka Kaune gavo ir ant-
1ąjį šio veikalo variantą, kuris skiriasi nuo pirmojo tarmės niuan-
sais, nedideliais redakciniais pakeitimais. Kalbiniu požiūriu antra-
sis variantas yra labiau išlaikęs S. Daukanto tarmę. Pirmajame
variante vienoj vietoj praleista daug teksto: „Sulygintas Tėve
mūsų erulių su Tėve mūsų lietuvių...“ Šiaipjau pirmasis variantas
nurašytas iš originalo kruopščiau. Ypač tai ryšku, palyginus pir-
mojo ir antrojo varianto išnašas: antrajame išnašos trumpintos,
iškreiptos arba net visiškai praleistos. Be to, pačiame tekste nenu-
rašyti retesni asmenvardžiai, pvz., pratarmėje — Herodotas, Jus-
tinas, vietomis praleisti paragrafų pavadinimai, nėra jų numera-
cijos. Todėl dabartinei publikacijai pasirinktas pirmasis variantas. |

- Žinoma, svarbus klausimas, kieno ir kada šie nuorašai pada-
ryti. „Darai“ rašyti vieno asmens, jų priešlapyje yra senas įrašas
„Uwojn“, taip pat viršelyje priklijuotas Jono Krizostomo Gintilos
ekslibrisas „Ex Bibliotheca Jo. Gintyllo Nom. Eppi“. Abi šios pa-

742

vardės turėtų rodyti buvusius rankraščio savininkus. Vienas jų,
matyt, yra filologas ir kultūros veikėjas Leonas Uvainis (1753—
1828), gyvenęs Žemygaloje, Raseinių aps. Kai Vilniaus universi-
žete;S. Daukanto studijoms baigiantis, iškilo klausimas dėl lietu-
vių kalbos dėstymo, L. Uvainis buvo minimas kaip rimčiausias lie-
tuvių kalbos mokovas. J. K. Gintila (1788—1857) taip pat domė-
josi lietuvių kalba ir kultūra, gyvendamas Peterburge, artimai
bendradarbiavo su S. Daukantu. Jei tartume, kad L. Uvainis buvo
pirmasis, o J. K, Gintila antrasis šio rankraščio savininkas, tai iš-
kiltų vienas nesuprantamas klausimas. Ką reiškia „Darų“ tituli-
niame puslapyje 1833 m. data, juk tuomet L. Uvainio jau nebe-
buvo gyvo? Patikrinus rankraščio popierių, atrodo, kad jis vieno-
das, turi nuolat pasikartojantį vandenženklį su 1823 m. data. Ar
galėjo šis visas popierius užsigulėti ištisą dešimtmetį? Gal būt,
L. Uvainis buvo dar vieno nežinomo nuorašo (o gal paties origi-
nalo) savininkas, o ,„Darų“ variantas tėra ano nuorašas? Kada šį
rankraštį įsigijo J. K. Gintila? Ekslibrisas rodytų, kad tarp 1844
ir 1850 m., kai rankraščio savininkas buvo Žemaičių vyskupijos
valdytojas (vyskupas nominatas) O gal ekslibrisas klijuotas į
anksčiau įsigytąsias knygas ir įrištus rankraščius?

„Gerokai aiškesnis yra pirmojo varianto —, „Darbų“ — atsiradi-
mo laikas. Šis rankraštis turi literato Jurgio Plioterio (1810—1836)
antspaudą su įrašu: „Bibliotheca Georgii Comitis de Plater“. Šį
nuorašą jau 1836.IV.16(28) paminėjo Simonas Stanevičius (1799—
1848), rašydamas laišką istorikui Teodorui Narbutui. Anot jo, tarp
J. Plioterio bibliotekos rankraščių yra Lietuvos istorija, apimanti
laikus ligi Vytauto ir Jogailos mirties, nusirašyta iš vieno draugo
paskolinto veikalo.

Rankraščio tekstas rodo, kad perrašinėta bent keturių asme-
nų, jų tarpe Dionizo Poškos (apie 1757—1830) ir Simono Stanevi-
čiaus. Šie asmenys nuoraše paliko pastabų bei intarpų, pažymėda-
mi juos savo inicialais: D. P. ir S. S. Šis rankraštis turėjo atsirasti
ne vėliau kaip 1830 m., ligi D. Poškos mirties. Popierius, ant kurio
rašytas tekstas, turi vandenženklius su dažnai pasikartojančia
1829 m. data. Taigi šis nuorašas datuotinas 1829—1830 m.

'„Darbų" pratarmės pabaigoje yra pažymėta: „Rašyta metuose
1822“ Ši data paprastai laikoma „Darbų“ parašymo data. Peršasi
mintis, kad veikalą S. Daukantas galėjo rašyti po 1822 m. birželio
1 d., kai, apgynęs teisių magistro laipsnio traktatą, ligi 1825 m.
pavasario (diplomo gavimo) turėjo laisvesnio laiko. Tačiau šis
darbas truko gana neilgai, nes „Darbų“ išnašose nėra paminėta nė

743

vieno veikalo, išleisto vėliau kaip 1822 m. (tiesa, iš sutrumpintų
išnašų kartais sunku tiksliai nustatyti, kurių metų leidiniu nau-
dotasi).

1. Kilnieji žmonės nepuola prie to, kas svetima, ir nepaken-
čia, kad per apsileidimą žūtų tai, kas sava (Iot.).

2. Motiejus Strijkovskis, gimęs 1547 m. Strikove,
Lenkijoje, 1565 m. atvyko į Lietuvą, čia parašė ir 1582 m. Kara-
liaučiuje išspausdino „Niekados anksčiau šviesos nemačiusią Len-
kijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kroniką“.

3. Čia minimas Albertas Vijūkas-Kojelavičius
(1609—1677) ir jo dviejų tomų „Lietuvos istorija“, išspausdinta
1650—1669 m.

4. Augustinas Rotundas (apie 1520—1582), vadinę-
sis ir Mielesium, 1551 m, iš Lenkijos atvyko į Vilnių, tapo Vil-
niaus miesto vaitų, parašė „Cronica sive historia Lithuaniae“, ta-
čiau rankraštis, atrodo, XIX a. pirmojoje pusėje dingęs,

5. XIX a. pradžioje Lietuvos istorikai, ypač T. Narbutas, buvo
labai susidomėję švedų mokslininko Tunmano (Thunmann), tyri-
nėjusio šiaurinės Europos dalies senąją kultūrą ir religijas, išskai-
tytu tariamuoju prūsiškų įrašu, rašytu runų rašmenimis: „Dew
korg supyk s pustitiais ystuk ssus“. Tačiau netrukus istorikas
R. Henigas (Hennig, 1812) ir kiti išaiškino, jog Tunmanas suklydo,
nes kai kuriuos rašmenis savaip pakoregavo.

6. „Tėve mūsų“ įvairiomis kalbomis palyginimas „Darbuose“
praleistas, todėl jis atstatomas iš „Darų“ (p. 23). Čia dar yra nuo-
roda, kad šie tekstai imti iš J. Lelewel, Rzut oka na dawnošė
litewskich narodėw i związki ich z Herulami, Wilno, 1808, p. 47
(turėtų būti: iš įklijos po 49 numeruoto puslapio). „Daruose" ci-
tuojamųjų tekstų S. Daukanto ar jo veikalo perrašinėtojo truputis
praleista, truputis paredaguota, o kai kurie žodžiai nurašyti tie-
siog klaidingai,

7. S. Daukantui įtakos turėjo fiziokratų, maniusių, kad vertė
kuriama tik žemės ūkyje, teorija, kurią Vilniaus universitete pro-
pagavo profesoriai J. Stroinovskis, S. Malevskis ir kiti. S. Dau-
kanto neigiamą pažiūrą į kitataučius miestelių gyventojus, matyt,
formavo taip pat su kapitalizmo raida gimstančios nacionalinės
buržuazijos (ypač valstiečių buržuazijos) siekimas užimti svarbias
pozicijas įvairiose Lietuvos ekonomikos srityse. Vėliau, XIX a.
pabaigoje ir XX a. pradžioje, dėl to smarkiau paaštrėjo naciona-
liniai prieštaravimai, kenkę visam išsivadavimo judėjimui.

744

8. Čia S. Daukantas taip aprašo garsųjį Saulės mūšį, įvykusį
1236 m. rugsėjo 22 d., kuriame, kaip dabar manoma, lietuviams
vadovavo Žemaičių kunigaikštis Vykintas.

9. Kas vilko nasruose, tas ir užpakalyje (latv.).

10. Čia, matyt, suklysta „Darbų“ perrašinėtojų, nes kitame
nuoraše, „Daruose“ (p. 224), vietoj Koialowicz autorius įrašytas
teisingai — Karamnzin.

11. 5. Daukanto nuoroda, iš kur imtas šis pasakojimas apie
Živilę, netiksli. „Istorijoje žemaitiškoje“ (S. Daukantas, Lie-
tuvos istorija, t. 2, Plymouth, Pa, 1897, p. 5) jis nurodo straips-
nio, išspausdinto „Tygodnik Wilenski“ 1817 m., autorių T. Nar-
butą. Peržiūrėjus abu tų metų savaitraščio tomus (Nr. 54-—105),
nei T. Narbuto, nei kituose straipsniuose Živilės minint nerasta.
Pasirodo, kad S. Daukantas į „Darbus“ įterpė visą laisvai išverstą
Adomo Mickevičiaus apysakaitę, išspausdintą „Tygodnik Wilens-
ki“, 1819.11.28, Nr. 133, p. 113—121 (Žywila, Powiastka. Z dziej6w
litewskich. Wyiątek ze starožytnych rękopisėw polskich, udzielo-
nych redakcyy przez P. S, F, Ž.).

12, Čia aprašomas tariamasis vienuolių pranciškonų išžudy-
mas Vilniuje 1347 m. Ano meto šaltiniai šio fakto nemini. Le-
genda atsirado tik XVI a., ji minima ir Bychovco kronikoje.

13. Čia aprašomas lietuvių įgulos Pilėnų pilyje, kurią S. Dau--
kantas sutapatina su Punia, gynimasis 1336 m.

14. Šioje vietoje (vėlyvesniuose S. Daukanto raštuose apsirin-
kama) Kauno pilies gynimas, vadovaujamas Vaidoto, datuojamas
teisingai. Tik pats Vaidotas čia nepagrįstai vaizduojamas išdaviku,
perkrikštu ir t. t. Matyt, čia jam priskiriami brolio Butauto (mirė
1380 m. Prahoje), 1365 m. bandžiusio pagrobti sostą iš Algirdo,
biografijos duomenys. Apskritai po to, kai Vaidotas, verždamasis
iš apsupimo, pateko į kryžiuočių nelaisvę, nieko daugiau apie jį
nežinome.

BŪDAS SENOVĖS LIETUVIŲ, KALNĖNŲ IR ŽEMAIČIŲ

Rankraštis nežinomas; skelbtas — Budą senowęs Iėtuwiū kal-
nienū ir žamajtiū iszraszzę pagal senowęs rasztū Jokyb's Laukys,
Petropilie, spaudinie pas C. Hintze, 1845, 13, 252 4, p., pakarto-
ta — 1) 1892 m. „Vienybėje lietuvninkų“ ir atskiru atspaudu (Ply-
mouth, Pa, 1892, VI, 217 p.); 2) 1935 m. Kaune, redaguotas J. Tal-
manto (XXXI, 373 p.); 3) iš kauniškio leidimo 1954 m. perspaus-

745

dintas Čikagoje (XXXI, 360 p.); be to, paskelbta daug ištraukų
lietuvių k. ir jų vertimų lenkų, vokiečių k. įvairiuose kituose leidi-
niuose (žr. „Lietuvos TSR bibliografija“, serija A, Knygos lietuvių
kalba, t. 1, V., 1969, p. 76, Nr. 204).

„Būdo“ I leidimo tituliniame puslapyje kaip autorius nuro-
dytas Jokyb's žaukys, tačiau, spausdinant vardą, yra įsibrovusi
korektūros klaida, nes cenzūrai pateiktajame egzemplioriuje, kaip
matyti iš valdinio susirašinėjimo, būta Jokub's, Yra išlikęs „„Būdo“
I leidimo egzempliorius (LKLI, f, 1 (SD), b. 1) su paties S. Dau-
kanto taisymais — įdėtais rankraštiniais lapeliais. Čia tituliniame
puslapyje vardo y raidė taip pat ištaisyta į u. Beje, visi minėtieji
„Būdo“ papildymai yra pateikti žemiau šiuose „Paaiškinimuose“
(juos žymime: II red.)

„Būdo“ autorystė S. Daukantui priskirta, remiantis jo taisy-
mais I leidime, tiražo platinimu (žr. jo laiškus), 1857.IV.1(13) laiš-
ku nežinomam asmeniui, tekstologiniais tyrinėjimais, amžininkų
duomenimis. Pvz., tikrąją „Būdo“ autoriaus pavardę M. Akelaitis
paskelbė jau 1858 m. („Biblioteka Warszawska“, t. 3, Warszawa,
1858, p. 192, 194).

„Būdą“ S. Daukanias parašė Peterburge, jį cenzūruoti įteikė
Peterburgo cenzūros komitetui prieš 1844.V.16(28). Tos dienos po-
sėdyje komitetas, neturėdamas cenzoriaus, mokančio lietuviškai,
nutarė rankraštį pasiųsti Peterburgo universiteto slavų kalbų dės-
tytojui Piotrui Preisui; jam pasiuntė V.23(VL4). Šis, nors ir pra-
mokęs lietuviškai tąja tarme, kuria kalbėjo Prūsijos lietuviai,
žemaitiškai gerai nesuprato ir dėl to IX.28(X.10) rankraštį grąžino
Peterburgo cenzūros komitetui. Pastarasis, ieškodamas kito cenzo-
riaus, X.31(XI.12) kreipėsi į švietimo ministrą. Šis XI.4(16) rank-
raštį pasiuntė Baltarusijos švietimo apygardos globėjui, kad tas
perduotų Vilniaus cenzūros komitetui. Cenzūros komitetas rank-
raštįį gavo 1844.XII.4(16). Cenzūravo Jonas Vaškevičius ir 1845.
TE 10(22) aprobavo. III.3(15) Vilniaus cenzūros komitetas rankraštį
išsiuntė Švietimo ministerijai. II.13(25) ji S. Daukanto veikalą
perdavė Peterburgo cenzūros komitetui, o šis II.20(TV.1) nutarė
rankraštį grąžinti pateikėjui. 1846 m. pradžioje knyga jau buvo
išspausdinta, nes I.30(I1.11) tas pats komitetas kreipėsi raštu į mi-
nėtąjį P. Preisą, prašydamas patikrinti, ar spaudinys atitinka rank-
raštį. II.9(21) P. Preisas grąžino knygą ir rankraštį komitetui, pra-
nešdamas apie abiejų tekstų tapatumą. II.12(24) posėdyje komite-
tas įpareigojo cenzorių prof. Nikitenką išduoti pažymėjimą tiražui
platinti.

746

Tuomet cenzūra į nepalankų caro valdžiai politiniu ir socia-
Tiniu aspektu „Būdo“ turinį neatkreipė dėmesio. Apskritai cenzo-
zius J. Vaškevičius (buvęs Vilniaus universiteto profesorius) šioje
srityje nebuvo priekabus. Sustiprėjus vidaus reakcinei politikai,
ypač Krymo karo metais, caro pareigūnams užkliuvo ir „Būdas“.
1855,V11.14(26) prasidėjo Kauno gubernatoriaus, Vilniaus gene-
Talgubernatoriaus ir Vilniaus cenzūros komiteto susirašinėjimas,
aiškinantis, kas „Būdo“ autorius ir iš kur knyga platinama. Paga-
liau 1855.X,11(23) Vilniaus generalgubernatorius davė slaptą nu-
rodymą Kauno gubernatoriui ir Vilniaus cenzūros komitetui sekti,
kad „Būdas“ nebūtų pardavinėjamas, ir neleisti, kad jis būtų pa-
kartotinai spausdinamas („Būdo"“ persekiojimo medžiaga paskelb-
ta: V. Merkys, Byla dėl S. Daukanto „Būdo“.— Kraštotyra,
V., 1969, p. 54—61).

1. „„dažnai randamos didžiulės krūvos sraigių, austrių ir
Amono ragų (Iol.).

2. II red. įterpta: Šiandien rytus, arba saulėtekį, vadin latviai
austrums, austruma žemė, saulėtekis,

3, Starkaieras su Vinu „kovojo prieš kuršius, gyvenančius
Livonijoje, ir prieš sembus, t. y. prūsus, ir prieš žemgalius, t. y.
Trakiją, ir pagaliau prieš visus rytų gyventojus (Iot.).

4. „„visiškai neįmanoma įvažiuoti ar grįžti, todėl, kad visoje
Lietuvoje trukdo pelkės ir baisūs miškai; tačiau žiemą, pelkėms ir
ežerams pasidengus storu ledu ir jį apsnigus, galima keliauti ne
tik lygiais bei pravažinėtais keliais, bet ir orientuojantis pagal
žvaigždes (Iot.).

5. „be to, dėl pelkių neprieinami (Ioi.).

6. „toji žemė (Lietuva) taip ežerų ir pelkių apsaugota, kad
nei pilys, nei miestai jos taip neįtvirtintų (Iot.).

7, II red, įterpta: kurios tarp trobesių kyšojo, it pilėse bokštai.

8. Kailiais ir plačiais kailiniais apsisiautę nuo šalčio, || Baisūs
jų veidai plaukais ilgiausiais apaugę; || Pėdsakus graikų kalbos
šen ten gali dar išgirsti, || Bet ir šie nuo getų garsų pasidar lau-
kiniai (Iot.).

9. Šie žmonės vaško spalvos, rudi ir apžėlę ilgais plaukais
(lot.).“ Ė

10. Čia turima galvoje Mikalojaus Daukšos „Pos-
žilė“, išleista Vilniuje 1599 m., iš kurios XXII savaitės po šv. tre-
jybės šventės pamokslo (p. 361, skyrelis II) S. Daukantas ne visiš-
kai tiksliai yra pacitavęs šiuos žodžius: „...bęt wos žodelu pažeisti
brolui sawam kaklą atima...“ Veikalo pavadinimą išnašoje S. Dau-

747

kantas nurodo klaidingai, nes jis turėjo šią retą M. Daukšos knygą
be titulinio puslapio.

11. „auksą ir sidabrą nieku laiko (loi.).

12. „kitais papročiais ir vaišingumu nerasi jokios tautos,
garbingesnės ir malonesnės už ją (lot.),

13. „ir pavargę suolą arba akmenį pasideda vietoje pagal-
vės, jie nežino, kas yra šiaudų paklotė...

„Visame šiame mieste (Vilniuje) niekas neturi lovų. Minkštai
miegoti net yda laiko...

Jau daug, jei turtingesnieji, gulėdami ant suolo, pasikloja
lokio kailį (loi.).

14. „žmonės (lietuviai) yra turtingi gamtos gėrybių, jie labai
humaniški į vargą patekusiems: skuba gelbėti jūroje audros už-
kluptuosius arba piratų užpuliuosius, kad jiems galėtų padėti
(Iot.).

15. „savo tarpe nepakenčia viešpačių valdžios (Iot.).

16. Vietoje: „.„vargusys at viešpačių rūmuose linksminusys,
visados savo namų ilgėjos... II var.: „„maneliuose džiūdamys ar
svetimuose rūmuose linksmindamos, vis ilgėjos ir namų savo
tautos...

17. „jie valgo biaurią duoną, česnakus, ir kitas jų maistas
gana prastas (Iot.).

18. „„gimdyvė žmona guli ant kieto suolo ir trečią ar ketvirtą
dieną po gimdymo dirba sunkiausius darbus, tiek namie, tiek lau-
ke (Iot.).

19. II red., atrodo, sakinio dalis: „sako, akių pasiklausk, arba
buklus ir su žąsim moka arti... pakeista: ...sako, akių pasiklausk,
tad padirbsi; garbė dievui, kad malonė pono dievo neprastoja...

20. Matkibožas — Marijos gimimo diena; S. Daukantas mė-
nesius vadina senoviškai: rugsėju — rugpiūtį, o šilo mėnesių —
rugsėjį.

21. II red., matyt, skyriaus pabaigai yra šis prierašas lenkų
k.: Kiekviename valsčiuje prie pilies buvo sakalininkų, šunininkų;
sargai (laziebniki) dar minimi 1525 m. (|Lietuvos Metrika|, Lib.
inscrip, [Įrašų knyga) 14, L. 235).

Dailidės, arba amatininkai, su atskiromis teisėmis [buvo] prie
pilių. Žemaitijoje Biržų tijūnystės dailidės dar 1599 m. turėjo 30
valakų žemės ligi gyvos galvos (Liber ins. 84, 1. 341), o kitas kai-
mas ten pat 20 valakų vadinamas Dailidėmis.

22. „taikos tarpininkas žmonėms (Iot.)) Citata sudaryta
laisvai.

748

23. II red. yra šis prierašas lenkų k.: Tokie apibūdinimai
buvo būdingi lietuvių kalbai, tuo galime įsitikinti dar iš dabarti-
nių motinos apibūdinimų, pvz.: sengalwele, garbužele, Ilelijele,
baligalwele, žilgalwele.

24. „kuris kalbančius išgirsta (Iot.). Citata sudaryta laisvai.

25. „gerų paslaugų teikėjas (Ioi.).

26. Perkuna tete yra žaibo ir griaustinio motina, kuri saulę,
nuvargusią ir dulkiną, išprausia maudyklėje, o po to kitą dieną
išleidžia švarią ir švytinčią (10t.).

27. „vieną dievą, žaibo kūrėją, laiko visko valdovu (/ot.).

28. „Nors jie turi bendrumo su mumis, tačiau ligi šiol jie
draudžia artintis prie miškų ir šaltinių, nes tiki, kad krikščionys
suterš juos (Iot.).

29. Apie šios tautos papročius būtų galima daug pagirtinų
dalykų pasakyti, jei tik ji pripažintų vienintelį Kristaus tikėjimą
(Iot.).

30. „Visi getai (t. y. lietuviai) tiki tokia beprotyste, kad iš-
ėjusios iš kūnų sielos vėl grįžtančios į kūnus, kai kurios net per-
einančios į kūnus, neturinčius sąmonės (10t.).

31. „Prūsai tikėjo kūno prisikėlimu, tačiau ne taip, kaip rei-
kėjo. Mat, tikėjo, kad tas, kas šiame gyvenime yra kilmingas ar
nekilmingas, turtingas ar vargšas, galingas ar bejėgis, toks bus
ir po prisikėlimo būsimajame gyvenime (lot).

32. II red. šiame puslapyje įdėtas nežinia kurių sakinių pa-
pildymas: ..kad dievas nepražvelgia, pvz, „Garbė dievui, kad
ponas dievas dar jo nepražvelgia“, „„„kad dievas jo prastoja“.
Žodžiu, pražvelgti ir prastoti krikščionių knygose nerasi, [toliau
lenkų k.]: šie posakiai yra pagoniški.

33. II red. intarpas: samtėviai, beje, žemės tėvai.

34. Tai giminei būdingas įvairus stabų garbinimas, bet ne
visi vienodų prietarų laikosi. Vieni labiau vertina vaizdžius pa-
veikslus, uždarytus šventyklose; kiti [dievai] gyveno miškuose ir
šventuose miškeliuose,— toks buvo dievas Prone, kurį garbino
aldenburgiečiai, neturėdami jo atvaizdo. Bet daugelį dviem, trim
ar net daugiau pavidalų išpiausto. Tarp įvairaus šventumo dievų,
kuriems priskiria laukus, miškus, liūdesį ir aistras, tiki vienu
viską valdančių dievu kituose danguose. Jis galingesnis už kitus,
tvarko dangaus reikalus, o anie vykdo paskirtas pareigas; jie esą
kilę iš jo kraujo, ir kiekvienas jų tuo vyresnis, kuo šiam dievų
dievui artimesnis (Iot.).

749

35. II red. yra intarpas lenkų k.: Lomonosovas, rusų istorikas,
pasakoja, kad į šią Rusnės šventovę eidavo graikai ir kiti krikš-
čionys, tai patvirtina ir lenkų priežodis, nes supykę paprastai
sako: idž do Pioruna, eik pas Peruna, nes istorikai sako, kad mo-
zūrai garbino prūsų dievus ir laikėsi to paties tikėjimo, kaip ir
prūsai,

Čia minimas Michailas Lomonosovas (1711—1765),
rusų mokslininkas — fizikas, chemikas, istorikas ir t. t.

36. „Turėjo ir tokius šventus miškelius, laukus ir vandenis,
nedrįso šių miškelių kirsti arba laukų dirbti, o vandenyse žvejoti
(Iot.). Citata sudaryta laisvai.

37. Karalių jie saikingai garbina, kaip vyriausiąjį žynį, nes
jis išgauna atsakymus, ištiria likimo lėmimą. Jisai, karalius, ir
tauta priklauso nuo šių burtų lėmimo (Iot.).

38. II red, intarpas: Barzdukai, po žeme žmonės gyvenantys
(gnomen), [toliau lenkų k.:] kurie saugo požemių lobius.

39. II red., atrodo, šiai vietai tinka intarpas: Šiandien patarlė
tebėr sakyti į žmogų šižinantį ir nepakakimą: eik sau po stypų..
[toliau lenkų k.:] tarytum mirusioms vėlėms, po iškeltos joms puo-
tos, kitaip sakant, nereikalauk daugiau, nes esi numaldytas, palik
ramybėje!

40. II red. intarpas: Šiandien latviai kalba zilyti, lietuviškai
žilauti; vajag zilyte? antras atsako: dar žylė medy tebėra. Šiandien
Kurše vardą to paukščio moteriškai už šventosios kokios vardą
duoda, vardą Žylė, arba Gegužė.

41. Šis lotyniškas tekstas S. Daukanto gana tiksliai išverstas
aukščiau pateiktoje citatoje lietuvių k.

42, II red, skyriuje „Tikyba senovės lietuvių“ yra ten netin-
kantis, bet perkeltinas čia intarpas lenkų k.: Senąją lietuvišką
mylią sudarė penki varstai, o vieną varstą — tūkstantis sieksnių,
[tai matyti] iš Dausprūdų valdų Trakų vaivadijoje atribojimo
1562 m. (Lietuvos Metrika, Liber inscriptionum 35, 1. 181).

43. II red. skyriaus „Rėda senovės lietuvių“ pradžioje yra
ten netinkantis, bet perkeltinas čia intarpas: Jau nedėlia bus kaip
išvažiavo: šiandien devinta diena.

44, „ne reguliariais (kaip kadaise) mūšiais, bet užpuldinėda-
mi ir pasitraukdami viską teriojo (Iot.).

45. Čia yra trys iš dažnai pasitaikančių anachronizmų S. Dau-
kanto raštuose. Margerio vadovaujamas Pilėnų (S. Daukantas juos.
identifikuoja su Punia) gynimas įvyko ne 1278, o 1336 m. Kauno
pilį kryžiuočiai ir jų talkininkai puolė ne 1346 m., o 1362 m., ją

750

tada gynė lietuvių įgula, vadovaujama Kęstučio sūnaus Vaidoto.
Kai priešai pilį išgriovė, Vaidotas su 36 kariais bandė prasiveržti,
bet pateko į nelaisvę. Apsuptos Lucko pilies įgula, vadovaujama:
Juršos, narsiai gynėsi 1431 m. (ne 1434 m.).

46. Vendai, gyvenantieji apie Liuneburgą, ligi šiol visiškai
išlaikė prūsų kalbą, panašią į lietuvių ir kuršių (Iot.).

47. Čia ir toliau Mikalojum klaidingai vadinamas Mykolas
Lietuvis, XVI a. viduryje parašęs veikalą „Apie totorių, lietu-
vių ir maskvėnų papročius“.

48. II red. daugmaž šiai vietai tinka intarpas: Pirma, regis,
turėjo aukso pinigus, nesgi pinigą auksinu vadina,

49. Dešimt syklių, plačiųjų grašių, kiekviename sykliuje
skaičiuojant šimtą grašių, mokėjo apdėtieji mokesčiais ir minė-
tieji činšininkai... septynias kapas plačiųjų grašių, kiekvieną kapą
skaičiuojant po šešis šimtus grašių (Lietuvos Metrika, Įrašų knyga
116, 1. 79) (Iot.).

50. „„kunigaikščiui uždėjus baudą, iš būtinai reikalingų mo-
kėti šešiasdešimties syklių skirti tuometiniam Trakų vaivadai —
trisdešimt ir klebonui — dešimt syklių (Lietuvos Metrika, Įrašų.
knyga 115, 1. 160) (Iot.).

SMULKIEJI RAŠTAI

DAINĖS ŽEMAIČIŲ. PRATARMĖ

Ištisinis knygos rankraštis nežinomas, dalis dainų ir patarlių
yra LKLI ir LRB rankraštynuose; skelbtas — Dajnes žiamajtiū

dinie pas C. Kray, 1846, XVI, 169 p.; pratarmė — p. VII—XII, ji
perspausdinta —S. Daukantas, Rinktiniai raštai, V., 1955,.
p. 253—257; Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodaliz-
mo epocha, red. K. Korsakas ir J. Lebedys, V., 1957, p. 362—365..

S. Daukantas sudarytoju ir pratarmės autoriumi laikomas, re-
miantis parašu Simon Dowkont po dedikacija maršalkienei Teklei
Šiukštaitei-Gadonienei (prancūzų k., p. V), keliais paminėjimais
jo paties laiškuose, Peterburgo universiteto bibliotekininko
K. Biušo liudijimu ir kt.

Šį rankraštį, matyt, pats S. Daukantas įteikė Peterburgo cen-
zūros komitetui, kuris 1845.VI1.17(29) posėdyje nutarė prašyti atsi-
liepimo Peterburgo universiteto bibliotekininko K. Biušo. Nežinia

751

kodėl, K. Biušui rankraštis buvo perduotas tik IX.6(18). K. Biušas
atsiliepimą parašė IX.11(23), pabrėžęs, kad rinkinį sudarė S. Dau-
kantas, rankraštis galįs būti patvirtintas spaudai, bet be dviejų
dainų — „Rimoiemas lietuwio“ bei „Duma gaspadoriaus“— ir 13
patarlių, kurias pats rinkėjas esąs išbraukęs. Cenzūros komitetas
IX.19(X.1) dar kreipėsi į liaudies švietimo viceministrą, klausda-
mas, ar galima rankraštį tvirtinti spaudai, remiantis neetatinio
cenzoriaus K. Biušo atsiliepimu, X.11(23) viceministras atsakė tei-
giamai. Tuomet X.16(28) Peterburgo cenzūros komitetas nutarė
įpareigoti cenzorių prof. S, Kutorgą rankraštį pasirašyti spaudai.

1, Mykolas Kiauleikis iš Degimų k. mirė 1839.II.1, sulaukęs
137 metų amžiaus.

2. Čia greičiausiai turimos galvoje Antano Strazdo (1760—
1833) „Giesmies swietiszkas ir szwintas“, išspausdintos Vilniuje
1814 m., bet S. Daukantas galėjo žinoti ir apie 1824 m. Vilniaus
cenzūrai patekusį rinkinį ,„Giesmes swietiszkas“ (jos nebuvo iš-
spausdintos).

KORNELIJUS NEPOTAS. GYVATAS DIDŽIŲJŲ KARVAIDŲ
SENOVĖS. PRATARMĖ IŠGULDYTOJO

Rankraštis nežinomas; skelbtas -— Giwatas didiujū karvaidū
senovės suraszę totiniszkay Kornelius Nepos. Iszguldę isz totinisz-
kos į letuwiszką kalbą jaunuomenės naudon J. Dewinakis, 0 ap-
skelbę Ksaveras Kanapackis, Petropilie, spaudinie pas C. Hintze,
1846, 8, 250, 2 p.; vertėjo pratarmė — p. 7—8, ji pakartota —
S. Daukantas, Rinktiniai raštai, p. 345—346; Lietuvių litera-
tūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, p. 373,

Ši knyga yra Kornelijaus Nepoto, romėnų istoriko,
knygos „De viris illustribus“ vertimas. S. Daukantui vertimas ir
pratarmės autorystė priskirta, remiantis jo paties 1857.IV.1(13)
laišku nežinomam asmeniui.

Paruoštam vertimui leidėjas K. Kanapackis pridėjo savo ru-
sišką pratarmę (ji retai kur išlikusiuose egzemplioriuose sutin-
kama) ir 1846 m. pradžioje įteikė Peterburgo cenzūros komitetui.
Šis 1846.TV.18(30) rankraštį nutarė siųsti, o IV.23(V.5) pasiuntė
cenzūruoti K. Biušui. Jis V.7(19) davė teigiamą atsiliepimą, pri-
dūręs, kad šis kažkoks Devynakis veikalą išvertęs 1800 m. Cen-
zūros komitetas K. Biušo atsiliepimą patvirtino ir pavedė formaliai
rankraštį pasirašyti cenzoriui ekstraordinariniam profesoriui Niki-

752

tenkai, bet kažkodėl jį pasirašė cenzorius A. Ivanovskis (1846.V.
27(V1.8). 1846.XII.4(16) išspausdintą egzempliorių komitetas pa-
siuntė sutikrinti su rankraščiu tam pačiam K. Biušui, O šis
XII.7(19) grąžino darbą atlikęs, po to tuoj buvo išduotas bilietas
tiražui platinti.

PASAKOS FEDRO, PRATARMĖ, PASAKOS BŪDAS

Rankraščio yra išlikę du egzemplioriai: LKLI, f. 1(SD), b. 5,
ir VUB, f. 1, b. E73; skelbtas — Pasakas Phedro iszguldę isz loti-
niszkos kalbos i žiamajtiszką Motiejus Szauklys, o apskelbę Ksa-
weras Kanapackis, Petropilie, isspaustas pas E. Praiza, 1846,
XXIV, 60 p; vertėjo pratarmė — p. V—VI, straipsnis „Pasakos
būdas"— p. VI—XVIII, abu jie pakartoti —S, Daukantas,
Rinktiniai raštai, p. 285—293; Lietuvių literatūros istorijos chres-
tomatija, Feodalizmo epocha, p. 365—370.

S. Daukantui vertimas ir įvadinių straipsnių autorystė priskir-
ta, remiantis išlikusiais autografais ir jo paties 1857.IV.1(13) laiš-
ku nežinomam asmeniui,

Manoma, kad „Pasakas Fedro“ S. Daukantas išvertė dar
1824 m. Leidėjas K. Kanapackis 1846.VI.21(V1.3) rankraštį įteikė
Vilniaus cenzūros komitetui, kuris tuoj perdavė cenzoriui J. Vaš-
kevičiui, o šis VII.13(25) aprobavo spaudai. Išspausdinus tiražą,
1846.X1I.5(17) Vilniaus cenzūros komitetas išdavė bilietą, leidžian-
tį knygelę platinti.

Rankraštyje, kuris saugomas LKLI, yra K. Kanapackio įrašas,
kad knygelė išspausdinta 1200 egz. tiražu, o rankraštis grąžintas
S. Daukantui,

JOHANAS HERMANAS CIGRA, PAMOKSLAS APIE SODNUS
ARBA DAIGYNUS VAISINGŲ MEDŽIŲ. PRATARMĖ

Rankraštis nežinomas: skelbtas — Pamokstą ape sodnus arba
dajginus vajsingū mediū, iszraszytą nu Joan. Herm, Zigra, iszgoldę
isz leutonū kalbos i žamajtiū Anton's Žejmys, apskelbę Ksaweras
Konopackis, Peiropilie, isspaustas pas.E. Praiza, 1849, 172, 1 p.;
vertėjo pratarmė — p. 3—4, ji pakartota — S. Daukantas,
Rinktiniai raštai, p. 393—394,

25. Raštai I t. 753

S. Daukantui vertimas ir pratarmės autorystė priskirta, Te-
miantis jo paties 1857.IV.1(13) laišku nežinomam asmeniui.

Rankraštį spaudai S. Daukantas jau buvo paruošęs 1846 m.
Tų metų VI.2i(VIL.3) K. Kanapackis veikalėlį įteikė Vilniaus cen-
zūros komitetui, Šis tą pačią dieną rankraštį perdavė cenzoriui
J, Vaškevičiui, o pastarasis VI.19(31) jį aprobavo. Vis dėlto tuo-
met knygelė nebuvo išspausdinta, o cenzūros aprobatos galiojimo
laikas (vieneri metai) baigėsi, teko kreiptis į Peterburgo cenzūros
komitetą. Šis 1848.X.26(XI.7) rankraštį nutarė perduoti cenzūruoti
Peterburgo universiteto bibliotekininkui K. Biušui ir XI. 1(13) jam
nusiuntė, K. Biušas veikalėlį grąžino rytojaus dieną su teigiamu
atsiliepimu, pridurdamas, kad rankraštis jau aprobuotas J. Vaške-
vičiaus. Tą pačią dieną cenzūros komitetas įpareigojo cenzorių
A, Krylovą aprobatą patvirtinti, tačiau 1849 m, išėjusioje knyge-
lėje liko senoji J. Vaškevičiaus aprobata.

JOACHIMAS HEINRICHAS KAMPĖ. RUBINAIČIO PELIŪZĖS
GYVENIMAS. PRATARMĖ

Rankraštis Rubinatio Peluzęs giwenimas iszgėlditas isz teuto-
nū kalbos i žamajtiū pagal 12-io ispaudimo Joach, Heinr, Campe
(397 p.) yra LKLI, f. 1(SD), b. 24; vertėjo pratarmė — p. 3—4, ji
skelbta — D. A. BonbTep, O6 »THOrpadbuueckož n0e3AKe NO
AuTrBe n ŽKmyAX AeToM 1887 rona, CIl6, 1887, p, 119; S. Dau-
kantas, Rinktiniai raštai, p. 349—350,

S. Daukantui vertimas ir pratarmės autorystė priskirta, re-

miantis autografu.
Jau 1846,V1.21(VU.3) šį rankraštį Vilniaus cenzūros komitetui

atsiuntė iš Peterburgo K. Kanapackis, VII.9(21) aprobatą pasirašė
cenzorius J. Vaškevičius, ir VII.27(VIII.8) komitetas grąžino pa-
teikėjui.

Šio rankraščio S. Daukantas savo darbų sąraše, pateiktame
1857.IV.1(13) laiške nežinomam asmeniui, nemini, tačiau ten yra
nurodyta apysaka (Robinzono sekimas) „Palangos Petris“, matyt,
tik redakcija tesiskyrusi nuo „Rubinaičio Peliūzės gyvenimo“. Iš
Vilniaus cenzūros komiteto 1855.1II.31(IV.12) posėdžio protokolo
matyti, kad komitetas tuomet jau buvo gavęs iš lietuviškų knygų
cenzoriaus Kauno pravoslavų šventiko Antano Petkevičiaus atsi-
liepimą apie rankraštį „Pelangos Petris ir jo wargai“.

754

-—

B. A. GRUNARDAS. PARODYMAS, KAIP APYNIUS AUGINTI.
PRATARMĖ

Rankraštis nežinomas; skelbtas — Parodimas kajp apinius
auginii pagaž naujujū priiirimū, kėrius apskelbę leutoniszkaj
B. A. Grunards o iszgėldę i žiamajtiū kalbą Jonas Ragaunis, Petro-
pilie, sspausta pas K. Kraju, 1847, VIII, 9—49 p. su brėž.; vertėjo
pratarmė — p. V-—VIII, ji pakartota — S. Daukantas, Rinkti-
niai raštai, p. 373—375.

S. Daukantui vertimas ir pratarmė priskirta, remiantis jo pa-
ties 1857.TV.1(13) laišku nežinomam asmeniui.

1847,V11.11(23) K. Kanapackis (jis, matyt, buvo leidėjas) rank-
raštį pristatė Vilniaus cenzūros komitetui, kurį šis tuoj perdavė
cenzoriui J. Vaškevičiui, o pastarasis VII.26(VIII.7) aprobavo.

SĖJAMOSIOS PAŠARO ŽOLĖS. PRATARMĖ

Rankraštis yra LKLI, f. 1(SD), b. 8; skelbtas — Siejamoses
paszaro žoles apraszia ant naudos žiamajiiu ukinyku Jonas War-
nas meiuse 1854, Wilniuy, spaustuwieje Jozapa Zawadzkia, 1854,
23 p.; pratarmė — p. 3—4, ji pakartota —S. Daukantas, Rink-
tiniai raštai, p. 413—414,

Autorystė S. Daukantui priskirta, remiantis autografų ir jo
paties 1857.1V,1(13) laišku nežinomam asmeniui,

Pirmą kartą šį rankraštį Vilniaus cenzūros komitetui įteikė
K. Kanapackis 1847.VII.11(23), cenzūravo J. Vaškevičius ir VII.27
(VIII.8) pasirašė aprobatą. 1854.III.2 rankraštį pakartotinai pateikė
Zavadzkių spaustuvė, jį cenzūravo Vilniaus cenzūros komiteto
cenzorius P. Kukolnikas ir N1.6(18) vėl aprobavo. 1855.1.4(16) kny-
gelė buvo jau išspausdinta ir pristatyta komitetui, tą pačią dieną
P. Kukolnikas pasirašė bilietą, suteikiantį teisę platinti tiražą.

1. Pašarinių žolių paveikslėlių knygelėje nėra, jų spaustuvė
neišspausdino, ir dėl to S. Daukantas liko labai nepatenkintas (žr.
jo minėtąjį 1857.IV.1(13) laišką).

D. STRUKOVAS. PAMOKYMAS APIE AUGINIMĄ TABOKŲ.
PRATARMĖ

Rankraštis nežinomas; skelbtas — Pamokimas ape auginimą
taboku, kėri iszraszę gudiszkaj D. Strukow, o i žiamajiiū kalbą
iszgoldę Jonas Girdenis, Petropilie, ispaustas pas K. Kraju, 1847,

25+ 755

76 p. su brėž, vertėjo pratarmė — p. 7—10, ji pakartota —
S. Daukantas, Rinktiniai raštai, p. 381—383,

S. Daukantui vertimas ir pratarmės autorystė priskirta, re-
miantis jo paties 1857.1V.1(13) laiškų nežinomam asmeniui.

Leidėjas, matyt, buvo K. Kanapackis, nes jis šios knygelės
rankraštį 1847.VIL11(23) įteikė Vilniaus cenzūros komitetui, Šis
tą pačią dieną rankraštį perdavė savo cenzoriui Jonui Vaškevi-
čiui, kuris VII.28(VIII.9) jį pasirašė spaudai ir tuoj išsiuntė patei-
kėjui,

G. D. ZETEGASTAS. NAUDINGA BIČIŲ KNYGELĖ, PRATARMĖ

Rankraštis nežinomas; skelbtas — Naudinga bittiū knygele taj
yra ajszkės pamokimas kajp par iszmintingą biltiu kavojimą gal
daug naudos nusipelnyti wisims bitteles myleniims gnt gero para-
szytą par G. D. Setiegast, Petropilie, ispausia pas K. Kraju, 1848,
4, XV, 107, 4 p.; pratarmė — I—V, pakartota — S. Daukantas,
Rinktiniai raštai, p. 387—389.

S. Daukantui kalbos sužemaitinimas ir pratarmės autorystė
priskirta, remiantis inicialais S. D. po pratarmės ir jo paties
1857.1V.1(13) laišku nežinomam asmeniui.

1848.111.8(20) Peterburgo universiteto bibliotekininkas K. Biu-
šas šios knygelės rankraštį pristatė Peterburgo cenzūros komitetui
su savo raštu, kuriame sako, jog tai daro Simono Daukanto pra-
šomas. S. Daukantas šį veikalėlį „išvertęs“ iš atitinkamos Zete-
gasto knygos, 1820 m. išleistos Karaliaučiuje „prūsų lietuvių kal-
ba“, ir prie jo pridėjęs savo pratarmę. III.12(24) komitetas pa-
siuntė rankraštį tam pačiam K. Biušui, prašydamas cenzūruoti jį.
Šis III.16(28) grąžino knygelę, pridurdamas, kad joje „nėra nieko
priešingo cenzūros taisyklėms“. UI.16(28) posėdyje komitetas pa-
vedė savo cenzoriui A. Krylovui rankraštį aprobuoti, ką šis tą
pačią dieną ir atliko,

PAMOKYMAS, KAIP RINKTI MEDINES SĖKLAS. PRATARMĖ

Rankraštis nežinomas; skelbtas — Pamokimą kajp rinkti me-
dines sieklas pargėldę isz gudū kalbos i žamajiiū kalbą Jonas
Perwys, Petropilie, ispaustas pas E. Praiza, 1849, 48 p.; vertėjo
pratarmė — p. 5—18, ji pakartota — S. Daukantas, Rinktiniai
raštai, p. 397—405.

756

S. Daukantui vertimas ir pratarmės autorystė priskirta, re-
miantis jo paties 1857.IV.1(13) laišku nežinomam asmeniui.

Rankrašiį cenzūravo Vilniaus cenzūros komitetas, jo cenzo-
rius J. Vaškevičius spaudai aprobavo 1849.11,28(11.12).

UGNIES KNYGELĖ. PRATARMĖ

Rankraštis nežinomas; skelbtas — Ugnęs kningelę arba trum-
pą pamokslą kas žmoniems weriaj daryti puolas pirm ugnęs,
ugnej pasidarios ir po ugnęs jeb kožnės so ugnimi pasisaugoti
pasimokytu, priegiam dar kellis nusidawimus ir ugnęs. dawadą
gnt kiemu iszraszę Jonas Wangys ir apskelbę m, 1802, o dabar
antrą atweji apskelbę Antonas Wajnejkis, Petropilie, isspausias
pas E. Pratza, 1849, 78 p.; pratarmė — p. 3—5, ji pakartota —
S. Daukantas, Rinktiniai raštai, p. 409—410.

S. Daukantas čia pakartojo 1802 m. Karaliaučiuje išleistas
nežinomo autoriaus „Ugnies knygeles...“, pats pridūręs, kad ją pa-
rašė Jonas Vangys. S. Daukantas sužemaitino kalbą ir sulietuvino
vokiškas veikėjų pavardes. Šis darbas ir pratarmės autorystė
S. Daukantui priskiriama, remiantis inicialais S. D. pratarmės gale
ir jo paties 1857,1V.1(13) laišku nežinomam asmeniui.

S. Daukanto paruoštą knygelę cenzūravo Vilniaus cenzūros
komiteto cenzorius J. Vaškevičius ir ją aprobavo 1849.11.28(111.12),

PAMOKSLAS, KAIP GIRIAS KIRSTI, SĖTI IR DIEGTI.
PRATARMĖ

Rankraštis Pamokslas kajp gires kirsti, sieti ir dijkti diet
alwieno ukinyko paraszia Ąntonas Dagys metuse 1854 (IV, 86 p.)
yra LKLI, f. 1(SD), b. 20; vertėjo pratarmė — p. 1—12, ji skelb-
ta —S. Daukantas, Rinktiniai raštai, p. 417—426.

S. Daukantui vertimas ir pratarmės autorystė priskirta, Te-
miantis autografu ir jo 1857.1V.1(13) laišku nežinomam asmeniui.

ISTORIJA JUSTINAUS. PRATARMĖ

Viso vertimo ir pratarmės rankraštis „Historya Justina“ (2,
400 p.) yra LKLI, f. 1(SD), b. 10 (pratarmė — p. 1—11), 0 pratar-
mės galutinės redakcijos rankraštis Jstoriję Justinaus parguldę

757

įsz totinū kalbos i žaemailiū K. Daugkientys metusi 1798. Pratar-
mie — LRB, f. 110 SD, p. 1, 3—12, jos dalis skelbta — V. Jur-
gutis, Simono Daukanto „Istorijos Justinaus" vertimo pratarmė
(publikacija).— Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai.
Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, t, TV, V., 1965,
p. 213—214,

S. Daukantui vertimas ir pratarmės autorystė priskirta, re-
miantis autografu ir jo paties 1857,.1V.1(13) laišku nežinomam
asmeniui, Šis S, Daukanto darbas yra vienas iš paskutiniųjų, at-
liktas prieš 1857 m.

ĮPASTABOS DĖL L. IVINSKIO KALENDORIŲ, ARBA
METSKAITLIŲ, KALBOS]

Rankraštis (be antraštės) lenkų k, yra LKLI, f. 1(SD), b. 19,
1. I-IV; skelbtas kartu su vertimų — J. Kruopas, S. Daukanto
pastabos dėl L. Ivinskio kalendorių, arba metskaitlių, kalbos.—
Literatūra ir kalba, t. 3, V., 1958, p. 478—487. J. Kruopas šiame
leidinyje pateikė ir plačius S. Daukanto recenzijos komentarus
(p. 488—491),

S. Daukantui autorystė priskirta, remiantis autografu ir Mika-
lojaus Akelaičio 1859.11.17 laišku lenkų rašytojui ir istorikui
J. I. Kraševskiui, kuriame sakoma; „„..kaip tik šiuo momentu įtei-
kia man Daukantas (su juo gyvename drauge) recenziją, prašy-
damas, kad persiųsčiau kuriam nors laikraščiui. Papildęs savo pa-
stabomis, ją pasiųsiu Balinskiui „Laiškams nuo Kražantės krantų“.
Istorikas Mykolas Balinskis šiuos savo straipsnius („laiškus“)
spausdino laikraštyje „(Gazeta Warszawska“.

1. Čia minimi Lauryno Ivinskio (1811—1881) pa-
ruošti kalendoriai, kurie imti leisti nuo 1846 m. S. Daukantas šioje
recenzijoje plačiausiai apžvelgia šį leidinį: Kalendorius arba mei-
skajilus ukiszkasis nuog užgimima wieszpaties 1859 metu papras-
tunju..., parasziias par ž. Iwinski, Wilniuje, kasztu i spaustuwe
Juozapa Zawadzkia, 1858 (viršelyje — 1859).

2. Čia minimas istorikas Teodoras Narbutas ir jo
„Lietuvių tautos istorijos“ I tomas, skirtas mitologijai.

ŽODYNĖLIS*

Gbazas, ūbažas (sl) kariuomenės
lauko stovykla

abazūoti, -žoja, -ūvo (hibr.) daryti,
rengti lauko stovyklą; būti lau-
ko stovykloje

abejėtinis, -ė abejotinas, nepasto-
vus

abejūtinis, -ė abejotinas, nepasto-
vus, neapsisvarstąs

abelnas, -ū (sl) visuotinis, visas,
bendras; abelnai apskritai

ūbitas (sl) vienuolių ilgas apda-
ras

ūktainis (germ.) toks indas

alba bažn. katalikų kunigų litur-
ginis ilgas baltas rūbas, velka-
mas po arnotu

aldūė daina, giesmė

aldoti, -oja, -ojo dainuoti

algūuti, -duja, -ūvo tarnauti

algėčius, -ė tarnas, samdinys

alkierius (sl.) kambarys trobos ga-
le svečiams nakvydinti

almazija saldus vynuogių vynas,
malvazija

angis (sl.) anais laikais, kitąkart,
kadaise

anglija tam tikri mėlyni dažai

ankštakys siaurų akių žmogus

ankštimė ankštuma, siauruma

ūnt — priešdėlis, vartojamas su
veiksmažodžiais ar iš veiksma-
žodžių padarytais žodžiais, Jo
reikšmė paprastai atitinka lite-
ratūrinės kalbos priešdėlį už-,
suteikiantį veiksmažodžiams
veiksmo krypties ant ko nors
reikšmę (pvz., ūntmėsti užmesti
antpuldinėjo užpuldinėjo, antdė-
jimas uždėjimas)

aninėkti, -ia, -ė pavyti, užklupti

antturčti, afitturi, -ėjo laikyti, iš-
laikyti, užlaikyti, atlaikyti; ant-
siturėti antslturi, -ėjo išsilai-
kyti

dntveizas prižiūrėtojas

antveizėti, -vėizi, -ėjo prižiūrėti

anūoti, -toja, -ūvo valyti, šveisti,
mazgoti

ūpara apvara, apivaras

apeilauti, -duja, -avo apvesti eilė-
mis

apgaudinė apgaulė

apgaunė apgaulė

apgobti, -ia, -ė prk. praminti

apykaima apylinkė

* Žodynėlyje pateikiama į literatūrinę kalbą nepatekusios tarmy-
bės, mažiau žinomos svetimybės, archaizmai, S. Daukanto naujadarai ir
kiek kita reikšme negu dabartinėje literatūrinėje kalboje vartojami
žodžiai (literatūrinės kalbos norma laikomas Dabartinės lietuvių kal-

bos žodyno antras leidimas).

759

apykarta apylinkė

apimti, ūpima, ėpėmė užimti, pa-
imti

apynėjus apynynas

apiūvos (<appiūvos) dgs. piūties
pradžios šventė

ūpjavės dgs. nuobaigų šventė

apkūdėti, -ėja, -ėjo (hibr) nusilp-
ti, apalpti

ūpkulos dgs. kūlės pabaigtuvės

aplamial apskritai

aplinksmys, -£ apylinksmis, prk.
apygirtis

ūpminos dgs. mynės pabaigtuvės

aprinkiėti, -i6ja, -i6jo (hibr.) ap-
supti, apjuosti

apriūkti, ūprenka, -o išsirinkti

apsūkyti, -ija, -ijo apsakuoti

apsikapėti, -ėja, -ėjo apsikasti, įsi-
tvirtinti

apsikifsti, apsikerta, -kifto: mė-
džiais apsikifsti medžiais apsi-
tvirtinti, įsitvirtinti

apsikniūukti, -ia, -ė apsiniaukti

apsirašyti, -rūšo, -IŪšė sudaryti
sutartį

apsirėdyti, -rėdo, -rĖdė (hibr.) ap-
sistatyti

apskleisti,
apsupti

apsukuftinas, -a, apskritas; dpsu-
kužtinai aplinkui, ratu

apsvadinti, -Žna, -1no apsodinti

aptverti,

apsi-

-skleidžia, ūpskleidė

aplaškūoti, -ūoja, -ūvo
aptvirtinti; apsitaškūoti
tverti, apsistatyti

apušrėtas epušynas, drebulynas

dpveizūs apvaizda

apveizėti, -vėizi, -ėjo aprūpinti

apversti, -vefčia, apvertė paversti

760

apžadėti, ūpžada, -ėjo paskirti

apžymėti, -žfmi, -ėjo uždėti žymę
(antspaudą), pažymėti

afnotūs bažn. viršutinis puošnus
kunigo drabužis, dėvimas per
mišias

astankė (sl) atsarga

ašarūnė indelis ašaroms, ašaruvė

ašoklynas vašoklynas, serbenty-
nas

atentė, atenčia ateitis

ctefitis, -1 būsimas, ateinantis

atguldyti, -guldo, -guldė atsiteisti,
atsilyginti

atidė atsidėjimas, dėmesys, pasi-
rengimas

atkalbėti, ūtkalba, -ėjo
nesutikti

aikakliai
atgal

aiklanė (sl) prk. begalė, daugybė

atkočius (sl.) audėjas

atlaikyti, -laiko, -laikė padaryti
netinkamą, pagadinti

atimonas (sl) etmonas

ūipūtoti, -oja, -ojo dūsauti, vaitoti

airamentas (sl.) rašalas

atrėdyti, -rėdo, -rėdė (sl) išleisti

atsiblčkšti, -bl6škia, aislbloškė at-
simesti, atsigręžti

aisikieminėti, -ėja, -ėjo atsidalyti,
išsiskirstyti atskirais kiemais

aisikūlti, atsikulia, -kūlė atsibas-
tyti

atsikūrinti, -ina, -ino išsikūrenti

aisirlšti, aisiriša, -o atsiskirti, alsi-
skaityti

atsiženklinimas išsiskyrimas

aisižėnklinti, -ina, -ino pasižymėti

catskaidė skyrius

atsakyti,

atvirkščiai, priešingai;

aiskidė žr. alskaidė

aišlava (aišlavas?) aikštelė

atšlavimas kiemas

attišsti, -ia, ūtliesė atiteisti; pada-
ryti, ištesėti

atūodogiai dgs. vasariniai rugiai,
vasaručiai

aižela atžala, atvaša

duda giesmė

audoli, -oja, -ojo dainuoti

daugybė veislinė patelė; giminė(?)

auglininkas, -ė kas už darbą imasi
tam tikrą kiekį javų derliaus

aūglius javai, augalai

duklėii, -ėja, -ėjo palaikyti, ug-
dyti

aukšiynaksai aukštielninka

aukštynėkas, -a aukštielninkas

aul?s avilys

ūušrinis rytų

baigus, -i baisus

balsė raidė

balsinė raidė

bangioti, -ioja, -iojo vilnyti, ban-
guoti, siautėti

bardišius (sl) kovos kirvis su il-
gu kotu

būrioti, -ioja, -iojo (lat) penėti,
šerti

bartis, -iės (sl) drevė (su bitėmis)

bendryba
lystė

bendringai bičiuliškai, draugiškai

bėzdis (sl.) šeivamedis (Sambucus)

birkova (sl) 10 pūdų svorio ma-
tas

bizū (germ.) kasa

blaivas, -4 mėlynas, žydras

draugiškumas, bičiu-

bliudytis, bliūdosi, bliūdėsi rėkin-
tis, virkdytis

bloma (sl) oda, kailis

blūkas (germ.) trinka, storas pa-
galys; bluką vilkti
Kalėdų paprotys

boteris, -ė (sl) didelis

brūgaūs (sl) pastogė ant keturių
karčių šienui ar javams krauti

senovinis

brandė žirnių ar pupų ankštis;
vaiskrūmis

brastvū brasta

brosis pusbrolis

brosivė (sl) religinė draugija;
vienuolių ordinas

brėstvininkas (sl.) brostvos narys,
vienuolių ordino narys, vienuo-
lis

brėstvinis, -ė (hibr.) ordino, pri-
klausantis ordinui

būdelėti, -ėja, -ėjo (nlt.?) naikinti
draskyti

būgauti, -duja, -dvo būgštauti, bi-
joti

buginti, -Žna, 4no bauginti, bai-
dyti

bugštuoti, -uoja, -avo baimintis,
bijoti

1 buAtas (sl) maištas, sukilimas

2 buftas (germ.) ryšulys, kūlys

bursa (sl) krūva, draugė

(būt) kas būdama
kad ir kas būtų

butū ūkis, gyvenimas (su visu in-

šiaip ar taip,

ventorium)
būtinai visai, visiškai, tikrai
buveinė sostinė, būstinė

761

cacinė moters krūtinė

ciekūvastis (sl.) smalsumas, domė-
jimasis

cičlius (sl) taikinys; tikslas

clsas (sl.) kukmedis (Taxus bacca-
ta)

čebatorauti, -auja, -avo (hibr.)
verstis batsiuvio amatu

čebatėrius (sl.) batsiuvys

čėdyti, -ija, -ijo (sl.) mėgti

čiausas (tur) pasiuntinys

čiužynas krūmas, krūmynas, če-
žynas

člankas (sl.) narys, sąnaris

dabė prigimtis, būdas, paprotys

dab6tojas (hibr.) žvalgas, šnipas;
sekėjas, klausytojas

daigmokslė daržininkystė,
ninkystė

dailydžia amatas

daras darbas, veikla

darbėjas darbininkas

dūrgna dargana

dūvadas (sl) įrodymas, argumen-
tas

dėstis, -ies įvykis, atsitikimas

dėvėti, -ėja, -ėjo vartoti, naudoti

devynmūcė (hibr.) žr. devynspškė

devynspėkė tūbė (Verbascum) —
vaistinis augalas

dybas (sl.) stulpas, prie kurio pri-
rištas žmogus buvo plakamas

dybavėti, -ėja, -6jo (sl) prie dy“
bo plakti

didlmas didumas

diduomis didikas

dienė nėmetų šiaip taip, pagaliau

dievys dievaitis

sodi-

762

dykti, -sta, -o labai norėti, trokšti

dingtis?, dingasi, dingosi vykti,
atsitikti, dėtis

dlrdinti, -ina, -ino prž. mušti,
plakti

donls, -ičs (sl) duoklė

doris (germ.) džiovykla ant jau-
jos, kurtinys

draugybė, draugyba
draugė

drėgsmė drėgmė

drumzdimas grasinimas, grumzdi-
mas

druskinyčia (hibr.) druskos džio-
vykla

dūlis palšas ar gelsvai rausvas
gyvulys

dūmė (sl) pasitarimas

dumpys dgs. chaosas

durbis drevė

dursaras (hibr.) ietininkas

dvėselė (lat) vėlė

dvėselyba (lat.) žr. dvėselė

dvikežis, -ė dvilypis

dvėlikis 5—6 gorčių saikas grū-
dams seikėti

draugija,

eilauti, -auja, -avo statyti į eiles,
rikiuoti

efžilas nevedęs vyras, jaunikai-
tis; Titeris

gadas (lat) metai

gėūilinti, -ina, -ino dirgyti, rodyti

galįs už galį per kits kitą

galvėčius gobtuvas

galvėtis, -6jasi, -6josi
garantuoti

gūlžudė žudymas, žudynės

galžudys galvažudys

laiduoti,

gūsas kiemas,
aikštė

gašyba puošimasis

gūšyti, -ija, -ijo puošti

gašūs, -1 gražus, puikus

gaubė javų kūlimo pabaiga

gaubjauja žr. ūpkulos

gaūbti, -ia, -ė telkti; rinkti, imti

geišis plienas

geldėti, -ėja, -ėjo (lat.) būti, tikti,
praversti

gelžiniai dgs. geležiniai pančiai

gelžytas, -a geležimi dengtas

gentyba giminystė

gerankštė krūminis dantis

gymė prigimtis, gamta

gimtūvė gimtinė

gimtuvis giminaitis

gintuvė pilis, tvirtovė

girionis atsiskyrėlis

(germ.) (pilies)

glemžti, -id, -ė saugoti, globti,
ginti

glistis, -ies ugniavietė

globtis, -iasi, -ėsi verstis

gobėjimas godumas, geidimas
(turtų)

godė garbė, pagarba, šlovė; po-
kylis, vaišės

godingas, -1 garbingas

gotina (lat) karvė

graižinys griežinys

graižis grašis

graudinti, -ina,
mušti

grevū upės vaga

griesenad grobimas, plėšimas

grišti, grėja, -jo
plėšti

grinyčiū (sl) troba, pirkia

grumlas (sl) žemė. dirva, laukas

„«ino tramdyti,

imti, griebti,

gruzdiniai dgs, sudegusio daikto
liekanos, pelenai

įdykimas įniršimas, įniršis

įgūuti, -na, -gūvo įkąsti, įgelti

įgulii, įgula, įgulė apsistoti, įsi-
tvirtinti

įkandint įkandin

įkefšti, -ta, -to susikerštauti, susi-
vaidyti

įkilas įkeltas medyje avilys bi-
tėms vilioti

įkniūsti, -kniūsta, -to įpulti

įkūsoti, -oja, -ojo (hibr.) įkalbėti,
įgundyti

ilgės vėlinės

įnamas prigimtis, gamta

indėvė pikta būtybė; deivė

ypačiai skyrium, atskirai

ypatingas, -a atskiras; ypatingai
savaip, savotiškai

ypatinis, -ė atskiras

įrašūs sąrašas

irba ūkis, šeimininkavimas

irkū (sl) išdirbtas (be vilnų?) kai-
lis

įsiimti,
dirbti,

įsintėti, -siūti, -ėjo įkyrėti

įsipllti, įsipila, -pylė (hibr.) krims-
tis, labai įsirūpinti

įsitėpti (įsitiepti?, plg. lat. tiept,
tiepties), -ia, įsliėpė įsižiūrėti,
įsimylėti, įsikalti į galvą, įsi-
vaizduoti, įsitikinti

įsmilti, -sta, -o įprasti

įstatyti, -stūlo, -stūiė priimti, nu-
statyti, paskirti, įsteigti

įstatytojas įstatymų leidėjas

išblškšti, -ta, -blėško išblykšti

įslima, įsiėmė užsiimti,

763

išburgas įtaka, žiotys

išdarbė dirbinys

išdoviai dgs. išlaidos

išdrevėti, -ėja, -ėjo išplėšti, išnio-
koti

išdriksti, -dryksta, -drisko išdrikti,
išsitaršyti

išdūoti, -da, išdavė paskelbti, iš-
leisti; pradėti

išdužbti, -sta, -0 išdubti, išpūti,
išdrevėti

įšeimėti, -ėja, -ėjo apgyvendinti;
įsišeimėti pagausėti, privisti

Išgaliai dgs. smulkmenos

išguldymas (vert) dėstymas, aiš-
kinimas; vertimas

iškala (sl) mokykla

įšleitė pašlaitė, slėnys, žemuma,
įduba

išmėsti, išmeta, išmetė apimti, iš-
matuoti

išpaišyti, -palšo, -palšė išbraukti

išraūbti, -ia, Išraubė išskobti

išrėdyti, -rėdo, rėdė (hibr.) iš-
leisti, išduoti už vyro; išsirė-
dyti išsirengti, išsiruošti

išsieti, -jd, -jo išsegti

išsikičsti, išsikerta, -kifto prasi-
veržti (ginklu)

išsikričioti, -i6ja, -i6jo dėvėti
marškinius, užleistus viršum
kelnių

išsikūlti, išsikulia, -kūlė ištrūkti, '

išbėgti
išsimezgimas atomazga

išsišilti, išsišilia, -šylė iš(si)leisti
(pinigus), išsieikvoti; išsekti,
nusikamuoti

išspylėti, -6ja, -6jo ištempti, iš-
kryžiuoti, prikalti

764

išteisti, -ia, Išteisė patenkinti

ištikti, -tiūka, -0: į mūšą ištikti
pradėti (imti) kariauti

išvėtravėti, -0ja, -6jo (hibr.) prk.
išginti, išvyti

išvyloti, -oid, -ojo išvilkti, išga-
benti

išvirdyti, -o, -ė išgabenti; išvaryti

it itin, labai, visai, visiškai, kaip
tik, tarsi, lyg

įtaras prietaras

įtarliėti, -i6ja, -i6jo vadinti

įlažii, įtaria, įtarė duoti vardą,
praminti, vadinti

įtėnkinti, -ina, -ino pasitenkinti

juišti, -ia, įuršė priteršti, pribiau-
roti

įvalas zvanų sujungimo dalelė

įžūgti, įžaga, įžagė prisigrobti,
prisiplėšti užtektinai, prisika-
kinti

jacvingai (dgs) žr. jatviežiai

jatviežiai dgs. (sl.) jotvingiai

jaūgiai sumaišytai, kartu, drauge

jaunikūdusena buvimas jaunikai-
čių, bernavimas

jūutotis, -ojusi, -ojosi klausinėti,
teirautis, rinkti žinias

jazigai dgs. žr. jatviežiai

jeglė kukmedis (Taxus baccata)

jeib kūs bet kas

jeib koks, -iū bet koks

jodviežiai dgs. žr. jaiviežiai

joriuoti, -iuoja, -iavo žaliuoti

jukė (sl.) kraujinė sriuba

juktė (sl) tam tikro išdirbimo sto-
ra oda, juchtas

juodės dgs. (vert.?) rašalas
jūrinas jūrininkas
jūlryna (sl) užraktas, spyna

kabavėti, -6ja, -6jo (hibr) liesti

kaimėnas kaimo gyventojas, kai-
mietis

kaiminėnas kaimietis?)

kaip jei kaip ir

kaipogi kadangi, nes

kalinyčia (hibr) kalėjimas

kalpa (lat.) tarnas, vergas

kamūrninkas (sl.) matininkas

kamenda vadovavimas

kamendotas komendantas

kampas kinkomasis lankas

karhpinas lankas

kana kadės kažkada, kadaise

kūnkintis, -inasi, -inosi kakintis,
tenkintis

kapė bažn, puošnus kunigo litur-
ginis apsiaustas

kapčizas (sl.) ausinė kepurė

karalyčia (sl) karalystė

karienė kovotoja, karžygė

kariovedis karvedys

karmazinas raudonos spalvos plo-
nas gelumbinis audeklas

karšinčystū paveldas,
mas

paveldėji-

nis, paveldėtojas
kūrtinis kartis
karūžasis (sl.) vėliavininkas
karvaida karvedys
kaškė (sl) medinis durų vyrius,
bėgūnas
kaūlytis, -ijasi,
vaidytis, derėtis

-ijosi ginčytis,

kažis kumelys, kumeliukas

kėcis (sl.) audeklas, ataustas sku-
durais (lovai uždengti ar žemė-
je patiesti)

kečius (sl.) veltinis

kėiktis, -idsi, -ėsi
siekti

keliavežys, kelvežys marčios ve-
žėjas per vestuves

kėpis paplokščia bandelė, paplotis

kervėža krūmokšnis

kėstė kartis, smaigas

kėslinis, -ė iš kestės (karties) pa-
darytas

kėtėjimas noras

kibirkštynas ugniavietė

kiek kiekvienas

kieminėsis, -6ji naminis

kiemynojas kaimas

kilimas (st) didelė namie austa
vilnonė skara

kipis (lat) medinis indas su au-
simi

kyriėjus (sl) ilgas apsiaustas

klūjumas (lat.?) aikštė

klūstas dalis

klėbiniūkas, -ė kas vos glėbiu
apkabinamas, glėbininkas

klėtkė (sl) viešbutis

kliautingas, -a ištikimas, patikimas

kk“nas (sl) vidurių skausmai,
gumbas

kli6šiorius (sl) vienuolynas

kliūpuris (germ.) gabalas

klot (lat.) tuojau, greitai, skubiai

klūkti, -ia, -ė, kluokti, -ia, -ė pra-
šyti, maldauti

kniėžterėti, -ėja, -ėjo kilstelėti

kobotas (sl) toks drabužis, švar-
kas, palaidinis

tvirtinti, pri-

765

kėjena iš gyvulių kojų odos pa-
siūta naginė

kozos dgs. (lat.) vestuvės

krūntis, -ies krantas

kriauklYs varnas, kranklys

kriūšti, -ta, -o prk. gurti, silpti

krėmas (sl.) krautuvė, parduotuvė

krūmas miškas

krumšlys prk. mažas gabalas,
sklypas

kūkyklė vieta, kur vilkai kūkias,
vilkų kinis

kūktis, -iasi, -ėsi kaukintis

kūkulis kyšis, papirka

kungas (lat.) ponas

kunigaikšta kunigaikštytė

kūrpė dvylikos colių ilgio matas,
pėda

kursas bažn. psalmių giedojimas
(tam tikra tvarka)

kurstininkas (hibr.) kurso giedo-
tojas

kužvis (lat) pintinė

kūturti, -a, -o šiaip taip gyvuoti,
laikytis

kvarta (sl.) ketvirtis gorčiaus

kvosas (sl.) alūnas

labyba (lat.?) turtas, gėrybės

laidė laidotojas, duobkasys

laidonė laidotuvės

lakanka (sl) tam tikras indelis,
ašaruvė

lūtas (sl. ar germ.) svorio matas —
U5> svaro dalis

laikas dugnas, fonas

Jaukėnas laukų gyventojas

laūminėsena lauminėjimas, gūžy-
nės

766

lūuninkas (sl.) teisėjo padėjėjas,
teismo tarėjas, lovininkas

Ičcintinis lepintinis, numylėtinis

Jegerė (germ.) maža statinė

leli6ėnė džiaugsmas, džiūgavimas

Ieliėti, -i6ja, -i6jo džiūgauti

Iėmti, Iėšmia, Išmė traukti, mesti
burtus

Iėpnis išlepėlis

lepnūs, -1 išlepęs, lepus; puikus

leionas Kuršo piniginis vienetas

lybiešiai dgs. (lat.) lybiai

IYčius (sl.) priežastis; žymė

lydusonis, -ies senovės lietuvių
kunigas

liecyba (lat.) privilegija

liekulas (lat.) veidmainystė

liėlas, -ū (lat.) didelis

lišlis kalba; lielio leidimas liežu-
vavimas

liepkaulis liepinis šakalys be žie-
vės, skala

lieta (lat) nauda, daiktas, daly-
kas, reikalas, tikslas; savybė;
valstybė, valdžia

lietoti, -oja, -ojo (lat.) turėti ver-
tę, reikšti

lietuoti, -uoja, -avo (lat.) tikti, tu-
rėti reikšmę

lygusonis, -ies žr. lydusonis

lykis skaičius

likumas (lat.) likimas

lykūoti, -ūoja, -ūvo,
-ūoja, -ūvo skaičiuoti

linkstis išlenkta išilginė rogių da-
lis, sujungianti gaktas ir stipi-
nus

Iipšlukas (germ.) skėtinių šeimos
augalas, vaistinis liubystras (Le-
visticum officinale)

liekūoti,

Ilptas lieptas

liuobėti, liūoba, -ėjo (sl) 1. būti
įpratusiam, mėgti, gebėti; 2.
veiksmažodžio būtojo dažninio
laiko išraiškos priemonė

liūtas, -ū (sl) plėšrus, piktas

16bis gobšumas, gobis

I6bytis, -ijasi, -ijosi lobti, pelny-
tis

Įodūoti, -ūoja, -ūvo (germ.) krau-
ti

lopas (lat) galvijas

lūgėti, -6ja, -6jo (lat) prašyti

lupinis (Ilupinys?) plėšimas, grobi-
mas

magdebuzija Magdeburgo teisė

malka laužas

mūlkinė krūva, rietuvė; laužas

mnandyti, mafido, mafidė mėginti,
bandyti

maneliai dgs. (sl.) geležiniai pan-
čiai, grandinės

mantė pinigai, nauda; mokestis;
vertė

marangis įlanka

marčelga (sl) vyresnysis, virši-
ninkas, kariuomenės vadas,
vestuvių iškilmių vadovas

margrabis markgrafas

marlngas, -4 nešantis mirtį, mirti-
nas, Marus

mūrka senovinis šešių skatikų pi-
nigas

martauti, -auja, -avo marčią į ke-
lią rengti

marūnis- išs mirtingasis

matis (mačius?) (sl.) demblys

mauriėti, -i6ja, -i6jo bastytis,
trankytis, niokoti

mažai mažiausiai; mažai mažai
mažų mažiausiai

medaunyčia, midaunyčia (sl)
smuklė

medijonas įrankis kraujagyslei
prakirsti

mediūčius miško sargas, eigulys

mėgai dgs. mėgimas, patikimas;
patrauklumas, žavai

mėklintis, -inasi, -inosi stebėtis,
dėmėtis

meldžionis, -ies maldininkas, ko-
vų su pagonimis dalyvis

mencius (sl) rūšis, grupė

menta dvasia, sąmonė, protas

merėli, -ėja, -ėjo pamažu gaišti,
mirti

mergūusena mergavimas

meškenėčius kas meškena apsi-
rengęs

metavėtis, 6jasi, -6josi (sl.) atgai-
lauti, taisytis

metylė metėlė, pelynas (Artemi-
sia absinthium)

mežė (plg. lat, mežs) miškas, giria

miečeivis (hibr) kalavijuotis

miečius (sl) kardas, kalavijas

mylinti, -ina, -ino teikti pasiten-
kinimą, maloninti

minėsena pasakojimas, minėjimas

minšti, mini, -ėjo žinoti

mirė (sl.) kvapūs sakai, vartojami
smilkalams

mistras (sl.) viduramžių vienuo-
lių-riterių ordino vyresnysis,
magistras

misirysta (hibr.) mistro pareigos

mižoti, -oja, -ojo (lat.) lupti žievę

mojūoti, -ūoja, -ūvo grasinti

mokslinė mokykla

767

mėlakis paikšas,
žioplys

moliūkas sumuštas gumbas, pri-
trinta žaizda

mėnas (sl) ppr. dgs. apgaulė, bur-

- tas, pokštas; vaidinimas

mūnininkas, -ė (hibr.) išdaiginin-
kas, vaidintojas; veikėjas

monioti, -ioja, -iojo (hibr.) vai-
dinti, vaizduoti

možėti, mėži, -ėjo

muižė (lat) dvaras

muldū (germ) iš medžio išskobtas
pailgas indas, gelda

muntuiYs būrys, krūva, tumulas

mūris ledų krūva, siena; pIk.
priešas

mūrinas (sl.) negras

mūšė kova, mūšis, kautynės

mūšius senovinis sidabrinis ar
auksinis pinigas, muštinis

mužis (lat) amžius

neišmanėlis,

nykti, mažėti

namėjis kas visados būna namie

naūdėti, -ėja, -ėjo pelnytis

naudėti, -6ja, -0jo naudotis, pasi-
naudoti

naujukynas kolonija

navet (sl) netgi

nebstigti, -stiūga?, -o nebtverti

nemifitąs, -anti neturėdamas kitos
išeities, nesikęsdamas

nenūomonė neišmanymas, nenuo-
voka

nes bet

nesūng nes

netikėlis pagonis, stabmeldys

nėtikšis pagonis, stabmeldys

niukinfs maišatis

708

niūnė niūniuojama daina ar gies-
mė; gaida, nata

niūniava niūniuojama giesmė ar
daina

nė ypač

nėksenos nokimasis, lenktynės

nėktis, -iasi, -ėsi lenktyniauti

notis, -ies atsitikimas, nuotykis,
įvykis

nėvė, novis, -ies novijimas, Žudy-
mas

nubrįsti, -ta, -brindo nudžiūti

nučiūžti, -čiūžta, -o nušlapti, su-
mirkti

nudėvėti, -dėvi, -ėjo išmušti

nugalautojas žudikas

nūgis dabar

nūjau dabar

nukrėpti, -id, -ė apgauti

nuodarbė darbo vaisius, gaminys

nuokaltimė nusikaltimas

nuokaria nenaudėlis,
išgama

nupėnindinti, ina, -ino prp. api-
penėti, nunuodyti

nupūlti, -pūola, -pūolė pulti

nurūkt, nūraka, nūrakė nudobti,
užmušti

nuskysti,

nuspėsti, -spėndžia, -spėndė nu-
slopinti, užgniaužti

nušeimėli, -ėja, -ėjo išnaikinti gy-
ventojus, sumažinti gyventojų
skaičių

nutaūsti, -ta, -iaūto užmiršti, nu-
prasti

nedorėlis,

-ta, -skydo nusklisti

o i
ojus pavojus

oliavas, -a (nlt.) nevedęs, netekė-
jusi

oliūoti, -iūoja, -iūvo klykauti

ėliuotis, -iuojūsi, -iavosi
siausti, savavaliauti

oluvka (sl.) pieštukas

6menas atmintis, omenis

opatas (s!.) abatas

orybė orumas

ožesys šniokštimas, ūžesys

6žti, -ia, -ė ošti, Ūžti

šėlti,

pabėgis pabėgėlis

pačias (sl) palyda, tarnai

pūdegis padegėlis

padėti, pūdeda, -dėjo parašyti, pa-
teikti

padonasis (Sl.)
džiauninkas

padėniškė (hibx.) pavaldinio, tar-
no (padono) gyvenamoji vieta

paduoti, -dūoda, pūdavė perteikti,
perduoti

pūgastas (lat) apylinkė

pagebsnūs, -1 linkęs į ką, sugę-
bantis, sumanus

paglemžti, -ia, pūglemžė išsaugo-
ti, apginti

1 pūgrabas (sl) šermenys

2 pagrabas (sl) rūsys

paiščrius (hibr.) raštininkas

pajautimas maistas, valgis

pakaičiūoti, -iūoja, -iūvo
pokaičio

paklūnai dgs. (sl) palūkanos

paklėisti, -klėidžia, -klėidė pra-
rasti, netekti

paklėsii, pūklesčia, pūklėstė pa-
dėti, sudėti, paslėpti

pakriūšti, -ta, -o sunykti, nusilpti

pavaldinys, bau-

gulėti

pūlagas (sl) palapinė, būda

palaipinis, -ė vijoklinis

palčius (sl.) klastojimas

palmiskas (sl.) tokia didelė lėkštė,
dubuo

palūka luktelėjimas, atidėjimas

palūkos dgs. palūkanos

pamalis (lat) krantas, pakraštys

pamierka (sl) žemės matavimas

pamhparioti, -ioja, -iojo kalbėti
(poterius)

papažtis (sl.) vėliava

paračius eilė, tvarka

pūramas (sl) keltas, plaustas

parifūdžiui paeiliui, iš eilės

parleidinė likimas, lemtis

parlėisti, -lėidžia, -lėido
lemti

parvūtaroti, -oja, -ojo pargabenti

parvyloli, -oja, -o0jo parvilkti,
pargabenti

pūsaku pasakojimas

pasekėjinis, -ė priklausantis pase-
kėjams, jaunosios palydovams

pasibl6kšti, -blėškia, pasibloškė
pasisukti, mestis

pasielti, -na, -ėjo įsiteikti, pasiro-
dyti

pasielgti, -ia, paslelgė pasirodyti

pasiėmlinas pareiga, priedermė

pasijednoti, -oja, -ojo (sl.) susitai-
kinti

pasiklėti, -ja, -jo įsiteikti; dėtis,
apsimesti

pasiriūkii, pasirenka, -o mirti

pasitikti, -tiūka, -o būti, pasitai-
kyti

pasižinti, -žįsta, -o patirti, suprasti

paskolėjas skolintojas

paskomis (hibr.) pastalė

skirti,

769

pasmliti, -sta, -0 užsigeisti, pa-
norti

pasveikti, -ia paūsveikė pasvei-
kinti

paškėti, pūška, -ėjo traškėti, poš-
kėti

pašlainiai nuožulniai

pataikė malonė, ramybė

patarmė patarlė

paimalė malūnas

patreinis senovinis trijų grašių
vertės pinigas, trečiokas

pavasaftinai pavasariop

pavėdūuti, -duja, -ūvo būti pana-
šiam, panėšėti

pavynastis, -ies (sl) prievolė

pečėnka (sl) kepsnys

pėrbasti, -banda, -bado peralkti,
perbadėti

pėrdėti, -deda, -dėjo (vert.). nusta-
tyti, paskirti; išversti

pėrdėtinis, -ė (vert.) viršininkas

pėrdėtojas (vert.) viršininkas, vy-
resnysis

pergalis kas nugali priešą, nuga-
lėtojas

pergalvis nenaudėlis, sukčius

pėrglytotas, -a su perglytomis,
pertrūkiais

pėrgulas gulovas

pėrimti, -a, -ėmė išardyti, sugriau-
ti; sulaikyti, suimti

pčryti, -ija, -ijo mušti, kalti tro-
besį iš lauko pusės

pėrleisti, leidžia, -leido aplenkti

pervarinis, -ė skersinis

pestėti, -ėja, -ėjo (sl) vaišinti, 1e-
pinti

piesas kaimenė; manta, turtas

pietūoti, -ūoja, -ūvo pietauti

770

pievynas kultūrinė pieva

pylė pylimas

pildinti, -ina, -ino statydinti
pylynė (hibr.) sviedinys, kamuo-

lys
pilionis, -išs pilies gyventojas,
miestietis

pilis, -išs miestas

pirksena pirkimas

pirmskrajis, -ė kuris pirmos rū-
šies, gerasis

piūvė skerdynės, piautynės

plaukytis, plaūkosi, plaiūkėsi mau-
dytis

plenipotežcija įgaliojimas

plėskė arklio pakinktai, plėškė

plėsnis šviesiai bėras

plėstrū (sl) traukas

plikūcija (hibr.) kas plikas, netur-
tingas

plūdurti, -a, -o skalbti, skalauti

plūostas plaustas

pobūdas, -a tinkamas

pėlubis (sl.) dengtas vežimas

poposūnis vaikaičių vaikaitis

pėvyzoti, -oja, -ojo žiūrėti, žvilg-
čioti

požvilga žvelgimas, žvilgsnis

prajėvas (sl.) pranašas, skelbėjas;
kvieslys

prasmė supratimas, sugebėjimas,
protas

pratarymas pratarmė

pratekliai dgs. upės pradžia, iš-
taka

praverėti, prūveri, -ėjo būti Tei-
kalingam, praversti

prekys (prekis?) prekiautojas,
pirklys

priedėvinis, -ė kasdien dėvimas

priegulė naktigonė

prigūuti, -na, -gūvo pasiekti

prilūukti, -ia, -ė sulaukti

prilišpti, -ia, priliepė pridėti, pri-
durti

pripadėtojas padėjėjas, tarnas

pryparšė prastesnis paršas

prisieka priesaika

prisiekūuti, -duja, -ūvo prisieki-
nėti

prisiekoti, -oja, -ojo duoti prie-
saiką, prisiekinėti

prisirašyti, -rūšo, -rūšė pasirašyti

pristovas (sl) prievaizdas

prišias (sl.) dingstis, priežastis

privalingas, -a atitinkantis ypaty-
bę

privalūmas savybė, ypatybė

privilija (sl) privilegija

privylius išdavikas

privilti, privilia, =vylė prigauti,
suvedžioti

projam (lat) šalin

protybė išmintis

puika gėlė

puikūotas, -a gėlėtas

pujėti, -ja, -jo blaškyti, gainioti

pulėti, -ėja, -ėjo prk. niekur neiti,
vis namie būti, rūgti

pumpsėti, pumpso, -6jo pūpsoti,
drybsoti

pundas (sl. ar germ.) svorio ma-
tas, pūdas

pūnė būda, palapinė

pučkis pūgžlys (Acerina cernua)

puotinyčia (hibr.) smuklė

pusiaudienis pietų šalis, pietūs

puskazilininkis, -ė (hibr.) pusės
kazilo, gegnės storumo

pūssalė pusiasalis

pūškarnė (sl.) patrankų liejykla
putnis (lat) paukštis
pūtris pilkis, šerkšnis

radytis, -osi, -ėsi manyti, rengtis

ragažis (sl.) demblys

ragėtinė (sl.) ietis

raistas ruja, poravimosi metas

rūkalis (germ.) žmogžudys

rakandė apvalios formos pintas
indas miltams ar grūdams lai-
kyti

rūkas (sl) terminas, laikas

rašytinė raidė

rašytojas raštininkas, sekretorius

raštinyčia (hibr.) archyvas

rūštinis, -ė rašto; Taštuotas

ratmisiras (sl) rotmistras, šimti-
ninkas

raūdė raudotoja

raudinė rauda

rėdžiai (sl.) tvarkingai

Ieistras (sl) registras

rejū (lat) klojimas, jauja

rėmas kartėlis, rėmuo, gaižulys

rendėtas, -a gumbuotas, nelygus

rendėlinis, -ė žr. rendėtas

Iėzginė naginė

rezurekcijos dgs, bažn. velykinės
prisikėlimo pamaldos

riaušis kruvainis (kepinys iš krau-
jo, kraujinis kukulis)

rykauti, -auja, -avo valdyti

rykė valstybė

rykys valdovas, karalius

rylioti, -ioja, -iojo prk. apdainuo-
ti, liaupsinti, garbinti

rindū eilė

rinkis (germ.) lankas, ratas, žie-
das; į rinkį aplink

771

riūžis (germ.) bučius

ryžtis, -lūsi, -osi tvarkytis, žinotis

rodė (sl) patarimas, pasitarimas.
sueiga

rodbalsė raidė

trodnasis (sl.) patarėjas

roga, Iogus kapo kalnelis, kapas

rogas (lat.) laužas

rėnas (germ.) rąstas

rubū (sl.) riba

rūbdarbis (hibr.) siuvėjas

rūgėti, -6ja, -6jo (sl.) pykti, prie-
kaištauti

rūkšėti, rūkšo, -6jo niūksoti

rulfs (germ.) pašarinis motieju-

kas (Phleum pratense)

rūmė (germ, ar lat.) ertmė, rui-
mas, patalpa

rūmulti, -a, -0 grumėti, dundėti

rūoplis gumbas (ant medžio)

rūstūs, -4 rusvas

rutulys tam tikras moterų galvos
apdangalas (nuometas?)

sagė didelė apsisiaučiama skara

sągrobis susiėmimas, susirėmimas

sagšė (lat) didelė apsisiaučiama
skara

sandara, sandaras sutartis, susita-
rimas

sandarauti, -duja, -avo daryti su-
tarti, tartis

sargtis, -ies sargyba

sariėti, -i6ja, -i6jo niokoti, nai-
kinti, plėšti

sauprasmiai savo išmanymu, sa-
varankiškai

saviep savyje, pas save; saviesp
savyje

seidūkas (sl) lankas, kilpinis

772

sėklininkas sėklai auginamas au-
galas

siekis pirmasis metų Mėnuo

1 sykis plokščias pyrago kepalas

2 sykis tikslas

siuntinys pasiuntinys

skaidma turinys

skaitinė iždinė

skarbas (sl) turtas, iždas

skaugė pavydas

skerlė atplaiša, skeveldra

skerlėti, -6ja, -6jo trūkinėti, plyš-
ti, eižėti

skersis kryžius

skitlius skirtumas

skladavėti, -6ja, -6jo ($l.) triukš-
mauti, prieštarauti, ginčytis;
pasakoti

sklimbis gabalas

skoba puira (plg. lat. skžba put-
ra) toks valgis, rūgšti kruopie-
nė

sk6mis (sl.) stalas

skėtotis, -ojasi,
stengtis

skralstas sterblė, skreitas

skrytulė toks įrankis kailiams
skusti

skvūrma (sl) forma, pavyzdys

slūnius (sl) dramblys

slygti, -sta, -o linkti, geisti

slykūnas slibinas

slūoksnis dalis, kraštas

smilinti, -ina, -ino maginti, ma-
sinti

smuklus, -i (sl?) lieknas

smužlas, -4 drąsus, smarkus, grei-
tas

sopūgas (sL.) batas

sp4slai dgs. spąstai

-ojosi rūpintis,

spaudynė spaustuvė

spielčius (sl) rėmas

spigėti, spiga, -6jo spindėti, žėrė-
ti, svilinti

spyloti, -oja, -ojo spausti, veržti

sprūskilas praskalas

springinis, -ė plėšrus

sprovė (sl) dalykas, reikalas

'spūnka (sl): į lenkų spunką vei-
zėti lenkais sekti, lenkus pa-
mėgdžioti?

sriaumėti, sriaūma, -ėjo tekėti

sriaūsti, sriaūčia, sriaūtė tekėti

sriu6balas skystas valgis

stangiai stipriai, tvirtai

stangybė ivirtumas, ištvermė

siebūs, -1 nuostabus

stelgiai rūpestingai, uoliai

steigti, -ia, -ė labai norėti, steng-

tis, rūpintis
stelingis (lat.) arklio gardas
stemhbras meldas (Scirpus)
stėngti, -ia, -ė stengtis, priešintis
stigavėti, -6ja, -6jo (hibr.) įrody-
ti, tvirtinti, teigti
stiklinfčia (sl.) stiklo dirbtuvė
stypū (sl) šermenų valgis
stirvelėti, -ėja, -ėjo ginčytis
strūipstis narys, sąnaris
strigtas puolena, maita
strikis (germ.) virvė
stripinis toks brūklys, strypas
stropė (germ.) pabauda
strūnė (sl.) drožtuvas
strungas (germ.) virvė, viržis (pa-
kinktų dalis)
strūnyti, -ija, -ijo (sl.) statyti
siūkas (germ.) toks svorio matas
(20—-28 svarai)
stuomas išvaizda, stotas

slūopa (germ.) tam tikras geria-
masis indas

siučrė (germ.) eršketas

siūlės dgs. (germ,) stypynės, ko-
jokai

sūburgis santaka

sūdėmė sandėlis

sūdyti, -0, -ė barstyti

sueimas (sl) susirinkimas, seimas

sueimavoti, -oja, -ojo (sl) posė-
ižiauti (seime)

suėjimas susirinkimas, seimas

sugautinis imtinys, belaisvis

sugraudinti, -ina, -ino sudaužyti,
sumušti

sugrįsti, -griūdžia, -griūdo sudėti,
sustatyti

suičiai (sl.) gausiai, apsčiai

sūkaktės dgs, mirusiojo paminė-
jimas suėjus vieneriems me-
tams po mirties, Metinės

sūkalba sąlyga

sukėlti. sūkala, sūkalė surakinti,
sukaustyti grandinėmis

sukefšti, -ta, -to susipykti, susi-
vaidyti

suklausyti, -klaūso, -klaūsė būti
klusniam, klausyti

sukrautuvė žr. sūkrovis

sūkrovis podėlis

sukrus cukrus

sumantus, -i sumaningas, supra-
tingas

sumurgėti, -mūrga, -ėjo sugriūti,
suvirsti

suniūkti, -niuūka, -o sujukti, su-
mišti, pakrikti

sunka (sl.) maišelis, terba

suūkinti, -ina, -ino spausti

suopynė sūpuoklės; lingė

773

suopūoti, -ūoja, -ūvo supti, lin-
guoti

supėntėti, -ėja, -ėjo sukietėti

surinkimas susirinkimas; rinkinys

susigrobti, -ia, -ė susiimti, susi-
kauti

susistigavėti, -6ja, -6jo (hibr.) su-
siginčyti

sušyžii, -ta, -0 supykti, suirzti

sūtaika taika

sutrynėti, -ėja, -ėjo sutrūnyti, su-
dūlėti

suvidroti, -oja, ojo sutrūnyti

suvodba, svodbė (sl.) vestuvės

svarumas svoris

sveilyčiū (sl.) troba, gyvenamasis
namas

šalaujas svetimas, svetimšalis

šaldra (sl.) perėjūnas, valkata

šalnis širmis, šerkšnis

šafčius (sl) pylimas

šarpus, -i (germ.) greitas, vikrus

šašūolėtis šešėlis

še čia

šeimingas, -a turintis daug žmo-
nių, gyventojų

šėtra, šėtras (sl.) padangtė, pala-
pinė

šienūotis, -ūojasi, -ūvosi šienauti

šylimai dgs. išlaidos

šilo mėnuo dešimtas metų mė-
nuo; rugsėjis?

šimka (sl) smuklė

širdgilas širdgėla

šiska štai čia

šišnakas (sl.) česnakas

šiukštinas roplys, šliužas

šiušynas krūmynas, krūmai

šyžinti, -ina, -ino pykinti, erzinti

774

škėbai dgs. šonkauliai su mėsa

šlapjurgis lijundra

šlėdės (germ.) didelės rogės, šla-
jos

šlekėti, šlėka, -ėjo šlakėti, tekėti

šlysti, -ta, ? šlyti, krikti, silpti

šliuižis dvirūtis vežimas

šnipis kampas, iškyšulys

š6blė (sl.) kardas

špiėšgas (sl) šnipas, žvalgas

špitolė (sl) ligoninė, prieglauda

špitolininkas (sl) žr. brėstvinin-
kas

šuolė (germ.) sinagoga

šuonis, -ies šūsnis, griuvenos

šventablyvai (sl) dievobaimingai,
šventai

švypterėti, -ėja, -ėjo šyptelėti

taborius (sl) kariuomenės lauko
stovykla '

taikūmas patogumas

tapnėti -6ja, -6jo maloninti, 1e-
pinti

tūškas užkarda, įtvirtinimas

taukšėti, taūkšo, -6jo būti nusi-
driekusiam, plytėti

tauragė midaus geriamasis inde-
lis, taurė

tekorius (hibr.) tekintojas

tekumas skystis

tekūnas kurjeris, pasiuntinys

(empHnis lankas

tepnėti, -6ja, -0jo maloninti, 1e-
pinti, tupinėti

tėvainė tėvynė

tėvomė tėvynė

tiesė teismas

tylu tylom, tyliai

tylusonis, -ies žr. lydusonis

tyrūoti, -Koja, -Ūvo telkšoti

Htis tėvas

tobytis, -ijasi, -ijosi (germ.) prk.
žaimotis, tyčiotis

traktis, -iės (sl) vieškelis

trapas tarpas

treineitiškas, -a trikampis

trėsena bėgimas, lenktynės

triadyba (lat.) trejybė

trybti, -ia, -ė šokinėti, trypti

triškis toks paukštis ar gyvulys

troksmas (plg. lat. truoksnis)
trenksmas
trikis mylia
trūsos dgs. puošnios paukščio

uodegos plunksnos

tuo tuojau, vos, tik

tuointimpės tuojtimpės be per-
stojo, nuolat

tuojtimplnis, -ė nuolatinis

tūpelė guba, kupelė

turčiū (sl) skydas

turtinginti, -ina, -ino daryti tur-
tingą, turtinti

tviskinėti, -ėja, -ėjo prk. plikinėti

tvįsti, tvįsta, tvino prk. gausiai
rinktis, tvinti

tvorinifikė tinkanti tvorai, tvorinė

ūblas (germ.) dervos degykla,
dervos degamasis pečius

ugadė (sl.) susitaikymas, sutartis;
atlyginimas

ūkė ūkis; valstybė

ūkėjas, -d gyventojas, pilietis

ufikuris inkaras

urandas (sl) pareigos

uždangūs priedanga

uždybavėti, -6ja, -0jo (hibr.) už-
mušti

ūžėdis ėdžios

ūžganas atlyginimas (už nuosto-
Mus)

užgauliėti, -i6ja, -i6jo liesti

užkakalinė (hibr.) prastoji troba,
užpečinė

užlaikymas paprotys

užlaikyti, -lalko, -lalkė išlaikyti,
išsaugoti; sekti, saugoti

užsikčikti, -ia, -ė keiksmu pri-
siekti

užsikčsti, -kšta, -kėto užsigeisti,
užsimanyti

užslieti, -ja, -jo užkloti, uždėti

užslūga (hibr.) nuopelnas

užspėti, -ja, -jo užtikti, užklupti,
rasti

užstovis (vert.) laidas, įkaitas

užtaškūoti, -ūoja, -ūvo užtverti

užugnė vieta už židinio, užpelenė

užvyrgeldas (perdirbinys?) ist. pi-
niginė bauda (už žmogžudystę)

vūdas laidas

vagorius (lat.) dvaro prižiūrėtojas

vaida dvikova

vaideliotas senovės lietuvių pa-
gonių dvasininkas, žynys

vaidintis, -inasi, -inosi pasirodyti,
lankytis

vaikčlis jaunikaitis

valstėtis, -ėjasi, -ėjosi gydytis

vaistėtojas gydytojas

vaislūs, -Ž padedantis, gelbstintis
(nuo ligos)

valda: po valdos užimti užvaldyti

valdysiū, valdystė valdžia; vals-
tybė

775

valdžionis, ies valdovas, valdy-
tojas

valininkas, -ė laisvas, palaidas

valsčionis, -ies valstietis

valumas turinys, visuma

vandeneivis jūrininkas

varanda iš vyčių nupintas lankas

vargalis vargšas, vargdienis

varguia vargšas

vargulė vargšė

varlūkaušis geldutė, kriauklė

varpsils, -išs akstis, ietis

varškė saldaus pieno sūris

variavėtis, -6jasi, -6josi
verstis, prekiauti

vąšūs vąškaras

vaškinyčia (hibr.) vaško sandėlis

veikalinė istorija

veikis veikumas, greitumas

veikti, -ia, -ė įveikti, nugalėti

veldėjas valdytojas, savininkas

vėldėmė nuosavybė

veldėti, veldi, -ėjo valdyti, pa-
veldėti

velėnos dgs. durpės

veltėti, -ėja, -ėjo naudoti, pelny-
tis; gelbėti, padėti

vendraujas (hibr.) keliautojas

vendraunė (sl) kelionė

vendrauti, -auja, -avo (hibr.),
vendravėti, -6ja,- 6jo (sl) ke-
liauti

vefpelė (germ.) statinė alui lai-
kyti

vėrsta (sl) rusų ilgio matas, vars-
tas

vėtravėti, -6ja, -6jo (hibr) prk.
pulti

vicė (sl) vytis, rykštė; krivūlė

(hibr.)

776

viengimis, -ė tos pat giminės, gi-
minaitis

vienmalinis, -ė vienodas

vienmulinis, -ė vienodo storio

viešnė svočia

vietėvė miestas

vieža (sl) kalėjimas

vilija (sl) šventės išvakarės

vilnonė didelė austa vilnonė ska-
ra

vinkrėūs, -1 buklus, gudrus, suktas

virdyti, -0, -ė nešti, gabenti

virėnė virtuvė

vyrgalvė, vyrgulda žr. užvyrgel-
das

viršuojis, -ė viršutinis

visuomenis, -ė visuotinis, visas

visuomis visuotinis

viškos dgs. (sl.) aukštas

vizgė aviža

vizius žr. voznius

voga (sl. ar germ.) svoris

vogėnas (sl) medinis
sviestui; medinis dubuo

vokesnis laikas prieš pat saulės
tekėjimą

vokis vokietis

voliuotis, -iuojasi, -iavosi siausti,
savavaliauti

voznius (sl) žr. iekūnas

indelis

zaslonka (sl) užuolaida

zūstavas (sl) laidas, užstatas

zdraicė (sl) išdavikas

zdroda (sl.) išdavystė, apgaulė

zėdiius (sl.) suoliukas

zokanas (sl) vienuolių ordinas

zokaninkas, -ė (sl) vienuolis

zomūtas (sl) mūrinė ar akmeninė
tvora, pylimas

zufdoti, -oja, -ojo žudyti, kankinti
zvūnas (sl) medinis rato lankas

žarū būrys, dalis, šaka

žebelė pasakėčia

žėkė (germ.) kojinė

žemlionis, -ies (sl.)
bajoras

žergštis bėro ir balto plauko ark-
lys, šerkšnis

žiebas žaibas

žiebūoti, -Uoja, -ūvo žaibuoti

žygiauti, -iauja, -iavo žygiuoti

žymė antspaudas; herbas

žyminas valstybės antspaudo sau-
gotojas, kancleris

žiniū burtai

žinyčia (hibr.) šventykla, aukoji-
mo vieta

žemvaldys,

žynys senovės lietuvių pagonių
dvasininkas

žinovas pasiuntinys, žvalgas

žitkūotas, -a (hibr) su žičkais,
raudonmargis

žiūbinti, -ina, -ino žibinti

žiuponas (sl) ponas, valdovas

žiurkštynas krūmas, brūzgynas

žmogelvis paprastas nekilmingas
Žmogus

žmogystė žmogus; žmoniškumas

žmonystū padorumas

žuždoti, -oja, -ojo žr. zu?doti

žuvėdai, žvėdai dgs. švedai

žuvynėjas tvenkinys, kur augina-
mos Žuvys

žvalgytojas žvalgas, šnipas

žvilti, žvyla, -o prk. pūsti

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

„ Simonas Daukantas. Dail. J. Zenkevičius, 1850 m.
„ Gyvenamasis namas Kalvių kaime, kur augo S. Daukantas. Foto

apie 1893 m.

„ S. Daukanto gimtųjų namų kieme. 1970 m.
„ Vilniaus universiteto Skargos kiemas, Iš J. Vilčinskio albumo
„ „Darbų“ ir „Darų" rankraščių tituliniai lapai

Ryga, dešinėje generalgubernatoriaus rūmai, kuriuose dirbo
S, Daukantas. Piešinys, 1825 m.

„ „Būdo“ I leidimo titulinis lapas

„ S. Daukanto 1857.IV.1 (134) laiškas nežinomam asmeniui

„S. Daukanto kapas Papilės piliakalnyje. Foto 1970 m.

„S. Daukanto paminklas Papilės miestelyje, Dail. V. Grybas, 1930 m.

Foto 1970 m.

TURINYS

V. Merkys. Simonas Daukantas ir jo raštai „„„. ks

DARBAI SENŲJŲ LIETUVIŲ IR ŽEMAIČIŲ

Pratarymas „L. ikhkk saika aaarnas SA asaras ii ad

Perskyrimas I

Darbai, senovės lietuviams ir žemaičiams šiandien pripažįs-
TAM ss šnai iis nk ia I kis a i aa i ai a G Aė i ae
1, Žinia apie gimines Lietuvos ir Žemaičių pirm gimimo

Kristaus „„„...|||. Sa a aa kia Es aa a S

2. Žinia apie gimines Lietuvos ir Žemaičių po užgimimo
Kristaus: Li i Aa sa i a a aaa A

3. Žinia apie Vaidevutį, viešpatį Lietuvos, Žemaičių ir
ar aa S

4. Žinia apie kurus (Choray), arba kuršius, ir apie varia-
gus ika aa TE a S a šias

$ IL Kalba lietuvių ir žemaičių ......... Aaaa d inas
$ III. Prekyba senovių lietuvių ir žemaičių „k.
$ IV. Povyzius apsiėjimų senųjų lietuvių ir žemaičių ..
[IV a]. Tikėjimas senųjų lietuvių ir žemaičių +...) "=
V Laidojimas senųjų lietuvių ir žemaičių

$ VI. Pasirodymas pirmųjų krikščionų tuose kraštuose .
6 VII. Karės su gudais. Kernius ir Gimbutas kunigaikščiai

Lietuvos ir Žemaičių „aka kaka asa a ka

$ Vili. Karės su gudais, kuriose nėra minavojamų kuni-

gaikščių Lietuvos ir Žemaičių „Pakaks

$ IX. Įgulimas vokiečių į lečių žemę. Mantvila ir Živin-

budas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiai ........

$ X. Erdvilas kunigaikštis žemaičių ir lietuvių. Karės su

gudais ir totoriais „4.44... k aaa a aaa va asa ka ana

$ XI. Utenis Lietuvos kunigaikštis ..„...... TS
XII. Rimgaudas pirmas didis kunigaikštis Lietuvos .

XIII. Mindaugas pirmasis karalius Lietuvos ..„„........

$ XIV. Vaišvilkas didis kunigaikštis Lietuvos „„........ |

$ XV. Šventaragis didis kunigaikštis Lietuvos «0

$ XVI. Gereimantas didis kunigaikštis Lietuvos ..........

35

$ XVII. Traidenis didis kunigaikštis Lietuvos „L... 203
$ XVIII. Vytenis didis kunigaikštis Lietuvos „L... 209
$ XIX. Gediminas didis kunigaikštis Lietuvos ........... 247
$ XX. Algirdas ir Kęstutis didį kunigaikščiai Lietuvos „. 280
$ XXI. Jogaila ir Vytautas didi kunigaikščiai Lietuvos „„ 326
Atskaidos „„„aLkahuas aaa aaa aoasa kai k AN S 399

BŪDAS SENOVĖS LIETUVIŲ, KALNĖNŲ IR ŽEMAIČIŲ

Pratarmė. As iai S ia ša i ia A a E a a 403
Skaidma. ii Ngak rs na i ia ai aa A is e 410
Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių „kų 412
Tikyba senovės lietuvių «„........ Pilis a aa ii a aa 488
Viešės, arba šventės „„„..Lkuepkaaa kana aaa kana kak nikas 539
Vainikų šventė, arba viešės „„„.kukhkk kaka aaa 541
Apjavių viešės, arba šventė „„„Lakkkk kak aaa aa 543
Ilgių viešės, arba šventė „vede akhaas aa kraaakaao „ 544
Kalėdų viešės, arba šventė „„„„..kaakkk sakas s aa akkkaų 547
ĮKUTĖS „„akonauanaakusa nos ii iais dl saaa aj 548
Budynė „kasas annanaauoaaaaaadas a ao aaa akanai 550
Rėda senovės lietuvių „4. kkakkk kasa aasa aa aaa ias 561
Karyba senovės lietuvių „akanai k asas aaa aa neko sko nis 591
Prekyba senovės lietuvių „kak ka nkkks šiais dia antis „ 617
Lietuvių pinigai senovėj „eik kkkkkono)s S ai aidai ats si). 647

SMULKIEJI RAŠTAI

Dainės žemaičių. Pratarmė „„„.„akasaaaakaa aka kaka saknis 657
Kornelijus Nepotas. Gyvatos didžiųjų karvaidų se-

novės. Praiarmė išguldytojo („Lk kkakaai kaka 662
Pasakos Fedro. Praiarmė, Pasakos būdas. Sumezgimas ir išsi-

mezgimas pasakos „444 esuaaaakaa kaskas ae 663
Johanas Hermanas Cigra. Pamokslas apie sodnus

arba daigynus vaisingų medžių. Pratarmė „4.44 |||) 672
Joachimas Heinrichas Kampė, Rubinaičio -Peliū-

zės gyvenimas, Pratarmė <... akasakkaoauunnktakkkko) 673
B. A. Grunardas. Parodymas, kaip apynius auginti. Pra-

TŪLMĖ Lasa ska as a asa ausa sa as ania i O ae 675
Sėjamosios pašaro žolės, Pratarmė „„L.aaa kaka kkkk aro 678
D. Strukovas. Pamokymas apie auginimą tabokų. Pratar-

MNĖ' i sijas Kaas ES SA e 680

780

G. D. Zetegastas. Naudinga bičių knygelė, Pratarmė ..
Pamokymas, kaip rinkti medines sėklas. Pratarmė „.,.... O
Ugnies knygelė, Pratarmė „4.4 esaadaskka aaa va sukas
Pamokslas, kaip girias kirsti, sėti ir diegti. Pratarmė „.....
Istorija Justinaus. Pratarmė „4. Lakka kaka y aka ais
[Pastabos dėl L. Ivinskio kalendorių, arba metskaitlių, kal-

LIT

Sutrumpinimai „Laikas kaa ausa aaaaaaaaa kaka aa aaa
Šaltinių ir literatūros, paminėtų S. Daukanto veikalų išnašo-

se, sąrašas (V. Merkys) „„„„4.daaanaoknaaaasa aaa raas
Redakcinės pastabos (B. Vanagienė) „„„„...lkLkUkakkakiis
Teksto komentarai (V. Merkys) „444. hakkakakanaoa ai
Žodynėlis (B. Vanagienė) „L. Lakkkak kaka kaka a kaka
Tliustracijų sąrašas „(LL Lkk kaka aaa

Cumonac ĄaykanTac
COYHHEHHA, I

Ha AMTOBCKOM A3BIK€

HsAaTeAbcTBO «Bara», BHABHOC, up. AeHuna 50

Simonas Daukantas
RAŠTAI, I

Redaktorės R. Saukienė, S. Papečkienė
Dailininkas A. Kučas
Techn. redaktorius G. Vinciūnas

Korektorės G. Bukauskienė,
L. Greblikienė,
A. Tarasevičienė

Duota rinkti 1975.VIII.11. Pasirašyta spaudai 1975.XII.1. LV 16137, Lei-
dinio Nr. 8132. Spaudos popierius Nr. 1, formatas 84x108'!/11— 12,5
pop. 1.=41,2 sp. L+0,5 (įkl.) sp. L; 36,1 leid. 1. Tiražas 10000 egz.
Užsak. Nr. 985. Kaina 2 rb 43 kp.

„Vagos“ leidykla, Vilnius, Lenino pr. 50
Spaudė K. Poželos spaustuvė, Kaunas, Gedimino 10

0743—111
M 852(10)—76 i
L1
Da 409